Civilinė byla Nr. e2A-760-657/2025

       Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06422-2024-1

       Procesinio sprendimo kategorijos: 

        (S)

       2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.2.4.2.; 2.6.10.5.2.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.4

Kauno apygardos teismas

n u t a r t i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Labokaitės, Linos Žemaitienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. B. ir P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. B. ir P. B. ieškinį atsakovei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – biudžetinė įstaiga „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovai T. B. ir P. B. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti ieškovo P. B. naudai 10 000 Eur patirtos neturtinės žalos atlyginimo, ieškovo T. B. naudai 5 000 Eur patirtos neturtinės žalos atlyginimo, ieškovo T. B. naudai 5 562,68 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 30 d. nutartimi tenkino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą ir leido paimti nepilnametį vaiką – P. B. iš jo motinos J. B. (dabar J. I.) ir tėvo T. B.. Apeliacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nutartį ir prašymo išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį P. B. netenkino. Teismas nustatė, kad po vaiko apgyvendinimo pas budinčią globėją, dėl vaikui pasireiškusių (duomenys neskelbtini), jis buvo išvežtas į VšĮ (duomenys neskelbtini), kuriame buvo gydomas iki 2021 m. gegužės 6 d. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad vaiko būklės pablogėjimui turėjo įtakos ne vaiko paėmimo iš šeimos faktas, o tai, kad tėvas nesudarė sąlygų psichologo konsultacijoms. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl leidimo išdavimo grindė prielaidomis. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, vaikui gyvenant su budinčia globėja, situacija turi realių perspektyvų pasikeisti, o pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad vaikas ilgalaikėje perspektyvoje atkurtų ryšį su motina, yra nepagrįstos objektyviais duomenimis. Vaikas ir toliau palaiko ryšį su tėvu tiek elektroniniu paštu, tiek telefonu, taip pat yra vykdomi vaiko ir tėvo susitikimai. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pakankamo pagrindo leisti taikyti kraštutinę priemonę – vaiko paėmimą iš šeimos.  

3.       Dėl P. B. laisvės apribojimo ir suvaržymo, patirtų dvasinių išgyvenimų, psichologinio spaudimo, valstybinių tarnybų skiepijamu nepasitikėjimu valstybe yra padaryta neturtinė žala. Iš P. B. laiškų turinio nesunku spręsti, kad vaikui buvo tinkamai nepaaiškinama situacija, jis jautėsi pasimetęs, bejėgis, buvo varžoma jo laisvė. Iš laiškų jaučiasi, kad vaikas pats ieško būdų kaip sau padėti, jaučia neteisybę, kad uždarytas be pagrindo. Vaikas rašė laiškus institucijoms, atvirai prašydamas jam padėti. Paėmimo iš šeimos laikotarpiu P. lankė psichologės konsultacijas dėl patirtų išgyvenimų ir jų sprendimo būdų. Psichologės 2021 m. liepos 29 d. išvadoje nurodyta, kad tėvas T. dėl situacijos išgyveno psichologinę krizę, yra natūralu, kad tuo laikotarpiu kilo įtampa, nerimas, liūdesys, pasimetimas. Dėl patirtų išgyvenimų, nepatogumų ir liekamųjų padarinių ieškovas P. B. patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 Eur, o T. B. – 5 000 Eur. Ieškovas taip pat prašę priteisti iš atsakovės patirtą turtinę žalą, susijusią su bylinėjimusi, susigrąžinant P. B..

4.       Atsakovė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

5.       Nurodė, kad skyriaus specialistai atliko teisės aktuose nurodytus veiksmus dėl reagavimo į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, t. y. 2021 m. sausio 27 d. išklausė nepilnamečio P. B. nuomonę, bendravo su vaiko įstatyminiais atstovais bei priėmė sprendimą vertinti vaiko situaciją. Ją įvertinę, nustatė vaikui apsaugos poreikį ir priėmė sprendimą taikyti P. B. laikiną priežiūrą pas (duomenys neskelbtini). Laikinos priežiūros metu skyriaus mobili komanda teikė intensyvią pagalbą šeimai. Skyriuje 2021 m. balandžio 9 d. vykusiame pasitarime, aptariant P. B. situaciją, psichologas išsakė, kad T. B. žodžiai prieštarauja jo veiksmams, vaikui tikrai reikia pagalbos. Atsižvelgus į T. B. laiškų turinį, skyriuje surinktą informaciją apie šeimą, laikinos priežiūros neveiksmingumą, išlikusius rizikos veiksnius, galimą grėsmę vaikui bei apsvarsčius sprendimo būdus, priimtas sprendimas nutraukti P. B. laikiną priežiūrą, vaikas laikinai apgyvendintas budinčių globotojų šeimoje. P. B. 2021 m. balandžio 23 d. globos koordinatorei pasisakė, jog (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini). Laikino apgyvendinimo metu P. B. tėvas kelis kartus šiurkščiai pažeidė globos centro taisykles, dėl to globos centras toliau negalės užtikrinti budinčios globotojos šeimos privatumo, kyla pavojus budinčios globotojos šeimoje augančių nepilnamečių vaikų saugumui. Pagalbos šeimai metu visos įmanomos pagalbos šeimai priemonės panaudotos, tačiau jos buvo neveiksmingos, o vaiko tėvai nedėjo pastangų, nekeitė savo elgesio ir toliau išliko realus pavojus vaiko fiziniam bei psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei šeimoje. Tėvas nededa pastangų padėti motinai ir sūnui atkurti ryšį, tėvas ir motina visiškai nebendradarbiauja, neieško bendro kompromiso, jog būtų užtikrinta vaiko teisė turėti abu tėvus. Prašyme nurodyti rizikos veiksniai priskirtini aukštos rizikos veiksniams. Nustatę rizikos veiksnius, pareiškėjos darbuotojai pagrįstai laikinai paėmė nepilnametį vaiką iš jo tėvų.  

6.       Tarnybos veiksmai buvo teisėti, todėl civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Tarnybos specialistai turėjo teisinę pareigą veikti, tinkamai įvykdė savo pareigas, priėmė įstatymuose ir tarnybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytus sprendimus, atitinkančius geriausius vaiko interesus esamoje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas T. B. atskirąjį skundą, taip pat nenustatė neteisėtų Tarnybos veiksmų.

7.       Ieškovas T. B. patirtą turtinę žalą grindžia suteiktomis paslaugomis ir sąskaitomis, gautomis iš 5 skirtingų teisininkų. Toks dažnas atstovų keitimas neatitinka protingumo, sąžiningumo principų. Nesuprantama, kodėl atsakovė turėtų jam atlyginti už, galimai, skirtingų advokatų atliktą tą patį darbą (pvz., susipažinimą su ta pačia medžiaga ir kt.). Be to, nėra aišku, kodėl ieškovai savo patirtą žalą įvertino, tik praėjus beveik 3 metams nuo byloje reikšmingų įvykių. Psichologės U. K. išvadoje aprašyta ieškovo būsena, ieškovų apsilankymų pas psichologus faktas niekaip nekoreliuoja su Tarnybos tariamai neteisėtais veiksmais. Ieškovams (ypatingai – P. B.) psichologinė pagalba buvo būtina, kas buvo ne kartą pažymėta darbo su šeima metu, dėl išgyvenimų, patirtų T. B. ir J. B. skyrybų proceso metu. Nenustačius ir ieškovams neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų, atsakovei negali kilti prievolė atlyginti ieškovų prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

8.       Trečiasis asmuo BĮ „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“ savo pozicijos dėl ieškinio pagrįstumo nepareiškė.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10.       Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Tarnyba bei trečiasis asmuo BĮ „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“ (toliau – Atvejo vadyba) su ieškovų šeima dirbo nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2022 m. balandžio 27 d. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad į Tarnybą dėl galimų tuo metu nepilnamečio vaiko P. B. teisių pažeidimų atskirai kreipėsi tiek ieškovas T. B., tiek jo tuometinė sutuoktinė J. B. (dabar – J. I.). Tuo metu tarp sutuoktinių vyko skyrybų procesas. Teismas sprendė, kad, įvertinęs nagrinėjamoje byloje Tarnybos veiksmus, negali nustatyti, kad Tarnyba veikė neteisėtai. 

11.       Per laikotarpį nuo 2020 m. liepos 30 d. iki kreipimosi į teismą dėl laikinos globos nustatymo ieškovas T. B., nuo 2021 m. vasario 6 d. žinodamas, kad jo nepilnamečiui vaikui reikalinga medicininė (psichiatro ir/ar psichologo) pagalba, iki P. B. apgyvendinimo pas laikiną globėją, t. y. iki 2021 m. balandžio 21 d., į psichiatrus (psichologus) dėl vaiko gydymo nesikreipė. Atvejo vadybos 2021 m. balandžio 28 d. Pagalbos plane nurodyta, kad 2021 m. vasario 6 d. T. B. su sūnumi lankėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) konsultacijoje. Gydytoja rekomendavo ambulatorines psichologo ir vaikų ir paauglių psichiatro konsultacijas, (duomenys neskelbtini). Ieškovas T. B. žinojo, kad P. B. (duomenys neskelbtini), tačiau dėl tokių (duomenys neskelbtini) pašalinimo į specialistus nesikreipė. Galimai tai buvo dėl karantino apribojimų, tačiau toks delsimas galimai ir prisidėjo, kad galiausiai ieškovas P. B. 2021 m. balandžio 23 d. buvo (duomenys neskelbtini), nes globos koordinatorei pasisakė, kad (duomenys neskelbtini). Nenustatyta Tarnybos neteisėtų veiksmų ir tame, kai Tarnyba stengėsi, jog P. B. ir jo motinos ryšys būtų atkurtas. Sutuoktiniai buvo įtraukę P. B. į skyrybų procesą (motina žadėjo nupirkti jam daiktų, kurių anksčiau nepirko, mainais už tai, kad sūnus liktų gyventi su ja; T. B., nors iš esmės neprieštaravo, kad sūnus bendrautų su motina, tačiau vaiko akivaizdoje sutuoktinę vadindavo smurtautoja; tėvai viešindavo P. B. skyrybų aplinkybes (ypač dėl turto padalinimo)). Visi šie ieškovo T. B. veiksmai laikytini veikimu priešingai vaiko interesams. Vaikas turi turėti normalias sąlygas vystytis ir augti, nedalyvaujant pastoviame tėvų konfliktų sprendime. Bet to, P. B. nebuvo organizuota medicininė pagalba, apsilankant pas psichiatrą arba psichologą. Pats ieškovas T. B. Tarnybai jau 2021 m. sausio 27 d. teigė, kad vaikas jam sakė, jog (duomenys neskelbtini). Taip pat 2021 m. balandžio 16 d. Tarnybos tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pats T. B. teigė, jog prieš 4 metus P. B. jam išsakė (duomenys neskelbtini).      

12.       Tai, kad pirmiau apylinkės teismas leido paimti P. B. iš šeimos, o apygardos teismas šį apylinkės teismo sprendimą panaikino, nereiškia, kad Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus. Šiuo konkrečiu atveju ir Tarnyba, ir trečiasis asmuo, t. y. Atvejo vadyba, pakankamai ilgą laiko dirbo su B. šeima, tačiau T. B. požiūris į vaiko interesų laikymąsi pasikeitė neženkliai. Ieškovas P. B. pradėjo su ieškovu T. B. lankyti psichologus tik nuo 2021 m. liepos mėn., t. y. po to, kai P. B. buvo grąžintas tėvui, nors psichologo (psichiatro) pagalbos jam reikėjo žymiai anksčiau. Ieškovo T. B. argumentai, kad jis per prievartą negalėjo vesti vaiko pas psichologą, kad būtų atkurti santykiai su mama, nepateisina jo neveikimo, kai toks poreikis buvo nustatytas nuo 2021 m. vasario 6 d. VšĮ (duomenys neskelbtini). Pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) nustatytas diagnozes P. B. buvo reikalinga psichiatro (psichologo) pagalba ne tik dėl ryšio su mama atkūrimo, bet ir dėl jo paties galimų ligų. Vienas iš įrodymų, kuriuo ieškovai grindžia atsakovės neteisėtus veiksmus yra dr. med. psich. O. M. 2024 m. balandžio 17 d. Asmens psichoemocinės sveikatos išvada (P. B.), tačiau teismas negali vertinti, kad ši išvada yra objektyvi, kai byloje yra duomenys, jog dr. med. psich. O. M. B. šeimai jau teikė paslaugas, tačiau Lietuvos psichologų sąjunga nustatė, kad jos profesiniai veiksmai pažeidė Etikos kodekse apibrėžtus profesinės etikos principų „Profesinė kompetencija“, „Profesinis garbingumas“ bei „Pagarba asmens teisėms ir orumui“ įvardintus standartus. 

13.       Atsižvelgus, kad byloje nenustatyti Tarnybos neteisėti veiksmai nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

14.       Ieškovas T. B. prašė šioje byloje priteisti bylinėjimosi išlaidas, kuriuos buvo patirtos kitose išnagrinėtose civilinėse bylose. Bylinėjimosi išlaidos (išlaidos už advokatų teiktas teisines paslaugas) yra priteisiamos vienoje nagrinėjamoje byloje, o ne kitoje naujai iškeltoje byloje.

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniame skunde ieškovai T. B. ir P. B. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1782-653/2021 nustatytomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiomis aplinkybėmis, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas. Teismas išdėstė iš esmės tapačius Vaiko teisių tarnybos teiginius, pateiktus atsiliepime dėl faktinių aplinkybių, kurie buvo išsamiai išnagrinėti ir paneigti minėtoje aukštesnio teismo nutartyje. Vadovavosi vien prielaidomis, spręsdamas, kad tėvo delsimas kreiptis į specialistus galimai prisidėjo, kad galiausiai P. B. buvo (duomenys neskelbtini). Vaiko būklės pablogėjimą lėmė vaiko paėmimas, o ne tai, kad vaikas nebuvo nuvestas pas psichologus. Teismo teiginiai, kad Tarnyba stengėsi, jog P. B. ir jo motinos ryšys būtų atkurtas, kad sutuoktiniai buvo įtraukę P. B. į savo skyrybų procesą bei kad T. B. požiūris į vaiko interesų laikymąsi pasikeitė neženkliai, P. B. pradėjo su tėvu lankyti psichologus tik nuo 2021 m. liepos mėn., iš esmės prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismas visiškai nesiaiškino, kad nuo 2021 m. kovo 4 d., kai vaikas buvo priverstinai atskirtas nuo tėvo, Tarnyba neatliko jokių veiksmų, kad vaikas būtų nuvestas pas psichologą. Be to, vien aplinkybė, kad laikotarpyje nuo 2021 m. vasario 6 d. iki 2021 m. kovo 4 d., t. y. per 18 darbo dienų, vaikas nebuvo nuvestas pas psichologą, negali sudaryti pagrindo taikyti kraštutinę priemonę – vaiko paėmimą iš šeimos.

15.2.                      Teismas, spręsdamas ginčą, nesivadovavo materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis vaiko paėmimą iš šeimos, remiantis tuo, kad tai yra išimtinė priemonė, ir netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teismas objektyviai, visapusiškai ir nešališkai bylos neišnagrinėjo, neįsigilinimo į bylos esmę bei faktines aplinkybes, priimto sprendimo nemotyvavo. Vaiko teisių tarnybos 2021 m. kovo 4 d. specialistai P. B. priverstinai perdavė (duomenys neskelbtini) A. K.. Tėvas T. B. nuolat vaiką lankė, morališkai palaikė, kartu su juo vaiko gyvenamojoje vietoje sportavo. Iš P. B. ranka rašyto laiško matyti, kad vaiko atskyrimas nuo tėvo, nors ir vaikui pažįstamoje aplinkoje, vaikui darė neatstatomą žalą – vaikas itin jautriai išgyveno Tarnybos veiksmais sudarytą situaciją. Tėvas, tikėdamas, kad Vaiko teisių tarnyba suteiks vaikui skubią pagalbą ir profesionalią konsultaciją, kaip turėtų elgtis jo tėvas geriausiais vaiko interesais, 2021 m. balandžio 20 d. vaiko laišką išsiuntė Tarnybos specialistams. Vietoj to Tarnyba nusprendė paimti P. B. ir perduoti globėjams. P. B. patyrė neatstatomą emocinę žalą, kas matyti iš vaiko žinučių, rašomų tiek vaiko tėvui, tiek beviltiškai šaukiantis pagalbos Seimo nariams ir kitiems institucijų pareigūnams. Teismas visiškai šių aplinkybių nesiaiškino ir jų nevertino. Sprendime matyti pasikartojantys teiginiai dėl psichologo poreikio, kurie iš esmės kartojami tik kitokia sakinio konstrukcija. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vaiko teisių tarnybos dokumentu, kuriame fiksuotas 2024 m. balandžio 28 d. atvejo nagrinėjimo posėdis, vykęs po to, kaip vaikas jau 7 dienas buvo apgyvendintas budinčių globotojų šeimoje ir daugiau kaip pusantro mėnesio (nuo 2021 m. kovo 4 d.) vaikas buvo atskirtas nuo tėvo, priverstinai vaiką išvežus į A. K. namus, uždraudžiant tėvui su vaiku net laikinai kartu išvykti ir grįžti. Teismas iš esmės ginčą sprendė išimtinai atsakovės argumentų apimtyje, visiškai nesiaiškindamas jos teiginių susidarymo aplinkybių. Teismas priešingai faktinei situacijai nurodė, kad Tarnybos 2021 m. balandžio 21 d. pasitarime, kuriame buvo priimtas sprendimas paimti vaiką iš tėvų, dalyvavo 5 specialistai, tame tarpe – 3 psichologai. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad šiame posėdyje dalyvavo 5 vyriausieji specialistai, bet nei vieno psichologo. Jiems nėra priskirta psichologinio darbo funkcijų, psichologinio vertinimo. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusioje nutartyje buvo konstatavęs, kad pareiškėja nepateikė eksperto, turinčio specialių žinių, išvados apie tėvo/tėvų poveikį vaikui, kokią įtaką tas poveikis daro vaiko nuomonei, ar toks poveikis daro žalą vaiko psichologinei būsenai, ar šiuo konkrečiu atveju vaiko paėmimas iš šeimos yra pateisinama, efektyvi ir proporcinga priemonė. Teismas nedetalizavo, koks konkretus vaiko tėvo elgesys pasikeitė neženkliai ir koks nepasikeitė, dėl kurio reikėtų taikyti kraštutinę – vaiko paėmimo iš šeimos priemonę. Teismas neanalizavo ir nevertino ieškovų argumentų, nurodytų procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas netyrė ir nevertino atsakovės veiksmų kraštutinės priemonės – vaiko paėmimo iš šeimos kontekste, nepasisakė, kokios konkrečios rizikos sąlygojo taikyti šią priemonę.

16.       Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą. 

17.       Atsiliepime nurodė, kad Tarnybos veiksmai buvo teisėti, todėl civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Tarnybos specialistai turėjo teisinę pareigą veikti, tinkamai įvykdė savo pareigas, priėmė įstatymuose ir Tarnybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytus sprendimus, atitinkančius geriausius vaiko interesus esamoje situacijoje. Nėra aišku, kodėl ieškovai patirtą žalą įvertino, tik praėjus beveik 3 metams nuo byloje reikšmingų įvykių. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, ar ieškinyje nurodomos aplinkybės sudarė prielaidas patirti jiems turtinę ir neturtinę žalą. Nenustačius ir ieškovams neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų, atsakovei negali kilti prievolė atlyginti ieškovų prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Tarnyba, veikdama ir vykdydama teisės aktais jai deleguotas funkcijas, veikė gindama ir saugodama išskirtinai geriausius vaiko interesus.

18.       Trečiasis asmuo BĮ „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“ atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

20.       Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

21.       Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, ieškovų kildinamos iš teismo, valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Ieškovai kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Tarnyba) specialistų veiksmų, kurių pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 30 d. nutartimi išdavė teismo leidimą paimti P. B., gimusį (duomenys neskelbtini) d. Ieškovais teigė, kad valstybės institucijos netinkamai nustatė faktines aplinkybes apie vaiką, jo šeimą, grėsmės vaikui lygį, dėl ko vaikas buvo paimtas iš šeimos, o teismas nepagrįstai išdavė leidimą paimti vaiką, be kita ko, pažeisdamas procesines ieškovo teises, ką pripažino Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 18 d. nutartyje, panaikindamas Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 30 d. nutartį.

22.       Byloje nustatyta, kad nuo 2020 m. iki vyko buvusių sutuoktinių, ieškovo P. B. tėvų skyrybų procesas. T. B. ir J. B. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) d. Atsakovė bei trečiasis asmuo BĮ „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“ su ieškovų šeima dirbo nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2022 m. balandžio 27 d. Dėl galimų nepilnamečio vaiko P. B. teisių pažeidimų į atsakovę  kreipėsi ir ieškovas T. B., ir ieškovo P. B. motina J. B. (dabar J. I.). Atsakovė 2021 m. kovo 4 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 1VSV-413 konstatavo, jog tėvai galimai naudoja psichologinį smurtą vaiko atžvilgiu, todėl nuspręsta laikinai apgyvendinti P. B. pas (duomenys neskelbtini).   

23.       Gavus atsakovės mobiliosios komandos specialistų 2021 m. balandžio 16 d. pranešimą, kuriame nurodyta, kad P. B. galimai yra įtrauktas į skyrybų procesą ir jam galimai padarytas poveikis, rekomenduojama kreiptis į teismo psichologus ir/arba teismo psichiatrinę ekspertizę ištirti galimai padarytą poveikį ir/arba įtraukimą į skyrybų procesą ir nustatyti, kokią žalą tai padarė P. B. psichinei būklei, Taip pat pažymėta, kad darbo su šeima laikotarpiu šeimos narių elgesio pokyčiai nebuvo stebimi (2021 m. balandžio 19 d. Mobiliosios komandos rekomendacijos atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo Nr. 1TSD), todėl buvo priimtas sprendimas dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, nepilnametį P. B., laikinai apgyvendinti budinčio globėjo šeimoje bei kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų (Tarnybos pasitarimo protokolas 2021 m. balandžio 21 d. Nr. SP). P. B. 2021 m. balandžio 21 d. buvo paimtas iš (duomenys neskelbtini), kur laikinai gyveno, ir apgyvendintas LPF SOS vaikų kaimai Lietuvoje draugijoje (2021 m. balandžio 21 d. Vaiko laikinosios priežiūros nutraukimo aktas Nr. 1LPN ir Vaiko laikino apgyvendinimo aktas Nr. 1VLS). Įvertinusi, kad situacija J. B. ir T. B. šeimoje nesikeičia, priežastys dėl kurių šeimoms pradėtas taikyti atvejo vadyba tik aštrėja, nepilnametis P. B. nenori bendrauti su motina, tėvas neužtikrina, kad sūnus lankytų psichologo konsultacijas, ir šeimai toliau tęsiamos socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir atkūrimo pasaugos Tarnyba CPK XXXIX skyriaus (579-582 straipsnių) nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš šeimos išdavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 30 d. nutartimi prašymą tenkino bei išdavė leidimą paimti P. B. iš jo tėvų (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. eS2-17180-897/2021). 

Dėl prejudicinių faktų

24.       Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1782-653/2021 nustatytomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiomis aplinkybėmis, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas.

25.       CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimu nustatyto fakto prejudicinė galia – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Faktas yra prejudicinis, jeigu jis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (yra įrodinėjimo dalykas ar jo dalis). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Tai reiškia, kad nėra teisinės pareigos jas įrodyti, nes laikoma, jog jos žinomos, pripažintos ar nustatytos.

26.       Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog ieškovų nurodoma ir cituojama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1782-653/2021 nėra pateikta byloje. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, priimdamas sprendimą, šia nutartimi nesirėmė ir nepasisakė.

27.       Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 str., 178 str.). Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 str. 1 d.). Teismas yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti klausimai, reglamentuojami CPK 265 straipsnyje. Teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 str. 1 p.) pagal jo nustatytą teisinį reikalavimo pagrindą. Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 str.), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

28.       CPK 177 straipsnio 1 dalis nustato, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šios straipsnio 2 dalis nurodo, jog faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

29.       Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

30.       Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

31.       Taigi, šiuo atveju, nors ieškovai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1782-653/2021, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai organizuoti įrodinėjimo procesą, paskirstyti įrodinėjimo naštą (pareikalauti, kad ieškovai pateiktų Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartį), nustatyti visų su šalių santykiais dėl ginčo objekto susijusių aplinkybių.

32.       Civilinė byla Nr. e2S-1782-653/2021 yra nevieša, todėl teisėjų kolegija savarankiškai negali pasinaudoti CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, o kartu įvertinti 2021 m. birželio 18 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų, bei spręsti dėl civilinėje byloje Nr. e2S-1782-653/2021nustatytų aplinkybių ir jų (ne)pripažinimo turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią bylą kitais ieškinyje nurodytais aspektais.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

33.       Nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės (savivaldybės) civilinės atsakomybės klausimas pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų veiksmų.

34.       Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė (savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247  str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

35.       CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012).

36.       Savivaldybės institucijų ir įstaigų įgaliojimus vaiko teisių apsaugos srityje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 52 straipsnis, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad šios institucijos ir įstaigos organizuoja ir finansuoja socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) ir kitų reikalingų paslaugų vaikui ir šeimai prieinamumą ir kompleksiškumą, teikdamos prioritetą paslaugų teikimui bendruomenėje (1 d. 1 p.); užtikrina vaikui ir šeimai pirminę informacinę, konsultacinę pagalbą, organizuoja socialinių paslaugų ir kitos pagalbos teikimą šeimai, užtikrina, kad socialinių paslaugų įstaigų ar kitų įstaigų, kurioms savivaldybė suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimai tam tikroje savivaldybės teritorijoje ar jos dalyje, vadovai laiku paskirtų atvejo vadybininkus ir pagal poreikį – kitus atvejo vadybos specialistus, rūpinasi pagalbos planuose nustatytų priemonių ir paslaugų suteikimu (1 d. 4 p.).

37.       Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016). Taigi, pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

38.       Nors, kaip jau minėta, ieškovai neteisėtus atsakovės specialistų veiksmus įrodinėjo remdamiesi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, tačiau pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime, aptaręs ieškinio esmę, pacitavęs įstatymų nuostatas (CK 6.245 str. 1 d., 6.250 str., 3.2541 str., LR Konstitucijos 38 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 363 str. 37 str.), nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismas negali nustatyti, kad Tarnyba veikė neteisėtai. Tokią išvadą teismas padarė tik iš esmės vertindamas tik ieškovo T. B. veiksmus ir selektyviai išvardindamas atsakovės bei trečiojo asmens BĮ „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“ priimtus sprendimus, neįvardindamas konkrečių specialistų veiksmų, sprendžiant klausimus, susijusius su nepilnamečio P. B. paėmimu iš tėvų, nevertindamas Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų. 

39.       Pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177 str., 185 str.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Kaip jau minėta, CPK 8 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami civilines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys (prašymas) yra tenkintinas (CPK 176 str.).

40.       CPK 176

41.       Teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, jog pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus bei pašalino prieštaravimus, vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, iš esmės nepatikslino šalių įrodinėjimo pareigos (pvz. pateikti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartį, kt. įrodymus), byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus vertino selektyviai, netinkamai, neatsižvelgdamas į tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, bei juos reglamentuojančias teisės normas, nes pagal CPK 6.271 straipsnio 1 dalį  žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nevertindamas, ar ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, nes šalį pakeisti tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme.

42.       Nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, vis dėlto apeliacija nėra ir neturėtų virsti detaliu bylos nagrinėjimu iš naujo, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių ir įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes buvo neatskleista bylos esmė, o dėl tirtinų bylos aplinkybių masto, pašalinti nurodytų aplinkybių nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). Grąžinant bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43.       Pažymėtina, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės, todėl teisėjų kolegijai, priėmus sprendimą dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo apylinkės teismo 2024 m. gruodžio17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                           Žibutė Budžienė

                      Diana Labokaitė

                    Lina Žemaitienė