Administracinė byla Nr. eA-2196-415/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00173-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 12.18
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“ dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) padavė prašymą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“ (toliau – ir Bendrovė) 11 655,13 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – ir rinkliava, vietinė rinkliava). Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą.
3. Administracija pažymėjo, kad Bendrovei nuosavybes teise priklauso pastatų (duomenys neskelbtini) atitinkamos dalys, o tai reiškia, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) prasme, ir jam tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) biudžetą. Pabrėžė, kad Bendrovės įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra 11 655,13 Eur. Bendrovei buvo siunčiami priminimai dėl skolos sumokėjimo, tačiau į minėtus priminimus ji nereagavo ir susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Be to, atsakovas nesikreipė į Savivaldybę dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.
4. Atsakovas Bendrovė atsiliepimu (kurį vėliau papildė) su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo nuomone, Bendrovei nekyla pareiga mokėti rinkliavos, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Bendrovė naudoja pastatus gamybai. Be to, faktiniai Administracijos veiksmai, kai 4 metus nesiimama aktyvių veiksmų, leidžia konstatuoti, kad prašymas yra nepagrįstas. Pagal Nuostatų 21 punktą vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas, o pareiškėjas šiuo atveju nepateikė auditorių išvadų, kad nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai yra tokie, jog gautos pajamos padengia tik visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas, o ne pelną.
6. Bendrovė taip pat kvestionavo norminio administracinio akto (Nuostatų) ir jį lydinčių teisės aktų teisėtumą tuo aspektu, kad nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį. Atsakovas kėlė klausimą dėl vietinės rinkliavos dydžio susiejimo su nekilnojamojo turto objekto plotu ir nekilnojamojo turto pagrindine tiksline naudojimo paskirtimi. Nenustatant dvinarės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą yra pažeidžiamos Bendrovės teisės. Ši teisinio reguliavimo spraga turėtų būti užpildyta įtvirtinant vietinės rinkliavos mokėtojų galimybę šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui Administracijai iš atsakovo Bendrovės 11 655,13 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš Bendrovės.
9. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju aktuali Nuostatų redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Nuostatais Savivaldybė nustatė rinkliavą visiems atliekų turėtojams Savivaldybės teritorijoje. Rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti rinkliavą. Nuostatuose taip pat buvo patvirtintas rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos.
10. Teismas nustatė, koks nekilnojamasis turtas priklauso Bendrovei adresu (duomenys neskelbtini): 1) pusė administracinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) pusė gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 3) 4/5 gamybinio pastato, (duomenys neskelbtini); 4) gamybinis pastatas (duomenys neskelbtini); 5) pusė gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 6) pusė gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 7) pusė gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 8) 187/1000 gamybinio-buitinio pastato (duomenys neskelbtini). Todėl Bendrovė yra vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja. Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir Administracijos prašomos priteisti sumos dydį patvirtina teismui pateikti atsakovui suformuoti mokėjimo pranešimai. Rinkliava atsakovui apskaičiuota vadovaujantis patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą. Duomenų, kad Savivaldybės tarybos sprendimu Bendrovei suteikta lengvata ir ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, nėra. Todėl Administracija pagrįstai reikalauja priteisti iš Bendrovės nesumokėtą rinkliavą.
11. Teismas kritiškai vertino atsakovo teiginius, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo pastatai naudojami gamybai. Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, visų pastatų, išskyrus pažymėto unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta gamybos pramonės, o Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių minėtus duomenis. Už administracinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini) dalį vietinė rinkliava apskaičiuota pagal tokiai paskirčiai taikomą dydį. Bendrovės nurodomas Nuostatų 21 punktas (kuriame nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydžiai turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas) nustato ne maksimalų, o minimalų rinkliavos dydį, todėl Bendrovės argumentus apie audito išvadų pateikimą teismas vertintino kritiškai.
12. Teismas taip pat kaip nepagrįstus vertino Bendrovės argumentus, jog rinkliava turi būti mokama pagal faktinį atliekų kiekį. Administraciniai teismai savo praktikoje yra pažymėję, kad administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, o tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles.
13. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino, kad vien tai, jog Nuostatuose nebuvo numatyta galimybė rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti šią rinkliavą. Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti jos ginčo laikotarpiu į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekį. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti realų Bendrovės turėtą siekį deklaruoti atliekas ir vietinę rinkliavą mokėti atsižvelgiant į deklaruotų atliekų kiekį, todėl Bendrovės mokėtina rinkliava už ginčo laikotarpį pareiškėjo buvo pagrįstai apskaičiuota pagal Bendrovės turimo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį. Todėl teismas tenkino pareiškėjo prašymą.
III.
14. Atsakovas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Administracijos prašymą atmesti.
15. Atsakovas pažymėjo, kad Administracija, žinodama, jog Bendrovė neturi komunalinių atliekų, žinodama, kad Bendrovė pranešė apie nenaudojamas patalpas ūkinei komercinei veiklai, žinodama, kad komunalinių atliekų surinkėjai pagal susidarančių komunalinių atliekų kiekį ir konteinerių ištuštinimo dažnumą neparinko jokio atliekų surinkimo konteinerio, kreipėsi į teismą neturėdama tam teisėto pagrindo. Tokiu būdu Administracija pažeidė principą „teršėjas moka“. Galimybė komunalinių atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį Savivaldybės norminiuose teisės aktuose nėra numatyta, o, vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 punktu, Administracijai apskaičiuoti surinktų ir išvežtų komunalinių atliekų kiekį visiškai nesunku ir nesudaro jokiu problemų. Administracijai buvo įmanoma, nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų, nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Todėl, vertinant Admninistracijos norminių dokumentų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), konstatuotina, kad taikytos vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos administravimo nuostatos neatitinka proporcingumo principo, prieštarauja Konstitucijai. Šioje byloje turėjo būti tenkintas atsakovo prašymas patikrinti norminių administracinių teisės aktų nuostatų atitiktį ta apimtimi, kuria nenumatyta Administracijos taikomuose norminiuose dokumentuose jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Bendrovės nuomone, buvo reali galimybė ir pareiga šioje bylo taikomą teisinį reglamentavimą pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.
16. Bendrovė nurodo, kad teismas, ištyręs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas ir jo įgaliotas asmuo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Bendrovei neperdavė komunalinių atliekų talpos priėmimo-perdavimo aktu. Todėl pareiškėjas nuslėpė nuo teismo paslaugos „suteikimo“ laiką, kiekį, dažnumą ir kitus objektyvius kriterijus, leidžiančius nustatyti, kad ginčo laikotarpiu faktiškai nesusidarė ir į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą Bendrovė neperdavė (nepateko) komunalinių atliekų. Be to, iš Taisyklių 16, 18, 19.2 punktų galima daryti išvadą, kad Administracija galėjo išvežti tik 2,2 kb. m šiukšlių per mėnesį iš Bendrovės valdomo turto. Bendrovės pateikti objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė, todėl toks asmuo negalėjo būti pripažintas atliekų turėtoju.
17. Atsakovas pabrėžia, kad pateikė 2012 m. kovo 13 d. sutartį Nr. TVARJ12-003 dėl komunalinių atliekų išvežimo ir konteinerio nuomos, sudarytą tarp Bendrovės ir UAB „Tvar.com“ (toliau – ir sutartis). Iš šios sutarties matyti, kad per mėnesį Bendrovės veikloje daugiausiai susidaro 2 kb. m atliekų. Todėl laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. galėjo susidaryti tik 110 kb. m atliekų. Pareiškėjo prašoma priteisti 11 655,13 Eur suma už 110 kb. m komunalinių atliekų išvežimą ir surinkimą neatitinka jokių tiesingumo, protingumo, sąžiningumo, solidarumo principų. Šiuo atveju galima identifikuoti galimo susidaryti ir galimo į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą įtraukto komunalinių atliekų faktinį kiekį. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju įpareigoja teismą ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai) spręsti dėl konstatuotos legislatyvinės omisijos pašalinimo.
18. Pareiškėjas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Bendrovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
19. Administracija pažymi, kad Bendrovė 2012 metais kreipėsi į Savivaldybę, tačiau nepateikė visų reikiamų dokumentų lengvatai gauti, todėl lengvata nebuvo skirta. Nuo 2013 metų iki šiol Savivaldybė neturi duomenų, kad Bendrovė būtų kreipusis dėl lengvatų skyrimo. Dėl šių priežasčių Administracija neturėjo pagrindo taikyti lengvatas savo nuožiūra. Savivaldybė neturi jokių duomenų apie tai, kad Bendrovės valdomi ginčo objektai būtų netinkami naudoti. Bendrovė teisme taip pat nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ginčo objektai yra nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį. Todėl Bendrovė yra rinkliavos mokėtoja ir jai tenka pareiga mokėti rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į Savivaldybės biudžetą nuo 2012 m. gegužės 1 d.
20. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalyje numatyta, jog atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. UAB „Tvark.com“ nėra išrinkta teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje, sutarčių su minėta įmone nėra sudaryta, todėl teikti paslaugas UAB „Tvark.com“ Vilniaus rajone neturi ir neturėjo teisės. Bendrovės su apeliaciniu skundu pateikta 2012 m. kovo 13 d. sutartis Nr. TVARJ 12-003 dėl komunalinių atliekų išvežimo ir konteinerių nuomos patvirtina aplinkybę, jog atsakovas turi atliekų, todėl jis privalo mokėti vietinę rinkliavą į Savivaldybės biudžetą.
21. Administracijos teigimu, Bendrovė nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas privalo vietinę rinkliavą skaičiuoti Bendrovei pagal faktinį atliekų kiekį, o ne nekilnojamojo turto plotą ir paskirtį. Nagrinėjamu atveju vien tai, kad Nuostatuose nebuvo numatyta galimybė rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia Bendrovės pareigos mokėti rinkliavą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti jo ginčo laikotarpiu į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekį.
22. Pareiškėjas pabrėžia, kad, priešingai nei teigia atsakovas, nurodomos aplinkybės, kad iš Bendrovės komunalinės atliekos nėra surenkamos, jog Bendrovė neturi konteinerio, nepaneigia vertinimo, kad atsakovas yra atliekų turėtojas Nuostatų prasme. Kiti apeliaciniame skunde atsakovo nurodomi argumentai yra visiškai nepagrįsti. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo remtis Bendrovės nurodytomis apeliaciniame skunde prielaidomis, kurios nėra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).
25. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.
26. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančius duomenis, pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovas nelaikytinas atliekų turėtoju minėtų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų prasme. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo objektuose jokios atliekos nesusidarė ir objektyviai negalėjo susidaryti. Byloje nėra ir duomenų, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai būtų netinkami naudoti pagal paskirtį. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas šiai bylai aktualiu laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašė priteisti rinkliavą, negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar jo atžvilgiu būtų priimtas sprendimas dėl lengvatos taikymo.
27. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti objektyvūs duomenys neabejotinai nepatvirtina, jog Bendrovės veikloje aptariamu laikotarpiu jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė ir nebuvo bei negalėjo būti tvarkomos Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Taip pat pabrėžtina, kad asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, todėl atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti, nepaneigia jo prievolės mokėti rinkliavą Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai laikytinas atliekų turėtoju Nuostatų prasme, todėl jis, kaip vietinės rinkliavos mokėtojas, turėjo pareigą mokėti rinkliavą už ginčo laikotarpį. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė nekėlė ginčo dėl aritmetinio rinkliavos apskaičiavimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
28. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad Nuostatai ir su jais susijusios kitos teisės normos tam tikra apimtimi prieštarauja aukštesnės galios teisės normoms. Tai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9695-331/2015, kuris pripažino, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Nuostatai, pakeisti 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
29. Vis dėlto pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vietinės rinkliavos nuostatai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys rinkliavos mokėtojo, kurio perduodamų tvarkyti konkretaus komunalinių atliekų kiekio identifikuoti iš viso neįmanoma, teises. Vietinę rinkliavą administruojančiam subjektui pateikus pakankamai duomenų apie pastarąją aplinkybę (negalėjimą jokiais būdais objektyviai identifikuoti perduodamų tvarkyti atliekų kiekį), mokėtinos vietinės rinkliavos dydis turi būti apskaičiuojamas įprastine (rinkliavos nuostatuose nustatyta) tvarka. Vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Bylą nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1350/2014).
30. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti jos ginčo laikotarpiu į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų faktinį kiekį, taip pat nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti realų Bendrovės turėtą siekį deklaruoti atliekas ir vietinę rinkliavą mokėti atsižvelgiant į deklaruotų atliekų kiekį. Atsakovo argumentai, grindžiami Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatomis, kad iš Bendrovės negalėjo būti išvežtas ne didesnis kaip tam tikras atliekų kiekis, neįrodo, kiek faktiškai Bendrovės veikloje ginčui aktualiu loaikotarpiu buvo susikaupusių atliekų.
31. Atsakovo pateikta 2012 m. kovo 13 d. sutartis Nr. TVARJ12-003 dėl komunalinių atliekų išvežimo ir konteinerio nuomos, sudaryta tarp Bendrovės ir UAB „Tvar.com“, vertintina kaip nauji duomenys, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Paireiškėjas nepagrindė, kodėl minėta sutartis negalėjo būti pateikta įvertinti pirmosios instancijos teismui. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šios sutarties vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo. Visgi net vertinant minėtą sutartį apeliacinėje proceso stadijoje, pažymėtina, kad nenustatyta, jog UAB „Tvar.com“ būtų buvusi išrinkta teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje, kaip to reikalauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalis, todėl nėra pagrindo išvdai, jog šios sutarties sudarymas paneigė atsakovo prievolę mokėti privalomą rinkliavą į Savivaldybės biudžetą. Be to, atsakovas nepteikė įrodymų, kurie patvirtintų, kiek ilgai ir ar iš viso minėta sutartis buvo realiai vykdoma. Todėl pripažintina, kad sutartis neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti.
32. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovės mokėtina rinkliava už ginčo laikotarpį pareiškėjo buvo pagrįstai apskaičiuota vadovaujantis Nuostatais, t. y. pagal Bendrovės turimo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį.
33. Dėl atsakovo argumento, kad pareiškėjo prašoma priteisti 11 655,13 Eur suma už komunalinių atliekų išvežimą ir surinkimą neatitinka jokių tiesingumo, protingumo, sąžiningumo, solidarumo principų, pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Todėl, nenustačius neteisėtų Administracijos veiksmų apskaičiuojant mokėtiną rinkliavą Bendrovei, dėl minėto argumento teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau pasisakyti.
34. Vadovaujantis tuo, kas išdėtyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuri keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Virginija Volskienė