Civilinė byla Nr. e2-1866-823/2017

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01748-2017-5

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės individualios įmonės J. R. mokslinės – gamybinės prekybinės firmos „Variantas“ savininko J. R. (J. R.) ir suinteresuoto asmens O. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-5083-852/2017, kuria teismas iškėlė individualiai įmonei J. R. mokslinei –gamybinei prekybinei firmai „Variantas“ bankroto bylą, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius prašė iškelti atsakovei bankroto bylą.
2. Nurodė, kad ĮI J. R. mokslinės – gamybinės prekybinės firmos „Variantas“ savininkas valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Už apdraustuosius draudėjas nesumokėjo už laikotarpį nuo 1995 m. liepos 1 d. iki 1998 m. birželio 1 d. Šiuo metu atsakovės skola VSDF biudžetui yra 5 817,48 Eur. Minėtos skolos priverstine tvarka nepavyko išieškoti, atsakovė jokio registruotino turto nuosavybės teise neturi.
3. Atsakovė teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į pareiškimą bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Atsakovės savininkas pateikė prašymą dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo, nurodydamas, kad dėl ligos ir teisinių žinių trūkumo negalėjo laiku kreiptis į teisininką. Taip pat prašė teismo išreikalauti iš VSDFV Vilniaus skyriaus, Vilniaus regioninio valstybės archyvo, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo archyvo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo archyvo, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Teisingumo ministerijos ir antstolių duomenis apie vykdomus išieškojimus iš IĮ „Variantas“. Nurodė, kad atsakovė dėl neteisėtai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių laiku negalėjo mokėti įmokų valstybės biudžetui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus  apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartimi iškėlė IĮ J. R. mokslinei –gamybinei prekybinei firmai „Variantas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė N. S..
5. Teismas nustatė, kad J. R. mokslinė – gamybinė prekybinė firma „Variantas“ įregistruota Juridinių asmenų registre 1991 m. Atsakovės vadovui nepateikus teismui atsiliepimo ir reikalaujamų dokumentų, teismas aktualių duomenų apie įmonės finansinę būklę, turtą bei vykdomą veiklą neturi.
6. Pagal teismui pateiktus duomenis, atsakovės skola VSDF biudžetui, susidariusi nuo 1995 m. II ketvirčio, nuolat didėjo. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnį įmonei taikė priverstinio poveikio priemones. Bankams buvo pateikti mokėjimo nurodymai dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka įmokų įsiskolinimui padengti. Mokėjimo nurodymais lėšos nebuvo nurašytos, įsiskolinimas iki šiol nepadengtas. Priimti sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo perduoti antstoliams.
7. Viešųjų registrų duomenimis atsakovė nuosavybės teise registruotino nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Todėl teismas padarė išvadą, kad įmonė nevykdo veiklos, negauna pajamų.
8. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus ir duomenis, iš viešųjų registrų gautus duomenis apie įmonei priklausantį turtą, teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai, 2 straipsnio 8 punktas).
9. Teismas netenkino atsakovės prašymo pratęsti terminą atsiliepimui pateikti ir nurodė, kad nustatytas 1 mėnesio procesinis terminas yra pakankamas ir protingas, kad atsakovė galėtų parengti atsiliepimą. Teismo vertinimu, atsakovė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kuriomis grindžiamas poreikis pratęsti šį terminą. Termino pratęsimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą išreikalauti prašomus išreikalauti dokumentus, nes jie nesusiję su atsakovės mokumo nustatymu nagrinėjamoje byloje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atskiruoju skundu atsakovės IĮ J. R. mokslinės – gamybinės prekybinės firmos „Variantas“ savininkas J. R. ir suinteresuotas asmuo O. R. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti. Apeliantai taip pat prašo užtikrinti teisę į teisminę gynybą žodinio proceso tvarka, teisingą ir sąžiningą procesą bei trečiųjų ir kitų suinteresuotų asmenų dalyvavimą, pavesti Vilniaus apygardos teismo iš naujo paskirtam teisėjui nustatyti juridinius faktus: ar įvykdyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. kovo 30 d. nutartis pagal Kodekso taisykles? Ar įgyvendinta IĮ „Variantas“ savininko teisė į teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių realizavimą? Ar yra atsakingų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) faktas civilinėje byloje Nr.22-848/95? Ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas kontroliavo vykdymą panaikintų 1995 m. balandžio 10 d. sprendimo ir 1995 m. rugsėjo 6 d. nutarties, po 1996 m. balandžio 30 d., tvirtindami rezoliucija ar nutartimi antstolio atitinkamus aktus, leidžiant grąžinti (disponuoti) netikrus vykdomuosius dokumentus tolimesniam vykdymui valstybės išieškotojui civilinėje byloje Nr. 22-848/95? Ar pagrįstai ir teisėtai po 1996 m. balandžio 30 d. VMI, teismo antstolių kontoros, Teisingumo ministerija bei privačių antstolių kontoros, vykdę panaikintas Vilniaus miesto 2 apylinkes teismo 1995 m. balandžio 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 1995 m. rugsėjo 6 d. nutartį, disponavo netikrais vykdomaisiais dokumentais? Ar pagrįstai ir teisėtai po 1996 m. balandžio 30 d. valstybės institucijos ribojo IĮ „Variantas“ ir jo savininko šeimos turtą ir sąskaitas, blokavo įmonės galimybę vykdyti prievoles VMI ir VSDFV? Užtikrinti teisių ir laisvių apsaugą civilinėje byloje Nr. eB2-5083-852/20l7, apginti IĮ „Variantas“ ir suinteresuotų asmenų J. R. ir O. R. nuo 1995 m. balandžio 10 d. pažeistas pagrindines teises, laisves ir teisėtus interesus bei pažeistą viešą interesą civilinėje byloje Nr. Nr.22-848/95. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nebuvo nešališkas, todėl ginčijama nutartis yra neteisėta. Ja buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuostatos.
2. Teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. neskundžiama nutartimi priėmė VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įpareigojo atsakovę pateikti atsiliepimą, nepaisydamas to, kad VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimas neatitinka CPK 111 ir 135 straipsnių reikalavimų. Teismas turėjo priimti nutartį pareiškimo trūkumams šalinti. Pareiškime nėra nurodyta data, jis nepatvirtintas institucijos vadovo ar įgalioto asmens parašu, vadovas neįvardintas. Įrodymai pateikti ne už 1995-2017 m., o pasirinktinai.
3. Teismas atsakovei iki šiol neatsiuntė suinteresuotojo asmens – VMI, atsiliepimo. Taip teismas apribojo atsakovės teisę gauti informaciją. Teismo procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tik 2017 m. rugsėjo 1 d. Atsakovės atstovas iš karto paskambino teismo sekretorei, prašė išsiųsti visus dokumentus ir VMI atsiliepimą, kurio negavo iki šiol. Todėl atsakovė neturėjo galimybės pateikti motyvuoto atsiliepimo. Be to, neįmanoma per porą dienų surasti teisininką, kuris sutiktų atstovauti atsakovės teises ir interesus byloje prieš reikšmingą valstybės instituciją. Todėl buvo pažeista atsakovės teisė į gynybą.
4. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 8 d. prašė pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, nurodė objektyvias termino pratęsimo priežastis: teismo nutartis atsakovei buvo įteikta tik 2017 m. rugsėjo 1 d. Taip pat atsakovė informavo teisėją, kad Vilniaus miesto teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/1996, kuria buvo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. balandžio 10 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 1995 m. rugsėjo 6 d. nutartis. Todėl atsakovės ir jo savininko šeimos turtas lieka suvaržytas, jie negali nuo 1995 m. balandžio 10 d. vykdyti savo prievolių. Atsakovės savininkas taip pat pranešė teismui, kad dėl ligos jam 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo atlikta skubi operacija. Tačiau teismas į šiuos atsakovės argumentus neatsižvelgė ir prašymo netenkino.
5. Teismas, nusprendęs nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, neužtikrino atsakovės teisės į teisingą ir tinkamą teismo procesą. Kadangi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22-848/95 nėra užbaigta, jos sukurtos atsakovei teisinės pasekmės tęsiasi. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. gegužės 5 d. nutartimi atsakovei uždrausta tęsti  finansinę veiklą, gauti pajamų. Todėl ji iki šiol negali vykdyti savo veiklos. Valstybės įgaliota institucija ir VMI nepaiso, kad savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarčiai, o teismas apribojo atsakovės teisę į žodinį procesą ir galimybę dalyvauti byloje, kad būtų galima įvertinti juridinius faktus ir galimą žalą individualiai šeimos įmonei ir Lietuvos valstybei, bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
6. Teismui buvo pateikta informacija, kad valstybės įgaliota institucija savo neteisėtais veiksmais, kuriais nevykdo kasacinio teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarties, 22 metus be jokio teisinio pagrindo IĮ „Variantas“ ir jo savininkui taiko skolininko teisinį statusą, nuo 1995 m. gegužės 5 d. nutartimi uždraudžia savarankiškai dirbti, veda įmonę prie nemokumo būsenos, dėl kurios VSDFV Vilniaus skyrius pateikė pareiškimą iškelti bankroto bylą. Šiuo atveju teismas neparodė iniciatyvos panaikinti neteisėtą teisinę situaciją ir užtikrinti įstatymo vykdymą, nepanorėjo nedelsiant nutraukti valdžios institucijos diskreditavimą, imtis atitinkamų veiksmų teisingumui atkurti, galimai dėl asmeninio suinteresuotumo, kuris lemia jo pasyvią poziciją.
7. Teismas, nutartimi tenkindamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ignoruodamas atsakovės pateiktą informaciją bei prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, veikdamas šališkai ar neskaidriai, parodė palaikymą, kuriuo prisidėjo prie kitų valdžios institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), kartu perkėlė šių institucijų atsakomybę už Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų pažeidimą IĮ „Variantas“ savininkui.
8. Teisėjas A. V. galimai slepia asmeninį suinteresuotumą, nes jis ėjo teisėjo pareigas 2009 – 2012 m. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, 2013 – 2015 m. – Vilniaus miesto apylinkės teisme. Atitinkamai, jis bendradarbiavo su teismų pirmininkais, kurie nevykdė ir slepia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarties neįvykdymą. Teisėjas turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.
9. Teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tiek VSDFV, tiek Vilniaus apygardos teismas bei kiti juridiniai asmenys kliudo užtikrinti konstitucinių vertybių apsaugą, teisinį tikrumą, veikia nesąžiningai, pažeisdami atsakovės teises ir piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis nuo 1995 metų civilinėje byloje Nr. 22-848/95, o šiuo metu ir bankroto byloje. Nuo išvardintų neteisėtų veiksmų (neveikimo) tiesiogiai priklauso IĮ „Variantas“ finansinis stabilumas ir mokumas, jos savininko galimybės dirbti ir tęsti veiklą, gauti pajamų ir vykdyti pareigas bei prievoles, įmonės skolų VSDFV ir VMI dydis. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nurodydamas, kad savininko prašymas išreikalauti įrodymus nepagrįstas, jie nesusiję su atsakovo mokumo nustatymu nagrinėjamoje byloje. Tai reiškia, kad teisėjas turėjo byloje išankstinę nuomonę, nesiekė teisinio tikrumo.
10. Teismas negynė viešojo intereso, nes nesikreipė į Generalinę prokuratūrą, nepaisė, kad prokurorai privalo tinkamai vykdyti viešojo intereso gynimo funkciją. Pagal CPK 365 straipsnio 2 dalį prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti generalinis prokuroras. Bylose, kurias atsakovė nurodė teismui savo prašyme, yra disponuojama netikrais vykdomaisiais dokumentais, todėl yra pažeistas viešas interesas, generalinis prokuroras gali pradėti ikiteismini tyrimą ir imtis atitinkamų veiksmų.
11. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria J. R. mokslinei –gamybinei prekybinei firmai „Variantas“ iškėlė bankroto bylą, įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 22 d. Minėtoje teismo nutartyje buvo nurodytas apskundimo terminas, tačiau apeliantas skundą teismui pateikė praleidęs terminą, t. y. tik 2017 m. rugsėjo 27 d.
2. Pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo buvo pateiktas per elektroninę teismų sistemą LITEKO ir VSDFV Vilniaus skyriaus vadovo pasirašytas elektroniniu parašu, tai įrodo 2017 m. gegužės 18 d. pareiškimo detalūs metaduomenys, kuriuose nurodoma dokumento registravimo data ir numeris, pasirašančio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Metaduomenų išrašas kaip dokumentas buvo išsiųstas kartu su pareiškimu įmonei ir pateiktas teismui.
3. IĮ J. R. firma „Variantas“ nesilaikė nustatytos VSD įmokų mokėjimo tvarkos, paskutinį kartą draudėjas dalį ankstesnio laikotarpio skolos, 20,85 Eur, sumokėjo 2012 m. vasario 7 d., todėl skola VSDF biudžetui 2017 m. spalio 5 d. buvo 5 817,48 Eur. Nors priverstinis išieškojimas buvo vykdomas ir per antstolius, tačiau įsiskolinimas nebuvo išieškotas. VSDFV Vilniaus skyriaus taikytos priverstinio poveikio priemonės tikslo nepasiekė, įmonės skola liko neišieškota.
4. Pareiškėjas nuolat ragino IĮ „Variantas“ sumokėti skolą, bet įmonės savininkas į raginimus nereagavo, įsiskolinimo ir toliau nemokėjo. Draudėjui buvo siunčiamas pranešimas su prašymu sumokėti įsiskolinimą, perspėjama, kad, nesumokėjus, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors atsakovei buvo įteiktas įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau įsiskolinimas nebuvo padengtas. Draudėjas nesikreipė ir dėl skolos sumokėjimo atidėjimo. Įvertinęs, kad įmonė yra nemoki, nes ilgą laiką nemoka VSD įmokų, nevykdo veiklos, galimybės išieškoti skola išnaudotos, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
5. Atsakovei bankroto byla buvo iškelta pagrįstai ir teisėtai. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad įmonė galės rinkoje išlikti kaip mokus subjektas, vykdyti veiklą ir pajėgs atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas savo skunde pats pripažįsta, kad įmonė yra nemoki. Teismas laikėsi teismų praktikos bei tinkamai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai nustatė, kad J. R. firma „Variantas“ yra nemoki, ji turi ilgalaikių finansinių sunkumų ir nėra pajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei ĮĮ J. R. mokslinei – gamybinei prekybinei firmai „Variantas“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamas pagal atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktinius ir teisinius argumentus. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 320 straipsnis).
13. Pareiškėjas, atsikirsdamas į atskirąjį skundą, be kita ko, nurodo, jog skundas pateiktas praleidus CPK nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. rezoliucija terminas atskirajam skundui paduoti buvo atnaujintas ir toks teismo procesinis sprendimas pagal CPK nuostatas yra neskundžiamas apeliacine tvarka, šių pareiškėjo argumentų nevertina ir atskirąjį skundą nagrinėja iš esmės.
14. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą konstatavęs jos nemokumą. ĮBĮ įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
15. Pagal teismų formuojamą praktiką, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016). Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų net jeigu jie ir nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-841-381/2015).
16. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, teismo yra vertinamas įmonės turimo turto vertės bei jos pradelstų įsipareigojimų santykis, tikrinama, ar įmonė galės vykdyti savo įsipareigojimus. Tuo tarpu aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą (įmonės bankroto priežastys), sprendžiant šį klausimą nėra teisiškai reikšmingos. Nustačius įmonės nemokumą, bankroto byla jai turi būti keliama nepriklausomai nuo to, kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo būsenos atsiradimą.
17. Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju įmonės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka IĮ J. R. mokslinei – gamybinei prekybinei firmai „Variantas“.
18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde apeliantai iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įmonės (ne)mokumo įvertinimo, pagal surinktus ir byloje esančius duomenis padarytų teisinių išvadų, kurių pagrindu įmonei iškelta bankroto byla, o skundžiamą nutartį prašo panaikinti dėl procesinio pobūdžio pažeidimų: bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo, netinkamos bylos nagrinėjimo formos parinkimo, nepagrįsto atsisakymo pratęsti terminą atsiliepimui į pareiškimą pateikti, taip pat nepakankamo teismo aktyvumo, nustatant atsakovės nemokumo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.
19. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikė per elektroninių paslaugų portalą (EPP), todėl pareiškimas buvo pasirašytas 2017 m. rugpjūčio 4 d. elektroniniu parašu tinkamai įgalioto asmens, VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus V. V.. Taigi, apeliantų teiginiai, kad procesas byloje buvo pradėtas pagal pareiškimą, neatitinkantį įstatyme įtvirtintų turinio ir formos reikalavimų, neatitinka bylos duomenų ir yra nepagrįsti.
20. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi priėmė VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustatė atsakovei ir jos savininkui terminą iki 2017 m. rugsėjo 9 d. pateikti atsiliepimą į pareiškimą, pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, taip pat skyrė bylą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2017 m. rugsėjo 11 d. Teismas pareiškimą išsiuntė ir trečiuoju asmeniu byloje nurodytai VMI, kuri atsiliepimo į pareiškimą nėra pateikusi, todėl VMI atsiliepimas objektyviai negalėjo būti teismo siunčiamas atsakovei. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog trečiasis asmuo nepateikė atsiliepimo į pareiškimą, nėra kliūtis teismui bylą nagrinėti iš esmės.
21. Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). Nei ĮBĮ, nei CPK imperatyviai nenustato, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Priešingai, ĮBĮ nuostatos tiesiogiai leidžia teismui bankroto bylos iškėlimo klausimą spręsti rašytinio proceso tvarka (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis). Rašytinė bylos nagrinėjimo forma šiuo atveju pateisinama pačiu sprendžiamo klausimo pobūdžiu ir įrodymais, kurie yra aktualūs vertinant įmonės mokumą – finansiniai įmonės veiklos duomenys, viešųjų registrų duomenys ir kt. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalį teismas gali (bet neprivalo) atitinkamus asmenis (pavyzdžiui, įmonės kreditorius, vadovus ir kt.) kviesti į teismą ar atlikti kitus veiksmus, reikalingus spręsti klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši teisė teismo realizuojama atsižvelgiant į tai, ar esamų byloje rašytinių įrodymų pakanka, ar nepakanka įmonės nemokumo faktui nustatyti.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai nepagrindė, kad rašytinės bylos nagrinėjimo formos pasirinkimas šiuo atveju galėjo lemti neteisingą atsakovės nemokumo klausimo išsprendimą. Kaip jau minėta, atsakovės nemokumo apeliantai net neginčija, o žodinio proceso poreikį iš esmės grindžia savo teise būti išklausytiems ir poreikiu aiškintis tikrąsias atsakovės nemokumo priežastis. Tačiau, kaip jau minėta, atsakovės nemokumo priežastys sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą nėra teisiškai reikšmingos, o teisė būti išklausytam byloje dalyvaujančio asmens gali būti tinkamai realizuojama ne tik žodiniame procese, bet ir teikiant teismui savo argumentus ir paaiškinimus raštu.
23. Dėl nutarties 22 punkte nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas taip pat netenkina apeliantų prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantai nepateikė jokių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, kokios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės galėtų būti nustatytos tik žodinio apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, todėl pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nagrinėjamoje byloje nėra (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
24. Pagal CPK 142 straipsnio 1 dalį, teismas nustato ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų terminą atsiliepimams į ieškinį (pareiškimą) pateikti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo ar trečiojo asmens prašymą ir bylos sudėtingumą, gali šį terminą pratęsti iki 60 dienų. Paminėtos CPK nuostatos teismo turi būti aiškinamos ir taikomos kartu su specialiosiomis ĮBĮ įtvirtintomis nuostatomis ir bankroto procedūrų operatyvumo principu. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalį teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Šie terminai nustatant terminą atsiliepimui pateikti neturi būti pažeisti.
25. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovei maksimalų 30 d. terminą nuo pareiškimo priėmimo dienos atsiliepimui į pareiškimą pateikti. Be to, pareiškėjas, vykdydamas ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatytą įpareigojimą, atsakovei ir jos savininkui dar 2017 m. liepos 4 d. išsiuntė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedus atsakovės Juridiniame registre nurodytu buveinės adresu (duomenys neskelbtini), taip pat savininko gyvenamosios vietos adresu. Pareiškimas buvo įteiktas savininko sutuoktinei 2017 m. liepos 5 d. Taip pat pareiškėjas 2016 m. liepos 29 d. siuntė atsakovės savininkui jo žinomu gyvenamosios vietos adresu pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kuriame ragino sumokėti 5 817,48 Eur skolą ir įspėjo, jog, skolos nesumokėjus per 30 d. nuo pranešimo gavimo dienos, pareiškėjas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pranešimas buvo įteiktas savininko sutuoktinei. Taigi, nors teismo siųsti procesiniai dokumentai atsakovės savininkui buvo įteikti tik 2017 m. rugsėjo 1 d., tačiau apie pareiškėjo teismui pateiktą pareiškimą ir jame nurodytas aplinkybes apeliantas jau žinojo nuo 2017 m. liepos 5 d., todėl turėjo pakankamai laiko kreiptis dėl teisinės pagalbos. Be to, duomenis, reikšmingus atsakovės mokumo vertinimui, apeliantai turėjo galimybę pateikti ir su atskiruoju skundu, tačiau to nepadarė. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės nuostatas nepratęsdamas atsakovei termino atsiliepimui į pareiškimą pateikti, bei kad dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
26. Apeliantas prašyme dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo taip pat prašė teismo išreikalauti iš įvairių valstybinių institucijų dokumentus, susijusius su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civiline byla Nr. 22-848/95 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-157/96 vykdymu. Tačiau prašyme nebuvo nurodyta, kaip minėti dokumentai yra susiję su teismo nagrinėjamu klausimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio prašymo netenkino.
27. Apeliantas ir atskirajame skunde formuluoja prašymus, susijusius su nutarties 26 punkte paminėtomis bylomis, jose priimtų sprendimų pagrindu išduotais vykdomaisiais dokumentais ir galima šių procesų metu atsakovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtaka atsakovės negalėjimui toliau vykdyti veiklos bei atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau, kaip jau minėta, atsakovės nemokumo priežastys nėra reikšmingos teismui sprendžiant, ar yra pagrindas kelti atsakovei bankroto bylą. Be to, priešingai nei teigia apeliantai, civilinę bylą nagrinėjančiam teismui nėra suteikti įgaliojimai viršyti konkrečios bylos nagrinėjimo ribas ir vertinti kitų teismo proceso metu priimtų procesinių sprendimų teisėtumą bei kitų asmenų veiksmus šiuos sprendimus vykdant. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylą pagal atskirąjį skundą, taip pat neturi įgaliojimų inicijuoti savarankiškų civilinių bylų ir/ar pavesti pirmosios instancijos teismui pateikti atsakymus į su nagrinėjama byla tiesiogiai nesusijusius klausimus, todėl atitinkami apeliantų prašymai apeliacinės instancijos teismo atmetami kaip nepagrįsti.
28. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65, 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; kt.).
29. Teigdami, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, apeliantai nepateikia jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog apeliantai nesutinka su bylą nagrinėjusio teisėjo priimtais procesiniais sprendimais, jokiu būdu negali liudyti teisėjo šališkumo. Tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas anksčiau teisėju dirbo kitame teisme, kurio procesiniais sprendimais apeliantai taip pat nėra patenkinti, taip pat nėra pakankamas pagrindas teigti, jog bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas.
30. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

      Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

           Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                               Goda Ambrasaitė - Balynienė