Civilinė byla Nr. e2A-48-854/2026

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00065-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;

2.6.10.1; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.6; 3.3.1.19.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plungės bioenergija“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : 

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Plungės šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Plungės bioenergija“ 312 764,16 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad nuostolius patyrė turėdama savo sąskaita padengti išlaidas, susidariusias atsakovei pažeidus specialiąsias naudojimosi iš ieškovės išsinuomotu turtu – dūmtraukiu – taisykles. Nuostolius ieškovė patyrė, nes turėjo apyvartiniais taršos leidimais padengti dėl atsakovės savo veikloje tikslingai naudoto netvaraus biokuro ir jo deginimo per 2023 metus susidariusių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, kurią atsakovė į aplinkos orą išleido per nuomos pagrindais naudojamą ieškovės dūmtraukį. Ieškovės vertinimu, atsakovės veiksmai, žinant, kad ieškovei dėl jų kils neigiami finansiniai padariniai, buvo nesuderinami su šalis saistančių sutartinių santykių pobūdžiu, neatitiko jų tikslo ir specialiųjų elgesio taisyklių esmės. Todėl atsakovė yra atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius ir privalo juos atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

4.       Teismas konstatavo, kad ieškovė siekė taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę, tačiau neįrodė atsakovės pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudoti sertifikuotą tvarų biokurą ir pateikti ieškovei jo įsigijimo dokumentus. Įvertinęs šalių elgesį po į bylą pateiktų susitarimų sudarymo, teismas padarė išvadą, kad 2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutartimi buvo pratęsti šalių nuomos santykiai ir susitarta notarine tvarka sudaryti servituto sutartį, kuria būtų suteikta teisė atsakovei naudotis dūmtraukiu, tačiau nenustatyta jokių atsakovės įsipareigojimų dėl kuro rūšies ar apyvartinių taršos leidimų naudojimo.

5.       Teismas nustatė, kad 2023 m. sausio 9 d. susitarimo priedas Nr. 1 patvirtina, jog šalys susitarė savarankiškai kontroliuoti savo skirtingos rūšies deginamo kuro išmetamus teršalus: ieškovė atsakinga už gamtinėmis dujomis kūrenamų katilų išmetamų teršalų kontrolę, o atsakovė – biokuru kūrenamų katilų išmetamų teršalų kontrolę. Tuo tarpu minėto susitarimo priedas Nr. 2 patvirtina, kad visos teisės ir pareigos, susijusios su dalyvavimu Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų sistemoje, teko ieškovei, ji dalyvavo nemokamų apyvartinių taršos leidimų gavimo sistemoje ir buvo atsakinga už jų panaudojimą.

6.       Teismas pažymėjo, kad 2022 m. birželio 21 d. paraiškoje taršos leidimo pakeitimui, ieškovės parengtame metiniame išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos plane bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų duomenų valdymo ir kontrolės procedūroje nėra atsakovės atstovų parašų. Ieškovė taip pat nenuginčijo atsakovės argumento, kad su minėtu stebėsenos planu ji susipažino tik nagrinėjant šią civilinę bylą. Dėl to byloje neįrodyta ieškovės pozicija, kad atsakovė minėta paraiška, stebėsenos planu, 2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutartimi, 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimu ir jo priedais buvo įsipareigojusi ieškovei nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigyti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą.

7.       Teismas pabrėžė, kad susitarimas dėl sertifikuoto tvaraus biokuro pirkimo buvo aiškiai įtvirtintas tik 2024 m. rugsėjo 11 d. šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri reikšminga vertinant šalių vėlesnį elgesį, tačiau ne ginčo laikotarpiu. Kadangi dėl ginčo laikotarpio tokio susitarimo nebuvo, teismas padarė išvadą, jog atsakovės neteisėti veiksmai neįrodyti.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovė nepaneigė atsakovės pateiktos ir viešai skelbiamos informacijos, jog dalyvaudama Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje ji, atsižvelgiant į bendrą šalių įrenginių galingumą, gavo dešimtis tūkstančių nemokamų apyvartinių taršos leidimų, kurių didžioji dalis nebuvo panaudota CO2 (anglies dioksidas) emisijoms dengti dėl atsakovės biokurą deginančių įrenginių naudojimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė šiuos sutaupytus leidimus pardavė ir neturėjo išsaugojusi pakankamo jų kiekio padengti 2023 m. CO2 emisiją. Ieškovė turėjo išsaugojusi tik 3 692 apyvartinių taršos leidimų, o kitus nemokamai gautus ir sutaupytus leidimus buvo pardavusi.

9.       Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog turėtus 3 692 apyvartinius taršos leidimus sąskaitoje ji buvo įsigijusi pirkimo būdu, o pati ieškovė patvirtino, kad šie leidimai laikytini jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Iš to teismas padarė išvadą, kad ieškovė šių leidimų neįsigijo, o jais disponavo savo nuožiūra, atsisakydama jų dėl savo prisiimtų įsipareigojimų pagal 2023 m. sausio 9 d. susitarimo priedą Nr. 2 dėl savo veiklos.

10.       Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 1 094 apyvartiniai taršos leidimai buvo įsigyti tik dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Nustatyta, kad ieškovė, gavusi leidimus nemokamai, jais disponavo savo nuožiūra ir realizavo rinkoje, todėl jų vėlesnio įsigijimo kaina nelaikytina atsakovės veiksmais padaryta žala, nes neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos.

11.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovės argumentas dėl abiem šalims išduoto vieno taršos leidimo, kuris yra būtinas kurą deginančių įrenginių eksploatacijai, savaime neįrodo, jog visi šie leidimai buvo mokami. Taip pat konstatavo, kad tai nepagrindžia teiginio, jog ieškovė neturėjo galimybės bendroje su atsakove veikloje kaupti nemokamų apyvartinių taršos leidimų ir panaudoti jų už praėjusius metus pagal faktinį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kiekį.

12.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas grindžiamas 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 391 straipsnio 1 dalimi, kuri numato pareigą naudoti tvarumo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijus atitinkantį biomasės kurą tik tiems rinkos dalyviams, kurie eksploatuoja biomasės kurą naudojančius įrenginius, kurių bendroji vardinė šiluminė galia siekia 20 MW ar daugiau. Teismas nustatė, kad atsakovė savarankiškai eksploatuoja biokurą deginančius įrenginius, kurių bendroji vardinė šiluminė galia yra 8 MW, o ieškovė biokurą deginančių įrenginių neturi ir eksploatuoja tik gamtines dujas deginančius įrenginius. Pažymėjo, kad pagal minėtą įstatymą bendroji vardinė šiluminė galia apima tik biomasės kurą deginančių įrenginių galią vienoje katilinėje. Atsižvelgus į tai, teismas pripažino pagrįsta atsakovės poziciją, kad ji nuo 2023 m. gegužės 1 d. neįgijo įstatyme nustatytos pareigos, nes jos biokurą deginančių įrenginių bendroji vardinė šiluminė galia nesiekė nustatyto 20 MW slenksčio.

13.       Teismas nustatė, kad šalys naudojasi vienu bendru dūmtraukiu, tačiau kurą deginančius įrenginius eksploatuoja savarankiškai. Padarė išvadą, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. minėtame įstatyme nebuvo nustatyta ieškovės įrodinėjama atsakovės pareiga, kildinama vien iš naudojimosi bendru dūmtraukiu. Konstatavo, kad bendroji vardinė šiluminė galia apima tik visų biomasės kurą deginančių įrenginių vardinę šiluminę galią vienoje katilinėje, neįskaitant kondensacinio dūmų ekonomaizerio galios.

14.       Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovės pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą laikytina numanoma šalių sutartinių dūmtraukio nuomos santykių sąlyga, kylančia iš teisinio reglamentavimo ir stebėsenos plano, pažymėdamas, jog tokia pareiga turi būti aiškiai įtvirtina šalių rašytiniuose susitarimuose. Nustatė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovė būtų išreiškusi valią ar pritarusi stebėsenos plano ar jo priedų sąlygoms dėl sertifikuoto tvaraus biokuro pirkimo, taip pat neįrodė, kad tokia pareiga atsakovei būtų tiesiogiai nustatyta įstatyme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė UAB „Plungės šilumos tinklai“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tekinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčui aktualaus Europos Sąjungos ir nacionalinio teisinio reglamentavimo įtakos apeliantės ir atsakovės tarpusavio teisių ir pareigų, susijusių su naudojimusi tuo pačiu taršos šaltiniu – dūmtraukiu, turiniui ir jų esmei.

15.2.                      Apeliantės ir atsakovės veikla, joms naudojantis tuo pačiu dūmtraukiu, kuriam išduotas taršos leidimas, nėra ir negali būti atskiriama. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės veiksmai, taršos leidimo pagrindu eksploatuojant jai priklausančius kuro deginimo įrenginius, kurių naudojimui apeliantė negalėjo daryti jokios faktinės įtakos, teisiniu požiūriu turėjo būti vertinami bendrai, kadangi taršos leidimas taikomas visiems kuro katilams, neišskiriant atsakovės kuro deginimo įrenginio.

15.3.                      Apeliantės ir atsakovės kuro deginimo įrenginių eksploatavimo neatskiriamumas lėmė tai, kad atsakovė, savo veikloje nuomos pagrindais naudodamasi dūmtraukiu, tarpusavio teisiniuose santykiuose su ieškove privalėjo įgyvendinti ieškovei, kaip Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalyvei, iš teisinio reglamentavimo kylančias pareigas, kurios tiesiogiai ir išimtinai priklausė nuo atsakovės valios. Tai reiškia, kad atsakovė privalėjo nuo 2023 m. gegužės 1 d. biokuro savo katilus kūrenti naudodama sertifikuotą tvarų biokurą, atitinkantį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytus tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijus. Toks atsakovės veikimas būtų atitikęs tarp šalių susiklosčiusių nuomos santykių, susijusių su naudojimosi dūmtraukiu, turinį ir esmę. Atsakovės pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. savo veikloje naudoti sertifikuotą tvarų biokurą laikytina numanoma atsakovės naudojimosi dūmtraukiu sąlyga. 

15.4.                      Apeliantė neginčija, kad ji buvo prisiėmusi ir tinkamai įvykdė visas jai, kaip Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalyvei, kylančias pareigas, tačiau neturėjo jokios realios galimybės daryti įtaką atsakovės veiksmams. Atsakovė, veikdama išimtinai savo nuožiūra ir interesais, degino tvarumo kriterijų neatitinkantį ir nesertifikuotą biokurą, nors nuo 2023 m. pradžios buvo informuota ir žinojo, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. tokio kuro deginimo metu susidarantys CO2 išmetimai bus prilyginti iškastinio kuro deginimui ir turės būti dengiami apyvartiniais taršos leidimais. Nepaisydama to, atsakovė neatsisakė dalyvauti nacionalinėje tvarumo schemoje, nors nepirko sertifikuoto tvaraus biokuro. Atsakovė žinojo apie jai iš taršos leidimo kylančias pareigas ir apie apeliantei dėl netinkamų jos veiksmų gresiančias neigiamas pasekmes, tačiau šių pareigų nevykdė.

15.5.                      Skundžiamu sprendimu atsakovės neteisėtas elgesys buvo pateisintas, nes ji, naudodamasi bendru taršos leidimu, nuo 2023 m. gegužės 1 d. išvengė bet kokių neigiamų savo netinkamo veikimo padarinių, visas pasekmes perkeliant ieškovei. Taip buvo sukurtas ydingas precedentas, leidžiantis skirtingai taikyti tvaraus biokuro naudojimo reikalavimus, priklausomai nuo to, ar įrenginį eksploatuoja vienas ar keli veiklos vykdytojai, o tai neatitinka teisinio reglamentavimo ir šalių tarpusavio santykių esmės.

15.6.                      Pirmosios instancijos teismas paneigė principą „teršėjas moka“, sudarydamas sąlygas, kad  apeliantė priversta padengti atsakovės padarytą žalą, o atsakovei suteikdamas tiesioginę materialinę naudą. Apeliantei neįsigijus apyvartinių taršos leidimų už atsakovės įrenginių sukeltą taršą, sankcija už 4 780,2 t CO2 išmetimų būtų sudariusi 478 120 Eur.

15.7.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl 3 686 apyvartinių taršos leidimų neįsigijimo, nebuvimu priežastinio ryšio atsakovės veiksmų su 1 094 apyvartinių taršos leidimų įsigijimo kaštais bei galimybės nemokamai gautais apyvartiniai taršos leidimais padengti atsakovės veiklos metu susidariusius šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus ir laiko jį klaidingu bei nepagrįstu.

15.8.                      Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos veikimo principas grindžiamas tuo, kad veiklos vykdytojams kasmet nemokamai išduodamas tam tikras apyvartinių taršos leidimų kiekis, o praėjus kalendoriniams metams veiklos vykdytojai privalo grąžinti apyvartinius taršos leidimus, atitinkančius faktiškai išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Vertinant bendrai, minėtos sistemos modelis paremtas principu – kas teršia, tas moka. Tačiau apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad neatlygintinai gautų 3 692 apyvartinių taršos leidimų, kurių ji buvo priversta atsisakyti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, praradimas nelaikytinas nuostoliais.

15.9.                      Apeliantė pažymi, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų atsisakė jai priklausančių 3 692 apyvartinių taršos leidimų ir kreipėsi į Aplinkos projektų valdymo agentūrą, informuodama apie ketinimą įsigyti trūkstamą 1 094 apyvartinių taršos leidimų kiekį ir prašė susilaikyti nuo Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatyme nustatytų sankcijų taikymo. 2024 m. spalio 10 d. apeliantė Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje aukciono būdu įsigijo trūkstamus 1 094 apyvartinius taršos leidimus, kurie buvo pervesti į apeliantės sąskaitą, o jų atsisakius buvo padengta atsakovės skola.

15.10.                      Apeliantė patirtais nuostoliais šiuo atveju laiko ne apyvartinių taršos leidimų kiekį, o 312 764,16 Eur piniginę vertę, atitinkančią 4 780 Eur apyvartinių taršos leidimų ekvivalentą pagal aktualiu metu galiojusias rinkos kainas: 2024 m. rugsėjo 30 d. vieno apyvartinio taršos leidimo kaina buvo 65,560 Eur, todėl turėdama atsisakyti 3 686 leidimų patyrė 241 654,16 Eur išlaidų; 2024 m. spalio 10 d. vieno leidimo kaina buvo 65 Eur, todėl įsigydama ir netrukus po to atsisakydama 1 094 leidimų, patyrė dar 71 110 Eur išlaidų.

15.11.                      Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ar kiti teisės aktai nenumato, kad neatlygintinai įgytos nuosavybės praradimas nelaikytinas žala.

15.12.                      Aplinkybė, kad apeliantė apyvartinius taršos leidimus realizuodavo rinkoje ir jų nekaupė, neturi reikšmės patirtų nuostolių faktui ir dydžiui, nes tokia praktika atitinka Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos tikslus ir darbo tiesioginę įtaką vartotojams teikiamos šilumos energijos kainoms. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantė patyrė ir 71 110 Eur nuostolius, susijusius su priverstiniu 1 094 apyvartinių taršos leidimų įsigijimu bei jų priverstiniu atsisakymu.

15.13.                      Apeliantės patirti nuostoliai nebūtų atsiradę, jei atsakovė nuo 2023 m. gegužės 1 d., eksploatuodama jai priklausančius kuro deginimo įrenginius ir turėdama lemiamą įtaką jų funkcionavimui, būtų naudojusi tvarumo kriterijus atitinkantį sertifikuotą biokurą. Tokiu atveju nebūtų susidarę iškastinio kuro deginimui prilyginti išmetimai, kurių padengimo apyvartiniais taršos leidimais pareiga teko apeliantei, todėl neigiami padariniai kilo dėl išimtinai nuo atsakovės valios priklausiusių veiksmų.

15.14.                      Apeliantė, dalyvaudama Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje, turėjo pagrįstą lūkestį būti atsakinga tik už tuos padarinius, kurie tiesiogiai priklauso nuo jos pačios valios ir ekonominių svertų, sprendžiant įrenginių funkcionavimo klausimus, o ne už atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmes. Atsakovė, būdama profesionali šilumos energijos gamintoja, žinojo apie nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusius teisinio reglamentavimo pokyčius, pagal kuriuos nesertifikuoto, tvarumo kriterijų neatitinkančio biokuro naudojimas prilyginamas iškastinio kuro deginimui, tačiau savo elgesio nekeitė. Apeliantei negalėjo būti perkeliama rizika atsakyti už atsakovės neteisėtus veiksmus ir jų padarinius, kuriuos ši galėjo numatyti ir kurių galėjo išvengti.

15.15.                      Apeliantė dėl atsakovės sutartinių santykių esmei prieštaraujančio elgesio, deginant netvarų biokurą, susidariusiai CO2 emisijai padengti savo sąskaita panaudojo apyvartinius taršos leidimus ir patyrė 312 764,16 Eur išlaidų, kurios laikytinos nuostoliais.

16.       Atsakovė UAB „Plungės bioenergija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Atsakovė priversta naudotis dūmtraukiu, nes dėl apeliantės vienintelės akcininkės sprendimų, kuriais prieštaraujama atskiro kamino statybai, jai neleidžiama pasistatyti nuosavo.

16.2.                      Galimybė naudotis dūmtraukiu nėra neatlygintina apeliantės pagalba, nes tarp šalių egzistuoja atlygintini dūmtraukio nuomos santykiai, reglamentuojami 2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutartimi, sudaryta teisminio ginčo metu dėl apeliantės veiksmų, kai atsakovei buvo uždrausta statyti nuosavą kaminą ir atimta galimybė atlygintinai naudotis dūmtraukiu.

16.3.                      Apeliantė nepagrįstai remiasi bendru įrenginių nominaliu šiluminiu našumu – 29,3 MW, nes sprendžiant dėl atsakovės pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudoti sertifikuotą tvarų biokurą reikšminga tai, kad biokuru kūrenami yra tik atsakovės įrenginiai, kurių bendra vardinė šiluminė galia neviršija 8 MW, todėl galiojęs teisinis reguliavimas tokios pareigos nenumatė. Katilinei, apimančiai apeliantės gamtines dujas deginančius įrenginius ir atsakovės biokurą deginančius įrenginius, kaip vienam ūkinės veiklos objektui, išduotas ir pakeistas taršos leidimas leidžia išmesti oro teršalus neviršijant nustatytų normų ir reiškia veiklos kontrolę, tačiau jame nėra nustatyta atsakovės pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą.

16.4.                      Pažymėtina, kad bendra vardinė šiluminė galia, apibrėžta Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatyme, nėra tapati bendrajai vardinei šiluminei galiai, nustatytai Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymo reguliuojamiems klausimams iš esmės nebuvo svarbu, kokį kurą degina įrenginiai, kurių nominalioji šiluminė galia buvo sumuojama. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo taikymo srityje, įskaitant klausimą dėl pareigos naudoti sertifikuotą tvarų biokurą, esminę reikšmę turėjo būtent biokurą deginančių įrenginių bendroji vardinė šiluminė galia.

16.5.                      Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės ir atsakovės ginčas nėra susijęs su Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatyme numatytų sankcijų taikymu.

16.6.                      Apeliantės nurodomi Europos Sąjungos teisės aktai priskirtini viešajai teisei, kurios normos, nustatančios pareigas, negali būti aiškinamos plečiamai. Nepaisant to, apeliantė, plečiamai aiškindama viešosios teisės normas, siekia atsakovei nustatyti pareigas, kurios nėra numatytos jokiu teisės aktu. Pažymėtina, kad valstybinės institucijos, į kurias kreipėsi apeliantė, nepatvirtino, jog sertifikuoto tvaraus biokuro pirkimas ir naudojimas nuo 2023 m. gegužės 1 d. būtų buvusi atsakovės pareiga.

16.7.                      Apeliantė nurodo, kad be 2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutarties, apeliantė ir atsakovė taip pat yra sudariusios 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimą su jo priedais, tačiau šiame susitarime ar jo prieduose nėra nustatyta atsakovės pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą ar turėti jo įsigijimo dokumentus. Susitarimo prieduose aiškiai įtvirtina, kad dalyvavimo Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos teisės ir pareigos tenka apeliantei, kuri faktiškai jas vykdė nuo 2005 m., todėl priedais buvo tik patvirtina nusistovėjusi praktika. 

16.8.                      Aplinkybė, kad apeliantės ir atsakovės veikloje susidarantys oro teršalai šalinami per tą patį dūmtraukį, tai, jog jų atskirai vykdomoms veikloms buvo išduotas vienas taršos leidimas, savaime nesukūrė atsakovės pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudoti sertifikuotą tvarų biokurą. Taip pat pačiame leidime nėra numatyta tokia atsakovės pareiga.

16.9.                      Pažymėtina, kad taršos leidimas buvo išduotas katilinei, o ne dūmtraukiui, kaip klaidingai teigia apeliantė. Aplinkybė, kad gamtines dujas ir biokurą deginantiems įrenginiams pagal teisinį reguliavimą reikalingas taršos leidimas dėl apeliantės, naudojančios 21,3 MW nominalaus šiluminio našumo gamtines dujas deginančius įrenginius, ir kad toks leidimas buvo išduotas katilinei, nereiškia atsakovės pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą ar turėti jo

16.10.                      įsigijimus patvirtinančius dokumentus.

16.11.                      Pažymėtina, kad dalyvavimas Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje savaime nereiškia į šią sistemą patekusio įrenginio valdytojo pareigos pirkti sertifikuotą tvarų biokurą.

16.12.                      Apeliantė privalėjo įrodyti, kad atsakovė nuo 2023 m. gegužės 1 d. turėjo pareigą pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą, o ne vien tai, jog katilinei buvo reikalingas taršos leidimas. Šios įrodinėjimo pareigos apeliantė neįvykdė.

16.13.                      Apeliantės ir atsakovės susitarimas dėl sertifikuoto tvaraus biokuro pirkimo bei tokius įsigijimus patvirtinančių dokumentų saugojimo buvo aiškiai įtvirtintas tik 2024 m. rugsėjo 11 d. sudarytoje šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje, taikomoje 2024-2025 m. šildymo sezonui. Tai, kad tokia sąlyga buvo įtraukta į minėtą sutartį, rodo pačios apeliantės suvokimą, jog iki tol nebuvo teisinio reglamentavimo ar šalių susitarimo, kuris būtų įpareigojęs atsakovę pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą.

16.14.                      Pati apeliantė nurodo, kad Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema skatina mažinti taršą, tačiau pirmosios instancijos teismui ji nenurodė jokių priemonių, kuriomis mažintų savo gamtines dujas deginančių įrenginių taršą, nes tokių priemonių faktiškai nesiėmė.

16.15.                      Nemokamai katilinei skirti ir sutaupyti apyvartiniai taršos leidimai iki 2023 m. gegužės 1 d. buvo sutaupomi ne dėl apeliantės veiksmų, o dėl to, kad šilumos energija buvo gaminama atsakovės biokurą deginančiais įrenginiais, kurių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos tuo laikotarpiu buvo laikomos lygiomis nuliui, todėl apeliantė galėjo šiuos sutaupytus leidimus parduoti ir gauti finansinės naudos.

16.16.                      2022 m. birželio 21 d. paraišką taršos leidimo pakeitimui pateikė pati apeliantė, vienašališkai parengusi dokumentus, kuriais atsakovei, be jos sutikimo, buvo priskirtos tam tikros pareigos. Paraiškoje taršos leidimo pakeitimui, apeliantės parengtame išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos plane ar šiltnamio efektą sukeliančių dujų duomenų valdymo ir kontrolės procedūroje atsakovės atstovo parašų nėra.

16.17.                      Apeliantės vienasmeniškai parengtas stebėsenos planas ir kontrolės procedūra atsakovei pareigų nesukūrė, nes jie nebuvo su ja derinti ir atsakovė neišreiškė valios prisiimti juose nurodytų įsipareigojimų, todėl šie dokumentai negalėjo būti pagrindas atsakovės pareigai nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą. O stebėsenos plano parengimas ir vykdymo užtikrinimas buvo apeliantės, kaip Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalyvės, pareiga, tačiau, nors kontrolės procedūroje ji pati buvo prisiėmusi su tuo susijusias pareigas, jų faktiškai nevykdė.

16.18.                      Apeliantės teiginys, kad taršos leidimo pakeitimo rinkliava buvo padengta šalių lygiomis dalimis, neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantė vienašališkai, be atsakovės sutikimo, susijusias išlaidas išskaičiavo iš mokėtinos sumos už tiekiamą šilumos energiją, o buhalterės pasirašytas suderinimo aktas patvirtina, jog nebuvo geranoriško šalių susitarimo, ko apeliantė pirmosios instancijos teisme ir neneigė.

16.19.                      Apeliantės teiginiai, kad ji 2023 m. gruodžio 12 d. prašė pateikti duomenis apie nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudotą sertifikuotą tvarų biokurą ir kad atsakovė atsisakė juos pateikti, neatitinka tikrovės, nes minėtame rašte nebuvo nurodyta tokia atsakovės pareiga ir buvo prašoma tik įprastų duomenų apie 2023 m. įsigytą ir sunaudotą biokurą. Šiuos duomenis atsakovė apeliantei pateikė, ką patvirtina ir apeliantės pateikta 2023 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos ataskaita, kurioje nurodytas 8 198,48 t biokuro sunaudojimas.

16.20.                      Apeliantės teiginys, kad dėl nepateiktų sertifikuoto tvaraus biokuro dokumentų nuo 2023 m. gegužės 1 d. atsakovės CO2 išmetimai buvo prilyginti iškastinio kuro emisijoms, nėra esminis, nes atsakovė apskritai neprivalėjo pirkti ir naudoti sertifikuoto tvaraus biokuro ar turėti tai patvirtinančių dokumentų, to apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodė.

16.21.                      Apeliantė teigia, kad 2023 m. jos gamtines dujas deginantys įrenginiai išmetė 6 t CO2. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad šildymo sezonų metu didžiąją laiko dalį katilinėje šiluma buvo gaminama naudojant vien atsakovės biokurą deginančius įrenginius, o apeliantės gamtines dujas deginantys įrenginiai būdavo ir yra įjungiami tik tais atvejais, kai dėl žemos oro temperatūros nepakanka atsakovės biokurą deginančių įrenginių pagaminamos šilumos energijos. Taip buvo ir 2023 m., todėl mažai naudoti apeliantės gamtines dujas deginantys įrenginiai tais metais išmetė tik 6 t CO2.

16.22.                      Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinyje pareiga atsisakyti apyvartinių taršos leidimų buvo siejama tik su apeliante, o apeliaciniame skunde ji jau pateikiama kaip bendra apeliantės ir atsakovės pareiga.

16.23.                      2022 m. lapkričio 1 d. susitarimo priedais Nr. 1 ir Nr. 2 apeliantė prisiėmė visas teises ir pareigas, susijusias su dalyvavimu Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje, įskaitant nemokamai katilinei skirtų apyvartinių taršos lėšų valdymą ir jų naudojimą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijoms dengti, o 2023 m. birželio 21 d. paraiškoje dėl taršos leidimo pakeitimo ji papildomai įsipareigojo laiku deklaruoti išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, teikti ataskaitas ir kasmet iki rugsėjo 30 d. atsisakyti apyvartinių taršos leidimų, atitinkančių per metus išmestą CO2 ar jo ekvivalentą.

16.24.                      2024 m. gegužės 30 d. apeliantė pareikalavo, kad atsakovė iki 2024 m. birželio 30 d. pervestų 4 780 apyvartinių taršos leidimų į apeliantės sąskaitą, savo reikalavimą grįsdama Europos Sąjungos reglamentu dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo bei tarp apeliantės ir atsakovės sudarytais susitarimais, tačiau nenurodydama jokių atsakovės pareigų pagal stebėsenos planą ar numanomas sutarties sąlygas. Atsakovė 2024 m. birželio 28 d. raštu, remdamasi galiojančiu teisiniu reguliavimu ir šalių susitarimais, šį reikalavimą pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą.

16.25.                      Nemokami apyvartinės taršos leidimai buvo skirti katilinei, o apeliantė, prisiėmusi dalyvavimo Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos teises ir pareigas, privalėjo juos valdyti taip, kad jų pakaktų visoms katilinėje susidariusios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Apeliantės 4 780 apyvartinių taršos leidimų atsisakymas savaime neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų. Jei šilumos energija būtų buvusi pagaminta apeliantės dujas deginančiais įrenginiais, tai būtų lėmę ne mažesnį apyvartinių taršos leidimų panaudojimą.

16.26.                      Apeliantė apeliaciniame skunde pateikia naujus teiginius, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir nėra pagrįsti įrodymais. Tokie teiginiai, susiję su tariamu administracinės teisės principo „teršėjas moka“ paneigimu, prielaidomis apie nesertifikuoto biokuro pigumą ar galimą sankcijų taikymą hipotetinėms aplinkybėms, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantės mėginimas atsakovės veiksmų neteisėtumą grįsti naujais argumentais negali būti laikomas teisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir bylos ribų

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18.       Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė 2003 m. rugpjūčio 20 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N68/2003-0495 ir 2011 m. vasario 19 d. susitarimo pakeisti sutartį Nr. 36SŽN-31 pagrindu naudojasi 1,2835 ha Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi (el. b. t. 1., b. l. 12).

19.       Atsakovė 2003 m. rugpjūčio 20 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N68/2003-0496 pagrindu naudojasi 0,3363 ha Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi (el. b. t. 1., b. l. 13).

20.       Apeliantei nuosavybės teise priklauso minėtame žemės sklype stovintis pastatas – katilinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1., b. l. 15). Katilinėje įrengti apeliantei priklausantys šilumos generavimo įrenginiai (gamtinėmis dujomis kūrenami katilai), katilinės priklausiniai, įskaitant dūmtraukį (el. b. t. 1., b. l. 25).

21.       Atsakovei nuosavybės teise priklauso minėtame žemės sklype stovintis pastatas – šiluminė elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1., b. l. 16). Šiluminėje elektrinėje įrengti atsakovei priklausantys šilumos generavimo įrenginiai – katilai (kūrenami biokuru) ir kiti pagalbiniai technologiniai įrenginiai, skirti šilumai gaminti ir tiekti.

22.       2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr.1/2013 pagrindu apeliantė perdavė atsakovei naudotis, be kito turto, dūmtraukį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris katilinės projekte pažymėtas indeksu „K“. Minėta sutartimi šalys suderėjo nuomos kainą, jos mokėjimo tvarką, numatė nuomotojo ir nuomininko pareigas naudojantis nuomojamu turtu, atsakomybę (el. b. t. 1., b. l. 26-27). 2018 m. birželio 29 d. priedu Nr. 6 prie ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr.1/2013, šalys pratęsė nuomos sutartinius santykius iki 2019 m. birželio 29 d. (el. b. t. 1., b. l. 30).

23.       2019 m. gegužės 17 d. Aplinkos apsaugos agentūros sprendimu dėl UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinės Nr. 1 taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. 82 keitimo į taršos leidimą Nr. 82/TL/TL-Š.6-23/2019, pakeitė UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinės Nr. 1 taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. 82 į taršos leidimą Nr. 82/TL-Š.6-23/2019 (el. b. t. 1., b. l. 31-32).

24.       2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutartimi šalys susitarė dėl terminuotos ir atlygintinės dūmtraukio nuomos. Sutartimi UAB „Plungės bioenergija“ įsipareigojo per nuomos santykių galiojimo terminą atlikti visus reikiamus veiksmus, kad būtų gautas nuosavybės teise priklausančio dūmtraukio statybą leidžiantis dokumentas. Jeigu kiltų objektyvios ir nuo UAB „Plungės bioenergija“ valios nepriklausančios priežastys, dėl kurių per sutarties galiojimo terminą nebūtų galima gauti dokumentų, reikalingų naujo dūmtraukio statybai ar jo projektavimui, tuomet sutarties šalys privalo atlikti reikiamus veiksmus nustatyti UAB „Plungės bioenergija“ teisę naudotis UAB „Plungės šilumos tinklai“ priklausančiu dūmtraukiu (el. b. t. 1., b. l. 20-24). 

25.       2022 m. birželio 21 d. apeliantė kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą su paraiška pakeisti UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinė Nr. 1 taršos leidimą Nr. 82/TL-Š.6-23/2019, nes po Plungės katilinės Nr. 1 modernizavimo viso įrenginio (apeliantei priklausančios katilinės ir atsakovei priklausančios šiluminės elektrinės) instaliuota bendra šiluminė galia sumažėjo nuo 48,7 MW iki 29,3 MW (apeliantės gamtinėmis dujomis kūrenamų katilų šiluminė galia 21,3 MW, o atsakovės biokuru kūrenamų katilų – 8 MW). Bendrojoje paraiškos dalyje nurodyti veiklos vykdytojai: UAB „Plungės šilumos tinklai“ ir UAB „Plungės bioenergija“; įrenginio pavadinimas – UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinė Nr. 1, esanti (duomenys neskelbtini), (el. b. t. 1., b. l. 40). 

26.       Į bylą pateikta 2022 m. birželio 21 d. UAB „Plungės šilumos tinklai“ generalinės direktorės deklaracija, kuria patvirtinamas paraiškos teikimas ir nurodoma, kad paraiškoje pateikta informacija yra teisinga, pilna ir tiksli (el. b. t. 1., b. l. 58); 2022 m. birželio 21 d. UAB „Plungės šilumos tinklai“ generalinės direktorės deklaracija, kuria patvirtinamas įsipareigojimas nustatytais terminais deklaruoti per praėjusius kalendorinius metus į atmosferą išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, teikti ataskaitas ir kiekvienais kalendoriniais metais iki balandžio 30 d. atsisakyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų kieko, kuris yra lygiavertis per praėjusius kalendorinius metus išmestam į atmosferą anglies dioksido kiekiui, išreikštam tonomis, ir (ar) anglies dioksido ekvivalento kiekiui (el. b. t. 1., b. l. 59).

27.       2022 m. lapkričio 1 d. tarp apeliantės ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas, kuriuo šalys susitarė dėl atsakomybės naudojantis dūmtraukiu (el. b. t. 1., b. l. 61). 2023 m. sausio 9 d. Priedu Nr. 1 prie 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimo šalys susitarė, kad apeliantė atsakinga už iš gamtinėmis dujomis kūrenamų katilų išmetamų teršalų kontrolę, o atsakovė atsakinga iš biokuru kūrenamų katilų išmetamų teršalų kontrolę (el. b. t. 1., b. l. 62). Priede Nr. 2 prie 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimo numatyta, kad apeliantė prisiima visas dalyvavimo Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje teises ir pareigas (el. b. t. 1., b. l. 63).

28.       Aplinkos apsaugos agentūra 2023 m. vasario 13 d. sprendimu patvirtino apeliantės parengtą Plungės katilinės Nr. 1 metinį išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą, nustačiusi, kad jis atitinka 2018 m. gruodžio 19 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2018/2066 dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB, kuriuo iš dalies keičiamas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 601/2012, reikalavimus (el. b. t. 1., b. l. 64).

29.       2023 m. vasario 28 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaita faktūra patvirtina, kad atsakovė pervedė apeliantei 423,50 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Paslaugų pardavimas Taršos leidimo suderinimas Katilinė Nr. 1 (duomenys neskelbtini)“ (el. b. t. 1., b. l. 101).

30.       2023 m. kovo 31 d. Aplinkos apsaugos agentūros sprendimu dėl UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinės Nr. 1 taršos leidimo pakeitimo, nuspręsta pakeisti taršos leidimą Nr. 82/TL-Š.6-23/2019, pakeičiant leidimo bendrąją ir specialiąsias dalis: „Aplinkos oro taršos valdymas“, „Klimato kaitos valdymas“, bet nekeičiant leidimo registracijos numerio (el. b. t. 1., b. l. 88-89). Dėl leidimo turinio ginčo nėra.

31.       Taršos leidimo Nr. 82/TL-Š.6-23/2019 bendrojoje dalyje nurodytas ūkinės veiklos objektas – UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinė Nr. 1, esanti adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendra šiluminė galia – 29,3 MW (ginčo dėl bendro šiluminės galios dydžio nėra). Veiklos vykdytojai yra UAB „Plungės šilumos tinklai“ ir UAB „Plungės bioenergija“. UAB „Plungės šilumos tinklai“ eksploatuoja jai nuosavybės teise priklausančius vandens šildymo katilus: Nr. 1 (4,5 MW), Nr. 2 (4,8 MW), Nr. 3 (4,8 MW), Nr. 4 (7,2 MW), o UAB „Plungės bioenergija“ – jai nuosavybės teise priklausančius vandens šildymo katilus Nr. 1 (5 MW) ir Nr. 2 (3 MW). UAB „Plungės šilumos tinklai“ naudoja gamtines dujas, o UAB „Plungės bioenergija“ – biokurą. Biokuro deginimo produktai į aplinkos orą patenką per Plungės katilinės Nr. 1 dūmtraukį – oro taršos šaltinį Nr. 001. UAB „Plungės bioenergija“ šį dūmtraukį naudoja pagal su UAB „Plungės šilumos tinklai“ sudarytą 2021 m. lapkričio 10 d. taikos sutartį; tarp šių bendrovių sudarytą 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimą dėl atsakomybės naudojantis dūmtraukiu (el. b. t. 1., b. l. 90-­93).

32.       Taršos leidimo Nr. 82/TL-Š.6-23/2019 specialiojoje dalyje „Klimato kaitos valdymas“ nurodyta, kad iš kurą deginančių įrenginių, kurių bendras nominalus šiluminis našumas didesnis kaip 20 MW, bet mažesnis kaip 50 MW, išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos (e. b. t. 1., b. l. 98).

33.       Taršos leidimo Nr. 82/TL-Š.6-23/2019 specialiojoje dalyje „Aplinkos oro taršos valdymas“ nustatyta, kad leidžiamas išmesti į aplinką oro teršalų kiekis iki 2024 m. gruodžio 31 d. yra: UAB „Plungės šilumos tinklai“ – 12,249 t/m., UAB „Plungės bioenergija“ – 36,136 t/m., o nuo 2025 m. sausio 1 d.: UAB „Plungės šilumos tinklai“ – 10,956 t/m.; UAB „Plungės bioenergija“ – 36,136 t/m (e. b. t. 1., b. l. 96-97).

34.       2023 m. gruodžio 12 d. apeliantė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. ji savo veikloje naudojo tvarumo reikalavimus atitinkantį sertifikuotą tvarų biokurą (e. b. t. 1., b. l. 102-103).

35.       2024 m. kovo 29 d. Aplinkos apsaugos agentūrai pateikta UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinės Nr. 1 šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos ataskaita už 2023 metus ir nepriklausomo vertintojo „SIA Bureau Veritas Latvia“ patikros ataskaita (e. b. t. 1., b. l. 110).

36.       UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinės Nr. 1 šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos ataskaitos dalyje „Pagal Direktyvą 2003/87/EB teikiamos metinės išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio ataskaitos santrauka“ nurodyta, kad bendras įrenginio išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (deginant netvarią biomasę) kiekis yra 4 786 t CO2e (anglies dioksido ekvivalentas) (e. b. t. 1., b. l. 151).

37.       Apeliantė 2024 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-53 informavo atsakovę, kad atsakovei nepateikus pagrindžiančių įrodymų apie biomasės tvarumą, biomasė bus laikoma netvaria ir ją deginant išmestas CO2 bus prilyginamas CO2, išmestam deginant iškastinį kurą. Nurodė, kad buvo fiksuoti 4 780 tonų CO2 atsakovės išmetimai. Apeliantė nurodė reikalavimą ne vėliau kaip iki 2024 m. birželio 30 d. pervesti 2023 metais atsakovės veikloje fiksuotus 4 780 tonų CO2e išmetimus atitinkantį 4 780 apyvartinių taršos leidimų kiekį į apeliantei priklausančią Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registro sąskaitą (e. b. t. 1., b. l. 111-112).

38.       Atsakovė 2024 m. birželio 28 d. rašte nurodė, kad apeliantės reikalavimas nepagrįstas ir atmestinas, nes apeliantė nepagrindė, jog jai kilo pareiga įsigyti papildomus apyvartinius taršos leidimus ir kad tokia pareiga atsirado būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Taip pat nurodė, kad 2023 m. sausio 9 d. susitarimo priedu šalys nenustatė, jog atsakovė, nebūdama Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalyve, privalo naudoti sertifikuotą tvarų biokurą ir turi pareigą kompensuoti apeliantės praradimus, jeigu atsakovė naudotų biokurą, neturintį sertifikatų (e. b. t. 1., b. l. 113-114). 

39.       Apeliantė 2024 m. spalio 1 d. raštu Nr. SD-113 kreipėsi į Aplinkos projektų valdymo agentūrą, atsisakydama savo sąskaitoje turimų 3 692 apyvartinių taršos leidimų. Tuo pačiu informavo, kad imasi veiksmų įsigyti trūkstamus 1 094 apyvartinius taršos leidimus, kad galėtų įvykdyti jai tenkančias pareigas (e. b. t. 1., b. l. 115-116).

40.       Apeliantė į bylą pateikė „Luminor Bank AS Lietuvos skyrius“ sąskaitos išrašą, patvirtinantį 2024 m. spalio 9 d. atliktą 71 110 Eur mokėjimą „ClearBlue Markets Europe B.V.“; mokėjimo paskirtyje nurodyta „EU ETS Allowance Trade 2024 10 09“.

41.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės (apeliantės) UAB „Plungės šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei UAB „Plungės bioenergija“ dėl nuostolių atlyginimo, nenustatęs sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Apeliantė teigia, kad nuostolius ji įrodė ir šie jai iš atsakovės turi būti priteisti, o teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovaudavo ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, iš kurio kyla ginčo šalių teisės ir pareigos, dėl to neteisingai įvertino atsakovės pareigas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovės civilinės atsakomybės nebuvimo. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakydama dėl apeliantės nurodomų galimo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektų ir su tuo susijusių atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

42.       Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 1 dalis).

43.       Apeliantė, siekdama atsakovės civilinės atsakomybės, turi įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (sutartinės prievolės nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą), žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovės veiksmų (neteisėto neveikimo) ir reikalaujamų nuostolių (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Atsakovės kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovei, siekiančiai išvengti civilinės atsakomybės, tenka pareiga paneigti jos kaltės prezumpciją.

44.       Nagrinėjamam ginčui aktualu tai, kad apeliantei ir atsakovei priklausančios katilinės eksploatuojamos savarankiškai, tačiau jų išmetamosios dujos šalinamos per apeliantei priklausantį dūmtraukį, kuriuo ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė naudojosi 2021 m. lapkričio 30 d. šalių sudarytos taikos sutarties pagrindu, o jų veiklai buvo išduotas vienas bendras taršos leidimas, nurodant abi šalis veiklos vykdytojomis, o taršos objektu – Plungės katilinę Nr. 1, de facto (faktiškai) apimančią abiejų šalių kuro deginimo įrenginius. Apeliantė teigia, kad atsakovei kilo pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. jos valdomuose katiluose šilumos gamybos veiklai naudoti tik sertifikuotą tvarų biokurą ir turėti naudojamo tvaraus biokuro įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Kadangi atsakovė savo veikloje naudojo netvarų biokurą, apeliantei, kaip Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (toliau – Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema) dalyvei, kilo pareiga lygiaverčiu apyvartinių taršos leidimų skaičiumi padengti atsakovės nuo 2023 m. gegužės 1 d., deginant netvarų biokurą, susidariusią 4 780 t CO2 emisiją kurią atsakovė į aplinkos orą išleido per nuomos pagrindais naudojamą apeliantės dūmtraukį, ir dėl to apeliantė patyrė 312 764,16 Eur nuostolius. 

45.       Taigi šioje byloje apeliantei teko našta įrodyti tokių atsakovės veiksmų neteisėtumą, taip pat apeliantės patirtos žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp jų, o jai tai padarius, atsakovei reikėjo paneigti savo kaltę dėl nuostolių atsiradimo.

Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos

46.       CK 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėti veiksmai apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

47.       Apeliantė atsakovės veiksmų neteisėtumą kildina iš to, kad atsakovė, šalims išduoto taršos leidimo pagrindu eksploatuodama jai priklausančius kuro deginimo įrenginius, kai susidarę teršalai į aplinkos orą buvo šalinami per nuomos pagrindu naudojamą apeliantės dūmtraukį, nepaisė teisės aktuose ir stebėsenos plane (privalomame dokumente taršos leidimui gauti) nustatytų specialių elgesio taisyklių, o konkrečiai – pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudoti sertifikuotą tvarų biokurą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, konstatavo, kad apeliantė neįrodė atsakovės pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudoti sertifikuotą tvarų biokurą. Apeliantė nesutikimą su minėta pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo reikšmės šalių teisėms ir pareigoms, atsižvelgiant į faktą, kad jos naudojasi tuo pačiu dūmtraukiu ir eksploatuoja joms priklausančius katilus pagal taršos leidimą, kuris taikomas visiems Plungės katilinės Nr. 1 kuro deginimo įrenginiams. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neįvertino ginčui aktualaus Europos Sąjungos ir nacionalinio teisinio reglamentavimo įtakos apeliantės ir atsakovės teisėms ir pareigoms, susijusioms su jų bendrais veiksmais, veikloje naudojantis tuo pačiu dūmtraukiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliantės pozicija.

48.       Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad apeliantė ir atsakovė valstybinio žemės sklypo nuomos sutarčių pagrindu naudojasi to paties žemės sklypo dalimis, kuriose stovi ginčo šalims nuosavybės teise priklausantys statiniai: apeliantei – katilinė, kūrenama gamtinėmis dujomis, o atsakovei – šiluminė elektrinė (katilai, kūrenami biokuru). Šie kurą deginantys įrenginiai funkcionuoja savarankiškai, tačiau šalių veikla koordinuotai nukreipta tam pačiam tikslui – aprūpinti šilumos energija Plungės vartotojus, o abiejų šalių gamybos procese susidarančių išmetamųjų dujų šalinimas organizuojamas per vieną apeliantei priklausantį dūmtraukį, kuriuo atsakovė naudojosi 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr.1/2013 pagrindu, o vėliau – šiam ginčui aktualios 2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutarties pagrindu. 

49.       Abi ginčo šalys ilgą laiką vykdo veiklą specifinėje energetikos srityje – šilumos energijos gamybos sektoriuje, byloje esantys įrodymai patvirtina jų ilgalaikį ir nuoseklų bendradarbiavimą, kuris yra neatsiejamai susijęs su vieno dūmtraukio bendru naudojimu. Ši aplinkybė lemia teisėjų kolegijos išvadą, kad ginčo šalių sutartiniai santykiai peržengė nuomos teisinius santykius CK 6.477 straipsnio 1 dalies prasme, dėl to, atsižvelgiant į faktinius šalių santykius, jų teisinių santykių turiniui aiškinti bei šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms nustatyti yra aktualus Europos Sąjungos ir nacionalinis teisinis reglamentavimas aplinkos apsaugos ir energetikos srityje.

50.       Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, konstatavo, kad ginčo šalys susitarė savarankiškai kontroliuoti savo skirtingos rūšies kuro deginimo proceso metu išmetamus teršalus ir nepagrįstai nusprendė, kad dėl to atsakovės veiksmai naudojant nesertifikuotą kurą nebuvo neteisėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pagrįstai teigia, kad atsakovės pareigos, taršos leidimo pagrindu eksploatuojant jai priklausančius kuro deginimo įrenginius, turėjo būti vertinamos atsižvelgiant į tai, kad visiems Plungės katilinės Nr. 1 kuro deginimo įrenginiams bendrai buvo išduotas vienas taršos leidimas.

51.       Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) (ginčo santykiams aktuali redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. liepos 14 d.) 19 straipsnis numatė, kad juridinis asmuo, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų numatytais atvejais gauti taršos leidimą.

52.       Taršos leidimų išdavimas, pakeitimas ir galiojimo panaikinimas reglamentuojamas poįstatyminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo (toliau – Taršos leidimų taisyklės) (ginčo santykiams aktuali redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 16 d.) (Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnis). Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, eksploatuojantys taisyklėse apibrėžtus įrenginius (Taršos leidimų taisyklių 3 punktas).

53.       Taršos leidimų taisyklių 4 punkto 1 papunktyje nurodyta, kad veiklos vykdytojas – fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), kuris eksploatuoja arba kontroliuoja visą įrenginį arba tokio įrenginio dalį, kuriam nuosavybės teise priklauso įrenginys arba kuris naudoja, valdo įrenginį nuomos, panaudos, patikėjimo teise arba eksploatuoja kitu teisiniu pagrindu ir atsako už įrenginio eksploatavimo ir techninio funkcionavimo kontrolę.

54.       Kaip minėta, apeliantė ir atsakovė vykdo veiklą šilumos energijos gamybos srityje: apeliantė eksploatuoja ir kontroliuoja jai nuosavybės teise priklausančioje katilinėje veikiančius kuro deginimo įrenginius, o atsakovė – jai nuosavybės teise priklausančioje šiluminėje elektrinėje veikiančius kuro deginimo įrenginius ir 2021 m. lapkričio 30 d. taikos sutarties pagrindu, naudojasi apeliantei nuosavybės teise priklausančiu dūmtraukiu.

55.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, ir apeliantė, ir atsakovė laikytinos veiklos vykdytojomis Taršos leidimų taisyklių prasme, nes jos eksploatuoja ir kontroliuoja gamtinėmis dujomis ir biokuru deginamus įrenginius, be kita ko, byloje esantis šalių 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimas ir jo priedai, patvirtina, kad abi šalys atsako už įrenginių techninį funkcionavimą.

56.       Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. D1-244 „Dėl išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND 43-2013 patvirtinimo“ 4 punktą, kurą deginančiu įrenginiu yra laikomas katilas arba katilų grupė, kuriuose kuras oksiduojamas norint panaudoti deginimo proceso metu gaunamą šilumos energiją, o išmetamos dujos į aplinkos orą išmetamos pro vieną kaminą. O įvairų kurą deginančiu įrenginiu laikomas kurą deginantis įrenginys, kuriame vienu metu arba pakaitomis gali būti deginamas dviejų arba daugiau rūšių kuras.

57.       Iš byloje pateiktos paraiškos pakeisti taršos leidimą priedų nustatyta, kad ginčo šalims priklausantys katilai veikia koordinuotai – kartu arba pakaitomis – siekiant užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės nurodyta aplinkybė, kad šildymo sezono metu katilinėje šiluma buvo gaminama naudojant biokurą deginančius įrenginius, o gamtines dujas deginantys įrenginiai buvo ir yra įjungiami tik tais atvejai, kai dėl žemos oro temperatūros nepakanka atsakovės biokurą deginančių įrenginių pagaminamos šilumos energijos. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad apeliantės ir atsakovės katilai veikia savarankiškai, ginčo šalių veiklą sieja bendras šilumos gamybos procesas.

58.       Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantei ir atsakovei priklausantys katilai laikytini vienu kurą deginančiu įrenginiu, kuriame vienu metu arba pakaitomis deginamos gamtinės dujos ir biokuras, o visi deginimo proceso metu susidarantys teršalai išmetami per vieną objektą – apeliantei priklausantį ir atsakovės nuomos pagrindu naudojamą dūmtraukį. Tai lemia, kad šalių veiksmai ir jų pareigos, susijusios su įrenginio eksploatavimu, turi būti vertinami kompleksiškai.

59.       Išvada, kad šalių valdomos katilinės laikytinos vienu įrenginiu, atitinka ir Taršos leidimų taisyklių 4.3 papunktyje pateiktą įrenginio apibrėžimą, pagal kurį įrenginys – stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma vienos arba kelių rūšių taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai. Nagrinėjamu atveju apeliantės katilinė ir atsakovės šiluminė elektrinė stovi tame pačiame valstybei priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir jose vykdoma šilumos, teikiamos Plungėje esantiems objektams, gamybos veikla, kurios procesui yra reikalingi koordinuotai veikiantys skirtingą kurą deginantys įrenginiai, kurių išmetamosios dujos šalinamos per vieną bendrą kaminą.

60.       Aplinkybę, kad ir pačios ginčo šalys suprato, jog katilinė ir šiluminė elektrinė laikomos vienu įrenginiu, patvirtina ir jų koordinuoti veiksmai, kreipiantis ir gaunant veiklos vykdymui būtinus taršos leidimus. Nagrinėjamam ginčui aktuali į bylą pateikta paraiška pakeisti taršos leidimą, kurioje abi ginčo šalys nurodomos veiklos vykdytojomis, o jų nurodomas veiklos objektas – UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinė Nr. 1, esanti (duomenys neskelbtini), kurios vardinė (nominali) šiluminė galia lygi 20 MW arba didesnė, bet nesiekia 50 MW.

61.       Nepaisant to, kad ginčo šalys joms nuosavybės teise priklausančius kuro deginimo įrenginius eksploatuoja savarankiškai ir nepriklausomai viena nuo kitos, susiklosčiusi faktinė situacija lėmė, kad atsakovė neturėjo ir neturi galimybės vykdyti veiklos atskirai. Todėl apeliantei ir atsakovei vykdant šilumos gamybos veiklą viename įrenginyje, kaip tai numato Taršos leidimų taisyklės, buvo reikalingas taršos leidimas, o jų veiksmai, eksploatuojant joms priklausančius kuro deginimo įrenginius pagal nustatytą tvarką, turėjo būti koordinuoti. Kad faktiškai taip ir buvo, be kita ko, patvirtina aplinkybė, jog 2022 metų pabaigoje – 2023 metų pradžioje abi ginčo šalys bendrais veiksmais siekė gauti taršos leidimą (pakeisti buvusį) jų vykdomai veiklai, o šių veiksmų rezultatas – 2023 m. kovo 31 d. Aplinkos apsaugos agentūros sprendimu pakeistas UAB „Plungės šilumos tinklai“ Plungės katilinės Nr. 1, esančios (duomenys neskelbtini), taršos leidimas – atnaujintos bendroji ir specialiosios dalys, nekeičiant leidimo registracijos numerio ir nustatant, kad ūkinės veiklos objekto bendra šiluminė galia yra 29,3 MW. Tai, kas nurodyta, turi esminę reikšmę sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantė neįrodė atsakovės pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigyti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą, pagrįstumo.

62.       Apeliantės teigimu, tokia atsakovės pareiga kilo iš Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareigą jų laikytis turėjo abi ginčo šalys, veikiančios energijos gamybos srityje.

63.       Remiantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymo (toliau – Klimato kaitos valdymo įstatymas) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 14 d.) 5 straipsnio 1 dalimi, apeliantė ir atsakovė, vykdydamos veiklą – kuro deginimą įrenginiuose, kurių bendras nominalus šiluminis našumas yra didesnis negu 20 MW, privalėjo gauti leidimą išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, įsigyti apyvartinių taršos leidimų ir atsidaryti sąskaitą Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre. Taigi, tiek apeliantei, tiek atsakovei kilo Klimato kaitos valdymo įstatyme įtvirtintos veiklos vykdytojo pareigos, t. y. gauti leidimą išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, įsigyti apyvartinių taršos leidimų, atsidaryti sąskaitą registre. Šis reguliavimas patvirtina, kad abi ginčo šalys, būdamos ūkinės veiklos vykdytojomis ir vykdydamos veiklą, kuri reguliuojama minėtu įstatymu, tapo Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalyvėmis. Tokios išvados nekeičia jų tarpusavio susitarimas, kad abiejų vardu faktiškai sistemoje veiks apeliantė.

64.       2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB, 6 straipsnyje reglamentuojamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimo išdavimo sąlygos ir jo turinys. Pagal šio straipsnio 1 dalį kompetentinga institucija išduoda šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimą, kuriuo suteikiamas įgaliojimas iš viso įrenginio arba jo dalies išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, jeigu ji yra įsitikinusi, kad operatorius sugebės stebėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir pranešti apie jas. Be to, leidimas gali būti taikomas vienam ar keliems to paties operatoriaus toje pačioje vietoje eksploatuojamiems įrenginiams. Minėta direktyvos nuostata yra perkelta į Apyvartinių taršos leidimų skyrimo ir prekybos jais tvarkos aprašo 10 punktą, kuriame nustatyta, kad leidimas išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas gali būti išduodamas vienam arba keliems to paties veiklos vykdytojo eksploatuojantiems įrenginiams (ar jų dalims), esantiems toje pačioje teritorijoje.

65.       Šios nuostatos nenumato galimybės išduoti du atskirus leidimus veiklos vykdytojams, kurie eksploatuoja to paties įrenginio atskiras dalis, kai praktiškai vykdoma viena technologiniu ir funkciniu požiūriu susijusi veikla. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantės valdoma katilinė ir atsakovės valdoma šiluminė elektrinė laikoma vienu įrenginiu, nes jų atskiros įrenginio dalys yra sujungtos technologiškai: kurą deginantys įrenginiai veikia kartu arba pakaitomis, o išmetamos dujos išleidžiamos per tą patį dūmtraukį. Katilinė iš šiluminė elektrinė yra susijusios funkciniu požiūriu, nes ginčo šalių veiksmai naudojantis kuro deginimo įrenginiais, yra nukreipti į tą patį rezultatą – šilumos gamybą ir tiekimą tiems patiems vartotojams. Taigi, ginčo šalims galėjo būti ir buvo išduotas tik vienas (bendras) leidimas išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Be to, tam, kad šalys galėtų vykdyti veiklą – jis buvo būtinas.

66.       Atsakovė deklaratyviai nurodo, kad jos veiklai taršos leidimas nebuvo reikalingas, nes tai paneigia ne tik analizuojamų teisės aktų nuostatos, bet ir byloje nustatyti faktiniai duomenys apie tai, kad šalys tiek ginčui aktualiais 2023 metai, tiek ankstesniais ir vėlesniais metais koordinavo veiksmus, apeliantei kreipiantis dėl taršos leidimo išdavimo (pakeitimo), o šis būdavo išduodamas bendrai šalių veiklai. Be to, į bylą pateikta 2023 m. vasario 28 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra, iš kurios matyti atsakovė pervedė apeliantei dalį rinkliavos už leidimo pakeitimą – sumokėjo pusę nustatytos sumos, šios prievolės nustatyta tvarka neginčydama, nepaisant šioje byloje deklaratyviai nurodomų argumentų, kad ji tariamai neturėjo pasirinkimo rinkliavos dalies neapmokėti.

67.       Nagrinėjamu atveju aktualus Taršos leidimų taisyklių 59.1.2. papunktis, kuriame nustatyta, kad taršos leidimo bendrojoje dalyje turi būti nurodyta, jeigu įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis) eksploatuoja ar valdo nuosavybės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu keli ūkio subjektai – konkreti kiekvieno ūkio subjekto (veiklos vykdytojo) atsakomybė pagal pateiktą deklaraciją. Taigi teisinis reguliavimas suponuoja ne atskirų leidimų išdavimą keliems veiklos vykdytojams, bet aiškų atsakomybės paskirstymą viename leidime, kai tą patį įrenginį ar tarpusavyje technologiškai susijusius įrenginius eksploatuoja keli veiklos vykdytojai.

68.       Apeliantė ir atsakovė 2022 m. lapkričio 1 d. susitarimu susitarė dėl atsakomybės naudojantis dūmtraukiu, numatydamos pareigas, susijusias su įrenginio dalių (katilinės ir šiluminės elektrinės) priežiūra ir naudojimu. Susitarimo priedu Nr. 1 šalys nustatė, kad apeliantė yra atsakinga už iš gamtinėmis dujomis kūrenamų įrenginių išmetamų teršalų kontrolę, o atsakovė – už iš jai nuosavybės teise priklausančių biokuru kūrenamų įrenginių išmetamų teršalų kontrolę. Apeliantė taip pat įsipareigojo prisiimti visas dalyvavimo Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje teises ir pareigas. Susitarimo priedu Nr. 2 šalys dar kartą patvirtino apeliantės įsipareigojimus ir susitarė, kad duomenų apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas valdymas bus vykdomas pagal apeliantės parengtą šių duomenų valdymo ir kontrolės procedūrą. Susitarimai ir jų priedai pasirašyti šalių įgaliotų atstovų.

69.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą ir šalių sudarytų susitarimų turinį, daro išvadą, kad abi ginčo šalys suprato ir savo parašais patvirtino, jog veiks kartu pagal vieną leidimą, kuriam išduoti (pakeisti) reikiamus dokumentus parengs apeliantė, prisiėmusi iš teisinio reguliavimo kylančias formaliąsias administracines pareigas, be kita ko, vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų duomenų kontrolės procedūrą, o atsakovė sutiko su tokiu šalių įsipareigojimų pasidalinimu ir šį sutikimą patvirtino įgalioto asmens parašu.

70.       Pažymėtina, kad leidimas išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas yra sudedamoji taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo, kurių išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo sąlygas ir pagrindus nustato Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, dalis (Klimato kaitos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).

71.       Pagal Taršos leidimų taisyklių 30 punktą, specialiąją paraiškos dalį „Aplinkos oro taršos valdymas“ pildo ir teikia veiklos vykdytojai, planuojantys eksploatuoti įrenginį, kuriame vykdoma ūkinė veikla atitinka taisyklių 1 priedo 2 dalyje nurodytus kriterijus. Specialiąją paraiškos dalį „Klimato kaitos valdymas“ pildo ir teikia veiklos vykdytojai, planuojantys eksploatuoti įrenginį, kuriame vykdoma ūkinė veikla atitinka Taisyklių 1 priedo 5 dalyje nurodytus kriterijus. Byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantės ir atsakovės valdomas įrenginys atitinka minėtus kriterijus.

72.       Specialioje paraiškos dalyje „Klimato kaitos valdymas“ veiklos vykdytojai be kitos informacijos privalėjo pateikti šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą (Taršos leidimų taisyklių 31.3.1 papunktis).

73.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Aplinkos apsaugos agentūra 2023 m. vasario 13 d. sprendimu patvirtino apeliantės parengtą Plungės katilinės Nr. 1 metinį išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą, nustačiusi, kad jis atitinka 2018 m. gruodžio 19 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2018/2066 dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB, kuriuo iš dalies keičiamas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 601/2012, reikalavimus.

74.       Svarbu tai, kad apeliantės pareiga parengti ir pateikti įrenginio metinį išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą kilo iš apeliantės ir atsakovės susitarimo ir jo priedų, kuriais buvo paskirstytos iš Klimato kaitos valdymo įstatymo kylančios abiejų šalių pareigos. Todėl atsakovės argumentas, kad vienašališkai parengtas stebėsenos planas ir kontrolės procedūra atsakovei pareigų nesukūrė, nes jie nebuvo su ja derinti, atmestini kaip nepagrįsti. Minėtas susitarimas ir jo priedai pasirašyti abiejų ginčo šalių įgaliotų atstovų, todėl jų parašai patvirtina suderintą šalių valią ir sąmoningą įstatyme nustatytų pareigų paskirstymą ir prisiėmimą. Atsakovė, būdama energijos gamybos rinkos profesionalė, turėjo ir galėjo žinoti, kad tokio dokumento kaip stebėsenos planas egzistavimas yra būtinas taršos leidimui gauti, dėl to, sutikdama, kad apeliantė jį rengtų vienašališkai, turėjo pareigą domėtis jo turiniu, o tai, kad ji to nedarė, neatleido nuo pareigos vykdyti jame nustatytus įpareigojimus. Be to, kaip profesionali specifinės rinkos veikėja, atsakovė turėjo ir galėjo suprasti, kad į šį dokumentą bus įrašytos pareigos, susijusios su besikeičiančio teisinio reguliavimo tinkamu vykdymu nuo 2023 m. gegužės 1 d.

75.       2018 m. gruodžio 19 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/2066 dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB, kuriuo iš dalies keičiamas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 601/2012 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 28 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) 38 straipsnio 1 dalis numatė, kad deginimui naudojami biodegalai, skystieji bioproduktai ir biomasės kuras turi atitikti Direktyvos (ES) 2018/2001 29 straipsnio 2–7 ir 10 dalyse nustatytus tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijus.

76.       Siekiant užtikrinti atitiktį Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatoms, susijusioms su biomasės kuro tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažėjimo kriterijais, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą (toliau – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d.) papildė septintuoju prim skirsniu, reglamentuojančiu tvaraus biomasės kuro naudojimą atsinaujinančių išteklių energijos gamybai. Biomasės kuro atitikties tvarumo kriterijams patikros tikslais įstatymų leidėjas sukūrė nacionalinę patikros schemą, kurios įgyvendinimas pavestas energijos išteklių biržos operatoriui – ir nagrinėjamu atveju „Baltpool“ biokuro biržai, kuri užtikrina energijos išteklių biržoje prekiaujamų biomasės kuro produktų atitiktį tvarumo kriterijams (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 2 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo septintuoju prim skirsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

77.       Apeliantės, vykdant įsipareigojimus, priimtus pagal ginčų šalių sudarytą susitarimą ir jo priedus, parengtame šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos plane, be kita ko, įtvirtintas atsakovės, kaip biokuro deginimo katilų valdytojos, įsipareigojimas nuo 2023 m. sausio 1 d. kreiptis į „Baltpool“ biokuro biržą dėl sutarties sudarymo dalyvauti nacionalinėje tvarumo schemoje ir per ją vykdyti tvaraus biokuro pirkimo–pardavimo sandorius (e. b. t. 1., b. l. 69). Byloje nustatyta, kad atsakovė 2023 metais to nepadarė.

78.       Ginčui aktuali Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 391 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad energijos išteklių rinkos dalyviai, eksploatuojantys biomasės kurą naudojančius elektros energijos, šilumos ir (ar) vėsumos energijos gamybos įrenginius, kurių bendroji vardinė šiluminė galia yra 20 MW ar daugiau, kai naudojamas kietasis biomasės kuras, arba yra 2 MW ar daugiau, kai naudojamas iš biomasės pagamintas dujinis kuras, privalo naudoti tik šiame įstatyme nustatytus tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijus atitinkantį biomasės kurą.

79.       Byloje nėra ginčo dėl įrenginio – Plungės katilinė Nr. 1 – bendros šiluminės galios dydžio (29,3 MW), tačiau atsakovė teigia, kad sprendžiant dėl pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudoti sertifikuotą tvarų biokurą reikšminga tai, jog atsakovės biokuru kūrenami įrenginių bendra vardinė šiluminė galia neviršija 8 MW. Atsakovė teigia, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bendroji vardinė šiluminė galia apima tik biomasės kurą deginančių įrenginių galią vienoje katilinėje. Atsižvelgus į tai, kad jos biokurą deginančių įrenginių bendroji vardinė šiluminė galia nesiekė 20 MW slenksčio, jai nėra taikoma pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti ir naudoti sertifikuotą tvarų biokurą.

80.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir atsižvelgdama į tai, kad ginčo šalių įsipareigojimus lėmė ūkinės veiklos vykdymas viename įrenginyje, kuriam buvo išduotas pakeistas taršos leidimas, numatantis bendrą, o ne atskirą įrenginio dalių vardinę šiluminę galią, atsakovės argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

81.       Situacija, kai keli vykdytojai veiklą vykdo viename įrenginyje, kurio kurą deginantys įrenginiai veikia koordinuotai, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą, deginimo proceso metu susidariusias taršias atliekas išleidžia per tą patį šaltinį, o šiam įrenginiui išduotame taršos leidime nustatyta bendra vardinė šiluminė galia, negali būti vertinama, atskiriant įrenginio dalis pagal kūrenamo kuro rūšį ir atskirų katilų šiluminę galią. Priešingas aiškinimas neatitiktų ginčui aktualaus teisinio reguliavimo esmės ir tikslų, nes sudarytų prielaidas nevykdyti įstatyme nustatytos pareigos šilumos gamybos procese naudoti sertifikuotą tvarų biokurą dirbtinai suskaidyti vieningo technologinio proceso teisinį vertinimą, siekiant išvengti taikomų aplinkosauginių reikalavimų bei su tuo susijusių prievolių, įskaitant atsakomybę už išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir pareigą turėti bei panaudoti atitinkamą apyvartinių taršos leidimų skaičių.

82.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei, valdančiai biokuru kūrenamus katilus, veikiančiai bendradarbiaujant su apeliante šalių sudarytų susitarimų pagrindu, kilo įstatyme nustatyta pareiga nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigyti ir naudoti tik sertifikuotą biokurą ir pateikti tvarumo reikalavimus atitinkančio kuro įsigijimo dokumentus.

83.       2018 m. gruodžio 19 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/2066 dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB, kuriuo iš dalies keičiamas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 601/2012 38 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, jeigu deginimui naudojama biomasė neatitinka tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijų, joje esančios anglies kiekis laikomas iškastine anglimi. Atsakovė, ilgą laiką vykdydama šilumos gamybos veiklą, turėjo domėtis jai, kaip energijos gamintojai iš biokuro, taikomais reikalavimais bei bendradarbiauti su apeliante dėl tinkamo pareigų vykdymo. Nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo ir galėjo suprasti, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. nenaudojant sertifikuoto tvaraus biokuro bus pažeisti reikalavimai, jos naudotas nesertifikuotas kuras bus prilygintas netvariam iškastiniam kurui ir dėl to kils neigiamos pasekmės – būtinybė išmestą CO2 emisiją padengti taršos leidimais.

84.       Remdamasi aptartomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytu teisiniu reglamentavimu ir išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – bendrai su apeliante veikdama šilumos energijos gamybos srityje ir saistoma imperatyvaus teisinio reguliavimo, jo nulemtų šalių susitarimų bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos plane nustatytų įpareigojimų, nevykdė pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. jai nuosavybės teise priklausančius katilus kūrenti sertifikuotu tvariu biokuru.

Dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų 

85.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė nepatyrė išlaidų 3 686 apyvartinių taršos leidimų įsigijimui, todėl jų atsisakydama nepatyrė žalos, o 1 094 apyvartinių taršos leidimų įsigijimas priežastiniu ryšiu nėra susijęs su atsakovės neteisėtais veiksmais. Be to, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė, jog turėjo atsisakyti 3 692 apyvartinių taršos leidimų ir įsigyti 1 094 apyvartinius taršos leidimus tik dėl atsakovės veiksmų. Apeliantė įrodinėja, kad nuostolius dėl atsisakytų ir įsigytų apyvartinių taršos leidimų ji realiai patyrė, o jie nebūtų atsiradę, jeigu atsakovė nuo 2023 m. gegužės 1 d. būtų naudojusi tvarumo kriterijus atitinkantį sertifikuotą biokurą.

86.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

87.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai. Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019). Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl patirtos žalos – priteistinų išlaidų atlyginimo – pagrįstumo, yra jų būtinumas, t. y. jos turi būti realiai patirtos, ir jų atitiktis protingumo kriterijui, t. y. jos turi būti adekvačios.

88.       Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

89.       Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra, kad šalims veiklą vykdant to paties taršos leidimo pagrindu būtent apeliantė dalyvavo Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje ir prisiėmė šios sistemos dalyvės pareigas, įskaitant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo stebėsenos vykdymą, apskaitą ir ataskaitų teikimą. Nėra ginčo ir dėl to, kad, pagal nustatytą reguliavimą, nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų, kad deginimo įrenginiuose nuo 2023 m. gegužės 1 d. naudotas tvarumo reikalavimus atitinkantis sertifikuotas biokuras, biokuras buvo laikomas netvariu ir jį deginant išmestas CO2 prilygintas CO2, išmestam deginant iškastinį kurą, o tai reiškia, kad išmesta CO2 emisija turėjo būti padengta taršos leidimais. Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, jog deginant biokurą atsakovės katiluose ginčo laikotarpiu išmesta 4 780 tonų CO2.

90.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas suabsoliutino apyvartinių taršos leidimų gavimo pagrindą ir dėl to nepagrįstai nusprendė, kad apeliantei neatlygintinai įgytų 3 692 apyvartinių taršos leidimų atsisakius, siekiant padengti atsakovės į aplinką išleistą CO2 emisiją, ji nepatyrė nuostolių. Tokius apeliantės argumentus teisėjų kolegija laiko pagrįstais.

91.       Kiekvienais kalendoriniais metais veiklos vykdytojai iki aplinkos ministro nustatyto termino privalo atsisakyti tokio apyvartinių taršos leidimų kiekio, kuris yra lygiavertis per praėjusius kalendorinius metus jų išmestam į atmosferą anglies dioksido kiekiui, išreikštam tonomis, ir (ar) anglies dioksido ekvivalento kiekiui, išreikštam tonomis, ir tai deklaruoti Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre (Klimato kaitos valdymo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis). 

92.       Taršos leidimų taisyklių 31.3.2 punktas numatė pareigą kiekvienais kalendoriniais metais iki balandžio 30 d. atsisakyti tokio šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų kiekio, kuris lygus per praėjusius kalendorinius metus išmestam į atmosferą anglies dioksido kiekiui, išreikštam tonomis, ir (ar) anglies dioksido ekvivalento kiekiui. Apeliantė, kuriai šalių susitarimu faktiškai buvo priskirtos teisės ir pareigos, susijusios su šalių veiklai reikalingais taršos leidimais, tokį įsipareigojimą patvirtino ir byloje pateikta 2022 m. birželio 21 d. deklaracija.

93.       Svarbu tai, kad apyvartinių taršos leidimų sistema paremta ekonominiu paskatinimu mažinti taršą. Taigi, nors taršos leidimai (atitinkamas jų kiekis) sistemos dalyviui suteikiami nemokamai, jie turi rinkos vertę, nes leidimų skaičius rinkoje yra ribotas, o kiti subjektai gali jų stokoti, vadinasi jų panaudojimas išmestai CO2 emisijai padengti laikytinas realiais piniginiais nuostoliais. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija reikšminga aplinkybe laiko tai, kad bylos šalys analogišku principu bendradarbiavo ir kitais nei ginčo laikotarpiais, atsakovė niekuomet nepretendavo į apeliantės gaunamą naudą, realizuojant taršos leidimus rinkoje, o apeliantė tokią naudą visais jų bendradarbiavimo laikotarpiais turėjo, išskyrus ginčui aktualius 2023 metus. 

94.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė nevykdė pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti tvarumo reikalavimus atitinkantį sertifikuotą biokurą, todėl apeliantei, siekiant tinkamai įvykdyti savo, kaip Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalyvės, pareigas, teko kompensuoti atsakovės neteisėtais veiksmais padarytus nuostolius ir atsisakyti 4 780 apyvartinių taršos leidimų, kurie atitinka per 2023 m. atsakovei naudojantis dūmtraukiu susidariusią 4 780 CO2 emisiją.

95.       Bylos duomenimis apeliantė 2024 m. rugsėjo 30 d. atsisakė 3 692 apyvartinių taršos leidimų buvusių jos sąskaitoje, šios aplinkybės atsakovė neginčijo. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 30 d. vieno apyvartinio taršos leidimo kaina Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje buvo 65,560 Eur, todėl jei nebūtų kilusi pareiga 3 692 apyvartinių taršos leidimų atsisakyti dėl atsakovės veiksmų, apeliantė už juos būtų atgavusi 241 654,16 Eur (3 692 x 65,560), kurie laikyti jos nuostoliais negautų pajamų forma. Be to, 2024 m. spalio 10 d. apeliantė aukciono būdu Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje įsigijo 1 094 apyvartinius taršos leidimus už 71 110 Eur (aukciono dieną vieno apyvartinio taršos leidimo kaina buvo 65 Eur), kuriais ji turėjo padengti likusią atsakovės išmestos CO2 emisijos dalį. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomos taršos leidimų kainos atsakovė neginčijo.

96.       Apibendrindama nustatytas aplinkybės ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų turėjo atsisakyti apyvartinių taršos leidimų ir papildomai jų įsigyti, kad padengtų atsakovės į oro aplinką išmestas 4 780 tonų CO2, todėl yra pakankamas pagrindas apeliantės reikalaujamus atlyginti 312 764,16 Eur nuostolius pripažinti realiais ir pagrįstais.

97.       Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp aptartų apeliantės nuostolių ir atsakovės veiksmų nėra priežastinio ryšio.

98.       Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020).

99.       Remiantis teisės doktrina ir teismų praktika, priežastinio ryšio nustatymo procesas civilinėje byloje sąlyginai skirstomas į du etapus. Pirmajame etape taikomas conditio sine qua non testas (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), kuriuo siekiama nustatyti faktinį priežastinį ryšį – ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jei nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape analizuojamas teisinis priežastinis ryšys – ar padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Nustatant tokį ryšį, svarbu įvertinti, ar atsakovas, elgdamasis kaip protingas ir apdairus asmuo, neteisėtų veiksmų metu galėjo numatyti žalos atsiradimą, kokia yra pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtis bei reikšmė, ar pažeisto teisinio reguliavimo tikslas buvo apsaugoti nuo tokios žalos. Taip pat reikšminga atsakomybės rūšis ir įprasta gyvenimiška rizika. Todėl tam, kad būtų pagrįstai konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai įvertinti atsakovo veiksmus bei bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).

100.       Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau konstatavo, kad 2023 m. atsakovė neteisėtai pirko tvarumo kriterijų neatitinkantį kurą. Nagrinėjamu atveju taikant conditio sine qua non testą, jeigu atsakovė, veikdama šilumos gamybos veikloje būtų vykdžiusi prisiimtus įsipareigojimus pagal teisinį reguliavimą, šalių susitarimus ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą bei nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkusi ir nuosavybės teise priklausančio įrenginio dalį kūrenusi sertifikuotu biokuru, apeliantei nebūtų kilusi pareiga atsisakyti turimų apyvartinių taršos leidimų, taip pat nebūtų kilęs poreikis jų įsigyti papildomai, siekiant padengti susidariusią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.

101.       Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad apeliantė įrodė reikalaujamus atlyginti nuostolius, patirtus dėl apyvartinių taršos leidimų atsisakymo ir įsigijimo, atsakovės neteisėti veiksmai buvo tiesiogiai susiję su jų atsiradimu. Nuostoliai nebūtų atsiradę, jeigu atsakovė, eksploatuodama jai priklausančius kuro deginimo įrenginius, būtų naudojusi tvarumo kriterijus atitinkantį ir sertifikuotą biokurą. Tokiu atveju nebūtų susidarę iškastinio kuro deginimui prilyginti išmetimai, kurių padengimo apyvartiniais taršos leidimais pareiga teko apeliantei, todėl neigiami turtiniai padariniai jai kilo tik dėl atsakovės veiksmų. Vadinasi, tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir apeliantės reikalaujamų nuostolių egzistuoja faktinis ir teisinis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

102.       CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė – preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022).

103.       Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju apeliantei, prašančiai taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, teko pareiga įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, o atsakovei, siekiančiai išvengti civilinės atsakomybės, – pareiga paneigti jos kaltės buvimą.

104.       Atsakovės neteisėti veiksmai nustatyti – ji, bendrai su apeliante veikdama šilumos gamybos veikloje ir saistoma šalių susitarimų bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos plane nustatytų įsipareigojimų, nevykdė pareigos nuo 2023 m. gegužės 1 d. nuosavybės teise priklausančio įrenginio dalį kūrenti sertifikuotu tvariu biokuru. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į tai, jog pagal teisinį reguliavimą, nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltė yra preziumuojama ir ši prezumpcija byloje nepaneigta, atsakovei neneigus, kad 2023 m. įrenginio dalį kūreno netvariu biokuru, darytina išvada, kad ši civilinės atsakomybės sąlyga yra nustatyta – atsakovė negalėjo nesuprasti, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. nenaudojant sertifikuoto tvaraus biokuro bus pažeisti reikalavimai ir kils neigiamos pasekmės (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalys; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės apimties 

105.       Atsakovei teigiant, kad dėl nuostolių atsiradimo yra atsakinga pati apeliantė, nevykdžiusi sau pačiai nusimatytų pareigų kontroliuoti, koks kuras deginamas atsakovės katiluose, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl atsakovės civilinės atsakomybės mažinimo.

106.       Atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima atvejus, kai asmeniui yra nustatomos visos civilinei atsakomybei kilti būtino sąlygos, tačiau jis nuo civilinės atsakomybės yra atleidžiamas įrodžius egzistuojant vieną iš atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tam tikrais atvejais nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas žalą padariusį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).

107.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009).

108.       Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nors atsakovė, turėdama pareigą nuo dalyvauti nacionalinėje tvarumo schemoje per „Baltpool“ biokuro biržą ir nuo 2023 m. gegužės 1 d. pirkti tvarų biokurą, šios pareigos neįvykdė, tačiau apeliantė, kuriai šalių susitarimu buvo pavesta administruoti dalyvavimo Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje procesus, tikrinti tvaraus biokuro įsigijimo dokumentus ir vykdyti kontrolės funkcijas, tenkančias pagal jos pačios parengtą ir Aplinkos apsaugos agentūros patvirtintą šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą, taip pat nebuvo pakankamai rūpestinga, įgyvendindama jai tekusias priežiūros pareigas.

109.       Apeliantė, turėdama teisę rengti taršos leidimams gauti reikalingus dokumentus ir pati nustatydama šiltnamio efektą sukeliančių dujų kontrolės mechanizmą, neįsitikino, ar atsakovė po 2023 m. sausio 1 d. faktiškai sudarė sutartį su „Baltpool“, visus metus faktiškai nesidomėjo, ar ji vykdo įsipareigojimą pirkti tvarų biokurą, kaip buvo numatyta apeliantės rengtame šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos plane (el. b. t. 1., b. l. 69-70). 

110.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės veiksmai (neveikimas) laikytini sąmoningu rizikos prisiėmimu, kuris prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Atsižvelgiant į tai, kad nuostoliai kilo dėl atsakovės pareigų nevykdymo ir apeliantės kontrolės funkcijų tinkamo nevykdymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abi šalys savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl su tuo susijusi rizika paskirstytina šalims lygiomis dalimis, atitinkama dalimi atleidžiant atsakovę nuo civilinės atsakomybės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

111.       Apibendrindama sprendime išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs ginčui aktualių materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinių asmenų vykdančių ūkinę veiklą, kurios metu į aplinkos orą išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, pareigas ir atsakomybę, taip pat netinkamai įvertinęs bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų, nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir ieškovės ieškinį atmetė. Dėl to yra pagrindas apeliantės apeliacinį skundą patenkinti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, konstatuojant atsakovės civilinės atsakomybės egzistavimą, tačiau, atsižvelgiant į nustatytą pagrindą atsakovę nuo civilinės atsakomybės iš dalies atleisti, ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei iš atsakovės 156 382,08 Eur nuostolių atlyginimą, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (156 382,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

112.       Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės šios bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

113.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinį tenkinus iš dalies, perskirstytinos teismo šalims priteistos bylinėjimosi išlaidos.

114.       Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

115.       Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės naudai priteisė 7 495,95 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina ieškovės ieškinį, naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei priteista 7 495,95 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.

116.       Pirmosios instancijos teisme ieškovė UAB „Plungės šilumos tinklai“ pateikė įrodymus, pagrindžiančius patirtas 15 352 Eur bylinėjimosi išlaidas: 5 880 Eur už ieškinio parengimą, 3 500 Eur už dubliko parengimą, 460 Eur už kitų dokumentų rengimą, 320 Eur už teisines konsultacijas, 1 849 Eur už kitas teisines paslaugas, 3 321 Eur žyminio mokesčio ir 22 Eur už duomenis iš valstybės įmonės „Registrų centras“ (el. b. t. 2., b. l. 125-134).

117.       Atsakovė UAB „Plungės bioenergija“ pateikė įrodymus, pagrindžiančius patirtas 7 495,95 Eur bylinėjimosi išlaidas: 3 515,05 Eur už atsiliepimo parengimą, 3 430,35 Eur už tripliko parengimą, 550,55 Eur už atsiliepimo į prašymą parengimą (el. b. t. 2., b. l. 135-147).

118.       Šalių patirtos išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius, teisėjų kolegija jas laiko protingomis ir pagrįstomis.

119.       Apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškovės ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos pagal tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį. Ieškiniu pareikštų patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis sudaro po 50 procentų. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 7 676 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos, atitinkamai atsakovei iš ieškovės priteistinos 3 747,97 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos. Šias sumas tarpusavyje įskaičius, šioje byloje ieškovei (apeliantei) iš atsakovės priteistina 3 928,03 Eur bylinėjimosi išlaidų.

120.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinį tenkinus iš dalies, laikytina, kad apeliacinis skundas tenkinamas 50 procentų apimtimi (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

121.       Apeliantė (ieškovė) pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 6 993,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo rengimą (el. b. t. 3., b. l. 48-58) ir iš Liteko duomenų nustatyta, kad ji sumokėjo 3 321 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą. Atsakovė pateikė duomenis, kad parengdama atsiliepimą į apeliacinį skundą ji patyrė 3 557,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų (el. b. t. 3., b. l. 59-64).

122.       Pagal Rekomendacijas, maksimalus atlygintinas bylinėjimosi išlaidų dydis už apeliacinio skundo parengimą yra 6 069 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.9 papunktis), už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 155,88 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis). Taigi, šalių nurodytos išlaidos rengiant procesinius dokumentus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka viršija Rekomendacijose nustatytas maksimalias atlygintinas išlaidas. Teisėjų kolegija išskirtinių bylos aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą sprendžiant dėl šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo viršyti maksimalius priteistinus dydžius, nustatytus Rekomendacijose, nenustatė, šalys jų nenurodė ir neįrodė, todėl būtinomis ir pagrįstomis laikytinos 6 069 Eur apeliantės bylinėjimosi išlaidos ir 3 155,88 Eur atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl pasitelktos advokatų pagalbos.

123.       Apeliacinį skundą patenkinus 50 proc., bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti apeliantei (ieškovei) iš atsakovės priteistina 4 695 Eur (6 069 Eur / 2 + 3 321 Eur / 2), atsakovei iš ieškovės –  1 577,94 Eur (3 155,88 / 2). Atlikus šių šalių viena kitai mokėtinų sumų tarpusavio įskaitymą, iš atsakovės ieškovei priteistina 3 117,06 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Plungės šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 170535455, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės bioenergija“, juridinio asmens kodas 171695726, 156 382,08 Eur (vieno šimto penkiasdešimt šešių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų ir 8 ct) nuostolių atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (156 382,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 928,03 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt aštuonių eurų ir 3 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Plungės šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 170535455, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės bioenergija“, juridinio asmens kodas 171695726, 3 117,06 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto septyniolikos eurų ir 6 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.