Administracinė byla Nr. A-635-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02764-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 70-29; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atsakovas nepagrįstai pratęsė jo skundo nagrinėjimo terminą. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos, šis terminas gali būti pratęstas, jeigu skundui reikia papildomo tyrimo. Skundžiamame sprendime nenurodytos priežastys, dėl kurių buvo reikalinga skundo nagrinėjimo terminą pratęsti, koks buvo reikalingas papildomas tyrimas, todėl jis naikintinas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad MAĮ 154 straipsnio nuostatomis centriniam mokesčių administratoriui yra suteikta diskrecijos teisė pratęsti mokesčių mokėtojo skundo nagrinėjimo terminą, kai reikalingas papildomas tyrimas. Atsakovas pareiškėjo skundą nagrinėjo neviršydamas įstatymuose nustatytų terminų, todėl veikė teisėtai. Analizuojant mokesčių mokėtojo skundo argumentus, vietos mokesčių administratoriaus pateikiamus duomenis, galima situacija, kai siekiant išsamiai išnagrinėti skundą reikalingi papildomi įrodymai ir jų tyrimas. Šiuo atveju ginčo medžiagos apimtis buvo didelė, todėl buvo reikalinga skundo nagrinėjimo terminą pratęsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu (b. l. 62–64) administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui VMI prie FM dalyje dėl VMI prie FM 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 70-29 panaikinimo nutraukė, o pareiškėjo skundą atsakovui VMI prie FM dalyje dėl įpareigojimo priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl VMI prie FM 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 70-29, kuriuo VMI prie FM pratęsė pareiškėjo skundo nagrinėjimo terminą. VMI prie FM 2014 m. kovo 31 d. gavo pareiškėjo skundą dėl VMI prie FM 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-86. Po to, kai pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo pratęstas, VMI prie FM 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 68-102 skundą išnagrinėjo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 154 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką (sukeliančių teisines pasekmes) asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-428/2013; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-483/2010; ir kt.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (žr., pvz., 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-611/2013). Sprendžiamoje byloje VMI prie FM priėmė procedūrinį sprendimą, pagal savo pobūdį nepriskirtiną prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Šis sprendimas yra tarpinis, prieš priimant galutinį, kuriuo išnagrinėjamas pareiškėjo skundas. Priėmus galutinį sprendimą, pareiškėjas turi teisę ginčyti ir tarpinius, šiuo atveju – sprendimą pratęsti skundo nagrinėjimo terminą, tiek, kiek jis turėjo įtakos galutiniam sprendimui ar pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiamoje byloje skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai taikant MAĮ 154 straipsnio 3 dalies nuostatas, neviršijant nustatytų termino pratęsimo ribų. Pareiškėjo skundas šiuo metu yra išnagrinėtas iš esmės VMI prie FM 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 68-102. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju VMI prie FM sprendimas pratęsti mokesčių mokėtojo skundo nagrinėjimo terminą nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka, o pareiškėjas gali siekti apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, kreipdamasis į teismą dėl galutinio sprendimo, kuriuo VMI prie FM išnagrinėjo jo skundą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo reikšminga, kad VMI prie FM 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 68-102 šį pareiškėjo skundą išnagrinėjo. Tai iš esmės atitinka sprendžiamoje byloje pareikšto reikalavimo patenkinimą, dėl to sprendžiamoje byloje reikalavimo įpareigoti atlikti šiuos veiksmus įvykdymas taptų objektyviai neįmanomas. Todėl byloje nebeliko pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo ir jo skundas negali būti tenkinamas. Tai, jog atsakovui įvykdžius skundo reikalavimus, skundas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas, ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (LVAT 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3039-12, 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2616-629/2012, kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI prie FM 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 70-29 nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl bylą šioje dalyje nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.), skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą ir skundą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas akivaizdžiai priėmė sąlyginį sprendimą, nes negalėjo nutraukus bylą nagrinėti ir tenkinti arba netenkinti skundo. Tuo teismas grubiai pažeidė piliečio teisę į teisminę gynybą ir Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamas teises. Teismas priėmė sąlyginį sprendimą, nes vieno iš pareiškėjo reikalavimų nenagrinėjo, o kitą nemotyvuotai atmetė, nes nenagrinėjo pirmojo. Toks sprendimas yra sąlyginis ir dėl to neteisėtas.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kas skundas nėra teismingas administraciniam teismui. Toks teismo sprendimas akivaizdžiai šališkas ir neteisėtas. Teismas spręsdamas skundo priėmimo klausimą neturėjo jo priimti, jei manė, kad skundas nėra teismingas administraciniam teismui. Priėmus skundą teisminiam nagrinėjimui, nėra teisinio pagrindo jo nespręsti iš esmės.

3. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Akivaizdu, kad teismas išnagrinėjo skundą tik iš dalies, todėl, išnagrinėjus vieną iš susijusių reikalavimų, negalėjo nutraukti skundą dėl susijusio reikalavimo dėl 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 70-29 panaikinimo.

4. Teismas nepagrįstai nepatenkino skundo, nes atsakovas pažeidė MAĮ 154 straipsnį. Skundas nėra pateiktas dėl tarpinio viešojo administravimo subjekto priimto dokumento, nes viešojo administravimo subjektas privalo laikytis įstatymo normų ir terminų bei nevilkinti sprendimų priėmimą.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo teisė į skundo išnagrinėjimą įstatymo numatytų terminų ribose nebuvo pažeista, nes teismas šioje dalyje skundo nenagrinėjo, o nenagrinėjęs negali remtis aplinkybe, kurios netyrė ir nenagrinėjo. Taip pat akivaizdu, kad mokesčių mokėtojas suinteresuotas, kad mokesčių administratorius nevilkintų sprendimo priėmimą jo atžvilgiu, nes mokesčių administratorius nepagrįstai gali taikyti delspinigius ir baudas už neva padarytą pažeidimą. Teisinėje valstybėje priimti sprendimai pažeidus įstatymo numatytus terminus ir procedūras taip pat laikomi neteisėtais. Centrinis mokesčių administratorius priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, todėl teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti viešojo administravimo subjekto veiksmus ir juos teisiškai įvertinti.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–72) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad, siekiant išsamiai išnagrinėti pareiškėjo skundą, reikėjo papildomų įrodymų ir jų tyrimo, todėl atsakovas pratęsė skundo nagrinėjimą ir papildomam tyrimui gavo papildomą medžiagą. VMI prie FM atlikusi papildomos medžiagos tyrimą priėmė 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 68-102 iki MAĮ nustatyto skundo išnagrinėjimo termino (2014 m. gegužės 30 d.), todėl pareiškėjo teiginys, jog atsakovas nepagrįstai vilkina priimti sprendimą, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pabrėžia, jog pareiškėjas teisę teikti skundą dėl vilkinimo būtų įgijęs tik po 2014 m. gegužės 30 d., jei atsakovas nebūtų išnagrinėjęs skundo. Taigi, nors teismas nepasisakė dėl VMI prie FM 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 68-102 priėmimo aplinkybių, tačiau pagrįstai pažymėjo, jog išnyko ginčo dalykas ir skundas šioje dalyje atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pasisakant dėl pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad skundas dėl mokestinio ginčo įprastai turi būti išnagrinėjamas per 30 dienų, o esant poreikiui, skundo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki 60 dienų. Taigi įstatymų leidėjas mokesčių administratoriui numatė maksimalų 60 dienų terminą mokesčių mokėtojo skundui dėl mokestinio ginčo išnagrinėti. Ir būtent mokesčių administratorius turi teisę spręsti, ar reikalingas bendro termino pratęsimas, nes, visų pirma, pastarajam tenka pareiga pagrįsti priimtiną sprendimą, todėl tai neatsiejama nuo ir jo diskrecijos apibrėžti skundo nagrinėjimą laike, laikantis Mokesčių administravimo įstatyme numatytos sąlygos bei maksimalių terminų.

Skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo termino pratęsimas, nors ir išreikštas sprendimo forma, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui realiai nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Jo teisių bei praeigų apimtis nepakito. Sprendimas dėl termino pratęsimo buvo procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio.

Taigi sprendimas dėl skundo nagrinėjimo termino pratęsimo nepažeidė tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, o tai reiškia, kad, esant nurodytoms aplinkybėms (mokesčių administratoriaus diskrecijai dėl skundo nagrinėjimo termino pratęsimo, materialių teisinių pasekmių nebuvimo) bei vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinė byla turėjo būti nutraukta, kas teisėtai bei pagrįstai padaryta pirmosios instancijos teismo.

Antruoju reikalavimu siekta įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo.

Iš administracinėje byloje turimos medžiagos matyti, kad mokesčių administratoriaus sprendimas dėl šio skundo priimtas 2014 m. gegužės 28 d. (b.l. 39-45). Vadinasi, iškeltas reikalavimas buvo patenkintas dar net nepriėmus pirmosios instancijos teismui skundžiamo  2014 m. liepos 17 d. sprendimo. Aptariamas reikalavimas nebeteko teisinės prasmės – reikalaujamas sprendimas buvo priimtas. Vadinasi, šioje dalyje nebeliko ir ginčo.

Viešojo administravimo subjektui įvykdžius įstatymų leidėjo numatytas pareigas pirmosios instancijos teismui nebeliko nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų galbūt patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė į sprendimo priėmimą dėl jo pateikto skundo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisminė gynyba galima tik tais atvejais, kai realiai siekiama apginti pažeistą teisę arba yra ginčijama tam tikra teisė arba įstatymų saugomas interesas ir tai būtų galima padaryti (apginti pareiškėją) vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2 – 4 punktuose numatytų būdų. Nesant minimų aplinkybių, tokio pobūdžio skundas, pagal formuojamą administracinių teismų praktiką, atmestinas, o tai ir atlikta pirmosios instancijos teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A11-443/2005, A502-304/2009).

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad apeliacinis skundas nurodytais argumentais negali būti patenkintas. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kaip teisėtas bei teisingas, paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius