Civilinė
byla Nr. 3K-3-62/2009
Procesinio sprendimo
kategorija 44.5.2.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Prano Žeimio
(pranešėjas),
sekretoriaujant
Aringui Kartanui,
dalyvaujant
ieškovo AB „If draudimas“ atstovui advokatui Arturui Kalyčiui,
atsakovo Lietuvos
automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovei pagal
įgaliojimą D. V.,
atsakovo VĮ
„Automagistralė“ atstovei advokatei Editai Bumblienei,
viešame teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „If draudimas“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB
„If draudimas“ ieškinį atsakovams Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie
Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonei „Automagistralė“ dėl nuostolių
atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje
byloje keliami statinio, šiuo atveju – kelio, savininko (valdytojo) civilinės
atsakomybės klausimai.
Ieškovas
prašė priteisti iš atsakovų solidariai 15 094,92 Lt nuostolių ir 6
procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas
(draudikas) išmokėjo UAB „Veritas ana“ (draudėjui) 15 094,92 Lt draudimo
išmoką dėl 2007 m. gegužės 7 d. įvykusio draudiminio įvykio, kurio metu
automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda draudėjo atstovas, siekdamas išvengti
kelio pirmoje važiuojamosios juostos dalyje gulėjusių padangos atplaišų,
užvažiavo ant antroje eismo juostoje buvusio akmens ir apgadino lengvąjį automobilį.
Ieškovas (draudikas) atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauja išmokėtos
draudimo išmokos dydžio žalos atlyginimo iš atsakovų, kurie yra pirmiau
nurodytos automagistralės, valstybinės reikšmės kelio, valdytojai ir prižiūrėtojai,
tačiau šie atsisako atlyginti žalą, nes laiko, kad jiems civilinė atsakomybė nekilo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2–asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 10 d.
nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės
teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad 2007 m. balandžio 28 d. ieškovas AB „IF
draudimas“ ir UAB „Veritas ana“ sudarė šiai įmonei priklausančių transporto
priemonių draudimo sutartį. 2007 m. gegužės 8 d. ieškovas buvo informuotas
apie 2007 m. gegužės 7 d. 20.10 val. įvykusį eismo įvykį, kurio metu apdraustoji
transporto priemonė (UAB „Veritas ana“ priklausantis automobilis Toyota Corolla
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamas S. A.)
automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda kelio atkarpoje (179 kilometre) dėl
pirmoje važiuojamosios juostos dalyje esančios kliūties – krovininio
automobilio padangų atplaišų – persirikiavo į antrąją eismo juostą, tačiau dėl
joje taip pat buvusios nepašalintos kliūties – akmens – buvo stipriai
apgadinta. Ieškovas, pripažinęs šį eismo įvykį draudiminiu ir išmokėjęs
draudėjui 15 094,92 Lt draudimo išmoką, CK 6.1015 straipsnio pagrindu
reiškia ieškinį, jo manymu, atsakingiems už žalą asmenims ir prašo priteisti
jam solidariai iš atsakovų – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie
Susisiekimo ministerijos bei valstybės įmonės ‚Automagistralė“ 15 094,92 Lt
nuostolių atlyginimo bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas (CK 6.37
straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Ieškovas reiškia ieškinį dviem
atsakovams – Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo
ministerijos, kuri yra Vyriausybės įsteigta institucija, pagal Kelių įstatymo
nuostatas atliekanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimo ir plėtros
organizavimo bei koordinavimo funkcijas, ir valstybės įmonei „Automagistralė“,
kuri pagal Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos
generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. V-2 patikėjimo
teise valdo, naudoja ir disponuoja ginčo valstybinės reikšmės kelią
Vilniaus-Kaunas-Klaipėda, laikydamas, jog pagal galiojantį teisinį
reglamentavimą abiejų atsakovų prievolė prižiūrėti valstybinės reikšmės kelius,
nepaisant to, kad vieno skolininko (Lietuvos automobilių kelių direkcijos)
pareiga (valstybinės reikšmės kelių taisymo ir priežiūros darbų organizavimas)
pagal jos įvykdymo sąlygas skiriasi nuo kito skolininko (VĮ „Automagistralė“)
pareigos (faktinio valstybinės reikšmės kelių taisymo ir priežiūros darbų
atlikimo) (CK 6.6 straipsnio 2 dalis), yra nedali (CK 6.6 straipsnio
1 dalis). Pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl
valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ automagistralė
Vilnius-Kaunas-Klaipėda, pažymėta numeriu A1, yra valstybinės reikšmės kelias.
Pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos kelių direkcija prie Susisiekimo
ministerijos yra netinkamas atsakovas, nes kelią, kuriame įvyko eismo įvykis,
ji yra perdavusi valdyti patikėjimo teise atsakovui VĮ „Automagistralė“, o
pagal CK 6.266 straipsnį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar
kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų,
privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo
CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Laikydamas, kad CK
6.266 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog pastatų, statinių,
įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame
registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas), nagrinėjamu atveju
negalioja, už ginčo kelio būklę Lietuvos automobilių kelių direkcija neatsakinga,
ieškinį šiam atsakovui teismas pripažino nepagrįstu. Spręsdamas dėl kito
atsakovo – VĮ „Automagrinstralė“ – atsakomybės pagal pareikštą ieškinį, teismas
pažymėjo, jog VĮ „Automagistralė“ veikia, vadovaudamasi Lietuvos automobilių
kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m.
balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių priežiūros vadovo
I dalies Automobilių kelių priežiūros normatyvai PN-05 (toliau –
normatyvai) nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos automobilių kelių
direkcija yra atsakinga už kelių naudojimo priežiūrą; nuolatines (patrulines)
apžiūras atlieka VĮ „Automagistralė“ struktūrinio padalinio kelių meistrai arba
vyresnieji meistrai jiems priskirtuose keliuose tokia tvarka: magistralinius ir
jiems prilyginamus krašto kelius apžiūri kiekvieną dieną; šių apžiūrų metu meistrai
apvažiuoja kelius ir nustatytos formos akte fiksuoja atsiradusias pažaidas; užteršti
dangos plotai turi būti nušluojami per dvi savaites; normatyvuose nurodytas
terminas pažaidoms ištaisyti nustatomas nuo jų užfiksavimo momento. Nustatęs,
kad 2007 m. gegužės 7 d., kai magistralinio kelio Nr. A1
Vilnius-Kaunas-Klaipėda 179 kilometre įvyko ginčo eismo įvykis, Raseinių kelių
tarnybos Ariogalos meistrijoje patruliavimo metu nebuvo užfiksuota pažaidų
(padangų atplaišų, akmenų), kurias kaip avarijos kilimo priežastį įvardija
ieškovas, buvo tvarkoma pakrypusi kelio ženklo atrama 161 kilometre, bei
pažymėjęs, kad 2007 m. gegužės 9 d. patrulinių apžiūrų akte nurodyta, jog
ant kelio (179 kilometre) mėtosi padangų atplaišos, sutvarkyta 2007 m. gegužės
9 d., teismas darė išvadą, kad Kelių apžiūrų metodikoje nustatytas patrulinių
apžiūrų periodiškumas bei normatyvuose nustatyti važiuojamosios dalies
priežiūros darbų atlikimo terminai nebuvo pažeisti. Teismas sprendė, kad atsakovas
VĮ „Automagistralė“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė jo veiklą
reglamentuojančių normatyvų ir kitų teisės aktų, bei konstatavo, kad ieškovas
neįrodė, jog žala jo draudėjui atsirado būtent dėl atsakovo kaltės, jo tinkamo
pareigų neatlikimo, neveikimo. Atkreipęs dėmesį į tai, kad Kelių eismo
taisyklių (toliau – KET) 56 punkte nurodyta, jog eismo dalyviai, sudarę ar
pastebėję kliūtį kelyje, sukėlę ar pastebėję pavojų, privalo šią kliūtį ar
pavojų pašalinti, o negalėdami to padaryti, pranešti policijai, kelio
savininkui ar kelią prižiūrinčiai įmonei, pažymėti kliūtį ar pavojingą vietą ir
visais įmanomais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius,
teismas pripažino, kad šiuo atveju nurodytų KET nuostatų nebuvo laikytasi. Įvertinęs
byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovui VĮ
„Automagistralė“ neatsirado civilinės atsakomybės, nes nėra visų šios
atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų (atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka
ir terminais užtikrino kliūčių pašalinimą nuo kelio); atsakovo kaltės;
priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir padarytos žalos.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija laikė, kad, CK 6.266 straipsnio 1 dalyje
esant įvirtintai kelių savininko (valdytojo) atsakomybei už žalą, atsiradusią
dėl keliuose esančių trūkumų, šiai bylai reikšminga išsiaiškinti, ar ieškovo
nurodytas ieškinio pagrindas – kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 179 kilometre
antroje eismo juostoje buvusi kliūtis – akmuo, dėl kurio buvo apgadinta ieškovo
draudėjui priklausanti transporto priemonė, – laikytina kelio trūkumu.
Pažymėdama, kad akmuo ar padangų atplaišos galėjo atsirasti ant kelio ne dėl jo
konstrukcijos ar eksploatavimo trūkumo, o dėl trečiojo asmens veikos,
t. y. šią kliūtį ant kelio galėjo palikti kitos transporto priemonės
valdytojas ar dar kiti asmenys, teisėjų kolegija sprendė, jog tokia kliūtis
nelaikytina kelio, kaip statinio, trūkumu, kuris įvardijamas CK 6.266
straipsnio 1 dalyje. Remdamasi šia išvada, teisėjų kolegija konstatavo, kad
kelio valdytojui negali atsirasti atsakomybės be kaltės už nurodytų objektų
atsiradimą ant kelio. Be to, pažymėjusi, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, jog kelio savininkas (valdytojas) neprivalo atlyginti žalos tuo
atveju, jeigu įrodo, kad buvo 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos
aplinkybės, t. y. jei įrodo, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos,
teisėjų kolegija darė išvadą, kad sprogusios padangos atplaišų ir akmens
atsiradimas ant važiuojamosios kelio dalies gali būti vertinamas kaip
nenugalimos jėgos aplinkybė, pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį šalinanti
civilinę atsakomybę, nes tai, jog ant kelio dangos gali atsirasti tokių kliūčių,
kaip pašaliniai daiktai, galima numatyti, bet neįmanoma to išvengti, nes dėl
nerūpestingumo ar nepakankamo atidumo eismo dalyviai gali palikti ant
važiuojamosios kelio dalies daiktų, kurie gali tapti eismo įvykio priežastimi.
Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalauti, kad automagistralę prižiūrinčios
įmonės užtikrintų tokių kliūčių neatsiradimą ar nebuvimą, reikštų reikalauti
neįmanomo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas atsakovo VĮ
„Automagistralė“ kaltę dėl atsiradusios žalos grindė nepakankamu techninės
kelio priežiūros periodiškumu (įmonės meistrai kelią apvažiuodavo vieną kartą
per dieną), tačiau pažymėjo, jog, taip teigdamas, ieškovas nenurodė, koks periodiškumas,
jo manymu, užtikrintų kelio kliūčių pašalinimą nedelsiant. Teisėjų kolegija
pagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Kelių apžiūrų
metodikoje nustatytas patrulinių apžiūrų periodiškumas ir normatyvuose įtvirtinti
važiuojamosios dalies priežiūros darbų atlikimo terminai nebuvo pažeisti, todėl
atsakovas VĮ „Automagistralė“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepažeidė jo
veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad kito
atsakovo – Lietuvos automobilių kelių direkcijos – atsakomybė būtų galima tuo
atveju, jei byloje būtų įrodyta, kad šios institucijos generalinio direktoriaus
2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių priežiūros
vadovo I dalies Automobilių kelių priežiūros normatyvai PN-05 nuostatos
prieštarauja kurių nors įstatymų nuostatoms, t. y. įrodyta, jog
periodiškumas buvo nustatytas netinkamai. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos
medžiaga neteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas,
priimdamas sprendimą, neturėjo vadovautis šiais teisės norminiais aktais.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10
d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo
įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių reikalavimų, nes pagal CK 6.266
straipsnio 1 dalį nenugalimos jėgos faktą, nukentėjusio asmens tyčią ar didelį
neatsargumą patvirtinančias aplinkybes privalėjo įrodyti atsakovai. Kasatorius
turėjo įrodyti, kad draudėjas patyrė draudimo išmokos dydžio žalos ir kad ji
kilo dėl netvarkingos kelio dangos, nes atsakovams kilo civilinė atsakomybė be
kaltės.
2.
Kasatoriaus teigimu, nepagrįstai pripažinęs, kad kasatorius neįrodė
atsakovų neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad, remiantis generalinio delikto
doktrina, žalos padarymo faktas, kaip toks, reiškia neteisėtus veiksmus, jei
žala padaroma teisės saugomam gėriui, todėl kaltės prezumpcija apima ir
neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV
įmonė Autodesk Inc. su UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006; 2006 m.
spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., J. A. P.
su Lietuvos Respublika, V. J., bylos Nr. 3K-3-518/2006). Kasatorius
nurodo, kad byloje nustatyta, jog pareiga užtikrinti saugų eismą
magistraliniame kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, įvykdyta netinkamai.
3.
Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
akmuo ant kelio yra ne kelio trūkumas, bet atsiradusi kliūtis, yra nepagrįsta,
nes dėl akmens patekimo ant kelio, jis tapo nesaugus naudoti, tai kvalifikuotina
kaip kelio trūkumas pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Šį argumentą kasatorius
grindžia tuo, kad atsakovai neįvykdė jiems teisės aktų nustatytos pareigos užtikrinti
saugų kelių naudojimą visą parą, nuolat stebint jų būklę, kiekvieną dieną juos
apžiūrint ir surenkant atsitiktinius daiktus, esančius ant važiuojamosios
dalies (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 9, 11 punktai, 4 straipsnis; Kelių
įstatymo 15 straipsnis; Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155 „Dėl
kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2, 4.2 punktai; Lietuvos
automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio
direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-62 patvirtintų Statybos
taisyklių ST8871063.09:2004 10, 12.1–12.3, 13.1 punktai; Lietuvos
automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio
direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių
priežiūros vadovo I dalies Automobilių kelių priežiūros normatyvai PN-05 IV
dalies 2 skyrius, 9.1 punktas) .
4.
Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad akmens patekimas
ant kelio yra force majeure aplinkybė. Kasatorius teigia, kad tai nėra force
majeure aplinkybė, nes ji buvo išvengiama ir skolininko kontroliuojama,
pašalinama, numatoma ir galėjo būti numatyta. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai,
kad, teigdami, jog atsitiktinių daiktų surinkimas nuo kelio priklauso nuo
finansavimo, atsakovai gynėsi nepagrįstai, nes pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį
nenugalima jėga nelaikoma to, kad skolininkas prievolei įvykdyti neturi
reikiamų finansinių išteklių.
5.
Kasatorius prieštarauja apeliacinio teismo motyvui, kad yra pagrindas
atleisti atsakovus nuo atsakomybės, nes akmuo galėjo patekti ant kelio dėl
trečiųjų asmenų veiksmų. Kasatorius tvirtina, kad CK 6.266 straipsniui taikyti
nurodyta aplinkybė neturi reikšmės. Be to, atsakovai ja nesirėmė ir bylą
nagrinėję teismai jos netyrė.
6.
Kasatorius nurodo, kad yra visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos,
bet teismai į tai neatsižvelgė. Kasatorius pabrėžia, kad atsakovams kilo
civilinė atsakomybė be kaltės. Žalos faktas nustatytas ir ginčo dėl jo nėra.
Neteisėti veiksmai buvo atsakovų neteisėtas neveikimas – įstatymuose nustatytos
pareigos tinkamai prižiūrėti kelius neįvykdymas. Žalą ir neteisėtą neveikimą
sieja priežastinis ryšys.
7.
Kasatorius teigia, kad teismai nepasisakė dėl kasatoriaus motyvų,
susijusių su atsakovų solidariąja prievole. Kasatorius nurodo, kad atsakovų
prievolė yra solidarioji, nes jie abu privalo vykdyti kelių priežiūrą (CK 6.6
straipsnio 2 dalis). Kelių priežiūros direkcija pakankamai nedetalizavo kelių
priežiūros tvarkos, o VĮ „Automagistralė“ netinkamai laikėsi nurodytos tvarkos.
Atsiliepimais
į kasacinį skundą atsakovai Lietuvos automobilių kelių direkcija prie
Susisiekimo ministerijos ir VĮ „Automagistralė“ prašo kasacinį skundą atmesti
ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas
Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimą
grindžia šiais nesutikimo su kasaciniu skundu argumentais:
1. Bylos
duomenimis, valstybinės reikšmės kelią A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda nuo 10 km iki
306,3 km valdo, naudoja ir juo disponuoja atsakovas VĮ „Automagistralė“.
Lietuvos automobilių kelių direkcija tiesiogiai nevykdo valstybinės reikšmės
kelių ir jų statinių priežiūros darbų, o tik atlieka šių darbų organizavimo ir
kontrolės funkcijas. Kadangi Lietuvos automobilių kelių direkcija nėra ginčo
materialinio teisinio santykio dalyvis, tai neturi pareigos atsakyti pagal
pareikštą ieškinį ir nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
2. Padangos,
akmenys ar kiti daiktai, atsitiktinai atsiradę ant kelio, nėra statinio
sudedamoji dalis, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, tokių daiktų
atsitiktinis patekimas ant kelio, dėl ko kelias tampa nesaugus naudoti, negali
būti kvalifikuojama kaip kelio (statinio) trūkumas.
3. Lietuvos
automobilių kelių direkcijos ir VĮ „Automagistralė“ 2007 m. vasario 21 d.
sudarytos sutarties Nr. S-57 dėl valstybinės reikšmės kelių techninės
priežiūros privalomų darbų 2007 metais priede Nr. 2 „Papildomos sutarties
sąlygos“ nustatyta, kad pagal normatyvus VĮ „Automagistralė“ privalo prižiūrėti
magistraliniu kelius (iš viso 296,3 km) pagal magistralinių kelių I lygį žiemą
ir magistralinių kelių II lygį vasarą. Ginčo eismo įvykis įvyko vasaros metu,
todėl, priešingai nei teigia kasatorius, vasaros sezono metu magistralinių
kelių priežiūrai taikomas magistralinių kelių priežiūros II, o ne I lygis, ir
užteršti dangos plotai turi būti nušluojami per dvi savaites; šis terminas
pradedamas skaičiuoti nuo pažaidų užfiksavimo momento. Iš byloje esančio
Patrulinių apžiūrų žurnalo, kuriame užfiksuotos VĮ „Automagistralė“
prižiūrimame kelyje atsiradusios pažaidos ir jų pašalinimo eiga, matyti, kad VĮ
„Automagistralė“ nepažeidė nei Kelių apžiūrų metodikoje nustatytų patrulinių
apžiūrų periodiškumo, nei normatyvuose nustatytų važiuojamosios dalies
priežiūros darbų atlikimo terminų, taip pat neatliko jokių kitų neteisėtų
veiksmų, kuriais būtų pažeistos kelius prižiūrinčių įmonių vykdomą veiklą
reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, todėl jokios žalos atsakovas VĮ
„Automagistralė“ nepadarė ir negalėjo padaryti.
4. Ieškinyje
nurodyta žala atsirado ne dėl atsakovo VĮ „Automagistralė“ kaltės, o dėl
nenugalimos jėgos arba trečiojo asmens veiklos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Kadangi
tokiu atveju nėra nei nurodyto atsakovo kaltės, nei jo neteisėtų veiksmų, nei
priežastinio žalos ir atsakovo veiksmų ryšio, tai atsakovo civilinė atsakomybė
negalima.
Atsakovo VĮ
„Automagistralė“ atsiliepimas grindžiamas šiais nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentais:
1. Byloje
esanti medžiaga patvirtina, jog atsakovas VĮ „Automagistralė“, kuriam pavesta
kelių, taip pat ir ginčo kelio, priežiūros funkcija, nepažeidė jokių įstatymų
nuostatų, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir
rūpestingai.
2. Tai, kad
normatyvuose reglamentuojama kelių techninės priežiūros kokybė, darbai bei jų
vertė, savaime nereiškia, jog kelius prižiūrinčios įmonės turi užtikrinti
idealią kelio dangos būklę. Normatyvuose nustatyta tvarka, pagal kurią
atsakovas VĮ „Automagistralė“ vykdo jam priskirtų kelių priežiūrą, ir šios
tvarkos atsakovas nepažeidė. Be to, kelius prižiūrinčioms įmonėms nustatomas
bedefektės priežiūros procentas, kuris reiškia, kad keliuose gali būti tam
tikras kiekis pažaidų, kurios turi būti ištaisytos per normatyvuose nustatytą
terminą, todėl kelio elementų pažaidos neturėtų būti traktuojamos kaip kelią
prižiūrinčios įmonės nustatytų kelių priežiūros reikalavimų nevykdymas. Šiuo
atveju ant kelio atsiradusi pažaida buvo ištaisyta per normatyvuose nustatytą
terminą.
3. Kasaciniame
skunde išvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos bylose,
kurių aplinkybės nesutampa ir net nėra panašios į šios bylos fabulą, todėl
kasatoriaus nurodytose bylose kasacinio teismo pateikti teisės normų
išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamos situacijos aplinkybėms.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu;
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės,
o ne fakto klausimus. Byloje nenustatyta pagrindų peržengti ieškovo kasacinio
skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako tik
dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami teisės klausimai (CPK 346
straipsnis).
Dėl CK
6.266 straipsnio aiškinimo
Žalą,
padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant
kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį
privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo
CK 270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Pagal CK 6.266 straipsnio 2
dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas.
Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK
6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti
jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam
daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar
tvarkyti objektą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo
atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės
atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force
majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.
Byloje nustatyta,
kad ieškovui, išmokėjusiam draudimo išmoką trečiajam asmeniui (draudėjui),
kurio atstovo vairuojamas automobilis, važiuodamas kelio Kaunas-Klaipėda
antrąja eismo juosta, užvažiavo ant akmens ir dėl to buvo apgadintas, atsirado
reikalavimo teisė sutarties pagrindu į asmenį, atsakingą už žalos padarymą.
Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą, padarė išvadą, kad
atsakovui VĮ „Automagistralė“ nekilo civilinė atsakomybė už ieškovui
atsiradusią žalą, nes nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, o civilinė
atsakomybė be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu negali būti taikoma, nes
akmuo, dėl kurio įvyko eismo įvykis, laikytinas ne kelio trūkumu, bet
atsitiktinai atsiradusia kliūtimi, todėl tai neatitinka nurodytoje teisės
normoje nustatytos kelio valdytojo civilinės atsakomybės sampratos. Teisėjų
kolegija su tokiu bylą nagrinėjusių teismų CK 6.266 straipsnio aiškinimu negali
sutikti. Ginčo keliui yra nustatytas I aukštos priežiūros lygis turi užtikrinti
gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą visą parą visais metų
laikais. Tokie kelio priežiūrai keliami reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į
jame leistiną maksimalų važiavimo greitį, intensyvumą ir kelio paskirtį, turint
tikslą užtikrinti saugų eismą automobiliais. Tokiame kelyje bet kokios
pašalinės kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui. Tačiau ne
visos iš kelio priežiūros atsiradusios kliūtys gali būti pripažintos kelio
trūkumais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal
paskirtį jo važiuojamojoje dalyje neturi būti, yra kelio trūkumas CK 6.266
straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami
iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų
daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis
tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis.
Dėl
tinkamo atsakovo
Pagal CK
6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju)
preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Tai nuginčijama
prezumpcija. Dėl to, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame
nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra
kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų
įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre
nurodytam savininkui ar valdytojui. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 14 dalį
Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau –
Kelių direkcija) yra Vyriausybės įsteigta institucija, organizuojanti bei
koordinuojanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą bei plėtrą. To
paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės
keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo
teise įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka valdo, naudoja ir
jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos
įgaliota Kelių direkcija. Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1-5 punktuose
nustatytos Kelių direkcijos atliekamos funkcijos. Kelių direkcija vykdo
valstybinės reikšmės kelių projektavimo ir priežiūros darbų užsakovų funkcijas,
nustato valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčioms valstybės įmonėms privalomus
kelių priežiūros darbus ir kt. Analogiškos Kelių direkcijos funkcijos
išdėstytos ir Kelių direkcijos nuostatuose. Kelių direkcija įgyvendina
valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčių valstybės įmonių, tarp jų ir VĮ
„Automagistralė“, savininko teises ir pareigas (8.2 punktas), taip pat nustato
valstybės įmonėms privalomus valstybinės reikšmės kelių priežiūros darbus (8.3
punktas). Susisiekimo ministras 2004 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 3-447
„ Dėl įgaliojimų suteikimo Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie
Susisiekimo ministerijos“ įgaliojo Kelių direkciją įgyvendinti valstybinės
reikšmės kelius prižiūrinčių valstybės įmonių, tarp jų ir VĮ „Automagistralė“,
savininko teises ir pareigas. Kelių direkcijos generalinis direktorius
2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-2 „Dėl tik valstybei nuosavybės teise
priklausančio turto priskyrimo valstybės įmonei „Automagistralė“ priskyrė šiai
įmonei valstybinės reikšmės kelius, kurie pagal įstatymus gali būti tik
valstybės nuosavybė, o 2005 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-98 valstybinės
reikšmės kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda yra perduotas VĮ „Automagistralė“
patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Be to, Kelių direkcija
2007 m. vasario 21 d. buvo sudariusi su VĮ „Automagistralė“ sutartį dėl
valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomų darbų 2007 metais.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad
valstybinės reikšmės kelią, kuriame įvyko eismo įvykis ir ieškovo draudėjui
padaryta žalos, valdo, naudoja ir juo disponuoja VĮ „Automagistralė“. Ši įmonė
patikėjimo teise valdo savininko – valstybės – turtą. Kelių direkcija šių
teisių neturi. Tinkamas atsakovas šioje byloje yra VĮ „Automagistralė“. Kelių
direkcija negali būti atsakovas. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas kasatoriaus
argumentas, kad atsakovas šioje byloje turėtų būti Kelių direkcija ir abu
atsakovai yra solidariai atsakingi už ieškovui padarytą žalą.
Teisėjų
kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas,
reglamentuojančias žalos, patirtos dėl atsiradusio kelio trūkumo, atlyginimą (CK
6.266 straipsnis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Šie pažeidimai galėjo turėti
įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punktas). Teismai dėl atsakovo atsakomybės už ieškovui padarytą žalą svarstė
kaltės apsektu. Tačiau teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 6.266
straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos
ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme
nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2)
–žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių
trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai
pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su
daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas,
užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Teismas, nustatęs
civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėtų patikrinti, ar byloje nėra CK
6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę
šalinančių aplinkybių. Atsakomybę šalinančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga
tenka atsakovui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą, atsakovas
šių aplinkybių neįrodinėjo, o teismai nepasiūlė atsakovui pateikti įrodymus,
patvirtinančius jo atsakomybę šalinančias aplinkybes (CPK 179 straipsnio
1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nenustatinėjo ir
netyrė atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių, taigi neatskleidė bylos
esmės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis
panaikinami ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos
teismui, nes nurodyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos
teisme (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10
d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Janina Stripeikienė
|
|
|
Algis Norkūnas
|
|
|
Pranas Žeimys
|