Civilinė byla Nr. e2A-123-464/2026 

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00088-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.4.4.5.5; 2.6.1.3.1; 3.3.1.11; 3.3.1.13

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R EN D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovams R. D. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Žvalguva“ dėl sandorių ir vykdomojo įrašo dalių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras D. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė E. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

1.1.       pripažinti negaliojančiomis 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties Nr. 2/2021 ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimo dėl skolos suderinimo sutarties dalies pakeitimo dalis, iš kurių kildinama ieškovės solidarioji atsakomybė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Žvalguva“, ir šias sutarties bei susitarimo dalis panaikinti;

1.2.       pripažinti negaliojančia 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) ir jos visų pakeitimų dalis, kuriose ieškovė nurodoma kaip skolininkė, ir šią sutartinės hipotekos bei jos pakeitimų dalį panaikinti;

1.3.       pripažinti negaliojančia trečiojo asmens notaro Dariaus Jonučio 2025 m. gegužės 6 d. vykdomojo įrašo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje nurodoma išieškoti skolą iš ieškovės, kaip pagrindinės skolininkės, o ne kaip įkaito davėjos, ir šią vykdomojo įrašo dalį panaikinti. 

2.       Nurodė, kad atsakovus ūkininką R. D., kuris yra ieškovės sutuoktinis, ir atsakovę UAB ,,Žvalguva“ sieja ilgalaikiai komerciniai santykiai – atsakovė UAB ,,Žvalguva“ tiekia ūkiui trąšas, sėklas, pesticidus ir kitas žemės ūkio veiklai vykdyti skirtas prekes. Prekių tiekimo ir atsiskaitymo už jas sąlygos buvo sulygtos atsakovų 2021 m. rugpjūčio 10 d. bei 2022 m. rugpjūčio 4 d. sudarytose pardavimo sutartyse. Atsakovai 2021 m. gruodžio 14 d. pasirašė skolos suderinimo sutartį, kuria atsakovas R. D. pripažino, kad yra skolingas atsakovei UAB ,,Žvalguva“ 1 035 799,70 Eur, o atsiskaitymo už prekes terminas jam buvo pratęstas iki 2022 m. rugsėjo 30 d.  Šia 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartimi taip pat buvo susitarta maksimaliąja hipoteka, kurios dydis 1 600 000 Eur, įkeisti atsakovės UAB ,,Žvalguva“ naudai atsakovui R. D. ir ieškovei E. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius 35 žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių plotas iš viso yra 226 ha. Vykdant 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartį, 2021 m. gruodžio 21 d. buvo pasirašyta sutartinės hipotekos sutartis dėl žemės sklypų įkeitimo atsakovei UAB ,,Žvalguva“. Atsakovai 2023 m. vasario 1 d. pasirašė susitarimą dėl skolos suderinimo sutarties pakeitimo, kuriuo skolos grąžinimo terminas pratęstas dar vieneriems metams – iki 2023 m. rugsėjo 30 d. 

3.       Ieškovės teigimu, 2025 m. gegužės 29 d. ji gavo antstolio patvarkymą, kuriame nurodyta, kad antstolis priėmė vykdyti trečiojo asmens notaro D. Jonučio vykdomąjį įrašą. Tik susipažinus su šiuo vykdomuoju įrašu ieškovei tapo žinoma, kad ji už atsakovo R. D. prievoles atsakovei UAB ,,Žvalguva“ atsako ne tik kaip įkaito davėja, bet ir kaip solidari skolininkė, nors tokių ketinimų, pasirašydama skolos suderinimo sutartį ir jos pakeitimą ir (ar) hipotekos sutartį, ieškovė neturėjo. Pasirašydama hipotekos sutartį ieškovė suklydo, nes nemanė, kad asmeniškai prisiima atsakovo prievolių vykdymą ir atsako už jas ne tik įkeistu, bet ir visu kitu savo turtu. Ieškovė buvo pagrįstai įsitikinusi, kad jos sutikimas bei parašas atsakovų sudarytuose susitarimuose buvo reikalingi tik tam, kad užstatas (žemės sklypai) būtų įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, o atsakyti už atsakovo skolas reikėtų tik įkeistu turtu. Be to, skolų suderinimo ir hipotekos sutartys buvo pasirašytos tą pačią dieną, todėl ieškovė manė, kad ji suteikia tik leidimą įkeisti konkrečius žemės sklypus, o į jokį kitą jos turtą išieškojimo veiksmai negalės būti nukreipti.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad ji niekaip nėra susijusi su sutuoktinio vykdyta žemės ūkio veikla, ūkis nėra šeimos verslas. Ieškovė ilgą laiką augino vaikus, vėliau dirbo samdomą darbą valstybinėje įstaigoje. Todėl ji nėra atsakinga už savo sutuoktinio prievoles, kurios nėra ir negali būti pripažintos bendromis, atitinkamai, ieškovė neturėjo ir negalėjo būti nurodyta esanti atsakovės UAB ,,Žvalguva“ skolininke. Skolos suderinimo sutartyje esantis ieškovės rašytinis patvirtinimas, kad ūkininkavimo veikla yra bendras šeimos verslas ir kad skola gali būti išieškoma iš abiem sutuoktiniams priklausančio turto solidariai, neatitinka tikrosios situacijos ir nėra teisingas. Ieškovė klaidingai manė, kad vien tai, kad jos sutuoktinis yra ūkininkas, reiškia, jog ir laikoma dalyvaujanti ūkio veikloje, todėl prierašo turinys jai nesukėlė įtarimų. Tik vėliau ieškovei tapo žinoma, kad prisidėjimas prie ūkininkavimo veiklos reiškia, jog sutuoktinis joje aktyviai dalyvauja. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Šiaulių apygardos teismas 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės E. D. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei UAB ,,Žvalguva“ 2 950,22 Eur, trečiajam asmeniui D. Jonučiui – 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei 4 458 Eur žyminio mokesčio ir 15,05 Eur dokumentų įteikimo išlaidų.

6.       Teismas nurodė, kad ieškovė 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartyje ir 2023 m. vasario 1 d. susitarime dėl jos pakeitimo savo parašais patvirtino, kad ūkininkavimo veikla yra bendras jos ir sutuoktinio R. D. šeimos verslas, jie kartu dalyvauja ūkio valdyme, o  iš šio verslo uždirbamos ar gaunamos pajamos yra skiriamos šeimos ir jų bendro šeimos verslo (ūkio) poreikiams tenkinti. Taip pat ieškovė patvirtino, kad susipažino su skolos suderinimo sutarties sąlygomis ir jas suprato, skolos suderinimo sutarties sąlygos neprieštarauja jų šeimos interesams ir šeimos vykdomam verslui, ji supranta, kad šioje skolos suderinimo sutartyje nurodytos pinigų sumos gali būti išieškomos iš abiem sutuoktiniams priklausančio turto solidariai.   

7.       Įvertinęs nurodytus ieškovės rašytinius patvirtinimus, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė UAB ,,Žvalguva“ įrodė solidariąją ieškovės ir jos sutuoktinio prievolę, nes ieškovės ginčijami sandoriai buvo sudaryti šeimos interesams patenkinti. Ir priešingai, ieškovė įrodymų, kurie paneigtų jos pačios rašytinius patvirtinimus dėl solidariosios su sutuoktiniu atsakomybės buvimo, nepateikė. Nors ieškovė tvirtino, kad 2021 m. gruodžio 14 d. jos santykiai su atsakovu R. D. buvo konfliktiški, o skolos suderinimo susitarimus ji pasirašė tik formaliai, visgi, ieškovė pripažino tai, kad 2023 m. vasario 1 d. susitarimo pasirašymo metu ji jau buvo susitaikiusi su atsakovu R. D.. Teismo vertinimu, tokia aplinkybė, kad ieškovė, gyvendama santuokoje, konfliktavo su atsakovu, neįrodo, jog iš ūkinės veiklos gautos lėšos nebuvo naudojamos šeimos interesams patenkinti.  

8.       Teismas pripažino, kad ieškovė, kelis kartus pasirašydama sutikimą dėl skolos suderinimo, t. y. 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartį ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimą dėl jos pakeitimo, turėjo laiko įvertinti pasirašomų dokumentų esmę, savo atsakomybės mastą bei pasikonsultuoti dėl to. Be to, ieškovė ir atsakovas R. D., tiek teikdami prieštaravimus dėl notaro atlikto vykdomojo įrašo atskiroje civilinėje byloje, tiek ir teikdami teismui skundą dėl antstolio veiksmų, klausimo dėl jų prievolės atsakovei UAB ,,Žvalguva“ solidarumo nekėlė. Tik pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo ginčo sutarčių pasirašymo, ieškovė pateikė ieškinį dėl skolos suderinimo sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis.

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra brandaus amžiaus, neturinti sveikatos problemų, dirbanti protinių gebėjimų reikalaujantį darbą moteris. Ieškovės asmeninės savybės neleido teismui konstatuoti, kad ji, prisiimdama prievolę kartu su sutuoktiniu sumokėti skolą UAB ,,Žvalguva“ solidariai, galėjo suklysti. Atsakovės UAB ,,Žvalguva“ ir trečiojo asmens notaro D. Jonučio nurodytos aplinkybės, kad prieš pasirašant susitarimus dėl skolos suderinimo ieškovei buvo išaiškinta jos solidari atsakomybė, atitinka pačios ieškovės padarytus prierašus skolos suderinimo sutartyse. Ieškovės pozicija, kad pasirašydama skolos suderinimo sutartis ji manė, jog atsakys tik įkeistu turtu, nepagrįsta jokiais įrodymais. Priešingai, pasirašydama šiuos susitarimus ieškovė žinojo, kad atsakys bendrąja jungtine nuosavybe, tai įrodo ir jos sutikimas įkeisti turtą – žemės sklypus, o tokios savo valios ieškovė neneigia ir dabar. Todėl reikalavimo pripažinti negaliojančiomis atitinkamas 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties Nr. 2/2021 ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimo dėl skolos suderinimo sutarties dalis, iš kurių kildinama ieškovės solidarioji atsakomybė, teismas atmetė. 

10.       Atmesdamas kaip nepagrįstą ir ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos su vėlesniais jos pakeitimais dalį, kurioje ieškovė yra nurodyta skolininke, ir šią sutartinės hipotekos dalį panaikinti, teismas atkreipė dėmesį į tokią aplinkybę, kad ieškovė neginčija savo sutikimo įkeisti atsakovei UAB ,,Žvalguva“ žemės sklypus ir jos atsakomybės įkeisto turto verte buvimo. Ieškovė nesutinka, kad ji yra solidari skolininkė, kuri atsako savo visu turtu, tačiau jos prievolės solidarumo faktą patvirtina didesnę įrodomąją galią turintis oficialus rašytinis įrodymas – sutartinė hipoteka, patvirtinta notaro (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų šį jos sutikimą įkeisti turtą kaip solidariajai skolininkei. Priešingai, 2021 m. gruodžio 14 d. ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimuose savo parašais ieškovė patvirtino, kad už ūkio prievoles ji atsako solidariai. Būtent šių susitarimų pagrindu ir buvo įforminti turto įkeitimo sandoriai ir ieškovė juose nurodyta kaip bendraskolė, o ne tik įkeisto turto davėja. Aplinkybes, kad ieškovei buvo išaiškintos visos hipotekos sandorio sudarymo pasekmės, patvirtino atsakovė UAB ,,Žvalguva“ ir trečiasis asmuo notaras D. Jonutis. Trečiasis asmuo D. Jonutis nurodė, kad ieškovė, pasirašydama 2021 m. gruodžio 13 d. prašymą dėl paslaugų užsakymo, 2021 m. gruodžio 21 d. hipotekos sutartį ir jos 2023 m. kovo 7 d. pakeitimą pakankamai ilgais laiko intervalais, aiškiai išreiškė savo valią dėl hipotekos sutarties sudarymo, notarui nebuvo pagrindo abejoti ieškovės valia sudaryti hipotekos sutartį ir būti joje nurodytai ir kaip skolininkei, ir kaip įkaitų davėjai.    

11.       Nepagrįstu pripažindamas ir ieškovės reikalavimą dėl notaro 2025 m. gegužės 6 d. vykdomojo įrašo dalies, kurioje ji nurodoma pagrindine skolininke, pripažinimo negaliojančia, teismas iš esmės vadovavosi tokia aplinkybe, kad šis įrašas atliktas galiojančios 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos pagrindu.    

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12.       Ieškovė E. D. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:    

12.1.       Nepagrįsta teismo išvada, kad informacinio pobūdžio prierašas skolos suderinimo sutartyje yra pakankamas pagrindas konstatuoti jos solidarios prievolės atsiradimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad vienašalis veiksmas pripažįstamas įsipareigojimu (vienašaliu sandoriu), jei jis atitinka griežtus kriterijus, kurie grindžiami tarptautiniais sutarčių teisės šaltiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019, 30 punktas). Prierašas skolos suderinimo sutartyje neatitinka nei ketinimo įsipareigoti, nei pakankamo aiškumo kriterijų, kurie nurodyti kasacinio teismo praktikoje.

12.2.       Frazė „suprantu, kad gali būti išieškoma“ savo lingvistine prasme yra žinojimo (informacijos priėmimo), o ne pasižadėjimo deklaracija. Atsakovė UAB ,,Žvalguva“ negalėjo protingai tikėtis, kad pasyvus „suvokimo“ patvirtinimas sukuria asmeninę milijoninę solidarią prievolę asmeniui, kuris nėra pagrindinių sutarčių šalimi. Skolos suderinimo sutartyje nėra jokio tiesioginio vienašalio įsipareigojimo teksto (pvz., „Aš, E. D., neatšaukiamai įsipareigoju atsakyti visu savo turtu“). Informavimas apie teisės aktų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.91, 3.109 straipsnių, galimą taikymą nėra tų aktų nustatomos atsakomybės prisiėmimas sutartiniu pagrindu. Taigi, nei ketinimo įsipareigoti, nei įsipareigojimo pakankamo aiškumo šiuo atveju nėra, atitinkamai, nesant esminių sandorio požymių, nėra ir ieškovės solidarios atsakomybės pagrindo.   

12.3.       Teismas padarė esminę teisės taikymo klaidą, nekvalifikuodamas ginčo sutarčių vartojimo sandoriais. Teismas neįvertino to, kad ieškovė ginčijamus sandorius sudarė veikdama kaip fizinis asmuo, nevykdantis jokios profesinės, komercinės ar ūkinės veiklos, nedalyvaujantis sutuoktinio veikloje ir neturintis jokių funkcinių ryšių su ja. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti siekiant užtikrinti atsakovo R. D. komercinius interesus pagal sutartis, kurių šalimi ieškovė nebuvo. Vietoje realaus teisinio statuso nustatymo teismas apsiribojo formaliu aplinkybių – ieškovės amžiaus, išsilavinimo ir susitarimų pasirašymo fakto – vertinimu, nepagrįstai paneigdamas jos, kaip silpnesniosios sutarties šalies, statusą ir netaikydamas imperatyvių vartotojų teisių apsaugos normų.   

12.4.       Nepagrįstai nekvalifikavęs ginčo sutarčių vartojimo sutartimis, teismas neįvertino jų sąlygų sąžiningumo, aiškumo ir suprantamumo ieškovei kaip vartotojai, apsiribodamas sąlygų lingvistiniu vertinimu, neįvertino jų ekonominiu bei teisiniu aspektais. Ieškovė neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties, kurią vienašališkai parengė profesionali verslininkė UAB ,,Žvalguva“, sąlygų. Sutarčių sąlygose nebuvo aiškiai nurodyta, kad ieškovė prisiima asmeninę solidarią, neribotą, itin didelės apimties finansinę prievolę, todėl šios sąlygos jai buvo siurprizinės. Teismas neįvertino ir to, kad ginčijamos sąlygos sukuria akivaizdų ir neproporcingą šalių teisių bei pareigų disbalansą ieškovės nenaudai. Ieškovė, nebūdama verslo santykių dalyvė ir neturėdama jokios ekonominės naudos iš ūkinės veiklos, buvo faktiškai prilyginta profesionaliam skolininkui ir įtraukta į verslo santykį kaip solidarioji skolininkė, kuriai atsakomybė kyla visu jos turtu.    

12.5.       Teismas taip pat neįvertino fakto, kad ginčo sutartys sudarytos prisijungimo būdu, o tai savaime suponuoja pareigą taikyti griežtesnę sąlygų sąžiningumo kontrolę. Jeigu dėl ieškovės atsakomybės apimties būtų buvę sąžiningai ir individualiai derėtasi, pagrįstas ir tikėtinas derybų rezultatas būtų buvęs iš esmės kitoks. Ieškovė nėra pagrindinių komercinių pardavimo, skolos suderinimo sutarčių šalimi, daugiau kaip dešimtmetį ji dirba samdomą darbą viešajame sektoriuje, nedalyvavo ūkininko ūkio valdyme ir ginčo sandorių sudarymo metu net faktiškai nevedė bendros buities su sutuoktiniu. Todėl racionalus ir sąžiningas derybų rezultatas galėjo būti tik jos sutikimas įkeisti bendrą turtą, aiškiai apribojant atsakomybę įkeisto turto verte.   

12.6.       Ieškovė nebuvo pagrindinių pardavimo sutarčių šalis, iš jų neįgijo jokios ekonominės naudos ir neprisiėmė verslo rizikos, todėl ginčo sandoriai jos atžvilgiu negali būti vertinami kaip profesinės ar komercinės veiklos dalis. Ieškovės, kaip ūkininko sutuoktinės, statusas taip pat nesudaro teisinio pagrindo ją laikyti funkciškai susijusia su ūkiu ar jo prievolėmis. Vien santuokiniai ryšiai, šeiminė motyvacija ar net netiesioginė nauda iš sutuoktinio veiklos nėra pakankami paneigti vartotojo statusą, ypač kai fizinis asmuo faktiškai neturi jokios kontrolės ar įtakos verslo sprendimams. Verslininku laikomas tik tas fizinis asmuo, kuris pats verčiasi ūkine komercine veikla.    

12.7.       Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ieškovė neįrodė esminio suklydimo kaip pagrindo ginčijamų sandorių sąlygas pripažinti negaliojančiomis. Ieškovės suklydimas buvo susijęs ne su antraeilėmis ar techninėmis sandorio aplinkybėmis, bet su esmine sandorio pasekme – asmeninės, neribotos ir solidarios atsakomybės už beveik 1,5 mln. Eur dydžio prievolės atsiradimu. Ieškovė pagrįstai manė, kad veikia tik kaip įkaito davėja, atsakanti ribotai – įkeisto turto verte, o ne kaip solidari skolininkė visu savo turtu. Vien aplinkybė, kad vėliau buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo iš esmės tik pratęstas skolos grąžinimo terminas, taip pat savaime neįrodo, kad ieškovė tuo metu jau suvokė ir sąmoningai patvirtino asmeninės solidarios prievolės buvimą. Priešingai, suklydimas dėl prievolės apimties išlieka tol, kol asmeniui realiai ir aiškiai neatskleidžiamos jos teisinės ir ekonominės pasekmės. Tai, kad ieškovė solidarios atsakomybės klausimą pradėjo kelti tik susidūrusi su realiu išieškojimu iš jos asmeninio turto, patvirtina ne jos sąmoningą pritarimą tokiam įsipareigojimui, bet būtent tai, kad iki tol ji nesuvokė tokios prievolės egzistavimo.    

12.8.       Teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą: nepašalino įrodymų prieštaravimų, susijusių su notaro pareiga išaiškinti sandorio esmę, nesilaikė įrodymų tarpusavio ryšio ir logikos reikalavimų. Netinkamai teismas paskirstė įrodinėjimo naštą vartotojų teisių apsaugos kontekste, nurodydamas, kad ieškovei tenka pareiga paneigti sutartyje nurodytų sąlygų teisingumą, o dalį išvadų grindė nepagrįstomis prielaidomis ir faktinėmis klaidomis, kad ieškovė skundė antstolio veiksmus. Šių pažeidimų visuma lemia sprendimo neteisingumą ir nepagrįstumą.

13.       Atsakovė UAB ,,Žvalguva“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. spendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:     

13.1.       Tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė aiškiai nurodė, kad sudarydama ginčijamus sandorius ji neteisingai suprato jų turinį ir šiuo pagrindu prašė reikalavimą patenkinti. Apeliaciniame skunde keliami visiškai nauji argumentai, t. y., kad ieškovė laikytina vartotoja ir tarp ginčo šalių yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Teikiant apeliacinį skundą draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir argumentais, kurie nebuvo išnagrinėti ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ieškovė nepagrįstai siekia išplėsti ginčo ribas.  

13.2.       Solidari ieškovės prievolė kartu su sutuoktiniu kilo iš sutarties. Ieškovė, 2021 m. gruodžio 14 d. sudarydama skolos suderinimo sutartį, aiškiai patvirtino, kad prievolės neįvykdymo atveju išieškojimas gali būti nukreiptas į abiejų sutuoktinių turtą. 2021 m. gruodžio 14 d. išreikštas susitarimas pakartotas 2021 m. gruodžio 21 d. sudarytoje sutartinėje hipotekoje, 2023 m. vasario 1 d. skolos suderinimo sutartyje, 2023 m. kovo 7 d. sutartinės hipotekos pakeitimuose. Ieškovė per dvejus metus keturis kartus raštu patvirtino savo poziciją dėl prievolės solidarumo.

13.3.       Ginčijamų sandorių dalių tekstai yra labai aiškūs ir konkretūs, įtvirtinantys, kad ieškovė su atsakovu solidariai prisiima prievolę atsakovei UAB ,,Žvalguva“. Šalių valia yra susijusi su faktu, kad iš atsakovo vykdytos veiklos buvo tenkinami šeimos poreikiai ir šios veiklos tęstinumo užtikrinimas buvo reikšmingas ieškovei ir atsakovui, todėl jie abu prisiėmė prievoles, siekdami nuolaidų iš atsakovės.   

13.4.       Faktus, kad ieškovė suprato sutarčių esmę ir kad pajamos iš ūkio buvo naudojamos šeimos interesams, patvirtina dar ir tokia aplinkybė, kad atsakovas ne vieną kartą lėšas, gautas pagal sutartis, prašė pervesti į ieškovės sąskaitą. Jeigu ūkininkavimas nebuvo bendras šeimos verslas, ieškovė, veikdama su atsakovu, sąmoningai klaidino atsakovę, siekdami užvilkinti skolos grąžinimą (išieškojimo veiksmus) ir teikdami melagingus patvirtinimus dėl bendros veiklos.   

14.       Trečiasis asmuo notaras D. Jonutis atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. spendimą palikti nepakeistą, priteisti 847 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo tokius argumentus:

14.1.       Ieškovė savo parašu aiškiai patvirtino solidaraus išieškojimo galimybę, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ji nesuprato solidaraus išieškojimo prasmės, laikytini nepagrįstais. Ieškovės pasirašyto teksto kvalifikavimas materialiosios teisės prasme nepatenka į notaro funkcijas.

14.2.       Skolų suderinimo sutartis sudaryta 2021 m. gruodžio 14 d., o hipotekos sandoris, kuriame ieškovė nurodyta ir skolininke – 2021 m. gruodžio 21 d. Ieškovės pareiškimas dėl solidariosios atsakomybės prisiėmimo pateiktas dar iki hipotekos sandorio sudarymo, todėl  ji neturėjo pagrindo manyti, kad kreditoriui atsakys tik įkeistu turtu – tokio pareiškimo pateikimo momentu turtas dar nebuvo įkeistas. Be to, 2023 m. kovo 7 d. buvo sudarytas sutartinės hipotekos pakeitimas, kurio sudarymo metu nebuvo keliamas klausimas dėl ieškovės, kaip skolininkės, statuso. Ieškovė net kelis kartus patvirtino savo valią santykiuose su kreditore UAB „Žvalguva“ būti skolininke kartu su savo sutuoktiniu, suteikiant kreditorei papildomą prievolės įvykdymo užtikrinimą – hipoteką.   

14.3.       Ieškovės valios susiformavimo ir išreiškimo chronologija notarui, tvirtinusiam hipotekos sandorį, negalėjo sukelti jokių abejonių dėl sandorio teisėtumo ir šalių valios galimo ydingumo. Hipotekos sandorio tvirtinimo metu ieškovė neišreiškė jokių nuogąstavimų ar susirūpinimo dėl savo atsakomybės masto. Notaras neturėjo jokių duomenų, kad sutartis būtų sudaryta be aiškios ieškovės valios ar kad jos išreiškiama valia hipotekos sandoryje neatitinka faktinės jos valios. Notaras išaiškino hipotekos sandorio (kaip notarinio veiksmo) prasmę ir pasekmes.    

14.4.       Pagrįsta yra ir teismo išvada, kad vykdomasis įrašas, išduotas pagal 2021 m. gruodžio 21 d. hipotekos lakštą, yra teisėtas. Teisinio pagrindo panaikinti šį įrašą nėra, nes jis buvo išduotas vadovaujantis teisės aktais, galiojančio sandorio pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :   

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribų

15.       CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Teisės į teisminę gynybą tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai koreliuoja su pamatiniais civilinio proceso teisės principais – dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi. CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris taikomas visose civilinio proceso stadijose, reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021, 29 punktas). Teismas, vertindamas ieškinio pagrindą ir dalyką, visų pirma turi identifikuoti, kokio tikslo, pareikšdamas atitinkamą reikalavimą, asmuo siekia, ir teisiškai kvalifikuoti šį reikalavimą.    

16.       Kaip matyti iš byloje esančių procesinių dokumentų ir žodinių paaiškinimų, apeliantė E. D. kreipėsi į teismą su reikalavimais, kurių esmė ir pagrindinis tikslas yra išvengti solidarios pareigos atsakyti visu jai priklausančiu turtu už jos sutuoktinio, ūkininko R. D., skolines prievoles atsakovei UAB ,,Žvalguva“, kylančias iš abiejų atsakovų (R. D. ir UAB „Žvalguva“) 2021 m. rugpjūčio 10 d. ir 2022 m. rugpjūčio 4 d. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių dėl R. D. ūkiui teiktų žemės ūkio veiklai vykdyti skirtų prekių tiekimo.

17.       Apeliantė, inicijuodama šį teisminį ginčą, įrodinėjo savo esminį suklydimą, abiejų atsakovų sudarytuose sandoriuose – 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartyje ir 2023 m. vasario 1 d. susitarime dėl skolos suderinimo sutarties pakeitimo, kuriuose buvo užfiksuotas ūkininko R. D. skolos atsakovei UAB Žvalguva“ dydis bei jos grąžinimo sąlygos, jai raštu patvirtinus, kad šioje sutartyje bei susitarime dėl jos pakeitimo nurodytos pinigų sumos gali būti išieškomos, be kita ko, solidariai ir iš jai priklausančio turto, t. y., įrodinėjo buvusį suklydimą dėl savo įsipareigojimų atsakovei UAB „Žvalguva“ esmės ginčijamose sandorių dalyse. Apeliantės teigimu, ji suprato duodanti sutuoktiniui leidimą įkeisti sutuoktiniams bendrai priklausantį nekilnojamąjį turtą (skolos suderinimo sutartyje nurodytus žemės sklypus), sutikimą vėliau įforminant ir hipotekos bei jos pakeitimų sandoriais, todėl ji yra tik įkaito davėja, bet ne solidari su atsakovu R. D. atsakovės UAB „Žvalguva“ skolininkė, atitinkamai, atsako už atsakovo neįvykdytus įsipareigojimus tik įkeisto turto verte. Valios įkeisti atsakovei hipotekos lakštuose nurodytą nekilnojamąjį turtą apeliantė nekvestionuoja. Siekdama pagrįsti savo suklydimą dėl sandorio esmės, apeliantė akcentavo, kad šių sandorių sudarymo metu su atsakovu gyveno atskirai, tačiau ir sutuoktiniams gyvenant kartu prie atsakovo vykdomos ūkio veiklos jokia forma neprisidėjo, dirbo kitą darbą. Taigi, ieškinio faktinis pagrindas atitinka CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą teisinį sandorių negaliojimo pagrindą, dėl kurio pasisakė tiek kiti byloje dalyvaujantys asmenys, tiek ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.  

18.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai netaikė dar ir specialios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo teisinius santykius ir vartotojų teisių gynimą, todėl nebuvo įvertintos esminės aplinkybės, susijusios su sandorių sąlygų įvertinimu sąžiningumo ir kitais vartojimo teisinių santykių teisiniais aspektais. Apeliantės pozicija grindžiama argumentais, kad ginčijamų sutarčių nuostatos (sąlygos) yra nesąžiningos, sutartys sudarytos prisijungimo būdu, neturint galimybės jai, kaip vartotojai, derėtis dėl šių sąlygų. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliante neįžvelgia.  

19.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020, 21 punktas). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šis reikalavimas yra susijęs ir su draudimu teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Teismai negali priimti siurprizinio sprendimo tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek ir teisės taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 48 punktas).

20.       Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, apeliantei procesiniuose dokumentuose kaip ieškinio reikalavimų faktinio pagrindo nenurodžius aplinkybių, susijusių su pažeistomis jos, kaip vartotojos, teisėmis, neturėjo procesinės pareigos savo iniciatyva vertinti ginčijamų sandorių sąlygų dar ir šiais, tik apeliaciniame skunde nurodytais aspektais, ir skundžiamame sprendime  pasisakyti ne tik dėl apeliantės valios formavimosi ir jos trūkumų (ne)buvimo, bet ir dėl CK 6 knygos II dalies XVIII1 skyriuje įtvirtintų teisinių pagrindų. Priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, pirmosios instancijos teismas, nevertindamas aplinkybių, kuriomis nebuvo grindžiamas jos ieškinio reikalavimas, pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas ginčo santykių teisinę kvalifikaciją atliko apeliantės ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko bei šalių atsikirtimų ribose, padaręs teisingą išvadą, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualios būtent sandorių negaliojimo dėl valios trūkumų teisės normos.

21.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad analogiškos taisyklės tiek dėl draudimo peržengti bylos nagrinėjimo ribas, tiek ir dėl draudimo priimti siurprizinį sprendimą, taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šiuo aspektu dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas).

22.       Taigi, apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių, kuriomis ieškinį pareiškusi apeliantė įrodinėjo savo suklydimą dėl jos įsipareigojimų atsakovui UAB „Žvalguva“ esmės ir jos atsakomybės ribų, įvertinimo patikra, o dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų naujų pagrindų, kuriais nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nepasisakys (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Dėl sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu dėl esminio suklydimo

23.       Sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Vienas iš pagrindų, kuriuo remdamasi apeliantė ir grindė savo reikalavimus, yra įtvirtintas CK 1.90 straipsnyje. Ši teisės norma sudaro galimybę pripažinti sandorį negaliojančiu asmeniui iš esmės suklydus. Tokiais atvejais teismas sprendžia dėl suklydimo, įvertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą, kaip sandorių negaliojimo sąlygą, apibūdinančius kriterijus.    

24.       Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) 3.2.1 straipsnyje, kuriame suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Tokia esminio suklydimo samprata pateikta ir UNIDROIT principų 3.2.2 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 29 punktas). Be to, pagal kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus suklydimas yra suprantamas ir kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014  m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).

25.       Taikant protingumo kriterijus, šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 33 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 52 punktas).

26.       Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi, tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017, 27 punktas).       

27.       Taigi, klaidingas esminių faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas ir (arba) neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių suvokimas, kurį lėmė ne šalies didelis neatsargumas ar jo paties prisiimta rizika, o objektyvios nuo suklydusio asmens valios nepriklausančios aplinkybės, kurioms esant apdairus, atidus žmogus tokiomis pačiomis aplinkybėmis tokio sandorio nesudarytų, laikytini esminiais kriterijais, kuriuos nustačius sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Kitaip tariant, šalis, teigianti, kad ji suklydo, turi įrodyti ne tik patį suklydimo faktą, bet ir jo esmingumą bei aplinkybes, lėmusias tokį suklydimą, o taip pat savo kaltės nebuvimą.

28.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, aktualų teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, sutinka su apeliantės pozicija, kad ji, tiek atlikdama atitinkamus prierašus atsakovės UAB „Žvalguva“ (kreditorės) ir atsakovo ūkininko R. D. (skolininko) 2021 m. gruodžio 14 d. skolų suderinimo sutartyje bei 2023 m. vasario 1 d. susitarime dėl jos pakeitimo, kuria buvo pakeistos tam tikros skolos mokėjimo sąlygos, tiek ir pasirašydama 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės maksimaliosios hipotekos bei jos pakeitimų sutartis, suklydo dėl esminių visų šių sandorių sąlygų – dėl jos pačios įsipareigojimo kreditorei UAB „Žvalguva“ esmės ir masto. Kitokį, nei atliko pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytų aplinkybių ir joje esančių įrodymų vertinimą lemia tiek atsakovo ūkininko R. D. neįvykdyti pirkimo–pardavimo sandoriai, kurių sudaryme apeliantė nedalyvavo, ir dėl kurių neįvykdymo buvo atsiradęs poreikis sudaryti ginčijamus sandorius (užfiksuoti atsakovo R. D. neįvykdytos prievolės (skolos) dydį ir sulygti dėl skolos grąžinimo sąlygų, užtikrinti skolos grąžinimą nekilnojamojo turto, priklausančio abiem sutuoktiniams, įkeitimu), tiek ginčijamų sandorių pasirašymo aplinkybės, tiek ir teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės, susijusios su apeliantės asmeniu, jos (ne)dalyvavimu ūkio veikloje. Toliau šiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisakys.

Dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių

29.       Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad jos sutuoktinį atsakovą R. D. ir atsakovę UAB ,,Žvalguva“ siejo ilgalaikiai komerciniai santykiai. Atsakovė UAB ,,Žvalguva“ tiekdavo atsakovui R. D. žemės ūkio veiklai vykdyti skirtas prekes (trąšas, sėklas, pesticidus ir kt.). Ginčo dėl to, kad ieškovė iki ginčijamų sandorių sudarymo asmeniškai su atsakove ir jos atstovais nebendravo, visas ankstesnes sutartis dėl prekių pardavimo yra sudarę tik atsakovai, byloje nekilo. Nėra ginčo ir dėl to, kad sandoriai, kurių dalys yra kvestionuojamos ieškiniu, buvo sudaryti siekiant atsakovams tęsti jų tarpusavio komercinius ūkinius santykius, t. y. atsakovas R. D. buvo suinteresuotas ir toliau gauti žemės ūkio veiklai vykdyti reikalingą produkciją, o atsakovė UAB ,,Žvalguva“ – ją tiekti. 

30.       Ginčijamos 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties (1 t., b. l. 15–18) preambulėje nurodyta, kad ją sudarė atsakovė UAB ,,Žvalguva“ ir atsakovas ūkininkas R. D., kaip skolininkas. Šios 2021 m. gruodžio 4 d. skolos suderinimo sutarties 1.1 ir 1.2 papunkčiuose nurodyta, kad skolininkas, pasirašydamas sutartį, patvirtina, kad jis sutarties pasirašymo dieną yra skolingas atsakovei 1 035 799,70 Eur už prekes, 58 331,58 Eur palūkanas, su kuriomis skolininkas sutinka, bei 48 051,52 Eur pagal 2021 m. rugpjūčio 10 d. pardavimo sutartį. Pagal sutarties 3 punktą skolininkas įsipareigojo skolą ir palūkanas sumokėti ne vėliau kaip iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Be to, sutarties 5 punkte atsakovas, kaip skolininkas, įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 22 d. įkeisti maksimaliąja hipoteka, kurios dydis 1 600 000 Eur, atsakovės UAB ,,Žvalguva“ naudai sutarties 5.1–5.35 papunkčiuose nurodytus žemės sklypus. Aptariamos 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties 6 punkte nurodyta, kad jeigu skolininkas iki 2021 m. gruodžio 22 d. neįkeis maksimaliąja hipoteka atsakovės UAB ,,Žvalguva“ naudai nurodyto turto, ši turi teisę iš karto nutraukti sutartį, o skolininkas privalės nedelsiant grąžinti skolą ir palūkanas. Sutartį, kaip matyti iš jos 12 punkto „Šalių rekvizitai ir parašai“, taip pat yra pasirašę du ūkio subjektai – skolininkas, ūkininkas R. D., ir UAB „Žvalguva“ vardu jos teisininkė D. P.-S.

31.       Susitarimo dėl 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties dalies pakeitimo, sudaryto 2023 m. vasario 1 d. (1 t., b. l. 132–133), preambulėje nurodyta, kad jį sudaro atsakovė UAB ,,Žvalguva“ ir atsakovas ūkininkas R. D., kaip skolininkas. Šalys susitarė pakeisti 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties 1, 2, 3, 5 ir 6 punktus, nustatant, kad skolininkas yra skolingas 1 259 921,34 Eur, 8 732,81 Eur palūkanas ir 320 489,76 Eur pagal 2022 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo sutartį, bei kad įsipareigojimus skolininkas turi įvykdyti ne vėliau kaip iki 2023 m. rugsėjo 30 d., o iki 2023 m. kovo 10 d. – pakeisti sutartinės hipotekos sutartį. Jeigu skolininkas (t. y. R. D.) ne vėliau kaip iki 2023 m. kovo 10 d. nesudarys sutartinės hipotekos pakeitimo sutarties, pratęsiant skolos, palūkanų bei visos nesumokėtos skolos už remiantis 2022 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo sutartimi parduotas prekes sumokėjimo termino iki 2023 m. rugsėjo 30 d., UAB ,,Žvalguva“ turi teisę iš karto nutraukti sutartį, o sutartį nutraukus, skolininkas privalo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas, sumokėti jai visą nesumokėtą skolą bei palūkanas; priešingu atveju UAB ,,Žvalguva“ turės teisę kreiptis į teismą dėl visos nesumokėtos skolos ir palūkanų priteisimo iš skolininko (t. y. R. D.) ir (arba) kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal sutartinę hipoteką padarymo, kurio pagrindu būtų vykdomas nesumokėtos skolos ir palūkanų išieškojimas iš skolininko (t. y. R. D.) (susitarimo 1.2 papunktis, 5 punktas). Šį susitarimą, kaip sandorio šalys, taip pat pasirašė atsakovai UAB „Žvalguva“ ir R. D. (susitarimo 10 punktas „Šalių rekvizitai ir parašai“).     

32.       Visiškai akivaizdu, kad tiek 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartyje, tiek ir  2023 m. vasario 1 d. susitarime dėl jos pakeitimo tiesiogiai jokių teisių ar pareigų apeliantei, kaip skolininkei, nebuvo nustatyta, ji net ir nebuvo įvardyta atsakovės skolininke, turinčia pareigą per atitinkamą terminą grąžinti atitinkamą skolą, mokėti palūkanas. Be kita ko, apeliantė aptartų 2012 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimo dėl jos pakeitimo nuostatų neginčija ir jų teisėtumo klausimo nekelia. Apeliantė įrodinėjo šių sandorių pabaigoje, t. y. po atsakovų, kaip sutarties šalių, rekvizitais ir parašais jos pasirašytų prierašų negaliojimą. Ginčijamuose prierašuose nurodomas apeliantės patvirtinimas, kad ūkininkavimo veikla yra bendras šeimos verslas, ji kartu dalyvauja ūkio valdyme ir iš šio verslo uždirbamos bei gaunamos pajamos yra skiriamos šeimos ir bendro šeimos verslo (ūkio) poreikiams tenkinti, kad susipažino su skolos suderinimo ir jos pakeitimo sąlygomis, jas suprato ir jos neprieštarauja šeimos interesams ir šeimos vykdomam verslui bei kad supranta, jog sutartyje ir jos pakeitime nurodytos sumos gali būti išieškomos iš jai ir atsakovui priklausančio turto solidariai (CK 3.91, 3.109 straipsniai).    

33.       Taip pat apeliantė ginčija ir 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos (1 t., b. l. 21–27) ir jos 2023 m. kovo 7 d. pakeitimo Nr. 1 (1 t., b. l. 28–29) dalis, kuriose ji įvardyta kaip atsakovės  skolininkė, taip pat notaro D. Jonučio 2025 m. gegužės 6 d. vykdomojo įrašo (1 t., b. l. 19–20) dalis, kuriose ji nurodyta skolininke. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija visų šių sandorių bei vykdomojo įrašo dalių, kuriose ji nurodyta kaip įkaito davėja, pripažindama, jog ji suprato, kad ginčijamų sandorių pagrindu jai gali kilti atsakomybė kaip įkaito davėjai.  

34.       Taigi, apeliantė įrodinėja esminį suklydimą dėl jos prisiimtos prievolės rūšies ir savo atsakomybės ribų, o padarytą klaidą nurodo supratusi tik faktiškai pradėjus skolos išieškojimą ir iš kito, ne tik hipoteka įkeisto jos turto. Taip pat tvirtina suklydusi ir dėl prierašo atsakovų sudarytuose sandoriuose turinio – patvirtinimo, kad ūkininkavimas yra šeimos verslas, jai sutarties nuostatos nebuvo aiškinamos, jos sudarymo metu su atsakovu bendro ūkio nevedė, gyveno skyriumi, ūkis niekada nebuvo šeimos verslas, tikslo atsakyti už visas atsakovo prievoles ne tik įkeistu ir skolos suderinimo sutartyje nurodytu turtu apeliantė neturėjo. Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad ginčijamos sutarčių sąlygos, dėl kurių ji teigia suklydusi, laikytinos esminėmis. 

35.       Solidaraus skolininko atsakomybės ribos kreditoriui iš esmės skiriasi nuo įkaito davėjo atsakomybės ribų. CK 6.6 straipsnyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga kreditoriui gali atsirasti įstatymo arba sutarties pagrindu (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (4 dalis). Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (5 dalis). Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (6 dalis). Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (7 dalis). Taigi, solidariosios prievolės atveju kreditorius turi pasirinkimo teisę iš kurio skolininko reikalauti įvykdyti prievolę, į kurio iš jų turtą nukreipti išieškojimą.

36.       Įkaito davėjo, kuris nėra kreditoriaus skolininkas, atsakomybės ribos yra žymiai siauresnės nei solidariosios prievolės atveju. CK 4.195 straipsnyje nurodyta, kad įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu. Įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos (1 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad svetimo turto hipotekos atveju, kai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinamas kito asmens skolinio reikalavimo įvykdymas (CK 4.181 straipsnio 1 dalis), tokio daikto savininkas hipotekos kreditoriui atsako tik įkeistu daiktu (CK 4.195 straipsnis). Tai reiškia, kad įkeisto turto savininko atsakomybė kreditoriui ribojama įkeisto daikto kaina, jei skolininkas ir įkeisto turto savininkas nesutampa. Tokiu atveju įkeisto turto savininkas atsako ne už visą įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto turto kainai, gautai šį daiktą pardavus iš varžytynių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-611/2021, 48 punktas). 

37.       Jokiais įrodymais nepaneigti tokie apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijamų 2021 m. gruodžio 14 d. ir 2023 m. vasario 1 d. sutarčių tekstai (jų sąlygos) su ja nederinti, juolab kad ir objektyviai toks poreikis neegzistavo – apeliantė nebuvo nurodyta šiuos sandorius (susitarimu) sudarančia šalimi. Skola, dėl kurios grąžinimo atsirado poreikis susitarti, pačioje sutartyje, taip pat buvo priskiriama būtent atsakovui R. D., o ne abiem sutuoktiniams. Prierašai, kuriuos yra pasirašiusi apeliantė, yra atspausdinti po sutarties šalių rekvizitų ir jų parašų, todėl pagrindo nesutikti su apeliantės pozicija, kad jų turinys taip pat nebuvo iš anksto derintas su apeliante, teisėjų kolegija neįžvelgia.

38.       Viena vertus, abejojant dėl kurios nors sąlygos, taikytina sutarčių aiškinimo prisijungusios šalies naudai taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), todėl šiuo aspektu prioritetas teiktinas apeliantės aiškinimui. Kita vertus, nagrinėjamu atveju apeliantės aiškinimą, kad ji nei savo darbu, nei lėšomis niekuomet neprisidėjo prie atsakovo R. D. vykdomos ūkininkavimo veiklos, kad ūkis buvo tik atsakovo verslu, kad jai pakako ir pakanka pajamų, gaunamų iš darbo teisinių santykių, kad ginčijamų patvirtinimų ir hipotekos sutarties pasirašymo metu sutuoktiniai gyveno atskirai ir nebendravo, kad sutartys buvo parengtos atsakovės atstovės iniciatyva, pagrindžia byloje esančių kitų įrodymų visuma.

39.       Tiek ieškovė, tiek ir atsakovas 2025 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad ir iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) atsakovas dirbo savo tėvo ūkyje, kurį santuokos metu perėmė iš tėvo, nuo 1998 m. balandžio 1 d. pats tapo ūkininku ir savarankiškai pradėjo vykdyti grūdinių, ankštinių, pluoštinių ir kitų augalų auginimą (2025 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 09 min. 33 sek. – 10 min. 33 sek.; 1 val. 13 min, 50 sek. – 1 val. 15 min. 00 sek.). Tokius šalių paaiškinimus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) informacija apie mokesčių mokėtojus (1 t., b. l. 41–42), valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Gyventojų registro išrašai (2 t., b. l. 26–27).   

40.       CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama, be kita ko, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 punktas), įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas (4 punktas). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2020, 51 punktas). Remiantis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, taip pat CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų nuostatomis, vieno iš sutuoktinių vardu santuokoje įregistruotas ūkininko ūkis pripažįstamas šalių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu neįrodoma priešingai pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-687/2019, 45 punktas; 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-701/2024, 39 punktas).   

41.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nurodytos prezumpcijos nepaneigė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad po santuokos sudarymo atsakovo vardu įregistruotu verslu (ūkiu) vertėsi abu sutuoktiniai ar apeliantė kaip nors būtų prisidėjusi prie šio verslo vykdymo. Net ir kilus šalių ginčui, atsakovė UAB „Žvalguva“ neįrodinėjo jokio apeliantės vaidmens ūkio veikloje, jos prisidėjimo darbu, lėšomis ar kita forma (pavyzdžiui, rūpinimosi ūkininko ūkio darbuotojais, daržovių auginimo arba kitokio pareigų tarp sutuoktinių pasiskirstymo ūkyje). Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vien dėl apeliantės parašo pakankamumo tokiam teisiškai reikšmingam faktui patvirtinti (kad ūkis buvo šeimos bendras verslas), juolab byloje apeliantei keliant šio prierašo neteisingumo ir jo reikšmės nesupratimo (suklydimo) klausimą, stokoja pagrįstumo. Apeliantė ne tik nurodė, kad ji nei darbu, nei lėšomis ar kaip kitaip neprisidėjo prie atsakovo asmeniškai vykdytos ūkinės veiklos, bet ir siekdama pagrįsti šiuos savo argumentus pateikė rašytinius įrodymus – gimimo liudijimų, diplomo, darbo sutarties kopijas (1 t., b. l. 35–39). Iš apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad praėjus beveik trejiems metams nuo santuokos sudarymo, t. y. (duomenys neskelbtini), gimė pirmasis jos ir atsakovo sūnus, (duomenys neskelbtini) – antrasis, o (duomenys neskelbtini) – trečiasis. Kaip matyti, apeliantė 2014 m. sausio 31 d. baigė Šiaulių universitetą ir įgijo edukologijos bakalauro laipsnį, socialinio pedagogo kvalifikaciją, nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki šiol ji dirba Kelmės rajono savivaldybės suaugusiųjų mokymo centre metodininke, o nuo 2018 m. spalio 29 d. iki šiol – papildomai įdarbinta dar ir sekretore.       

42.       Taigi, apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad santuokos pradžioje ji augino vaikus, nuo 2014 metų dirbo ir iki šiol tebedirba samdomą darbą, nesusijusį su atsakovo vykdoma ūkio veikla. Šalių teigimu, gaunamo darbo užmokesčio pakako apeliantės poreikiams, iš ūkio veiklos lėšos nebuvo naudojamos. Kaip minėta, atsakovas R. D., be kita ko, pažymėjęs, kad ūkį perėmė iš savo tėvo dar iki santuokos sudarymo, nurodė visais ūkio reikalais rūpinęsis pats, t. y. tiek įsigydamas žemę, tiek pirkdamas žemės ūkiui reikalingas priemones, tiek ir parduodamas produkciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir aplinkybė, kurią akcentavo pirmosios instancijos teismas, t. y., kad atsakovo prašymu klientai už produkciją mokėtinas lėšas pervesdavo ne į jo, o į apeliantės banko sąskaitą, nepatvirtina ūkio veiklos bendrumo. Iš byloje esančios VMI informacijos (3 t., b. l. 6–7), atsakovės atliktų bankinių mokėjimų kopijų (3 t., b. l. 26–50) matyti, kad VMI yra priėmusi sprendimą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo (atsakovo) sąskaitų, todėl apeliantė gautas iš atsakovo klientų lėšas pervesdavo tiekėjams, atsakovui padengiant skolas. Iš esmės apeliantė buvo tik tarpininkė, o atsakovo siekis išvengti lėšų nurašymo, nors ir nelaikytinas sąžiningu, nepaneigia apeliantės ir atsakovo teiginių, kad ūkis nebuvo šeimos verslu.

43.       Kita, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi faktinė aplinkybė, kuri tinkamai nebuvo įvertinta, yra tai, kad tiek apeliantė, tiek ir atsakovas R. D. 2025 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn., t. y. beveik pusantrų metų, jie kartu negyveno, jų santykiai buvo sudėtingi, tiesiogiai jie nebendravo, o apie ginčijamų sandorių sudarymą bei apeliantės patvirtinimo reikalingumą ją informavo bei paprašė atlikti šiuos veiksmus sūnus (2025 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 34 sek – 11 min. 12 sek.; 21 min. 43 sek. – 22 min. 04 sek.; 33 min. 34 sek. – 33 min. 55 sek.; 1 val. 09 min. 16 sek. – 1 val. 10 min. 00 sek.).

44.       Tokias pačių šalių nurodytas faktines aplinkybes, egzistavusias 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties bei 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos sandorio pasirašymo metu, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kelmės rajono socialinių paslaugų centro 2021 m. rugpjūčio 27 d. pagalbos plane (2 t., b. l. 119–125), kuris sudarytas po to, kai 2021 m. rugpjūčio 13 d. 20 val. 15 min. atsakovas, būdamas neblaivus, sukėlė fizinį skausmą blaiviai savo žmonai (apeliantei) mažamečio jų sūnaus akivaizdoje, nurodyta, kad apeliantė po šio įvykio išsikraustė iš namų, išsinuomojo butą Kelmėje, o atsakovas tokią aplinkybę patvirtino. Dėl atsakovo atliktų veiksmų Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-27730-21. Šiaulių apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu (2 t., b. l. 111–112) patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą bei atleisti įtariamąjį R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės įtariamajam bei nukentėjusiajai susitaikius, panaikino įpareigojimą atsakovui gyventi skyriumi.    

45.       Faktą, kad apeliantė ir po 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo priėmimo tebegyveno atskirai, patvirtina apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktas 2021 m. rugsėjo mėn. – 2022 m. spalio mėn. elektroninis surašinėjimas su buto Kelmėje savininke L. B. (2 t., b. l. 115–118), iš kurio matyti, kad apeliantė L. B. siųsdavo buto skaitiklių duomenis, informuodavo apie gedimus ir pan. Iš byloje esančio apeliantės AB ,,Swedbank“ sąskaitos išrašo (2 t., b. l. 114) matyti, kad ji kiekvieną mėnesį nuo 2021 m. spalio 12 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. atliko pavedimus L. B..  

46.       Visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad apeliantė neprisidėjo prie atsakovo R. D. vykdomos ūkininkavimo veiklos, iš darbo teisinių santykių gautas lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams, o apeliantas iš ūkio gautas lėšas – savo poreikiams. Nėra ir tokių duomenų (įrodymų), kad apeliantė būtų prisidėjusi prie ūkio veiklos apeliantui sudarant ankstesnius sandorius su atsakove UAB ,,Žvalguva“, kurių atsakovas tinkamai nevykdė ir atsiskaitymo pagal kuriuos klausimą pirkimo–pardavimo teisinio santykio šalys (atsakovai) būtent ir išsprendė ginčijamomis skolų suderinimo ir hipotekos sutartimis.

47.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad apeliantė neturėjo patirties nei verčiantis ūkio veikla, nei sudarant sandorius, juolab kad jos išsilavinimas bei dirbamas darbas nėra susiję su verslo vystymu, nekilnojamuoju turtu ar civilinių sandorių sudarymu, nenoras bendrauti su sutuoktiniu aktualiu laikotarpiu, kuris su ja elgėsi netinkamai, tikslo vesti bendrą ūkį nebuvimas, o taip pat pirmiau aptartos pačių sutarčių sąlygos, pagal kurias skolininku, turinčiu pareigą grąžinti skolą AB „Žvalguva“, buvo įvardytas tik jos sutuoktinis, galėjo nulemti esminį apeliantės suklydimą. Dar daugiau, suklydimo galimybę aiškiai padidino ir skolininko R. D. įsipareigojimas įkeisti maksimaliąja hipoteka UAB „Žvalguva“ naudai abiem sutuoktiniams priklausančius konkrečius žemės sklypus, išvardintus 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties 5 punkte, iš viso – 35 atskirus nekilnojamuosius daiktus, kurių adresai, unikalūs numeriai, plotai bei vertės buvo nurodyti šioje sutartyje. Apeliantė, neturėdama teisinių žinių (kitokiai išvadai padaryti byloje nėra duomenų), sutarties tekstą pagrįstai galėjo interpretuoti tik kaip susitarimą dėl konkretaus, sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto įkeitimo.

48.       Sutarties turinys tik patvirtina apeliantės pozicijos teisingumą, kad ji, pasirašydama ieškiniu ginčijamus prierašus, o vėliau ir ginčijamas atitinkamų hipotekos sandorių dalis (dėl jos ir atsakovo prievolės atsakovei solidarumo), sutiko ir dabar neginčija, kad būtent iš šio jai kartu su sutuoktiniu priklausančio turto (žemės sklypų) būtų ieškoma skola už prekes, perduotas atsakovui pagal jo su atsakove sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad tokį aiškinimą lemia ir prierašų skolos suderinimo sutartyje bei susitarime dėl jos pakeitimo formuluotės „<...> ir suprantu, kad šioje skolos suderinimo sutartyje nurodytos pinigų sumos gali būti išieškomos iš mums abiem priklausančio turto solidariai <...>“. Aiškaus ir konkretaus įsipareigojimo įvykdyti atsakovo neįvykdytas skolines prievoles atsakovei UAB „Žvalguva“ didesne dalimi, nei turto, vėliau įkeisto 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės maksimaliosios hipotekos sandoriu, vertė, apeliantė, pasirašydama šį atsakovės pasiūlytą prierašą, neprisėmė, o patvirtinimą, kad ji yra supratusi, jog tokia galimybė egzistuoja, lėmė būtent esminis jos suklydimas dėl tokio įsipareigojimo teisinės reikšmės (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Joks normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje nebūtų parašu patvirtinęs solidaraus įsipareigojimo už daugiau nei milijono eurų skolos grąžinimą, už kurios atsiradimą jis nėra atsakingas. Kaip minėta, apeliantė neneigia įkeitimo sandorio ir juo savo duoto sutikimo teisėtumo. Viso bylos proceso metu apeliantė teigė maniusi, kad davė sutikimą būti įkaito davėja ir kad jos atsakomybė apsiribos tik įkeisto turto verte, o dengti sutuoktinio verslo skolą iš asmeninių lėšų ar jai priklausančio kito turto sutikimo atsakovei nebuvo davusi.

49.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino ir tokių atsakovo nurodytų aplinkybių, kad ginčijamus sandorius rengė būtent atsakovė, kuri nebuvo suinteresuota paaiškinti sandorio esmės ir to faktiškai nepadarė, kaip ir aplinkybės, kad tiek dėl atsakovės UAB „Žvalguva“, tiek ir dėl jai atstovavusios teisininkės D. P.-S. veiksmų, nors ir nesusijusių su nagrinėjamais sandoriais, yra pradėta baudžiamoji byla (2025 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 07 min. 26 sek. – 01 val. 09 min. 05 sek.). Atsakovo nurodyta teisininkė, kaip matyti iš ieškiniu kvestionuojamų sandorių, atstovavo atsakovei UAB ,,Žvalguva“ ir jos vardu pasirašė visus sandorius. Pažymėtina, kad atsakovė neprašė jos vardu veikusios teisininkės apklausti, o iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-5-958/2026, kurioje, be kita ko, kaltinimai iš tiesų, pareikšti tiek atsakovei UAB ,,Žvalguva“, tiek ir D. P.-S. Teisininkė D. P.-S. kaltinama tuo, kad veikdama UAB ,,Žvalguva“ naudai ir interesais, siekė per antstolį R. Kudrauską paveikti Šiaulių apygardos teismo civilinę bylą nagrinėjusią teisėją, kad ji neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,Baltic agro“ ieškinį priimtų atsakovei UAB ,,Žvalguva“ palankų teismo sprendimą. UAB ,,Žvalguva“ kaltinama tuo, kad per savo darbuotoją D. P.-S. siekė atlikti nurodytus neteisėtus veiksmus.       

50.       Ir nors Panevėžio apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-5-958/2026 dar nėra išnagrinėta, bet  tokia vieną iš sandorio šalių charakterizuojanti aplinkybė lemia vertinimą, kad ieškovės pozicija dėl jai tinkamai neatskleistos sandorių esmės nepaneigta. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad atsakovė UAB ,,Žvalguva“ teisme patvirtino išaiškinusi ginčijamų sandorių sudarymo pasekmes apeliantei, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų siuntę apeliantei sutarčių projektus ir taip suteikę jai galimybę iš anksto susipažinti su sutarties tekstu, pasikonsultuoti su teisininkais ar tokių sutarčių sudarymo praktikos turinčiais asmenimis, teikti savo pasiūlymus bei pastabas. Atsakovė UAB ,,Žvalguva“ ir jos vardu veikusi atstovė, teisininkė, kuri ir rengė sutartis, galėjo ir turėjo ne tik suteikti laiko su jomis susipažinti, bet ir paaiškinti jų turinį ir įsitikinti, kad apeliantė suprato savo teises ir pareigas. Be to, skolų suderinimo sutartyje nurodant skolininku tik atsakovą, nieko nekalbant apie apeliantę, kaip bendraskolę, bet tik po susitarimo šalių rekvizitų įrašius vieną lakonišką sakinį apie apeliantę, akivaizdu, kad ji galėjo suklysti dėl jos prisiimtų įsipareigojimų esmės, t. y. ne tik kaip įkaito davėjos, bet ir kaip solidarios skolininkės. Todėl, kaip jau buvo nurodyta ir šio sprendimo 38 punkte, visos abejonės šioje situacijoje vertintinos apeliantės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). 

51.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės reikalavimą dėl hipotekos sandorių dalies, susijusios su apeliantės statusu, modifikavimo, t. y. pašalinant jos, kaip atsakovės skolininkės, statusą ir paliekant tik įkaito davėjos statusą, skundžiamame teismo sprendime rėmėsi ir tokiais argumentais, kad 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos sutartis, kitaip nei 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartis, yra notarinis sandoris, kurios sudarymo pagrindas – 2021 m. gruodžio 14 d. ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimuose apeliantės pasirašytas patvirtinimas, kad už ūkio prievoles ji atsako solidariai. Visgi, 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartis, kurios pagrindu buvo sudaryti visi kiti ginčijami sandoriai, nebuvo patvirtinta notaro. Vien tai, kad 2021 m. gruodžio 21 d. hipotekos sutartis yra notarinės formos sandoris, nepaneigia apeliantės argumentų dėl jos valios ydingumo. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d.) 30 straipsnį notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Todėl notarui buvo kilusi pareiga išaiškinti hipotekos, bet ne kitų, anksčiau sudarytų sandorių esmę.

52.       Be to, pirmiau jau aptartos faktinės aplinkybės, t. y., kad ir 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos sutartis buvo sudaroma apeliantei gyvenant skyrium su atsakovu, jiems bendraujant ne tiesiogiai, o per vieną iš vaikų, todėl jai akivaizdžiai neturėjus intereso asmeniškai dengti atsakovo skolas jo sutarčių kontrahentams, apeliantei jokia forma nedalyvavus ūkio veikloje, pirmiau nedavus sutikimo ir dėl sandorių, iš kurių ir atsirado ūkininko R. D. skola atsakovei UAB „Žvalguva“, sudarymo, suponuoja analogišką teisėjų kolegijos išvadą dėl apeliantės esminio suklydimo (suklydimo dėl šio sandorio esmės). Nors hipotekos sutartyje nurodoma, kad apeliantė yra ir skolininkė, ir įkaito davėja, vien žodžio „skolininkas“ buvimo hipotekos sutarties tekste aiškiai nepakanka pripažinti, kad ji tikrai suprato, kokį sandorį pasirašo, ir kad jos vidinė valia buvo sudaryti būtent tokį sandorį (dėl solidariosios atsakomybės atsakovei UAB „Žvalguva“). Dar daugiau, hipotekos sutarties bendrosiose sąlygose tiesiogiai aptariami tik draudimai bei suvaržymai, susiję su įkeičiamais daiktais (žemės sklypais), o 5 punkte nurodyta, kad „Kitos sąlygos ir reikalavimai numatyti Skolos suderinimo sutartyje“. Kaip minėta pirmiau, 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutartyje apeliantei nebuvo nustatyta jokių, kaip skolininkei, tenkančių pareigų, ji iš viso nebuvo vadinama skolininke, taigi, galėjo interpretuoti notarinėje sutartyje naudojamą apibūdinimą „skolininkė“ kaip bet kokį kitą (ne tik finansinį) įsipareigojimą prisiimančio įvykdyti asmens teisinį apibūdinimą.

53.       Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad vėliau apeliantė su atsakovu susitaikė, teisinės reikšmės neturi, nes, sprendžiant dėl asmens valios formavimosi, vertintina sandorio sudarymo metu buvusi situacija ir jį sudarančio asmens galėjimas suprasti prisiimamų prievolių esmę tuo metu. Prielaidų kitokiam vertinimui nesudaro ir tai, kad 2023 m. vasario 1 d. susitarimas dėl skolų suderinimo sutarties pakeitimo buvo pasirašytas praėjus dvejiems metams po šios skolos suderinimo sutarties pasirašymo, ir, atitinkamai, 2021 m. gruodžio 21 d. hipotekos sutarties pakeitimai buvo sudaryti dar vėliau. Šie pakeitimai buvo susiję tik su skolos dydžio ir datos, iki kada paskola turėjo būti grąžinta – iki kada įvykdyta prievolė, modifikavimu. Apeliantės teigimu, tuo metu jai nekilo klausimų dėl jos prievolės apimties ir rūšies, o suklydimo dėl sandorių esmės faktas paaiškėjo vėliau, gavus ieškiniu ginčijamą trečiojo asmens notaro D. Jonučio 2025 m. gegužės 6 d. vykdomąjį įrašą (1 t., b. l. 19–20).

54.       Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą nustatytų aplinkybių, pripažįsta, kad apeliantė įrodė suklydimą dėl esminių 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimo dėl jos pakeitimo, 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos ir jos 2023 m. kovo 7 d. pakeitimo nuostatų, kurių pagrindu ji laikoma solidaria su atsakovu skolininke dėl atsakovo skolos atsakovei UAB „Žvalguva“. Ginčijamos susitarimų nuostatos yra esminės, o suklydimas nebuvo nulemtas pačios apeliantės netinkamo veikimo, jos kaltės, didelio neatsargumo ar prisiimtos neapgalvotos rizikos (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). 

55.       Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), ieškinį patenkinant visiškai ir pripažįstant negaliojančiomis nuo sudarymo momento ginčijamas sandorių dalis – 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimo prie jos dalis, kurių pagrindu kyla apeliantės solidarioji atsakomybė; 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų dalis, kuriose nurodyta, kad apeliantė yra skolininkė. Atitinkamų sandorių dalių pripažinimas negaliojančiomis yra savaime pakankamas pažeistų teisių gynimo būdas, todėl apeliantės reikalavimai, pripažinus jas negaliojančiomis, dar ir panaikinti šias dalis, laikytini pertekliniais.

56.       Reikalavimas dėl notaro vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu (dėl šio įrašo panaikinimo) buvo pareikštas tik kaip išvestinis reikalavimas, siekiant teisinių padarinių, atsiradusių negaliojančiomis pripažintinų sandorių dalių pagrindu, panaikinimo, neįrodinėjant notaro veiksmų neteisėtumo ar kitų šio įrašo negaliojimo pagrindų. Prašyme atlikti vykdomąjį įrašą hipotekos kreditorius nurodo hipotekos kodą viešame registre, negrąžintos skolos dydį, skolininką, įkaito davėją ir jų adresus (buveines). Už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 3 dalis). Vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko nesumokėtą hipoteka užtikrintą skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos sumos dalį su priklausančiomis palūkanomis (CK 4.192 straipsnio 4 dalis). Notaro vykdomasis įrašas – vykdytinas ir vykdomasis dokumentas, pateikiamas vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka (CK 4.192 straipsnio 5 dalis). Todėl tenkintinas ir šis išvestinis reikalavimas bei 2025 m. gegužės 6 d. notaro D. Jonučio išduoto vykdomojo įrašo (t. y. vykdomojo dokumento) dalis, kurioje apeliantė įvardyta skolininke, pirmiau pripažinus negaliojančiais atitinkamas sandorių dalis, panaikintina remiantis bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo      

57.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Priėmus naują sprendimą ir ieškinį patenkinus visiškai, atsakovai UAB „Žvalguva“, R. D. ir atsakovų pusėje dalyvavęs trečiasis asmuo notaras D. Jonutis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, atsakovams UAB ,,Žvalguva“ ir R. D., kaip ginčą pralaimėjusioms šalims, tenka procesinė pareiga atlyginti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

58.       Apeliantė pateikė įrodymus, patvirtinančius jos patirtas 3 771,16 Eur teisinės pagalbos išlaidas (2 t., b. l. 136–146), tačiau tik dalis šių išlaidų atitinka joms keliamus pagrįstumo, realumo ir būtinumo reikalavimus. Apeliantės prašyme nurodytos 1 754,50 Eur ieškinio parengimo ir 726 Eur pasirengimo ir atstovavimo teismo posėdžiuose (6 val.) išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų tokio pobūdžio išlaidų apskaičiavimo kriterijų bei maksimalių dydžių. Pagal Rekomendacijų 8.2 ir 8.19 papunkčius maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamą užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualūs 2024 m. IV ketvirtis ir 2025 m. II ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už ieškinį galėtų būti 5 839,75 Eur (2 335,90 Eur x 2,5), už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose – 1 432,20 Eur (2 387 Eur x 0,1 x 6 val.). Todėl apeliantės prašomos priteisti 1 754,50 Eur ir 726 Eur išlaidos, iš viso – 2 480,50 Eur, atitinka pagrįstumo kriterijų ir atlygintinos jai visiškai.

59.       Prašyme nurodytos 1 230,16 Eur patikslinto ieškinio parengimo išlaidos, kurias lėmė poreikis patikslinti pradinį ieškinį, nurodant ir naujus, pradiniame ieškinyje nenurodytus reikalavimus (pripažinti negaliojančiomis 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties ir jos pakeitimo dalis), viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą maksimalų priteistiną dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad patikslintu ieškiniu pradinio ieškinio pagrindas iš esmės nebuvo keičiamas, o buvo nurodytas tik naujas jo dalykas, sprendžia, kad šiuo atveju ir išlaidos, patirtos jį rengiant, negali būti skaičiuojamos pagal Rekomendacijų 8.2 papunktyje nurodytas taisykles bei negali būti priteisiamos didesnės, nei nustatyta maksimali suma pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį. Atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamą užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2025 m. I ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, maksimali priteistina suma už patikslintą ieškinį galėtų būti 935,08 Eur (2 337,70 Eur x 0,4). Todėl pagrįstomis pripažintinos Rekomendacijų neviršijančios 935,08 Eur patikslinto ieškinio parengimo išlaidos.

60.       Apeliantei neatlygintinos ir 60,50 Eur procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį) analizės išlaidos. Tokios paslaugos yra laikomos kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalimi (šiuo atveju – patikslino ieškinio rengimo, pasirengimo ir atstovavimo teismo posėdyje išlaidų dalimi), todėl pagal Rekomendacijas už jas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas).

61.       Taigi, pagrįstomis pripažintinos 1 754,50 Eur ieškinio parengimo, 726 Eur pasirengimo ir atstovavimo teisme bei 935,08 Eur patikslinto ieškinio parengimo išlaidos, iš viso – 3 415,58 Eur (1 754,50 Eur + 726 Eur + 935,08 Eur). Atitinkamai, apeliantei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 3 415,58 Eur teisinės pagalbos ir 185,50 Eur žyminio mokesčio išlaidos (1 t., b. l. 43), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 800,54 Eur ([3 415,58 Eur + 185,50 Eur] : 2). Likusios 4 458 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas apeliantei Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartimi (1 t., b. l. 96–97) buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Atidėta žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dalis priteisiama valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 2 229 Eur (4 458 Eur : 2). Taip pat valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ir 15,05 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, t. y. iš atsakovės UAB ,,Žvalguva“ 7,53 Eur, iš atsakovo R. D. – 7,52 Eur.

62.       Patenkinus apeliantės apeliacinį skundą, jai atlygintinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė yra pateikusi įrodymus apie sumokėtą 185 Eur žyminį mokestį (3 t., b. l. 105) už apeliacinį skundą, ši suma priteisiama apeliantei iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno jų po 92,50 Eur (185 Eur : 2). Likusios nesumokėtos 4 401 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartimi (3 t., b. l. 106–107) apeliantei buvo atidėtas iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinį skundą patenkinus, atidėta 4 401 Eur žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno jų po 2 200,50 Eur. Įrodymų apie patirtas teisinės pagalbos išlaidas apeliantė nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

63.       Iš viso apeliantei iš atsakovės UAB ,,Žvalguva“ priteisiamas 1 893,04 Eur (1 800,54 Eur + 92,50 Eur), iš atsakovo R. D. – 1 893,04 Eur (1 800,54 Eur + 92,50 Eur) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Valstybei iš atsakovės UAB ,,Žvalguva“ priteisiamas 4 429,50 Eur (2 229 Eur + 2 200,50 Eur) už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis ir 7,53 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, iš atsakovo R. D. – 4 429,50 Eur (2 229 Eur + 2 200,50 Eur) už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis ir 7,52 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2021 m. gruodžio 14 d. skolos suderinimo sutarties Nr. 2/2021 ir 2023 m. vasario 1 d. susitarimo dėl jos pakeitimo dalis, t. y. ieškovės E. D. pasirašyto prierašo dalis, kurių pagrindu galėtų kilti ieškovės E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidarioji atsakomybė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvalguva“, juridinio asmens kodas 175848895. 

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2021 m. gruodžio 21 d. sutartinės hipotekos (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) ir jos vėlesnių pakeitimų dalis, kuriose nurodyta, kad ieškovė E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) yra atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“, juridinio asmens kodas 175848895, skolininkė.

Panaikinti notaro Dariaus Jonučio 2025 m. gegužės 6 d. vykdomojo įrašo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje nurodyta, kad ieškovė E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) yra atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“, juridinio asmens kodas 175848895, skolininkė, paliekant jos, kaip įkaito davėjos, statusą.     

Priteisti ieškovei E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcines bendrovės ,,Žvalguva“, juridinio asmens kodas 175848895, 1 893,04 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.   

Priteisti ieškovei E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 893,04 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcines bendrovės ,,Žvalguva“, juridinio asmens kodas 175848895, 4 429,50 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 50 ct) žyminio mokesčio ir 7,53 Eur (septynis eurus ir 53 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 429,50 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 50 ct) žyminio mokesčio ir 7,52 Eur (septynis eurus ir 52 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. 

Teisėjai                                                                        Dalia Kačinskienė        

Alma Urbanavičienė

Tomas Venckus