Administracinė byla Nr. A-339-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02004-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. Ž. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą,  prašydamas priteisti  iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN) 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas skunde ir jo papildyme nurodė ir pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu paaiškino, jog nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki bausmės atlikimo pabaigos (2016 m. birželio 10 d.) pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose drausmės sąlygomis. Dėl netinkamo narkotinių medžiagų, alkoholio patekimo į pataisos namus užkardymo, nuteistieji dažnai svaiginasi, todėl tarp jų dažnai kyla konfliktai. Pažymėjo, kad ne kartą buvo sumuštas kitų nuteistųjų bei pareigūnų, todėl, bijodamas jį sumušusių nuteistųjų, siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, minėtu laikotarpiu atsisakydavo eiti gyventi į gyvenamąsias patalpas. Atsakovas nesiaiškino jo atsisakymo eiti gyventi į gyvenamąsias patalpas aplinkybių, nesiekė sudaryti saugių kalinimo sąlygų, priešingai, jį bausdavo, skirdamas drausmines nuobaudas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, uždarydamas jį į baudos izoliatorių. Atsakovas pagal jo prašymus nevykdė jo atžvilgiu izoliavimo reikalavimų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalyje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nereaguojant į jo prašymus, kelis kartus buvo sužalotas, pažeista jo teisė būti kalinamam saugiomis sąlygomis, neatlikti išsamūs tyrimai dėl tikrų  atsisakymo atlikti bausmę tam tikruose būriuose priežasčių išsiaiškinimo. Tvirtino, jog dėl susiklosčiusios tarp nuteistųjų hierarchijos, siekdamas išvengti pavojaus savo sveikatai ir gyvybei, pataisos namų administracijai negalėjo nurodyti jį sumušusių nuteistųjų pavardžių, bet pataisos namų administracija žinojo, kad jis buvo sužalotas kitų nuteistųjų, o ne susižalojo pats.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kalint baudos izoliatoriaus kamerose buvo ribojama jo galimybė pasivaikščioti gryname ore, apribotas bendravimas su artimaisiais, nes buvo uždrausti pasimatymai, susirašinėjimas, negalėjo sportuoti, mokytis, dirbti ir pan. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas laikė nežmoniškomis, kankinančiomis, žeminančiomis jo orumą. Nurodė, kad kalint tokiomis sąlygomis sutriko jo visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, draugais, sugyventine, susirgo depresija ir pan., t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 12 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog Marijampolės PN 2014 m. buvo užfiksuoti 314 atvejų, kai buvo bandyta perduoti uždraustus daiktus. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriuje nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. dėl rastų narkotinių medžiagų Marijampolės PN buvo pradėta 14 ikiteisminių tyrimų. Marijampolės PN nuolat vykdomos įvairios narkotinių medžiagų patekimo prevencinės priemonės, prie kurių veiksmingumo galėjo prisidėti ir pareiškėjas. Pažymėjo, kad nuteistiesiems, atliekantiems drausmines nuobaudas kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, taikomi tam tikri suvaržymai, todėl pareiškėjas, atlikdamas bausmę baudos izoliatoriaus tipo kamerose, neturėjo teisės dalyvauti įvairiose programose, taip pat dirbti ar lankyti mokymo įstaigą. Pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelė ir nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkių paketų su spauda apskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas nepalaikė glaudžių santykių su savo artimaisiais, todėl jo tvirtinimas, jog buvo nutraukti jo santykiai su artimaisiais, yra nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos, taip pat neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jo saugumo neužtikrinimo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki bausmės atlikimo pabaigos (2016 m. birželio 10 d.).
7. Sprendime pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas daug kartų laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. atsisakė atlikti bausmę Marijampolės PN direktoriaus įsakymais jam paskirtuose būriuose. Atsisakymų pagrindu Marijampolės PN direktoriaus nutarimais pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių ir drausmės grupė vieneriems metams už BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 2 dalies 8 punkto pažeidimą. Pareiškėjas atsisakymus motyvuodavo tuo, jog yra problemų su aukštesnės kastos nuteistaisiais, konfliktuoja su jais. Dėl pareiškėjo 2014 m. gegužės 30 d. prašymo perkelti jį į 8 būrį ir atsisakymo eiti į 17 būrį dėl jame įvykusio tarp nuteistųjų konflikto tarnybinis tyrimas atliktas nebuvo.
8. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais atvejais, atsisakydamas eiti į jam paskirtą būrį, visai atsisakydavo nurodyti atsisakymo priežastis bei plūsdavo pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu liudytojas Kriminalinės žvalgybos skyriaus inspektorius L. S. patvirtino, kad pareiškėjui atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, jis visada buvo išklausytas, jam buvo suteikta galimybė pasiaiškinti ir atsakingiems Marijampolės PN pareigūnams nurodyti konkrečias priežastis, o pareiškėjo nurodytas priežastis vertino pareigūnai. Byloje apklaustas liudytojas Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas G. J. nurodė, kad pareiškėjas kiekvienu atveju, kai atsisakydavo eiti į būrį, buvo apklausiamas, tačiau konkrečių priežasčių niekada neįvardino.
9. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. liepos 23 d. pareiškėjui pareiškus norą būti pervestam į 8 būrį, jo prašymas buvo tenkintas, tačiau tos pačios dienos vakarą, pareiškėjas pareiškė, kad atsisako gyventi ir šiame būryje. Pareiškėjas ne kartą buvo pristatytas įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytai nuteistųjų skirstymo į būrius, skyrius ir kameras komisijai dėl perkėlimo į kitą būrį, tačiau į visus pasiūlytus būrius pareiškėjas eiti atsisakė.
10. Teismas vertino, kad atsakovas ėmėsi veiksmų pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę administracijos nurodytuose būriuose priežastims ištirti, jo saugumui užtikrinti, tačiau šios priemonės nebuvo pakankamos ir efektyvios.
11. Teismas akcentavo pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog pareiškėjo atsisakymo eiti gyventi į jam paskirtus būrius esminis motyvas buvo tas, kad pareiškėjas gyvenamojoje zonoje jaučiasi nesaugiai, kadangi jam siūloma eiti į būrius, kuriuose bausmę atlieka prieš jį nusiteikę nuteistieji, taip pat pareiškėjas teikė pataisos namams prašymus jį izoliuoti.
12. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiu Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 867 nustatė, kad pareiškėjui už 2014 m. gegužės 16 d. bausmės atlikimo režimo reikalavimų BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto nevykdymą buvo paskirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių. Drausmės priemonė buvo skirta ne dėl atsisakymo bausmę atlikti paskirtame būryje neužtikrinant atsakovui saugių kalinimo sąlygų, o dėl to, kad patikrinimo metu pareiškėjas buvo rastas apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl 2014 m. gegužės 16 d. pareiškėjo susižalojimo buvo atliktas tyrimas, buvo apklaustas pareiškėjas. Teismas vertino, kad 2014 m. gegužės 21 d. Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyriaus nutarimu pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavus, jog pareiškėjas susižalojo pats.
13. Dėl 2014 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo susižalojimo fakto 8-jo būrio nuteistųjų kieme buvo atliktas tyrimas. Įvertinęs tyrimo metu bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų, pareiškėjo paaiškinimus, aplinkybę, kad pareiškėjas į 8 būrį buvo perkeltas savo prašymu, teismas sprendė, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 39/06, konstatavus paties pareiškėjo susižalojimo faktą, yra pagrįstas. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl atlikto neišsamaus sužalojimo fakto tyrimo ir jo metu konstatuotų aplinkybių.
14. Teismas sprendė, kad dėl vėlesnių pareiškėjo sužalojimo faktų (2015 m. sausio 20 d. ir 2015 m. vasario 25 d.) yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisumą.
15. Dėl pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. prašymo patalpinti jį į kameros tipo patalpą buvo atliktas tyrimas, apklausti su pareiškėju gyvenę 8-to būrio nuteistieji. Nenustačius svarbių priežasčių ar išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėjui atlikti bausmę jam paskirtame būryje, pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas. Dėl atsisakymo tenkinti prašymą pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), kuris 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu nenustatė, kad Marijampolės PN pažeidė teisės aktus. Pareiškėjas analogiškus prašymus teikė 2015 m. kovo 23 d. ir 2015 m. gegužės 26 d., tačiau, pareiškėjui nenurodžius jokių naujų svarbių priežasčių bei aplinkybių, kliudančių jam bausmę atlikti paskirtame būryje, pareiškėjo prašymai tenkinti nebuvo.
16. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrių su pareiškimu, kad jį uždarosios zonos kameroje Nr. 20 sumušė kiti nuteistieji. Pagal šį pareiškėjo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, iškelta baudžiamoji byla, kurioje įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiu dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo kaltais pripažinti kiti Marijampolės PN bausmę atliekantys nuteistieji.
17. Bylai taikytinas teisinis reguliavimas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika patvirtina, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas. Sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra pataisos įstaigos žinojimas ar turėjimas žinoti apie gresiantį pavojų asmens fizinei neliečiamybei ir nesiėmimas protingų, prieinamų priemonių, kuriomis būtų galima apsaugoti asmenį.
18. Teismas 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjo sužalojimo fakto Marijampolės PN nevertino kaip spontaniškų muštynių. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teikė prašymus dėl perkėlimo į kitus būrius, dėl laikymo izoliuotu BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, minėtuose prašymuose nurodydamas, jog pataisos namuose egzistuoja kastos. Ir nors tyrimų metu pareiškėjas neįvardijo konkrečių priežasčių ir asmenų pavardžių, tačiau esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į nuteistųjų tarpusavio santykių pobūdį, į pareiškėjo asmenines savybes, atsakovas privalėjo imtis teisės aktais nustatytų tinkamų priemonių dėl jo saugumo užtikrinimo, tačiau nesiėmė.
19. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui 2014 m. spalio 6 d. teikiant Marijampolės PN direktoriui BVK 70 straipsnio 6 dalyje nurodyto pobūdžio prašymą, jau buvo fiksuoti 2 pareiškėjo susižalojimo faktai, taip pat pataisos namų administracijai buvo žinomi faktai dėl 2012 m. rugsėjo 29 d. jo įvykdytos nusikalstamos veikos Marijampolės PN, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimo), dėl pareiškėjo nenuspėjamo, grubaus, grasinamo elgesio pareigūnų atžvilgiu, dėl polinkio į konfliktus, psichikos ir elgesio sutrikimų, atsiradusių dėl alkoholio vartojimo (buvo įtrauktas į linkusių vartoti asmenų įskaitą), buvo pagrindas atsakovui taikyti pareiškėjo izoliavimą nuo kitų nuteistųjų pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį arba imtis kitų teisės aktais nustatytų priemonių, kad būtų užtikrintas jo, kitų nuteistųjų bei pareigūnų saugumas. Atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo laikyti jį izoliuotą, tinkamai neįvertino BVK 70 straipsnyje įtvirtintų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų, tokiu būdu nebuvo užkirstas kelias 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjo sužalojimui.
20. Teismas pažymėjo, kad po minėto nusikaltimo 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjui Sveikatos priežiūros tarnyboje buvo konstatuotas kairio apatinio žandikaulio skeveldrinis lūžimas. Atlikus tyrimą nustatyta, jog T. Ž. susižalojo pats dėl neatsargumo, todėl 2015 m. vasario 27 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėją būtų sužaloję kiti nuteistieji, tačiau taip pat nėra paneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog minėtam sužalojimui sąlygos buvo sudarytos dėl administracijos netinkamų veiksmų, netenkinus jo 2014 m. spalio 6 d. prašymo dėl laikymo izoliuotu.
21. Teismo vertinimu byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. būtų buvęs sužalotas pareigūnų. Šiuos pareiškėjo argumentus paneigia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiu nustatytos aplinkybės. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu 2015 m. sausio 20 d. buvo panaudotos specialios priemonės, pareigūnams reaguojant į jo agresyvų elgesį dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, negali būti vertinama kaip atsakovo neteisėti veiksmai.
22. Įvertinęs aplinkybes teismas darė išvadą, jog byloje yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo saugumo neužtikrinimo. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
23. Teismas atkreipė dėmesį, kad prie pareiškėjo saugumo neužtikrinimo žymiai prisidėjo pats pareiškėjas, nes atliekant tyrimus, jis nenurodė, su kuriais nuteistaisiais konfliktuoja, atsisakė paaiškinti administracijai nesutarimų su kitais nuteistaisiais priežastis, iš esmės atsisakė atskleisti sužalojimų aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas iš esmės klaidino pareigūnus, tvirtindamas, jog susižalojo pats, teikė akivaizdžiai nenuoseklius parodymus, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl 2015 m. sausio 20 d. sužalojimo keitė parodymus, dėl to jo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl melagingų parodymų davimo. Šios aplinkybės įrodo pareiškėjo nenorą atskleisti tiesą, padėti tyrimui, t. y. patvirtina jo paties neteisėtus veiksmus ir sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo mažinimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.281 str.)). Be to, byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo metu sistemingai piktnaudžiavo alkoholiu. Pareiškėjas savo neatsakingu, ūmiu elgesiu sudarė pagrindą konfliktinėms situacijoms tarp nuteistųjų atsirasti. Bendraudamas su pareigūnais buvo kategoriškas, agresyvus, grubus, yra jų atžvilgiu fiksuoti grasinimo atvejai. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo mažinimui.
24. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatą patvirtino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl fizinės sveikatos sutrikimų, tačiau nustatyto pobūdžio ligomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl teismas vertino, jog sieti juos su netinkamomis kalinimo sąlygomis Marijampolės PN nėra pagrindo. Pareiškėjas keletą kartų buvo konsultuotas psichologinės tarnybos. Konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, konsultacijų metu neišsakė. Į sveikatos priežiūros specialistus dėl įvairių nusiskundimų pareiškėjas kreipėsi 25 kartus, iš jų 7 kartus dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį.
25. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgęsi, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis yra 2 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Kitų skundo reikalavimų dalies teismas netenkino.
26. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos 196,86 Eur išlaidų valstybės naudai priteisimo. Nurodė, kad šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo nebuvo tenkintas.

III.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisti.
28. Atsakovas nurodo, kad BVK normos galioja visiems laisvėje ir pataisos namuose esantiems asmenims, todėl administracija negali vadovautis nuteistųjų neoficialiai egzistuojančia subkultūra ir taikyti BVK 70 straipsnį, kuomet nuteistasis bus priskirtas neaiškiai kastai. Nei Departamentas, nei jam pavaldžios pataisos įstaigos netoleruoja kastų tarp nuteistųjų, todėl teiginiai, kad pareiškėjas negalėjo bausmės atlikti kitame būryje, nes jis bus priskirtas kastai, nėra pagrįsti.
29. Atsakovas akcentuoja, kad teismas pripažino, kad pareiškėjo elgesys nebuvo nepriekaištingas, kas dėsningai atvedė prie nagrinėjamų pasekmių. Pažymi, kad Marijampolės PN pareigūnams tiriant drausmės pažeidimą ir sprendžiant klausimą dėl nuobaudos laikyti nuteistąjį izoliuotą nuo kitų asmenų skyrimo, reikšminga nustatyti svarbias priežastis dėl minėtos priemonės taikymo.
30. Atsakovas nurodo, kad dėl 2015 m. sausio 20 d. įvykio, kai pareiškėjas buvo sužalotas, Marijampolės PN pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo nustatyti kalti asmenys ir šis tyrimas pasibaigė apkaltinamuoju nuosprendžiu. Šio tyrimo metu pareiškėjas pats galėjo pareikalauti atlyginti žalą iš kaltų asmenų.
31. Pareiškėjas nebendradarbiavo su Marijampolės PN pareigūnais, nenurodė nuteistųjų pavardžių, su kuriais konfliktavo ir dėl kurių negalėjo eiti į administracijos paskirtą būrį, todėl pareigūnai, neturėjo galimybės imtis reikiamų priemonių, siekdami eliminuoti grėsmę, įvertinti ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi perkeliant arba neperkeliant į kitą būrį, neturint anksčiau minėtos informacijos, nėra galimybės užtikrinti, kad ir tame būryje neatsiras asmenų, nuteistajam keliančių pavojų. Neįvardinus konkrečių asmenų ar pavardžių ir esant įstaigoje daugiau kaip 1 000 nuteistųjų, sunku priimti absoliučiai teisingą sprendimą.
32. Atsakovas pabrėžia, jog nuteistasis, siekdamas saugumo, nei karto nesikreipė į administraciją su prašymu dėl izoliavimo pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį. Tai parodo, kad didžiąja dalimi pareiškėjo atsisakymas eiti į vieną ar kitą administracijos paskirtą būrį buvo tik manipuliavimas savo teisėmis. Pareiškėjo elgesys ir asmenybės analizė patvirtina, kad didžioji dalis jo sužalojimų buvo jo elgesio pasekmė, kurie galėjo pasireikšti bet kuriame būryje.
33. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl pareiškėjo veiksmų atsakovui buvo sunku užtikrinti pareiškėjo saugumą. Be to, reikia įvertinti Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigų specifiką, kad įkalinimo įstaigose nuteistieji laikomi bendrabučio tipo patalpose, kuriose gyvena po 10-20 asmenų vienoje patalpoje ir jos nėra rakinamos ir tik nedidelė dalis patalpų yra įrengiamos kaip kamerų tipo patalpos pažeidėjų laikymui. Todėl BVK 70 straipsnio 6 dalies taikymas yra labai komplikuotas ir taikytinas išskirtiniais atvejais, tačiau užtikrinti absoliučios izoliacijos Marijampolės PN neturi galimybės, kadangi kameros yra trivietės ir didesnės.
34. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančias aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas ėmėsi veiksmų pareiškėjo saugumo užtikrinimui, tačiau šios priemonės nebuvo pakankamos ir efektyvios, kas sudarė sąlygas žalos atsiradimui. Pareiškėjui deklaruojant, kad daugumoje atvejų jis susižalojo pats, susidaro situacija, kuomet atsakovui kyla pareiga mokėti neturtinės žalos atlyginimą už paties pareiškėjo susižalojimo atvejus.
35. Atsakovas vadovaujasi CK 1.138 straipsniu, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad įvertinus tai, jog sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumo ir nežmoniškai su juo elgtis, ėmėsi priemonių kuo geresnėms kalinimo sąlygoms užtikrinti, yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
36. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturinės žalos dydį, vertino Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tačiau visai nevertino to, jog pareiškėjas, atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, yra tris kartus per dieną nemokamai maitinamas, jam yra suteikiama nemokama gyvenamoji vieta, teikiama nemokama sveikatos priežiūra ir kt. Atsižvelgiant į tai atsakovas mano, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu, kurios didžioji dalis gauna minimalią algą arba gauna minimalias socialines išmokas.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir juos atkartoja savo atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jo saugumo neužtikrinimo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki bausmės atlikimo pabaigos (2016 m. birželio 10 d.).
40. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų – saugumo neužtikrinimo, dėl ko jis 2014 m. gegužės 16 d., 2014 m. rugpjūčio 30 d., 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. vasario 25 d. buvo sužalotas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, jam buvo skiriamos nepagrįstai, kadangi jis nesutikdavo eiti į jam paskirtą būrį dėl svarbių priežasčių, todėl tokiais atvejais turėjo būti taikoma BVK 70 straipsnio 6 dalies nuostata. Dėl buvimo baudos izoliatoriuje patyrė tam tikrus suvaržymus, kurie taip pat sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą.
41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismo posėdyje apklaustų byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus, sprendė, kad dėl 2014 m. gegužės 16 d. ir 2014 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo sužalojimų atsakovo atstovo kaltės nėra, pareiškėjas susižalojo pats. Teismas pripažino, jog 2015 m. sausio 20 d. ir 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjo sužalojimai atsirado dėl atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjo saugumą nevykdymo. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo reikalavimų dalį atmetė.
42. Apeliaciniu skundu atsakovo atstovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisti. Atsakovo atstovas iš esmės pripažįsta savo veiksmų, 2015 m. sausio 20 d. neužtikrinant pareiškėjui saugumą, neteisėtumą, teigdamas, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą yra valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimas. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėjo sužalojimus sąlygojo ir pareiškėjo neveikimas, t. y. nenoras bendradarbiauti su Marijampolės PN pareigūnais, nenurodant konkrečių asmenų, kurie kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, ir nesikreipimas į Marijampolės PN administraciją su prašymu laikyti jį izoliuotu nuo kitų asmenų.
43. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
44. Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju dėl neteisėto Marijampolės PN neveikimo, 2015 m. sausio 20 d. neužtikrinant pareiškėjui saugumo, jam buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti.
45. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
46. EŽTT yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Salman prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
47. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. Marijampolės PN uždarosios zonos kameroje Nr. 20 buvo sumuštas kitų nuteistųjų, kurių kaltė nustatyta įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-537/2016, pareiškėjui padarant nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame kontekste akcentuotina, kad ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiu bei jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei darė išvadą, jog pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. Marijampolės PN teiktas prašymas dėl laikymo izoliuotu BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu buvo susijęs su iškilusia grėsme jo sveikatai ir saugumui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėjas prašyme nenurodė konkrečių asmenų, kurie gali kėsintis į jo sveikatą ar gyvybę, tačiau Marijampolės PN administracijai buvo žinomi faktai dėl pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 29 d. įvykdytos nusikalstomos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimas), pareiškėjo nenuspėjamo, grubaus, grasinamo elgesio pareigūnų atžvilgiu, dėl polinkio į konfliktus, psichikos ir elgesio sutrikimų, atsiradusių dėl alkoholio vartojimo, todėl atsakovo atstovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo, netinkamai įvertino BVK 70 straipsnyje įtvirtintus tikslus: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus tinkamai neišsprendus pareiškėjo saugumo klausimo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).
48. Teisėjų kolegija bylos duomenimis nustatė, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kad 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjui Sveikatos priežiūros tarnyboje konstatuotas kairio apatinio žandikaulio skeveldrinis lūžimas atsirado dėl paties pareiškėjo neatsargumo. Šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas bei teismo posėdyje apklausti liudytojai. Dėl nurodyto įvykio buvo atisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad minėtam sužalojimui sąlygos buvo sudarytos dėl Marijampolės PN administracijos  netinkamų veiksmų, netenkinus pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. prašymo dėl laikymo izoliuotu. Objektyviai nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjui konstatuoto sveikatos sutrikdymo, konkrečiu atveju nekeltinas valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju vien pažeidimo dėl saugumo pareiškėjui neužtikrinimo, dėl ko jis 2015 m. sausio 20 d. buvo sužalotas kitų nuteistųjų, pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konstatuotų pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia atsakovo atstovas apeliaciniame skunde, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
50. Pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį, nustatant neturtinės žalos dydį, yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4036-756/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-756/2018).
51. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, pažymėjo, kad nors byloje nustatyti neteisėti Marijampolės PN veiksmai dėl pareiškėjo saugumo neužtikrinimo, prie pareiškėjo saugumo neužtikrinimo prisidėjo ir pats pareiškėjas, nes atliekant tyrimus jis nenurodė, su kuriais nuteistaisiais konfliktuoja, atsisakė paaiškinti administracijai nesutarimų su kitais nuteistaisiais priežastis, taip pat iš esmės teikė prieštaringus paaiškinimus dėl 2015 m. sausio 20 d. sužalojimo aplinkybių. Konfliktinėms situacijoms tarp nuteistųjų atsirasti turėjo įtakos ir pareiškėjo konfliktiška asmenybė bei piktnaudžiavimas alkoholiu. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjui nustatyto sužalojimo pobūdį (padarytas nežymus sveikatos sužalojimas), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl Marijampolės PN veiksmų, ar kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai su juo elgęsi. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra adekvati ir proporcinga kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Dalia Višinskienė