Baudžiamoji byla Nr. 2K–5/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Benedikto Stakausko ir pranešėjo
Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant
Ritai Bartulienei,
dalyvaujant
prokurorui Sergejui Stulginskiui,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos
apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą
dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. balandžio 9 d. nuosprendžio.
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį vieneriems
metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo
laikas nuo 2008 m. spalio 30 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Civiliniam ieškovui UAB „Bitė Lietuva“ iš A. K. priteista 513,92 Lt turtinės
žalos atlyginimo.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio
9 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas
nuosprendis: A. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad
jis padarė nusikalstamą veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių; UAB „Bitė
Lietuva“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžiu
A. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad pagrobė
svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: 2006 m. sausio 4 d., apie 15.25 val.,
Klaipėdoje, H. Manto g. 40, UAB „Bitė Lietuva“ priklausančiame prekybos
salone, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, iš ekspozicinio stendo pagrobė UAB „Bitė
Lietuva“ priklausantį 488,92 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorola E398“
su jame buvusia 25 Lt vertės SIM kortele Nr. (duomenys
neskelbtini); taip jis pagrobė UAB „Bitė Lietuva“ 513,92 Lt
vertės turto.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio
9 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas,
nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.
Kasaciniu
skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio
30 d. nuosprendį.
Skunde kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos išteisinamasis
nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, neatitinka nustatytų faktinių bylos
aplinkybių ir yra prieštaringas, todėl naikintinas. Teismas privalėjo
vadovautis BPK 20 straipsnio 5 dalimi ir vertinti byloje surinktus
įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Byloje netinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Prokuroras tvirtina, kad liudytojo M. S. ikiteisminio
tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų nesutapimas buvo tik noras
padėti išteisintajam A. K., o liudytojo D. K. parodymai turėjo būti
įvertintini kritiškai, nes jis yra išteisintojo brolis. Apygardos teismas neatkreipė
dėmesio į 2006 m. birželio 22 d. M. S. parodymus, kai liudytojas kategoriškai
patvirtino, kad būtent A. K. naudojosi SIM kortele Nr. (duomenys
neskelbtini) – ta pačia, kuri buvo įdėta į pagrobtą telefoną (T. 1, b.
l. 44). Prokuroro teigimu, iš ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir apylinkės
teisme patikrintų kaltinamojo bei liudytojų parodymų byloje yra aiškios SIM
kortelės perdavimo A. K. aplinkybės. Apygardos teismas be pagrindo
nesutiko ir su apylinkės teismo išvada dėl mobiliojo ryšio telefono skirtingų
IMEI skaitmenų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)
vertinimo kaip vieno ir to pats IMEI numerio, nes apkaltinamajame nuosprendyje
pažymėta, kad mobiliojo ryšio telefonui identifikuoti aktualūs tik pirmieji
keturiolika telefono IMEI skaitmenų. Taip pat prokurorui nekyla abejonių, kad
vaizdo įraše užfiksuotas A. K. ir mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla E398“,
kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Toliau skunde atkreipiamas dėmesys į
tai, kad 2006 m. lapkričio 8 d. A. K., apklausiamas kaip įtariamasis,
dalyvaujant gynėjui, ne tik neprisipažino dėl jam inkriminuotos veikos
padarymo, bet iš viso atsisakė duoti parodymus (T. 1, b. l. 53), nors
vėliau teisme pripažino, jog UAB „Bitė Lietuva“ salone lankydavosi. Prokuroro
manymu, teismas be jokio pagrindo nepatikėjo ir civilinio ieškovo atstovo
E. L. parodymais. Neaišku, kodėl teismas manė, kad E. L. padarė prielaidą,
jog telefono vagystei buvo pasiruošta, telefonas buvo atsuktas nuo stovo
anksčiau ir padėtas ant stalo. Liudytojas smulkmenų nepamena, nes vagystė buvo
daugiau kaip prieš trejus metus. E. L. parodė, kad vaizdo medžiagoje matė
tik žmogaus nugarą, o kai neliko žmogaus, neliko ir telefono, todėl, kaip ir
apylinkės teismas, padarė teisingą išvadą, jog pavogti telefoną galėjo jo apibūdintas
asmuo. A. K. teiginys, kad vaizdo kokybė nėra pakankamai gera, jog būtų galima nustatyti,
ar filmuotoje medžiagoje užfiksuotas daiktas tikrai yra telefonas, paneigtas
ekspertizės aktu, kuriuo nustatyta, kad yra didelė tikimybė, jog medžiagoje
tikrai užfiksuotas telefonas. Anot prokuroro, palyginus teisiamojo posėdžio
metu teismo salėje buvusį A. K. su vaizdo įraše matomu asmeniu, nekilo jokių
abejonių, kad tai vienas ir tas pats asmuo. Apylinkės teismas padarė teisingą
išvadą, kad vaizdo įraše užfiksuoto asmens veido bruožai yra identiški A. K.
bruožams. Išteisintasis A. K. parodė, kad vaizdo įraše žmogus yra panašus į jį,
bet savęs neatpažino, tačiau, prokuroro manymu, naivu būtų manyti, kad,
pasirinkus gynybos taktiką – neprisipažinti, kaltinamasis pasakytų, jog įraše
užfiksuotas jis. Prokuroras pažymi, kad iš
ekspertizės akto matyti, jog tiek A. K., tiek filmuotoje medžiagoje esančio
asmens išvaizdos bruožai yra vienodi, o skirtumas paminėtas tik vienas –
filmuotoje medžiagoje esantis asmuo galvos šonuose šiek tiek pliktelėjęs,
tačiau tai paaiškinama tuo, kad vagystės metu A. K. galėjo būti kitaip
susišukavęs. Išteisinamajame nuosprendyje teismas, nurodęs, kad į vaizdo
laikmeną įrašas galėjo būti perrašytas iš vaizdų stebėjimo kamerų ar vienos
kameros atskiromis dalimis, tačiau tai, kurios originalių įrašų dalys buvo
svarbios tiriamai telefono vagystei, lėmė subjektyvi teismui pateikto vaizdo
įrašo laikmeną sukūrusio asmens nuomonė, padarė išvadą, jog yra pagrindo
abejoti, ar vaizdo laikmenoje užfiksuota byloje tiriamo, o ne kito mobiliojo
ryšio telefono vagystė. Tačiau, prokuroro manymu, tokiai teismo išvadai nebuvo
jokio pagrindo, nes ikiteisminio tyrimo metu nustatytas ir apylinkės teisme
patikrintas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. UAB „Bitė
Lietuva“ saloną sauganti apsaugos įmonė pateikė į CD–R diską įrašytą vaizdo
medžiagą, kurioje užfiksuotas nusikaltimas. Diskas buvo apžiūrėtas, surašytas
apžiūros protokolas, todėl pateiktos vaizdinės medžiagos nelaikyti įrodymu BPK
20 straipsnio prasme nėra įstatymų numatyto pagrindo. Neįtikėtina, kad UAB „Bitė
Lietuva“ saloną sauganti įmonė galėjo sąmoningai klastoti įrodymus. Be to,
teisėjų kolegija be pagrindo suabejojo dėl kompaktinio disko su vaizdo įrašu
patekimo į bylą aplinkybių teisėtumo. Liudytojo E. L. apklausos protokole
nurodyta, kad jis pateikė CD laikmeną su filmuota medžiaga prie pareiškimo.
Liudytojas pareigūnas V. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad diską su vaizdo
įrašu E. L. pateikė 2006 m. balandžio 25 d. apklausos metu. 2006 m. lapkričio 8
d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad filmuota medžiaga buvo peržiūrėta, o
iš jos matyti, jog telefono vagystę galėjo padaryti A. K. (T. 1, b. 1. 48).
Stebėjimo kameros užfiksuotą vaizdo įrašą vyr. tyrėja V. R. apžiūrėjo 2007
m. gruodžio 27 d. (T. 1, b. l. 26-29). Teisiamajame posėdyje apklaustos
liudytojos tyrėjos V. R. ir L. L. parodė, kad jos A. K. bylą gavo kartu su
kompaktiniame diske įrašytu vaizdo įrašu (T. 2, b. 1. 35, 36, 62). Taigi
kompaktinio disko su vaizdo įrašu patekimo į bylą aplinkybių teisėtumas
BPK 20 straipsnio prasme abejonių nekelia. Be to, prokuroras dėl stebėjimo
kamerų užfiksuoto vaizdo įrašo pateikimo į bylą į UAB „Bitė Lietuva“
kreipėsi ne kartą, o iš atsakymų matyti, kad vaizdo įrašo bendrovė neišsaugojo.
Taigi buvo išnaudotos visos galimybės papildomiems įrodymams byloje gauti.
Prokuroro tvirtinimu, vaizdo laikmena, liudytojų pareigūnų parodymai ir
ekspertizės aktas – tai įrodymai, kurie pagrindžia A. K. kaltę.
Klaipėdos
apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas
netenkintinas.
Dėl įrodymų
leistinumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys)
Kasacinės instancijos
teismo kompetencija įrodymų vertinimo klausimu yra ribota, nes kasacinės
instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas,
tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje
esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos
aplinkybių nustatymo. Tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas
kasacine tvarka, tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų. Taigi įrodymų
vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su
esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame
straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis
įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas vadovaujantis įstatymu pirmiausia reiškia
tai, kad įrodymai turi atitikti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.
BPK 20
straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais
gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
Vadinasi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas
turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais
veiksmais. Sprendžiant, ar duomenys gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia
išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) –
šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui
taikomi skirtingi principai. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką
nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia,
kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis buvo
pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, pirma, ar nustatytos tvarkos
pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir, antra, ar dėl šių
pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų
garantuotos kaltinamojo teisės. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia
abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant
kitus BPK
numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Taigi teismo baigiamasis aktas
gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, o ar įrodymai yra patikimi,
nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso
veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Baudžiamojo
proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje
apžvalga, Teismų praktika Nr. 27).
Iš bylos
duomenų matyti, kad CD–R diske įrašyta vaizdinė medžiaga gauta ne valstybės
institucijų, o privačia iniciatyva, ir tokio duomenų gavimo būdo įstatymas
nedraudžia. Taip pat iš bylos medžiagos aišku, kad šis diskas su civilinio
ieškovo UAB „Bitė Lietuva“ salone filmuota medžiaga buvo pateiktas vieno
ar kelių UAB „Bitė Lietuva“ darbuotojų, galėjusių prieiti prie salone
nufilmuotos medžiagos. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismai, išnaudoję visas procesines galimybes nustatyti vaizdo įrašo atsiradimo
byloje aplinkybes (apklausus liudytojus, įpareigojus prokurorą pateikti
duomenis, susijusius su CD–R disko atsiradimu byloje), nenustatė, kada ir kuris
civilinio ieškovo UAB „Bitė Lietuva“ darbuotojas, kokomis aplinkybėmis pateikė
šį diską. Disko procesinis įforminimas daiktų (dokumentų) pateikimo protokolu byloje
neatliktas ir jo pateikimo į bylą aplinkybės liko neaiškios. Tai akivaizdus
bylos duomenų gavimo tvarkos pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teismui
sukėlė pagrįstų abejonių diske esančių duomenų patikimumu. Atsižvelgdamas į
šias ir kitas bylos aplinkybes, apygardos teismas motyvavo byloje esančio CD–R
disko nepripažinimo įrodymu vertinimą, padarydamas išvadą, kad šis duomenų
šaltinis neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl negali būti
pripažintas teisėtu įrodymu. Kolegija neturi pagrindo paneigti tokių teismo
išvadų.
Taip pat
kasaciniu skundu prokuroras skundžia apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų
– liudytojų M. S., D. K., E. L., išteistojo A. K. parodymų, vaizdų
ekspertizės akto ir kitos rašytinės bylos medžiagos – vertinimą.
Pirmiausia
pažymėtina, kad CD–R diske užfiksuota informacija buvo esminis įrodymas byloje,
visi kiti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinkti, ištirti
bei patikrinti duomenys tik netiesiogiai susiję su nagrinėjamu įvykiu ir jų
įrodomoji vertė mažesnė. Vertindamas visus skunde ginčijamus bylos duomenis,
apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir
pateikė motyvuotas išvadas dėl jų, todėl negalima sutikti su prokuroro teiginiu
dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymo. Liudytojas M. S. savo
parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisme nepatvirtino, todėl teismas,
atsižvelgdamas į jų prieštaringumą ir į tai, kad jie nepatvirtinti kitais
neginčytinais įrodymais, tokiais duomenimis nepatikėjo, įvertino kritiškai ir
jais nesivadovavo. Liudytojo D. K. parodymais išteisintajam A. K.
inkriminuotos faktinės aplinkybės dėl mobiliojo ryšio telefono vagystės liko
nepatvirtintos, todėl teismas šiuos parodymus pagrįstai laikė A. K. kaltės
nepagrindžiančiais. Dėl nustatytų skirtumų liudytojo E. L. parodymų patikimumu
teismas suabejojo. Taip pat apygardos teismas pasisakė dėl išteisintojo
A. K. parodymų vertinimo ir, neturėdamas neabejotinų duomenų, paneigiančių
tokius parodymus, neturėjo pagrindo jų atmesti. Atsižvelgiant į tai, kad vaizdo
įrašas buvo pripažintas netinkamu įrodymu byloje, jo pagrindu atlikta vaizdų
ekspertizė taip pat negali būti laikoma atitinkanti leistinumo reikalavus pagal
BPK 20 straipsnio 4 dalį. Be to, šios ekspertizės išvada yra
tikėtina, taigi iš dalies paremta prielaidomis, kurių nepaneigus grįsti jomis
apkaltinamąjį nuosprendį draudžiama. Apygardos
teismas taip pat nesutiko su apylinkės teismo išvada dėl informaciniuose
raštuose nurodytų skirtingų mobiliojo ryšio telefono IMEI skaitmenų (duomenys
neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vertinimo kaip vieno ir to
paties IMEI numerio, motyvuodamas tuo, kad tokia išvada nepatvirtinta jokiais
specialisto ar kito kompetentingo asmens paaiškinimais ar rašytiniais
duomenimis. Taigi motyvai dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje surašyti tinkamai.
Atsižvelgdama
į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies
reikalavimais ir šių įstatymo nuostatų nepažeidė.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Klaipėdos
apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą.
Teisėjai
Tomas Šeškauskas
Benediktas Stakauskas
Antanas Klimavičius