Administracinė byla Nr. A-1777-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01124-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;
15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–12), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovo atstovas), 389,10 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, jog Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio specialistė 2013 m. rugsėjo 4 d. surašė administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) protokolą Nr. 30AN-2912466-13, kuriame nurodė, kad jis 2013 m. rugpjūčio 20 d. 17.53 val. Šilutės pl. – Statybininkų pr., Klaipėdoje vairuodamas automobilį Mercedes Benz E220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą kirto ištisinę ženklinimo liniją. Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio specialistės 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 30N-2994101-13 (toliau – ir Nutarimas Nr. 13) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1241 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 100 Lt bauda. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-47-965/2014 Nutarimą Nr. 13 panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos AVPK, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-265-557/2014 paminėta apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista. Nagrinėjant bylą iš naujo, pasibaigė nuobaudos skyrimo terminas, todėl Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 30NT-18440564-14 (toliau – ir Nutarimas Nr. 14) administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 23 d. gavo antstolio J. Petriko siūlymą sumokėti baudą, paskirtą 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 30N-2994101-13, ir vykdymo išlaidas. Antstolis pareiškėjo prašymo sustabdyti baudos išieškojimą netenkino ir kreipėsi į pareiškėjo darbovietę Klaipėdos teritorinę muitinę dėl priverstinio baudos ir vykdymo išlaidų išieškojimo. Iš viso iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 418,80 Lt. Nutraukus ATP bylą, pareiškėjui buvo grąžinta išieškota bauda – 100 Lt, tačiau vykdymo išlaidos negrąžintos. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos AVPK 2014 m. sausio 10 d. už ATP bylos kopijų darymą sumokėjo 1,75 Lt, už paklausimo AB „Lietuvos paštas“ siuntimą sumokėjo 3,55 Lt ir 15 Lt už AB „Lietuvos paštas“ atsakymą į jo paklausimą, taip pat patyrė 50 Lt kelionės išlaidų šešis kartus važiuodamas į Klaipėdos AVPK ir tris kartus į antstolio J. Petriko kontorą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad jis patyrė 389,10 Lt turtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pateikiant vykdyti Nutarimą Nr. 13 antstoliui jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Lt ir prašė priteisti iš atsakovo. Pasak pareiškėjo, Klaipėdos teritorinei muitinei, vadovams, kolegoms ir šeimos nariams jis buvo pristatytas kaip vengiantis mokėti baudas, besislapstantis nuo teisėsaugos asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodeksą, jis privalėjo nedelsiant informuoti tiesioginį vadovą apie tai, kad yra nubaustas administracine tvarka, tačiau to padaryti negalėjo, nes apie priimtą nutarimą nežinojo. Dėl pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, ilgalaikį stresą, sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, atmetant kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 31–33) atsakovas paaiškino, jog pripažįsta pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes ir sutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo. Atsikirsdamas į skundo argumentus, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo atstovas pažymėjo, jog piniginės kompensacijos priteisimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais pažeidimo konstatavimas laikytinas tinkamu neturtinės žalos atlyginimo būdu.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 133–138) pareiškėjo K. K. skundą patenkino iš dalies, tai yra: priteisė pareiškėjui 112,69 Eur turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato; konstatavo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai priverstinai vykdant 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-2994101-13 buvo neteisėti; atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl 2 896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsniu.
Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, t. y. civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš paminėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, kad valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012, kt.).
Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui K. K. Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio specialistė 2013 m. rugsėjo 4 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 2013 m. rugpjūčio 20 d. 17.53 val. Šilutės pl. – Statybininkų pr., Klaipėdoje vairuodamas automobilį Mercedes Benz E220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą kirto ištisinę ženklinimo liniją ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.1 punkto reikalavimą (b. l. 49). Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio specialistės 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 30N-2994101-13 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 100 Lt bauda (b. l. 45). Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio viršininko 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 30-12-S-14481 nutarimas pateiktas vykdymui antstoliui J. Petrikui (b. l. 44). Pareiškėjo darbdavys Klaipėdos teritorinė muitinė 2014 m. vasario 10 d. įvykdė antstolio 2014 m. sausio 2 d. patvarkymą ir iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiavo baudą ir vykdymo išlaidas, iš viso 418,80 Lt (b. l. 27–28). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-47-965/2014 nutarimą, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta bauda, panaikino ir perdavė bylą Klaipėdos AVPK nagrinėti iš naujo (b. l. 68–71). Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-265-557/2014 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis palikta nepakeista (b. l. 85–88). Nagrinėjant bylą iš naujo, pasibaigė nuobaudos skyrimo terminas, todėl Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 30NT-18440564-14 administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta (b. l. 26). Antstolio 2014 m. rugsėjo 11 d. patvarkymu pareiškėjui grąžinta išieškota bauda – 100 Lt, o vykdymo išlaidos 318,80 Lt negrąžintos (b. l. 28). Pareiškėjo teigimu, ši suma bei išlaidos, patirtos siekiant nuginčyti priimtą nutarimą, t. y. 1,75 Lt už administracinio teisės pažeidimo bylos kopijas, 3,55 Lt už paklausimo AB „Lietuvos paštas“ siuntimą, 15 Lt už AB „Lietuvos paštas“ atsakymą į jo paklausimą bei 50 Lt kelionės išlaidos šešis kartus vykstant į Klaipėdos AVPK ir tris kartus į antstolio kontorą, iš viso 389,10 Lt, sudaro pareiškėjo patirtą turtinę žalą. Iš skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti turtinę žalą sieja su prasidėjusiu priverstiniu Klaipėdos AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimo dėl baudos išieškojimo vykdymu ir dėl to patirtomis išlaidomis bei nepatogumais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokios išlaidos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamos asmens patirta žala (LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-915/2011). Be to, atsakovo atstovas taip pat pripažįsta, kad pareiškėjas dėl Klaipėdos AVPK veiksmų patyrė turtinę žalą.
Nagrinėdamas administracinę bylą teismas atsižvelgė į tai, kad vykdymo procesas pradedamas, jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per ATPK 313 straipsnyje nustatytą terminą (ATPK 314 straipsnio 1 dalis). Pagal ATPK 313 straipsnio 1 dalį, baudą patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Vadovaujantis ATPK 304 straipsnio 2 dalimi, nutarimas skirti baudą turi būti priverstinai įvykdomas pasibaigus šio kodekso 313 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytam terminui jį geruoju įvykdyti. Aiškindamas nurodytų teisės normų turinį teismas priėjo prie išvados, kad bet kuriuo atveju administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, visų pirma, turėjo būti įteiktas nutarimas, kuriuo jam paskirta bauda. Nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-47-965/2014 atnaujino K. K. terminą skundui dėl Klaipėdos AVPK Nutarimo Nr. 13 paduoti konstatavęs, kad tiek administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu surašytas, tiek administracinio teisės pažeidimo byla institucijoje išnagrinėta ir Nutarimas Nr. 13 priimtas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant ir jam nepasirašius. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų apie šių dokumentų įteikimą pareiškėjui (b. l. 58). ATPK 2602 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta institucijos pareiga administracinio teisės pažeidimo protokolą su administraciniu nurodymu siųsti transporto priemonės savininkui (valdytojui), kai pažeidimas užfiksuotas ne asmens, įtariamo administracinio teisės pažeidimo padarymu, akivaizdoje. ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, administracinio teisės pažeidimo byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. ATPK 288 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta institucijos pareiga per tris dienas įteikti arba išsiųsti asmeniui nutarimo nuorašą. Nagrinėjamu atveju teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Klaipėdos AVPK būtų įvykdęs nurodytas pareigas. Remdamasis AB „Lietuvos paštas“ 2014 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 3-115, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 26 d. K. K. vardu gauta viena registruota siunta iš antstolio J. Petriko (ATP bylos Nr. II-47-965/2014 b. l. 66).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio viršininko 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 30-12-S-14481 Nutarimas Nr. 13 pateiktas vykdyti antstoliui J. Petrikui (b. l. 44). Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad vykdymo procesas, lėmęs padarinius, pasireiškusius pareiškėjo patirtais nuostoliais, buvo pradėtas dėl to, kad pareiškėjas ATPK 313 straipsnyje nustatytu terminu nesumokėjo paskirtos baudos, apie kurią jis institucijos nebuvo informuotas nustatyta tvarka. Tai tiesiogiai susiję su Klaipėdos AVPK neteisėtais veiksmais, tiksliau – neveikimu. Teismas pastebėjo, kad antstolio veiksmų teisėtumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Antstolio veiksmų vertinimui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatyta speciali tvarka. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad, remiantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi teisę į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (žr. LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-915/2011).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas turtinės žalos padarymo faktą sieja su vykdymo proceso metu išieškota suma ir kitomis turėtomis išlaidomis siekiant nuginčyti Nutarimą Nr. 13. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Iš antstolio 2014 m. rugsėjo 23 d. patvarkymo Nr. 0172/13/01863 „Dėl informacijos pateikimo“ teismas nustatė, kad iš viso iš pareiškėjo buvo išieškota 418,80 Lt, iš kurių 100 Lt jam grąžinta pervedant į asmeninę sąskaitą, o 318,80 Lt skirta antstolio vykdymo išlaidoms padengti (b. l. 27–28). Šią sumą teismas laikė pareiškėjo patirtais nuostoliais. Iš ATP bylos Nr. II-47-965/2014 dokumentų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 27 d. sumokėjo 3,55 Lt AB „Lietuvos paštas“ už paklausimo apie jo vardu gautas siuntas siuntimą, 2014 m. sausio 9 d. sumokėjo AB „Lietuvos paštas“ 15 Lt už atsakymą į paklausimą (ATP bylos Nr. II-47-965/2014 b. l. 65, 66) bei 2014 m. sausio 10 d. sumokėjo 1,75 Lt Klaipėdos AVPK už kopijas (b. l. 47). Pareiškėjo teigimu, jis taip pat patyrė 50 Lt išlaidų vykdamas šešis kartus į instituciją ir tris kartus į antstolio kontorą. Teismas, įvertinęs ATP byloje Nr. II-47-965/2014 esančių pareiškėjo prašymų, pateiktų tiesiogiai Klaipėdos AVPK ir antstolio J. Petriko kontorai, kiekį bei atstumą tarp pareiškėjo gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini), Klaipėda) ir minėtų institucijų (Klaipėdos AVPK – Šermukšnių g., Klaipėda, antstolio J. Petriko kontoros – J. Janonio g., Klaipėda), pripažino pareiškėjo nurodytą 50 Lt sumą, nors ir nepagrįstą tiesioginiais įrodymais, pareiškėjo patirtais nuostoliais.
Nustatęs visas tris būtinąsias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas – valdžios institucijos (tarnautojų, pareigūnų) neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), pareiškėjo patirtą žalą (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 straipsnis), pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 112,69 Eur (389,10 Lt) turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurią įvertino 2 896,20 Eur (10 000 Lt). Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimą, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007, LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas ypač pabrėžė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., administracines bylas Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012, A525-2017/2012 ir kt.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos padarymą kildina iš nepagrįsto priverstinio išieškojimo iš jo darbo užmokesčio baudos ir antstolio vykdymo išlaidų, dėl ko jis patyrė emocinius, psichologinius, dvasinius ir materialinius nepatogumus, turėjo laiko sąnaudų ginant pažeistas teises teisme, dalyvaujant teismo procesuose, renkant įrodymus, rengiant procesinius dokumentus, ypač reputacijos pablogėjimą, nes darbdavio, vadovų ir kolegų požiūriu, jis yra asmuo, vengiantis mokėti paskirtas baudas. Konstatavęs, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų patyrė tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus. Tačiau nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad vairuodamas automobilį iš tikrųjų galėjo kirsti ištisinę liniją ir galėjo padaryti administracinį teisės pažeidimą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė yra esminė vertinant pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumą ir apimtį ir sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio bei leidžianti manyti, jog pareiškėjas, galimai padaręs teisei priešingą veiką, tikrai nepatyrė tokius intensyvius neigiamus išgyvenimus, kokius nurodo skunde. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių jo reputacijos pablogėjimą. Be to, neteisėti veiksmai vertintini kaip vienkartinio, neintensyvaus pobūdžio. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK padaryto pažeidimo konstatavimą pirmosios instancijos teismas vertino kaip pakankamą satisfakciją, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisė. Tokiu būdu, pareiškėjo skundo dalį dėl 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.
III.
Pareiškėjas K. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 140–148) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2 896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantas pažymi, kad, priešingai nė teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, jis nepripažino, jog vairuodamas automobilį galėjo kirsti ištisinę liniją. Konstatuodamas, kad pareiškėjas galbūt padarė teisei priešingą veiką ir todėl nepatyrė tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kaip nurodė skunde, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir nešališkumo principais. Apelianto nuomone, teismas, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo, buvo šališkas, nes prieš teismo posėdį ir posėdžio metu teisėja kelis kartus pakartojo, kad pareiškėjas vis tiek turės vairuoti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 159) atsakovo atstovas nurodo, kad, jo manymu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, reikiamai pritaikė materialiąsias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti nepakeistas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 389,10 Lt (112,69 Eur) turtinės ir 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš nutarimo skirti administracinę nuobaudą (baudą) neteisėto perdavimo priverstinai vykdyti antstoliui pasekmių.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą patenkino iš dalies: reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino visiškai, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies – pripažino, kad Klaipėdos AVPK veiksmai priverstinai vykdant 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-2994101-13 buvo neteisėti, tačiau nepriteisė pareiškėjui jo prašomos neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas netenkino jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, susijusius su teisena administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-2994101-13 (šios ATP bylos numeris pirmosios instancijos teisme Nr. ATP-265-557/2014, apeliacinės instancijos teisme Nr. II-47-965/2014, teisminio proceso Nr. 4-06-03-00300-2014-3), kadangi Klaipėdos AVPK, perduodamas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 30N-2994101-13, kuriuo pareiškėjui už ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą buvo skirta 100 Lt bauda, antstoliui vykdyti anksčiau, nei įstatymas (ATPK) leidžia pradėti priverstinį nutarimo skirti baudą vykdymą, neveikė taip, kaip to reikalauja įstatymas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios administracinio teisės pažeidimo bylos teisena Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 30NT-18440564-14 buvo nutraukta pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas pripažinti pareigūnų veiksmus neteisėtais, kad tokiu atveju turi būti vertinamos kiekvienam individualiam atvejui reikšmingos aplinkybės (pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo, Klaipėdos AVPK veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme kildina būtent iš nutarimo skirti administracinę nuobaudą (baudą) perdavimo antstoliui priverstiniam vykdymui aplinkybių, šiuo konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 30N-2994101-13 nutraukimo pareiškėjo atžvilgiu priežastys nėra svarbios ir nenagrinėtinos.
ATPK 304 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutarimas skirti baudą turi būti priverstinai įvykdomas pasibaigus šio kodekso 313 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytam terminui jį geruoju įvykdyti. Remiantis ATPK 313 straipsnio 1 dalimi, baudą patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. ATPK 314 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per šio kodekso 313 straipsnyje nustatytą terminą, nutarimą skirti baudą priėmęs organas (pareigūnas), o jeigu nutarimą priima teismai ar administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų, – protokolą surašęs organas (pareigūnas) šį nutarimą siunčia antstoliui vykdyti.
Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje paskelbimą ir nutarimo nuorašo įteikimą reglamentuoja ATPK 288 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį nutarimo nuorašas per tris dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutarimo nuorašas įteikiamas pasirašytinai. Jeigu nutarimo nuorašas išsiunčiamas, tai įrašoma byloje.
Aiškinant minėtas ATPK normas sistemiškai, darytina išvada, kad nutarimas skirti administracinę nuobaudą – baudą gali būti pradėtas priverstinai vykdyti (perduotas antstoliui) tik po to, kai administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gavęs nutarimą, per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo įteikimo jam dienos, o nesutikdamas su nutarimu ir jį apskundęs, – per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos geruoju nesumoka jam paskirtos baudos. Tai reiškia, jog siekiant konstatuoti nutarimo skirti baudą priverstinio vykdymo (priverstinio skolos išieškojimo) procedūros pradžią, būtina nustatyti šias reikšmingas faktines aplinkybes: pirma, nutarimas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo įteiktas asmeniui, kuriam paskirta bauda; antra, asmens skundas, jeigu jis pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise skųsti nutarimą, buvo nepatenkintas; trečia, asmuo per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo įteikimo jam dienos arba nuo skundo nepatenkinimo dienos geruoju nesumokėjo nutarimu skirtos baudos.
Pirmosios instancijos teismas iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenų pagrįstai nustatė, kad Klaipėdos AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 30N-2994101-13 skirti K. K. 100 Lt baudą perdavė antstoliui priverstinai vykdyti prieš tai įstatymo nustatyta tvarka neįteikęs šio nutarimo nubaustam asmeniui. Apie paskirtą nuobaudą pareiškėjas sužinojo tik gavęs antstolio 2013 m. gruodžio 13 d. lydraščiu Nr. 0172/13/01863 jam pateiktus dokumentus (tarp jų siūlymą sumokėti skolą geruoju), nes nutarimo nuorašas pareiškėjui nebuvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, be to, ATP byla buvo išnagrinėta nepraneštus administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką ir jam nedalyvaujant (ATP byla Nr. ATP-265-557/2014, b. l. 23–26). Šie ATP bylos duomenys patvirtina, kad šiuo atveju Klaipėdos AVPK perdavė Nutarimą Nr. 13 antstoliui priverstinio vykdymo procedūrai pradėti, neužtikrindamas administracinėn atsakomybėm patraukto asmens teisės sumokėti baudą geruoju (nesinaudojant teise apskųsti nutarimą arba po to, kai pasinaudojus šia teise nutarimas skirti baudą lieka galioti), t. y. nesant sąlygų pradėti nutarimo skirti baudą priverstinio vykdymo procedūrą (ATPK 304 str. 3 d., 313 str. 1 d.). Tai leidžia konstatuoti valdžios institucijos – Klaipėdos apskrities VPK veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme.
Taigi byloje yra nustatyta valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – valdžios institucijos (šiuo atveju Klaipėdos AVKP) neteisėti veiksmai.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo turtinės žalos atlyginimo aspektu pasisakyti išsamiau, nes atsakovas pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą 389,10 Lt (112,69 Eur) neginčijo, o teismas priteisė šią pareiškėjo pateiktais į bylą įrodymais pagrįstą žalą, kurios atsiradimas yra priežastiniame ryšyje su pirmiau minėtais atsakovo neteisėtais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo dalimi, kurioje teismas nusprendė, kad nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą kompensuoti atitinkama pinigine išraiška.
Pareiškėjas prašė teismo priteisti jam 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kurią jis patyrė dėl pirmiau minėtų Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų. Šį reikalavimą pareiškėjas motyvavo tuo, kad Klaipėdos AVPK neteisėtai pateikus antstoliui vykdyti 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 30N-2994101-13 skirti administracinę nuobaudą (baudą), t. y. net neinformavus pareiškėjo apie paskirtą nuobaudą, antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo procedūrą bei įvykdžius Nutarimu Nr. 13 skirtos baudos priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo darbo užmokesčio procedūrą, jis neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme patyrė savo reputacijos pablogėjimu darbovietėje (jautėsi pažemintas tarp bendradarbių, jautėsi nepatogiai prieš savo tiesioginį viršininką ir Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkę, bijojo, kad kasmetinio vertinimo metu ši aplinkybė gali būti traktuojama kaip reikalavimo pareigūnui būti nepriekaištingos reputacijos neatitikimas, nes jis buvo pristatytas kaip vengiantis mokėti baudas, besislapstantis nuo teisėsaugos asmuo), dvasiniais išgyvenimais, stresu, sukrėtimais.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal teismų praktiką neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, jog neturtinė žala apima „traumas, nerimą ir neteisybės jausmą“ (McMichael v. Jungtinė Karalystė); „bejėgiškumo jausmą, frustraciją“ (Papamichalopoulus v. Graikija), „nepatogumus ... nerimą ir sielvartą“ (Olsson v. Švedija), „įžeidinėjimą ... pažeminimą ... įtampą“ (Lopez Ostra v. Ispanija) ir pan. Lietuvis Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad: „moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą <...>.“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (žr. Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14)), be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad neturtinės žalos (CK 6.250 str.) įrodinėjimas pasižymi specifika ir dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala negali visada būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14- 653/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1288/2014 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški,
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus, tačiau atsakovo atstovo neteisėti veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio ir neintensyvūs. Vertino, kad pareiškėjas nepateikė reputacijos pablogėjimą pagrindžiančių įrodymų, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pripažino galėjęs kirsti kelio ištisinę liniją ir padaryti administracinį teisės pažeidimą.
Minėta, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais. Primintina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį bylos proceso šalių paaiškinimai yra vienas iš įrodymų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai išsamius ir argumentuotus paaiškinimus, pagrįsdamas kaip būtent pasireiškė jo patirta neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme ir, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, patirtą neturtinę žalą įvertino atitinkama suma, kuri jo nuomone, būtų pakankama satisfakcija už padarytą neturtinę žalą. Reputacijos pablogėjimas atitinkamais atvejais gali būti pagrįstas ir rašytiniais įrodymais, tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikti paaiškinimai, kad jo darbdaviui gavus iš antstolio priverstinio baudos išieškojimo dokumentus, tai pablogino jo reputaciją darbovietėje, jis jautėsi diskomfortiškai ir nerimavo, kad tai gali pakenkti darbdaviui atliekant jo vertinimą valstybės tarnybai keliamo reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos aspektu, laikytini pagrįstais. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais vertinant Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų pobūdį ir intensyvumą. Minėta, kad apeliantas Nutarimo Nr. 13 priverstinio vykdymo dokumentus gavo 2013 m. gruodžio 13 d. Tai jam buvo staigmena, nes atsakovo atstovas Nutarimo Nr. 13 apeliantui nebuvo įteikęs. Taigi atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų poveikis prasidėjo nuo šios datos. Pareiškėjo darbdavys antstolio patvarkymą įvykdė 2014 m. vasario 10 d. Atsakovo atstovui neteisėtai inicijavus baudos išieškojimo procedūrą, iš pareiškėjo išieškota bauda antstolio patvarkymu pareiškėjui buvo grąžinta 2014 m. rugsėjo 11 d. Antstoliui tokiu būdu kompensavus minėtą dalį pareiškėjo finansinio pobūdžio praradimų, esančių priežastiniame ryšyje su Klaipėdos AVPK neteisėtais veiksmais, dėl kitos dalies finansinių praradimų susigrąžinimo pareiškėjui 2014 m. spalio mėnesį teko kreiptis į administracinį teismą. Todėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų poveikis pareiškėjo nurodytų neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis) jam atsiradimo aspektų prasme negali būti vertinamas kaip trumpalaikis, tačiau jo intensyvumas keitėsi apeliantui palankia prasme (ATP byla buvo nutraukta, antstolis grąžino išieškotą sumą). Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantu, kad jis dėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą.
Minėta, kad pareiškėjas žalą kildina iš Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų, pasireiškusių nutarimo skirti administracinę nuobaudą neteisėtu perdavimu antstoliui priverstiniam vykdymui, ir šių atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme yra nustatytas. Todėl teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, neturėjo pagrindo pasisakyti administracinio teisės pažeidimo padarymo (nepadarymo) aspektu, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas nagrinėjant administracinę bylą dėl žalos atlyginimo išdėstė savo poziciją šiuo aspektu, ar ne.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti vien tik atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo pripažinimu, nėra proporcinga priemonė atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą (neigiamus išgyvenimus, stresą, nepatogumus tarnyboje).
Pagal teismų praktiką teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pažymėtina, kad kiekvienas žalos atlyginimo atvejis yra individualus, susijęs su konkretaus asmens atitinkamais neigiamais išgyvenimais. Pagal teismų praktiką atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kiekvienu atveju byloje neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, įvertinus tos konkrečios bylos aplinkybes, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
Spręsdama dėl apeliantui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nepalietė aukščiausių ir labiausiai įstatymo ginamų teisinių vertybių, o pasireiškė pareiškėjo, dirbančio asmens, nedideliais finansinio pobūdžio praradimais, kurių dalis jam buvo kompensuota ne ginčo tvarka, o kita dalis priteista šioje byloje pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, nors jie laikytini nustatytais, neturi pagrindo vertinti kaip žymiai stipresnius, nei asmuo gali patirti kasdieninėse gyvenimiškose situacijose dėl įvairių neigiamų veiksnių ar galimai neteisėtų aktų. Be to, atsižvelgtina į tai, kad nors neteisėtų veiksmų poveikio laikotarpis nėra trumpas, tačiau neigiamas poveikis keitėsi pareiškėjui palankia linkme (silpnėjo). Įvertinusi šias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisinta 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pakeičia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas spręsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. 200 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein v. Switzerland, 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom). Nagrinėjamu atveju apeliantas iškėlė abejonę dėl teismo galimo šališkumo iš esmės dėl to, kad teismas nepatenkino reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pinigais. Apeliacinio skundo teiginio, esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė jokiais įtikinamais argumentais, kurie atitiktų minėtojo objektyviojo testo kriterijus. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, savaime negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra jį laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs asmens (šiuo atveju apelianto) teisės į nešališką teismą.
Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo K. K. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš dalies patenkinti: priteisti pareiškėjui K. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 (vienas šimtas) eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Arūnas Dirvonas