Civilinė byla Nr. 2A-940/2013

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.; 30.4.1.;

45.6.; 121.21.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 pagal ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. B. (ikisantuokinė pavardė – S.), T. S. dėl administracinių teisės aktų, pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir žemės sklypų grąžinimo valstybei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 161-166), kuriuo prašė:

1) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2000-06-30 įsakymo Nr. 1573 „Dėl Klaipėdos rajono Judrėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria L. S. (B.) (duomenys neskelbtini), buvo suprojektuoti perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiems du miško sklypai, kurių bendras plotas 12,35 ha;

2) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2000-11-03 įsakymo Nr. 2575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiems žemės sklypus Klaipėdos rajone“ dalį, kuria L. S. (B.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn 12,35 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai (duomenys neskelbtini);

3) pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000-11-03 sprendimą Nr. 55/6449 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. S.“, kuriuo L. S. (B.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 12,35 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti negaliojančiomis Klaipėdos miesto 4 notarų biure 2002-12-18 L. B. ir T. S. sudarytas Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. 5622 ir Nr. 5620, kuriomis L. B. pardavė T. S. 9,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2,95 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini);

5) grąžinti valstybei miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 9,4 ha, bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2,95 ha, esančius (duomenys neskelbtini);

6) taikyti restituciją ir įpareigoti L. B. grąžinti T. S. 15 000 Lt, gautų pagal 2002-12-18 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto 4 notarų biuro notarės G. K., registro Nr. 5622, ir 5 000 Lt, gautų pagal 2002-12-18 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto 4 notarų biuro notarės G. K., registro Nr. 5620;

7) priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. B. teisėtumo (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 68-1-00445-04, baudžiamoji byla Nr. 1-14-586/2011) nustatyta, kad atsakovė L. B. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. B. turėtą žemės valdą (duomenys neskelbtini); nuosavybės teisės į ginčo sklypus jai atkurtos panaudojant suklastotą dokumentą ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei imperatyvias nuostatas. Į buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims – teisėtiems pretendentams O. S. ir S. B.. Klaipėdos apskrities viršininkas 1999 m. gruodžio 30 d. patvirtino išvadą Nr. 4887 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau - Išvada), kurioje nurodyta, kad L. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 19,78 ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, užimtai asmeninio ūkio žeme. Išvada persiųsta į Klaipėdos rajono Veiviržėnų seniūniją. Tyrimo metu nustatyta, kad išvadoje įrašytos aiškiai melagingos žinios apie tai, kad L. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią dalį 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos 22,78 ha žemės ir 1,18 ha miško (duomenys neskelbtini); suklastotas ją turėjusio pasirašyti asmens – išvadą parengusio projekto autoriaus – R. M. parašas bei išvados blankas. Atsakovė L. B. nepatenka į asmenų, išvardytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. valdytą žemę, ratą. Skuodo rajono žemėtvarkos skyriuje nėra jokių duomenų apie jos prašymą atkurti nuosavybės teises ar giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat apie minėtos išvados parengimą. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 1573, 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 2575 bei sprendimas Nr.55/6449, kurių pagrindu atsakovei L. B. (duomenys neskelbtini), buvo suprojektuoti, neatlygintinai suteikti miško sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, parengti panaudojant suklastotą dokumentą - Išvadą Nr. 4887, todėl yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ab initio (CK 1.80 str., 1.95 str. l d.).

Pripažinus administracinius aktus negaliojančiais turi būti taikoma restitucija ir vindikacija (CK 1.80 str., 4.95 str., 6.145 str.). Kadangi neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgyti ginčo sklypai perleisti (parduoti atsakovui T. S.), panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turi būti panaikintos ir jo sukurtos pasekmės. Pripažinus sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis miško sklypai iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinti valstybei Civilinio kodekso 4.95 str. ir 4.96 str. 2 d. pagrindu, nes sklypą jo savininkas – valstybė – prarado dėl padaryto nusikaltimo. Taip pat turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas dėl sutartyse nurodytų pinigų sumų, kurias L. B. turėtų grąžinti T. S. (CK 6.145 str.). Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl remiantis Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. iš atsakovo T. S. ginčo sklypai išreikalautini natūra valstybės dispozicijon. Pirkimo-pardavimo sandorių šalims taikytina vienašalė restitucija. Atsakovė L. B. turi grąžinti 20 000 Lt (5 000 Lt +15 000 Lt) T. S., gautų pagal pripažintas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino:

1) pripažino negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2000-06-30 įsakymo Nr. 1573 „Dėl Klaipėdos rajono Judrėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria L. S. (B.) (duomenys neskelbtini), buvo suprojektuoti perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiems du miško sklypai, kurių bendras plotas 12,35 ha;

2) pripažino negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2000-11-03 įsakymo Nr. 2575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiems žemės sklypus Klaipėdos rajone“ dalį, kuria L. S. (B.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn 12,35 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai (duomenys neskelbtini);

3) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000-11-03 sprendimą Nr. 55/6449 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. S.“, kuriuo L. S. (B.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 12,35 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini);

4) pripažino negaliojančiomis Klaipėdos miesto 4 notarų biure 2002-12-18 L. B. ir T. S. sudarytas Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. 5622 ir Nr. 5620, kuriomis L. B. pardavė T. S. 9,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2,95 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini);

5) grąžino valstybei miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas - 9,4 ha, bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2,95 ha, esančius (duomenys neskelbtini);

6) taikė restituciją ir įpareigojo L. B. grąžinti T. S. 15 000 Lt, gautų pagal 2002-12-18 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto 4 notarų biuro notarės G. K., registro Nr. 5622, ir 5 000 Lt, gautų pagal 2002-12-18 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto 4 notarų biuro notarės G. K., registro Nr. 5620;

7) priteisė iš atsakovų L. B. ir T. S. po 300 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 1573, 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 2575 bei sprendimas Nr. 55/6449, kurių pagrindu atsakovei L. B. (duomenys neskelbtini), buvo suprojektuoti, neatlygintinai suteikti miško sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, parengti panaudojant suklastotą dokumentą - išvadą Nr. 4887, todėl yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.80 str., 1.95 str. l d.). Sprendė, kad pripažinus administracinius aktus negaliojančiais – taikytina restitucija ir vindikacija, nes atsakovė L. B. sklypus įgijo valstybės sąskaita (CK 1.80 str., 4.95 str., 6.145 str.). Kadangi neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgyti ginčo sklypai parduoti atsakovui T. S., panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turi būti panaikintos ir jo sukurtos pasekmės. Teismas motyvavo, kad L. B. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas. Pagal bendruosiuose teisės principuose įtvirtintą nuostatą neteisėto sprendimo ir įsakymų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtos sutartys, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Klaipėdos miesto 4 notarų biuro notarės G. K. patvirtinta 2002-12-18 sutartis, registro Nr. 5622, ir 2002-12-18 sutartis, registro Nr. 5620, pagal kurias atsakovė L. B. pardavė atsakovui T. S. 9,4 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2,95 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), yra negaliojančios, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Pripažinus sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis miško sklypai iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinti valstybei Civilinio kodekso 4.95 str. ir 4.96 str. 2 d. pagrindu, nes sklypą jo savininkas - valstybė - prarado dėl padaryto nusikaltimo. Taip pat turi būti išspręstas restitucijos klausimas dėl sutartyse nurodytų pinigų sumų, kurias L. B. turėtų grąžinti T. S. (CK 6.145 str.).

Teismas nurodė, kad aiškindamas Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. nuostatas Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog nuosavybės teisę pagal Civilinio kodekso 4.48 str. 1 d. gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo; tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju, todėl asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. numato galimybę iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą tuo atveju, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nusikaltimo fakto konstatavimas yra galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį (CPK 300 str.). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, t. y. nereabilituojančiu pagrindu. Baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. B., dirbusiai tuo metu Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje, buvo atliktas remiantis suklastota išvada Nr. 4887, kurią žinodama apie joje esančių duomenų neatitikimą tikrovei ji panaudojo - pateikė žemėtvarkos skyriui; šios išvados pagrindu buvo priimti Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai, kurių pagrindu L. B. įregistravo nuosavybės teises į ginčo sklypus. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad valstybė turtą - ginčo žemės sklypus - prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl remiantis Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. iš atsakovo T. S. ginčo sklypai išreikalautini natūra valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/11).

Teismas sprendė, kad pirkimo-pardavimo sandorių šalims taikytina vienašalė restitucija. atsakovė L. B. įpareigotina grąžinti T. S. 20 000 Lt, gautų pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas T. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti.

Atsakovas reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą grindžia tuo, kad teismas neteisingai aiškino Civilinio proceso kodekso 300 str. normą, pasisakydamas, kad nusikaltimo fakto konstatavimas yra galimas ir nagrinėjant bylą civilinio proceso metu. Apelianto teigimu, šio straipsnio normos įgalina teismą tik informuoti prokurorą apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius, todėl teismas civilinėje byloje negalėjo nustatyti, kad ginčo sklypai buvo prarasti dėl L. B. padaryto nusikaltimo. Nurodo, kad nutraukdamas baudžiamąjį procesą nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Klaipėdos rajono apylinkės teismas konstatavo, kad negali nustatyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika. Teismui nutraukus baudžiamąjį procesą nusikalstamo veikos padarymo faktas konstatuotas nebuvo, atsakovė L. B. baudžiamojo persekiojimo proceso metu nebuvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką ir nuteista, todėl išreikalaudamas iš apelianto miško sklypus valstybės nuosavybėn teismas nepagrįstai taikė Civilinio kodekso 4.96 str.2 d. nuostatas.

Apelianto teigimu, jis yra sąžiningas ginčo sklypų įgijėjas, kadangi nežinojo ir negalėjo žinoti, jog sklypus pardavusi atsakovė įgijo juos neteisėtai. Pardavimo sutartys buvo patvirtintos laikantis įstatymo reikalavimų notaro, todėl apelianto, kaip sąžiningo įgijėjo, teises gina ir saugo įstatymas – Civilinio kodekso 4.96 str. 1 d. nuostatos, pagal kurias ginčo sklypai iš jo negali būti išreikalauti. Pažymi, kad reikalavimams dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo Civilinio kodekso 4.96 str. nustato 3 metų ieškinio senaties terminą nuo daikto pardavimo momento, o ne nuo to momento, kai savininkas sužinojo apie pažeistas teises, todėl teigia, kad teismas neteisingai taikė ieškinio senaties terminus reglamentuojančias taisykles.

Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė L. B. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas. Pripažinus žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, žemės sklypas iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžintas valstybei.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 55/6449 atsakovei L. B. (ikisantuokinė pavardė – S.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn 12,35 ha ploto miško sklypus (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas priimtas remiantis Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 2575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką), perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus Klaipėdos rajone“, Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1573 „Dėl Klaipėdos rajono Judrėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ bei Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. išvada Nr. 4887 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Judrėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (duomenys neskelbtini), L. B. buvo suprojektuoti du žemės sklypai Nr. 348-1 ir Nr. 348-2, kurių bendras plotas 12,35 ha. Nekilnojamojo turto registre 2000 m. lapkričio 21 d. atsakovės vardu įregistruotos nuosavybės teisės į du miškų ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini): sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas -2,95 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), bei sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 9,4 ha (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)). Ginčo sklypus L. B. perleido atsakovo T. S. nuosavybėn: 2002 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė už 15 000 Lt, o 2002 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 5 000 Lt. Sutartys patvirtintos Klaipėdos miesto 4 notarų biuro notarės G. K., reg. Nr. 5622, Nr. 5620. Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. B. teisėtumo nustatyta, kad atsakovė L. B. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. B. turėtą žemės valdą (duomenys neskelbtini); nuosavybės teisės į ginčo sklypus jai atkurtos panaudojant suklastotą dokumentą ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei imperatyvias nuostatas. Į buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims - teisėtiems pretendentams O. S. ir S. B.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas neteisingai aiškina Civilinio kodekso 4.96 str. nuostatas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos. Jis nepagrįstai nurodo, kad jo, kaip sąžiningo miško sklypų įgijėjo, teises saugo ir gina Civilinio kodekso 4.96 str. l d. normos, draudžiančios išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo daiktą, kurį jis įgijo iš asmens, neturėjusio teisės jį perleisti. Šios dalies normos ginčo teisiniam santykiui negali būti taikomos, kadangi joje reglamentuotas kilnojamojo daikto įgijimas ir išreikalavimas, šios bylos atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo daikto - miško sklypų, kuriems taikomos Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. nuostatos. Šioje byloje ieškovas neginčijo atsakovo T. S. sąžiningumo, kadangi Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. taikymui įgijėjo sąžiningumo ar nesąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės. Įgijėjo sąžiningumas dar nereiškia, kad daiktą jis valdo teisėtai ir kad jis negali būti iš jo išreikalautas savininkui, kai daikto savininkas daikto valdymą prarado ne savo valia, o dėl kitų asmenų nusikaltimo. Daiktinės teisės normų kontekste sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų kolizija sprendžiama atsižvelgiant į pagrindo, kuriuo daiktas įgytas, pobūdį ir valdymo praradimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Nustatęs aplinkybes, jog daikto savininkas (valstybė) ginčo sklypų valdymą prarado dėl padaryto nusikaltimo, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą apeliantą (sąžiningą įgijėją) laikyti neteisėtu valdytoju ir daiktą iš jo išreikalauti. Tokiu atveju prioritetiškai ginamos pradinio savininko (šiuo atveju valstybės) teisės, o sąžiningo įgijėjo teisių gynyba yra ribojama. Apelianto skundžiamas teismo sprendimas atitinka Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą minėtų teisės normų aiškinimą.

Apeliantas taip pat nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 4.96 str. l d. normomis ir teigia, kad ginčo sklypų vindikacijai turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas nuo jų pardavimo momento. Kaip jau minėta aukščiau šio straipsnio 1 d. nuostatos ginčo teisiniam santykiui negali būti taikomos, kadangi joje reglamentuoti teisiniai santykiai, susiję su kilnojamųjų daiktų įgijimu ir išreikalavimu savininko nuosavybėn, ir netaikomi ginčo sklypams - nekilnojamiesiems daiktams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo, kai ieškinį pareiškia prokuroras gindamas viešąjį interesą, teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančius įstatymus.

Apeliantas neteisingai aiškina Civilinio proceso kodekso 300 str. normų taikymą, orientuodamas tik į jame nurodytas reagavimo priemones dėl civilinės bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių nusikaltimo požymių, dėl to nepagrįstai susiaurina jo taikymo ribas ir prasmę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą šioje byloje Civilinio proceso kodekso 300 str. nuostatų taikymas apelianto nurodytu aspektu nebuvo aktualus ir galimas, kadangi procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje jau buvo priimtas. Tačiau šios aplinkybės nereiškia, kad Civilinio proceso kodekso 300 str. įtvirtintomis normomis negalėjo būti remtasi priimant sprendimą ginčo byloje siekiant išsiaiškinti Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. kvalifikuojantį požymį, kadangi iš šio straipsnio nuostatų matyti, kad jame ne tik reglamentuota teismo pareiga reaguoti į civilinio proceso metu paaiškėjusias nusikalstamas veikas, bet ir įtvirtinta jo kompetencija konstatuoti nusikaltimo požymius. Tokios pozicijos aiškindamas Civilinio proceso kodekso 300 str. normų taikymo taisykles laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog įgijėjo sąžiningumo klausimas negali būti dominuojantis ir nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą, nes įstatymo nustatyta, kad ir iš sąžiningo bei įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas, jei savininkas jo valdymą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.).

Civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Materialiosios ir procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 str. 1 d.). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (BK 12 str.), o atsakomybė už nusikalstamas veikas galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (BK 29, 41 str.). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas, kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to, baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (pvz., kaltininkui mirus; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nusikaltimą padarius asmeniui, turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos; asmeniui iki pavojingos veikos padarymo dar neturėjus tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė ir kt.; BPK 3 str.). Be to galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Dėl to apelianto argumentai, kad Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors vykdytame baudžiamajame procese ir nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Pripažinus, kad Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. nustatytas kvalifikuojantis požymis turi būti konstatuotas tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, ir esant objektyviems, nutartyje nurodytiems pagrindams, dėl kurių ikiteisminis tyrimas ar jo pabaigimas negalimi ir dėl to nenustatomas ar neįvardijamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, reikštų, kad esant šiems pagrindams savininkas niekada negalėtų apginti savo nuosavybės teisių civilinio proceso tvarka ir išsireikalauti turtą, prarastą be savo valios. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal Civilinio proceso kodekso 300 str. kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-09-23 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-586/2011 matyti, jog nutraukdamas baudžiamąjį procesą teismas nesprendė L. B. kaltumo ir nusikalstamos veikos padarymo fakto klausimo ne dėl to, kad to apskritai to negalima nustatyti, kaip teigia apeliantas, bet todėl, kad buvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas, t y. suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju baudžiamasis procesas atsakovei L. B. buvo nutrauktas nereabilituojančiu pagrindu. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde apeliantas neginčijo baudžiamojoje byloje surinktų rašytinių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. B., dirbusiai tuo metu Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje, buvo atliktas remiantis suklastota Išvada Nr. 4887, kurią žinodama apie joje esančių duomenų neatitikimą tikrovei ji panaudojo pateikdama žemėtvarkos skyriui. Šios išvados pagrindu buvo priimti Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai, kurių pagrindu L. B. įregistravo nuosavybės teises į ginčo sklypus. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nustatęs Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. numatytas sąlygas, teismas pagrįstai ginčo sklypus iš atsakovo T. S. jo savininkui - valstybei - grąžino pagal daiktinės teisės normas (vindikaciją).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimus, apeliacinio skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o įrodymų pagrindžiančių patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.