Civilinė byla Nr. e3K-3-10-684/2026
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04538-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.5; 1.2.4.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metalinox“ ieškinį atsakovui R. D. dėl atsiskaitymo su atleistu iš darbo darbuotoju pripažinimo ir atsakovo R. D. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Metalinox“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio sumažinimą darbdavio iniciatyva ir darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, aiškinimo ir taikymo.
2. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisija 2024 m. kovo 26 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-3961/2024 priteisė R. D. iš UAB „Metalinox“ 15 569,91 Eur darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir 628,72 Eur delspinigių.
3. Ieškovė, iš dalies nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2024 m. kovo 26 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-3961/2024, prašė teismo pripažinti, kad yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu.
4. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 30 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 20, kuria buvo nustatyta, jog atsakovas įdarbinamas pardavimų vadybininku, ir jam nustatytas 2770 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis. Nuo darbo sutarties sudarymo darbuotojas dirbo neatsakingai, nepildė ataskaitų, neišdirbdavo jam nustatyto darbo laiko, ne kartą neatvyko į darbą, prieš tai iš anksto nepranešęs ieškovei. 2022 m. lapkričio mėn. UAB „Metalinox“ direktorius susitikimo su atsakovu metu nurodė, kad ketina priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, tačiau atsakovas pradėjo įtikinėti, kad darbo rezultatai pagerės, o tam, kad įmonė neturėtų didelių išlaidų, sutiko, jog jam būtų sumažintas darbo užmokestis. 2022 m. gruodžio 29 d. atsakovui buvo išmokėtas 1400 Eur atlyginimas už 2022 m. gruodžio mėnesį. 2023 m. sausio mėn. darbo rezultatams nepagerėjus, su atsakovu buvo susitarta dėl antro darbo užmokesčio sumažinimo, nustatant, kad nuo 2023 m. vasario mėn. darbo užmokestis bus sumažinamas iki 1200 Eur (atskaičius mokesčius). 2023 m. vasario mėn. buvo susitarta dėl trečio atsakovo darbo užmokesčio sumažinimo, t. y. kad nuo 2023 m. kovo mėn. atsakovui darbo užmokestis bus sumažintas iki 800 Eur (atskaičius mokesčius) per mėnesį. Pagal ginčo šalių susitarimą, nuo 2023 m. balandžio mėn. atsakovui buvo mokamas 800 Eur darbo užmokestis. Nuo 2023 m. balandžio mėn. iki 2024 m. sausio mėn. pabaigos atsakovas pretenzijų dėl sumažinto darbo užmokesčio nepareiškė.
5. 2024 m. sausio mėn. nedarbingumo laikotarpiu atsakovas dalyvavo pokalbyje dėl įdarbinimo kitoje konkuruojančioje įmonėje, tyčiniais veiksmais bandė sukelti ieškovei žalą – ištrynė savo darbo laikotarpiu surinktą informaciją apie klientus, neteisėtai stebėjo ir nusikopijavo darbuotojų el. pašto susirašinėjimus, pasiėmęs darbo kompiuterį bei telefoną neatvyko į darbą, neatsakinėjo į skambučius. Kreipdamasis į darbo ginčų komisiją atsakovas prašė priteisti iš ieškovės visą trūkstamą darbo užmokesčio sumą, neįvertinęs, kad gan ilgą laikotarpį sirgo. Tokie veiksmai patvirtina atsakovo nesąžiningus ketinimus ir nuolatinį siekį pasipelnyti darbdavės sąskaita.
6. 2024 m. sausio 16 d. atsakovas pateikė pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovui neatvykstant į darbą, neteikiant jokių paaiškinimų 2024 m. vasario 5 d. ieškovė priėmė įsakymą dėl darbo pareigų neatlikimo. Atsakovas neatsakė į darbdavės pateiktus klausimus, o jo atstovas nurodė, kad atsakovas pas ieškovę nebedirba.
7. Atsakovui grąžinus darbdavei telefoną, tarp telefono duomenų buvo rastas nufotografuotas 2023 m. vasario 28 d. darbo sutarties priedas Nr. 3, iš kurio matoma, kad buvo sutarta pakeisti darbo sutarties 1.3 punktą, nurodant, kad darbdavė įsipareigoja mokėti atsakovui 1160,16 Eur darbo užmokestį.
8. Atsižvelgdama į atsakovo darbinių funkcijų nevykdymą, nebendradarbiavimą ir neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties, ieškovė 2024 m. balandžio 10 d. priėmė įsakymą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo. Šiuo įsakymu nuo 2024 m. balandžio 10 d. su atsakovu buvo nutraukta darbo sutartis ir išmokėtos jam priklausančios išmokos.
9. Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2024 m. sausio 23 d. darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti atsakovui iš ieškovės dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 5540 Eur, 15 568,91 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 628,72 Eur delspinigių, 2688,42 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (19,411 dienos), vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už vėlavimą atsiskaityti su atsakovu darbo santykiams pasibaigus nuo 2024 m. sausio 23 d.
10. Atsakovas nurodė, kad jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, dėl to atsakovas 2024 m. sausio 16 d. pateikė ieškovei pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi ieškovė darbo sutarties atsakovo nurodytu pagrindu nenutraukė, jis buvo priverstas kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu prašymą atsisakė nagrinėti.
11. Atsakovo nuomone, yra pagrindas pripažinti, jog darbo sutartis tarp šalių pasibaigė 2024 m. sausio 23 d. atsakovo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Teismui tai pripažinus, atsakovui priteistinos jam priklausančios išmokos (DK 147 straipsnio 2 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
12. Kauno apylinkės teismas 2025 m. vasario 24 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį ir tenkino atsakovo priešieškinio dalį – priteisė atsakovui iš ieškovės 1329,36 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1236,60 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 5743,32 Eur netesybų.
13. DK 56 straipsnio 3 dalis yra specialioji DK 56 straipsnio 1 dalies atžvilgiu ir turi būti taikoma sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. DK 65 straipsnio 2 dalis netaikytina, nes neatitinka DK 56 straipsnio 3 dalies reglamentavimo – numatoma darbdavio pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą, terminas taip pat nurodomas imperatyviai ir jo taikymas nepriklauso nuo darbdavio valios, nurodoma, kad darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, o darbdavys esant įstatymo nustatytoms sąlygoms įformina darbo sutarties pasibaigimą. Vis dėlto darbdavio atsisakymas įforminti darbo sutarties nutraukimą nelaikytinas neteisėtu veiksmu, jeigu toks atsisakymas yra pagrįstas DK 56 straipsnio 1 dalyje 2 punkte nurodytų sąlygų nebuvimu (konstatavus, kad susidariusios faktinės aplinkybės neatitiko darbuotojo nurodomo darbo sutarties nutraukimo pagrindo tuo metu, kai toks prašymas buvo pateiktas darbdaviui, darbdavio pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą neatsiranda).
14. Darbo sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti darbuotojui 2770 Eur (darbo sutarties 1.3 punktas) už 8 darbo valandas per darbo dieną, nustatyta 5 darbo dienų savaitė (darbo sutarties 4 punktas). Taigi valandinis darbuotojo darbo užmokestis (įskaitant mokesčius) sudarė 17,31 Eur, o dienos – 138,48 Eur. 2022 m. rugsėjo mėnesį ieškovė mokėjo darbuotojui 2770 Eur, nuo 2022 m. gruodžio 1 d. – 2279,24 Eur, nuo 2023 m. sausio 1 d. – 1927,75 Eur, o nuo 2023 m. kovo 1 d. – 1160,16 Eur. Taigi atsakovui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nuo 2022 m. gruodžio mėnesio.
15. Apie faktinį darbo užmokesčio sumažinimą atsakovas buvo informuotas nuo 2023 m. sausio mėn. Atsakovas ilgiau kaip 14 mėnesių faktiškai dirbo už gerokai sumažintą darbo užmokestį. Apie tokį darbo sutarties pakeitimą jis buvo informuotas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į darbo ginčus nagrinėjantį organą per tris mėnesius su prašymu įpareigoti darbdavę vykdyti darbo sutartį (DK 45 straipsnio 3 dalis). Todėl darbdavė neturėjo jokio pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi darbo sutarties keitimas sumažinant darbo užmokestį buvo teisėtas ir galiojantis. Darbuotojo pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį buvo neteisėtas ir nepagrįstas.
16. Vadovaujantis DK 2 straipsniu, darbo santykiai reglamentuojami teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Darbdavė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad, atsakovui per įstatyme nustatytą terminą nepasinaudojus savo teise reikšti nesutikimą su jos veiksmais, mažesnio darbo užmokesčio mokėjimas yra visiškai teisėtas ir sukuria teisėtą rezultatą. Atsakovas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad DK 45 straipsnio 3 dalyje nurodytas trijų mėnesių terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atsakovo veiksmai, teikiant darbdavei nepagrįstus prašymus, susijusius su pavėluotu ar ne viso darbo užmokesčio mokėjimu, yra neteisėti, o iš neteisėtų veiksmų nekyla ir teisėtos pasekmės. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovės 15 568,91 Eur nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. neišmokėto darbo užmokesčio.
17. Teismas atmetė prašymą pripažinti darbo sutartį nutraukta 2024 m. sausio 23 d. atsakovo iniciatyva dėl svarbių priežasčių DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Dėl šios priežasties atmetamas ir fakultatyvus reikalavimas priteisti atsakovui iš ieškovės dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 5540 Eur. Reikalavimas priteisti 628,72 Eur delspinigių atmestinas, kadangi atmestas pagrindinis reikalavimas, taip pat nutraukus darbo sutartį ir darbdavei uždelsus atsiskaityti su atsakovu yra skaičiuojamos DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos netesybos.
18. 2024 m. balandžio 10 d. ieškovė priėmė įsakymą, kuriuo nuo 2024 m. balandžio 10 d. su atsakovu buvo nutraukta darbo sutartis ir turėjo būti išmokėtos jam priklausančios išmokos. Atsakovas atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas). Mėnesio terminas atsakomybei už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą taikyti nebuvo praleistas (DK 58 straipsnio 6 dalis). Įsakymas grindžiamas tuo, kad atsakovas padarė pravaikštas, pažeidė šalių 2022 m. rugsėjo 5 d. sudarytą konfidencialumo sutartį (2.1 punktas), tyčiniais veiksmais bandė sukelti įmonei žalą, būtent – ištrynė savo darbo laikotarpiu surinktą informaciją apie klientus, neteisėtai stebėjo ir nusikopijavo kitų darbuotojų el. pašto susirašinėjimus, nepatvirtino, kad susipažino su darbdavės vidaus veiklos dokumentais.
19. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas pažeidė įsipareigojimus ieškovei. Supažindinti darbuotoją su lokaliais teisės aktais bei juose esančia informaciją darbdavė turėjo galimybę ir kitais būdais (ne tik gaudama darbuotojo parašą), pvz., siųsdama dokumentus darbo sutartyje nurodytu el. pašto adresu. Ieškovė nepateikė įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų pažeidęs konfidencialumo sutartį, tačiau aplinkybę, kad atsakovas padarė pravaikštas, teismas laikė įrodyta. Ieškovė nepatenkino atsakovo prašymo (2024 m. sausio 16 d. atsakovo atstovo pranešimas darbdavei) atleisti jį iš darbo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsisakiusi nutraukti darbo sutartį darbdavė įvykdė informavimo pareigą (DK 25 straipsnio 1 dalis) 2024 m. sausio 20 d. ir 2024 m. vasario 15 d. elektroniniais laiškais.
20. Atsakovui buvo žymimos pravaikštos ir kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties nuo 2024 m. vasario 12 d. Atsakovas laikė, kad nuo 2024 m. sausio 23 d. darbo sutartis yra pasibaigusi. Jokių darbo funkcijų vėliausiai nuo to laiko iki darbo sutarties nutraukimo atsakovas nevykdė, nors buvo informuotas, kad darbo sutartis nėra nutraukta, darbdavė reikalavo pasiaiškinti, kodėl atsakovas neatvyko į darbą. Atsakovas beveik du mėnesius neatvyko į darbą, nors buvo informuotas, kad darbo sutartis su juo nėra nutraukta, neteikė informacijos apie neatvykimo priežastis, nepagrįstai laikė, kad darbo sutartis su juo nutraukta. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020). Neatvykimas į darbą buvo tęstinis, priskiriamas prie šiurkščių (DK 58 straipsnio 3 dalis 1 punktas), buvo daromas sąmoningai (darbuotojo kaltė), todėl nėra pagrindo naikinti ir darbdavės 2024 m. balandžio 10 d. įsakymo ir pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu.
21. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog šalys sutarė, kad atsakovui bus mokamas minimalus darbo užmokestis, tačiau darbdavės mokamas darbo užmokestis nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Darbdavė atsiskaitė su atsakovu, tačiau neišmokėjo jam viso apskaičiuoto darbo užmokesčio už sausio mėnesį. Paskutinės sumos atsakovui išmokėtos 2024 m. vasario 5 d. (68,60 Eur) ir 2024 m. balandžio 4 d. (144 Eur). Apskaičiuota už 2024 m. sausio mėn. suma – 1571,96 Eur. Darbuotojas nebuvo atleistas iki 2024 m. balandžio 10 d., taigi ši apskaičiuota suma yra atsakovui mokėtinas darbo užmokestis ir neapima kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Atsakovui nebuvo išmokėta jam darbdavės apskaičiuota išmokėti 1359,36 Eur suma (1571,96 Eur – apskaičiuota suma išmokėti, 212,60 Eur – išmokėta suma), ši suma priteistina iš darbdavės.
22. Atsakovas pateikė reikalavimą priteisti 2688,42 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokesčio dydis (atskaičius mokesčius, apskaičiuotas ieškovės) sudarė 45,80 Eur. Atsakovas per darbo laikotarpį buvo mokamose atostogose tik 2 dienas, todėl už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 30 d. (kai buvo sudaryta darbo sutartis) iki 2024 m. vasario 12 d., kai imtos žymėti pravaikštos, atsakovas turėjo sukaupęs 27 darbo dienas kasmetinių atostogų (29 darbo dienos (sukauptos) – 2 (panaudotos). Nutraukiant darbo santykius atsakovui turėjo būti išmokėta 1236,60 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl ši kompensacija priteistina atsakovui.
23. Atsakovas pateikė reikalavimą priteisti iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už vėlavimą atsiskaityti su juo darbo santykiams pasibaigus nuo 2024 m. sausio 23 d. Nustatyta, kad darbdavė neatsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo dieną – 2024 m. balandžio 10 d. Darbuotojo vidutinį darbo užmokestį sudarė 957,22 Eur (45,80 Eur × 20,9 darbo dienos). Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbdavys privalo išmokėti ir netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas nusprendė priteisti atsakovui 5743,32 Eur netesybų.
24. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2025 m. birželio 19 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, t. y. pripažino, kad ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu.
25. Kolegija nurodė, kad atsakovas buvo priimtas į darbą 2022 m. rugpjūčio 30 d., nustatytas atlyginimas – 2770 Eur per mėnesį, išmokėjimas – vieną kartą per mėnesį iki mėnesio 15 dienos. Pirmuosius tris darbo mėnesius (2022 m. rugsėjį, spalį, lapkritį) atsakovas gavo pradinį darbo užmokestį – 1679,24 Eur atskaičius mokesčius, 2022 m. gruodžio ir 2023 m. sausio mėnesį – po 1400 Eur atskaičius mokesčius, 2023 m. vasario mėnesį – 1200 Eur atskaičius mokesčius, nuo 2023 m. kovo mėnesio – 800 Eur atskaičius mokesčius.
26. Byloje nustatyta, kad 2024 m. sausio 16 d. atsakovas per savo advokatą pateikė darbdavei pareiškimą, jog nutraukia darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl to, kad darbdavė nemoka viso jam priklausančio darbo užmokesčio daugiau kaip du mėnesius iš eilės. Taip pat pareiškime atsakovo atstovas nurodė, kad prašo visiškai atsiskaityti su atsakovu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio pranešimo dienos, priešingu atveju darbuotojas inicijuos individualų darbo ginčą dėl teisės. Darbdavė 2024 m. sausio 20 d. elektroniniu laišku atsakė atsakovo atstovui, kad nesutinka nutraukti darbo sutarties pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl to, kad yra darbo užmokesčio įsiskolinimas. 2024 m. sausio, vasario mėnesiais atsakovas į darbą nevyko, nuo 2024 m. vasario 12 d. žiniaraštyje pažymėti arba jo ligos laikotarpiai, arba pravaikštos. 2024 m. kovo mėnesio atsakovo darbo laiko žiniaraštis teismui nepateiktas, tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad 2024 m. kovo ir balandžio mėn. atsakovas į darbą taip pat nevyko. 2024 m. vasario 20 d. atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas pripažinti, kad darbo sutartis yra pasibaigusi 2024 m. sausio 23 d., priteisti darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Ieškovė 2024 m. balandžio 10 d. įsakymu nutraukė darbo sutartį su atsakovu pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – pravaikštas).
27. Rašytinis atsakovo sutikimas pakeisti darbo sutarties sąlygas nebuvo gautas, apie darbo sutarties pakeitimą atsakovas buvo informuotas, tačiau, per tris mėnesius nesikreipdamas į darbo ginčus nagrinėjantį organą įpareigoti darbdavę vykdyti darbo sutartį, išreiškė savo sutikimą, kad darbo užmokestis būtų sumažintas, atitinkamai darbo užmokesčio nepriemokų nuo 2022 m. gruodžio mėnesio nebuvo (DK 45 straipsnio 3 dalis).
28. Atsakovas darbo užmokestį gaudavo kartą per mėnesį, vėliausiai iki kito mėnesio 15 dienos. Todėl jau 2023 m. sausio 15 d. turėjo pastebėti, kad darbo užmokestis už 2022 m. gruodį išmokėtas ne visas, ir kreiptis dėl darbo ginčo iki 2023 m. balandžio 15 d. Negavęs visos sumos už 2023 m. vasarį, turėjo inicijuoti darbo ginčą iki 2023 m. birželio 15 d. Dar kartą sumažinus atlyginimą nuo 2023 m. kovo mėn., atsakovas darbo ginčą turėjo inicijuoti vėliausiai iki 2023 m. liepos 15 d. Nuo 2023 m. kovo mėn. atsakovui buvo nuolat mokamas sumažintas atlyginimas – 800 Eur, todėl kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad atlyginimas jam buvo mažinamas kiekvieną mėnesį. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į darbdavę, klausdamas, kodėl neišmokėtas visas atlyginimas, o darbdavė būtų atsakiusi, dėl kokių priežasčių vėluoja, būtų prašiusi palaukti ar pan. Teiginiai, kad atsakovas turėjo kitų pajamų šaltinių, todėl negalėjo susigaudyti, iš ko ir kokius mokėjimus gauna, neįtikina, nes banko mokėjimuose nurodoma, kas yra mokėtojas.
29. Kolegija konstatavo, kad įrodyta ieškovės pozicija, jog tarp šalių buvo sutarta sumažinti atsakovui atlyginimą, ir atmestina kaip neįrodyta atsakovo versija, kad darbdavė nesumokėjo visos sumos ir prašė palaukti, kol atsiskaitys. Padariusi išvadą, kad atsakovui darbo užmokestis buvo sumažintas ir atsakovas, nors ir nedavė rašytinio sutikimo mažinti darbo užmokestį, bet ir neskundė tokio sumažinimo, kolegija nusprendė, kad darbdavė mokėjo nustatytą atlyginimą, t. y. nebuvo sąlygų atsakovui reikalauti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 2024 m. sausio 16 d. atsakovas atsiuntė darbdavei pareiškimą, kad nutraukia darbo sutartį dėl neišmokamo viso atlyginimo, tačiau ši 2024 m. sausio 20 d. elektroniniu laišku atsakė, kad nesutinka nutraukti darbo sutarties, nes darbo užmokesčio nepriemokos nėra. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbuotojo pareiškimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, todėl darbdavė pagrįstai jo netenkino, darbo sutartis nepasibaigė.
30. Atsakovo pravaikštos prasidėjo 2024 m. vasario 12 d. ir tęsėsi iki pat atleidimo iš darbo dienos 2024 m. balandžio 10 d., t. y. kiekvieną darbo dieną atsakovas darė naują pravaikštą, todėl darbdavė nepraleido termino skirti nuobaudą ir skyrė ją pagrįstai (DK 58 straipsnio 6 dalis).
31. Atsakovo buvo prašoma pasiaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą, tačiau atsakovas pasiaiškinimo neteikė, o jo atstovas 2024 m. vasario 15 d. laišku darbdavės direktoriui patvirtino, kad reikalavimą pasiaiškinti atsakovas gavo, tačiau atsakovo nebesieja jokie darbo santykiai su ieškove, jokių pasiaiškinimų jis teikti bendrovei nebeprivalo. Atsakovui atsisakius bendrauti su darbdave, ši neturėjo pareigos kiekvieną dieną siųsti naujus reikalavimus pasiaiškinti.
32. Iš 2024 m. kovo 13 d. darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo pažymos matyti, kad už 2024 m. sausio mėnesį atsakovui buvo priskaičiuota 68,60 Eur ir ši suma jam išmokėta 2024 m. vasario 5 d. Kitoje 2024 m. sausio 29 d. darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo pažymoje nurodoma, kad atsakovui už 2024 m. sausio mėnesį priskaityta išmokėti 1571,96 Eur darbo užmokesčio ir 68,60 Eur ligos pašalpos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad už sausį atsakovui turėjo būti išmokėta 1571,96 Eur, tačiau nemotyvavo, kodėl iš dviejų pateiktų pažymų renkasi ankstesnę. Kolegija nusprendė, kad 2024 m. sausio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje atsakovui žymėtas nedarbingumas ir šeimos nario slaugymas, todėl atsakovui pagrįstai galėjo būti apskaičiuota 68,60 Eur ligos pašalpa, nes 1571 Eur darbo užmokesčio apskaičiavimas prieštarauja darbo laiko apskaitos žiniaraščiui, kuriame nurodoma, kad atsakovas faktiškai nedirbo 2024 m. sausio mėnesį. Kolegija vertino, kad už sausį turėjo būti ir buvo išmokėta 68,60 Eur.
33. 2024 m. vasario, kovo, balandžio mėnesiais atsakovas į darbą nevyko ir faktiškai nedirbo, jam žymėtos pravaikštos. 2024 m. balandžio 10 d. nutraukiant darbo sutartį atsakovui turėjo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas už 19,411 kalendorinių dienų. Ieškovė pateikė skaičiavimus, kad atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną buvo apskaičiuota 1407,77 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, nuo kurios 180 Eur buvo gyventojų pajamų mokestis (darbdavės sumokėtas už atsakovą Valstybinei mokesčių inspekcijai 2024 m. balandžio 10 d.), atskaityta 274,52 Eur „Sodrai“ ir išmokėti apskaičiuota 952,72 Eur. 2024 m. balandžio 4 d. atsakovui buvo sumokėta 144,40 Eur ir 2024 m. balandžio 10 d. – 952,72 Eur. Taigi, su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta 2024 m. balandžio 10 d., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš darbdavės atostoginius ir netesybas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
34. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmesti priešieškinio reikalavimai, ir priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
34.1. Teismas nenustatė, jog darbdavė būtų siūliusi keisti darbo užmokestį. Elektroninis laiškas, kurį darbdavės atstovas siuntė atsakovui 2022 m. gruodžio 28 d. (sekmadienį), reikšdamas savo nuomonę dėl darbo užmokesčio keitimo nuo 2022 m. rugsėjo mėn., negali būti laikomas siūlymu keisti darbo užmokestį, nes nei 2022 metų rugsėjį, nei spalį, nei lapkritį darbo užmokestis nebuvo keičiamas. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui suklastotą skenuotą dokumentą – „2022 M. rugpjūčio 30 D. DARBO SUTARTIES NR. _20__ PRIEDAS Nr.3“. Šiame dokumente nurodyta, jog jis sudarytas 2023 m. vasario 28 d., taip pat nurodoma, jog darbo užmokestis mažinamas iki 1160,16 Eur. Šio dokumento ieškovė darbo ginčų komisijai neteikė – priešingai, posėdyje nurodė, jog nėra rašytinių dokumentų, kurių pagrindu buvo keičiamas darbo užmokestis. Vėliau ieškovė bandė sumontuoti garso įrašą, kurį pateikė prieš pat baigiamąsias kalbas, kaip įrodymą, jog šalys tarėsi dėl darbo užmokesčio. Atsakovas nesuvokė, kad yra pažeistos jo teisės, jis manė, jog dėl laikinų finansinių sunkumų darbdavė negali sumokėti viso darbo užmokesčio. Atsakovas ir jo sutuoktinė turėjo papildomų pajamų, todėl atsakovui nebuvo didelių nepatogumų palaukti iki metų pabaigos, kaip tai buvo žodžiu tartasi su darbdave, kad ši galėtų visiškai atsiskaityti su atsakovu. Teismai nepagrįstai išplėtė DK 45 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimą, kai šalys nebuvo padariusios darbo sutarties sąlygų keitimo, darbdavei jokia forma neišreiškus savo valios apie ketinimą keisti darbo sąlygas, o darbuotojui nesuvokus, jog jo teisės yra galimai pažeistos. Darbo užmokesčio dydis yra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurias galima keisti tik su darbuotojo sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, apžvalgos 55 punktas). Nesant rašytinio darbuotojo sutikimo, net nepranešant ar darbdaviui nepriimant kokio nors sprendimo, negali būti keičiamos būtinosios darbo sutarties sąlygos. Kiti priešieškinio reikalavimai yra susiję su DK 45 straipsnio dalies aiškinimu, todėl pripažinus, jog darbo užmokesčio sumažinimas buvo neteisėtas, yra pagrindas priteisti priešieškiniu prašomas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais.
34.2. Jei būtų laikoma, jog viso darbo užmokesčio neišmokėjimas yra darbo sutarties pakeitimas, tuomet reikėtų traktuoti, jog darbo užmokestį ieškovė keitė kiekvieną mėnesį, o dėl sumažinto darbo užmokesčio rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais atsakovas DK 45 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nepraleido, nes kreipėsi į darbo ginčų komisiją 2024 m. vasario 19 d., o gruodžio ir sausio mėnesiais jis sirgo (darbuotojo nedarbingumas dėl ligos užfiksuotas 2023 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2024 m. sausio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose).
34.3. Ieškovė darbo sutartį nutraukė DK 58 straipsnio 3 dalies pagrindu dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo nustatytas nesilaikant DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos, t. y., prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavė nepareikalavo iš atsakovo rašytinio pasiaiškinimo. Darbdavė nevertino pažeidimo (pažeidimų) sunkumo ir padarinių, padarymo aplinkybių, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesio ir darbo rezultatų iki pažeidimo (pažeidimų) padarymo. Nors pirmosios instancijos teismas pateikė išvadas apie procesinius darbo teisės normų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas apie šiuos pažeidimus nepasisakė, tik konstatavo, jog darbdavė nepraleido termino nuobaudai skirti ir skyrė ją pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl darbdavės 2024 m. vasario 13 d. nurodymo, kuriuo ši reikalavo, kad atsakovas pasiaiškintų dėl neatvykimo į darbą 2024 m. vasario 12 ir 13 d., tačiau sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavė priėmė tik 2024 m. balandžio 10 d.
35. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
35.1. DK 45 straipsnis negali būti aiškinamas izoliuotai. Nors šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad būtinosios darbo sutarties sąlygos keičiamos darbuotojo rašytiniu sutikimu, tačiau to paties straipsnio 3 dalis aiškiai nustato papildomą, faktiškai alternatyvų modelį: jeigu darbuotojas per 3 mėnesius nepareiškia prieštaravimų, laikoma, kad jis sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Įstatymų leidėjas pats įtvirtino situaciją, kai sutikimas gali būti ne formalaus dokumento forma, bet išplaukti iš faktinio elgesio, iš neveikimo ir iš pretenzijų nustatytu terminu nepareiškimo. Atsakovas daugiau nei devynis mėnesius dirbo pakeistomis darbo sąlygomis, kiekvieną mėnesį gavo atlyginimą, matė darbo užmokesčio apskaičiavimą, bendravo su darbdave ir buhalterijos darbuotojais, tačiau nė karto nepareiškė pretenzijų. Darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas periodiškai kiekvieno mėnesio pradžioje, todėl teigti, kad jis nesuprato ar nežinojo, kokį atlyginimą gauna, būtų nepagrįsta. Kiekvieną mėnesį buhalterines paslaugas teikianti įmonė atsakovo elektroniniu paštu siųsdavo informaciją apie išmokėtą darbo užmokestį, atsakovas žinojo ir priėmė mokėjimus pagal pakeistas darbo sutarties sąlygas.
35.2. Nuo 2023 m. kovo mėn. atsakovui buvo nuolat mokamas sumažintas 800 Eur atlyginimas, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad atlyginimas jam buvo mažinamas kiekvieną mėnesį. Atsakovo atsikirtimai, kad jis turėjo kitų pajamų šaltinių, todėl galėjo palaukti viso apmokėjimo, kad jam sunku buvo susigaudyti, jog darbdavė nevisiškai sumokėjo darbo užmokestį, atmestini kaip neįrodyti ir neįtikinami. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į darbdavę, klausdamas, kodėl neišmokėtas visas atlyginimas, o ši būtų atsakiusi, dėl kokių priežasčių vėluoja, būtų prašiusi palaukti ar pan. Teiginiai, kad atsakovas turėjo kitų pajamų šaltinių, todėl negalėjo susigaudyti, iš ko ir kokius mokėjimus gauna, neįtikina dėl to, kad banko mokėjimuose nurodoma, kas yra mokėtojas. Darbuotojo ilgai trukęs elgesys, kai jis be prieštaravimų priėmė mažesnį darbo užmokestį, vertintinas kaip sutikimas su pakeista darbo sutarties sąlyga DK 45 straipsnio 3 dalies prasme. Atkreiptinas dėmesys į DK 6 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, pagal kuriuos nė viena šalis negali gauti naudos iš savo nesąžiningo elgesio. Darbuotojui negali būti suteikta galimybė mėnesiais ar metais tyčia nepasirašyti darbo sutarties pakeitimo, toliau dirbti ir nereikšti jokių pretenzijų, o vėliau kilus ginčui pareikalauti papildomo atlyginimo. Būtent dėl to DK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pretenzijų pateikimo terminas, apsaugantis darbdavį nuo situacijų, kurias darbuotojas galėtų panaudoti tam, kad pateiktų finansinius reikalavimus. Atsakovas per šį terminą į darbo ginčų komisiją nesikreipė. Be to, darbuotojas privalo vykdyti bendradarbiavimo pareigą. Tyčinis vengimas pasirašyti dokumentą, tyčia laikant darbdavę nežinioje, yra šios pareigos pažeidimas.
35.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 buvo analizuojamos aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti, jog darbuotojas konkliudentiniais veiksmais išreiškė valią dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis. Nors darbuotojas ir yra silpnesnioji darbo santykių šalis, tačiau jis nėra atleidžiamas nuo atsakomybės rūpintis savo teisėmis, ginti jas įstatymo nustatytais pagrindais, jei yra bent menkiausia abejonė dėl šių teisių pažeidimo.
35.4. Iš byloje pateiktų darbdavės įsakymų matyti, kad atsakovo buvo prašoma pasiaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą, tačiau darbuotojas pasiaiškinimo nepateikė, o jo atstovas 2024 m. vasario 15 d. laišku direktoriui patvirtino, kad reikalavimą pasiaiškinti atsakovas gavo, tačiau atsakovo nebesieja darbo santykiai su ieškove, jokių pasiaiškinimų jis teikti ieškovei nebeprivalo. Atsakovui atsisakius bendrauti su darbdave, ši neturėjo pareigos kiekvieną dieną siųsti naujus reikalavimus pasiaiškinti. Atsakovo pravaikštos prasidėjo 2024 m. vasario 12 d. ir tęsėsi iki pat jo atleidimo dienos, t. y. kiekvieną darbo dieną atsakovas darė naują pravaikštą. Darbdavės sprendimas nutraukti darbo sutartį 2024 m. balandžio 10 d. atitinka nustatytą terminą, nes kiekviena nauja pravaikšta yra naujas pažeidimas, kuriam taikoma terminų skaičiavimo taisyklė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavė nepraleido termino, yra pagrįsta. Darbdavė veikė pagal DK 58 straipsnio nuostatas, tinkamai įvertino padarytas pravaikštas ir suteikė atsakovui galimybę pasiaiškinti, o jo neveikimas ir atsisakymas bendradarbiauti negali būti traktuojamas kaip darbdavės pareigų pažeidimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų
36. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
37. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
38. Šioje byloje kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, nes nenustatyta pagrindo jas peržengti (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
39. Kasaciniu skundu atsakovas kelia klausimą dėl nepagrįsto jo darbo užmokesčio sumažinimo ir atitinkamai neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, taip pat dėl nepagrįsto jo atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Šie klausimai yra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasaciniu skundu nekeliamas klausimas dėl netenkinto atsakovo priešieškinio reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Dėl darbo užmokesčio sumažinimo darbdavio iniciatyva
40. DK 33 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties turinį, nustatyta, kad: darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos (1 dalis); būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (2 dalis); papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo; šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama (3 dalis).
41. DK 34 straipsnio, reglamentuojančio būtinąsias darbo sutarties sąlygas, įtvirtinta, kad: kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (1 dalis); darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį), kuris negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį; darbo sutarties šalys gali sulygti ir dėl priedų, priemokų, premijų ar kitokio papildomo apmokėjimo pagal įvairias darbo apmokėjimo sistemas (3 dalis).
42. DK 45 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva, nustatyta, kad: pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu (1 dalis); darbuotojo sutikimas arba nesutikimas dirbti pasiūlytomis pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis, kitos rūšies darbo laiko režimu ar kitoje vietovėje turi būti išreikštas per darbdavio nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis negu penkios darbo dienos; darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės šio kodekso 57 straipsnyje nustatyta tvarka; darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį (2 dalis); dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą; darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis (3 dalis).
43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 45 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog darbo apmokėjimo sąlygas, kaip vieną iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, darbdavio iniciatyva galima pakeisti tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu, o šio straipsnio 3 dalyje reglamentuojami teisiniai padariniai, kylantys darbo apmokėjimo sąlygas darbdaviui pakeitus neteisėtai, vienašališkai, nesilaikant nurodytos bendrosios taisyklės, – tokiu atveju darbuotojas, nesutikdamas su neteisėtu darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu, turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą, o darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Taigi, jeigu darbuotojas nėra aktyvus, be pateisinamos priežasties įstatyme nustatyta tvarka ir terminu negina savo galbūt pažeistų teisių dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, pagal DK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Tokiu atveju nėra teisinio pagrindo darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą pripažinti neteisėtu, nes įstatymų leidėjo valia yra preziumuojama, kad darbuotojo sutikimas pakeisti darbo apmokėjimo sąlygas darbdavio buvo gautas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024, 38 punktas).
44. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė, nesant atsakovo rašytinio sutikimo, jam nepranešant ar ieškovei nepriėmus kokio nors sprendimo, neturėjo teisės pakeisti atsakovo būtinosios darbo sutarties sąlygos – darbo užmokesčio (DK 45 straipsnis). Taigi, ieškovė nepagrįstai neišmokėjo atsakovui darbo užmokesčio dalies, todėl ši iš jos priteistina.
45. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie faktinį darbo užmokesčio sumažinimą atsakovas buvo informuotas jau nuo 2023 m. sausio mėnesio, tačiau nesikreipė į darbo ginčus nagrinėjantį organą per tris mėnesius su prašymu įpareigoti darbdavę vykdyti darbo sutartį (DK 45 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovo prašymas priteisti iš ieškovės 15 568,91 Eur nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. neišmokėto darbo užmokesčio atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo darbo užmokesčio sumažinimo atsakovui faktą nesant raštu išreikšto atsakovo sutikimo sumažinti jo darbo užmokestį, akcentavo, kad atsakovas neskundė darbo užmokesčio sumažinimo, toliau vykdė jau pakeistą darbo sutartį, o tai reiškia, jog ieškovė turėjo pagrindą mokėti pakeistą (sumažintą) darbo užmokestį. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis nurodytas teismų išvadas, jos padarytos nustačius reikiamas tinkamam teisiniam ginčo kvalifikavimui aplinkybes, atitinka įstatyme nustatytas sąlygas bei minėtą kasacinio teismo praktiką (šios nutarties 42, 43 punktai).
46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbo sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui 2770 Eur už 8 darbo valandas per darbo dieną, nustatyta 5 darbo dienų savaitė. Nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio ieškovė mokėjo darbuotojui sutartą 2770 Eur darbo užmokestį, nuo 2022 m. gruodžio 1 d. – 2279,24 Eur darbo užmokestį, nuo 2023 m. sausio 1 d. – 1927,75 Eur darbo užmokestį, o nuo 2023 m. kovo 1 d. – 1160,16 Eur darbo užmokestį. Atsakovas darbo užmokestį gaudavo kartą per mėnesį, vėliausiai kito mėnesio 15 d., todėl, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jau 2023 m. sausio 15 d. turėjo pastebėti, kad darbo užmokestis už 2022 m. gruodį išmokėtas ne visas, ir iki 2023 m. balandžio 15 d. kreiptis į DGK dėl darbo ginčo. Negavęs visos sumos už 2023 m. vasarį, atsakovas turėjo inicijuoti darbo ginčą iki 2023 m. birželio 15 d. Dar kartą sumažinus atsakovui atlyginimą nuo 2023 m. kovo mėnesio, jis darbo ginčą turėjo inicijuoti iki 2023 m. liepos 15 d. Tačiau atsakovas per tris mėnesius neskundė darbo užmokesčio sumažinimo DGK (DK 45 straipsnio 3 dalis). Kadangi nuo 2023 m. kovo mėnesio atsakovui buvo nuolat mokamas sumažintas atlyginimas, tai atmestini atsakovo argumentai, kad darbo užmokestis jam buvo mažinamas kiekvieną mėnesį.
47. Taigi, atsakovas nebuvo aktyvus ir be pateisinamos priežasties įstatyme nustatyta tvarka ir terminu negynė (jeigu manė, kad jo teisės pažeidžiamos) savo interesų dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, todėl pagal DK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad atsakovas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis.
48. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys susitarė dėl darbo užmokesčio sumažinimo ir nėra teisinio pagrindo atsakovo darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą pripažinti neteisėtu ir konstatuoti, kad ieškovė, atleisdama atsakovą iš darbo 2024 m. balandžio 10 d., jam neišmokėjo 15 568,91 Eur darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės
49. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nepagrįstai atleido atsakovą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo nustatytas nesilaikant DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos priėmimo tvarkos, t. y., prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, ieškovė nepareikalavo iš atsakovo rašytinio pasiaiškinimo ir neįvertino darbo pareigų pažeidimo sunkumo ir padarinių, darbo pareigų pažeidimo padarymo aplinkybių, atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesio ir darbo rezultatų iki darbo pareigų pažeidimo padarymo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
50. DK 58 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, be kita ko, jeigu darbuotojas padaro šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (2 dalies 1 punktas). DK 58 straipsnio 3 dalyje pateiktas neišsamus sąrašas, kas gali būti laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, jos 1 punkte nustatyta, kad tokiu gali būti pripažįstamas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Pagal DK 58 straipsnio 5 dalį, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.
51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminė darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį sąlyga – darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtinoji sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 98 punktas).
52. Pagal kasacinio teismo praktiką, darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, jog vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 49 punktas).
53. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022 31 punktą; 2024 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024 101 punktą).
54. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys; darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020, 33 punktas). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. e3K-3-116-943/2021, 12 punktas; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022, 28 punktas).
55. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2024 m. vasario 12 d. iki pat atleidimo iš darbo dienos 2024 m. balandžio 10 d. atsakovui buvo žymimos pravaikštos ir kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties. Atsakovas nevyko į darbą, nes laikė, kad nuo 2024 m. sausio 23 d. darbo sutartis yra pasibaigusi. Taigi, atsakovas beveik du mėnesius nevyko į darbą, jokių darbo funkcijų neatliko, nors buvo informuotas, kad darbo sutartis su juo nėra nutraukta.
56. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo neatvykimas į darbą buvo tęstinis, priskiriamas prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimų (DK 58 straipsnio 3 dalis 1 punktas), buvo daromas sąmoningai (darbuotojo kaltė), todėl nėra pagrindo naikinti ir darbdavės 2024 m. balandžio 10 d. įsakymo bei pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padarytomis išvadomis.
58. Byloje nustatyta, kad atsakovas neatvyko į darbą beveik du mėnesius, per tą laikotarpį nevykdė jam pavestų funkcijų, taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad jo padarytas darbo pareigų pažeidimas pasireiškė neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo sutartis, nevykdymu. Taip pat bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė ir dėl atsakovo kaltės dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo. 2024 m. sausio 16 d. atsakovas atsiuntė darbdavei pareiškimą, kad nutraukia darbo sutartį dėl neišmokamo viso atlyginimo, tačiau ši 2024 m. sausio 20 d. elektroniniu laišku atsakė, kad nesutinka nutraukti darbo sutarties, nes darbo užmokesčio nepriemokos nėra. Byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo sutarta sumažinti atsakovui atlyginimą, taigi, ieškovė mokėjo atsakovui sutartą atlyginimą, t. y. nebuvo sąlygų atsakovui reikalauti nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Minėta, atsakovo darbo sutarties nutraukimas pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teismų konstatuota, kad atsakovo pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo nepagrįstas, todėl ieškovė pagrįstai jo netenkino, darbo sutartis nepasibaigė. Taigi, atsakovas turėjo pareigą vykdyti darbo sutartį ir atlikti jos pagrindu nustatytas darbo funkcijas, tačiau atsisakė tai daryti, todėl buvo pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę dėl darbo pareigų pažeidimo, o tokie jo padaryto darbo pareigų pažeidimo padariniai – darbdavės prarastas pasitikėjimas juo kaip darbuotoju. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų konstatuotas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, ne visais atvejais būtina, kad darbdavys dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų patirtų realius nuostolius. Padariniai (pvz., nuostoliai, kliento netekimas, prarasta reputacija, prarastas pasitikėjimas darbuotoju ir pan.) yra vienas iš požymių, leidžiančių spręsti dėl taikytos griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – darbuotojui pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017 36–37 punktus). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo neveikimas tęsiant darbo pareigų pažeidimą atskleidžia jo nesiskaitymą su ieškovės interesais, todėl pasitikėjimo atsakovu praradimas ir šio nulemtas ieškovės pasirinkimas nutraukti darbo santykius pripažintinas proporcinga pasirinkta priemone savo interesams apginti. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė įrodė atsakovo darbo pareigų pažeidimo padarymo faktą ir tai, kad pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, nes atsakovas beveik du mėnesius neatvyko į darbą, o to padariniai – prarastas pasitikėjimas. Taigi, darbo sutarties su atsakovu nutraukimas buvo proporcinga darbo pareigų pažeidimui priemonė.
59. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo nustatytas nesilaikant DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos tvarkos, t. y., prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavė nepareikalavo iš darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo. 2024 m. vasario 13 d. ieškovė pateikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2024 m. vasario 12 ir 13 d., tačiau sprendimą nutraukti darbo sutartį ji priėmė tik 2024 m. balandžio 10 d.
60. DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.
61. Byloje nustatyta, kad atsakovo buvo prašoma pasiaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą. Atsakovo atstovas 2024 m. vasario 15 d. laišku ieškovei patvirtino, kad reikalavimą pasiaiškinti atsakovas gavo, tačiau nurodė, kad atsakovo su ieškove nebesieja jokie darbo santykiai, jokių pasiaiškinimų jis teikti bendrovei nebeprivalo. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas atsisakė bendrauti su darbdave, todėl ši neturėjo pareigos iki pat atleidimo iš darbo dienos siųsti reikalavimus pasiaiškinti už tęstinį darbo pareigų pažeidimą. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, neatvykdamas į darbą be pateisinamos priežasties beveik du mėnesius. Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai nustatoma, jog šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019, 50 punktas; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020, 36 punktas).
62. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė DK 45 straipsnio 3 dalies ir 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 punkto nuostatas ir pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
64. Nagrinėjamoje byloje atmetus atsakovo kasacinį skundą, ieškovei priteistinas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
65. Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovės prašymas tenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
66. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kasaciniame teisme nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Metalinox“ (j. a. k. 303022371) iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski