Civilinė byla Nr. e3K-3-347-695/2017
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02433-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.1.14.1; 3.1.14.3; 3.2.9.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „AV grupė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, dėl kelio servituto panaikinimo privačiame žemės sklype, nuosavybės teisių gynimo praradus daikto valdymą ir servituto naudoti ir valdyti gyvenamojo namo priklausinį nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl administraciniu aktu nustatyto kelio servituto panaikinimą, servituto nustatymą teismo sprendimu reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė: 1) panaikinti kelio servitutą, 2006 m. liepos 21 d. Telšių apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Įsakymas) nustatytą jai priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas); 2) įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „AV grupė“ savo lėšomis atkurti ieškovei nuosavybės teise priklausančio kiemo statinio – šulinio (toliau – šulinys), esančio (duomenys neskelbtini), buvusią padėtį, t. y. atstatyti antžeminį betoninį šulinio rentinį per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; atsakovei neatkūrus per nurodytą terminą šulinio dalies buvusios padėties, leisti ieškovei tai atlikti savo lėšomis ir jėgomis bei išieškoti šių išlaidų atlyginimą iš atsakovės UAB „AV grupė“; 3) nustatyti servitutą valdyti kiemo statinį – šulinį ir juo naudotis kaip gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau – Gyvenamasis namas), priklausiniu, esančiu valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93, 4.95 straipsnių, 4.113 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodė, kad 0,0108 ha ploto kelio servitutas jos Žemės sklype buvo nustatytas Įsakymu. Nekilnojamojo turto registre viešpataujantysis daiktas servitutui nenurodytas, nors pagal faktinę padėtį 2006 metais servitutas galėjo būti nustatytas valstybės naudai, t. y. greta esančiai valstybinei žemei, kurioje sklypas šiuo metu tik formuojamas (rengiamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas turint tikslą suformuoti žemės sklypą pastatui ((duomenys neskelbtini); toliau – Pastatas) eksploatuoti). Nuo 2006 metų valstybė, kaip servituto teisės turėtoja, ir kiti subjektai šia teise nesinaudojo. Atsakovė UAB „AV grupė“ Pastatą įsigijo 2015 m. vasario mėn. Ieškovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT), prašydama Žemės sklype panaikinti administraciniu aktu nustatytą kelio servitutą, nes atsakovė UAB „AV grupė“ turi tiesioginį priėjimą nuo gatvės prie Pastato, tačiau 2015 m. birželio 16 d. NŽT atsisakė tai padaryti. Valstybė, ieškovės manymu, administraciniu aktu nustatė servitutą jai priklausančios žemės naudai, nesant išreikštos viešpataujančiojo daikto savininko valios. Kelio servitutas ieškovės Žemės sklype nustatytas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl panaikintinas.
4. Ieškovei nuosavybės teise priklauso šulinys – Gyvenamojo namo priklausinys, kuris yra valstybinėje žemėje, arčiau atsakovės Pastato. 2006 m. liepos 20 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nenustatyta servituto teisė naudotis šuliniu. Juo visą laiką faktiškai buvo naudojamasi ir servitutui nesant nustatytam. Pastatą įsigijusi atsakovė UAB „AV grupė“ 2015 m. pavasarį savavališkai, be ieškovės žinios nugriovė šulinio antžeminę dalį ir uždengė šulinį sunkiu dangčiu, dėl to ieškovė neteko galimybės šį savo daiktą valdyti ir naudoti. Šulinys yra už ieškovės sklypo ribos, todėl nustatytinas servitutas jį valdyti ir naudotis juo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę UAB „AV grupė“ per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis atkurti ieškovei nuosavybės teise priklausančio šulinio antžeminio betoninio rentinio buvusią padėtį; atsakovei UAB „AV grupė“ neatkūrus per nustatytą terminą šulinio antžeminės dalies buvusios padėties, ieškovei suteikė teisę tai atlikti savo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovės UAB „AV grupė“ patirtų išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype (tarnaujantysis daiktas) pagrįstai ir teisėtai administraciniu aktu buvo nustatytas 0,0108 ha ploto kelio servitutas (CK 4.119 straipsnis). 2004 m. parengtame Žemės sklypo plane šalia kelio servituto yra pažymėtas Pastatas, bylos nagrinėjimo metu priklausantis atsakovei UAB „AV grupė“ (servituto nustatymo metu priklausęs V. Š.), nes, teismo vertinimu, su juo buvo susijęs kelio servitutas, būtinas patekti į gretimame sklype ((duomenys neskelbtini)) esantį Pastatą (viešpataujantysis daiktas). Teismas nustatė, kad ieškovė bei O. P. išreiškė sutikimą dėl kelio servituto, kuris buvo nustatytas atliekant kadastrinius matavimus, nes pasirašė Žemės sklypo plane, 2004 m. sausio 26 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo akte. Ieškovė ir jos sesuo neskundė administracinio akto – Įsakymo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste, 2006 m. liepos 20 d. sprendimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste I. B. ir O. P.“, kurių pagrindu buvo įregistruotos jų nuosavybės teisės. 2006 m. lapkričio 9 d. įregistravusios šių administracinių aktų duomenis Nekilnojamojo turto registre, ieškovė ir O. P. patvirtino nurodytų duomenų teisingumą bei sutikimą dėl nustatyto kelio servituto. Paveldėjusi O. P. priklausiusią Žemės sklypo ir statinių dalį, ieškovė priėmė tokį turtą, kokį valdė ankstesnė savininkė. Pagal administracinio akto – Įsakymo – priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalį) apskrities viršininkas turėjo diskreciją nustatyti kelio servitutą.    
7. Teismas nurodė, kad ieškovės ginčijamam administraciniam aktui apskųsti teismine tvarka taikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Aplinkybė, kad Įsakymo pagrindu yra nustatytas kelio servitutas Žemės sklypui, teismo vertinimu, ieškovei yra žinoma nuo 2006 m. lapkričio 9 d. (įrašo apie servitutą įregistravimo viešame registre). Kadangi ieškovė neprašė atnaujinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino, teismas atmetė reikalavimą panaikinti Įsakymą, kuriuo nustatytas kelio servitutas.
8. Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimo nustatyti, jog išnyko kelio servituto būtinumas, patenkinimas reikštų, kad atsakovė UAB „AV grupė“ nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos praranda galimybę patekti į jai nuosavybės teise priklausantį Pastatą per valstybinės žemės sklypą, kuriame jis stovi. Tam, kad ši galimybė būtų atkurta, reikėtų įrengti kitą tinkamą naudoti kelią, o įrengus naują įvažiavimą, kad UAB „AV grupė“ galėtų naudotis garažu, jai reikėtų perstatyti Pastatą ir atlikti kitus pakeitimus.
9. Teismas nustatė, kad ieškovei priklausančio šulinio antžeminę dalį be jos sutikimo pašalino atsakovė UAB „AV grupė“, todėl ši, ieškovei reiškiant reikalavimą (CK 4.98 straipsnis), įpareigotina atstatyti nugriautą šulinio antžeminę dalį (CK 4.37 straipsnis), o jai to nepadarius per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę tai atlikti savo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovės patirtų išlaidų atlyginimą.
10. Spręsdamas dėl žemės servituto nustatymo ieškovei nuosavybės teise priklausančiam šuliniui, siekiant užtikrinti jo tinkamą naudojimą, teismas nurodė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nesuformuotas ir nuosavybės teise priklauso valstybei. 2015 m. liepos 27 d. šio žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 9 punkte nurodytas ieškovei priklausantis šulinys, todėl, suformavus šį žemės sklypą ir ieškovei, kaip viešpataujančiojo daikto savininkei, išreiškus norą, būtų administraciniu aktu nustatytas servitutas. Teismas sprendė, kad ieškovė netrukdoma gali patekti prie šulinio ir nėra teisinio pagrindo nustatyti priėjimo prie jo servitutą, juolab kad ieškovė nenurodė reikalaujamo nustatyti servituto ploto. Atsakovės UAB „AV grupė“ atstovai siūlė ieškovei iškasti naują šulinį Žemės sklype, ieškovės pasirinktoje vietoje, tačiau ji atsisakė šio siūlymo. Taigi servituto nustatymas nėra vienintelis būdas tinkamai įgyvendinti ieškovės, kaip viešpataujančiojo daikto savininkės, interesus.
11. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi               Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Kolegija rėmėsi CK 4.111, 4.124 straipsnių nuostatomis, nurodė, kad nagrinėjamu atveju kelio servitutas įregistruotas Įsakymo pagrindu. Ieškovė siekia, kad būtų konstatuotas administracine tvarka nustatyto kelio servituto pasibaigimas, nurodo, jog jis buvo nustatytas neteisėtai ir nepagrįstai, taigi iš esmės ginčija administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neprašo panaikinti Įsakymo dalies dėl servituto nustatymo. Argumentus, susijusius su Įsakymo neteisėtumu, kolegija laikė peržengiančiais ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo ribas, todėl, kaip nesudarančiais bylos nagrinėjimo dalyko, nenagrinėtinais. Kolegija sprendė tik dėl argumentų, susijusių su servituto pasibaigimu dėl jo būtinumo išnykimo, pagrįstumo.
13. Kolegija nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2004 m. vasario 21 d., jeigu viešpataujančiuoju tampančio daikto patikėtinis yra apskrities viršininkas, jo valia išreiškiama priimant sprendimą dėl servituto nustatymo. Ginčo kelio servitutas įregistruotas 2006 m. lapkričio 9 d. Telšių apskrities viršininko 2006 m. liepos 21 d. įsakymo pagrindu. Kolegija konstatavo, kad servitutas nustatytas pagrįstai, greta Žemės sklypo yra valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (viešpataujantysis daiktas).
14. Viena iš būtinųjų sąlygų servitutui CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, kuris detalizuotas 4.135 straipsnyje (servituto pabaiga išnykus jo būtinumui), pasibaigti (kartu panaikinti jį administraciniu aktu) yra tai, kad dėl servituto pasibaigimo turi susitarti tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkai. Šiuo atveju ieškovės ir valstybės, atstovaujamos NŽT, susitarimo nėra. Be to, šio servituto būtinumo klausimas yra susijęs ir su atsakovės UAB „AV grupė“ interesais, kuri yra suinteresuota šio servituto buvimu, todėl nustatytina, ar žemės sklypas (duomenys neskelbtini), gali būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį ir be kelio servituto. Reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar panaikinus nustatytą servitutą atsakovė UAB „AV grupė“ turės galimybę privažiuoti prie nuosavybės teise valdomo Pastato ir įvažiuoti į dalį sklypo, ir nustatė, kad nėra reikiamo ploto įvažiavimui nuo gatvės įrengti, o panaikinus kelio servitutą, UAB „AV grupė“ neturėtų galimybės tinkamai patekti (privažiuoti) prie Pastato bei į sklypo dalį, iš kurios yra patenkama į garažą ir kurios pusėje yra įrengtas įėjimas į Pastatą. Klausimas dėl patekimo į valstybinės žemės sklypą buvo išspręstas administraciniu aktu (Įsakymu) nustatytu servitutu, kito patekimo nenustatyta. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija nurodė, kad ieškovės Žemės sklype nustatyto kelio servituto panaikinimas negalimas konstatavus, jog išnyko jo būtinumas ir viešpataujantysis daiktas galės būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį be nustatyto kelio servituto. Servituto panaikinimas reikštų, kad UAB „AV grupė“ praranda galimybę naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir valstybinės žemės sklypu (CK 4.135 straipsnis).
15. Remdamasi CK 4.126 straipsnio nuostatomis, kolegija nurodė, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik jei jis objektyviai būtinas. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Servituto nustatymas lemia tam tikrų suvaržymų tarnaujančiajam nekilnojamajam daiktui atsiradimą, todėl nustatomo servituto ribos turi būti aiškiai nustatytos tarnaujančiajame žemės sklype, taip pat turi būti nurodyta konkreti servituto rūšis ir turinys. Iš bylos duomenų, kolegijos vertinimu, neįmanoma nustatyti ribojimų žemės sklypui turinio, nes ieškovė nėra pateikusi teisės aktų reikalavimus atitinkančio servituto pažymėjimo plano. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog nenustačius servituto neįmanoma patekti prie jai nuosavybės teise priklausančio šulinio. Kolegija pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovė UAB „AV grupė“, Gyvenamojo namo priklausinys neatitinka sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-513 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“ nuostatų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti dalį               Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo ir patenkinti atmestus ieškovės reikalavimus panaikinti kelio servitutą bei nustatyti servitutą valdyti ir naudotis kiemo statiniu – šuliniu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CK 4.124 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatas. Ieškovė prašė teismo panaikinti ne administracinį aktą, kuriuo nustatytas servitutas, o patį servitutą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik argumentų, susijusių su servituto pasibaigimu, svarstymu. Pagal CK 1.138 straipsnio 5 punktą teismas servitutą gali panaikinti, jei suinteresuotas asmuo kreipiasi su tokiu prašymu ir pateikia atitinkamus įrodymus ir argumentus. Ieškovė nurodė argumentus, kodėl Žemės sklype servitutas negalėjo būti nustatytas. Žemės įstatymo 23 straipsnyje reglamentuojamas servituto nustatymas administraciniu aktu. Teismai nenustatė, kad Pastatas, su kuriuo buvo susijęs ginčo servitutas, būtų įregistruotas kaip viešpataujantysis daiktas kitų nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nurodytas Servituto nustatymo pagrindas – atliekant kadastrinius matavimus – įstatyme nenustatytas. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalį (analogiška nuostata galiojo ir 2004–2006 metais) sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Teismai nenustatė, kad servituto nustatymo metu (2006 metais) buvo išreikšta viešpataujančiojo daikto savininko valia. Teismai taip pat nenustatė, kad tuometinis Pastato savininkas 2006 metais būtų turėjęs užstatymo teisę. Neegzistavo nekilnojamasis daiktas, kuris viešame registre būtų buvęs nurodytas kaip viešpataujantysis Žemės sklypo atžvilgiu, o administraciniu aktu servitutas gali būti nustatytas tik laikantis imperatyviųjų Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatų, ne apskrities viršininko subjektine valia.
2. Teismai nepagrįstai sprendė, kad negalima nustatyti servituto valdyti šulinį ir juo naudotis, nes nesuformuotas ir teisiškai neįregistruotas tarnaujantysis daiktas – valstybinės žemės sklypas. Ieškovė nevaldo ir nenaudoja valstybinės žemės sklypo, kuriame yra jai nuosavybės teise priklausantis šulinys. CK nenustatyta ribojimų tuo pagrindu, kad nekilnojamasis daiktas nėra koordinuotas geografinių koordinačių sistemoje. Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, kad tarnaujantysis daiktas nebaigtas formuoti. Be to, teismai nepagrįstai nepaliko šio ieškovės reikalavimo nenagrinėto (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip užkirsdami kelią ieškovei ateityje, suformavus tarnaujantįjį daiktą – žemės sklypą, kreiptis su tuo pačiu reikalavimu.
17. Atsakovė UAB „AV grupė“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Servituto pasibaigimo sąlygos apibrėžtos CK 4.130 straipsnyje ir šiuo atveju nėra nė vienos iš jų. Pažymėtina, kad Pastatas baigtas statyti 2005 metais, servitutas nustatytas 2006 metais, o atsakovė Pastatą įsigijo 2015 metais. Ieškovė siekia pakeisti viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto turinį. Ji nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų poreikį panaikinti teisėtai nustatytą servitutą. Prašydama panaikinti servitutą ieškovė nenurodo CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose išvardytų pagrindų. Teismai, įvertinę aplinkybę, jog nėra kito kelio patekti į viešpataujantįjį daiktą, priėmė teisingus procesinius sprendimus.
2. Reikalavimas nustatyti servitutą valdyti šulinį ir juo naudotis abstraktus, neapibrėžtas individualiais požymiais. Ieškovė ilgą laiką nesinaudoja šuliniu, buvo nuo jo atsitvėrusi tvora, taip panaikindama galimybę prieiti prie jo. Be to, šulinys neatitinka geriamojo vandens šulinio kriterijų, 7 metrų apsauginės zonos nuo gyvenamojo namo reikalavimo, todėl nėra techninių galimybių šulinį padaryti tinkamą naudoti. Iki teisminio proceso atsakovei ieškovė nebuvo pateikusi reikalavimo dėl servituto.
18. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai iš bylos duomenų nustatė, kad kelio servitutas buvo nustatytas pagrįstai, vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Ieškovė įregistravo administracinių aktų duomenis Nekilnojamojo turto registre, taip patvirtindama sutikimą dėl nustatyto kelio servituto, šių aktų neskundė. Panaikinus kelio servitutą atsakovė UAB „AV grupė“ netektų galimybės tinkamai patekti prie Pastato.
2. Teismai pagrįstai sprendė, kad negalima nustatyti servituto nesuformuotame valstybinės žemės sklype, taip pat kad nėra faktų, kurie patvirtintų, jog ieškovė negali patekti prie jai nuosavybės teise priklausančio šulinio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl administraciniu aktu nustatyto servituto pabaigos

19. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis).
20. Servituto pasibaigimo pagrindai įtvirtinti CK 4.130 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalyje nustatyta, kad servitutas gali pasibaigti tik šiais pagrindais. Tai reiškia, kad ši norma nustato ribotą ir išsamų servituto pasibaigimo pagrindų sąrašą.
21. Žemės įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio su administraciniu aktu nustatytais žemės servitutais susijusius klausimus, tarp jų – servituto pasibaigimą ir jo įforminimą, 9 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas baigiasi CK nustatytais pagrindais. Tai reiškia, kad administraciniu aktu nustatyto servituto pabaigai taikomi CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
22. Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje taip pat įtvirtinta, kad servitutas baigiasi institucijai, priėmusiai sprendimą jį nustatyti, priėmus sprendimą tokį servitutą panaikinti. Dėl šios nuostatos teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei kompetentinga institucija pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi nepriima sprendimo panaikinti servitutą, tai suinteresuotas asmuo išsaugo teisę į teisminę gynybą, jei mano, kad servituto nepanaikinimu yra pažeidžiamos jo teisės (CPK 5 straipsnis).
23. Asmens teisė pareikšti reikalavimą dėl servituto pabaigos ar, esant ginčui, servituto panaikinimo kyla iš teisės į teisminę pažeistos teisės gynybą. Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatoms reglamentuojant tik tam tikrus, su administraciniu aktu nustatytu servitutu susijusius klausimus, papildomai yra taikomos atitinkamos šį institutą reguliuojančios CK nuostatos.  
24. CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininko teisė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą. Ši teisė siejama su iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis ar nenumatytų aplinkybių atsiradimu, dėl kurių servitutu suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas ar labai sudėtingas.
25. Teisėjų kolegija nurodo, kad prašymas panaikinti administraciniu aktu nustatytą servitutą tuo pagrindu, jog jis buvo nepagrįstai nustatytas, iš esmės reiškia administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kvestionavimą. Nagrinėjant dėl servituto panaikinimo tokiu aspektu, turi būti pasisakyta, inter alia (be kita ko), dėl termino administraciniam aktui apskųsti laikymosi. Todėl šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai pasisakė nurodytu klausimu. Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas panaikinti kelio servitutą teismų atmestas ne vien dėl to, kad buvo praleistas apskundimo terminas, bet ir konstatavus reikalavimo nepagrįstumą iš esmės.
26. Sprendžiant dėl administraciniu aktu nustatyto servituto panaikinimo pagal CK 4.112 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti (įrodyti), kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, o dėl servituto pasibaigimo pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalį – kad yra bent vienas iš šioje normoje nustatytų pagrindų. Šioje byloje teismų nagrinėta dėl CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto pagrindo – išnykus servituto būtinumui – egzistavimo.       
27. Servitutas nustatomas kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį turtą (teisė naudotis tarnaujančiuoju daiktu ar jo dalimi), siekiant užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą. Kadangi servitutas yra nuosavybės teisės suvaržymas, tai jis nustatomas ir pateisinamas tik tada, kai egzistuoja būtinumas. Jei būtinumo nėra, tai nėra ir pagrindo nustatyti servitutą, o jeigu jis buvo, bet, pasikeitus aplinkybėms, išnyko, laikytina, kad atsirado pagrindas servitutui pasibaigti ar jį panaikinti.
28. Būtinumas užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą gali būti suprantamas kaip sudarymas galimybių naudotis visu daiktu ar jo dalimi. Jeigu į dalį žemės sklypo ar jame esantį pastatą arba kitą nekilnojamąjį daiktą nėra galimybių patekti, atlikti jo remonto ar priežiūros darbus, nepasinaudojant gretimo sklypo dalimi kaip tarnaujančiuoju daiktu, tai gali būti pagrindas nustatyti servitutą. Servituto būtinumas tokiu atveju yra tol, kol nėra galimybės patekti į visą sklypą ar juo visu naudotis.
29. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad servitutas nustatytas siekiant sudaryti galimybę patekti į gretimo sklypo dalį už jame esančio namo, ir konstatavo, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad išnyko servituto būtinumas, nes nenustatyta galimybė patekti į viešpataujantį daiktą – valstybinės žemės sklypo dalį – kitokiu būdu nei per nustatytą kelio servitutą ieškovės Žemės sklype (CK 4.135 straipsnis).
30. Viešpataujantysis daiktas nagrinėjamu atveju yra nustatytas (žr. šios nutarties 29 punktą). Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (galiojusių nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 12 d.) nuostatose neįtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatant servitutą sprendime turi būti įrašytas viešpataujantysis daiktas ar kad jis turi būti įregistruotas, todėl atitinkami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
31. Pagal CK 4.124 straipsnio 3 dalį, nustatant servitutą, visais atvejais turi būti dėl servituto nustatymo išreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde be pagrindo teigiama, jog šiuo atveju nebuvo išreikšta viešpataujančiojo daikto savininko valia. Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatose (galiojusiose nuo 2004 m. vasario 21 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) buvo nurodyta, kad jei viešpataujančiuoju tampančio daikto patikėtinis yra apskrities viršininkas, jo valia išreiškiama priimant sprendimą dėl servituto nustatymo. Nustatant ginčo servitutą sprendimą priėmė apskrities viršininkas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai atitinka CK 4.124 straipsnio 3 dalies ir Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatose įtvirtintas taisykles.
32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl kelio servituto panaikinimo.

    Dėl reikalavimų ieškiniui, kuriuo prašoma nustatyti servitutą žemės sklype

33. Servitutas gali būti nustatytas teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnis). Kreipiantis į teismą ieškinyje (pradiniame ar patikslintame) dėl servituto nustatymo turi būti išdėstyti būtinieji elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas, nurodyti faktinį ieškinio pagrindą patvirtinantys įrodymai (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktai).
34. Faktinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybės, kad ieškovo daiktas yra viešpataujantysis, o atsakovo žemės sklypas turi tapti tarnaujančiuoju. Ieškinyje būtina nurodyti ir pagrįsti, kodėl viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui būtina nustatyti servitutą tarnaujančiuoju tapsiančiame žemės sklype.
35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, kurį reglamentuoja CK 4.112 straipsnis. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009).
36. Taigi servitutas turi būti konkrečiai apibrėžtas, o dėl žemės sklype nustatomo servituto turi būti pateiktas jo planas (schema). Tai reiškia, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo išmatavimai, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas).
37. Jeigu ieškinys neatitinka šių reikalavimų, tai sudaro pagrindą teismui nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o, jų nepašalinus, ieškinį atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą tuo atveju, jei byla buvo iškelta.
38. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas nustatyti servitutą buvo pareikštas nepateikiant žemės sklypo dalies (kurią prašoma suvaržyti servitutu) plano (schemos), t. y. tikslių ieškinio pagrindo duomenų apie servituto dydį, konfigūraciją, dislokaciją. Tai sudarė pagrindą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant dėl šio ieškinio reikalavimo priėmimo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, papildyti ieškinio pagrindą teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis bei pateikti tai atitinkantį servituto žemės sklypo planą (schemą) (CPK 115, 135, 138 straipsniai).
39. CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, kad jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, tai teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiuo pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jei šalis nepašalina trūkumų per teismo nustatytą terminą. Taigi jeigu pirmiau aptartas trūkumas nepašalinamas, tai servituto nustatymo klausimas iš esmės negali būti išspręstas. Tai sudaro pagrindą palikti aptariamą reikalavimą nenagrinėtą. Kartu ieškovui neužkertamas kelias vėl kreiptis į teismą.
40. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas šios nutarties 38 punkte nurodytas nuostatas ir netaikydamas CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 2 dalies nuostatų, nepagrįstai iš esmės nagrinėjo su turinio trūkumais pateiktą ieškinį dėl servituto nustatymo ir jį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Dėl nurodytų priežasčių panaikintinos atitinkamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys ir bylos dalis dėl servituto valdyti kiemo statinį ir juo naudotis nustatymo perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, išimtinai turinčiam teisę pataisyti padarytą procesinį pažeidimą (CPK 359 straipsnio 4 dalis, 360 straipsnis).   
41. Panaikinus šios nutarties 40 punkte nurodytas teismų procesinių sprendimų dalis, panaikintinos ir šių sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išspręstinas grąžinamą bylos dalį išnagrinėjus iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai apskaičiuotos patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų proporcijos. Ieškovei reiškiant tris neturtinius reikalavimus, laikytina, jog kiekvienas iš jų sudaro po 33 proc. ieškinio reikalavimų, o ne 25 proc., kaip nurodyta sprendime, ir atitinkamai išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,08 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo dalis dėl servituto valdyti kiemo statinį ir juo naudotis nustatymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Janina Januškienė

              Algis Norkūnas

              Antanas Simniškis