Administracinė byla Nr. eA-2299-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02977-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 24S131863 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760250119, galiojantį iki 2025 m. gegužės 11 d.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gegužės 10 d. priimtas sprendimas Nr. 23S64103 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2023 m. gegužės 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760250119, galiojantis iki 2025 m. gegužės 11 d. Sprendimu šis leidimas buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.

2.2.                      Atsakovas atliko formalų situacijos vertinimą ir nesiaiškino visų svarbių aplinkybių ir Sprendimą priėmė tik preziumuodamas, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, ir kad neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

2.3.                      Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 29 d. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Eitvyda“ (toliau – ir bendrovė) ir joje dirba iki šiol betonuotoju ir nors negauna bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio atlyginimo, tačiau tiek skundo pateikimo metu, tiek Sprendimo priėmimo metu, bendrovė pareiškėjui mokėjo atlyginimą, kuris buvo lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai (toliau – ir MMA). Konkretus pareiškėjui išmokamo atlyginimo dydis kiekvieną mėnesį priklausė nuo atliktų darbų kiekio, kuris kiekvieną mėnesį kito, atsižvelgiant į perduodamą darbų kiekį. Dėl šios priežasties, pareiškėjui išmokamo atlyginimo dydis galėjo kisti, priklausomai nuo atliktų darbų kiekio ir nustatytą 1 MMA dydį viršyti. Pareiškėjo žiniomis, atsižvelgiant į atliktų darbų kiekį, už gegužės mėnesį bendrovė jam turės išmokėti atlyginimą, kuris bus ženkliai didesnis nei 1 MMA.

2.4.                      Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas negavo nustatyto dydžio atlyginimo ir jam buvo išmokėtas mažesnis nei 1 MMA dėl to, kad jis ne kartą buvo pasiėmęs nemokamas atostogas ir jų metu išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Dėl šios priežasties, pareiškėjui būnant nemokamose atostogose ir tuo laikotarpiu nedirbant, proporcingą laikotarpį atlyginimas jam negalėjo būti ir nebuvo mokamas. Nemokamų atostogų metu pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl rūpintis pragyvenimu Lietuvos Respublikoje jam nereikėjo, kadangi pareiškėjas gyveno pas gimines svetur. Grįždamas į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas taip pat visuomet su savimi turėjo grynųjų pinigų, kuriuos naudodavo savo būtinųjų poreikių tenkinimui

3.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundo reikalavimu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas atsiliepime nurodė, jog:

4.1.                      Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. priimtas sprendimas Nr. 23S64103 ir leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas darbo UAB „Solikar group“ pagrindu. Migracijos departamento 2023 m. gegužės 11 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760250119, galiojantis iki 2025 m. gegužės 11 d., asmeniui įteiktas 2023 m. birželio 2 d.

4.2.                      Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą Nr. 2308-LLGD-1106 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Eitvyda“ betonuotoju, jam tarpininkavimo rašte Nr. 20230731-141025 nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 258 Eur mėnesinis darbo užmokestis. 2023 m. rugsėjo 20 d. šiuo pagrindu pareiškėjui buvo leista pakeisti darbdavį.

4.3.                      Vykdant užsieniečių kontrolę, patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje esančius duomenis, buvo nustatyta, kad bendrovėje pareiškėjas įdarbintas nuo 2023 m. spalio 2 d., tačiau jam per visą įdarbinimo bendrovėje laikotarpį nei karto nebuvo išmokėtas bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 258 Eur. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui buvo mokėtas darbo užmokestis atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą 1 MMA 2024 m. kovo mėn. ir 2023 m. spalio – lapkričio mėn. (3 mėn.), o 2023 m. gruodžio – 2024 m. vasario ir balandžio mėn. (4 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta 1 MMA. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui teikiant prašymą leisti pakeisti darbdavį, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte.

4.4.                      Sprendime buvo konstatuota, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas paaiškino, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, susijusias su darbo trūkumu ir atkreipė dėmesį, kad pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 1 258 Eur, tačiau pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to jis neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų.

4.5.                      Sprendime nurodyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatyme jiems keliamus reikalavimus, todėl negalima turėti teisėtų lūkesčių, kad leidimas laikinai gyventi bus išsaugotas jei asmuo neatitinka Įstatyme jiems keliamų reikalavimų. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti. Todėl atsakovo priimtas Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento disponuojamais objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

II.

5.       Regionų 

6.       Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

6.1.                      Pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis. Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Solikar group“ betonuotoju, 2023 m. vasario 1 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2302-LLG-0108 išduoti leidimą laikinai gyventi. UAB „Solikar group“ tarpininkavimo rašte Nr. 20230201-020167 dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo nurodė, jog prašoma išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams; atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis; UAB „Solikar group“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju (711407); darbo sutartis neterminuota; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis eurais – 841 Eur; patvirtino, kad už pareiškėją bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

6.2.                      Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. 23S64103 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir 2023 m. gegužės 11 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760250119, galiojantis iki 2025 m. gegužės 11 d.

6.3.                      Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 23 d. gavo pareiškėjo prašymą Nr. 2308-LLGD-1106 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti bendrovėje betonuotoju. Tarpininkavimo rašte Nr. 20230731-141025 nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 258 Eur mėnesinis darbo užmokestis.

6.4.                      Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį asmeniui.

6.5.                      Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. spalio 2 d. ir nė vieną mėnesį per visą darbo bendrovėje laikotarpį pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 258 Eur, t. y., 2024 m. kovo mėn. ir 2023 m. spalio – lapkričio mėn. (3 mėn.), buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (nuo 849,5 Eur iki 1 098,76 Eur), o laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio mėn. iki 2024 m. vasario mėn. ir balandžio mėn. (4 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (341,82–581,58 Eur).

6.6.                      Sprendimu nuspręsta pareiškėjui 2023 m. gegužės 11 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760250119, galiojantį iki 2025 m. gegužės 11 d., panaikinti, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

6.7.                      Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. 

7.       Teismas nurodė, kad šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas iš darbdavio UAB „Eitvyda“ negavo viso darbo užmokesčio, kuris buvo nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo akte, t. y. 1 258 Eur, o pareiškėjui išmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo nepakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. mažesnės nei Vyriausybės nustatyta MMA (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur). Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. spalio 2 d. Į bylą pateikti – tiek prašymas leisti pakeisti darbdavį Nr. 2308-LLGD-1106, tiek tarpininkavimo raštas Nr. 2308-LLGD-1106 patvirtino, kad darbo sutarties laikotarpiu bendrovė įsipareigojo pareiškėjui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, kuris yra 1 258 Eur, pareiškėjui dirbant 5 darbo dienas po 8 val. 2023 m. rugsėjo 29 d. darbo sutartis Nr. 115 patvirtino, kad pareiškėjas pradėjo dirbti 2023 m. spalio 2 d. Bendrovės 2024 m. birželio 3 d. buhalterinė pažyma bei įsakymai dėl darbuotojo kasmetinių atostogų Nr. ATOST23/11/03, Nr. NA23/12/20, Nr. NA2024-01-02, Nr. NA24/04/03RT patvirtino, kad pareiškėjui 2023 m. lapkričio 3 d., bei laikotarpiais nuo 2023 m. gruodžio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d. (7 kalendorinės dienos), nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 19 d. (18 kalendorinių dienų), nuo 2024 m. balandžio 3 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. (10 kalendorinių dienų) buvo suteiktos kasmetinės bei nemokamos atostogos. VSDFV pažyma patvirtino, kad 2024 m. kovo mėn. ir 2023 m. spalio–lapkričio mėn. (3 mėn.), buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą 1 MMA, t. y. nuo 849,5 Eur iki 1 098,76 Eur, o laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio mėn. iki 2024 m. vasario mėn. ir balandžio mėn. (4 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, nuo 341,82 Eur iki 581,58 Eur, kuris buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Eur). Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 258 Eur.

8.       Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtino byloje esantys duomenys, t. y. VSDFV duomenys apie asmenį ir jo draudėjus. Taip pat, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio mėn. iki 2024 m. vasario mėn. ir balandžio mėn. (4 mėn.) buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta 1 MMA, darbo užmokestis (darbo užmokestis siekė 581,58 Eur), kai tuo tarpu pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje pripažįstamas yra 1 MMA.

9.       Migracijos departamentas, įvertinęs aptartus duomenis bei duomenis, kuriuos pareiškėjas nurodė siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, taip pat atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjas gautų kitas kokias nors reguliarias pajamas, kurios būtų pakankamos pragyvenimui, bei tai, kad teikiant prašymą leisti pakeisti darbdavį, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, padarė išvadą, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei pakeisti darbdavį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

10.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tvirtino, jog 4 mėnesius gaunamo atlyginimo jam pakako, kadangi jis gyveno pas gimines svetur ir rūpintis pragyvenimu Lietuvoje nereikėjo, tačiau teismas tokius teiginius vertino kaip subjektyvius pareiškėjo samprotavimus, kurie negalėjo niekaip paneigti nei Migracijos departamento, nei teisėjų kolegijos padarytos išvados, jog pareiškėjui buvo mokėtas mažesnis atlyginimas nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas neneigė, kad būnant nemokamose atostogose ir tuo laikotarpiu nedirbant, negavo sutarto atlyginimo, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjui darbo bendrovėje metu buvo suteikta kasmetinių (1 diena) ir nemokamos (35 kalendorinės dienos) atostogos, niekaip nepaneigė fakto, kad pareiškėjas privalo turėti pakankamai pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje, net ir nemokamų atostogų metu, nes nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi ir buvo išduotas būtent Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

11.       Teismas iš dalies sutiko su pareiškėjo pozicija, kad praleisdamas daug laiko nemokamose atostogose, pareiškėjas negalėjo gauti sutarto atlyginimo ir ši aplinkybė savaime nepatvirtino, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau teismas akcentavo, kad nekvestionuojama pareiškėjo teisė į neapmokamas atostogas, nepaneigė to, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023). Šiuo atveju, teismas vertino, kad pareiškėjui buvo žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimas darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį, tačiau to nepadarė. Be to, pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis yra būtent darbo užmokestis ir jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje, nenurodė, todėl darbo užmokesčio kriterijus yra itin reikšmingas. Dar daugiau, pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad jo darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo atlikto darbų kiekio, kuris nėra pastovus, todėl, teismo vertinimu, šiuo aspektu itin buvo svarbu atkreipti dėmesį, kad pareiškėjas ne tik 4 mėnesius, t. y. laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio mėn. iki 2024 m. vasario mėn. bei balandžio mėn., tačiau iš esmės visą darbo laikotarpį bendrovėje gavo darbo užmokestį mažesnį, nei kuris buvo nurodytas tarpininkavimo rašte ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo – 1 258 Eur. Tokiu atveju, teismas sprendė, kad ne tik nemokamos atostogos, tačiau ir nepakankamas atliktų darbų kiekis, už kurį mokamas proporcingas atlyginimas, turėjo reikšmės Migracijos departamento Sprendime padarytai išvadai, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi byloje neįrodyta, jog pareiškėjas gauna pakankamai lėšų, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

12.       Teismas akcentavo ir tai, kad Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad nors pareiškėjui 2020 m. rugpjūčio 20 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2021 m. vasario 22 d. ir 2023 m. gegužės 11 d. išduoti leidimai laikinai gyventi ir pareiškėjas buvo įdarbintas 4 įmonėse, tačiau pareiškėjas nėra sukūręs socialinių, ekonominių ryšių, kurie jį sietų ilgalaikėje perspektyvoje su Lietuvos Respublika. Taip pat buvo matyti, kad pareiškėjas neturi šeimos ar jos narių Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtino, kad pareiškėją su Lietuva sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šių Sprendimo motyvų nepaneigė. Šiuo atveju Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams.

13.       Teismo vertinimu, Sprendimas priimtas įvertinus visų, tame tarpe ir viešai prieinamų, duomenų visumą, o surinkti duomenys iš oficialių institucijų informacinių sistemų, kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu gyventi Lietuvoje. Sprendimas pagrįstas atsakovo surinktais duomenimis iš VSDFV informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas aiškus ir motyvuotas. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

14.       Teismas nenustatęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje reglamentuotų Sprendimo panaikinimo pagrindų, skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Netenkinus pareiškėjo skundo, teismas sprendė kad nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

15.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16.       Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus vertino tik formaliai, dėl ko netinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės normas ir tokiu būdu priėmė teisiškai ir faktiškai ydingą bei nepagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju, tiek pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, tiek ir atsakovas priimdamas Sprendimą, atliko tik formalų situacijos vertinimą, nesiaiškino visų svarbių aplinkybių. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tik preziumuojant, kad pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, ir kad neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. 

16.2.                      Nors pareiškėjas ir negauna bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio atlyginimo, tačiau pagal nurodytą darbo sutartį bendrovė pareiškėjui moka atlyginimą, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio 1 MMA. Konkretus pareiškėjui išmokamo atlyginimo dydis kiekvieną mėnesį priklauso nuo atliktų darbų kiekio, kuris kiekvieną mėnesį kinta, atsižvelgiant į perduodamus darbus. Dėl šios priežasties, pareiškėjui išmokamo atlyginimo dydis kinta, priklausomai nuo atliktų darbų kiekio ir nustatytą 1 MMA dydį gali viršyti.

16.3.                      Kaip nurodoma Sprendime, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas negavo nustatyto dydžio atlyginimo ir jam buvo išmokėtas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas 1 MMA. Šios aplinkybės pareiškėjas niekaip neginčija, tačiau akcentuoja, kad tokia situacija susidarė dėl to, kad pareiškėjas ne kartą buvo pasiėmęs nemokamas atostogas ir jų metu išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Be to, suteikti nemokamas atostogas pareiškėjas paprašė teisėtai, jis nepadarė jokio teisės aktų pažeidimo, todėl atlyginimas jam buvo išmokėtas pagal faktiškai išdirbtą laiką. Atitinkamai, pareiškėjui būnant nemokamose atostogose ir tuo laikotarpiu nedirbant, proporcingą laikotarpį atlyginimas jam negalėjo ir nebuvo mokamas. Kadangi nemokamų atostogų metu pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl ir rūpintis pragyvenimu Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nereikėjo, nes jis gyveno pas gimines svetur. Grįždamas į Lietuvos Respubliką pareiškėjas taip pat visuomet su savimi turėjo grynųjų pinigų, kuriuos naudodavo savo būtinųjų poreikių tenkinimui. 

16.4.                      Pareiškėjas yra savo profesijos specialistas. Jis toliau sieja savo ateitį su Lietuvos Respublika, nori toliau dirbti, užsidirbti ir sąžiningai mokėti mokesčius Lietuvos valstybei. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti pareiškėjo sąžiningais ketinimais. Pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik atlikti formalų įrodymų tyrimą, bet vadovaudamasis pamatiniais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais įvertini visas individualiai su pareiškėju bei jo situacija susijusias aplinkybes. Tačiau to nepadarius, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas bei tokiu būdu priėmė teisiškai ir faktiškai ydingą bei nepagrįstą skundžiamą sprendimą.

17.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18.       Atsakovas atsiliepime nurodo:

18.1.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, kad bendrovė jam nemokėjo tarpininkavimo rašte bei prašyme leisti pakeisti darbdavį nurodyto darbo užmokesčio 1 258 Eur (vienintelių Migracijos departamentui nurodytų pareiškėjo pragyvenimo lėšų), todėl Sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimą laikinai gyventi jei jis nebeatitinka Įstatymo jam keliamų reikalavimų (kai Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).

18.2.                      Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, Regionų administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19.       Gautoje patikrinti administracinėje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       Apskųstas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai), 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė) bei 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).

21.       Sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, aktualu pažymėti tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

22.       Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė su užsieniečio darbo užmokesčius susijusiais aplinkybes (žr. nutarties 7 – 8 p.) ir iš esmės dėl to ginčo nėra – pareiškėjas neturėjo pakankamai pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje metu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

23.       Šiuo atveju atsakovui nustačius ir pareiškėjui pripažįstant, kad pareiškėjui nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir spręsti, jog Sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pripažinta tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

24.       Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

25.       Taigi pareiškėjui išduotas leidimas, galiojęs iki 2025 m. gegužės 11 d., vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (dėl pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) pagrindu buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai. 

26.       Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).

27.       Paisant dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28.       Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, buvo nepagrįsta, todėl yra šalintina iš Sprendimo, tačiau, kitais pirmiau nurodytais Įstatymo pagrindais (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.), Sprendimas lieka nepakeistu.

29.       Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas.

30.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Atsakovas teisingai nustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą ir šis pagrindas buvo visiškai pakankamas leidimui laikinai gyventi panaikinti – pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

31.       Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas nėra palankus pareiškėjui, jis neįgyja teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Veslava Ruskan

        Arūnas Sutkevičius