Civilinė byla Nr. 3K-7-273/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus, Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno, Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovams L. J., R. S. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. S. 2005 m. lapkričio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad ji ir atsakovė L. J. buvo buto (duomenys neskelbtini) bendraturtės: ieškovei priklauso nuosavybės teise 48/100 dalys, o atsakovė buvo 52/100 šio buto dalių savininkė. 2004 m. balandžio 1 d. ieškovei buvo įteiktas Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro persiųstas atsakovės L. J. pareiškimas, kad ji ketina parduoti jai priklausančias 52/100 buto dalis už 80 000 Lt. Ieškovė per vieną mėnesį nuo pranešimo nepareiškė noro pirkti parduodamą ginčo buto dalį. 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė pardavė jai priklausančią ginčo buto dalį R. S. už 95 000 Lt. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė CK 4.79 straipsnio reikalavimus, nes, parduodama ginčo buto dalį praėjus septyniolikai mėnesių po pranešimo apie buto dalies pardavimą, neinformavo apie tai ieškovės, turinčios pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį. Ieškovė, remdamasi CK 1.80, 4.79 straipsniais, prašė teismą pripažinti negaliojančia 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią L. J. pardavė R. S. 52/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) už 95 000 Lt, ir perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį iš dalies patenkino: perkėlė ieškovei V. S. pirkėjos teises ir pareigas pagal 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė L. J. pardavė atsakovui R. S. 52/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) už 95 000 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinančioje turto dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjo pareigą pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, nurodant kartu parduodamo turto kainą bei kitas sąlygas, nenustatyta jokių išimčių, todėl ši pareiga turi būti vykdoma besąlygiškai, nepaisant to, kad sandoris yra sudaromas bendraturčiui palankesnėmis, negu nurodytos pranešime, sąlygomis ar mažiau palankiomis. Teismas pažymėjo, kad šioje teisės normoje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį bendraturtis gali įgyvendinti pirmenybės teisę, tačiau nenurodyta, per kokį terminą bendraturtis, parduodantis dalį bendrojoje nuosavybėje, gali turtą parduoti, todėl ši nuostata turi būti aiškinama ir taikoma vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Teismo nuomone, tokia situacija, kai pranešimas apie ketinimą parduoti bendrąja nuosavybe esančio buto dalį ieškovei, t. y. bendraturtei, buvo įteiktas 2004 m. balandžio 1 d., o ši buto dalis parduota 2005 m. rugsėjo 13 d., neatitinka nurodytų principų. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų argumentai dėl to, jog buvo sunku surasti buto dalies pirkėją, taip pat tai, kad reikėjo gauti teismo leidimą šeimos turtui parduoti, neturi esminės reikšmės sprendžiant šalių ginčą, o kitos atsakovų nurodytos aplinkybės nebuvo kliūtis įvykdyti iš naujo CK 4.79 straipsnio reikalavimus ir, ieškovei nepareiškus noro pirkti parduodamą buto dalį, po mėnesio sudaryti sandorį. Be to, teismo nuomone, nurodytas ilgas laikotarpis, atsižvelgiant į galimą nekilnojamojo turto kainų pasikeitimą, gali būti vertinamas ir kaip pardavimo sąlygų pakeitimas, apie kurį bendraturtei nebuvo pranešta. Teismas konstatavo, kad atsakovė L. J. , 2005 m. rugsėjo 13 d. parduodama ginčo buto dalį atsakovui R. S., pažeidė CK 4.79 straipsnio 2 dalies reikalavimą pranešti bendraturčiui apie jo pirmenybės teisę pirkti parduodamo nekilnojamojo turto dalį, todėl yra pagrindas taikyti CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytas tokio pažeidimo teisines pasekmes – perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas. Teismo nuomone, atsakovų argumentai dėl to, kad ieškovė neturi finansinių galimybių pirkti ginčo buto dalį neturi reikšmės bylai išspręsti, nes CK 4.79 straipsnio taikymas nepriklauso nuo šios aplinkybės. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų argumentai dėl nepagrįsto ieškovės praturtėjimo, turto pagerinimo nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, ir teismo sprendimas šioje byloje neužkerta kelio atsakovams ateityje ginti nurodytas teises (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė nepraleido CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino pažeistai pirmenybės teisei apginti, nes į teismą su ieškiniu kreipėsi nepasibaigus nurodytam terminui. Ieškinio reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu patenkino atsakovės L. J. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė. Kolegija sprendime nurodė, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalis skirta apsaugoti bendraturčių teisėms tuo atveju, kai kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis parduoda savo nuosavybės dalį ne bendraturčiui, tačiau, aiškinant ir taikant šią teisės normą, negalima nukrypti nuo teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principo (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) ir sudaryti sąlygas vienam iš bendraturčių piktnaudžiauti savo teise. Kolegija pažymėjo, kad, svarstant, ar praėjus septyniolikai mėnesių nuo pranešimo apie ketinimą parduoti bendrąja nuosavybe esančio ginčo buto dalį ir pakilus buto dalies pardavimo kainai, atsakovė privalėjo pakartotinai pranešti ieškovei apie pardavimą, būtina ištirti visas ginčo aplinkybes, nes bet koks teisių pažeidimas turi būti realus. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė, gavusi 2004 m. balandžio 1 d. pranešimą, nerealizavo savo teisės įsigyti parduodamą buto dalį dėl nepatenkinamos turtinės padėties, todėl buto dalies pardavimas už didesnę, negu buvo pasiūlyta ieškovei, kainą, t. y. dar labiau nepalankiomis ieškovei sąlygomis, nelaikytinas jos teisių pažeidimu. Kolegijos nuomone, priešingas CK 4.79 straipsnio aiškinimas yra pernelyg formalus ir varžantis bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, padėtį. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad pagerėjo ieškovės turtinė padėtis. Priešingai, ieškovės prašymas atleisti nuo ją nuo žyminio mokesčio paduodant ieškinį ir pateikti atitinkami įrodymai patvirtina sunkią ieškovės turtinę padėtį. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovų argumentus dėl vaikų teisių pažeidimo, tuo tarpu vaikų interesai turi būti ginami prioritetiškai (Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005). Byloje nustatyta, kad ginčo buto dalyje gyvena atsakovo R. S. nepilnametė duktė R., byloje nėra duomenų, kad R. S. turėtų kitą gyvenamąjį būstą, taigi pirkėjos teisių perkėlimas ieškovei akivaizdžiai apsunkins vaiko padėtį ir pažeis jo teisę į būstą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio 2 dalį, nes atsakovė L. J. pranešė ieškovei apie ketinimą parduoti jai nuosavybės teise priklausiančią buto dalį, ir ieškovė, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, turėjo pakankamai laiko ir galimybių laiku realizuoti turimą pirmumo teisę. Kolegijos nuomone, ieškovės reikalavimas įgyvendinti šią teisę po to, kai atsakovai, nepažeisdami įstatymo reikalavimų, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, vertintinas kaip ketinimas pažeisti atsakovų teises. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė V. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.79 straipsnį, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė šią teisės normą. CK 4.79 straipsnyje nenustatyta termino, per kurį bendraturtis, pranešęs kitam bendraturčiui apie ketinimą parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, gali šią dalį parduoti, nepranešdamas savo bendraturčiui pakartotinai. Dėl to turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Ginčo buto dalies pardavimas praėjus septyniolikai mėnesių, nepranešus iš naujo apie pardavimą, pažeidė ieškovės pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį, nes 2005 m. rugsėjo mėnesį ieškovė jau turėjo galimybę realizuoti šią teisę.
2. Apeliacinis teismas, spręsdamas apie ieškovės turtinę padėtį, vadovavosi spėjimais, nes šis klausimas nebuvo tirtas pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas nepareikalavo jokių papildomų įrodymų.
3. Apeliacinio teismo argumentai dėl nepilnamečių vaikų interesų pažeidimo ginčo atveju yra nepagrįsti. Rūpintis vaikų interesais pirmiausia yra tėvų pareiga. Atsakovas R. S., įsigydamas ginčo buto dalį su bendro naudojimo patalpomis (virtuve, vonia tualetu), nepaisė vaiko interesų. Be to, kai ieškovė sumokės 95 000 Lt pirkimo kainą, atsakovas turės galimybę įsigyti geresnį būstą kitoje miesto dalyje arba lygiavertį Žvėryne, taigi vaiko interesai nebus pažeisti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė L. J. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio 2 dalį. Įstatyme nenustatyta termino, per kurį bendraturtis gali parduoti savo dalį ne bendraturčiui. Teismas pagrįstai nurodė, kad, nustatant, ar atsakovė privalėjo pakartotinai pranešti ieškovei apie ketinimą parduoti savo dalį, turi būti ištirtos ir įvertintos visos faktinės aplinkybės, taip pat tai, ar bendraturtis nepiktnaudžiauja teise. Nurodytos normos paskirtis – ginti bendraturčio interesus, apsaugant jį nuo nesąžiningų kito bendraturčio veiksmų, parduodant turtą geresnėmis sąlygomis, negu buvo pasiūlyta bendraturčiui pirmenybės teise. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovės teisės nebuvo pažeistos: jai buvo pasiūlyta pirkti už mažesnę kainą, tačiau ji atsisakė, per visą laiką, kol atsakovė ieškojo pirkėjo, ieškovė nesikreipė su prašymu parduoti jai ginčo buto dalį, todėl akivaizdu, kad ji šios buto dalies nebūtų pirkusi už didesnę kainą.
2. Nustatyti, buvo ar ne pažeistos ieškovės, kaip bendraturtės, teisės, nepranešus jai pakartotinai apie parduodamą bendrosios nuosavybės dalį, ir ar ginčo buto dalies pardavimas ne bedraturčiui prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, yra fakto, o ne teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, sprendžiant šiuos klausimus, reikia vertinti kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybių visumą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė nė karto nesikreipė į atsakovę su prašymu parduoti jai ginčo buto dalį, nors visą laiką žinojo, kad atsakovė ieško pirkėjų. Be to, ieškovė žinojo ir apie 2005 m. rugsėjo 13 d. ketinamą sudaryti sandorį. Dėl to teismas pagrįstai nustatė, kad nebuvo pažeista ieškovės pirmenybės teisė pirkti ginčo buto dalį, ir atsakovė elgėsi su ja sąžiningai.
3. Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, pripažinus, kad turto dalis parduota pažeidžiant bendraturčio pirmenybės teisę ją pirkti, kitam bendraturčiui perkeliamos ne tik pirkėjo teisės, bet ir pareigos. Dėl to bendraturtis, reikalaujantis perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas, turi įrodyti, kad jis realiai gali perimti ir pirkėjo pareigas, t. y. turi realių finansinių galimybių. Taigi apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad, sprendžiant, būtina ar ne pakartotinai pranešti kitam bendraturčiui apie parduodamą bendrosios nuosavybės dalį, svarbi aplinkybė yra asmens turtinė padėtis. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji turi galimybę realiai perimti ir įvykdyti pirkėjo pareigas. Atvirkščiai, ji prašė teismą atleisti ją nuo žyminio mokesčio dėl sunkios turtinės padėties ir buvo nuo šio mokesčio atleista, o ieškovės teiginys apie ketinimą imti iš banko paskolą yra nepagrįstas, nes ji, gaudama 333,52 Lt pensiją ir neturėdama kitų pajamų, tokios paskolos negautų. Pirmosios instancijos teismo pateiktas priešingas nurodytų normų aiškinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
4. Apeliacinis teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovų nepilnamečių vaikų interesus. Perkėlus pirkėjos teises ir pareigas nemokiai ieškovei, kiltų pagrįsta grėsmė, kad atsakovės nepilnametis vaikas liks be gyvenamosios vietos: iš atsakovo R. S. gautus 95 000 Lt atsakovė išleido grąžindama bankui paskolą, kuri buvo paimta naujam būstui įsigyti, todėl, jeigu ieškovė nesumokės buto dalies kainos, o atsakovas R. S. pagrįstai pareikalaus iš atsakovės 95 000 Lt, ši bus priversta parduoti butą. Kita vertus, atsakovo R. S. nepilnametė duktė taip pat liktų be gyvenamosios vietos: dabartiniu metu atsakovas negalėtų įsigyti kito būsto už 95 000 Lt, o dėl skolinių įsipareigojimų bankui (ginčo buto dalį atsakovas įsigijo paėmęs iš banko paskolą) jis negalėtų nuomotis kito būsto, todėl negalėtų užtikrinti vaikui tinkamų gyvenimo sąlygų.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas R. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacinis teismas teisingai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnį, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Teismas, ištyręs visas byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, žinodama apie atsakovės ketinimą parduoti ginčo buto dalį, turėjo pakankamai laiko ir galimybių laiku realizuoti savo teisę, tačiau to nepadarė dėl turtinės padėties. Dėl to teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė neprivalėjo pakartotinai pranešti apie buto dalies pardavimą ir atsakovų sudaryta sutartis nepažeidė ieškovės pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį.
2. Kasatorės argumentai dėl jos turtinės padėties yra fakto klausimai, kurie negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
3. Apeliacinis teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo nepilnamečio vaiko interesus, kurie turi būti ginami prioritetiškai. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė neturi finansinių galimybių perimti pirkėjo pareigas, atsakovė L. J., auginanti mažametį vaiką, taip pat neturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, o atsakovas R. S. turėtas santaupas skyrė ginčo buto daliai pirkti bei remontuoti. Dėl to, teismui patenkinus ieškovės reikalavimus, būtų pažeisti tiek atsakovo nepilnametės dukters, tiek jo, t. y. teisėto įgijėjo, interesais.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė V. S. ir atsakovė L. J. buvo buto (duomenys neskelbtini) bendraturtės: ieškovei priklauso nuosavybės teise 48/100 dalys, o atsakovė buvo 52/100 šio buto dalių savininkė. 2004 m. balandžio 1 d. ieškovei buvo įteiktas Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro persiųstas atsakovės L. J. pareiškimas, kad ji parduoda jai priklausančias 52/100 buto dalis už 80 000 Lt, todėl praneša bendraturtei, jog ši per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos turi teisę pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį už nurodytą kainą. Ieškovė per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo nepareiškė noro pirkti parduodamą ginčo buto dalį. 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė L. J. pardavė jai priklausančią ginčo buto dalį atsakovui R. S. už 95 000 Lt.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl bendraturčio pirmenybės teisės įsigyti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe.
CK 4.79 straipsnio, įtvirtinančio bendraturčių pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, socialinė paskirtis yra tokia, kad būtų sudarytos sąlygos bendrajai nuosavybei pasibaigti. Bendroji nuosavybė visada susijusi su nuosavybės teisės ribojimais, dažnai – su bendraturčių ginčais, todėl socialine prasme visada geriau, kai daikto savininkas yra vienas asmuo.
CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčių pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjo pareiga raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Šioje dalyje taip pat nurodyta, kad kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Nurodytos normos 3 dalyje nustatytos šios pirmenybės teisės pažeidimo teisinės pasekmės: jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį, pareigos pranešti raštu apie tai kitiems bendraturčiams, nurodant kartu parduodamos dalies kainą ir kitas pardavimo sąlygas, skirtos apsaugoti kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių interesus, siekiant, kad bendrosios nuosavybės dalis nebūtų parduota kitam asmeniui, nepasiūlius įsigyti ją pirmiausia bendraturčiams, taip pat siekiant apsaugoti juos nuo nesąžiningų savo dalį parduodančio bendraturčio veiksmų, kai ši dalis parduodama mažesne kaina ir (ar) kitomis pirkėjui geresnėmis sąlygomis, negu buvo pasiūlytos bendraturčiams pirmenybės teise. Kartu pažymėtina, kad šios teisės normos nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų dalį bendrojoje nuosavybėje parduodančio asmens teisinę padėtį.
CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas, per kurį bendraturčiai gali įgyvendinti savo pirmenybės teisę. Kai parduodama nekilnojamojo daikto dalis, norą pirkti parduodamą dalį kiti bendraturčiai gali pareikšti per vieną mėnesį nuo per notarą atsiųsto pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčiai savo susitarimu nenustato kitaip. Įstatymų leidėjo nenurodyta, per kokį terminą bendraturtis, parduodantis dalį, esančią bendrąja nuosavybe, gali šią parduoti ne bendraturčiui, jeigu kiti bendraturčiai per įstatyme ar šalių susitarimu nustatytą terminą nepareiškia noro pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį. Pažymėtina, kad, sistemiškai aiškinant CK 4.79 straipsnio nuostatas, darytina išvada, jog bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis, siūlydamas kitam bendraturčiui pirkti šią dalį pirmenybės teise, neįpareigotas jau turėti potencialų parduodamos dalies pirkėją. Taigi bendraturčiui, turinčiam pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį, neišreiškus noro įsigyti šią dalį per įstatyme ar šalių susitarimu nustatytą terminą ir per šį laiką neatsiradus kito pirkėjo, bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo procesas gali užsitęsti.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė L. J., nusprendusi parduoti jai priklausančią bendrąja nuosavybe esančio buto dalį, vykdydama įstatymo nustatytą pareigą, 2004 m. balandžio 1 d. pranešė per notarą kitai bendraturtei, t. y. ieškovei V. S., kad parduoda savo buto dalį už 80 000 Lt, nurodė, jog pagal CK 4.79 straipsnį ji, kaip bendraturtė, turi pirmenybės teisę įsigyti šią dalį už įvardytą kainą ir šią teisę gali įgyvendinti per vieną mėnesį nuo šio pareiškimo gavimo dienos, o jeigu per nurodytą terminą nebus gauta atsakymo, buto dalis bus parduota kitam asmeniui (b. l. 57–58). Kitų pardavimo sąlygų pasiūlyme nebuvo nurodyta. Ieškovė per nustatytą vieno mėnesio terminą nepareiškė noro pasinaudoti pirmenybės teise pirkti atsakovės parduodamą buto dalį. Atsakovė L. J. pardavė savo buto dalį atsakovui R. S. 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 95 000 Lt.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors įstatyme nenustatyta, per kokį terminą bendraturtis, parduodantis dalį bendrojoje nuosavybėje, gali ją parduoti ne bendraturčiui, tačiau tokia situacija, kai atsakovės pranešimas apie ketinimą parduoti ginčo buto dalį ieškovei, t. y. bendraturtei, buvo įteiktas 2004 m. balandžio 1 d., o ši buto dalis parduota ne bendraturčiui 2005 m. rugsėjo 13 d., neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus šalių ginčo aplinkybių visumą, ieškovės pirmenybės teisė įsigyti ginčo buto dalį nebuvo realiai pažeista.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ta aplinkybė, jog ginčo namo dalis buvo parduota atsakovui praėjus septyniolikai mėnesių nuo pranešimo apie šios dalies pardavimą ieškovei, t. y. bendraturtei, leidžia spręsti, kad jai apie šį pardavimą turėjo būti pranešta pakartotinai, juolab kad 2005 m. rugsėjo mėnesį ji, bendraturtė, jau turėjo galimybę įgyvendinti savo pirmenybės teisę.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad visi civilinių teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi elgtis sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų ir įgyvendinti savo teises taip, kad be teisinio pagrindo nebūtų pažeidžiamos ar varžomos kitų asmenų teisės ar teisėti interesai (CK 1.5, 1.137 straipsniai). Taigi tiek dalį bendrojoje nuosavybėje parduodantis bendraturtis, tiek kiti bendraturčiai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, privalo veikti laikydamiesi nurodytų principų. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl pirmenybės teisės pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, gynimo, turi būti vertinamos kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės, atsižvelgiant į CK 4.79 straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtį ir tikslą, kartu vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertinant pagal šiuos principus tiek bendrosios nuosavybės dalį parduodančio, tiek kito bendraturčio elgesį taip, kad nebūtų pažeisti šio teisinio santykio dalyvių lygiateisiškumo, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių pusiausvyros principai (CK 1.5, 1.137 straipsniai).
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad tuo atveju, kai dalį, esančią bendrąja nuosavybe, nusprendęs parduoti bendraturtis tinkamai įvykdo įstatymo jam nustatytą pareigą ir pasiūlo pirkti parduodamą dalį kitiems bendraturčiams pirmenybės teise, tačiau neparduoda šios dalies dar kažkiek laiko po to, kai pasibaigia įstatyme ar pranešime nurodytas terminas, per kurį kiti bendraturčiai galėjo įgyvendinti pirmenybės teisę, sprendžiant dėl to, ar jis turėtų pakartotinai pranešti kitiems bendraturčiams apie šios dalies pardavimą, yra svarbi bendrosios nuosavybės dalį parduodančio bendraturčio valia. Jeigu bendraturtis, nusprendęs parduoti savo dalį ir tinkamai pranešęs kitiems bendraturčiams apie šių teisę pirkti parduodamą dalį pirmenybės teise, nekeičia savo valios dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo, tačiau neįgyvendina šio siekio dar kurį laiką, pavyzdžiui dėl to, kad neatsiranda šios dalies pirkėjų ar nesusitaria su potencialiais pirkėjais dėl pirkimo–pardavimo sąlygų, tai jis neprivalo pakartotinai pranešti kitam bendraturčiui apie šios dalies pardavimą. Tokią pareigą bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis turėtų tuo atveju, jeigu jo valia dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo pasikeistų. Tokiu atveju jis turėtų iš naujo pranešti kitiems bendraturčiams apie bendrosios nuosavybės dalies pardavimą, nurodydamas kainą ir kitas pardavimo sąlygas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė L. J., ketindama parduoti jai priklausančią buto dalį, tinkamai įvykdė įstatymo nustatytą pareigą pranešti apie tai kitai bendraturtei, t. y. ieškovei V. S., tačiau ši per įstatymo nurodytą vieno mėnesio terminą nepasinaudojo pirmenybės teise įsigyti parduodamą buto dalį už 80 000 Lt. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė iki 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nuolat ieškojo ginčo buto dalies pirkėjų, siekdama parduoti šią dalį. Byloje nustatyta ir tai, kad per visą laiką, kol atsakovė ieškojo nurodytos buto dalies pirkėjo, ieškovė nesikreipė į ją dėl šios dalies pirkimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai kiti bendraturčiai nepasinaudoja pirmenybės teise per įstatyme nurodytą ar bendraturčių susitarimu nustatytą terminą, o bendrosios nuosavybės dalis neparduodama dar kurį laiką, tai jie, pakeitę savo sprendimą dėl dalies, esančios bendrąja nuosavybe įsigijimo, elgdamiesi sąžiningai, protingai ir teisingai, turėtų informuoti šią dalį parduodantį bendraturtį apie norą pirkti parduodamą dalį. Pažymėtina, kad ieškovė gyvena name, kuriame yra ginčo buto dalis, taigi ji nuo to laiko, kai 2004 m. balandžio 1 d. gavo pranešimą apie bendraturtės, t. y. atsakovės, ketinimą parduoti savo buto dalį, iki šios pardavimo 2005 m. rugsėjo 13 d. turėjo žinoti apie tai, jog atsakovei ilgą laiką nepavyksta parduoti savosios buto dalies, galėjo matyti ateinančius buto apžiūrėti galimus pirkėjus ir pan., tačiau, nepaisant to, ji atsakovei nepareiškė apie norą įsigyti parduodamą buto dalį, o į teismą dėl, ieškovės teigimu, pažeistos jos pirmenybės teisės pirkti ginčo dalį gynimo kreipėsi jau po to, kai ši buvo parduota trečiajam asmeniui.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog ginčo buto dalį pardavusi bendraturtė, t. y. atsakovė, per visą laiką nuo 2004 m. balandžio 1 d. pranešimo kitai bendraturtei, t. y. ieškovei, apie parduodamą bendrosios nuosavybės dalį iki šios dalies pardavimo 2005 m. rugsėjo 13 d. ne bendraturčiui, t. y. atsakovui R. S., nekeitė savo valios ir nuosekliai siekė parduoti savo dalį, o ieškovė, kuriai apie tai turėjo būti žinoma, nesikreipė į atsakovę, pranešdama apie pasikeitusius jos ketinimus ir norą įsigyti parduodamą ginčo buto dalį, todėl pakartotinio pranešimo ieškovei neišsiuntamas nereiškia jos pirmenybės teisės pažeidimo. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors po pranešimo apie parduodamą ginčo buto dalį kitai bendraturtei praėjo ilgas laiko tarpas, o pakartotinai apie šį pardavimą jai nebuvo pranešta, ieškovės pirmenybės teisė pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį nebuvo pažeista (CK 4.79 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinis teismas, spręsdamas dėl ieškovės pirmenybės teisės pažeidimo, padarė nepagrįstas išvadas apie ieškovės turtinę padėtį.
Sprendžiant dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį gynimo pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, įstatyme nenustatyta įpareigojimo tikrinti bendraturčio finansinių galimybių. Antra vertus, negalima neįvertinti to, kad, taikant CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeistos bendraturčio pirmenybės teisės gynimo būdą, šiam yra perkeliamos ne tik pirkėjo teisės, bet ir pareigos. Tai reiškia, kad bendraturčiui perkeliama ir pareiga sumokėti daikto dalies kainą. Minėta, kad pagal šalių interesų pusiausvyros principą turi būti atsižvelgiama ne tik į pirmenybės teisę turinčio bendraturčio, bet ir turtą parduodančio bendraturčio teises bei teisėtus interesus. Taigi, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl pirmenybės teisės pažeidimo, nėra visiškai nereikšmingos aplinkybės dėl bendraturčio, kuriam buvo pasiūlyta pirkti daiktą pirmenybės teise, finansinės padėties. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir argumentais dėl ieškovės turtinės padėties bei vertino šią padėtį, kaip vieną iš aplinkybių, reikšmingų šalių ginčui teisingai išspręsti. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad finansinių ieškovės galimybių pirkti parduodamą ginčo buto dalį nustatymas yra fakto klausimas, kuris kasacinėje instancijoje negali būti svarstomas iš naujo – kasacinis teismas saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinio teismo argumentai dėl nepilnamečių vaikų interesų apsaugos, sprendžiant dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pasekmių, yra nepagrįsti, nes rūpintis vaikų interesais pirmiausia yra tėvų pareiga.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, nagrinėjant bet kokią bylą, susijusią su vaikų interesais, teismas privalo vertinti vaikų interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Panevėžio būstas“ v. J. K., bylos Nr. 3K-3-231/1999; 2002 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje J. B. v. L. B., bylos Nr. 3K-3-883/2002; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje K. P. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-409/2005, kt.). Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, šio civilinio teisinio santykio dalyvių vaikų interesai nėra lemiamas kriterijus. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas paminėjęs tarp bendraturtės ieškinio atmetimo motyvų ir tai, kad ginčo buto dalis yra vienintelė pirkėjo, įsigijusio šią dalį, mažametės dukters gyvenamoji vieta, nepažeidė bendraturčio pirmenybės teisės gynimą reglamentuojančių teisės normų, nes ne vien ši aplinkybė lėmė ieškovės reikalavimo perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas atmetimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų faktų visuma leidžia daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnį nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, byloje nustatytus faktus įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis), todėl pagrįstai nusprendė, kad nebuvo pažeista ieškovės, kaip bendraturtės, pirmenybės teisė pirkti ginčo buto dalį, ir pagrįstai atsisakė perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas pagal atsakovų sudarytą ginčo buto dalies pirkimo–pardavimo sutartį (CK 4.79 straipsnio 2, 3 dalys). Išnagrinėjusi bylą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais motyvais.
Atmetus ieškovės kasacinį skundą, iš dalies tenkintinas atsakovės L. J. prašymas dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus, kad dėl atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo ji turėjo 2000 Lt išlaidų (b. l. 268-271). Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus nagrinėjamą bylą sudėtingumo aspektu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius rekomendacinius dydžius, yra pagrindas priteisti atsakovei 1400 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 275 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Priteisti iš ieškovės V. S. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovės L. J. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus litų) išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Gintaras Kryževičius
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis