Administracinė byla Nr. A-1998-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03281-2014-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, ir paaiškino, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir ŠTI) buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. nesilaikant nustatyto vienam asmeniui skirto gyvenamojo ploto normos ir tokiomis sąlygomis, kurios neatitiko sveikatos ir higienos reikalavimų. Būnant tokiomis sąlygomis 23 valandas per parą perpildytose kamerose nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, pareiškėjas negalėdavo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Įrodinėdamas neturtinę žalą vadovavosi Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teisės aktais, teismų praktika. Prašė iš atsakovo priteisti 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nesutiko, kad būtų taikomas senaties terminas, kadangi žmogiškumui, orumui ir garbei senaties terminai netaikomi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą nurodė, kad prašo taikyti reikalavimui senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš ŠTI Įskaitos skyriaus 2015 m. sausio 9 d. pažymos Nr. 69/06-161 „Dėl A. P.“ matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 19 d.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.) ir pažymėjo, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios netinkamų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas taip pat išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-1493/2014 nuostatas. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jis yra kalinamas galimai antisanitarinėmis sąlygomis. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą. Taigi apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje yra pateikta ŠTI 2015 m. sausio 9 d. pažyma Nr. 69/06-161 „Dėl A. P.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į ŠTI atvyko 2010 m. gegužės 24 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. sausio 3 d. Teismas išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją dėl ieškinio senaties (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010 ir kt.), nurodė CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas. Konstatuota, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Juo labiau atsakovas pateikė pareiškėjo raštu pasirašytus dokumentus, jog pareiškėjas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis, laikymo ŠTI tvarka, sąlygomis su baudžiamąja atsakomybe dėl laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimo yra supažindintas 2010 m. gegužės 24 d., informacinį lankstinuką gavo.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 19 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. Atsakovas, atstovaujamas ŠTI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad žmogiškumui, orumui ir garbei senaties terminas netaikomas. Pareiškėjo nurodytos termino kreiptis į teismą praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014). Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

III.

Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų pažeidimų įtakos jam, jo patirtų nepatogumų ir išgyvenimų. Jis prašė teismo išreikalauti iš atsakovo įrodymus, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis, su suėmimo vykdymo sąlygomis, iš ko jis būtų galėjęs suprasti apie savo teisių pažeidimą. Teisinis švietimas apie teisinės pagalbos teikimo tvarką taip pat nebuvo suteikiamas. Pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra numatytas senaties terminas, todėl ir nacionalinė teisė tokio termino negali nustatyti. Tokia situacija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai ir žmogiškumui. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas veikė teisėtai, tinkamai ir pagal teisės aktus. Tik atvykęs į įstaigą pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais, jam buvo įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais. Pareiškėjo argumentai, jog ŠTI pareigūnai neatliko savo pareigų ar atliko jas netinkamai, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (28 962 Eur) atlyginimo iš ŠTI, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis, buvo atmestas, kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.  

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ŠTI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. sausio 3 d. (b. l. 20), o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 19 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 19 d.

Atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje galbūt netinkamomis sąlygomis minėtais laikotarpiais turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę apskųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus, nežinojo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis turi teisę kreiptis į teismą, nepripažintinos svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis, laikymo ŠTI tvarka, sąlygomis su baudžiamąja atsakomybe dėl laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimo yra supažindintas 2010 m. gegužės 24 d., informacinį lankstinuką gavo (b. l. 32–33).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Nors pareiškėjas nurodo, kad tokia situacija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, tokie jo teiginiai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl to, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išsamiai ir visapusiškai tirti aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė skundo reikalavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan