Baudžiamoji byla Nr. 2K-72-511/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19415-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.11;

1.2.23.2.2.2; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

nuteistajam L. Ž., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Vancevičiui,

nuteistojo D. S. gynėjui advokatui Arūnui Šalkauskui,

išteisintajam J. V., jo gynėjui advokatui Arnui Paliukėnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų; L. Ž. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų; J. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuspręsta netaikyti D. S. ir L. Ž. turtui išplėstinio turto konfiskavimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo L. Ž. gynėjo advokato Aleksandro Vancevičiaus ir nuteistojo D. S. gynėjo advokato Arno Paliukėno apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. S. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, prokuroro Gintaro Jasaičio, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo L. Ž., išteisintojo J. V., jų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       D. S. ir L. Ž. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti narkotinę medžiagą, tiksliai nenustatytą laiką, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. balandžio 26 d. 11.40 val., miško masyve, esančiame netoli Santariškių g. 119, Vilniuje, įrengtoje slėptuvėje (koordinatės (duomenys neskelbtini)) laikė labai didelį kiekį – 2026,84 g narkotinės medžiagos – kokaino, jį 2018 m. balandžio 26 d. 11.40 val. vietos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2.       J. V. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. S. ir L. Ž., iš anksto susitarę, turėdami tikslą parduoti, tiksliai nenustatytą laiką, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. balandžio 26 d. 11.40 val., miško masyve, esančiame netoli Santariškių g. 119, Vilniuje, įrengtoje slėptuvėje (koordinatės (duomenys neskelbtini)) laikė labai didelį kiekį – 2026,84 g narkotinės medžiagos – kokaino, jį 2018 m. balandžio 26 d. 11.40 val. vietos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Kasacinių skundų argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jį kaltu ir nuteisdami pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Kasatoriaus teigimu, byloje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad jis nėra susijęs su jam inkriminuota nusikalstama veika. Byloje nustatyta, kad jis niekada nebuvo prisiartinęs prie tos vietos, kur nuteistasis L. Ž. slėpė paketus su narkotinėmis medžiagomis. L. Ž. vienas pasiėmė iš slėptuvės paketą su narkotines medžiagas imituojančia medžiaga, jį padėjo kitoje vietoje ir tik jam pasitraukus netoliese buvo pastebėtas kasatorius. Tiek liudytojas L. K., tiek pats L. Ž. patvirtino kasatoriaus parodymus, kad kaltinime nurodytame miško masyve jie su L. Ž. ir išteisintuoju J. V. sportuodavo arba rinkdavo malkas pirčiai. Tokį jų bendravimo būdą yra nustatę ir policijos pareigūnai. Teismai nustatė, kad su policijos pareigūnais bendradarbiavęs liudytojas L. K. niekada su juo (D. S.) nebuvo susitikęs, nekalbėjo apie narkotinių medžiagų įgijimą, kasatorius niekada nesiūlė įsigyti ir jis iš kasatoriaus narkotinių medžiagų nepirko. Byloje techninėmis priemonėmis užfiksuoti nuteistojo L. Ž. ir liudytojo L. K. kontaktai taip pat patvirtina, kad jis (D. S.) narkotinių medžiagų L. K. nevežė ir nebuvo tarpininkas tarp asmens, ketinusio pirkti narkotines medžiagas. Nuteistasis L. Ž. visiškai pripažino savo kaltę ir nurodė, kad kasatorius niekuo nesusijęs su narkotinių medžiagų laikymu.

3.2.                      Kasatoriaus teigimu, nuteistasis L. Ž. patvirtino, kad pas jį (D. S.) rastas kastuvas yra jo ir kad laikinai jį padėjo į kasatoriui priklausantį automobilį. Nors byloje nustatyta, kad ant kastuvo rasta tokių pat augalų, kokie auga kaltinime nurodytame miško masyve, pėdsakų, tačiau šie augalai yra paplitę visoje Lietuvoje, todėl nepatvirtina, kad šiuo kastuvu buvo kasta žemė kaltinime nurodytoje vietoje. Minėtu netiesioginiu įrodymu teismas jam (D. S.) grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nors jokių tiesioginių įrodymų dėl jo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką byloje nesurinkta. Abiejų instancijų teismai neanalizavo ir nevertino aplinkybės, kad 2018 m. balandžio 26 d. apžiūros protokole užfiksuota, jog paketai su narkotinėmis medžiagomis nebuvo užkasti žemėje, bet buvo paslėpti po šakomis. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad 2018 m. balandžio 29 d. nuo 08.07 iki 08.10 val. iš nurodytos vietos paketą paima nuteistasis L. Ž.. Todėl jis (D. S.) negalėjo būti pastebėtas kitame vaizdo įraše 08.08 val., nes pagal surinktus ir teismo ištirtus įrodymus tuo metu L. Ž. jokio paketo dar nebuvo paėmęs ir negalėjo būti toje vietoje, kurioje kasatorius yra matomas einantis mišku. Šio laiko neatitikimo teismas netyrė ir nevertino. Kartu teismas netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, kad pagal teisėsaugos pareigūnų turimą informaciją tik vienas L. Ž. galėjo užsiimti narkotinių medžiagų saugojimu. Šiuose įrodymuose nebuvo jokių duomenų, kad jis (D. S.) kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie daromos nusikalstamos veikos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo tiriami jokie tiesioginiai įrodymai, kuriais galėtų būti grindžiama kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, o netiesioginių įrodymų pakankamumo klausimas teisme nebuvo nagrinėjamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo tinkamai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo (D. S.) apeliacinį skundą, šio pažeidimo neištaisė.

4.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies pažeidimus. Kasatoriaus teigimu, teismas nuteistojo D. S. kaltę kartu su L. Ž. padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, grindė liudytojų policijos pareigūno J. T. ir L. K. parodymais, šiuos parodymus pripažindamas patikimais, taip pat kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir slapto sekimo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Tačiau, spręsdamas dėl išteisintojo J. V. kaltės, tuos pačius bylos duomenis teismas vertino skirtingai, prieštaringai, kaip neįrodančius J. V. kaltės, taip tiems patiems duomenims be jokio pagrindo taikė kitą įrodymų vertinimo standartą. Tai lėmė ir nepagrįstą J. V. išteisinimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodyta, jog J. V. žinojo apie L. Ž. ir D. S. dispozicijoje esančias medžiagas ir bendrininkavo laikant labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė liudytojų J. T., L. K. parodymus, kaip nepagrindžiančius J. V. kaltės, ir nesivadovavo kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir slapto sekimo protokoluose užfiksuotais duomenimis apie bendrus L. Ž., D. S., J. V. veiksmus, nevertino kitų duomenų, kurie pagrindžia J. V. psichinį santykį su L. Ž. ir D. S. daroma nusikalstama veika bei jų susitarimą veikti kartu. Teismui įrodinėjimo procese nepagrįstai sureikšminus tiesioginių įrodymų svarbą, netiesioginiai įrodymai buvo pripažinti netinkamais įrodinėjimo elementais, juos atsisakant jungti į vientisą loginę įrodymų grandinę, taip nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, pagal kurią įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais taip pat yra tinkamas asmens kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką pagrindimas.

4.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas J. V. išteisinimui, netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neįvertino J. V. kaip bendrininko vaidmens bendrai su D. S. ir L. Ž. darant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nepagrįstai sureikšmino tai, kad J. V. pats asmeniškai visų objektyvių inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių nerealizavo. Byloje esančiuose kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir slapto sekimo protokoluose, taip pat suvestinėse yra užfiksuoti J. V. intensyvūs veiksmai, veikiant bendrai su L. Ž. ir D. S., L. Ž. tariantis su L. K. dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavimo. Tai, kad J. V. pats asmeniškai visų objektyviųjų inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių nerealizavo, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės, nes bendrininkavimo atveju visi vykdytojai bendrai atsako už bendrininkų veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Byloje užfiksuoti nuteistojo D. S. ir išteisintojo J. V. vieno kitam skambučiai paneigia, kad J. V. buvimas kartu su L. Ž. ir D. S. nusikalstamos veikos darymo metu ir tose vietose, kuriose buvo realizuojami nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, objektyvieji požymiai, buvo atsitiktinis. 2018 m. balandžio 29 d. D. S. skambino J. V. ir užšifruotai pranešė apie narkotinės medžiagos perkėlimą į kitą vietą, nurodydamas, kad J. V. to daryti nereikės. Nustatyta, kad skambinta po to, kai L. Ž. ir D. S. miškelyje, kuriame anksčiau lankėsi J. V. ir L. Ž., buvusias narkotines medžiagas perdėjo į kitą vietą. Konspiruotas šio pokalbio pobūdis, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pagrindžia J. V. psichinį santykį su nusikalstamais bendrininkų veiksmais, kartu patvirtina, jog tiek J. V., tiek D. S. buvo žinomos tikrosios skambučio priežastys. Šis pokalbis taip pat pagrindžia tai, kad ir D. S. J. V. suvokė kaip lygiavertį bendrininką darant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu 2018 m. birželio 8 d. J. V. skambutis prieš jo sulaikymą D. S. rodo, jog J. V. suvokė veikiantis bendrai su L. Ž. ir D. S.. Kadangi šiais veiksmais jis veikė D. S. naudai, J. V. aiškiai suprato savo vaidmenį ir indėlį bendrai visų daromame nusikaltime. Bendrą J. V. dalyvavimą nusikaltime pagrindžia ir tai, kad po to, kai L. Ž. galimai sužinojo, jog paslėptuose paketuose nėra narkotinių medžiagų, jis taip pat susitiko su J. V.. Taigi vien aplinkybė, kad nenustatytas J. V. kontaktas su narkotine medžiaga, negali paneigti jo kaip bendrininko statuso jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje.

4.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami, kad L. Ž. turtui – 11 736,32 Eur bei automobiliui „Honda CR-V“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat D. S. valdomam automobiliui „Audi A6 Premium Plus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra pagrindo taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, netinkamai taikė BK 723 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl išplėstinio turto konfiskavimo, pritaikė netinkamą įrodinėjimo standartą, nes, sprendžiant dėl BK 723 straipsnyje nurodytas sąlygas pagrindžiančių duomenų, netaikytas įrodymų persvaros principas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nutartyje netinkamai aiškino BK 723 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą nuostatą dėl konfiskuotino turto teisėtumo įrodinėjimo perkėlimo asmeniui, kuris, įtariama, turi nusikalstamos kilmės turto. Kasatorius, aptardamas kasacinės instancijos teismo praktiką dėl išplėstinio turto konfiskavimo, 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nurodo, kad nusikalstama turto kilmė, sprendžiant dėl išplėstinio turto konfiskavimo, yra grįstina tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo standartu. Šis principas reiškia, kad pateikti įrodymai nurodo tam tikrą tikrumą (įsitikinimą) ir nėra abejonių, kad įmanoma taikyti bet kokią pagrįstą alternatyvą. Tai nereiškia, kad nekyla jokių abejonių dėl įrodinėtinų aplinkybių. Pareiga įrodyti nuosavybės, kuri, preziumuojama, buvo įgyta neteisėtai, teisėtą kilmę gali būti perkelta asmeniui, kuris turi tokio turto. Be to, BPK nenustato specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų, todėl gautos ar galimos turtinės naudos, rastų lėšų neteisėtumo klausimai nustatomi pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles.

4.4.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl L. Ž. turto nusikalstamos kilmės neįrodytumo, atsižvelgiant tik į duomenis apie L. Ž. ankstesnius teistumus (nevertinant kitų bylos duomenų), bei to, kad L. Ž. individualios veiklos nedetalizavimas negali lemti išplėstinio turto konfiskavimo, rodo, kad kaltinimo pusės pateiktiems duomenims teismas taikė visiško įsitikinimo įrodinėjimo standartą. Tačiau vien tai, kad L. Ž., kuris, kaip įtariama, turi nusikalstamos kilmės turto, nepasinaudojo teise pagrįsti, jog jo turtas gautas iš teisėtų pajamų šaltinių, negali būti pagrindas netaikyti išplėstinio turto konfiskavimo, nes kaltinimo pusė pateikė duomenis, kad L. Ž. turtas yra nusikalstamos kilmės. Taigi tokia teismo išvada pažeidžia BK 723 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad duomenys, patvirtinantys nusikalstamą L. Ž. turto kilmę, byloje nebuvo nustatyti, tendencingai aptarė tik vieną iš prokuroro pateiktų argumentų, t. y. kad byloje yra duomenų apie ankstesnius L. Ž. teistumus. Tokia teismo išvada padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nėra pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o duomenų, pagrindžiančių L. Ž. turto nusikalstamą kilmę, vertinimas yra selektyvus. Tai, kad L. Ž. užsiima ir platesne nusikalstama veikla, nei jam inkriminuota, pagrindžia jo nusikalstamos veikos pobūdis, iš tokių nusikalstamų veikų gaunamos turtinės naudos pobūdis, jo nusikalstamos veiklos sistemingumas ir tęstinumas. Kasatorius pažymi, kad konkreti iš nusikalstamos veikos, už kurią L. Ž. nebuvo nuteistas, gauta turtinė nauda gali būti tiksliai apskaičiuota pagal L. K. parodymus. L. Ž. prašomo konfiskuoti turto vertė yra 19 606,32 Eur. Tuo tarpu byloje yra duomenų dėl 22 800 Eur nusikalstamos kilmės L. Ž. pajamų. Tai, kad L. Ž. galėjo gauti tokią neteisėtą turtinę naudą, patvirtina ir nuteistojo daugkartiniai kontaktai ir ilgalaikiai ryšiai su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis. Be to, pažeidžiant BK 723 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, pareiga paneigti L. Ž. teiginius apie tai, kad vertėsi individualia veikla, neįvertinus, jog pats nuteistasis niekaip negali pagrįsti šių deklaratyvių teiginių, buvo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo perkelta kaltinimo pusei. Nors teismui buvo pateikti duomenys, paneigiantys L. Ž. deklaratyvius teiginius, kad jis vertėsi individualia veikla, susijusia su prekyba drabužiais ir kitomis prekėmis, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui netinkamai pritaikius BK 723 straipsnio 1 dalies nuostatas, vertinant duomenis pagal visiško įsitikinimo įrodinėjimo standartą, tokie duomenys nebuvo pakankami. Teisiškai ydingas ir nesuderinamas su nustatytu reguliavimu apeliacinės instancijos teismo manymas, kad vien tik pajamų deklaravimo faktas besąlygiškai pagrindžia tokių pajamų teisėtą kilmę. Be to, visiško įsitikinimo įrodinėjimo standarto taikymas išplėstinio turto konfiskavimo atveju prieštarauja ne tik tarptautiniams įrodinėjimo standartams, bet ir pačiai BK 723 straipsnio esmei, nes įrodinėjimo dalyką šiuo atveju sudaro nusikalstama turto kilmė, kuri yra tik tikėtina, tuo tarpu šį faktą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimais reikalauta pagrįsti neginčijamai. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, sprendžiant dėl išplėstinio L. Ž. turto konfiskavimo, lemia išvadą, kad nagrinėjamu atveju netinkamai pritaikytos BK 723 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto nuostatos, nepagrįstai nukrypta nuo kasacinio teismo bei EŽTT praktikos.

4.5.                      Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad konfiskavimo priemonės gali būti taikomos ne tik asmenims, tiesiogiai įtariamiems padarius nusikalstamas veikas, bet ir bet kokiems tretiesiems asmenims, kurie turi nuosavybės teises nesant būtino bona fide (sąžiningumo), siekdami užmaskuoti savo neteisėtą vaidmenį kaupiant tokį turtą. Kasatoriaus teigimu, automobilis „Audi A6 Premium Plus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriam kaip D. S. nusikalstamos kilmės turtui prašyta taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, registruotas nuteistojo motinos J. S. vardu. Tačiau liudytojos J. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sudaro pagrindą teigti, kad, siekiant nuslėpti tikrąjį automobilio savininką, kartu ir nusikalstamą lėšų, skirtų tokiam automobiliui įsigyti (remontuoti), kilmę, sudarytas apsimestinis sandoris, nenurodant tikrojo turto savininko, t. y. D. S.. Analogiškai L. Ž. atveju kaltinimo pusė bylos nagrinėjimo metu pateikė duomenis, kurie pagrindžia, kad D. S. turtas yra įgytas nusikalstamu būdu. Tai rodo nusikalstamos veikos, už kurią L. Ž. ir D. S. nuteisti, pobūdis, ankstesni teistumai, kartu ir L. K. parodymai. Tuo tarpu D. S. teisme duotų parodymų, kad pinigų automobiliui „Audi A6 Premium Plus“ įgyti ir remontuoti jis skolinosi iš motinos J. S., nepagrindžia jokie bylos duomenys. Taigi byloje esančių duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad minėtas L. Ž. ir D. S. turtas yra gautas nusikalstamu būdu ir, esant kitoms būtinoms BK 723 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, turėtų būti konfiskuotas.

4.6.                      Prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išplėstinio turto konfiskavimo L. Ž. ir D. S. turtui taikymo, vadovaudamasis visišku neginčijamų įrodymų surinkimo principu, taikė tinkamą įrodinėjimo standartą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl šio teismo taikyto įrodinėjimo standarto nepasisakė, taip neišnagrinėjo apelianto argumentų ir prašymų. Dėl to buvo esmingai pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nes apeliacinės instancijos teismas nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o nuteistojo D. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.       Kaip matyti iš byloje paduotų kasacinių skundų turinio, juose daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų (kaip antai liudytojų L. K., J. T. parodymų, kriminalinės žvalgybos veiksmų, procesinių prievartos priemonių ir kitų proceso veiksmų atlikimo metu užfiksuotų duomenų) analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; kasatorių nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai grindžiami visišku arba iš dalies nesutikimu su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo D. S., išteisintojo J. V. kaltei įrodyti, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tokio pobūdžio argumentai šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

8.       Nagrinėjamoje byloje D. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su L. Ž., iš anksto susitarę, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti, miško masyve, esančiame netoli Santariškių g. 119, Vilniuje, įrengtoje slėptuvėje laikė labai didelį kiekį – 2026,84 g narkotinės medžiagos – kokaino.  

9.       Nuteistasis D. S. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teigia, kad byloje nėra jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų, o netiesioginių įrodymų nepakanka. Su tuo iš esmės yra siejami kasaciniame skunde nurodyti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai. Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

10.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, juos turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nustatydamas asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką teismas negali remtis prielaidomis, o dėl to kilus pagrįstoms abejonėms, kai jų nebegalima pašalinti, privalo vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį šios abejonės ir įvairūs dviprasmiškumai aiškinami kaltinamojo naudai. 

11.       Priešingai nei teigiama nuteistojo D. S. kasaciniame skunde, žemesnių instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas pripažindami esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį. Šioje byloje nuteistojo D. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje surinktų, teisiamajame posėdyje išnagrinėtų bei teismų sprendimuose aptartų įrodymų visuma, kurią sudaro liudytojo nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – NVIM) dalyvio L. K., liudytojų teisėsaugos pareigūnų J. T., E. Š. parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, slapto sekimo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, apžiūros, kratos bei kitų proceso veiksmų atlikimo protokolai, specialisto išvada Nr. 11-1370(18), 11-1644(18) ir kiti įrodymai. Nuteistojo D. S. pateiktos gynybos versijos, kad jis su narkotinių medžiagų laikymu, turint tikslą jas realizuoti, niekaip nėra susijęs, kad miško masyve, kuriame buvo slepiamos narkotinės medžiagos, su L. Ž. tik sportavo ir rinko malkas pirčiai, buvo detaliai patikrintos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir paneigtos teismų nurodytų įrodymų duomenimis. 

12.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

13.       Byloje surinktais ir teismų išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad D. S. su L. Ž., turėdami tikslą realizuoti, laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurią slėpė miško masyve Vilniuje, Santariškėse. Kasacine tvarka skundžiamuose teismų sprendimuose žemesnių instancijų teismai pripažino, kad byloje tiesioginis D. S. kontaktas su narkotinėmis medžiagomis nebuvo užfiksuotas, pokalbiai dėl šių medžiagų vyko su L. Ž., D. S. dėl jų pardavimo su NVIM dalyviu L. K. nebendravo. Tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes bylai reikšmingu laikotarpiu prieš nuteistajam L. Ž. susitinkant su L. K. dėl narkotinių medžiagų realizavimo ir po tokių susitikimų L. Ž. ir D. S. intensyviai tarpusavyje bendravo, susitikdavo įvairiose vietose, D. S. vežė L. Ž. į susitikimą su L. K., taip pat vyko kartu su juo į L. K. gyvenamąją vietą ir iš jos. Iš liudytojo L. K. parodymų matyti, kad bendraudamas su L. Ž. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo jis suprato, kad L. Ž. su D. S. veikia kartu, o L. Ž. išvykus į užsienį, pastarasis nurodė, jog esant būtinybei jis (L. K.) tiesiogiai kreiptųsi į D. S.. Nustatyta, kad nepavykus sandėriui dėl narkotinių medžiagų pardavimo, D. S. lankantis su L. Ž. miško masyve Vilniuje, Santariškėse, L. Ž. iš slaptavietės paėmė paketus su narkotine medžiaga, kurie teisėsaugos pareigūnams atliekant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės buvo pakeisti netikrais, vizualiai panašiais paketais su juose įmontuota GPS sekimo įranga, ir pasišalino į kitą vietą, o D. S. sekė jam iš paskos, nešdamasis kuprinę su kastuvu, kuris kratos metu buvo rastas D. S. automobilyje. Vėliau šie paketai teisėsaugos pareigūnų buvo rasti užkasti kitoje slaptavietėje tame pačiame miško masyve. Tokios faktinės aplinkybės nustatytos teismams išsamiai išanalizavus liudytojų J. T., E. Š., L. K. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo, slapto sekimo, slaptavietės vaizdo įrašo apžiūros, kratos protokolus ir kitus duomenis. Be to, atlikus byloje objektų tyrimą, specialisto išvadoje Nr. 11-1370(18), 11-1644(18) nurodyta, kad ant D. S. automobilyje surasto kastuvo rastas dirvožemis atitinka dirvožemį iš slaptavietės miško masyve Vilniuje, Santariškių g. 119. Nors šie duomenys, vertinant juos atskirai, nepatvirtina, kad D. S. neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti, tačiau, sugretinus juos su kita byloje surinkta ir patikrinta bei įrodymais teismų pripažinta informacija, leido teismams kategoriškai spręsti apie jų pakankamumą D. S. kaltei pagrįsti ir jo gynybos versijoms paneigti. 

14.       Nuteistojo D. S. kasacinio skundo teiginiai dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, atskirų įrodymų (kaip antai nuteistojo L. Ž., liudytojo L. K. parodymų, vaizdo įrašo apžiūros protokolo, specialisto išvados ir kt.) nepatikimumo ir netinkamumo jo kaltei pagrįsti yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Bylą nagrinėjant žemesnių instancijų teismuose visi byloje surinkti duomenys, patvirtinantys D. S. ir L. Ž. bendrininkavimą laikant labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti, buvo išsamiai išnagrinėti, apie kiekvieną jų nuosekliai pasisakyta, jie įvertinti kaip visuma, sudaranti nuoseklią, logišką grandinę, įrodančią tiek nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių buvimą D. S. veiksmuose, tiek ir jo kaltę. Tai, kad šioje byloje darant išvadą dėl D. S. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką reikšmingi yra netiesioginiai įrodymai, nesuteikia pagrindo teigti, kad tokia išvada nepagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje surinktų įrodymų įvertinimo teisingumas ir faktinių aplinkybių nustatymo tinkamumas detaliai patikrinti apeliacinės instancijos teisme. Jokių nepašalintų abejonių dėl D. S. kaltumo ar nepagrįstų išvadų teismų sprendimuose nėra. Vien tik nuteistojo manymas, kad jo gynybos versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje priimtas pažeidžiant įrodinėjimo tvarką.

15.       Šioje byloje J. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį neįrodžius jo dalyvavimo bendrai su D. S. ir L. Ž. padarant šią nusikalstamą veiką. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, nes, spręsdami dėl J. V. kaltės, tuos pačius įrodymus, kuriais grindė nuteistojo D. S. kaltę, įvertino iš esmės skirtingai, nepagrįstai sureikšmino tiesioginių įrodymų svarbą, o netiesioginius įrodymus pripažino netinkamais įrodinėjimo elementais. Šie argumentai nepagrįsti.

16.       Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-7-30-788/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.). Patikrinus skundžiamų teismų sprendimų turinį pagal prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl J. V. išteisinimo, tokio pobūdžio esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Teismai visus surinktus ir ištirtus bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, bei nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstė išsamius įrodymų vertinimo motyvus. 

17.       Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamų teismų sprendimų turinio, išties dalimi tų pačių įrodymų, kuriais teismai grindė nuteistojo D. S. kaltę, buvo grindžiamas kaltinimas ir išteisintajam J. V.. Tačiau teismai, išsamiai išnagrinėję bylą, laikydamiesi draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, konstatavo, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, galinčių kategoriškai patvirtinti J. V. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, detaliai išanalizavęs prokuroro kasaciniame skunde akcentuojamus įrodymus (liudytojų L. K., J. T. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, slapto sekimo protokolus, vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę užfiksuotus telefoninius pokalbius) tiek kiekvieną atskirai, tiek ir įrodymų visumą, įvertinęs jų reikšmingumą sprendžiant dėl J. V. kaltumo, padarė išvadą, kad byloje gauti duomenys apie intensyvų J. V. bendravimą, daugkartinius susitikimus su L. Ž. įvairiose vietose, važiavimą ir ėjimą kartu su juo į miško masyvą, kuriame buvo rastos narkotinės medžiagos, L. Ž. pavežimą į susitikimą su NVIM dalyviu L. K. ir parvežimą namo, taip pat fiksuotų J. V. pokalbių su D. S. turinys nėra pakankami daryti neabejotinai ir neginčijamai išvadai dėl J. V. kaltės dalyvavus bendrai su L. Ž. ir D. S. padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Abejoti šia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes ji pagrįsta bylos duomenimis ir nutartyje aiškiai motyvuota. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja kasatorius, savaime nereiškia, kad padaryta esminių BPK pažeidimų – įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta.

18.       Prokuroras kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neįvertino J. V. kaip bendrininko vaidmens bendrai su D. S. ir L. Ž. padarant nusikalstamą veiką. Iš prokuroro kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas BK 24, 25 straipsnių nuostatų taikymas jame iš esmės grindžiamas nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu išteisinant J. V., kartu pateikiant savą jų vertinimą. Dėl įrodymų vertinimo jau pasisakyta šios nutarties 16 ir 17 punktuose, todėl pirmiau išdėstyti motyvai nekartojami.

19.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta BK specialiosios dalies straipsnyje, bet ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia šių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

20.       Byloje nustatyta, kad J. V. daug metų pažinojo L. Ž. ir D. S., su jais bendraudavo, dažnai susitikdavo, kartu leisdavo laiką, L. Ž. ne kartą savo automobiliu vežė į įvairias vietas, taip pat ir susitikti su NVIM dalyviu L. K., vieną kartą su L. Ž. lankėsi miško masyve, kuriame vėliau buvo rasta slaptavietė su narkotine medžiaga. Tačiau pritartina teismų išvadoms, kad nurodytų aplinkybių nepakanka daryti kategoriškai išvadai dėl J. V. dalyvavimo su L. Ž. ir D. S. padarant nusikalstamą veiką, jų veikos ir tyčios bendrumo, nes nustatytų šių asmenų kontaktų metu pokalbių apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis neužfiksuota, taip pat byloje nenustatytas joks J. V. kontaktas su rastomis narkotinėmis medžiagomis. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 13 punkte, byloje surinkti duomenys, tarp jų D. S. automobilyje surastas kastuvas, ant kurio rastas dirvožemis atitinka dirvožemį iš narkotinių medžiagų slaptavietės miško masyve, taip pat liudytojo L. K. parodymai apie tai, kad L. Ž. jo išvykimo atveju nurodė L. K. visais narkotinių medžiagų klausimais kreiptis į D. S., rodo, jog buvo patikimai nustatytos D. S. sąsajos su jam inkriminuota nusikalstama veika. Tuo tarpu, priešingai nei D. S. atveju, jokių panašių J. V. tiesioginių sąsajų su šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika nenustatyta.

21.       Pažymėtina, kad bylai reikšmingu laikotarpiu užfiksuoti D. S. ir J. V. telefoniniai pokalbiai, iš kurių, vertinant juos kitų bylos duomenų kontekste, galima daryti prielaidą, kad juose netiesiogiai kalbama apie narkotinių medžiagų perslėpimą, perspėjama apie sulaikymą, tačiau, kaip jau minėta, nustatant asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką prielaidomis remtis draudžiama. Tuo tarpu, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, be liudytojų L. K. ir J. T. pateikto subjektyvaus vertinimo apie J. V., kaip dalyvaujančio padarant nusikalstamą veiką, vaidmenį, kitų objektyvių jo kaltės įrodymų nėra, todėl visos abejonės aiškintinos J. V. naudai. Taigi J. V. šioje byloje pagrįstai buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

22.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, šioje byloje spręsdami D. S. ir J. V. kaltės klausimą, kasatorių nurodomų esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 723 straipsnio taikymo

23.       Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl baudžiamojo poveikio priemonės – išplėstinio turto konfiskavimo taikymo nuteistiesiems L. Ž. ir D. S., netinkamai aiškino ir taikė BK 723 straipsnio nuostatas, nes kaltinimo pusės pateiktiems duomenims teismas taikė visiško įsitikinimo įrodinėjimo standartą, apeliacinės instancijos teismas neaptarė visų prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir į juos neatsakė, selektyviai vertindamas įrodymus dėl nusikalstamos turto kilmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

24.       BK 723 straipsnyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.

25.       Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, jog sprendimai dėl pajamų, gautų iš prekybos narkotikais, pinigų plovimo, korupcijos ar kitų sunkių nusikaltimų, konfiskavimo nebūtinai turi būti grindžiami tokio turto neteisėtos kilmės visišku įrodytumu, t. y. pagal principą „nesant pagrįstų abejonių“. Esant duomenų apie tokią nusikalstamą veiklą, neteisėtos turto kilmės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir didelės tikimybės principu, derinamu su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai (pvz., 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 36862/05, par. 107; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 47911/15, par. 68). Tokią praktiką formuoja ir kasacinės instancijos teismas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Pagal teismų praktiką duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamą lėšų kilmę, galėtų būti priskiriami duomenys apie nusikalstamos veikos tęstinumą, t. y. jos trukmę, jos pobūdį, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą tam turtui, kurį turi kaltininkas, nuteistojo daugkartinius kontaktus ar ilgalaikius ryšius su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis ir pan.

26.       Išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas tik esant nustatytoms visoms šioms įstatyme įtvirtintoms sąlygoms: asmuo yra pripažintas padariusiu apysunkį, sunkų ar labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis galėjo ar turėjo turtinės naudos, kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per minėtą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto, baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo (BK 723 straipsnio 2 dalis). Be to, įstatymas nustato pagrindus, kuriems esant gali būti konfiskuotas turtas, perleistas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui (BK 723 straipsnio 3 dalis).

27.       Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl kaltininko turto ir jo pajamų neatitikimo apimties, turi būti konkrečiai nustatyta kaltininko turimo ar perleisto turto vertė ir jo pajamos. Minėtos aplinkybės gali būti nustatomos liudytojų, kaltinamojo parodymais, specialistų, ekspertų išvadomis ir kt.; įrodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Pareiga pateikti įrodymus, kad kaltininko įgyto turto arba perleisto turto vertė neatitinka kaltininko teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija būtent 250 MGL dydžio sumą, byloje tenka kaltinimo šaliai. Paprastai ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nustatoma atlikus turto tyrimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. I-219 patvirtintomis rekomendacijomis.

28.       Baudžiamasis įstatymas kaltininkui suteikia galimybę pagrįsti turto teisėtumą, net jei kaltinimo šalis pateikia įrodymų, kad šis kaltininko turimas turtas laikytinas konfiskuotinu. Toks saugiklis yra būtinas asmenims, kurie turtą įgijo iš esmės teisėtomis pajamomis, tačiau šios nebuvo tinkamai apskaitytos dėl asmens kaltės ar kitų priežasčių, pvz., asmenys, gavę neapskaitytą darbo užmokestį, vertęsi verslu neturėdami verslo liudijimo ar pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-1073/2018).

29.       Jei teismui kyla abejonių dėl kaltininko įgyto ar perleisto turto vertės, kaltininko teisėtų pajamų dydžio, kaltininko turto ir pajamų tyrimo duomenys yra neišsamūs ar byloje pateikti duomenys yra prieštaringi, teismas gali išsireikalauti trūkstamus duomenis pats, jei tam reikalingos specialiosios žinios – pasitelkti specialistus ar ekspertus. Be to, vadovaudamasis BPK 287 straipsnio nuostatomis, teismas gali pavesti reikiamus tyrimo veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui.

30.       Šioje byloje prokuroras prašė taikyti išplėstinį turto konfiskavimą ir konfiskuoti L. Ž. kratos metu paimtas lėšas (11 736,32 Eur) bei automobilį „Honda CR-V“, taip pat konfiskuoti D. S. priklausantį J. S. vardu registruotą automobilį „Audi A6 Premium Plus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esant pagrindui manyti, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, ir esant kitoms BK 723 straipsnyje nustatytoms išplėstinio turto konfiskavimo sąlygoms.

31.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė išplėstinio turto konfiskavimo L. Ž. netaikyti, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad pagal tarnybiniame pranešime pateiktą pajamų, turto, išlaidų analizę nustatyta, jog L. Ž. išlaidos valdomam turtui įsigyti bei kitos išlaidos neviršija deklaruotų (teisėtų) pajamų, taigi nėra tenkinama BK 723 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga, kad nėra nustatyta turto vertės ir teisėtų pajamų skirtumo, viršijančio 250 MGL dydžio sumą, ir nenustatyta, kad tokio dydžio turtą L. Ž. būtų kam nors perleidęs; pagal pateiktą D. S. ir J. S. turto ir pajamų analizę, jų turtas neatitinka pajamų, tačiau J. S. turto ir pajamų analizė nėra išsami ir nėra visiškai atitinkanti J. S. turtinę padėtį; kyla abejonių, ar iš tiesų už D. S. valdomą automobilį buvo sumokėta 2528,90 Eur, tačiau D. S. teisėtomis pajamomis nepagrįstas tarnybiniame pranešime nustatytas skirtumas nesudaro 250 MGL dydį viršijančios pinigų sumos, leidžiančios taikyti išplėstinį turto konfiskavimą; nebuvo gauta duomenų apie nuteistųjų kokių nors naujų nusikalstamų veikų padarymą ar inkriminuotos veikos tęstinumą, nebuvo fiksuota šių kaltinamųjų daugkartinių kontaktų ar ilgalaikių ryšių su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis, kas leistų daryti kategorišką išvadą, jog L. Ž. ir D. S. pragyvena ir pragyveno tik iš rezultato, gaunamo iš nusikalstamų veikų, o pateikti duomenys apie jų legalią veiklą ir pajamas yra tik priedanga neteisėtoms pajamoms pagrįsti.

32.       Taigi, iš pirmosios instancijos teismo argumentų matyti, kad pinigų gavimo nusikalstamu būdu faktui konstatuoti pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, sprendė apie kategoriškų išvadų tam būtinybę, o ne principo „nesant pagrįstų abejonių“ taikymą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tokiam pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui iš esmės pritarė.

33.       Iš bylos matyti, kad, spręsdamas dėl prašomo konfiskuoti turto nusikalstamos kilmės, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino neišsamiai, tiek dėl atskirų bylos duomenų, tiek dėl jų visumos. Teismas, abstrakčiai pasisakydamas, kad nors baudžiamojoje byloje yra duomenų apie ankstesnius asmenų teistumus, tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistieji pragyveno tik iš lėšų, gautų iš nusikalstamų veikų, nevertino ankstesnių D. S. ir L. Ž. padarytų nusikaltimų pobūdžio ir vėlesnio elgesio – kad abu pagal BK 249 straipsnį kaip bendrininkai buvo nuteisti už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime darant sunkius turtinius nusikaltimus, kad nuolat palaikė tarpusavio ryšius ir, kaip nustatyta šioje byloje, vėl kartu padarė sunkų nusikaltimą disponuojant narkotinėmis medžiagomis, kad L. Ž. 2016 m. Amsterdamo apylinkės teismo (Nyderlandų Karalystė) sprendimu pripažintas kaltu už su narkotinėmis medžiagomis arba prekursoriais susijusius nusikaltimus ir kitus du nusikaltimus visuomenei, nevertino ir nutartyje visiškai nepasisakė dėl liudytojo L. K. parodymų apie nevienkartinį narkotinių medžiagų pirkimą iš L. Ž. ir D. S., jų ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais, t. y. kad L. Ž. gaudavo narkotines medžiagas iš Kolumbijos, Peru ar Amerikos ir pan., nors šios aplinkybės buvo nurodytos prokuroro apeliaciniame skunde.

34.       Iš bylos matyti, kad kaltinimas byloje pateikė prieštaringus duomenis dėl L. Ž. pajamų atitikties jo turimam turtui – viena vertus, pagal pateiktą L. Ž. pajamų, turto, išlaidų analizę L. Ž. išlaidos valdomam turtui įsigyti bei kitos išlaidos neviršija jo deklaruotų pajamų, kita vertus, prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad L. Ž. realiai nevykdė veiklos, kurios pajamas deklaravo, nes pagal liudytojo J. T. parodymus L. Ž. buvo kontroliuojamas ilgą laiką, ir jokių duomenų, kad šis asmuo užsiima individualia veikla ar verslu, nebuvo gauta; atliktos L. Ž. gyvenamosios vietos kratos metu taip pat nebuvo surasta jokių daiktų (pvz., supakuotų prekių), patvirtinančių L. Ž. nurodomas aplinkybes, kad jis užsiima drabužių prekyba internetu; kompiuterio laikmenoje aptikti duomenys nepatvirtino fakto, kad L. Ž. užsiima internetine prekyba, o pats L. Ž. posėdžio metu negalėjo sukonkretinti interneto svetainės duomenų, taip pat kokiu laikotarpiu ir kiek buvo pardavęs prekių. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, o apeliacinės instancijos teismas šio klausimo tinkamai neišnagrinėjo, nors šios aplinkybės buvo keliamos prokuroro apeliaciniame skunde.

35.       Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kurie atliekami tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tiesiogiai priklauso nuo apeliacinio skundo turinio (ribų) ir šį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo byloje pateiktos L. Ž. pajamų, turto, išlaidų analizės trūkumus, taip pat ir tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą aplinkybės dėl L. Ž. vykdytos individualios veiklos atskirai nebuvo tiriamos, tačiau, pritardamas pirmiau minėtoms pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl L. Ž. pajamų teisėtumo, nesiėmė priemonių pirmiau minėtiems prieštaravimams pašalinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. S. atveju dėl automobilio „Audi A6 Premium Plus“, kurio vidutinė rinkos vertė pajamų, turto, išlaidų analizėje nurodyta 30 510 Eur, konfiskavimo pagal D. S. ir jo motinos J. S., kurios vardu yra registruotas minėtas automobilis, finansinės veiklos ataskaitą tiek D. S., tiek J. S. išlaidos tokiam valdomam turtui įsigyti bei kitos išlaidos viršijo deklaruotas (teisėtas) pajamas, tačiau konstatavęs, kad tyrimo metu atlikta ir pateikta šių asmenų išlaidų, turto ir pajamų analizė nėra išsami ir turi kitų trūkumų, nesiėmė priemonių bylos aplinkybėms išsamiai ir visapusiškai ištirti ir nustatyti, ar minėtas turtas proporcingas teisėtoms pajamoms ir kokios buvo tikrosios jų pajamos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas šio automobilio įsigijimo išlaidas – 2528,90 Eur, išdėstė abejones, ar minėtas automobilis iš tiesų buvo įgytas už tokią pinigų sumą, taigi pateikė prieštaringas išvadas dėl šio įsigyto turto vertės ir nesiėmė priemonių tikrajai vertei nustatyti.

36.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors teismų sprendimai dėl pajamų, gautų iš prekybos narkotikais, pinigų plovimo, korupcijos ar kitų sunkių nusikaltimų, konfiskavimo nebūtinai turi būti grindžiami tokio turto neteisėtos kilmės visišku įrodytumu, kaip tai jau buvo pirmiau minėta, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėti bei įvertinti byloje surinktus visus duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai patikrinti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taip pat šis teismas, neišdėstydamas tinkamų ir aiškių išvadų dėl dalies esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, susijusių su išplėstinio turto konfiskavimo taikymu nuteistiesiems L. Ž. ir D. S., nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde bei padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimus. Šie pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl BK 723 straipsnio nuostatų netaikymo (taikymo) nuteistiesiems L. Ž. ir D. S.. Todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis panaikintina ir byla iš naujo perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

37.       Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus ir iš naujo patikrinti prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aptariamos dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalį dėl BK 723 straipsnio taikymo D. S. ir L. Ž. bei dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

        Nuteistojo D. S. kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinio skundo dalį dėl J. V. išteisinimo atmesti.

Teisėjai                                                  Tomas Šeškauskas

                                                  Aurelijus Gutauskas

                                                  Eligijus Gladutis