Civilinė byla Nr. 2-1023-370/2015 (S)

              Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01458-2011-8

              Procesinio sprendimo kategorija 126.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo valstybės įmonės Turto banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1444-480/2015 pagal pareiškėjo valstybės įmonės Turto banko skundą dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nutarimo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo; suinteresuoti asmenys: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, akcinė bendrovė „Kėdainių grūdai“, uždaroji akcinė bendrovė „VILKAUJA“ ir L. L..

              Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Pareiškėjas VĮ Turto bankas (atsakovo BUAB „Marijampolės duona“ kreditorius) kreipėsi į teismą su skundu, juo prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo kreditorių komiteto 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje antru darbotvarkės klausimu priimta nutarimą dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo. Šiuo nutarimu kreditorių komitetas patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. Pareiškėjo nuomone, priimant ginčijamą nutarimą, buvo nesilaikoma bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti, nes faktiškai įkaito turėtojas neprisidėjo prie administravimo išlaidų dengimo – visa jų padengimo našta teko kitiems kreditoriams, tarp jų ir antros eilės kreditoriui VĮ Turto bankui. Pareiškėjo teigimu, jeigu būtų laikytasi administravimo išlaidų paskirstymo proporcingumo principo, įkaito turėtojui turėjo būti pervesta 18 863,44 Eur, o ne 53 224,99 Eur suma. Tokį proporcingumo principo taikymą, pasak pareiškėjo, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo ir Lietuvos apeliacinio teismų praktika.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi skundą tenkino – pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovo kreditorių komiteto 2014 m. gruodžio 22 d. antru darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, kuriuo buvo nutarta patvirtinti bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d., ir perdavė kreditorių komitetui svarstyti šį klausimą iš naujo.

              Teismas pažymėjo, kad nėra dažnas atvejis, kai už parduotą įkeistą turtą gauta pajamų suma (nagrinėjamu atveju – 415 000 Lt) kelis kartus viršija įkaito turėtojo patvirtiną finansinį reikalavimą (nagrinėjamu atveju – 183 775,23 Lt), todėl ir teismų praktika dėl administravimo išlaidų paskirstymo tokiu atveju nėra išplėtota. Teismas, atsižvelgęs į ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį ir 33 straipsnio 6 dalį, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktiką faktinėmis aplinkybėmis iš esmės panašioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2497/2013), nustatęs, kad iš parduoto įkeisto turto gautų pajamų (415 000 Lt) hipotekos kreditoriui (įkaito turėtojui) J. Liebui atsiskaitymui buvo skirta visa atsakovo bankroto byloje patvirtinto jo finansinio reikalavimo suma (183 775,23 Lt), o hipotekos kreditoriaus administravimo išlaidų dalį dengiant iš likusios jo finansinį reikalavimą viršijusios sumos, gautos už parduotą įkeistą turtą, ir tokiu būdu hipotekos kreditoriui visiškai neprisidėjus prie atsakovo bankroto proceso metu patirtų administravimo išlaidų dengimo, padarė išvadą, kad taip dengiant administravimo išlaidas yra pažeidžiamos šį klausimą reglamentuojančios ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos ir kreditorių lygiateisiškumo principas. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, administratoriaus pateikta ataskaita neturėjo būti tvirtinama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atskirajame skunde atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Skundžiama nutartimi pažeista imperatyvi ĮBĮ numatyta bankrutuojančios įmonės gautų lėšų paskirstymo tvarka. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies ir 36 straipsnio 1 dalies normas tokiu būdu, kad, pardavus bankrutuojančiai įmonei priklausantį įkeistą turtą už didesnę kainą nei hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas ir likus pakankamai lėšų iš šio turto pardavimo bei padengus proporcingai apskaičiuotą dalį (nuo visų rūšių įmonės gautų lėšų) bankroto administravimo išlaidų, hipotekos kreditorius negali pasidengti visa apimtimi savo finansinį reikalavimą. Toks aiškinimas yra teisiškai ydingas, iškreipia hipotekos esmę ir paskirtį. ĮBĮ 34 straipsnio 1 dalis ir 33 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinamos kartu su 36 straipsnio 1 dalimi. Pagal šių normų prasmę bankroto administravimo išlaidų apmokėjimas siejamas ne su kreditoriaus patvirtinta finansinio reikalavimo suma, o su visomis gautomis visų rūšių bankrutuojančios įmonės lėšomis. Be to, pirmiausia paskaičiuojamos administravimo išlaidų dengimo proporcijos, kurios priklauso nuo iš įkeisto turto gautų lėšų ir kitų gautų lėšų, tuomet iš įkeisto turto gautos lėšos skiriamos kreditorių finansiniams reikalavimams padengti. Nagrinėjamu atveju administratorius būtent tokiu būdu ir paskirstė įmonėje gautas lėšas administravimo išlaidoms padengti. Pirmiausia administratorius apskaičiavo visų rūšių atsakovo lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą (jos sudarė 75 proc. visų rūšių atsakovo gautų lėšų) ir neįkeistą turtą (jos sudarė 25 proc. visų rūšių atsakovo gautų lėšų). Tuomet pagal šią proporciją administratorius iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, padengė atitinkamą administravimo išlaidų dalį. Kadangi įkaito turėtojo finansinis reikalavimas sudarė mažesnę sumą (183 775,23 Lt) nei gautos iš įkeisto turto lėšos, administratorius pagrįstai visa apimtimi padengė šį įkaito turėtojo finansinį reikalavimą, o likusią sumą (231 224,77 Lt) pervedė atsakovui visų likusių kreditorių finansiniams reikalavimams padengti. ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis turi būti suprantama taip, kad administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš kainos, už kurią buvo parduotas turtas, o ne nuo to, kad, nepriklausomai nuo gautos sumos už parduotą įkeistą turtą, administravimo išlaidos apskaičiuojamos iš patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Administratoriaus taikyta administravimo išlaidų dengimo tvarka taip pat atitinka ĮBĮ 34 straipsnio 1 dalį, kuri turi būti suprantama taip, kad iš lėšų, pardavus įkeistą turtą, pirmiausia apmokama atitinkama dalis bankroto administravimo išlaidų ir visa kita likusi dalis lėšų, gautų iš įkeisto turto, tenka bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, hipotekos kreditoriui suteikiant pirmenybės teisę. Šios teisės hipotekos kreditorius negali prarasti ir parduodant įkeistą turtą bankroto byloje. Nei CK, nei ĮBĮ neriboja tokios pirmenybės teisės. Bankroto procese negali susidaryta tokia situacija, kai pardavus įkeistą turtą už didesnę kainą nei hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas ir iš šių lėšų pagal ĮBĮ nuostatas pirmiausia apmokėjus proporcingai paskaičiuotą administravimo išlaidų dalį, hipotekos kreditorius negalėtų gauti visiško savo finansinio reikalavimo patenkinimo (net ir tuo atveju, jei lėšų likučio iš įkeisto turto pardavimo, apmokėjus administravimo išlaidas, pakanka su juo visiškai atsiskaityti).

              Pareiškėjas nepagrįstai skunde vadovaujasi nurodyta teismų praktika, nes pažymėtose kasacinio teismo nutartyse nurodytos aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nurodytose nutartyse nebuvo jokio turto, išskyrus įkeistą turtą, arba nors ir buvo kito turto, tačiau nebuvo gauta tiek lėšų, kad būtų visiškai apmokėtos administravimo išlaidos ir būtų galimybė visiškai atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi. Minėtose nutartyse teismas nepasisakė dėl ĮBĮ įtvirtintos administravimo išlaidų apmokėjimo ir atsiskaitymo su hipotekos kreditoriumi tvarkos, bankroto byloje gavus lėšų ir iš įkeisto turto pardavimo. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-2497/2015 pateiktu išaiškinimu. Nors nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai daroma prielaida, kad pirma dengiamos išlaidos prieš kreditorių reikalavimų tenkinimą, tačiau teismas, prieštaraudamas pats sau, daro neteisingą ir nepagrįstą išvadą siedamas išlaidų apmokėjimą su finansiniu reikalavimu, o ne su iš įkeisto turto gautomis lėšomis.

              Pirmiausia turi būti apmokama atitinkama dalis administravimo išlaidų, proporcingai paskaičiuotų iš visų rūšių bankrutuojančios įmonės gautų lėšų, ir tik po to ĮBĮ nustatyta tvarka tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai išskyrė tai, kad hipotekos kreditorius privalo prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tokiu būdu, kad mokėtina iš įkeisto turto pardavimo lėšų suma turi būti atskaitoma iš lėšų, tenkančių hipotekos kreditoriui jo finansinio reikalavimo padengimui.

              2. Skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatuota, kad buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas. Teismas teisiškai ydingai ginčo kontekste interpretavo lygiateisiškumo principo įgyvendinimą, paneigdamas aptartą ĮBĮ imperatyvą. Nagrinėjamu atveju lygiateisiškumo principas pasireiškia tokiu būdu, kad atitinkamomis proporcijomis paskaičiuota administravimo išlaidų suma apmokama tiek iš įkeisto ir neįkeisto turto gautų lėšų. Lygiateisiškumo principas negali būti priešpastatomas ĮBĮ imperatyviai nustatytai kreditorių reikalavimų dengimo tvarkai ir hipotekos esmei, taip pat hipotekos kreditoriaus teisėtiems lūkesčiams pasidengti finansinį reikalavimą iš įkeisto turto visa apimtimi.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas vispusiškai įvertino visas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo administravimo išlaidų dengimo proporcingumo principo pažeidimą, be to, teisingai vadovavosi pareiškėjo nurodyta teismų praktika. Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartis atitinka CK 1.2, 1.5 ir 1.137 straipsniuose įtvirtintas normas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Byloje kilo ginčas hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie bankroto administravimų išlaidų apmokėjimo, kai iš įkeisto turto pardavimo buvo gauta daugiau pajamų nei šio kreditoriaus bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas.

              Pagal ĮBĮ 36 straipsnio, reglamentuojančio administravimo išlaidas, 1 dalį pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šios straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Joje nustatytas bendrasis bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo principas – jos mokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų.

              Byloje nustatyta, kad atsakovo bankroto metu iš viso buvo gauta 556 365,50 Lt (161 134,59 Eur) lėšų, skirtų kreditorių reikalavimams tenkinti. Iš jų 415 000 Lt (120 192,31 Eur) sudaro lėšos, gautos už įkeisto turto pardavimą ir 141 365,50 Lt (40 942,28 Eur) – už neįkeisto turto pardavimą ir kitos gautos lėšos. Įkaito turėtojo patvirtintas finansinis reikalavimas – 183 775,23 Lt (53 224,99 Eur), o iki įkeisto turto pardavimo patirtos administravimo išlaidos – 289 073,43 Lt (83 721,45 Eur). Bankroto administratorius, atsižvelgdamas į gautas sumas iš įkeisto ir neįkeisto turto, nustatė, kad 75 proc. administravimo išlaidų dengiama iš gautų lėšų pardavus įkeistą turtą, o 25 proc. administravimo išlaidų dengiama iš kitų gautų lėšų, t. y. iš lėšų pardavus įkeistą turtą padengė 215 623,49 Lt (62 448,88 Eur) administravimo išlaidų, o iš kitų gautų lėšų – 73 449,94 Lt (21 272,57 Eur). Padengus tokiu principu administravimo išlaidas iš lėšų gautų pardavus įkeistą turtą, liko 199 376 51 Lt (415 000 – 215 623,49 Lt), iš jų administratorius pervedė įkaito turėtojui 183 775,23 Lt, t. y. įkaito turėtojo finansinis reikalavimas buvo visiškai patenkintas. Su tuo nesutiko antros eilės kreditorius VĮ Turto bankas (pareiškėjas), kuris pateikė skundą dėl atsakovo kreditorių komiteto 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje antru darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, kuriuo buvo nutarta patvirtinti bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d., tuo pačiu patvirtinant nurodytą administravimo išlaidų dengimo paskirstymą. Pareiškėjas savo skundą motyvavo iš esmės tuo, kad buvo nesilaikoma bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti, nes faktiškai įkaito turėtojas neprisidėjo prie administravimo išlaidų dengimo – visa jų padengimo našta teko kitiems kreditoriams.

              Pirmosios instancijos teismas, kaip ir pareiškėjas, teisingai pastebėjo, kad nėra dažnas atvejis, kai už parduotą įkeistą turtą gauta lėšų suma (nagrinėjamu atveju – 415 000 Lt) kelis kartus viršija įkaito turėtojo patvirtiną finansinį reikalavimą (nagrinėjamu atveju – 183 775,23 Lt). Tačiau nevisiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad teismų praktika dėl administravimo išlaidų paskirstymo tokiu atveju nėra išplėtota. Skundžiamoje nutartyje, priešingai nei teigia apeliantas (atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus), visiškai pagrįstai remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika pagal faktines aplinkybes iš esmės panašioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2497/2013). Be pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, galima sutikti daugiau teismų praktikos nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu. Štai Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-803/2012, kurios faktinės aplinkybės taip pat iš esmės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, nurodė, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, atsispindi bankrutuojančios įmonės kreditorių pareiga prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo ir tokią pareigą, ką patvirtina ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies normų analizė, turi ir įkaito turėtojas, nepriklausomai nuo to, ar iš įkeisto turto pardavimo gautos lėšos viršija tokio kreditoriaus patvirtintą finansinį reikalavimą. ĮBĮ 34 straipsnio nuostatos, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, ar perduodant įkeistą turtą, o jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimų tenkinti, aptariamos šių kreditorių pareigos nepaneigia. Šią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį kasacinis teismas paliko nepakeistą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013). Kasacinis teismas pasirėmė paties jau suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl bankroto administravimo išlaidų, kuria konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005). Kasacinis teismas konstatavo, kad ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013). Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teismų pratiką, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies, 34 straipsnio ir 36 straipsnio 1 dalies normų prasmę administravimo išlaidų mokėjimas siejamas ne su hipotekos kreditoriaus patvirtinta finansinio reikalavimo suma.

              Dėl apelianto argumentų, susijusių su hipotekos, kaip daiktinės prievolių užtikrinimo priemonės, esmės ir paskirties iškreipimu, taip pat pasisakyta nurodytoje teismų praktikoje. Nei hipoteka, nei įkeitimas nesukuria hipotekos kreditoriui ar įkaito turėtojui nuosavybės teisės į įkeistą turtą, nes jis išlieka jį įkeitusio asmens nuosavybė (CK 4.170, 4.198 straipsniai). Pagal CPK 746 straipsnio 5 dalį, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami atitinkamai Įmonių bankroto, Įmonių restruktūrizavimo ar Fizinių asmenų bankroto įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad aptarta ĮBĮ nustatyta administravimo išlaidų dengimo tvarka, pagal kurią administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą, iškreipia hipotekos (įkeitimo) esmę ir paskirtį.

              Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti, todėl dėl jų nepasisakoma.

              Pirmiau išvardytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, teisingai išsprendė kilusį ginčą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Danguolė Martinavičienė