Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-131-238/2013;
Teisėjas R. Grigas Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01274-2011-4;
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 1 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Viktoro Preikšo ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, Dianai Zadrauskaitei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, nuteistajam Virgilijui G. Š., jo gynėjui advokatui Artūrui Špilkovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Virgilijaus G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžio (kuris patikslintas 2012-11-05 nutartimi ir ištaisytos rašymo klaidos), kuriuo Virgilijus G. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, pagal BK 186 straipsnio 2 dalį 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, pagal BK 186 straipsnio 2 dalį 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, pagal BK 186 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, pagal BK 186 straipsnio 2 dalį 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. G. Š. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
V. G. Š. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-10-25 iki 2011-12-31, naudodamas psichinę prievartą, t.y. sistemingai plūsdamasis necenzūriniais bei įvairiais įžeidžiančio pobūdžio žodžiais, baugino nukentėjusiąją A. J., be to sistemingai skambindamas mobiliuoju telefonu ir į buto duris, grasino susidoroti, taip laikė ją nuolatinės baimės ir netikrumo būsenos, tokiais veiksmais davė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Be to, V. G. Š. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011-12-10, apie 18.15 val., įlipęs į buto, esančio (duomenys neskelbtini), balkoną, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir daužydamas rankomis bei kojomis balkono duris ir langus, tokiais grasinančiais žodžiais, kaip „sudaužysiu tavo galvą“, „sulaužysiu“, „užmušiu“ ir kt., grasino A. J. susidoroti, grasino ją nužudyti, laikė ją nuolatinės baimės ir netikrumo būsenos, tokiais veiksmais davė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. G. Š. nuteistas ir pagal BK 186 straipsnio 2 dalį (epizidas degalinėje „Statoil Vilijampolė“), BK 186 straipsnio 2 dalį (epizodas degalinėje „Lukoil Baltija“), BK 186 straipsnio 1 dalį (epizodas degalinėje UAB „Lanx“), BK 186 straipsnio 2 dalį (epizodas bare „Re public“), tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Apeliaciniu skundu V. G. Š. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį, pakeisti, priimti dėl šios nuosprendžio dalies išteisinamąjį nuosprendį bei į paskirtos bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Skunde nurodoma, jog nuosprendis priimtas neteisingai įvertinus įrodymus. Nepagrįstai spręsta, jog nukentėjusiosios A. J. parodymus pagrindžia liudytojų S. J. J., J. P., S. L. ir S. I. parodymai. Nepakankamai įvertinta, jog inkriminuotų veikų padarymo laikotarpiu tarp apelianto ir nukentėjusiosios A. J. vyko aštrus skyrybų procesas, ginčai dėl bendravimo su nepilnamete dukra, todėl V. G. Š. skambindavo buvusiai sutuoktinei, siekdamas ne ją įbauginti, o išsiaiškinti šeimyninius santykius. Be to, pati nukentėjusioji nurodė, jog ji nekeldavo telefono ragelio, todėl vien tik sistemingas skambinimas telefonu arba į buto duris, nukentėjusiajai nekeliant telefono ragelio ar neatidarant durų, negali būti vertinamas kaip psichinės prievartos naudojimas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog nei vienas liudytojas nėra matęs ar girdėjęs, kad nukentėjusioji būtų terorizuojama ar jai būtų grasinama susidoroti. Net A. J. tėvai S. J. J. ir L. J. parodė, jog niekada nėra girdėjęs, kad apeliantas būtų grasinęs jų dukrai. Kaimynai V. K. ir A. K. irgi paneigė nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad V. G. Š. išsukinėjo laiptinėje elektros lemputes ar daužydavo gėlių vazonus. Skundo autoriaus nuomone, nesant pakankamų jo kaltės įrodymų, nuosprendžio dalis dėl kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalis turi būti panaikinta.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. G. Š. ir jo gynėjas A. Špilkovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė K. Mockienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
V. G. Š. neginčija kaltės ir jo nuteisimo pagal BK 186 straipsnio 2 dalį (epizodas degalinėje „Statoil Vilijampolė“), BK 186 straipsnio 2 dalį (epizodas degalinėje „Lukoil Baltija“), BK 186 straipsnio 1 dalį (epizodas degalinėje UAB „Lanx“), BK 186 straipsnio 2 dalį (epizodas bare „Re public“), todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliantas ginčija jo nuteisimą pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 2 dalį.
Dėl nuteisimo pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį.
Kolegija konstatuoja, kad pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį apeliantas nuteistas pagrįstai.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pažymėtina, jog Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kolegija pažymi, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kolegija daro išvadas, kad pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteisdamas apeliantą, teismas tinkamai taikė minėtas nuostatas.
Nuosprendžiu V. G. Š. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011-12-10, apie 18.15 val., įlipęs į buto, esančio (duomenys neskelbtini), balkoną, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir daužydamas rankomis bei kojomis balkono duris ir langus, tokiais grasinančiais žodžiais, kaip „sudaužysiu tavo galvą“, „sulaužysiu“, „užmušiu“ ir kt., grasino A. J. susidoroti, grasino ją nužudyti, laikė ją nuolatinės baimės ir netikrumo būsenos, tokiais veiksmais duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Kolegijos nuomone, pagal šį kaltinimą apeliantas nuteistas pagrįstai. Teismas teisingai įvertino įrodymus ir konstatavo jų pakankamumą kaltei pagrįsti. Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 1 dalis baudžiamąją atsakomybę numato už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas turi būti toks, kad nukentėjusysis jį suvoktų kaip realų pavojų jo gyvybei ar sveikatai. Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis - kaltė - pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamasis V. G. Š. sutuoktinei - nukentėjusiajai A. J. aiškiai išsakė savo požiūrį į ją bei konflikto sprendimo būdą, t. y. įlipęs į balkoną, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir daužydamas rankomis bei kojomis balkono duris ir langus, grasindamas „sudaužyti galvą“, „sulaužyti“, „užmušti“, sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra pakankamų aptariamą nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų, tačiau iš surinktų duomenų matyti, jog apie šį epizodą sudarančius veiksmus parodė ne tik nukentėjusioji, bet ir pats skundo autorius, kuris neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku, siekdamas išsiaiškinti šeimyninius santykius, vis dėlto lipo į trečio aukšto balkoną (net ne vieną kartą), plūdo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, kuriuos teisme gėdijosi atkartoti, todėl netikėti A. J. parodymais nėra jokio pagrindo. Grasinimų įvykdymo realumą, kolegijos nuomone, taip pat patvirtina faktas, kad pajutusi pavojų, nukentėjusioji kvietėsi policijos pagalbą (policijos pareigūnų – liudytojų J. P. ir S. L. parodymai). Policijos darbuotojų J. P., S. L. parodymais patvirtinama aplinkybė, kad nukentėjusioji paskambinusi į policiją pranešė apie tai, kad apeliantas jai grasina, o po to parašė pareiškimą, kur nurodė, kad jis grasinio nužudyti ir susidoroti. Teismas, vertindamas aplinkybę apie tai, ar tikrai įrodyta, jog įvykio metu nuteistasis grasino susidoroti ir nužudyti nukentėjusiąją, atsižvelgia į nukentėjusiosios parodymus, kurie šią aplinkybę patvirtino. Pažymėtina, kad šią aplinkybę ji nurodė paskambinusi ir pranešusi policijai apie įvykį, taip pat nurodė protokole pareiškime policijai (t. 1, b. l. 17) ir apklausta nukentėjusiąja ikiteisminiame tyrime ir teisme, kuomet buvo įspėta už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir už melagingų parodymų davimą pagal LR BK 236 str. ir BK 235 straipsnį. Todėl daroma išvada, kad būdama įspėta nukentėjusioji privalėjo duoti teisingus parodymus ir juos davė.
Aplinkybė, jog grasinimų balkone negirdėjo kiti liudytojai, pvz., kaimynai, V. G. Š. kaltės dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepaneigia, nes apelianto veiksmų ar išsakytų žodžių liudytojai galėjo nematyti ir negirdėti. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį apeliantas nuteistas pagrįstai, todėl ši jo apeliacinio skundo dalis atmetama, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Dėl nuteisimo pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pripažinti apeliantą kaltu padariusius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, yra nepagrįsta. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Tai formalioji nusikaltimo sudėtis: nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimų pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas, nusikaltimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs. Žmogaus terorizavimas taip pat gali pasireikšti ir sistemingais - ne mažiau 3 kartus pasikartojančiais įvairiais grasinimais, siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad nukentėjusiajam savo neteisėtais veiksmais sukelia stresą, nerimą, baimę, ir nori taip veikti. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Analogiškai grasinimo realumas suprastinas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.
Kaip matyti iš anksčiau nurodytų argumentų, pagrindinė sąlyga atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kilti yra grasinimo realumas, tai yra nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, pastaroji bei sistemingumo aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos. Iš byloje esančių 2011-12-02 A. J. ikiteisminio tyrimo duotų parodymų matyti, jog ji patvirtino, kad 2011-10-25 jos sutuoktinis V. G. Š. išėjo iš namų (gyventi atskirai) pasiėmęs savo daiktus, nuo to laiko jis dažnai skambino į mobiliojo ryšio telefoną vakarais, tačiau ji su juo nekalbėjo. Jis dažnai vaikščiojo aplink namus, norėjo į juos sugrįžti, tačiau ji buvo padavusi procesinius dokumentus dėl skyrybų ir kitų susijusių reikalavimų. Taip pat aptariamame apklausos protokole pati A. J. parodė, jog jos pareiškime nurodyti sutuoktinio grasinimai susidoroti nebuvo realūs, į policiją ji kreipėsi tik dėl įkyrių skambučių telefonu ir į buto duris, o ikiteisminį tyrimą ji pati paprašė nutraukti (t.1, b. l. 38). Tuo pagrindu ir 2011-12-05 nutarimu ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta (t. 1, b. l. 39). Iš šių duomenų turinio, taip pat įvertinus ir tai, jog teismo posėdyje A. J. irgi nepateikė jokių kitų ir pakankamų sistemingų grasinimų realumą patvirtinančių duomenų (pvz., nukentėjusioji nurodė, jog į sistemingus skambučius telefonu ar į buto duris ji nereagavo, t.y. telefonu neatsiliepdavo, buto durų neatidarydavo) bei jų nepatvirtino kitų liudytojų parodymai (pvz., nukentėjusiosios tėvai S. J. J. ir L. J. parodė, jog niekada nėra girdėję, kad apeliantas būtų realiai grasinęs jų dukrai. Kaimynai V. K. ir A. K. irgi paneigė nukentėjusios parodymus apie tai, kad V. G. Š. išsukinėjo laiptinėje elektros lemputes ar daužydavo gėlių vazonus) ar kiti įrodymai (nukentėjusioji teigė, jog ji ir jos tėvas turi grasinimų ir jų realumą patvirtinančių audio įrašų, tačiau jų byloje nebuvo pateikta), apeliacinės instancijos teismo nuomone, V. G. Š. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas nepagrįstai. Yra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad procesas negalimas, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir apelianto padarytos veikos aprašyme nuosprendyje minėtos aplinkybės nėra nurodytos. Be to, kaltinimas, dėl kurio apeliantas yra nuteistas, nekonkretus ir nėra detalizuotas. Analogiškai nekonkrečios kaltinimo aplinkybės aprašant veiką išdėstytos ir kaltinamajame akte.
Kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį turinio nėra aiškus tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdai, netiksliai išreikšti konkretūs veiksmai, patvirtinantys sisteminį psichinės prievartos panaudojimą bei aplinkybės, patvirtinančios, kad tokiais veiksmais buvo duotas pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Nuosprendyje šis neišsamus kaltinimas atkartotas. Todėl minėtą nuosprendžio dalį negalima laikyti teisėta ir pagrįsta. Esant šioms aplinkybėms yra teisinga apeliacinio skundo dalis, kur teigiama, kad apeliantas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai. Todėl ši apeliacinio skundo dalis tenkinama, nuosprendžio dalis (nuteisimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį) naikinama, priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindas).
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai neįskaitė į bausmę laiko, kurį jis išbuvo sulaikyme ir suėmime. Ši apeliacinio skundo dalis pagrįsta, todėl tenkinama. Konstatuojama, kad į galutinę bausmę turėjo būti įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-12-10 iki 2011-12-11 (t. 2, b. l. 46, 49); nuo 2012-01-10 iki 2012-01-11 (t. 2, b. l. 55, 56, 57); nuo 2012-01-11 iki 2012-01-12 (t. 2, b. l. 60, 61, 62) bei sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2012-01-26 iki 2012-10-22 (t. 2, b. l. 64, 70-71, 80-82, 165-166, t. 3, b. l. 77-78). To teismas nepadarė, todėl nuosprendis keistinas ir minėtas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime, įskaitytinas į bausmės laiką. Nuosprendis keičiamas, nes teismas netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 326 straipsnio 3 dalimi,
n u s p r e n d ė :
nuteistojo V. G. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti, nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. Š. nuteistas pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 6 mėnesiams.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
V. G. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, po paskirtų bausmių subendrinimo skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje subendrinus bausmes paskirta bausmė laisvės atėmimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 p. „a“ p. p. ir 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičiuoti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011-12-10 iki 2011-12-11, nuo 2012-01-10 iki 2012-01-12, nuo 2012-01-26 iki 2012-10-26, vieną sulaikymo dieną prilyginti 2 BBD dydžio (260 litų) baudos daliai ir laikyti atlikusiu bausmę.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Danguolė Šiugždinytė
Kolegijos teisėjai Viktoras Preikšas
Arūnas Paštuolis