Baudžiamoji
byla Nr. 2K-500/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.8.1;
1.1.8.1.1; 1.1.9.6; 1.2.20.5;
1.2.23.3;
2.1.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto
Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir
nuteistosios L. A. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo
2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. G. pripažintas kaltu ir
nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1
dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 260 straipsnio
2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) laisvės
atėmimu devyneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2006 m.
birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) laisvės atėmimu dvylikai
metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2
dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 259 straipsnio
1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu ir R. G.
nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis
BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta
bausmė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir R. G. nustatyta
galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, ją atliekant
pataisos namuose.
L. A. pripažinta kalta ir
nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo
Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2
dalimi, automobilis „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), automobilis BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); mobiliojo
ryšio telefonas NOKIA (duomenys neskelbtini), kurio IMEI Nr. (duomenys
neskelbtini), su „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, kurios Nr. (duomenys
neskelbtini), saugomi (duomenys neskelbtini) Vyriausiojo policijos
komisariato kriminalinės policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos
(toliau – VPK KP ONTT) (duomenys neskelbtini) vyresniosios tyrėjos V. R.
tarnybiniame seife, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskuotos.
Taip pat skundžiamas Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 15 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31
d. nuosprendis dėl R. G., L. A. nuteisimo pakeistas:
R. G. iš nuosprendžio pašalinta
aplinkybė, kad jis, 2007 m. vasario mėnesį, tiksli data ir laikas tyrimo metu
nenustatyti, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą parduoti
įgijo trisdešimt vienetų baltos spalvos tablečių „Clonazepam, 2 mg“, kurių
sudėtyje bendrai buvo 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, jas
parsigabeno.
R. G. iš nuosprendžio pašalinta
aplinkybė, kad jis, iki 2007 m. spalio 6 d. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis
neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 35,934 g
šviesiai rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 6,479 g
narkotinės medžiagos heroino ir 56,486 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 13,927 g
psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias laikė tyrimo metu nenustatytoje
vietoje ir pardavė.
R. G. iš nuosprendžio pašalinta
aplinkybė, kad jis, 2007 m. spalio 8 d. iki tos pačios dienos 22.30 val. neteisėtai
laikė 1986,63 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 638,858 g
psichotropinės medžiagos metamfetamino.
L. A. panaikinta nuosprendžio dalis,
kuria pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalį, buvo konfiskuotas jai
priklausantis automobilis „Renault (duomenys
neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)). L. A. priklausantis
automobilis „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) konfiskuotas, pritaikius BK 72 straipsnio 4 dalį.
Kita nuosprendžio dalis palikta
nepakeista.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m.
kovo 31 d. nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti: L. D., V.
M., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti, tuo
tarpu A. R. paduoti kasaciniai skundai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos nutartimis (2010 m. liepos
22 d., 2010 m. rugsėjo 15 d.) nepriimti (BPK 368 straipsnio 2 dalis, 370
straipsnio 2 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo
pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. G. nuteistas už tai, kad jis
neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jų parduoti ir
kitaip platinti, t. y. nusikalstamą veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
R. G. 2007 m. vasario
mėnesį, tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, tyrimo nenustatytomis
aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ir tokiu būdu platinti, laikė
30 vnt. baltos spalvos tablečių „Clonazepam, 2 mg“, kurių sudėtyje bendrai
buvo 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys
neskelbtini), iki 2007 m. spalio 8 d., kol apie 22.30 val. jas kratos
metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
R. G. neteisėtai gabeno
ir paliko (perdavė) narkotines bei psichotropines medžiagas, t. y. nusikalstamą
veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
R. G. 2007 m. spalio 6
d., apie 11.01 val., prieš tai mobiliojo ryšio telefonu susiskambinęs, slėptuvėje,
esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta,
atgabeno ir paliko A. R. toliau platinti 2,222 g miltelių, kurių sudėtyje
buvo 0,443 g narkotinės medžiagos heroino, ir 13,527 g miltelių, kurių
sudėtyje buvo 3,614 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną,
po 11.01 val., tikslus laikas nenustatytas, A. R. atvykęs į pirmiau nurodytą
vietą, minėtas medžiagas iš slėptuvės pasiėmė.
2007 m. spalio 7 d.,
apie 17 val., R. G., prieš tai susiskambinęs mobiliojo ryšio telefonu,
slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli
vieta nenustatyta, atgabeno ir paliko (perdavė) toliau platinti L. D.
1,797 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,44 g psichotropinės
medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną, po 17 val., tikslus laikas
nenustatytas, atvykusi L. D. šią medžiagą pasiėmė ir pargabenusi
neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), iki
2007 m. spalio 8 d., kol apie 20.03 val. kratos metu ją rado ir paėmė
policijos pareigūnai.
2007 m. spalio 7 d.,
apie 21.10 val., R. G., prieš tai mobiliojo ryšio telefonu susiskambinęs,
slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli
vieta nenustatyta, atgabeno ir A. R. toliau platinti paliko (perdavė)
9,709 g šviesiai rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,918 g
narkotinės medžiagos heroino, ir 20,965 g baltos spalvos miltelių, kurių
sudėtyje buvo 4,764 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną,
laikotarpiu nuo 21.10 val. iki 21.25 val., A. R. atvykęs į pirmiau
nurodytą vietą, minėtas medžiagas iš slėptuvės pasiėmė.
2007 m. spalio 8 d.,
apie 13 val., R. G., prieš tai mobiliojo ryšio telefonu susiskambinęs,
slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli
vieta nenustatyta, atgabeno ir paliko (perdavė) L. D. toliau platinti
24,033 g šviesiai rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis –
4,118 g narkotinės medžiagos heroino, ir 20,197 g baltos spalvos miltelių,
kurių sudėtyje buvo 5,109 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą
pačią dieną, laikotarpiu nuo 13.04 val., L. D. atvykusi į pirmiau nurodytą
vietą šias medžiagas pasiėmė ir su savimi laikė bei gabeno A. N.
vairuojamu automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kol tą
pačią dieną (duomenys neskelbtini) žiedo sankryžoje buvo sulaikyta
policijos pareigūnų, kurie minėtas narkotines bei psichotropines medžiagas rado
ir paėmė.
R. G. neteisėtai įgijo,
gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. nusikalstamą veiką
padarė buvus šioms aplinkybėms:
R. G. 2007 m. spalio 8
d., apie 16.22 val., iš tyrimo metu nenustatyto asmens, gyvenančio (duomenys
neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti,
įgijo 1986,63 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis
– 638,858 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; šią medžiagą gabeno į
savo namus, (duomenys neskelbtini), kol 2007 m. spalio 8 d., apie
22.30 val., buvo sulaikytas, o kratos metu minėtą psichotropinės medžiagos
kiekį rado ir paėmė policijos pareigūnai.
L. A. nuteista už tai, kad ji,
ikiteisminio tyrimo metu, būdama liudytoja, davė melagingus parodymus, t. y.
nusikalstamą veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
L. A. 2007 m. lapkričio
26 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate (toliau
– (duomenys neskelbtini) VPK), (duomenys neskelbtini),
tarnybiniame kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), būdama įspėta dėl
atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, apklausiama
kaip liudytoja, davė aiškiai melagingus, neatitinkančius tikrovės
parodymus apie tai, kad 2007 m. spalio 8 d. ji kartu su R. G. iš (miesto A)
išvyko į (miestą B) ir neva daugiau niekur užvažiavę nebuvo, o
grįžtant į (miestą A) buvo užvažiavę į (miestelį C), kur R.
G. susitiko su vaikinu, vardu A., ir iš jo paėmė siuntinį, skirtą A. K. ar K.,
kuriame, kaip paaiškėjo tyrimo metu, buvo 1986,63 g baltos spalvos
miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 638,858 g psichotropinės
medžiagos metamfetamino. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad paketą su
psichotropine medžiaga R. G. 2007 m. spalio 8 d., apie 16.20 val., įgijo iš tyrimo
nenustatyto asmens (mieste D), o (miestelyje C) su niekuo
nebuvo susitikęs ir nebuvo sustojęs, su A. K. nei tiesiogiai, nei jokiomis
ryšio priemonėmis nebendravo.
Kasaciniu skundu nuteistasis
R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d.
nuosprendį ir bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui, kad būtų ištaisyti jo
nurodyti pažeidimai. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, iš
dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, paliko tą patį bausmės
terminą, t. y., jo manymu, netinkamai subendrino bausmę. Kasatorius atkreipia
dėmesį į tai, kad jam teismų inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 260
straipsnio 3 dalį yra sufabrikuota. Skunde kasatorius aiškina įvykio
aplinkybes, t. y. tai, kad jis, paprašytas A. K., (miestelio C)
degalinėje iš nepažįstamo asmens paėmė paketą – maišiuką, kurio turinio
netikrino, ir jį su kitais maisto produktais padėjo į automobilį. Grįžus namo (į
miestą A) laiptinėje jį sulaikė pareigūnai, surakino antrankiais ir
nusivedė į butą. Anot kasatoriaus, minėtas maišelis su psichotropine
medžiaga buvo rastas ne kratos metu namuose, o paimtas kartu su maisto
produktais laiptinėje. Minėta psichotropinė medžiaga buvo supakuota vienas į
kitą sudėtuose septyniuose polietileniniuose maišeliuose, ant kurių nuteistojo
pirštų ar biologinių (DNR) pėdsakų nerasta. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina,
kad jis nežinojo maišelio turinio ir kokios tai psichotropinės medžiagos. Jo
teigimu, šios medžiagos jam nepriklausė. Toliau kasaciniame skunde
nurodoma, kad byla buvo sufabrikuota, nes pasiklausymo ir sekimo būdais
gauti duomenys (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)), jo nuomone, BPK 20,
160 straipsnių prasme negali būti laikomi įrodymais. Nors pirmosios instancijos
teismas šiuos duomenis pripažino įrodymais, o apeliacinė instancija tai
patvirtino. Kasatorius nurodo, kad teismai nesirėmė ir nepatikrino jo
parodymų, teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė. Kasatorius, remdamasis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 37 „Dėl teismų praktikos
nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto
šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo,
įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo
baudžiamąsias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 23210 straipsniai, 17 punktas), tvirtina, kad byloje
nėra įrodymų, pagrindžiančių jį veikus tiesiogine tyčia, kai, anot jo, tai
būtina BK 260 straipsnio 3 daliai. Be to, nuteistasis nurodo, kad
bylos tyrimo metu A. K. jį apkalbėjo ir apkaltino dėl paketo ir
psichotropinių medžiagų, padarė šio nusikaltimo modelį, padedant (duomenys
neskelbtini) ONTT pareigūnams. Tokiems teiginiams pagrįsti, kasatorius
nurodo priežastį – rezonansinę S. G. bylą, kurioje nuteistasis R. G. atsisakė būti
liudytoju.
Kasaciniu skundu nuteistoji
L. A. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31
d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžių dalis, kuriomis L. A. yra priimtas
apkaltinamasis nuosprendis ir bylą nutraukti, nesant jos veikoje nusikaltimo,
numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių, bei jai sugrąžinti
konfiskuotą automobilį. Kasatorė skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismų
apkaltinamieji procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Jos
nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, ar buvo pažeistos
L. A. teisės (BPK 80 straipsnio 1 punktas), o apeliacinės instancijos
teismas neteisingai traktavo šio straipsnio nuostatą. Be to, jos nuomone, ji negali
būti teisiama už melagingų parodymų davimą, nes byloje nustatytos aplinkybės
gali būti paneigtos arba patvirtintos tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir
priėmus nuosprendį. Šis teiginys pagrindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. B3-86,
skelbtoje biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 10. Nuteistosios L. A.
teigimu, kaltinimas dėl melagingų parodymų davimo grindžiamas prielaidomis ir
prieštaravimais, faktiniai bylos duomenys nepakankami, 2007 m. gruodžio 13
d. (duomenys neskelbtini) VPK KP operatyvinės veiklos tarnybos pažymoje Nr.
(duomenys neskelbtini) įtarimai dėl nusikalstamos veikos nepareikšti. Kasatorė
teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, kadangi ji negalėjo būti
apklausiama kaip liudytoja, nes priskiriama asmeniui, kuris gali duoti
parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką BK 260 straipsnio
1–3 dalyse (BPK 80 straipsnio 1 punktas). Teismai tinkamai ir išsamiai
nepatikrino, ar buvo nepažeistas principas nemo tenetur se ipsum
accusare, t. y. draudimas versti duoti parodymus prieš save
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 80
straipsnio 1 punktas). Kasatorė nurodo, kad jos padaryta nusikalstama veika
nesusieta su nusikalstamos veikos sudėties požymio egzistavimu, be to,
atsižvelgiant į visas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes ir į tai, kad nusikaltimas
laikomas nesunkiu, teismai turėjo teisėtą pagrindą pripažinti jos nusikalstamą
veiką mažareikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d.
nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant
mažareikšmėmis“ 7 punktas, BK 37 straipsnis). Pasak kasatorės, byloje nėra
duomenų apie jos tiesioginį dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir aktyvius
veiksmus padedant nuteistajam R. G. Taip pat, jos nuomone, nėra
pagrįstai konstatuota, kad iš jos konfiskuota transporto priemone buvo
gabenamos psichotropinės medžiagos.
Atsiliepimu į kasacinius
skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo
nuteistųjų R. G. ir L. A. kasacinius skundus atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatorius
R. G. prašo grąžinti baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui atlikti neteisingai
vadovaudamasis BPK 382 straipsniu. Anot prokurorės, kasatorius, prašydamas pakeisti
bausmę, skunde nenurodo argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo
skiriant ir subendrinant bausmes. R. G. yra nuteistas tik už tris
nusikaltimus, numatytus BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 2
dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, nors neteisėtai disponuodamas narkotinėmis
ir psichotropinėmis medžiagomis padarė daugiau alternatyvių neteisėtų
veikų, kurios numatytos šių straipsnių dispozicijose. Tačiau teismas tuos
nusikalstamus kasatoriaus veiksmus įvertino kaip tęstines veikos stadijas ir
atskirų bausmių už kiekvieną konkretų jo nusikalstamą veiksmą (pvz. atskirai
už neteisėtą įgijimą, gabenimą ar laikymą) nebuvo paskyręs. Ir nors apeliacinės
instancijos teismas R. G. iš nuosprendžio pašalino kai kurias jo padarytos
veikos aplinkybes, vien tik dėl sumažėjusios kaltinimo apimties švelninti
bausmę nebuvo ir nėra pagrindo. Paskirta laisvės
atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies
nuostatas, nėra per griežta, tinkamai individualizuota. Prokurorės manymu,
bausmės subendrintos teisingai, nepažeidžiant BK 63 straipsnio
reikalavimų, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos
skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje išdėstytas nuostatas. Prokurorė,
kalbėdama apie nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagrįstumą,
nurodo, kad tai yra ne kasacinės instancijos teismo, o pirmosios instancijos teismo
bylų apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Ji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas duomenų apie bylos įrodymų klastojimą nerado,
o liudytojo A. K. ar K. parodymais kasatoriaus kaltė nebuvo grindžiama,
nors dėl jų išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Prokurorė, remdamasi bylos medžiaga, nurodo, kad R. G. kaltė (pagal BK 260
straipsnio 3 dalį) įrodyta daiktiniais įrodymais, paties nuteistojo parodymais,
specialisto išvadomis, telekomunikacijų kontrolės, slapto sekimo duomenimis bei
kitais išnagrinėtais įrodymais. Prokurorė nurodo, kad teismas pagrįstai
pripažino įrodymais byloje slaptą sekimą ir duomenis, gautus
kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, nes tai
buvo gauta teisėtais būdais, laikantis BPK 154, 160 straipsnių
reikalavimų. Teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių
nuostatų. Remdamasi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, kad
nuteistojo R. G. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK
320–324 straipsnių nuostatų ir pagrįstai atmestas, kaltinamojo teisės
nesuvaržytos. Prokurorė taip pat mano, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo
pažeistos L. A. teisės, numatytos BPK 80 straipsnio 1 punkte, nes jai
įtarimai dėl nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir
psichotropinėmis medžiagomis, nebuvo pareikšti, ji buvo apklausiama tik kaip
liudytoja, davė tikrovės neatitinkančius parodymus niekieno neverčiama,
sąmoningai (siekdama padėti išvengti R. G. baudžiamosios atsakomybės), jai
buvo išaiškintos liudytojo teisės (neduoti parodymų) ir pareigos (duoti
teisingus parodymus), buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą,
apklausos protokolą patvirtino savo parašu (BPK 81, 82 straipsnio 2 dalis,
83, 179, 235 straipsniai). Be to, prokurorė nurodo, kad nors nuteistosios L. A.
padaryta nusikalstama veika pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma nesunkiu
nusikaltimu, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas nėra pagrindo
(nusikalstama veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad ji nepripažįstama
mažareikšme), juolab atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo
yra teismo teisė, o ne pareiga. Prokurorė teigia, kad kasatorės L. A. automobilis
konfiskuotas pagrįstai (BK 72 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatorė perdavė savo automobilį
nuteistajam R. G. žinodama, jog šis bus panaudotas darant labai sunkų
nusikaltimą.
Kasaciniai skundai
atmestini.
Kasacine tvarka bylos
nagrinėjamos, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK
369 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo R. G. kasaciniame skunde dalis argumentų
skiriama pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių
tyrimui ir teismų pozicijai vertinant kaltinimo bei gynybos pateiktus bylos
duomenis. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių
aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo
nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376
straipsnio 1 dalis). Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl savito
bylos aplinkybių vertinimo ir iškeltos versijos apie neaiškaus turinio paketo (miestelio C) degalinėje iš
nepažįstamo asmens priėmimą A. K. ar K. nurodymu nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kolegija
dėl jų nepasisako, nagrinėdama tuos skundo aspektus, kuriuose keliami teisės
taikymo klausimai.
Dėl R. G. nuteisimo
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
BK 2 straipsnio 4 dalyje
nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika
atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų
objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką,
kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 260
straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas
kaltu kasatorius R. G., objektyvieji požymiai tai – neteisėtas labai didelio
kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas,
laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas. Šio
nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio
iš minėtų alternatyvių veiksmų pradžios, kiekviena iš jų alternatyvi veika gali
sudaryti savarankišką nusikaltimą. Nusikaltimo dalykas – narkotinės ar
psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus
ir išimtos iš laisvos apyvartos. Medžiagų kiekis yra svarbus nusikaltimo
objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji
atsakomybė. Teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus,
atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus
narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio
kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų
kiekius. Pagal šią lentelę labai didelis kiekis metamfetamino yra daugiau
kaip 100 g (2004 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. V-314 redakcija).
Nagrinėjamoje byloje nuteistojo R. G. veikoje apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžiu nustatyti du BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto
nusikaltimo alternatyvūs požymiai: įgijimas ir gabenimas labai didelio kiekio
(638,858 g) psichotropinių medžiagų – metamfetamino. Nors nuteistasis R. G.
teigia nežinojęs maišelio turinio, kurį jam perdavė nepažįstamas asmuo A. K. nurodymu,
ir nesuvokęs apie psichotropinių medžiagų gabenimą, tačiau teisminio bylos
nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytoje
veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 260 straipsnio 3
dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Kolegija pažymi, kad subjektyvieji
nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės
turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir
objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad,
sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį, tikslus, svarbią reikšmę
turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo,
suradimo aplinkybės, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo
susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės
nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-36/2009, 2K-279/2009, 2K-334/2009 ir
kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas, teisiškai įvertindamas R. G. veiksmus,
nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, taip pat atsižvelgė į
kasatoriaus skunde nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 17 punktą apie kaltininko
tiesioginės tyčios atskleidimą. Sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių
šaltiniai buvo liudytojų A. P., G. K., S. L. parodymai, slapto sekimo
protokolas, kratos ir daiktų poėmio protokolai, telekomunikacijos tinklais
perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas
su priedais, specialisto išvada ir kiti šaltiniai, tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai atskleidė kasatoriaus R. G.
padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą apie neteisėtą labai
didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą bei gabenimą ir norėjimą
taip veikti. Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų pakako R. G. kaltei
nustatyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo
proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis
priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys,
301 straipsnio 1 dalis). Remiantis byloje surinktais, išnagrinėtais
ir patikrintais įrodymais, įvertinus jų visumą (susietumo aspektu),
motyvuotai paneigta kaltinamojo gynybos versija dėl nežinomo turinio medžiagos
gabenimo suinteresuotam asmeniui.
Atsižvelgdama į
nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos
kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir
nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido
teismui tinkamai išspręsti R. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260
straipsnio 3 dalį klausimą.
Dėl bausmės skyrimo
Pagal
baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies
straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją,
laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas
atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą
ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus,
kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes
(BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Ypač svarbu įvertinti kaltininko
asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41
straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti
nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui
galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius
asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo
principo įgyvendinimą.
Teismai, įvertinę visas
bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, nuteistajam R. G. tinkamai
paskyrė laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259
straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 2, 3 dalyse. Apeliacinės
instancijos teismas iš nuosprendžio pašalinęs kai kurias R. G.
padarytos veikos aplinkybes ir susiaurinęs inkriminuotos nusikalstamos veikos
apimtį, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio,
54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Bausmė nėra aiškiai per griežta,
tinkamai individualizuota [teisiamas penktą kartą, teistumas neišnykęs, recidyvistas
(BK 27 straipsnio 1 dalis), nusikalto iš karto po ankstesnio nuosprendžio
už tyčinio nusikaltimo padarymą], pakartotinai darydamas nusikalstamas veikas
nedarė išvadų dėl savo elgesio, todėl susiaurinus nusikalstamų veikų apimtį,
bet palikus tą pačią veikų juridinę kvalifikaciją nebuvo pagrindo jos
švelninti. Baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Bausmės subendrintos teisingai,
nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, atitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos
skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje išdėstytas nuostatas.
Dėl duomenų teisėtumo
(BPK 20 straipsnio 4 dalis)
Kasatorius R. G. skunde
nurodo, kad baudžiamoji byla buvo sufabrikuota, kratos metu rasti daiktai
neteisingai užfiksuoti ir telefoninių pokalbių kontrolės, slapto sekimo būdais
gauti duomenys (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)) BPK 20, 160
straipsnių prasme negali būti laikomi įrodymais. Tokie kasatoriaus teiginiai,
kolegijos nuomone, neteisingi, prieštarauja byloje esančių procesinių dokumentų
turiniui.
Pradėjus ikiteisminį
tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys apie nusikalstamą veiką,
ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai
išspręsti teisingai, renkami BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų
nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius,
atliekami proceso veiksmai. Pagal BPK 160 straipsnį bylai reikšmingai
informacijai gauti gali būti slapta sekami asmenys (įtariamasis, nukentėjusysis
ar kitas asmuo), transporto priemonės arba kitas objektas. Tokiu atveju
sprendimą prokuroro motyvuotu prašymu leisti atlikti slaptą sekimą priima
ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 160 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš
byloje esančių procesinių dokumentų, pradėjus ikiteisminį tyrimą slaptam sekimui
buvo faktinis pagrindas, pagrindžiantis būtinumą gauti informaciją apie
konkretų asmenį, šiuo atveju R. G. (Duomenys neskelbtini) apylinkės
teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuriam buvo pateikti duomenys apie
tikėtinai daromą nusikalstamą veiką, laikydamasis procesinių taisyklių, tenkino
prokuroro prašymą ir nutartimi sankcionavo R. G. slaptą sekimą, leidžiant
daryti vaizdo bei garso įrašus (T. 1, b. l. 75, 76). Nutartis dėl sekimo
motyvuota, nurodytas pagrindas atlikti procesinius prievartos veiksmus, jos
turinys atitinka BPK 160 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Slapto sekimo metu
gauta bylai reikšminga informacija užfiksuota protokole, kuris surašytas
laikantis BPK 160 straipsnio 4 dalyje, 201 straipsnyje nustatytų taisyklių. Šis
slapto sekimo protokolas BPK 96 straipsnio 1 dalies prasme laikomas dokumentu,
turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Jame užfiksuoti duomenys apie R.
G. kelionę automobiliu iš (miesto A) į (miestą D) ir
sugrįžimą atgal į (miestą A) su neaiškaus turinio maišeliu (T. 1, b. l.
79, 80). Šiame dokumente su prie jo pridėta pažyma Nr. (duomenys
neskelbtini) (T. 1, b. l. 83, 84) nurodyti duomenys buvo tikrinami BPK 301
straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, apklausiant kaip liudytojus protokolą
ir prašymą pasirašiusius asmenis. Šie duomenys įvertinti vadovaujantis
bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais. Dėl to galima daryti išvadą, kad
įrodinėjimo procesas nagrinėjamu atveju vyko tinkamai išnaudojant visas galimas
ir būtinas įrodinėjimo priemones, vertinant visus surinktus duomenis.
Kasatoriaus iškeltos abejonės dėl įrašų slapto sekimo protokole įrodomosios
vertės apeliacinės instancijos teismo sprendime motyvuotai paneigtos.
Iš bylos duomenų matyti,
kad krata R. G. bute atlikta pagal BPK 145, 149 straipsnių reikalavimus. Kratos
darymo faktinis pagrindas buvo operatyvinės veiklos duomenys, leidę manyti, kad
bute neteisėtai laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Darant kratą
užtikrintas buto savininko R. G. ir pilnamečio šeimos nario L. A. dalyvavimas.
Surasti daiktiniai įrodymai (apie 2 kg baltos spalvos miltelių, 65
polietileniniai maišeliai ir kt. daiktai) išvardyti kratos protokole, nurodant
individualias žymes. Kratos metu paimti turintys reikšmės bylai daiktai
nufotografuoti. Visi faktiniai duomenys protokole patvirtinti kratoje
dalyvavusių asmenų, iš jų ir R. G. parašais, pastabų dėl kratos
teisėtumo ir protokolo turinio atitikimo tikrovei nepareikšta (T. 1, b. l.
125–130). Šiame bute rasti baltos spalvos milteliai supakuoti, užantspauduoti
ir pateikti cheminiam tyrimui. Specialisto išvadoje nurodyta, kad bendra baltų
miltelių masė 1986,6 g, joje yra 638,858 g psichotropinės medžiagos –
metamfetamino (T. 1, b. l. 135–139). Be to, pagal bylos medžiagą
telekomunikacijos tinklais perduodama informacija buvo kontroliuojama
bei įrašinėjama turint duomenų, kad R. G., besinaudojantis mobiliojo ryšio
telefonu (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)), tikėtinai platina
narkotines ir psichotropines medžiagas. To teisinis pagrindas operatyvinio
tyrimo metu buvo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
pirmininko 2007 m. rugsėjo 3 d. motyvuota nutartis Nr. (duomenys neskelbtini),
o pradėjus ikiteisminį tyrimą – ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. spalio 8 d.
nutartis (T. 1, b. l. 49, 86). Gauti duomenys tinkamai užfiksuoti
procesiniuose dokumentuose – protokoluose ir patikrinti BPK numatytais
proceso veiksmais. Taigi nuteistojo R. G. kaltė dėl BK 260 straipsnio
3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pagrįsta teisėtais būdais gautais
ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrintais duomenimis, kurie
vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę. Apkaltinamasis
nuosprendis atitinka jo turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus
reikalavimus.
BK 235 straipsnio 1
dalies taikymas
Pagal BK 235 straipsnio
1 dalį baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma asmeniui, kuris būdamas
liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ar teisme davė melagingus parodymus.
Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką,
t. y. nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas
aplinkybes; kaltinamojo kaltumą; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų
tarpusavio santykius ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Sąvoka „melagingas“
reiškia visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, sąmoningą jos iškraipymą arba neigimą
realių egzistuojančių ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymą. Šio nusikaltimo
sudėtis formali ir baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje
duodami melagingi parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimas laikomas baigtu,
kai liudytojas pasirašo ikiteisminio tyrimo veiksmo, kuriame jis dalyvavo (davė
parodymus), protokolą.
Kaip matyti iš byloje
esančio liudytojo apklausos protokolo, kasatorė L. A., 2007 m. lapkričio 26
d. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo tarnybiniame kabinete apklausta kaip liudytoja,
davė parodymus apie tai, kad 2007 m. spalio 8 d. kartu su R. G. iš (miesto
A) važiavo į (miestą B), ten išbuvo visą dieną ir daugiau niekur
nesilankė. Grįždami į (miestą A) užvažiavo į (miestelį C),
kur nepažįstamas vaikinas perdavė R. G. siuntinį, skirtą A. K. ar K.
(T. 4, b. l. 61–65). Tačiau nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta,
kad 2007 m. spalio 8 d. R. G. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų
įgijo ir parsigabeno į (miestą A) iš (miesto D). Būtent tą
dieną kartu su R. G. važiavo ir L. A. Vadinasi, L. A. parodymais buvo
sąmoningai iškraipyti faktai ir paneigtos realiai egzistuojančios aplinkybės.
Liudytojo apklausos protokolas (T. 4, b. l. 61) rodo, kad ikiteisminio
tyrimo metu tyrėjas laikėsi BPK 183 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir apklausdamas
L. A. išaiškino šio Kodekso 81 ir 83 straipsniuose numatytas
liudytojo teises bei pareigas, iš kurių numatyta pareiga duoti
teisingus parodymus apie turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes. Ji pasirašytinai
įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų
davimą. Šį procesinį dokumentą liudytoja L. A. patvirtino savo parašu,
nurodydama, kad „protokolas iš mano kalbos surašytas teisingai“. Daugiau
pastabų dėl protokolo apklausta liudytoja nepareiškė. Taigi kasatorei buvo
tinkamai išaiškinta ir ji suprato savo kaip liudytojos procesinę padėtį, taip
pat žinojo teisinę pareigą duoti parodymus atitinkančius tikrovę. Pačiai L. A.
baudžiamojoje byloje nebuvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų,
susijusių su narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu, gabenimu,
platinimu, ji kaip liudytoja buvo apklausiama apie kito asmens veiksmus,
todėl kasaciniame skunde be teisėto pagrindo teigiama, kad pažeistos
konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio
3 dalis) ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtintas draudimas versti
asmenį duoti parodymus prieš save.
Kasaciniame skunde
teigiama, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui draudžiama versti
liudyti prieš savo šeimos narius, tačiau šių taisyklių nagrinėjamoje byloje
nesilaikyta. Tokie teiginiai prieštarauja procesinių dokumentų turiniui. Analogiški
argumentai išdėstyti ir nuteistosios L. A. apeliaciniame skunde, kurį
apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo laikydamasis apeliacinį procesą
reglamentuojančių taisyklių. BK 248 straipsnio 2 dalies ir BPK 38 straipsnio
prasme L. A. buvo laikoma įtariamojo R. G. šeimos nariu. Ikiteisminio tyrimo
metu, prieš apklausą, L. A. pasirašytinai supažindinta su teise atsisakyti
duoti parodymus apie asmenį, su kuriuo gyvena partnerystėje, arba
neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (T. 4, b. l. 61). Tačiau
ji sąmoningai, laisva valia sutiko duoti parodymus apie R. G. ir siekė,
kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota protokole ir
panaudota byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jeigu liudytoja
L. A. būtų atsisakiusi duoti parodymus arba atsakyti į kai kuriuos
ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktus klausimus, tokiu atveju jai nebūtų
kilę jokių teisinių pasekmių (BPK 82 straipsnio 2 dalis). Nuteistoji davė
parodymus savo valia, niekieno neverčiama, o tik siekdama palengvinti
įtariamojo R. G. teisinę padėtį ir padėti jam išvengti baudžiamosios
atsakomybės.
Pagal BK 37 straipsnį
veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji turi konkrečios
nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo
įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai
atsirasti. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama tiek
į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir
jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai,
kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai)
požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje
nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu
pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo
mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Šioje byloje sprendžiant L. A.
padarytos veikos mažareikšmiškumo klausimą išsamiai pasisakė apeliacinės
instancijos teismas. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, teismas
padarė išvadą, kad pagal veikos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį,
jų pasireiškimą ši nusikalstama veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad
vertinant protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės
principų aspektu, taip pat ir BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, ji negali
būti pripažįstama mažareikšme. Kolegijos nuomone, ši teisės norma taikyta
tinkamai.
Dėl BK 72 straipsnio 4
dalies taikymo
BK 72 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis,
priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismų praktikoje nusikalstamos
veikos padarymo priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrengimai, mechanizmai,
prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios
veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos
atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo
priemone gali būti ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam,
kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą. Pagal BK
72 straipsnio 4 dalį kitiems asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas
neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti
panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Spręsdamas, ar savininkas
turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant tokį nusikaltimą,
teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes (pvz., turtas perduodamas asmeniui,
kuris verčiasi neteisėta veikla, ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos;
perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam
priklausančio turto likimu). Nagrinėjamu atveju skundžiamame apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad automobilis „Renault (duomenys
neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausęs
kasatorei L. A., buvo panaudotas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų
gabenimui ir už tai nuteistas R. G. Bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorė
perdavė savo turtą – automobilį naudotis kitam asmeniui žinodama, jog šis gali
būti panaudotas darant labai sunkų nusikaltimą. Ji turėjo ir galėjo žinoti apie
R. G. daromą nusikaltimą, nes kartu važiavo į (miestą D), kur R. G.
įsigijo psichotropinių medžiagų, be to, duodama melagingus parodymus
tyčia klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir taip siekė palengvinti R. G.
teisinę padėtį. Kolegija daro išvadą, kad BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatos
pritaikytos tinkamai.
Nenustačius BPK 369
straipsnyje numatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar
panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiami procesiniai
sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais (BPK
384 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio
1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. G. ir
nuteistosios L. A. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai
Vytautas Piesliakas
Rimantas Baumilas
Benediktas Stakauskas