Civilinė byla Nr. 3K-3-249/2014 (S)

                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01405-2011-0

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.9; 84; 114.3.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Asociacijos LATGA (buvęs pavadinimas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Init“ dėl negauto autorinio atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Asociacija LATGA, remdamasi CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Init“ ieškovo naudai 177 766,76 Lt negauto autorinio atlyginimo, 37 331,02 Lt pridėtinės vertės mokesčio; 19 797,49 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jis su kabelinės retransliacijos operatoriumi UAB „Init“ 1998 m. gruodžio 4 d. sudarė sutartį Nr. TK-2, kurios pagrindu ieškovas suteikė teisę UAB „Init“ retransliuoti jo abonentams ieškovo narių repertuaro kūrinius, o atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti autorinį atlyginimą  1999 metais – 1,85 proc., o vėlesniais metais – 1,9 proc. nuo visų abonentinio mokesčio „įplaukų“ per atsiskaitomąjį laikotarpį iš fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais atsakovas yra sudaręs radijo ir televizijos programų retransliavimo (transliavimo) paslaugų teikimo sutartis, nepriskaičiuojant PVM (6.1 punkto a papunktis; toliau – Sutartis). Pagal Sutartį atsakovas taip pat įsipareigojo kartą per mėnesį iki kiekvieno mėnesio 20 d. pateikti ieškovui informaciją apie abonentinio mokesčio pajamas, gautas per praėjusį mėnesį, reikalingas autorinio atlyginimo ir PVM apskaičiavimui (Sutarties 7 punktas). Pasak ieškovo, atsakovas 2008 m. sausio 29 d. pranešimu Nr. C08-015 informavo ieškovą apie naujo apskaitos modelio įdiegimą ir kabelinės televizijos abonentinio mokesčio padalijimą į dvi dalis – TV transliavimo ir linijų (tinklų) mokestį, dėl kurių nuo 2008 m. sausio mėn. keičiama „skaičiavimo bazė“.

Ieškovo apskaičiavimu, atsakovui pažeidus sutartinius įsipareigojimus ir pateikus neteisingus duomenis apie gautas abonentinio mokesčio pajamas, ieškovo negautas autorinis atlyginimas su PVM nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 215 097,78 Lt (negautas autorinis atlyginimas – 177 766,76 Lt, PVM – 37 331,02 Lt).

Atsakovas UAB „Init“, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad sutartis galiojo nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 15.1 punktas), ieškovas naujos sutarties, galiojusios laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., šalių pasirašyto susitarimo dėl sutarties pratęsimo ar sutarties 15.1 punkto pakeitimo nepateikė, todėl negali savo reikalavimo grįsti nebegaliojančia sutartimi. Atsakovo teigimu, pasibaigus sutarčiai, atsakovas ieškovui apmokėdavo pagal jo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kurios yra 2008–2010 metais visiškai apmokėtos. Be to, ieškovas, išrašydamas 2008-2010 metais PVM sąskaitas faktūras, taip pat nesivadovavo negaliojančia sutartimi, nes PVM buvo skaičiuojamas nuo visos autorinio atlyginimo sumos, o ne nuo 25 proc. ieškovo komisinių mokesčių sumos (Sutarties 6.3 punktas). Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovo Asociacijos LATGA ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo prašymas taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį yra nepagrįstas, nes ši norma taikoma reikalavimams padarytą žalą atlyginti, tarp jų ir atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, o nagrinėjamos bylos ieškinio reikalavimas yra priteisti skolą. 

Teismas nurodė, kad sutarties pakeitimai ir papildymai tampa neatskiriama ieškovo su atsakovu sudarytos sutarties dalimi, jei jie atlikti raštu ir abiejų šalių pasirašyti (Sutarties            16.2 punktas). Teismas nustatė, kad nors ieškovas 2008 m. kovo 3 d. rašte Nr. 397ML nurodė, kad sutartis pratęsta 2004 m. gruodžio 24 d. šalių susitarimu, tačiau teismui nepateikė nei tokio susitarimo, nei kitų duomenų, pagrindžiančių sutarties pakeitimą, papildymą ar pratęsimą sutarties 16.2 punkte nustatyta tvarka. Teismas taip pat nustatė, kad šalys neginčija, jog ieškovas ir po    2004 metų išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas tinkamai ir laiku apmokėdavo. Teismo teigimu, pagal teisės teoriją reikalavimas sumokėti autorinį atlyginimą gali būti grindžiamas tuo, kad kiekvienas autoriaus turtinės teisės panaudojimas turi būti atlyginamas (ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalis). Tokia taisyklė taikoma tiek tais atvejais, kai autorius sudaro autorinę licencinę sutartį su teisių naudotoju dėl teisių suteikimo, tiek tais atvejais, kai autoriaus teisės naudojamos be sutarties, t. y. neteisėtai naudojant autoriaus teises. Kiekvienas naudojimasis kūriniu be autoriaus licencijos yra autoriaus teisių pažeidimas (ATGTĮ 73 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atlyginimo mokėjimas nepriklauso nuo to, ar teisės naudojamos pagal sutartį ar savavališkai. Nuo teisių suteikimo sutarties sudarymo gali priklausyti tik atlyginimo už naudojimąsi teise dydis.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o pagal kasacinio teismo praktiką vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Nors Sutartis pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d., tačiau tarp šalių toliau tęsėsi faktiniai santykiai: atsakovas pagal nusistovėjusią tvarką toliau teikdavo duomenis apie gautas abonentinio mokesčio pajamas nuo retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pajamų, o ieškovas išrašydavo sąskaitas faktūras, kurias atsakovas laiku ir tinkamai apmokėdavo. Teismo teigimu, tokia nusistovėjusi faktinė situacija atitiko abiejų šalių valią, o ieškovas, žinodamas, kad pasibaigė sutartis, nesiekė jos pratęsti, pakeisti ar sudaryti naują sutartį. Teismo teigimu, remiantis vien PVM sąskaita faktūra nėra pagrindo preziumuoti šalių sutartinių santykių, nes šis mokėjimo dokumentas nagrinėjamu atveju patvirtina tik faktą, kad ieškovas suteikė atsakovui teisę retransliuoti ir transliuoti savo abonentams LATGA repertuaro kūrinius, o atsakovas už tai sumokėjo ieškovui autorinį atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovo 2008 m. sausio 29 d. raštas   Nr. C08-015, kuriuo ieškovas informuotas apie nuo 2008 m. sausio 1 d. įdiegtą apskaitos modelį,  kabelinės televizijos abonentinio mokesčio padalijimą į dvi dalis ir duomenų apie gautas pajamas pateikimą pagal naujai įdiegtą modelį, galėtų būti vertinamas kaip pasiūlymo pateikimas sudaryti sutartį (ofertą) (CK 6. 167 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškovas (akceptantas) nesutiko su tokiu pasiūlymu. Teismo teigimu, tai dar kartą patvirtina aplinkybę, kad tarp šalių susiklostė faktiniai autorinių teisių santykiai, o ieškovo argumentas, jog atsakovas vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo Asociacijos LATGA apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą, panaikindamas teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo Asociacijos LATGA ieškinio reikalavimas priteisti negautą autorinį atlyginimą ir palūkanas bei priteista iš ieškovo Asociacijos LATGA valstybės naudai 37,66 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, ir priėmė naują sprendimą priteisti iš atsakovo UAB „Init“ ieškovo Asociacijos LATGA naudai 177 766,76 Lt autorinio atlyginimo, 37 331,02 Lt PVM, 9800 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5470 Lt žyminio mokesčio ir 5200 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK taisykles, tinkamai neištyrė ir neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių bei įrodymų, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, dėl ko neteisingai išsprendė bylą, nepagrįstai atmesdamas ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Sutarties pagrindu tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, tačiau klaidingai nustatė, jog, pasibaigus Sutartyje nurodytam jos galiojimo terminui, tarp šalių tęsėsi tik faktiniai santykiai dėl ilgamečio šalių tarpusavio bendradarbiavimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sutartinių santykių tęstinumą po Sutarties nustatyto termino pasibaigimo 2004 m.  gruodžio 31 d. pagrindžia byloje esantys įrodymai bei šalių elgesys pasibaigus Sutartyje nustatytam terminui (CPK 178, 185 straipsniai), t. y. atsakovas mokėjo ieškovui autorinį atlyginimą pagal Sutartį nuo visų abonentinio mokesčio pajamų iki 2008 m. sausio 29 d. pranešimo, kuriuo jis informavo ieškovą apie apskaitos modulio įdiegimą ir abonentinio mokesčio padalijimą į dvi dalis. Ieškovui nesutikus, atsakovas neatsakė į šią 2008 m. kovo 3 d. rašte Nr. 397ML išdėstytą pretenziją ir toliau teikė duomenis, reikalingus ieškovui autoriniam atlyginimui apskaičiuoti. Ieškovas pagal juos išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas apmokėdavo. Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad sutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsėsi ir po 2008 m. sausio 1 d. (atsakovo naujo apskaitos modulio įdiegimo), nes ieškovo pateiktuose mokėjimo dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) nurodyta, kad pagrindą sąskaitai išrašyti sudaro Sutartis Nr. TK/2, atsakovas išrašytas PVM sąskaitas faktūras priėmė ir apmokėjo, neprieštaraudamas dėl PVM sąskaitose faktūrose nurodyto jų išrašymo pagrindo, taip pripažindamas, jog šalių sutartiniai santykiai tęsiasi. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tuo remdamasis atsakovas turėjo pareigą laikytis Sutartimi sulygto įsipareigojimo teikti ieškovui duomenis apie gautas visas abonentinio mokesčio pajamas ir mokėti autorinį atlyginimą pagal Sutartį nuo visų abonentinio mokesčio pajamų. Atsakovo 2008 m. sausio 29 d. pranešimas ieškovui gali būti vertinamas kaip pasiūlymas pakeisti sutartinius šalių santykius, t. y. atsakovo pasiūlymas ieškovui pakeisti Sutarties sąlygas dėl autorinio atlyginimo skaičiavimo nuo viso abonentinio mokesčio, tačiau su kuriuo ieškovas nesutiko. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad Linijos palaikymo paslauga yra savarankiška paslauga ir kad ji nėra neatskiriamai susijusi su teikiamomis retransliavimo paslaugomis (CPK 178 straipsnis). Atsakovas nepaneigė pareigos mokėti autorinį atlyginimą pagal Sutartį, t. y. ir nuo išskirtos abonentinio mokesčio dalies (Linijos palaikymo mokesčio), o ieškovo informavimas apie naujos programinės įrangos įdiegimą 2008 m. sausio 1 d. bei apie gautų pajamų pateikimą pagal naujai įdiegtą apskaitos modulį yra tik atsakovo pasiūlymas pakeisti Sutartį, su kuriuo ieškovas nesutiko. Kadangi sudarydamos Sutartį ginčo šalys susitarė autorinį atlyginimą skaičiuoti nuo visų pajamų, gautų iš kabelinės televizijos abonentų mokamo abonentinio mokesčio, neišskiriant jo sudėtinių dalių, atsakovas tokį mokestį mokėjo iki 2008 m. sausio 1 d., pripažindamas jį teisingu, tai nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. autorinis atlyginimas ieškovui taip pat turėjo būti skaičiuojamas remiantis Sutartyje nustatyta tvarka, t. y. nuo viso abonentinio mokesčio (ir nuo išskirtos abonentinio mokesčio dalies – Linijos palaikymo mokesčio) (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad, atsižvelgus į tai, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovas, 2008 m. sausio 29 d. gavęs atsakovo pranešimą apie abonentinio mokesčio išskaidymą, nuo 2008 m. kovo 3 d. raštu pateiktos pretenzijos ieškovui iki 2011 m. birželio 17 d. pranešimo būtų kreipęsis į atsakovą dėl tokių duomenų pateikimo ar pasinaudojęs Sutarties           11 punkte numatyta teise atlikti atsakovo pateiktų duomenų, reikalingų autorinio atlyginimo apskaičiavimui, patikrinimą, sumažino ieškovo prašomas priteisti palūkanas, nes jos, teismo nuomone, susidarė ne tik dėl atsakovo įvykdyto Sutarties sąlygų pažeidimo, bet ir paties ieškovo nerūpestingumo (CK 6.210 straipsnis, 6.259 straipsnio 1, 2 dalys, 1.5 straipsnis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Init“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo     2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų leistinumo ir įrodinėjimo teisės normų pažeidimo

Kasatoriaus nuomone, tokios didelės pinigų sumos gali būti priteisiamos tik turint rašytinius įrodymus, tačiau šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šalių sudaryta sutartis buvo pratęsta po 2004 m. gruodžio 31 d. Kasatoriaus nuomone, žodinė sandorio forma yra kliūtis pagal įrodymų leistinumo taisyklę priteisti dideles įsiskolinimų sumas. Kasatoriaus teigimu, skola tarp juridinių asmenų turėtų būti grindžiama rašytiniais įrodymais. Kasatorius leistinais rašytiniais įrodymais įrodė, kad nėra skolingas ieškovui už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2010 m. Didesnių autorinio atlyginimo sumų mokėjimas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras praeityje (2005–2007 metais) negali būti tinkamas įrodymas ir pakankamas pagrindas priteisti tariamą įsiskolinimą ateityje. Kasatoriaus teigimu, ieškovas leido atsakovui ir po 2008 m. sausio 1 d. retransliuoti jo atstovaujamų autorių kūrinius bei teikė PVM sąskaitas faktūras apmokėti. Tokie LATGA-A veiksmai prieštaravo jo paties 2008 m. kovo 3 d. raštui, todėl, nesant net vienašališkai ieškovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, patvirtinančių atsakovo įsiskolinimą, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai autorinio atlyginimo įsiskolinimą.    

2. Dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo

Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasakyta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr. 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008). Nagrinėjamoje byloje ieškovas LATGA-A nepateikė rašytinių įrodymų, kad atsakovas yra jam skolingas ir kad šalys 2008–2010 metais buvo susitarusios dėl tokių pačių sąlygų kaip ir 1998 metais.

3. Dėl sutarčių aiškinimo

Kasatorius nurodo, kad šalių sudarytoje Sutartyje nebuvo aptartas abonentinio mokesčio, nuo kurio skaičiuojamas autorinis atlyginimas, dydžio klausimas, taip pat nebuvo nustatyta, kad abonentinis mokestis negali kisti. Abonentinio mokesčio dydis nėra licenzinės sutarties dalykas, todėl ir ieškovo gaunamo autorinio atlyginimo dydis galėjo kisti, kintant abonentinio mokesčio dydžiui. Kasatoriaus teigimu, į abonentinio mokesčio dydį neįeina pajamos, nesusijusios su autorių kūrinių naudojimu, t. y. autoriai neturi teisės gauti atlyginimo nuo pinigų sumų, kurias kabelinės televizijos operatorius gauna iš abonentų, nenaudodamas autorinių kūrinių. Kasatorius sutinka, kad retransliavimas yra vienas iš kūrinio naudojimo būdų, tačiau linijos mokestis yra mokestis už elektroninių ryšių paslaugą, elektroninių ryšių tinklo teikimą, kuri teikiama nenaudojant autorinių kūrinių. Kasatoriaus teigimu, esant dideliems technologiniams pokyčiams, buvo būtina atskirti ir įvertinti kiekvienos teikiamos paslaugos savikainą bei pajamas ir nustatyti naujus mokesčius, tarp jų ir mokestį už tinklų palaikymą. Padidėjus teikiamų paslaugų skaičiui, atsirado naujų abonentinių mokesčių už kitas paslaugas ir abonentinis mokestis už TV programų retransliavimo paslaugą sumažėjo.             

4. Dėl kabelinės televizijos retransliavimo paslaugos kvalifikavimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavo 1998 m. gruodžio 4 d. šalių sudarytos Sutarties 6.4 punkto, tik nurodė, kad linijos mokestis buvo įvestas nepagrįstai. Tuo remdamasis teismas neteisingai aiškino sutartį ir priteisė ieškovui autorinį atlyginimą nuo pajamų, kurios visiškai nesusijusios su autorių kūrinių retransliavimu. Kasatoriaus teigimu, Radijo ir televizijos komisija laikosi nuostatos, kad kabelinės televizijos retransliavimo paslauga yra turinio paslauga, teikiama pagal visuomenės informavimo įstatymą, tačiau Ryšių reguliavimo tarnyba nurodo, kad kabelinės televizijos retransliavimo veikla yra elektroninių ryšių veikla ir jai taikomas Elektroninių ryšių įstatymas. Taigi transliacijų perdavimo paslauga, skirta turinio paslaugoms galutiniams vartotojams teikti, yra elektroninių ryšių paslauga, kuria transliuojamas arba retransliuojamas turinys elektromagnetiniais signalais elektroninių ryšių tinklais yra perduodamas į galinius įrenginius, todėl skaičiuojant autorinį atlyginimą turi būti išskirama linijos (tinklų) paslauga. 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Asociacija LATGA-A prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo

Ieškovas nurodo, kad po Sutarties galiojimo termino pabaigos, sutartiniai teisiniai santykiai buvo tęsiami. Asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ir veiksmu. Ieškovas neuždraudė atsakovui naudoti autorių kūrinių suėjus nustatytam sutarties galiojimo terminui. Atsakovas, 2008 m. sausio 29 d. raštu informuodamas ieškovą apie pasikeitusią abonementinio mokesčio skaičiavimo tvarką, pripažino, kad iki 2007 m. gruodžio 31 d. jis savo įsipareigojimus ieškovui vykdė vienaip, o nuo 2008 m. sausio 1 d. šiuos planuoja pakeisti. Ieškovas, atsakydamas atsakovui 2008 m. kovo 3 d. raštu, pripažino santykių egzistavimą, tačiau nesutiko su sutartinių santykių pakeitimu. Atsakovas, neatsižvelgdamas į ieškovo prieštaravimus dėl abonentinio mokesčio skaičiavimo tvarkos pakeitimo, toliau teikė ieškovui duomenis, reikalingus autoriniam atlyginimui  apskaičiuoti.

2. Dėl sutarties turinio aiškinimo

Ieškovo teigimu, sudarydamos sutartį, šalys susitarė autorinį atlyginimą skaičiuoti nuo abonentinio mokesčio, neišskiriant jo sudėtinių dalių. Autorinis atlyginimas yra mokamas už viešą kūrinių panaudojimą juos paskelbiant (retransliuojant), jo dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi autorinėse licenzinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies       8 punktas, 3 dalis). Pažymėtina, kad iki 2008 m. sausio 1 d. atsakovas mokėjo mokestį pagal Sutarties sąlygas, taip pripažindamas jį teisingu. Atsakovo vienašališkas sprendimas pakeisti Sutarties sąlygas, reglamentuojančias autorinio atlyginimo dydį, yra nesąžiningas ir neteisėtas, todėl atsakovas privalėjo mokėti autorinį atlyginimą pagal Sutartį ir nuo išskirtos abonentinio mokesčio dalies (Linijos palaikymo mokesčio).     

3. Dėl proceso teisės normų taikymo

Ieškovas nurodo, kad įrodinėjimo proceso metu teismas turi patikrinti kiekvieno vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamumą bei visų įrodymų tarpusavio ryšį. Teismo išvadų negali nulemti mechaninė įrodymų daugumos dominavimo nuostata. CK nėra imperatyviojo nurodymo dėl sutarties negaliojimo, nesilaikant licenzinės sutarties rašytinės formos, todėl tokiu atveju neleistina įrodinėjimo priemonė gali būti liudytojų parodymai, tačiau kiti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, sutartys ir kt.) yra leistini.   

4. Dėl kabelinės televizijos retransliavimo paslaugos kvalifikavimo

Ieškovo nuomone, šis klausimas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus, nes tai nėra bylos ginčo objektas ir nesusijęs su teisės taikymu nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės klausimai, susiję su įrodymų leistinumo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimu bei sutartinių santykių tęstinumo konstatavimu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl sutartinių santykių tęstinumo konstatavimo ir įrodinėjimo taisyklių

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad šalys 1998 m. gruodžio 4 d. pasirašė Sutartį   Nr. TK 2, kuria ieškovas LATGA-A – teisėtas Lietuvos ir užsienio autorių atstovas Lietuvoje suteikė atsakovui UAB „Init“ inter alia teisę retransliuoti ir transliuoti savo abonentams LATGA-A repertuaro kūrinius (3 punktas). Atsakovas už Sutartimi suteiktas teises įsipareigojo mokėti ieškovui atitinkamo dydžio autorinį atlyginimą nuo abonentinio mokesčio įplaukų iš fizinių ir juridinių asmenų (6 punktas). Šalys Sutartyje nustatė, kad Sutartis galioja nuo 1999 m. sausio 1 d. iki      2004 m. gruodžio 31 d. (15.1 papunktis), o Sutarties pakeitimai ir papildymai atliekami raštu, pasirašant abiem šalims (16.2 papunktis). Byloje kilo ginčas, be kita ko, dėl to, ar 2004 m. gruodžio 31 d. pasibaigus Sutarties galiojimo terminui šalys tęsė sutartinius teisinius santykius. Kasatorius teigia, kad šalių sutartiniai santykiai nesiejo, nes to nepagrindžia byloje esantys įrodymai, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo ir įrodinėjimo taisykles ir todėl priėjo prie neteisėtos ir nepagrįstos išvados. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu argumentu.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad šalys net ir po Sutarties pasibaigimo 2004 m. gruodžio 31 d. tęsė sutartinius santykius. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių elgesys nepasikeitė suėjus Sutartyje nustatytam jos pasibaigimo terminui, jos vykdė Sutartyje numatytas pareigas ir įgyvendino sutartines teises,     t. y. ir po 2004 m. metų gruodžio 31 d. ieškovas išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas apmokėdavo, atsakovas teikė ieškovui raštus, kuriais prašė išrašyti PVM sąskaitas faktūras už konkrečiam laikotarpiui suteiktas autorines teises. Sutartinių santykių tęstinumą pagrindžia ir atsakovo 2008 m. sausio 29 d. Pranešimas Nr. C08-015, kuriuo ieškovas buvo informuotas apie pakeistą apskaitos modulį ir dėl to keičiamą skaičiavimo bazę nuo retransliuotojo pajamų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šis atsakovo siųstas Pranešimas taip pat patvirtina aplinkybę, jog ir po sutartyje nustatyto jos pasibaigimo termino tarp šalių tęsėsi sutartiniai santykiai. Teismas sprendė, kad šis dokumentas vertintinas kaip atsakovo pasiūlymas ieškovui pakeisti egzistuojančius sutartinius šalių santykius, t. y. sutarties sąlygas, su kuriuo ieškovas nesutiko, o atsakovas daugiau nesikreipė į ieškovą ir nesiūlė pakeisti sutartinių santykių. Apie kitokius šalių suderinta valia nustatytus sutartinius santykius tarp šalių nėra pagrindo spręsti, nes jie nėra pagrįsti byloje esančiais ir teismų ištirtais įrodymais. Taigi teismų nustatytos aplinkybės ir įvertinti įrodymai iš esmės patvirtino, kad šalys tęsė sutartinius teisinius santykius po to, kai 2004 m. gruodžio 31 d. suėjo šalių pasirašytoje Sutartyje nustatytas jos galiojimo terminas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai nepaneigia šios skundžiamoje teismo nutartyje prieitos išvados.

Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti, o įstatymais nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Teisėjų kolegija sutinka, kad įstatymas nustato, jog licenzinė sutartis turi būti sudaryta rašytine forma, formos reikalavimo nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi kitais netiesioginiais įrodymais, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Įstatymuose nėra įsakmiai nurodyta, kad rašytinės formos nesilaikymas daro licenzinę sutartį negaliojančią, taip pat nagrinėjamu atveju ieškovas nesirėmė liudytojų parodymais siekdamas patvirtinti sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą, o būtent tai su tam tikromis išimtimis draudžia įstatymas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti įrodymų leistinumo tiesyklės pažeidimo. Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju CPK 177 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai dėl įrodymų leistinumo nebuvo pažeisti, taip pat nenustačius kitų civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą pažeidimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti, atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, įvertinęs tik ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei iki Sutarties pasibaigimo šalių nustatytą abonentinio mokesčio dydį priteisė negautą autorinį atlyginimą. Taip pat kasaciniame skunde argumentuojama, kad mokėtino abonentinio mokesčio dydis galėjo kisti ir nėra pagrindo spręsti, jog šalys 2008–2010 metais buvo susitarusios dėl tokių pačių sąlygų, kaip ir nustatyta Sutartyje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, sudarydamos Sutartį, ginčo šalys susitarė autorinį atlyginimą skaičiuoti nuo visų pajamų, gautų iš kabelinės televizijos abonentų mokamo abonentinio mokesčio, neišskiriant jo sudėtinių dalių, o atsakovas tokį mokestį mokėjo iki 2008 m. sausio 1 d., pripažindamas jį teisingu, todėl ir nurodytu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. autorinis atlyginimas ieškovui turėjo būti skaičiuojamas, remiantis tokia pačia, kaip ir buvo Sutartyje nustatyta, tvarka, t. y. nuo viso abonentinio mokesčio. Atsakovo Pranešimas Nr. C08-015, kuris apeliacinės instancijos teismo pagrįstai vertintas kaip siūlymas keisti Sutarties sąlygas ir su kuriuo ieškovas nesutiko, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, liudijančiu apie šalių suderintą valią keisti abonentinio mokesčio bazę ar kitaip mažinti mokėtiną mokestį. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur konstatuota, kad sutartys turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Jos turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Tų pačių sutarties sąlygų traktavimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir traktavimas kitaip, kai sutartis yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2008). Kitų pagrįstų įrodymų, liudijančių kasatoriaus argumentą, kad mokesčio dydis šalių suderinta valia buvo pakeistas, atsakovas teismams nepateikė. Pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių atsakovui padidėjo sutarties įvykdymo kaina, t. y. atsiradus naujų mokesčių už linijų paslaugas ar kitų, nesusijusių su autorių kūrinių naudojimu, retransliavimu mokesčių, ir ieškovui nesutikus pakeisti sutarties nuostatų, atsakovas turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka siekti jos sąlygų pakeitimo arba nutraukti sutartinius teisinius santykius, tačiau to nepadarė.

              Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

              Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas Asociacija LATGA prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau kasaciniame procese patirtas atstovavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Kasacinis teismas patyrė 22,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,    92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio   1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš UAB „Init“ (juridinio asmens kodas 132658751) 22,75 Lt (dvidešimt du litus 75 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                              Antanas Simniškis

                                                                                                                              Dalia Vasarienė