Civilinė byla Nr.
3K-3-401/2010
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko,
Zigmo Levickio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovų A. M., R. M. ir atsakovės B. U. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. ir R. M. ieškinį atsakovei B. U. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
piniginės kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys yra negyvenamosios patalpos –
neįrengtos 88,50 kv. m pastogės Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) –
bendraturtės; ieškovams iš viso priklauso 6890/8850, t. y. 68,90 kv. m,
pastogės, atsakovei – 1960/8850 dalys (19,60 kv. m). Ieškovai prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su
atsakove; priteisti ieškovams 1960/8850 dalis, t. y. 19,6 kv. m, neįrengtos
pastogės, atsakovei už jos turimą 19,6 kv. m pastogės dalį 59 132,20 Lt
kompensacijos. Atsakovė nesutiko atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės
taip, kaip siūlo ieškovai, ji pateikė savo atidalijimo projektą, tačiau šis
ieškovų laikomas sunkiai įgyvendinamu. Jie nurodė, kad atsakovės butas
nesiriboja su pastoge, todėl, skiriant jai dalį natūra, būtinas servitutas; tai
dar labiau komplikuotų šalių santykius; nėra galimybių suformuoti patalpą
atsakovei taip, kad avarinis išėjimas nesiribotų su ieškovams priklausančiomis
patalpomis. Ieškovai pažymėjo atsakovės pateikto ir ekspertų įvertinto
atidalijimo plano techninį ydingumą; siena,
kurią atsakovė sutiktų pastatyti jai priskirtoje dalyje, nesutampa su
kapitaline, negali stovėti nurodytoje vietoje; projekte neatsispindi dėl
palėpėje esančių inžinerinių įrenginių, jų galbūt pasikeitimo, įvertinus
dūmtraukių išsidėstymą. Kita vertus, atsakovė priskiria sau naudingiausią
pastogės dalį, ieškovams palieka kampus, kuriuos būtų sunku racionaliai
panaudoti; dėl įrengiamų naujų laiptų apskritai padidėtų bendroji nuosavybė, be
to, atsakovė nesinaudoja jai priklausančia pastogės dalimi, jos neprižiūri, dėl
nedidelio ploto negalės joje įrengti gyvenamųjų patalpų, tuo tarpu ieškovai
turi ketinimų keisti negyvenamosios patalpos paskirtį į gyvenamąją. Nekilnojamojo
turto registro 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašo duomenimis, neįrengtos
pastogės vidutinė rinkos vertė yra 267 000 Lt, taigi atsakovei
priklausantys 19,60 kv. m kainuotų 59 132,20 Lt. Ieškovai sutiktų už atsakovės dalį sumokėti kainą, viršijančią rinkos
vertę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7
d. sprendimu ieškinį tenkino. Spręsdamas, ar įmanoma šiuo atveju padalyti
daiktą taip, kaip nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. natūra kiek
galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, teismas vertino pastogės padalijimo ekspertizės akto duomenis, architekto,
eksperto parodymus; teismas nustatė, kad, atsakovei nesiekiant pastogėje
įsirengti gyvenamųjų patalpų, padalijus ją natūra, užtektų lengva pertvara
atskirti savo dalį nuo ieškovų patalpų; tuo tarpu ieškovai turi ketinimų
įrengti gyvenamąsias patalpas, todėl jiems tektų pareiga stiprinti namo
konstrukcijas ir investuoti į darbus dideles lėšas; teismas šiuos argumentus
grindė, remdamasis duomenimis apie pastogės ir viso namo techninę būklę
sprendimo priėmimo metu; bylos duomenimis, atidalijus palėpę pagal atsakovės
pateiktą projektą ir nesustiprinus namo konstrukcijų, šis iš esmės pablogėtų,
atsirastų deformacijų, taip būtų pažeisti norminių aktų nustatyti reikalavimai
(STR 2.01.01 (1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir
pastovumas“). Techniškai įmanomas pastogės atidalijimas natūra pagal atsakovės
projektą sukeltų neproporcingai didelės žalos, atidalijimu būtų pažeidžiamos
ieškovų teisės. Teismas taip pat vertino tą aplinkybę, kad atsakovės dalis
bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra maža, o jos intereso naudotis bendrąja
daline nuosavybe teismas nelaikė labai svarbiu – atsakovė konkrečiai nenurodė
pastogės naudojimo paskirties; įrengus įėjimą ir pastačius atitvaras, ji
naudotųsi tik 16–18 kv. m patalpa; be namo konstrukcijų stiprinimo, iškiltų
būtinybė įrengti laiptus; ieškovai tokiu atveju patirtų ypač didelių, atsakovei
atidalytos dalies vertei neproporcingų, išlaidų. Byloje nustatytos aplinkybės
suponavo teismui išvadą, kad padalyti pastogę natūra yra netikslinga ir
kad šiuo atveju galimas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant
atsakovei kompensaciją už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, būdas;
kompensaciją nustatė, vadovaudamasis daikto vidutine rinkos verte.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2010
m. vasario 22 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo
2009 m. gegužės 7 d. sprendimą, priteistą iš ieškovų atsakovei kompensaciją
padidino iki 97 000 Lt; išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimus. Kolegija iš
esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis ir
argumentais dėl galimybių racionaliai įgyvendinti atsakovės pateiktą
atidalijimo projektą. Apeliacinės, kaip ir pirmosios instancijos, teismas
atsižvelgė į ekspertų išvadas apie tai, kad įmanomas pastogės padalijimas į dvi
patalpas saistomas finansiškai brangaus įgyvendinimo; atitvaros negali būti
lengvų konstrukcijų, pagal projektą jos nesutampa su apačioje esančiomis
kapitalinėmis sienomis, todėl perdangos turėtų būti stiprinamos, dėl apkrovų
gali padidėti jau dabar esantys pastato deformaciniai trūkiai, statiniui
rekonstruoti būtinas projektas; taip pat tai, kad šiuo atveju patalpų įrengimo
ekonominė motyvacija priklauso nuo statytojų. Taigi kolegija vertino,
kad nustatytos byloje aplinkybės nesuponuoja išvados, jog atsakovė turėtų
varžyti ieškovų interesą kitą pastogės dalį naudoti gyvenamosioms patalpoms ir
šiems perkelti visą atidalijimo naštą. Naujų nekilnojamojo turto objektų
suformavimo, atskyrimo išlaidos turėtų būti protingos, proporcingai
paskirstytos atsidalijantiems bendraturčiams, tačiau atsakovė nepateikė
apskaičiavimų projektui ekonomiškai pagrįsti. Bendraturčių lygybės principas
suponuoja naudotis nuosavybe proporcingai valdomai daliai, tačiau atsakovės
pateiktame projekte neaptarta dėl komunikacijų įvedimo ir jų vietos; atsakovė į
atidalijamą patalpą patektų, įrengusi laiptinę, taip būtų padidinta bendroji
dalinė nuosavybė. Tai konstatavęs, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto
pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atidalijamam
bendraturčiui nustatytos kompensacijos. Kolegija pažymėjo, kad CK 4.80
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kompensacija paprastai nustatoma, atsižvelgiant
į rinkos kainą ir kitus bendraturčiui reikšmingus kriterijus; pirmosios
instancijos teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kad 2008 m.
rugpjūčio 1 d. nustatyta vieno kv. m kaina yra 3016,95 Lt; atsakovė nesutiko ir
teigė, kad kitiems atsidalijantiems bendraturčiams buvo mokama apie 4900 Lt už
vieną kv. m kaina; ieškovai šį faktą pripažino, tokiomis sąlygomis siūlė
atsakovei sudaryti taikos sutartį. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu,
neteisinga, nustatant kompensaciją, remtis tik Nekilnojamojo turto registro
nustatyta kaina, nes bylos duomenimis patvirtinama, kad už pastogės kitą dalį
buvo sumokėta didesnė kaina. Atsakovės teisėti lūkesčiai gauti tokią
kompensaciją, kokią gavo kiti atsidalijantys bendraturčiai, pagrįsti, juolab
kad parinktas atidalijimo būdas atsakovei reiškia nuosavybės netekimą;
kompensacijos realumas gali būti vertinamas pagal galimybę įsigyti už ją
kitą panašų nekilnojamąjį daiktą. Kolegija pirmosios instancijos teismo
atsakovei priteistą kompensaciją padidino iki 97 000 Lt, kartu nurodė, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareikštą ieškinį vertino kaip
neturtinį ir neteisingai nustatė žyminio mokesčio dydį. Žyminis mokestis
nustatomas pagal nekilnojamojo turto, į kurį ieškovas įgyja nuosavybės
(daiktines) teises, rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalis 9 punktas).
Neteisingai įvertinęs ginčo pobūdį, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė
bylinėjimosi išlaidas, kolegija išsprendė dėl šio klausimo.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (ieškovai) prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl kompensacijos atidalijamam iš bendrosios dalinės
nuosavybės bedraturčiui nustatymo (CK 4.80 straipsnis). Teismas negali konstatuoti faktų, remdamasis derybų dėl
taikos sutarties sudarymo proceso metu šalių išdėstyta pozicija, nes tokiame
procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (taigi ir
prejudicinės) reikšmės, susitarimai yra kompromisiniai ir ne visada atspindi
tikrąją situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr.
3K-3-108/2010). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, remdamasis derybų
dėl taikos sutarties sudarymo metu šalių išdėstyta pozicija ir jų pagrindu
nustatęs didesnę ginčo pastogės vieno kvadratinio metro kainą, neatsižvelgė į
pirmiau nurodytas teismų praktikos nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad
pastogės vieno kv. m kaina yra apie 4900 Lt, bet ne 3016,95 Lt. Viena vertus,
aplinkybė, kad kasatoriai (ieškovai) derybų dėl taikos sutarties sudarymo metu
atsakovei siūlė didesnę nei pirmosios instancijos teismo priteistą sumą,
nereiškia, jog tokia yra rinkos kaina; minėta, derybų dėl taikos sutarties sudarymo
procese pasiekti susitarimai ne visada atspindi tikrąją situaciją. Kita vertus,
kasatoriai, įsiteisėjus sprendimui, įregistravo nuosavybės teisę į visą pastogę
(88,50 kv. m); Nekilnojamojo turto registro 2010 m. kovo 23 d. išrašo
duomenimis, pastogės vidutinė rinkos vertė yra 117 000 Lt; taigi pastogės
vieno kv. m kaina po įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo nutarties
priėmimo yra 1322,03 Lt, t. y. mažesnė, nei nustatyta pirmosios instancijos
teismo; vis dėlto kasatoriai prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą, kuriame pastogės vieno kv. m kaina nustatyta 3016,95 Lt, o už 19,60
kv. m atsakovei priteista 59 132,20 Lt kompensacijos, juolab kad šis
teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašo
duomenimis, jog pastogės vidutinė rinkos vertė yra 267 000 Lt; šis dokumentas
turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepime į ieškovų (kasatorių) kasacinį skundą atsakovė
nurodo, kad teismų išnagrinėtas bendraturčių ginčas dėl bendrosios dalinės
nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo būdo neatitinka CK 4.80 straipsnio 2
dalyje nustatytų reikalavimų ir nepagrindžia išvados, jog atsakovė neturėtų
varžyti kasatorių intereso patalpas naudoti taip, kaip jie nusprendė, t. y. įrengti
gyvenamuosius kambarius. Taip argumentuodami, teismai nepagrįstai suteikė
prioritetą kasatorių interesams, nors šie nepateikė palėpės dalies
rekonstrukciją patvirtinančių planų, reikalingų leidimų, kitų bendraturčių
sutikimo dėl bendrojo naudojimo objekto rekonstravimo ar kapitalinio remonto,
t. y. dokumentų, kurie patvirtintų teismui apie kasatorių ketinimo keisti
patalpų paskirtį į gyvenamąsias tikrumą ir įgyvendinimo galimybes. Atsakovė
bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu nesutiko
su kasatorių pasiūlytu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu ir
atsisakė perleisti jai priklausančią palėpės dalį už kasatorių nurodytą
kompensaciją; kasatoriai nederino su atsakove klausimo dėl kompensacijos,
pirmosios instancijos teismo nustatyta kompensacija neatitinka jos interesų.
Nors kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padidino atsakovei
priteistą kompensaciją, nepagrįstai remdamasis šalių vykusių derybų metu
išdėstyta pozicija, tačiau tokie kasatorių argumentai yra nepagrįsti;
apeliacinės instancijos teismas dėl kompensacijos sprendė, atsižvelgdamas į
tai, kad kasatoriai kitiems bendraturčiams už tapatų turtą (tos pačios palėpės
kitą dalį) sumokėjo apie 4900 Lt už vieną kv. m; dėl to šios instancijos teismas
padidino priteistą kompensaciją iki 97 000 Lt, be to, argumentuodamas, kad dėl
kompensacijos realumo turi būti sprendžiama pagal galimybę už ją įgyti kitą
panašų nekilnojamąjį daiktą. Taigi teismas rėmėsi CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintais principais, bet ne šalių derybų metu išdėstytais argumentais,
spręsdamas dėl kompensacijos už dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nors
kasatoriai teigia, kad įregistravo nuosavybės teisę į visą palėpę ir,
Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jos kaina yra 117 000 Lt (1322,03 Lt
už vieną kv. m), tačiau šie argumentai tik patvirtina, jog kasatoriai supranta
Nekilnojamojo turto registre nurodomos nekilnojamojo turto objektų vidutinės
rinkos vertės sąlygiškumą ir teisingos kainos principo reikšmę, priteisiant
kompensaciją atidalijamam bendraturčiui. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai,
kad Nekilnojamojo turto registro informacija apie nekilnojamojo turto objekto
vertę pagrįsta masinio vertinimo būdu, t. y. taip, kaip reikalauja ir
kasatoriai, tačiau kompensacija, priteista formaliai vadovaujantis nurodytais
Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sukurtų situaciją, kai kasatoriams
būtų sudaryta galimybių nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, nes šie
įgytų nekilnojamąjį turtą už akivaizdžiai rinkos vertės neatitinkančią šio
turto kainą. Taip būtų paneigtas teismų tikslas teisingai išnagrinėti bylą.
Kita vertus, nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti
turtu, nepaisant to, kad ji gali būti ribojama; niekas negali naudotis
nuosavybe taip, kad pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe
arba nulemtų neteisingą nuosavybės teisės praradimą. Kai vienas bendraturtis
prašo atidalyti iš bendrosios nuosavybės pagal jo pateiktą pasiūlymą ir siekia
maksimaliai patenkinti tik savo interesus, paneigdamas kito bendraturčio teisę
į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, teismas gali vertinti kaip
piktnaudžiavimą teise ir atsisakyti tokius reikalavimus ginti.
Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė) prašo panaikinti
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują
sprendimą: atidalyti kasatorės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra
pagal jos pasiūlytą UAB „Senojo miesto architektai“ parengtą pastogės
atidalijimo projektą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl bylos rūšinio teismingumo. Byla išnagrinėta, pažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklę;
toks atvejis yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio
2 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas atmetė kasatorės prašymą
perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą, apeliacinės – šio pažeidimo
nepašalino. Ieškovų reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės,
sumokant kompensaciją, yra turtinis, ieškinio suma nustatoma pagal CPK 85
straipsnio 1 dalies 9 punktą. Bylos nagrinėjimo metu (procesiniuose
dokumentuose, teismo posėdžių metu) kasatorė išreiškė pageidavimą išpirkti
ieškovams priklausančios palėpės dalį už 208 000 Lt kompensaciją, kuri
atitiko Nekilnojamojo turto registre nurodytą ginčo palėpės vieno kv. m.
vidutinę rinkos vertę ir kuri iš esmės atitiko ieškovų nurodytąją. Teismų
praktikos nuostata, kad atidalijamo bendraturčio priešpriešinis reikalavimas
dėl atidalijimo, sumokant kompensaciją, gali būti reiškiamas atsiliepime į
ieškinį ir nereikalaujama pateikti priešieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis
civilinėje byloje J. A. v. H.
D., bylos Nr. 3K-3-1496/2002) suponavo, jog kasatorei pareiškus reikalavimą
dėl ieškovams priklausančios palėpės dalies išpirkimo už 208 000 Lt, byla
pirmąja instancija turėjo būti nagrinėjama apygardos teismo (CPK 27 straipsnio
1 punktas).
2. Dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir
taikymo. Bylą nagrinėję teismai
nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju neįmanoma padalyti pastogės natūra kiek
galima be neproporcingos žalos jos paskirčiai; iš CK 4.80 straipsnio 2 dalies
matyti, kad, atidalijant daiktą natūra, gali būti padaroma tam tikros žalos
daikto paskirčiai, bet daiktas laikomas atidalytu be neproporcingos žalos jo
paskirčiai, jeigu po padalijimo kiekvieną atidalyto daikto dalį galima naudoti
pagal jo pirminę paskirtį, išskyrus atvejus, kai atidalijamas bendraturtis
siekia naudoti atidalyto daikto dalį pagal kitokią paskirtį ir toks daikto
paskirties keitimas galimas pagal teisės aktus. Iš įstatymo ir teismų praktikos
nuostatų taip pat išplaukia, kad kompensacija už turėtą dalį bendrojoje
nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai
išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra. Kasatorė nesutiko su ieškovų
pasiūlytu atidalijimo būdu, bet parengė ir teismui pateikė UAB „Senojo miesto
architektai“ parengtą atidalijimo planą. Ieškovai nesiūlė ir nesvarstė faktinio
patalpų atidalijimo natūra varianto, tuo tarpu jų siūlomas atidalijimo būdas
nesuderintas su kasatore ir visiškai priešingas jos interesams. Tai reiškia,
kad bendraturčiai neišnaudojo visų galimybių, siekdami suderinti savo valią dėl
bendro daikto, neieškojo visiems priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant
ginčui teisme. Tokia situacija nepateisinama CK 1.5, 4.75 straipsniuose
nustatyto reglamentavimo aspektu.
2.1. Dėl piniginės kompensacijos priteisimo atidalijamam
bendraturčiui. Iš CK 4.80 straipsnio 2
dalies, 4.93 straipsnio išplaukia, kad piniginė kompensacija už bendraturčio
dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje atidalijimo atveju mokama, kai kitas
bendraturtis su tuo sutinka. Teismų praktikoje pažymima, kad atidalijimo
iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose kompensaciją už turėtą dalį paprastai
gauna atidalijimo prašantis bendraturtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje
byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Tokia nuostata ypač aktuali, kai pageidavimą
atsidalyti (kaip šiuo atveju) išreiškia abu bendraturčiai. Kiekvienas
bendraturtis, kuriam nereikalingas kito bendraturčio sutikimas, turi teisę
reikalauti atidalyti (CK 4.80 straipsnis), tačiau tais atvejais, kai vienas iš
bendraturčių prieštarauja, siekiant apsaugoti šio interesus, atidalijimas turi
būti vykdomas, laikantis bendraturčių ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyros
interesų. Minėta, teismų praktikoje šių nuostatų laikymasis užtikrinamas
pirmiausia aiškinant, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju
priteisti kompensaciją galima prašančiajam atsidalyti asmeniui, nes
preziumuojama, jog asmuo, siekdamas nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę,
sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje
byloje V. J. ir kt., v. S. B. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003). Dėl to ieškovams tenka įrodinėjimo
pareiga paneigti prezumpciją, priešingu atveju – jos turi būti laikomasi (CPK
182 straipsnio 4 punktas). Kasatorei aiškiai pareiškus, kad ji sutinka iš
ieškovų išpirkti jiems dalinės nuosavybės teise priklausančios pastogės dalį už
jų pasiūlytą kainą, bylą nagrinėję teismai turėjo pasisakyti dėl šių kasatorės
argumentų ir apskritai dėl prezumpcijos taikymo, tačiau to nepadarė. Dėl to
konstatuotinas bendraturčio konstitucinės subjektinės teisės į dalį nuosavybėje
pažeidimas (Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis, CK 4.20 straipsnis).
Priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, šiuo atveju neišnaudotos visos
galimybės suderinti bendraturčių valią dėl atidalijimo, neįrodžius, kad dėl
kasatorei priklausančios dalies dydžio apskritai negalimas atidalijimas natūra,
taip paneigiant galimybę naudotis atskirta negyvenamąja patalpa, pavyzdžiui,
kaip sandėliuku, kūrybinėmis dirbtuvėmis, be to, nepasisakius dėl kasatorės
teisės išpirkti ieškovų dalį bendrojoje nuosavybėje. Tuo tarpu kompensacija
pinigais su ja nesutinkančiam bendraturčiui kaip ultima ratio turi būti
įgyvendinta, išnaudojus visus būdus suderinti bendraturčių interesus.
3. Dėl įrodinėjimą nustatančių CPK nuostatų pažeidimo,
teismo sprendimų neatitikties CPK 263 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytiems
reikalavimams. Kasatorė nesutinka su
teismų išvada, kad jos pasiūlymo atidalyti palėpę natūra techniniai ir
architektūriniai sprendiniai nepagrįsti ekonomiškai ir pažeistų ieškovų
interesus, šiems turint ketinimų pakeisti palėpės paskirtį į gyvenamąją, tai
pareikalautų investuoti ypač dideles lėšas. Kasatorė nurodo, kad ieškovams
atidalytos patalpų dalies naudojimo paskirties keitimas ir su tuo susiję kaštai
negali nulemti teismų išvados dėl atidalijimo natūra apskritai negalimumo. Atidalyti
palėpę natūrą nepadarant neproporcingos žalos daikto paskirčiai yra techniškai
įmanoma, tuo tarpu ekonominis atidalijimo natūra nepagrįstumas atsiranda ne dėl
kasatorės pateikto atidalijimo plano ydingumo, bet dėl ieškovų ketinimų
atidalyta dalimi naudotis ne pagal pirminę, bet pagal naują paskirtį. Daikto
atidalijimas, kurio metu suformuojamos dvi pagal pirminę paskirtį galimos
naudoti daikto dalys, ir daikto paskirties keitimas netapatūs savo esme
dalykai; kai atidalijama patalpa natūra, nebūtina keisti jos paskirties;
ieškovai ir toliau atidalyta patalpa galėtų naudotis kaip palėpe; pirmosios
instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovai neparastų galimybės
įsirengti jiems atidalytoje dalyje gyvenamųjų patalpų dėl kasatorei atidalytos
dalies; vadinasi, ieškovų teisė naudotis atidalytomis patalpomis nebūtų
pažeista, keistųsi tik nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas: naudotis patalpa
kaip negyvenamąja, nepatiriant reikšmingų išlaidų, arba naudotis kaip
gyvenamąja, investuojant papildomas lėšas į namo konstrukcijų stiprinimą, bei
kitokį pritaikymą gyvenamųjų patalpų paskirčiai. Šiuo atveju teismai
nepagrįstai motyvavo, kad atidalijimas natūra pagal kasatorės pasiūlytą planą
pažeistų ieškovų teises vien dėl to, jog gyvenamosioms patalpoms įrengti ieškovams
nepakaktų atsiskirti nuo kasatorės patalpų lengvomis konstrukcijomis, jiems
tektų pareiga stiprinti namo konstrukcijas ir investuoti į šiuos darbus dideles
lėšas. Nėra tiesioginio kasatorės siūlomo palėpės atidalijimo natūra plano ir
namo konstrukcijų stiprinimo ryšio, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai
neatsižvelgė į tai, kad bendraturčiai nuosavybės teises įgyvendina taip, kaip
tai nustatyta CK 4.83 straipsnio 1 dalyje; šiuo atveju, atidalijus palėpę
natūra, abiem savininkams išlieka galimybių įgyvendinti savo nuosavybės teises,
naudotis daiktu; teismų pozicija ir išdėstyti argumentai pažeidžia bendraturčių
interesų pusiausvyrą, paneigia atidalijimo, sumokant kompensaciją, išimtinį
pobūdį ir nuosavybės teisės absoliutumo principą (Konstitucijos 23 straipsnio 2
dalis, CK 4.20 straipsnis).
Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovai prašė
skundo netenkinti. Jie nurodo, kad kilęs ginčas dėl atsakovei priklausančios
pastogės 1960/8850 dalies, kurios vertė yra 59 132,00 Lt; byla neteisminga
apygardos teismui. Kasatorės siūlomas pastogės atidalijimo projektas gali
padaryti neproporcingos žalos tiek pastogei, tiek namui, kuriame ši yra. Ar
žala proporcinga ar ne, sprendžiama pagal tai, ar išlieka daikto paskirtis ar
ne; paskirtis gali pasižymėti įvairiai, pavyzdžiui, daikto techninės būklės
esminiu pablogėjimu. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad daiktas laikomas
atidalytas be neproporcingos žalos, jeigu atidalyta dalimi galima naudoti pagal
jo pirminę paskirtį; kasatorės nurodytose kasacinio teismo nutartyse apie tai
nenurodoma. Tuo tarpu neįrengtos pastogės pagal kasatorės siūlomą projektą
atidalijimas gali sukelti ne tik pastogės, bet viso namo techninės būklės
esminį pabėgėjimą, nes dėl kasatorės projekte numatytos atitvarinės sienos
nesutapimo su kapitaline gali atsirasti perdangos deformacijų, atsižvelgiant
taip pat į esamus išorinių sienų deformacinius trūkius. Teismo posėdžio metu
apklaustas ekspertas L. U. patvirtino, kad, padidinus
apkrovas, namas apskritai gali tapti avariniu, todėl reikėtų stiprinti viso
namo konstrukcijas; dėl to yra nepagrįsti kasatorės argumentai, kad ji esą
sutinka padengti palėpės atidalijimo kaštus; akivaizdu, kad namo konstrukcijų
stiprinimo išlaidos gali tekti visiems namo gyventojams, jos yra nepagrįstos ir
nereikalingos, kaip ir naujų laiptų įrengimas bendroje patalpoje. Visi byloje
dalyvavę asmenys nurodė, kad kasatorės projektui įgyvendinti reikalingos labai
didelės investicijos. Pastogės pagal kasatorės siūlomą projektą apskritai
neįmanoma atidalyti taip, kad būtų suformuota patalpa atsakovei, nevaržant
ieškovų nuosavybės teisės: įrengti laiptai užstotų ieškovams langą; dėl
tarpinės laiptų aikštelės įrengimo sumažėtų šviesos patekimas iš lauko, taip
sumažėtų ieškovams priklausančios nuosavybės vertė; įrengus laiptus, atsirastų
nauja bendro naudojimo patalpa; liukas, pro kurį būtų patenkama į kasatorei
suformuotą atidalytą patalpą, liktų ieškovams, nes kito nėra; kasatorei
priklausantis butas fiziškai nesiriboja su jai priklausančia neįrengtos
pastogės dalimi, ja naudotis galėtų, jeigu būtų nustatytas servitutas. Taigi
kasatorės siūlomu atidalijimu būtų pažeistas proporcingumo principas, ieškovų
teisės ir teisėti interesai, išliktų prielaidos bendraturčių konfliktams kilti.
Atidalyti bendraturtį iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant jam
kompensaciją už turėtą dalį, be jo sutikimo galima išimtiniais atvejais, kai
yra tam tikros sąlygos; kasatorė neteisingai teigia priešingai. Šiuo atveju
bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad dėl kasatorės gerokai mažesnės
dalies bendrojoje nuosavybėje (19,60 kv. m) buvo pagrindas sumokėti jai
kompensaciją; kasatorei išperkant ieškovų didelę pastogės dalį (68,90 kv. m),
būtų iš esmės pažeisti jų interesai, nes jie čia ketina įsirengti gyvenamąsias
patalpas ir joje apgyvendinti vaikus. Nors kasatorė teigia, kad pagal teismų
praktiką kompensaciją už dalį bendrojoje nuosavybėje gauna atidalijimo
siekiantis bendraturtis, tačiau joje taip pat nurodyta, jog, esant nesutarimams
dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną iš atidalijimo
būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d.
nutartis civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK
353 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos rūšinio teismingumo
Kasatorė B. U. teigia, kad byla
išnagrinėta, pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles. Teisėjų kolegija atmeta
šį kasacinio skundo argumentą ir pažymi, kad kasatoriai (ieškovai) prašė
atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisti jiems 19,6 kv. m
neįrengtos pastogės, kasatorei (atsakovei) – 59 132,20 Lt kompensaciją.
Civilinė byla pirmąja instancija pagrįstai išnagrinėta Vilniaus miesto 3–iojo
apylinkės teismo. Šiuo atveju bylos rūšiniam teismingumui nustatyti yra
vienintelis kriterijus – ieškinio suma, bet ne kasatorės (atsakovės)
atsiliepime į ieškinį išreikštas pageidavimas išpirkti kasatoriams (ieškovams)
priklausančią dalį už nurodytą kainą (T. 1, b. l. 22-26); dėl to bylą nagrinėję
teismai nepažeidė CPK 26 straipsnio nuostatų.
Dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų materialiosios
teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Byloje kilęs bendraturčių ginčas dėl nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdo saistomas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios
dalinės nuosavybės nutraukimo sąlygas nustatančių normų aiškinimo ir taikymo,
sprendžiant, ar be kasatorės (atsakovės) sutikimo dėl išimtinio atvejo šioje
byloje galimas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, sumokant kompensaciją už
turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, ar jis atitinka CK 4.80 straipsnio 2
dalyje nustatytas sąlygas.
Aiškinant CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą, teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad kompensacija už dalį bendrojoje
nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai
išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams
tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos. Vadovaujantis CK
4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo
principais ir teismų praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad tais atvejais,
kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai,
priteisti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui be šio sutikimo galima, jeigu
jo dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitų bendraturčių, yra gerokai
mažesnė, negalima ja realiai naudotis, o atidalijamo savininko interesas
naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. CK 4.80
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš
bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu ar teismo tvarka. Teisme
sprendžiama dėl atidalijimo būdo. Minėta, įstatymo normoje nustatyta sąlyga,
kad, nesutariant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną
iš jų pasirenka siekiantis bendrą turtą atidalyti asmuo; jis teismui turi
įrodyti, kad pasirinktas atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis
bendraturčių teisių ar teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui
bei jo paskirčiai. Tuo atveju, kai kitas bendraturtis prieštarauja atidalijimo
variantui ir siekia patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali
vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir neatsižvelgti į juos, bet parinkti
optimaliausią atidalijimo būdą. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003
m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir kt.
v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, neatsižvelgdama į
kasatorių (ieškovų) interesus, kasatorė (atsakovė) pateiktame projektiniame
pasiūlyme priskiria sau maksimaliai geriausiai jos interesus atitinkančią
pastogės dalį. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai
vertino kasatorės (atsakovės) pateiktą atidalijimo projektinį pasiūlymą, tam
pasitelkė specialistus, kurių išvados aiškios ir argumentuotos. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją
be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra tokios
sąlygos: išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams
tenkančias dalis, tačiau daikto negalima padalyti be neproporcingos žalos jo
paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš
bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas
(pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais
bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o
savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai
svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis,
kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių
pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą,
taip pat kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje
byloje K. G. v. S. G., bylos
Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr.
3K-3-478/2009; kt.).
Šioje byloje nustatyta, kad kasatorė (atsakovė) asmeninės
nuosavybės teise turi 19,60 kv. m palėpės; kasatoriams (ieškovams) iš 88,50 kv.
m priklauso 68,90 kv. m, taigi kasatorės (atsakovės) dalis bendrojoje
nuosavybėje yra gerokai mažesnė. Bylą nagrinėję teismai taip pat atsižvelgė į
ekspertų išvadas apie tai, kad pastogės padalijimas į dvi patalpas saistomas
finansiškai brangaus įgyvendinimo; pagal projektą atitvaros nesutampa su
apačioje esančiomis kapitalinėmis sienomis, todėl perdangos turėtų būti
stiprinamos, dėl apkrovų gali padidėti jau dabar esantys pastato deformaciniai
trūkiai, statiniui rekonstruoti būtinas projektas; be to, teismai laikė, kad
kasatorė (atsakovė) neturėtų varžyti kasatorių (ieškovų) intereso kitą pastogės
dalį naudoti gyvenamosioms patalpoms ir jiems perkelti visą atidalijimo naštą;
bendraturčių lygybės principas suponuoja naudotis nuosavybe proporcingai
valdomai daliai; kasatorės (atsakovės) pateiktame projekte neaptarta dėl
komunikacijų įvedimo ir jų vietos; pateiktas projektas toks, kad, jį
įgyvendinant, apskritai būtų padidinta bendroji dalinė nuosavybė. Esant tokioms
teismų nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad šiuo
atveju piniginės kompensacijos kasatorei (atsakovei) priteisimas negali būti
vertinamas kaip esminis jos teisių pažeidimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas,
todėl padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje galimas atidalijimas iš
bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant kasatorei (atsakovei) 97 000 Lt
kompensaciją už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje. Kasatoriai (ieškovai)
kasaciniame skunde nurodo, kad, Nekilnojamojo turto registro 2010 m. kovo 23 d.
išrašo duomenimis, visos pastogės vidutinė rinkos vertė buvo 117 000 Lt,
taigi pastogės vieno kv. m kaina po įsiteisėjusios apeliacinės instancijos
teismo nutarties priėmimo buvo 1322,03 Lt, t. y. mažesnė, nei nustatyta
pirmosios instancijos teismo (3016,95 Lt), ir, kurią taikant, už 19,60 kv. m
priteista 59 132,20 Lt kompensacijos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ne tik į pastogės rinkos vertę,
bet ir į kitus reikšmingus kriterijus, tarp kurių tai, jog kasatorė (atsakovė)
neteko nuosavybės, todėl padidino iš kasatorių (ieškovų) kasatorei (atsakovei)
priteistą kompensaciją, taip pat pateikė šiuo klausimu tinkamus motyvus. Toks
kompensacijos priteisimas negali būti vertinamas kaip esminis kasatorių
(ieškovų) teisių pažeidimas, įgyjant nuosavybę į visą palėpę.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinių skundų argumentais naikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista (CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė
61,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant
ieškovų ir atsakovės kasacinių skundų ir paliekant nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
ieškovų ir atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M.,
a. k. (duomenys neskelbtini) po 15,29 Lt (penkiolika
litų 29 ct) ir iš atsakovės B. U., a. k. (duomenys
neskelbtini) 30,58 Lt (trisdešimt litų 58 ct) išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Zigmas Levickis
Juozas
Šerkšnas