Civilinė byla Nr.e2A-249-798/2017

                                                                                     Teismo proceso  numeris 2-55-3-00464-2016-8

                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                             2.6.10.5.2.5.;3.3.1.14.;3.3.1.18.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį dėl neteisėtų veiksmų bei žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. O. M. ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 1 737 721  Eur turtinės žalos ir 144 810 Eur neturtinės žalos.
2. Nurodė, kad žala atsirado dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 str. 2–4 d.). Minėtų teisėjų valstybės vardu paskelbtoje nutartyje nurodyta, jog A. O. M. piktnaudžiavo teise kreiptis į teismą, konstatavo jos siekį pasibylinėti iš naujo. Šie teiginiai pažemino ieškovės garbę ir orumą, yra neatitinkantys tikrovės, šmeižikiški. Priimdami korupcinio pobūdžio procesinį sprendimą teisėjai padarė ieškovei didelę turtinę žalą, lygią 7,5 ha žemės sklypo kainai, nes dėl jų sprendimo buvo užkirstas kelias siekti teisingumo dėl tėvo žemės sklypo grąžinimo. Teigė, jog teisėjai, apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje privalėjo nustatyti, ar J. V. M. administracinėje byloje teisėjai padarė neteisėtus veiksmus, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2015 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, nenurodė, kodėl administracinio teismo teisėjai nepadarė neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu teisėjai apsimetė vykdantys įrodymų tyrimą, tyčia nenagrinėjo nuosavybės grąžinimo klausimų, pasisakė, kad J. V. M. keliami tapatūs klausimai, kurie jau buvo teismų išnagrinėti 2009 m. / 2010 m. M. M. žemė privalėjo būti iki 1992 m. sausio 28 d. sugrąžinta, nes ji neužstatyta, t. y. kliūčių grąžinti žemę nebuvo ir nėra, bet VĮ „Registrų centras“ įrašai įrodo, kad J. V. M. nuosavybės teisės atkurtos į pinigus – 18 585 Lt. Teisėjai nenurodė, kada ir kokiu pagrindu M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe, kam ir kokiu teisės pagrindu buvo leista ja naudotis iki 2003 metų. Dėl teisėjų šmeižto ieškovė patyrė dvasinį sukrėtimą, susirgo depresija.
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, jog teisėjo ir teismo kaltė nepreziumuojama, todėl ieškovė turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas, kurios tiria nusikaltimus. Teisėjo kaltė gali būti konstatuojama padarius šiurkščią ir akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, tačiau tokių aplinkybių ieškovė nenurodė.
5. Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, jog ji ir jos brolis J. V. M. administracinėje byloje pateikė įrodymus, kurie privalėjo būti išanalizuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus ir Vigintas Višinskis nevertino įrodymų, motyvuodami, kad ne šio teismo paskirtis vertinti administracinio teismo teisėjų veiksmus. Nevertinant įrodymų buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai. Teisėjai D. Kačinskienė, Alvydas Poškus ir Vigintas Višinskis turėjo nurodyti motyvus, kaip ji, būdama trečiuoju asmeniu, galėjo piktnaudžiauti procesu. Ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta atlikti. Teisėjai tyčia, dogmatiškai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu, klastoja tautos istoriją dėl žemės nacionalizacijos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 31d. sprendimu ieškinį atmetė.

Dėl teisėjų veikos teisėtumo sprendžiant dėl teisės kreiptis į teismą

7. Pirmiausia teismas atkreipė ieškovės dėmesį, jog Teisėjų kolegija nekonstatavo ieškovės piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą fakto ir vertino ieškovės pradėtą procesą civilinėje byloje Nr. 2-3571-656/2014 tik kaip tam tikrą prielaidą, suabejojant, ar ieškovė tinkamai įgyvendina subjektinę teisę kreiptis į teismą. Taigi, prielaidos nurodymas negali paveikti ieškovės teisių ar pareigų, nes toks suabejojimas pasirinktu teisių gynybos būdu nėra patenkantis į teisinio reguliavimo sritį. Suabejojimas ieškovei nesukelia jokių teisinių padarinių, nes tik konstatuotas piktnaudžiavimo teise faktas yra pagrindas taikyti sankciją.
8. Teismo vertinimu, tuo atveju, jei Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2A-126-464/2015, būtų nustačiusi piktnaudžiavimo teise faktą, ieškovei būtų paskirta bauda, spręsta dėl nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju procesinio sprendimo pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį nebuvo priimta.
9. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės argumentas dėl jos apšmeižimo, taip pažeminant garbę ir orumą, nėra įrodytas. Neskyrus baudos byloje, negalima padaryti išvados, kad Teisėjų kolegija apkaltino ieškovę, siekdami ją įbauginti, nes, kaip minėta, civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 išsakyta prielaida nesukėlė jokių teisinių padarinių. Nors ieškovė piktinasi panaudotu terminu „piktnaudžiavimas“, tačiau šis terminas įteisintas įstatymo leidėjo kaip specialus, privalomai naudotinas teisinėje kalboje. Taigi, Teisėjų kolegija, pritaikiusi specialios kalbos pirmumo taisyklę ir nurodžiusi specializuotą kalbos žodį, negali būti atsakinga už ieškovės įrodinėjamą garbės ir orumo įžeidimą.
10. Teismas, nustatęs, jog ieškovė įrodinėja, kad tuo atveju, jei ji būtų piktnaudžiavusi teise kreiptis į teismą, turėjo būti taikomas CPK 299 straipsnis ar CPK 300 straipsnis, ir priimta atskiroji nutartis, su tokiu įstatymo interpretavimu nesutiko. Pažymėjo, kad minėtos teisės normos yra nukreiptos į kitą objektinės teisės reguliavimo sritį. CPK 299 straipsnis nereglamentuoja atvejo, kad dėl piktnaudžiavimo procesu būtų galima priimti atskirąją nutartį. Lietuvos proceso įstatyme yra įtvirtintas grynai procesinis teisinis instrumentas (CPK 95 str.), kuris negali būti siejamas su kitais neteisėtos, tame tarpe ir nusikalstamos veikos požymiais, todėl nebuvo pagrindo taikyti CPK 300 straipsnio.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės keliami nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumo klausimai yra itin sudėtingi. Konstitucinio Teismo išaiškinta, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai).
12. Teismas konstatavo, jog ieškinys neįrodytas, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2015 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, nebuvo konstatuotas ieškovės piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą faktas, nespręsta dėl ieškovės reikalavimo tapatumo, todėl nebuvo pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 3 punktą, o tai reiškia, kad nėra atlikta veika, todėl nėra ir teisėjų kaltės, kaip būtinosios atsakomybės taikymo sąlygos dėl ieškovės įrodinėjamo garbės ir orumo pažeidimo sprendžiant dėl piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą (CK 6.246 str., 6.248 str.).

Dėl teisėjų veikos teisėtumo nagrinėjant bylą ir res judicata principo taikymo

13. Teismas atmetė argumentus dėl ieškovės šmeižimo, konstatuodamas šioje dalyje ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, todėl nekartojo sprendime nurodytų motyvų. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, nebuvo sprendžiama iš esmės dėl trečiojo asmens A. O. M. reikalavimo pagrįstumo, pareikšto Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-3571-656/2014. Tai reiškia, kad ieškovei nebuvo užkirstas kelias siekti teisingumo įgyvendinimo dėl įrodinėjamos, kaip užgrobtos, tėvo V. M. žemės.
14. Teismo vertinimu, Teisėjų kolegijos procesinis sprendimas negalėjo apriboti ieškovės teisės kreiptis į teismą. Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį sprendimas priimamas dėl visų pareikštų reikalavimų, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 ieškovė buvo trečiuoju asmeniui, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų. Be to, teismas iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančios Vilniaus apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-3571-656/2014 medžiagos nustatė, kad teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, ieškovės reikalavimą išnagrinėjo iš esmės.
15. Teismas konstatavo, jog ieškinys dalyje neįrodytas, kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta ieškovės įrodinėjamos veikos, dėl kurios galėjo būti apribota ieškovės teisė kreiptis į teismą. 
16. Teismas dėl ieškovės nurodytų aplinkybių (dėl teisėjų veikos neteisėtumo, dėl atlikto įrodymų tyrimo nagrinėjant bylą bei dėl nepasisakymo dėl teisėjų veiksmų administracinėje byloje) plačiau nepasisakė, tačiau atkreipė dėmesį, kad dėl šių paaiškinimų dalies, išsakytų teismo posėdžių metu, ieškovei įrodinėjant, jog teisėjų kaltė pasireiškė tuo, kad jie neatliko pareigos panaikinti neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisakė kasacinis teismas, kuris 2015 m. spalio 30 d. išnagrinėjo trečiojo asmens A. O. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei.
17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė pasinaudojo procesinėmis teisėmis, suteikiančiomis galimybę paneigti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2015 m. kovo 10 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, ir kasacinis teismas nurodė, kad teismai vertindami administracinių teismų teisėjų veiksmus, nagrinėjant administracinę bylą, pagrįstai nenustatė teisėjų kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog teisėjai pažeidė teisinę pareigą priimti teisingą sprendimą. Tai kartu reiškia, jog neįrodytas valstybės veikos neteisėtumas.
18. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė neįrodė nei teisėjų neteisėtų veiksmų priimant Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2015 m. kovo 10 d. nutartį, nei jos procesinių teisių pažeidimo, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-126-464/2015, teismas ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atsakovo veikos neteisėtumo ir priežastinio ryšio tarp įrodinėjamos žalos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19. Teismas bylinėjimosi išlaidų atsakovei nepriteisė, kadangi ieškinys atmestas bei atsakovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Apeliaciniame skunde ieškovė A. O. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
21. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja R. Petkuvienė neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, kas sąlygojo nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą. Teisėjai D. Kačinskienė, A. Poškus ir V. Višinskis civilinėje byloje Nr. 2A-126-646/2015 padarė ne tik neteisėtus veiksmus, bet ir nusikalstamus veiksmus: ieškovę apšmeižė ir galutinai įvertino ieškovės tėvo M. M. žemės užgrobimą – įvykdė piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Visi teisėjų neteisėti veiksmai užfiksuoti bylos medžiagoje, todėl jokiais kitais įrodymai negali būti įrodinėjami. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti teisėjų D. Kačinskienės, A. Poškaus ir V. Višinskio veiksmus, atliktus nagrinėjant bylą. Kadangi buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą bei nurodyta kreiptis į teismą CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, ieškovė šia teise taip pat pasinaudojo. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties teiginiai, dėl ieškovės siekio pasibylinėti dar kartą, dėl to paties, šmeižia ieškovę, žemina bei neatitinka tikrovės. Teisėjai žinojo, jog negalima atimti iš žmogaus įstatymu suteiktos teisės kreiptis į teismą. Taip pat teisėjai nepagrįstai tvirtino, jog bylos yra analogiškos. Kategoriškas teisėjų teiginys, jog ieškovės elgesys sudaro prielaidas  įžvelgti piktnaudžiavimo šia teise apraiškų nėra tik pareikšta abejonė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šmeižimą susiejo su CPK 95 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas galėjo bauda nubausti atsakovę, kuri veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, nedalyvavo teismo posėdyje. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neprotingais būdais siekia pateisinti teisėjų D. Kačinskienės, A. Poškaus ir V. Višinskio veiksmus; teismo motyvas, kad „nesukėlė jokių teisinių padarinių“ nepagrįstas, nes šmeižimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, galinčios asmenį pažeminti ar paniekinti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teisėjai D. Kačinskienė, A. Poškus ir V. Višinskis pažeidė teisinę pareigą priimti teisingą sprendimą, nes visiškai nenagrinėjo administracinio teismo teisėjų veiksmų teisėtumo. Ieškovė kreipėsi į teismą vadovaudamasi  CK 6.272 straipsnio 2 dalimi dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, nes jie įteisino ieškovės tėvo žemės užgrobimą – žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta. Pažymi, jog atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindė abstrakčiais argumentais, teismo posėdyje nedalyvavo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į ieškovės prašymą bei priimti sprendimą už akių.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
23. Nurodo, kad apeliantė įrodinėja buvus teisėjų kaltę byloje, kurioje sprendimai yra įsiteisėję. Šiuo atveju apeliantė ieškiniu siekia peržiūrėti teismo įsiteisėjusius sprendimus, tačiau ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti naudojamas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei.

          Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sprendimo už akių

24. Nustatyta, kad ieškovė pateikė ieškinį, kuriame nėra suformuluoto prašymo dėl sprendimo už akių priėmimo (b. l. 1–5). Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį (b. l. 29–30), kuris ieškovei buvo išsiųstas 2016-04-06 (b. l. 34). Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė atsisakyti priimti atsiliepimą į ieškinį bei priimti sprendimą už akių (b. l. 49–51). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi paskyrė parengiamąjį teismo posėdį (b. l. 86–87). 2016 m. liepos 4 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovui nustatytas 20 d. terminas patikslinti atsiliepimo į ieškovės paaiškinimu argumentus (b. l. 99). Atsiliepimas į ieškovės paaiškinimus teisme gautas 2016 m. liepos 25 d. (b. l. 102–103). Atsakovė pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą iš esmės atsakovei teismo posėdyje nedalyvaujant (b. l. 111).
25. Sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių (CPK 285 str. 1 d.). Teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai: a) neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą; b) kai iš neatvykusios šalies gautas prašymas atidėti parengiamąjį ar teismo posėdį ir jame nurodytos neatvykimo į posėdį priežastys, jeigu teismas šias priežastis pripažino svarbiomis; c) kai atsakovui tinkamai pranešta tik dėl dalies ieškovo reikalavimų ir juos pagrindžiančių aplinkybių, tačiau kitų ieškinio reikalavimų negalima išnagrinėti skyrium; d) kitais šio Kodekso numatytais atvejais, kai priimti sprendimo už akių neleidžiama (CPK 285 str. 3 str. 1–7 p.). CPK 285 straipsnio 2 dalyje numatytas sprendimo už akių priėmimo ribojimas – kai byloje yra pateikti abiejų šalių įrodymai, teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Taigi sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Ieškovė prie savo procesinių dokumentų pridėjo įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Atsakovė pakartotinai šių dokumentų į bylą nepateikė, kadangi rašytiniai įrodymai yra teismų priimti procesiniai sprendimai.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos neturėjo teisėto pagrindo priimti sprendimo už akių, kadangi atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, šalių reikalavimai ir atsikirtimai grindžiami teismų priimtais procesiniais dokumentais, atsakovei apie posėdžio vietą, datą ir laiką buvo pranešta tinkamai bei teismas gavo atsakovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės jai nedalyvaujant. Dėl to apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patenkinti jos prašymą dėl sprendimo už akių priėmimo arba priimti nutartį, kurioje turėjo išdėstyti prašymo atmetimo motyvus, kadangi atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindė abstrakčiais argumentais, o pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovės atstovai nedalyvavo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo

27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškinyje išdėstytų argumentų bei pateiktų įrodymų, teisėjų Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio padarytų neteisėtų veiksmų, teisėjų įvykdyti piktnaudžiavimo, o nurodė dalykus, nesusijusius su bylos esme.
28. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015;kt.).
29. Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl turi galimybę ir privalo pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus; pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus, nes pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo bei neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
30. Teisėjų kolegija nagrinėja ieškovės apeliacinio skundo bei atsakovės atsiliepimo į jį argumentus ir sprendžia dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl faktinių aplinkybių

31. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014, ieškovo J. V. M. ieškinį dėl priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės 6 270 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atmetė.
32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, 2014 m. kovo 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
33. Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį paliko nepakeistą.
34. Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, atsiradusios dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, nagrinėjusios civilinę bylą Nr. 2A-126-464/2015, neteisėtų veiksmų.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už teismo veiksmus sąlygų

35. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.
36. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą, gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo.
37. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
38. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, susijusį su neteisėtais administracinio teismo teisėjų veiksmais, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-557-313/2017 pagal trečiojo asmens A. O. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, sutiko, kad civilinę bylą nagrinėję teismai, vertindami administracinių teismų teisėjų veiksmus nagrinėjant administracinę bylą, pagrįstai nenustatė teisėjų kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos. Taigi, administracinių teismų teisėjų veiksmus nagrinėjant administracinę bylą jau yra įvertinti ir dėl jų yra pasiakyta teismo įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose.
39. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.
40. Pasak apeliantės, teisėjai negalėjo nematyti, kad yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 4 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija minėtą teiginį, susijusį su teisėjų D. Kačinskienės, A.Poškaus ir V. Višinskio padarytais neteisėtais veiksmais, irgi atmeta kaip nepagrįstą, kadangi dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties teisėtumo (įvykdyto teisingumo) pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir kuris nenustatė jokių Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio padarytų akivaizdžių ir šiurkščių procesinės bei materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Taigi, minėtų teisėjų kaltės, kaip būtinosios atsakomybės taikymo sąlygos, padarytos dėl  akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.), nėra.
41. Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su: i) M. M. žemės užgrobimu, ii) žemės priskyrimu valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimu Lietuvos veterinarijos akademijai, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1235-142/2009, J. V. M. skundą dėl žalos atlyginimo („už užgrobtą žemę“, esančią (duomenys neskelbtini) CK 6.272 str. 2 d. pagrindu) atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, Vilnius apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, nuosavybės teisės į M. M. (ieškovės tėvo) žemę atkūrimo priimtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiais sprendimais. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012, bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nutraukė;  skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, žemės, esančios (duomenys neskelbtini), priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiais sprendimais.
42. Toliau teisėjų kolegija pasisakys, ar egzistuoja visi pagal CK 2.24 straipsnį ginami elementai, būtini civilinei atsakomybei kilti, atsižvelgiant į ieškovės pasirinktą jos pažeistų teisių gynimo būdą (CK 6.272 str.) bei spręs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bei jos dydžio nustatymo kriterijų. 

Dėl garbės ir orumo gynybos

43. Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (Konstitucijos 21 straipsnis). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo gynimas reglamentuojamas CK 2.24 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011).
45. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006).
46. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisėjai Dalia Kačinskienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydas Poškus ir Vigintas Višinskis paskleidė duomenis, žeminančius apeliantės garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014 konstatavo, jog A. O. M., pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo, inicijuoja teismuose bylas.
47. Iš civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 priimtos 2015 m. kovo 10 d. nutarties motyvuojamosios dalies nustatyta, kad teisėjų kolegija pažymėjo:

              „ <...> jokių kitų teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų ir kaltės, lemiančios žalos apeliantams padarymą, išskyrus jau aptartus veiksmus – apeliantų vertinimu, neteisingai išnagrinėtą ankstesnę bylą ir nepatenkintą ankstesnį jų reikalavimą dėl žalos atlyginimo – apeliantai savo procesiniuose dokumentuose nenurodo. Vadinasi, apeliantai, išnaudoję visas procesines priemones instancine tvarka patikrinti administracinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, naujos bylos inicijavimu iš esmės siekė dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo“. 

48. Taip pat minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, jog:

              „Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad trečiasis asmuo A. O. M., remdamasi analogiškais reikalavimais ir juos pagrindžiančiais argumentais, Vilniaus apygardos teisme taip pat inicijavo naują civilinę bylą atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu (c. b. Nr. 2-3571-656/2014), kurioje trečiasis asmuo – J. V. M.. Toks apeliantų elgesys, kuomet jie reiškia ieškinius pakartotinai, keldami vis tuos pačius klausimus, kaip ir kitose jų iniciatyva pradėtuose teisminiuose procesuose, nesuderinamas su CPK 5 straipsnyje įtvirtintu asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos instituto paskirtimi ir net sudaro prielaidas įžvelgti piktnaudžiavimo šia teise apraiškų“.

49. Apeliantė teigia, jog tokie teismo argumentai, kad jos elgesys: i) „nesuderinamas su CPK 5 straipsniu“, ii) jos kreipimasis į teismą „sudaro prielaidas įžvelgti piktnaudžiavimo šia teise apraiškų“ yra apeliantę šmeižiantys, pažeminantys, paniekiantys ir pakertantys pasitikėjimą ja, t. y. minėti teisėjai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, padariusią žalą apeliantės garbei ir orumui. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.
50. Pirma, civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 priimta nutartis yra įgijusi prejudicinę galią, todėl šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nevertina iš naujo arba kitaip teisėjų Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 įvertintų faktinių aplinkybių. Tai, jog teisėjai Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus ir Vigintas Višinskis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 priėmė teisingą sprendimą, patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2017, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teisėjų pažeistos teisinės pareigos priimti teisingą sprendimą pažeidimo atmestini.
51. Antra, iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3571-656/2014, pagal ieškovės A. O. M. ieškinį, dėl žalos, atsiradusios dėl teismo, nagrinėjusio administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, neteisėtų veiksmų, atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. V. M.,  atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-301-330/2015, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Konstatuotina, jog teisėjai Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus ir Vigintas Višinskis pagrįstai ir teisėtai nustatė tikrovę atitikusius faktus – A. O. M. Vilniaus apygardos teisme buvo inicijavusi civilinę bylą Nr. 2-3571-656/2014 dėl žalos atlyginimo (CK 6.272 straipsnio 2 dalis) atsakovei Lietuvos Respublikai.
52. Trečia, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisėjų kolegija neatliko neteisėtų veiksmų, nes nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2A-126-464/2015, nenustatė piktnaudžiavimo teise fakto, nesprendė dėl ieškovės reikalavimo tapatumo. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo proceso teisėmis atvejus, teismas taip pat gali skirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis  civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis  civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 išdėstyta prielaida, dėl įžvelgimo teisminės gynybos instituto piktnaudžiavimu, apeliantei jokių teisinių padarinių nesukėlė ir ateityje sukelti negali. Šiuo atveju teismo išsakyta nuomonė nėra duomenys, patvirtinantys apeliantės piktnaudžiavimo teise faktą.
53. Ketvirta, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, A. O. M. neužkerta ir negali užkirsti kelio kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pvz. G. M. v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).
54. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teisėjai Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus ir Vigintas Višinskis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 nepaskelbė jokių duomenų, žeminančių apeliantės garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės ir / ar užkertančių jai kelią į teisminę gynybą. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo kriterijų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi nenustačius būtinų civilinei atsakomybei pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį kilti faktų visumos (žr. šios nutarties 39 p.), apeliantės garbė ir orumas negali būti ginami.
55. Atsižvelgiant į virš išdėstytą, apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                             Romualda Janovičienė

                            Kazys Kailiūnas

                            Antanas Rudzinskas