Civilinė byla Nr. 3K-3-551/2012

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-05-3-09095-2010-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 93.1;

(S)

     102.2; 102.5; 116.5.3; 123.7; 123.9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 7 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir V. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovams R. P. ir V. D. dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Byloje keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių prašymo atnaujinti terminą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo padavimo (CPK 287 straipsnio 1 dalis), galiojimo laiko atžvilgiu klausimai.

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 1592,47 Lt nuostolių atlyginimui, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei lygiomis dalimis bylinėjimosi ir nuostolių apskaičiavimo išlaidas.

Atsakovams R. P. ir V. D. ieškinio ir jo priedų nuorašai, teismo pranešimas pateikti atsiliepimą, nesuradus jų paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu, buvo įteikti 2010 m. liepos 9 d. viešo paskelbimo spaudoje būdu.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino visiškai.

2012 m. sausio 9 d. atsakovų R. P. ir V. D. atstovė advokatė J. K. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, nes atsakovai šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

              Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi atsakovų atstovės pateiktą prašymą atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atmetė ir atsisakė priimti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Teismas nurodė, kad sprendimas už akių priimtas 2010 m. rugsėjo 8 d., o prašymas atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo akių peržiūrėjimo paduotas teismui tik 2012 m. sausio 9 d., t. y. jau pasibaigus CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytam naikinamajam trijų mėnesių terminui pareiškimui peržiūrėti teismo sprendimą už akių paduoti.

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartimi netenkino atsakovų atskirojo skundo ir paliko Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį nepakeistą.

Teismas nurodė, kad neatvykusi į teismo posėdį šalis sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnio 1 dalis). Šis dvidešimties dienų terminas pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti nėra naikinamasis, todėl, terminui pasibaigus, neišnyksta nurodyta asmens procesinė teisė. Tuo atveju, jeigu CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka praleistas terminas atnaujinamas, nurodyta teisė taip pat gali būti įgyvendinama. Tačiau nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje naujoje CPK 287 straipsnio redakcijoje įtvirtinta, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti negali būti teikiamas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos. Taigi, teismas pabrėžė, kad įstatymo leidėjas šia CPK 287 straipsnio pataisa nustatė trijų mėnesių naikinamąjį terminą tokiam pareiškimui paduoti. Bylos duomenimis, teismo sprendimas už akių nagrinėjamu atveju buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 8 d., o pareiškimą dėl šio sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovų atstovė išsiuntė tik 2011 m. gruodžio 12 d., t. y. praleidusi šį terminą. Konstatuota, kad atsakovai neįgyvendino savo procesinių teisių per įstatymo jiems nustatytus terminus. Nors atsakovų atstovė atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, tačiau teismas pažymėjo, kad pati atsakovų atstovė teigia, jog apie teismo priimtą sprendimą už akių atsakovė sužinojo 2011 m. lapkričio 18 d. ir ėmėsi aktyvių veiksmų savo interesams ginti, tačiau nepateikė jokių argumentų, kodėl prašymas peržiūrėti sprendimą už akių teismui buvo pateiktas praėjus beveik mėnesiui nuo atsakovės sužinojimo apie teismo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad kai įstatyme nustatytas terminas yra naikinamasis, jam pasibaigus asmeniui išnyksta teisė įgyvendinti savo procesines teises, o nurodyto termino teismas negali atnaujinti, taip siekiant užtikrinti teismų sprendimų ir jais nustatytų ar patvirtintų teisinių santykių stabilumą. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovai, pateikdami prašymą atnaujinti terminą pareiškimui peržiūrėti sprendimą už akių paduoti, praleido CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad teismas tokį atsakovų atstovės prašymą atsisakė priimti pagrįstai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasatoriai R. P. ir V. D. pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis bei atnaujinti kasatorių praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              Dėl civilinio proceso teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu. Kasatorių nuomone, teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, neatsižvelgė į jų galiojimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos nuostatas, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nes įstatymai neturi grįžtamosios galios, įstatymų ir kitų teisės aktų galia nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorių, netinkamai aiškindamas ir taikydamas proceso teisės normas, apribojo asmens galimybes ginti pažeistas teises tokiomis sąlygomis, kurios buvo įstatymų leidėjo nustatytos atliekant procesinius veiksmus – priimant teismo sprendimą už akių, taip pažeisdamas civilinio proceso teisės principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai), Teismų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, CK 1.6 straipsnį. Kasatoriai pabrėžia, kad sprendimas už akių buvo priimtas galiojant 2002 m. vasario 28 d. CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. IX-743 patvirtinta CPK 287 straipsnio redakcija, kurios 1 dalyje tuo metu nebuvo įtvirtintas trijų mėnesių naikinamasis terminas prašymui atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti. Naikinamasis trijų mėnesių terminas tokiam prašymui paduoti nustatytas tik CPK 287 straipsnio 1 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2011 m. spalio 1 d. (pakeitimai priimti 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480). Taigi, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas atsakovų prašymą atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti turėjo nagrinėti pagal CPK 287 straipsnio 1 dalies nuostatas – 2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 originaliąją redakciją, kuri buvo taikoma ir priimant teismo sprendimą už akių, o ne vadovautis CPK pakeitimais, labiau suvaržančiais atsakovų teises, įsigaliojusiais tik nuo 2011 m. spalio 1 d. Kasatorių manymu, teismas negalėjo taikyti dviejų skirtingų CPK 287 straipsnio 1 dalies redakcijų nagrinėjamoje byloje, todėl netinkamai ir neteisingai išsprendė termino atnaujinimo klausimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

              Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas netyrė atsakovų pateiktų įrodymų, susijusių su procesinio termino praleidimo priežasčių svarbumo nustatymu, todėl iš esmės nesprendė praleisto termino atnaujinimo klausimo, taip apribodamas atsakovų teisę į teisminę gynybą. Teismas, jų manymu, priimtoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad atsakovų atstovė nepateikė teismui jokių argumentų, kodėl prašymas peržiūrėti sprendimą už akių teismui buvo pateiktas praėjus beveik mėnesiui nuo atsakovės sužinojimo apie tokį teismo sprendimą. Teismas nevertino atsakovės R. P. aktyvių veiksmų, siekiant savo ir kito atsakovo V. D., atliekančio laivės atėmimo bausmę, interesų gynybos iškart po to, kai sužinojo apie priimtą teismo sprendimą už akių (2011 m. lapkričio 14 d.). Kasatorių teigimu, jie dvidešimties dienų procesinį terminą, įtvirtintą CPK 287 straipsnio 1 dalyje, praleido nedaug, nes jis prasidėjo 2011 m. lapkričio 14 d., o pareiškimas teismui išsiųstas 2011 m. gruodžio 12 d., terminas praleistas dėl svarbių priežasčių – atsakovė, gyvenanti Anglijoje, rinko įrodymus dėl jos nedarbingumo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d., todėl turėjo važinėti į Angliją ir Lietuvą, o atsakovas V. D. yra įkalinimo įstaigoje, neįgalus, todėl R. P. turėjo pas jį apsilankyti, taip pat surinkti įrodymus iš AB „Lietuvos dujos“ apie suvartotą dujų kiekį, paneigiančius ieškovo teiginius, kad atsakovams priklausančios patalpos yra nešildomos.

              Dėl vienodos teismų praktikos formavimo. Kasatoriai nurodo, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė savo paties formuojamos praktikos tapačiu klausimu ir iš esmės priešingai išsprendė klausimą, spręstą Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-812-259/2012.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinio skundo netenkinti ir nurodo, kad, jo nuomone, šiuo atveju sprendžiant termino atnaujinimo procesinį klausimą, tinkamiausia taikyti vadinamąją procesinių veiksmų teoriją, pagal kurią kiekvienas procesinis veiksmas, kiekviena procesinė teisė ar pareiga turi būti įgyvendinta pagal tada galiojusį įstatymą. 2002 m. vasario 28 d. CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-743 reguliuoja tik skirtingų proceso kodeksų, bet ne atskirų kodekso normų taikymą laiko atžvilgiu. Pagal analogiją, anot ieškovo, turėtų būti taikomas šio įstatymo 9 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tik tie prašymai atnaujinti procesą, kurie priimti iki CPK įsigaliojimo, nagrinėjami pagal proceso teisės normas, galiojusias iki CPK įsigaliojimo, o prašymai pateikti jau galiojant naujajam kodeksui, nepriklausomai nuo to, kokiam kodeksui galiojant buvo išnagrinėta byla, turi būti nagrinėjami pagal galiojantį kodeksą. Ieškovas pabrėžia, kad CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus ir nors vienareikšmiškai šis straipsnis nepateikia atsakymo dėl termino atnaujinimo sprendimo, tačiau, įvertinant, kad šis savarankiškas veiksmas nėra siejamas tiesiogiai nei su pačiu terminu, nei su konkrečia bylos stadija, turėtų būti taikomos procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusios teisės normos. Ieškovas pabrėžia, kad sprendimo už akių peržiūrėjimas negali būti laikomas apeliacinio nagrinėjimo stadija, nes peržiūrėjimą atlieka tos pačios instancijos teismas, nedraudžiant bylą nagrinėti tam pačiam teisėjui, bei nėra vertinama galima teisėjo ar teismo klaida, o vertinami byloje anksčiau nevertinti įrodymai, tokie požymiai būdingi proceso atnaujinimui, nei kokiai kitai (bylos nagrinėjimo) proceso stadijai. Proceso atnaujinimo stadija prasideda nuo prašymo pateikimo, todėl, taikant nurodytą teoriją, turėjo būti vadovaujamasi stadijos pradžioje galiojusiais procesiniais įstatymais, t. y. CPK 287 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. spalio 1 d. Kita vertus, ieškovas mano, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą turėtų būti vertinamas kaip savarankiškas procesinis veiksmas, o įvertinus jį kaip savarankišką veiksmą, taip pat turėtų būti taikoma to veiksmo atlikimo metu galiojusi CPK norma. Šiuo atveju netgi nėra ginčo dėl termino konkrečiam veiksmui atlikti, jis (t. y. 20 dienų terminas) liko nepakitęs, ieškovas sutinka, kad būtent terminui paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turi būti taikoma sprendimo priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, o šiuo atveju nagrinėjamas ginčas dėl termino atlikti veiksmą atnaujinimo, kuriam jau taikomas prašymo atnaujinti terminą pateikimo metu galiojantis teisinis reglamentavimas.

              Ieškovas taip pat teigia, kad R. P. yra atsakinga už atsiradusius jai neigiamus padarinius, nes asmuo, kuris slapstosi (byloje esanti VPK pažyma patvirtina, kad policija negalėjo nustatyti jos gyvenamosios vietos), turi juos: tiesioginį asmenišką neinformavimą apie vykstančias bylas ir dėl sprendimo peržiūrėjimo ribojimo, prisiimti.

              Taip pat ieškovas nurodo, kad net jei ir būtų atmesti argumentai dėl proceso įstatymo taikymo pagal veiksmo atlikimo momentą, būtina įvertinti, kad paprastai teisėje, įvedus naujus terminus, jų maksimalaus momento taikymas pradedamas skaičiuoti ne vėliau nei nuo įstatymo įsigaliojimo momento, t. y. įsigaliojus CPK 287 straipsnio 1 dalies nuostatų naujai redakcijai, nustatytas trijų mėnesių naikinamasis terminas visais atvejais negalėjo sueiti vėliau nei 2012 m. sausio 1 d., t. y. po trijų mėnesių nuo jo įvedimo, o kasatoriai pavėlavo pateikti prašymą peržiūrėti sprendimą, nes teisme jis buvo gautas tik 2012 m. sausio 9 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių sprendimo už akių priėmimą ir peržiūrėjimą, galiojimo laiko atžvilgiu

              Kasatoriai ginčija teismų procesinius sprendimus, remdamiesi tuo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas jų prašymą atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti turėjo nagrinėti pagal CPK 287 straipsnio 1 dalies nuostatas, galiojusias ir taikytas priimant teismo sprendimą už akių (2002 m. vasario 28 d. CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-743), o ne vadovautis CPK pakeitimais (2011 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-1480), labiau suvaržančiais kasatorių teises, įsigaliojusiais tik nuo 2011 m. spalio 1 d.

              Civilinio proceso teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklės yra įtvirtintos CPK 3 straipsnio 8 dalyje: civilinis procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo metu, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus.                Dėl CPK normų, reglamentuojančių sprendimo už akių peržiūrėjimą, taikymo laiko atžvilgiu kasacinis teismas yra pasisakęs  2012 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DNB lizingas v. R. G., UAB ,,Gintarinė plunksna“, bylos Nr. 3K-3-349/2012. Šioje nutartyje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 13 d. nagrinėdamas prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, priimtą 2011 m. rugsėjo 1 d., turėjo taikyti nutarties priėmimo metu galiojančias (priimtas 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480, įsigaliojusias nuo 2012 m. spalio 1 d.) sprendimo už akių peržiūrėjimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl to, kokie procesiniai įstatymai turi būti taikomi pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo padavimui. Toliau plėtodama aktualią teismų praktiką teisėjų kolegija išaiškina, kad šiuo atveju turi būti taikomi proceso teisės įstatymai, galiojantys pareiškimo dėl sprendimo už akių padavimo, kaip atskiro procesinio veiksmo, atlikimo metu. Sprendimas už akių priimtas 2010 m. rugsėjo 8 d., o prašymas atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti paduotas 2012 m. sausio 9 d.  Taigi, bylą nagrinėję teismai, spręsdami prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą pagal prašymo padavimo metu galiojusią CPK 287 straipsnio redakciją, nepažeidė proceso teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių. Dėl proceso įstatymų, reglamentuojančių sprendimo už akių peržiūrėjimą, taikymo skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teisingumo pasisakoma toliau šioje nutartyje.

              Dėl CPK 287 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-1480) nustatyto trijų mėnesių termino prašymui atnaujinti praleistą pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo padavimo terminą taikymo

              Civilinio proceso teisės įstatymai turi užtikrinti veiksmingą asmens teisės į teismą, įtvirtintos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje  įgyvendinimą. Į šią principinę nuostatą turi būti atsižvelgiama teismui aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas.

              Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tinkamas teismo procesas grindžiamas lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitais visuotinai pripažintais demokratiniais principais (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas Dėl teisės kreiptis į teismą). Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. <...> Civiliniame procese asmenų lygybės teismui principas pasireiškia kaip procesinio lygiateisiškumo principas. <...> Lygiateisių proceso šalių ginčas, kai kiekviena iš bylos šalių teisminio nagrinėjimo metu naudojasi vienodomis galimybėmis, išreiškia civilinio proceso esmę (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas Dėl Komercinių bankų įstatymo). <...> Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises, pvz., ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį ir t. t. <...> Svarbu, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo būtų laikomasi visose proceso stadijoje, nes nuo jo įgyvendinimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos).

Nurodytos konstitucinės doktrinos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismui sprendžiant ginčą, konstitucinės teisės į teisingą teismą garantija lygiais pagrindais naudojasi tiek į teismą besikreipiantis, tiek ir nuo jo reikalavimų besiginantis asmuo. Bylą nagrinėjantis teismas jiems turi sudaryti vienodas ir tinkamas galimybes naudotis įstatyme įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ginant savo teises ir teisėtus interesus. Teisingas teismo procesas neatskiriamas nuo asmens teisės būti išklausytam teisme, t. y. teisės žinoti apie jam reiškiamus reikalavimus ir pateikti atsikirtimus į juos, o kad pasinaudotų šia teise, asmuo visų pirma turi būti tinkamai, įstatyme nustatyta tvarka informuotas apie pradėtą teismo procesą ir procesinių dokumentų turinį.

               Teisė būti informuotam apie teismo procesą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje traktuojama kaip sudėtinė teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, dalis. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad valstybės pozityviosios pareigos užtikrinant šią teisę nėra absoliučios ir asmens teisė dalyvauti procese nereiškia valdžios institucijų pareigos „pristatyti“ jį į teismą, jei jis pats nerodo pakankamai pastangų dalyvauti procese. Valstybė gali nustatyti specialias procesines nuostatas, leidžiančias teismui išspręsti ginčą nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui, tik su sąlyga, kad užtikrinama su procesu susijusių asmenų tinkama teisių apsauga. Vertindamas, ar valstybės valdžios institucijos užtikrino tinkamą asmens teisių apsaugą, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar valstybės institucijos dėjo visas įmanomas (geriausias) pastangas su procesu susijusio asmens buvimo vietai nustatyti. Kitas svarbus kriterijus teismui sprendžiant dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo – tai, ar asmuo, kurio byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, turi prieinamą gynybos priemonę nacionaliniu lygiu, t. y. ar jis gali veiksmingai ginčyti  bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant teisėtumą. Pavyzdžiui, byloje, kurioje pareiškėjas – atsakovas civiliniame procese – išsikėlė iš savo būsto ir negalėjo būti surastas ieškovų nurodytu adresu, Europos Žmogaus Teisių Teismas nenustatė pažeidimo valstybės veiksmuose nacionaliniams teismams išnagrinėjus bylą pareiškėjui nedalyvaujant, ypač atsižvelgus į tai, kad valstybės valdžios institucijos dėjo visas įmanomas (geriausias) pastangas pareiškėjo buvimo vietai nustatyti, užklausiant policiją bei paskelbus apie bylos nagrinėjimą spaudoje. Konstatuota, kad pareiškėjas turėjo prieinamą gynybos priemonę nacionaliniu lygiu – jis galėjo ginčyti viešo dokumentų įteikimo teisėtumą arba pagrindinio proceso metu, arba per penkerius metus po to, kai sprendimas įsiteisėjo, arba vėlesniame vykdymo procese (žr., a contrario,  N. D. v. Portugal, no. 69829/01, decision of 10 April 2003).

Savo ruožtu kitoje byloje (D. O. v. Spain, no. 423/03, 22 June 2006) Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl nepakankamo teismų rūpestingumo, nustatant pareiškėjo adresą ir nesudarant pareiškėjui galimybės kreiptis dėl jam nedalyvaujant priimto sprendimo teisėtumo patikrinimo. Teismas kaip pažeidžiančią teisės į teisingą teismą esmę įvertino situaciją, kai, išnagrinėjus bylą pareiškėjui nedalyvaujant procese, nes jam siųsti šaukimai grįždavo neįteikti su nuoroda „neteisingas adresas“, teismo sprendimą paskelbus spaudoje ir pareiškėjui kreipusis dėl jo panaikinimo, nurodant, kad jis nebuvo informuotas apie įvykusį procesą ir kad jo adresas yra kitas, nei nurodytas teismo dokumentuose, nacionaliniai teismai atmetė pareiškėjo prašymą peržiūrėti sprendimą, kaip pateiktą suėjus atitinkamiems senaties terminams.

Nagrinėjamoje byloje teismai atsisakė priimti kasatorių prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir vertinti kasatorių nurodytas aplinkybes dėl netinkamo informavimo apie prieš juos pradėtą teismo procesą, remdamiesi tuo, kad kasatoriai praleido CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių naikinamąjį terminą prašymui atnaujinti terminą paduoti. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas dėl teisės į teisingą teismą užtikrinimo teismo procese ir įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias sprendimo už akių peržiūrėjimą, nepagrįstai apribojo pareiškėjų teisę į tinkamą teismo procesą, todėl skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti ir naikintini.

Aktualioje CPK 287 straipsnio 1 dalies normoje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (toliau – Pareiškimas); šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių; dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti praleistą terminą, gali būti duodamas atskirasis skundas; prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos.

Praėjus trims mėnesiams nuo sprendimo už akių priėmimo dienos negali būti atnaujinamas terminas pareiškimui dėl jo peržiūrėjimo paduoti, todėl pareiškimas negali būti priimtas. Taigi, sprendimas už akių negali būti peržiūrėtas, jeigu nuo jo priėmimo dienos praėjo daugiau negu trys mėnesiai. Toks įstatyme nustatytas reglamentavimas, grindžiamas civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, skatina bylos dalyvius aktyviai naudotis procesinėmis teisėmis ginant savo interesus teisme, tačiau nei CPK 287 straipsnyje, nei kitose CPK normose nėra tiesiogiai reglamentuota procesinė situacija, kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda šalis, kuri nebuvo tinkamai informuota apie procesą ir neturėjo galimybės ginčyti jai pateiktų ieškinio reikalavimų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatymai turi būti aiškinami ir taikomi, atsižvelgiant į juose įtvirtinto teisinio reglamentavimo tikslus bei bendruosius principus. Tiks toks įstatymų taikymas užtikrina veiksmingą, o ne formalų teisės į teismą įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju aktualios proceso teisės normos, nustatančios sprendimo už akių priėmimo sąlygas, ir pirmiau aptartos principinės asmens teisių procesinės garantijos. CPK 285 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimo už akių priėmimą, be kita ko, nustatyta ir tai, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente  prašė priimti sprendimą už akių (CPK 287 straipsnio 1 dalis); sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta CPK nustatyta tvarka (287 straipsnio 2 dalis); teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių: 1) kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, procesinį dokumentą <...> (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pagal įstatymą negalima tokia procesinė situacija, kai sprendimas už akių priimamas apie iškeltą bylą tinkamai nepranešus kitai ginčo šaliai. Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad asmens teisė būti informuotam apie procesą ir būti išklausytam – neatsiejama jo teisės į teisingą teismą dalis, taip pat tai, kad civilinis procesas turi užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims, todėl civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad pasiektas rezultatas neprieštarautų šiems principams. Įvertinusi aptartas nuostatas teisėjų kolegija išaiškina, kad CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, jog prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos gali būti taikomas tik toms procesinėms situacijoms, kurios yra nustatytos CPK 285 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimo už akių priėmimą, t. y. kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda asmuo, kuris buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą.

Įvertinusi procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriams nebuvo tinkamai pranešta apie teismo procesą, todėl jiems CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių naikinamasis terminas prašymui peržiūrėti sprendimą už akių paduoti skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo dienos,  negali būti taikomas.

Kasatoriai teigia, kad ieškovo nurodytu adresu niekada negyveno, tai yra tik jų turto buvimo vietos adresas. Juo siųsti teismo šaukimai grįžo su pašto darbuotojo pastabomis, kad kasatorė R. P., kaimynų iš šio namo trečiojo ir pirmojo butų tvirtinimu, tikrai išvykusi į Angliją, ten dirba ir gyvena, o kasatorius V. D. tų pačių kaimynų, tvirtinančių, kad tikrai žino, duomenimis, yra kalėjime. Proceso normose, sprendimo už akių nagrinėjimo metu  reglamentavusiose įteikimą, buvo įtvirtinta, kad procesiniai dokumentai įteikiami fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra (CPK 122 straipsnis), įkalintiems asmenims procesiniai dokumentai įteikiami per atitinkamos įkalinimo įstaigos administraciją  (CPK 126 straipsnis), viešo paskelbimo būdu dokumentai galėjo būti įteikiami, jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam įstatyme nustatytam reglamentavimui ir faktinei situacijai, bylą nagrinėjantis teismas, vykdydamas pareigą užtikrinti realias asmenų procesinių teisių garantijas, turėjo imtis papildomų priemonių išsiaiškinti tikruosius kasatorių adresus, patikrinti pašto darbuotojų nurodytus duomenis gyventojų registre ir laisvės atėmimo vietas administruojančiose institucijose, prieš priimdamas nutartį viešai paskelbti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Pašto darbuotojui nurodžius, kad vienas kasatorių galbūt gyvena Anglijoje, o kitas yra laisvės atėmimo vietoje, teismo sprendimas užklausti apie jų gyvenamąją vietą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą negali būti pripažintas veiksmingomis ir pakankamomis pastangomis nustatyti tikrąją jų buvimo vietą. Pagal byloje esančius procesinius dokumentus nustatyta, kad egzistavo reali galimybė sužinoti tikruosius kasatorių adresus – tai pavyko teismo antstolei, vykdant priimtą sprendimą, nes, Gyventojų registro duomenimis, kasatorė yra deklaravusi kitą, negu nurodyta ieškinio pareiškime, gyvenamąją vietą ir gauna (priima) šiuo adresu siunčiamus procesinius dokumentus.

     Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atsisakydami priimti kasatorių prašymą peržiūrėti sprendimą už akių dėl to, kad yra praleistas CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių naikinamasis terminas, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl kasatorių prašymo peržiūrėti sprendimą už akių. Atsižvelgiant į tai, priimti procesiniai sprendimai naikinami ir kasatorių prašymo atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti priėmimo klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi įvertinti kasatorių nurodytas termino pareiškimui paduoti praleidimo priežastis ir išspręsti pareiškimo priėmimo klausimą pagal CPK 287 straipsnyje nustatytas taisykles.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2012 m. gruodžio 7 d. pažymą susidarė 21,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme. Kadangi prašymo peržiūrėti sprendimą už akių priėmimo klausimas perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, susidariusios procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nepriteisiamos, dėl to turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį ir  Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti. Prašymo peržiūrėti sprendimą už akių priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.              

Teisėjai                                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

        Algis Norkūnas

        Sigita Rudėnaitė