Administracinė byla Nr. I-2277-171/2010
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01436-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 70.1; 73
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko sekretoriaujant Jūratei
Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Dariui Krukoniui,
atsakovo atstovams N. P., Juliui Raškauskui, Arūnui
Umbrasui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos kultūros
ministerijos atstovėms Inai Sokolskai ir Irmai Grigaitienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę
bylą pagal pareiškėjų Vilniaus arkivyskupijos bei VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos
ekonomo tarnyba“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros
ministerijos (toliau – Departamentas) dėl akto panaikinimo (tretieji
suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros
paveldo skyrius).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l.
23–25), kuriame prašo panaikinti Departamento 2010 m. balandžio 19 d. aktą Nr.
RG-50.
Paaiškino, kad Departamento direktorė patvirtino
2010-04-19 aktą Nr. RG-50 (toliau – Aktas), kurį surašė Departamento 2010-02-25
įsakymu Nr. Į-056 sudaryta komisija sužaloto kultūros paminklo Vilniaus basųjų
karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio galerijos ir koplyčios, esančių:
Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 12, 14, Vilniuje, atkūrimo
būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti (toliau – Komisija). Nurodo, kad minėti
statiniai nuosavybės teise priklauso Vilniaus arkivyskupijai.
Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo kultūros
paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Paveldo įstatymas) 5 str. 10 d. 20 p., Departamentas
nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir
nuostolių dydį. Pagal Paveldo įstatymo 2 str. 21 d. nekilnojamoji kultūros
paveldo vertybė – tai jos reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių visuma.
Vertingųjų savybių apibrėžimas pateiktas Paveldo įstatymo 2 str. 40 p. Akcentavo,
kad Departamentas, kaip ir kiekvienas viešojo administravimo subjektas, savo
diskrecijos teisę gali realizuoti tik įstatymo nustatytose ribose, o dėl
viešojoje teisėje dominuojančio imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo
metodo, teisės ir pareigos normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama
prielaidų teisės normas aiškinti plečiamai. Daro išvadą, kad Departamentas
Paveldo įstatymo pagal kompetenciją yra įgaliotas nustatyti tik teisės aktų
reglamentuota tvarka nustatytoms pastatų vertingosioms savybėms padarytą žalą,
o ne visoms pastatų dalims ar įrenginiams.
Pareiškėjai pažymėjo, kad nei Pirmoji, nei Antroji Departamento
taryba, nei jokia kita vertinimo taryba nenustatė Galerijos ir Koplyčios
vertingųjų savybių, neparengė privalomųjų vertinimo tarybų aktų ir vadovaudamasi
Kultūros vertybių registro (toliau – Registras) nuostatomis, patvirtintomis Vyriausybės
2009-09-23 nutarimu Nr. 1179, 6.1 ir 17.6 p., nepateikė vertingųjų savybių
sąrašų Registrui. Taigi, pareiškėjai neturėjo jokių galimybių teisės aktų
nustatyta tvarka gauti informaciją apie Galerijos ar Koplyčios vertingąsias
savybes.
Atkreipė dėmesį, kad pagal Departamento 2005-06-09
įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų nuostatų 15 p. Vertinimo tarybos posėdžiuose turi
teisę dalyvauti valdytojai, analogiška nuostata numatyta ir Paveldo įstatymo 10
str. 1 ir 2 d. Tai atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytas nuostatas
dėl subjekto teisės dalyvauti bet kokioje administracinėje procedūroje,
susijusioje su jo teisėmis, tačiau Arkivyskupija nėra gavusi jokio pranešimo
dėl minimo objekto – Galerijos ar Koplyčios – vertingųjų savybių nustatinėjimo.
Konstatuoja, kad Komisija nustatinėjo žalą
vertingosioms savybėms, kai pačios vertingosios savybės dėl Departamento kaltės
vertinimo tarybų nebuvo nustatytos. Žalos nustatymo metu Departamentas buvo
sudaręs net dvi veikiančias nekilnojamojo kultūros pavelde vertinimo tarybas,
tačiau į minėtas tarybas nesikreipė, kad būtų nustatytos Galerijos ir Koplyčios
vertingosios savybės.
Nurodo, kad Komisijos narys V. K. pateikė
savo atskirąją nuomonę dėl Akto, kurioje nurodė, kad kol Departamento Nekilnojamojo
kultūros paveldo vertinimo taryba nepatikslino šio objekto vertingųjų savybių
bei autentiškumo, tol nustatyti žalos dydį ir atkūrimo būdus nėra galimybių.
Nurodo, kad Departamento Vilniaus teritorinio padalinio
atstovė Komisijoje inspektorė Nijolė Vaitiekūnaitė 2010-04-15 pateikė savo
atskirą nuomonę, kurioje taip pat nurodė, kad mano, jog Komisija neteisėtai
savo nuožiūra nustačiusi vertingąsias savybes, negalėjo objektyviai
paskaičiuoti padarytos žalos dydžio, todėl nesutinka su Komisijos Akte išdėstytomis
išvadomis.
Teigia, kad Komisija, savavališkai nustatinėdama
vertingąsias savybes, pažeidė Paveldo įstatymo 8 str. 5 d., pagal kurią vertingųjų
savybių nustatymas priskirtinas išimtinai nekilnojamojo kultūros paveldo
vertinimo taryboms, taip pat Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų
pavyzdinius nuostatus, pažeidė viešojoje teisėje veikiantį įstatymo viršenybės
ir teisinio apibrėžtumo principą, kuris lemia tai, kad visi viešojo
administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti
konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos
aiškinimas yra negalimas.
Paaiškino, kad Komisija
nustatinėjo žalą „vertingosioms savybėms“, kurios nebuvo teisės aktų nustatyta
tvarka nustatytos ir nebuvo užfiksuotos ir įvardintos Vilniaus basųjų karmelitų
vienuolyno pastatų ansamblio pagrindiniame dosjė, kuris yra vienas pagrindinių
dokumentų rengiant tvarkybos darbų projektą ir atliekant tvarkybos darbus.
Nurodo, kad remiantis teisės
aktų nuostatomis, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie
Aplinkos ministerijos turi prioriteto teisę aiškinti Statybos įstatymo
nuostatas, nustatyti statybos ar remonto rūšis ir net metodiškai vadovauti
tokiam viešojo administravimo subjektui kaip Departamentui, vykdančiam statinių
naudojimo priežiūrą. Mano, kad Komisija, reikalaudama statybos leidimo ir
remonto darbus galerijoje kvalifikuodama kaip savavališkus, neteisingai
interpretuoja ir aiškina teisės aktus, peržengia savo kompetencijos ribas, o
tai parodo Akto ir jame esančių duomenų nepatikimumą.
Pareiškėjai mano, kad Aktas
pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. normas, kadangi yra nepagrįstas
faktais: 1) prie jo nepridėti nei planai, schemos su pažymėtomis žalos
nustatymo vietomis, nei fotofiksacijos. Iš tokio Akto taip pat neįmanoma
nustatyti, kuriose vietose ir kada Komisija vykdė savo veiksmus, matavimus. Komisija
priskaičiavo žalą darbams, atliktiems pagal leidimą ir nenurodė, kurie tiksliai darbai atlikti ne pagal
leidimą. 2) Aktas nepagrįstas teisės aktų
normomis, nurodymas „nesilaikant
dalies PTR 3.06.01:2007 reikalavimų“ yra teisiškai neapibrėžtas ir
apsunkina pareiškėjų teisines galimybes pagrįsti savo nuomonę ir teisę į gynybą,
kad tvarkybos darbų projektas yra tinkamai parengtas. Komisijos kaltinimai pareiškėjams
dėl nukrypimo nuo tvarkybos darbų projekte numatytų sprendinių yra nepagrįsti
ir teisės aktams prieštaraujantys bei abstraktūs
Teigia, kad nuostolių dydį
nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“, kurios atstovas net nebuvo Komisijos
narys, taip pakartotinai pažeistos Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių
atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo normos. Prie Akto
pridėtame UAB „A.J.K.K.“ orientacinės kainos skaičiavimo aiškinamajame rašte parašyta, jog skaičiuojant atsižvelgta į Aplinkos
ministerijos rekomenduojamą „Statybos (darbų) kainos skaičiavimo tvarką”, bet
nenurodyta nei kada, nei kokiu įsakymu ji patvirtinta.
Mano, kad Aktas iš esmės pažeidė Paveldo įstatymo 23
str. 4 d. Pirmoji ir Antroji vertinimo tarybos neatliko išsamių istorinių
šaltinių bei fizinių tyrimų, nenustatė Galerijos vertingųjų savybių, o Vilniaus
m. savivaldybės paveldosaugos vadovas nepritarė Aktui.
Mano, kad Aktas taip pat pažeidė Paveldo įstatymo 29
str. 2 d., kadangi jame nenustatyti visuomenės patirti nuostoliai, nes tik
visuomenės patirtus nuostolius Departamentas gali reikalauti atlyginti. Akte iš
viso nenurodyta, kiek prarasta valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidų
sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti (netiesioginiai nuostoliai).
Taigi, šiurkščiai nesilaikyta įstatymo reikalavimų.
Nors 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-053 ir įsakymu Nr. Į-056
buvo sudarytos dvi komisijos, kurių viena vertino Vilniaus teritorinio
padalinio veiklą, o kita vertino žalą, padarytą Galerijos vertingosioms savybėms,
tačiau Komisijos Akte nenurodyta, kurių iš asmenų, paminėtų abiejų komisijų
išvadose, netinkami veiksmai, priešingi teisės aktų reikalavimams, buvo pasekmė
žalos, atsiradusios Galerijai. Pareiškėjams nėra aišku, ar Departamento
Vilniaus teritorinio padalinio specialistų veiksmai, kuriais jie išdavė Sąlygas
tvarkybos darbų projektams, ar architektų, rengusių projektą tvarkybos darbams Galerijoje,
ar asmenų, kurie prižiūrėjo ir vykdė rangos darbus, veiksmai buvo neteisėti ir
dėl jų atsirado Akte nurodyti nuostoliai. Be to yra visiškai neaišku, kuriam iš
juridinių asmenų – Vilniaus arkivyskupijai kaip Galerijos valdytojai ar Ekonomo
tarnybai kaip rangos darbus vykdžiusiam juridiniam asmeniui, bus pateiktas
reikalavimas atlyginti Akte nustatytą žalą. Pažymėjo, kad Ekonomo tarnyba kaip
atskiras juridinis asmuo tik vykdė rangos darbus Galerijoje, taigi Komisija
neįvardijo, kas ir kokia dalimi privalo atlyginti žalą, taip pažeisdama teisės
aktų reikalavimus ir Lietuvos teismų išaiškinimus.
Skunde pareiškėjai teigia, kad Departamento direktorė bei jos sudarytos Komisijos nariai A. D. ir N. P. yra šališki, tuo yra
pažeistas VAĮ 3 str. 1 d. 2 punktas, numatantis, kad viešasis administravimas
privalo remtis objektyvumo
principu, kuris
nurodo, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo
administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Jų
išankstinę visuomenės nuomonę formuojantys pasisakymai buvo publikuoti
visuomenės informavimo priemonėse ir oficialiame Departamento puslapyje.
Paaiškino, kad Komisija buvo sudaryta 2010 vasario 25 dieną, o
pakvietimas dalyvauti jos darbe buvo pateiktas daugiau kaip po vieno mėnesio – jau
esant paruoštam Akto projektui, taigi galerijos valdytojo pakvietimas
dalyvauti Komisijos darbe buvo tik formalus Sužalotų nekilnojamųjų kultūros
vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos 4 punkto
įvykdymas.
Pareiškėjai mano, kad Akto
išvados remiasi Departamento direktorės 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-053 sudarytos
laikinosios komisijos išvadomis, tuo pažeidžiant VAĮ 3 str. 1, 2 punktus bei
Paveldo įstatymo 29 str. 1, 2 dalis.
Nurodo, kad Laikinosios
komisijos darbo tikslas buvo Vilniaus teritorinio padalinio veiklos
patikrinimas ir įvertinimas, tačiau Laikinoji komisija išėjo už jos kompetencijos
ribų, pasisakydama ir dėl pareiškėjų veiksmų, kurie neturi tiesioginio ryšio ir
reikšmės su Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veikla ir tokios
veiklos įvertinimu. Mano, kad Laikinosios komisijos išvados pažeidžia ir VAĮ 3
straipsnyje numatytus įstatymo viršenybės bei objektyvumo
principus,
kadangi
Laikinosios komisijos išvados kaip medžiaga savo apimtimi ir motyvais
viršijančios Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. į-053
numatytą užduotį – įvertinti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio
veiklą.
Teismo posėdyje pareiškėjų
atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino, kad
Departamentas buvo pateikęs reikalavimą atstatyti iki sužalojimo buvusią būklę,
tačiau vėliau jis buvo panaikintas ir pateiktas tokio paties turinio
pasiūlymas. Pareiškėjai pasiūlymo nutarė nevykdyti, kol teismas neišspręs ginčo
dėl Akto panaikinimo (II t., b. l.110–111 ).
Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime
(I t., b. l. 103–108) nurodė, kad Lietuvos TSR Ministrų
Tarybos 1963-01-21 nutarimu Nr. 46 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų
ansamblis buvo įrašytas į Lietuvos TSR respublikinės reikšmės architektūros
paminklų sąrašą. 2002 m. buvo parengtas Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno
pastatų ansamblio Vilniuje, (duomenys
neskelbtini) g. 12, 14, kultūros vertybės pagrindinis dosjė.
Vadovaujantis kultūros ministro 2005-04-29 įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu,
Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis pripažintas valstybės
saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe bei jai nustatytas viešojo pažinimo ir
naudojimo apsaugos tikslas. Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 155 Vilniaus
basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis kartu su visomis kompleksinėmis
dalimis paskelbtas kultūros paminklu.
Nurodo, kad Vilniaus basųjų
karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis patenka į Vilniaus senamiesčio
teritoriją, todėl tiek tvarkybos, tiek kitiems darbams privalomos Vilniaus senamiesčio
apsaugos reglamento nuostatos.
Teigia, kad, vadovaujantis
imperatyvia įstatymo nuostata, nustačius kultūros paveldo objekto sužalojimo
faktą, Departamento direktorius 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-056 sudarė Komisiją,
kuri savo darbe vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo
būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu. Teigia, kad atsižvelgiant į Paveldo
įstatymo 2 straipsnio 40 ir 41 dalių, Kultūros ministro įsakymo 2005-04-29 Nr.
ĮV-190 2 punkto nuostatas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente
nustatytus reikalavimus, keliamus kultūros paveldo objektų valdytojams, darbų
projektuotojams ir vykdytojams, atmestinas pareiškėjų teiginys, kad Komisija
negalėjo nustatyti galerijai ir koplyčiai padarytų nuostolių, nes nekilnojamojo kultūros paveldo
vertinimo tarybos nenustatė vertingųjų savybių.
Atsakovo manymu, atmestinos ir
pareiškėjo interpretacijos, paremtos atskirų asmenų asmeninėmis nuomonėmis, kad
sužaloti galerijos teraco laiptai, grindų plytelės, dvivėrės medinės durys koridoriuje
bei laiptų ranktūriai nebuvo vertingi. Atmestinas ir pareiškėjo teiginys, kad
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos
ministerijos pagal savo nuostatus metodiškai vadovauja statinių naudojimo
priežiūrą atliekantiems viešojo administravimo subjektams ir net tokiam viešojo
administravimo subjektui kaip Departamentui, kadangi vadovaujantis Statybos
įstatymo 42 str. 5 d. Statybos inspekcija metodiškai vadovauja tik šio
straipsnio 1 d. 2 ir 3 p. nurodytiems viešojo administravimo subjektams,
atliekantiems statinių naudojimo priežiūrą, tačiau ne Departamentui.
Priešingai, Paveldo įstatymo 5 str. 10 d. 1 p. aiškiai nustato, kad
Departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamo kultūros paveldo apsaugai, o
tai, kad Statybos inspekcija, nustačiusi paprastojo remonto darbus, kuriems
konkrečiu atveju buvo privalomas Departamento pritarimas, nesurašė savavališkos
statybos akto, grindžiama Statybos įstatymo 1 str. 2 d. 2 p. nuostatomis, kad
nurodytais atvejais šis įstatymas (Statybos įstatymas) netaikomas.
Atsakovas mano, kad yra atmestinas
pareiškėjo teiginys, kad Komisijos rėmėsi Aktu, kuris nepagrįstas faktais. Tvarkybos
darbai turėjo būti atliekami pagal „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos“
užsakymu UAB „Archinova“ parengtą Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų
ansamblio Galerijos ir (duomenys neskelbtini) koplyčios vidaus patalpų
paprastojo remonto techninio projekto dalį „Tvarkybos darbai: (duomenys neskelbtini) koplyčios (02) ir Galerijos
(03) vidaus patalpų remontas – grindų ir laiptų apdailos keitimas, sienų dažymas,
esamų turėklų remontas“. Šis Tvarkybos darbų projektas buvo patikrintas
Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyr. specialistės. Išvadose
Laikinoji komisija nurodė, kad kultūros paveldo objekte buvo atlikti Tvarkybos
darbų projekte nenumatyti darbai. Laikinoji komisija savo išvadose pažymėjo,
kad vykdytų darbų metu pažeistas autentiškumas, buvo nustatyti ir įvardinti
pažeidimų faktai. Komisija patikrino Laikinosios komisijos pateiktus faktus,
išnagrinėjo esamus ir Komisijos surinktus dokumentus (projektus, istorinių
tyrimų medžiagą, archyvinius dokumentus), apskaičiuojant nuostolius taip pat
buvo atlikti reikiami matavimai, kurie tiksliai nurodyti 2010-04-19 akte Nr.
RG-50.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai
netinkamai aiškina ir PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos projektų
rengimo taisyklės“ 9 p. nuostatas. Šio punkto nuostatos nesuteikia teisės
nukrypti nuo tvarkybos darbų projekto darbų vykdymo eigoje, o reglamentuoja
tvarkybos darbų projekto sprendinių detalizavimą, rengiant tvarkybos darbų
projektą, darbo brėžiniais, techninėmis specifikacijomis ar kitais dokumentais.
Nurodo, kad Komisija vadovavosi tik nustatytais faktiniais
duomenimis ir savo veiklą grindė teisės aktų nustatyta tvarka.
Mano, kad yra atmestinas pareiškėjo teiginys, kad nuostolių
dydį nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“. Pažymėjo kad UAB „A.J.K.K.“,
veikianti pagal su Departamentu sudarytą viešojo pirkimo sutartį, atliko
Komijos paruoštame akte įvardintų darbų orientacinės kainos skaičiavimą, kuris
yra pridėtas prie 2010-04-19 Akto, o nenustatė nuostolių dydžio.
Komisija vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių
atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu, kurio 8 p.
nurodyta, kad nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal darbų medžiagų, mechanizmų,
darbo sąnaudų normatyvus, žalos ir nuostolių atlyginime normatyvus bei kitais
vertės nustatymo būdais. Prie Komisijos Akto pridėtame kainos skaičiavimo
aiškinamajame rašte nurodyta, kad skaičiuojant atsižvelgta į paveldo tvarkybos
reglamentą PTR 4.01.26:2007, kadangi siekiant atkurti iki sužalojimo buvusią
būklę būtina atlikti ir tvarkomuosius statybos darbus, apskaičiuojant nuostolių
dydį buvo naudojamos ir Aplinkos ministerijos rekomendacijos.
Atsakovo atstovai
per teismo posėdį palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, atstovas A.
Umbrasas papildomai paaiškino, kad reikalavimas atstatyti iki sužalojimo
buvusią būklę buvo panaikintas, kadangi Paveldo įstatymo 29 straipsnis departamentui
suteikia teisę pateikti pasiūlymą, o ne reikalavimą vykdant Aktą. Nurodė, kad pagal
Paveldo įstatymo 29 str. 2 d., pareiškėjui atsisakius vykdyti pasiūlymą,
Departamentas teiks ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl visuomenei
padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo, nes būtent tokią procedūrą
numato įstatymas (II t., b. l. 110–111).
Trečiasis
suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepimuose į skundą (II t., b. l.
84–86, 93–94 ) nurodė, kad iš pateiktų prie skundo dokumentų negali pasakyti,
kad vertingoji savybė būtų buvusi nustatyta laiku. Atkreipė dėmesį, kad Departamento
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2010-02-23 posėdyje nustatė
vertingąją savybę (duomenys
neskelbtini) koplyčiai, o ne Galerijai.
Pažymėjo, kad
Departamentas privalėjo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki
sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius, tačiau, Kultūros
ministerijos teigimu, pateikti dokumentai, turintys įrodyti žalos
apskaičiavimą, kelia abejonių, kokiu būdu ir ar pagrįstai Komisija nustatė
patirtų nuostolių dydį.
Mano, kad yra
svarstytina, kiek ir kaip Departamento teritorinio padalinio valstybės
tarnautojų veiksmai įtakojo žalos atsiradimą.
Kultūros
ministerija nurodo, kad yra svarbi ta aplinkybė, kuri nurodyta Statybos
inspekcijos rašte bei Akte, kad pažeidimų būta ir dalis darbų atlikta
nukrypstant nuo tvarkybos darbų projekte numatytų sprendinių, o dalis darbų
atlikta ne pagal projektą.
Teigia, kad
atsižvelgiant į kultūros paminklo istorinę, architektūrinę bei kultūrinę vertę,
abejotina, ar įdėtos visos pastangos, siekiant išsiaiškinti, ar kultūros
objekte vietoje paprastų remonto darbų neturėjo būti atlikti restauravimo
darbai.
Byla nutrauktina.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė,
kad Departamento direktoriaus
2010-02-25 įsakymu Nr. Į-056 (I t., b. l. 49–50) buvo sudaryta komisija
Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas Registre
– 748) galerijos (unikalus kodas Registre – 27325) ir koplyčios (unikalus kodas
Registre – 27324), esančių: Vilniuje, (duomenys
neskelbtini) g. 12, 14, Vilniuje, atkūrimo būdui ir nuostolių
dydžiui nustatyti.
Komisija, išnagrinėjusi
turimus dokumentus su kultūros paminkle Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno
pastatų ansamblio galerijoje ir patalpoje prie koplyčios atliktais darbais,
2010-04-19 surašė Aktą (I t., b. l. 21–24), kuriame nustatė, kad pagal
nustatytas aplinkybes dėl neteisėtų tvarkomųjų darbų buvo sužalota didelės
istorinės ir kultūrinės reikšmės nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros
paminklas, padaryti nuostoliai įvertinti 22 661, 27 Lt. Vadovaujantis teisės
aktais, padaryta žala, sužalojant didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės
kultūros vertybę, turi būti atlyginta ir atstatyta iki sužalojimo buvusi būklė,
vadovaujantis tokių darbų vykdymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjai
nesutinka su priimtu Aktu, prašo jį panaikinti.
Ginčo
esmė – Komisijos 2010-04-19 priimto Akto teisėtumas ir pagrįstumas.
Administracinių
bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis
nustato, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar
vidaus administravimo srityje. Šio įstatymo
15 straipsnyje nurodytos bylos,
priskirtos administracinių teismų kompetencijai, tarp jų – dėl valstybinio
administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių
subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir
pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.
Administracinių bylų
teisenos įstatymo
2 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad norminis
teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis
elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų
grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje yra nustatyta, kad individualus teisės
aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar
individualiais požymiais apibūdintų asmenų grupei.
Individualaus administracinio akto turinio
bendruosius reikalavimus nustato VAĮ 8
straipsnis, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas
objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 straipsnio 1
dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos
nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo
tvarka (8 straipsnio 2 dalis); turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar
valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo
pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (8 straipsnio 3
dalis).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja,
kad teisės aktas – tai valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam
tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama
privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises
ir pareigas.
Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą,
yra būtina nustatyti, ar pareiškėjų keliami reikalavimai dėl 2010-04-19 Akto panaikinimo patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15
straipsnio 1 dalyje išvardytų bylų, priskirtinų administracinių teismų
kompetencijai, sąrašą.
Kaip matyti iš ginčijamo Akto turinio, jame nėra
suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai apibrėžtai
asmenų grupei, konkrečiam subjektui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti
pareigų ar suteikta teisių.
Akte yra surašyta, kokie pažeidimai buvo nustatyti,
konstatuotas padarytos žalos dydis bei nurodyta, kad padaryta žala turi būti
atlyginta, o iki sužalojimo buvusi būklė turi būti atstatyta. Iš Akto turinio
matyti, kad Komisija jame jokių privalomo pobūdžio sprendimų neįtvirtino.
Avarijos tyrimo Aktas neatitinka VAĮ 8
straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų,
nenurodyta Akto apskundimo tvarka.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja,
kad Aktas negali būti laikomas individualiu ar norminiu teisės aktu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,
formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio
aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje
byloje objektu gali būti administracinis aktas, kuris nustato suinteresuotam
asmeniui atitinkamas teises ir pareigas, sukelia konkrečias teisines pasekmes.
Taigi, atsižvelgus į Akto turinį ir formuojamą
praktiką, ginčijamas 2010-04-19 Aktas negali būti laikomas savarankišku bylos
administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas), todėl administracinė
byla pagal Vilniaus arkivyskupijos bei VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“
skundą atsakovui Departamentui dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti
asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo
skyrius) nutrauktina.
Pažymėtina, kad Paveldo įstatymo 29 straipsnio 2
dalyje numatyta, kad už saugomo objekto ar vietovės apsaugą atsakinga
institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo
buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama,
Departamentas teikia ieškinius teismui dėl visuomenei padarytos žalos
atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas bei atsakovo
atstovai patvirtino, kad Departamentas yra pateikęs pareiškėjams pasiūlymą
atkurti iki sužalojimo buvusią būklę. Jei pareiškėjas neatkurs iki sužalojimo
buvusios būklės, Departamentas kreipsis į bendrosios kompetencijos teismą su
ieškiniu dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. Pareiškėjas
pasirinko savo teisės gynimo būdą nuginčyti Aktą, o vėliau spręsti, ar vykdyti
pasiūlymą (II t., b.l. 110–111).
Teismas, vadovaudamasis LR ABTĮ 101 straipsnio 1
punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsniu,
n u t a r i a:
nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjų
Vilniaus arkivyskupijos bei VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“
skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl
akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros
ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros
departamento Kultūros paveldo skyrius).
Nutartis per 7
dienas nuo jos paskelbimo atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos
administracinį teismą.
Teisėjai
Irena Paulauskienė
Rūta Miliuvienė
Henrikas
Sadauskas