(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-398/2009
Procesinio sprendimo kategorija
30.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Jutra“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jutra“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl privatizavimo komisijos protokolo dalies pripažinimo neteisėta ir įpareigojimo pradėti tiesiogines derybas su ieškovu dėl patalpų privatizavimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuomininko teisės privatizuoti savivaldybei priklausančias patalpas tiesioginių derybų būdu pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies normą.
1996 m. rugsėjo 17 d. nuomos sutartimi atsakovas išnuomojo ieškovui negyvenamąsias patalpas Vilniuje, Dominikonų g. 15/1, iki 2001 m. spalio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Ieškovas gavo atsakovo leidimą atlikti patalpų remontą ir į jį investavo daugiau kaip 200 000 Lt. 2003 m. atsakovas jam pranešė, kad išnuomotos patalpos bus parduodamos viešame aukcione. Ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu pradėti su juo tiesiogines derybas dėl šių patalpų privatizavimo, tačiau atsakovas prašymo netenkino, patalpas įtraukė į privatizavimo programą ir paskelbė viešą aukcioną. Ieškovas mano, kad toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas, nes jis į išnuomotų patalpų pagerinimą investavo daugiau nei 1/2 dalį jų rinkos vertės, todėl pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį įgijo teisę į tiesiogines derybas su atsakovu dėl šių patalpų privatizavimo.
Ieškovas prašo: 1) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 21 d. protokolo Nr. 12-11-18 dalį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Dominikonų g. 15/1, įrašymo į privatizavimo programą neteisėta; 2) pripažinti atsakovo veiksmus skelbiant šių patalpų aukcioną neteisėtais bei įpareigoti atsakovą pradėti tiesiogines derybas su ieškovu dėl patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu 2003 m. spalio mėnesio patalpų rinkos kainomis (t. y. 330 000 Lt).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino atsakovo privatizavimo komisijos protokolo dalį dėl ginčo patalpų įrašymo į privatizavimo programą neteisėta; pripažino neteisėtais atsakovo veiksmus skelbiant viešą aukcioną dėl šių patalpų; įpareigojo atsakovą pradėti tiesiogines derybas su ieškovu dėl ginčo patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, į kuriuos, gavus nuomotojo leidimą, buvo investuota privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų rinkos vertės, jeigu šie pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų; bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrengimai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos įrangai, įrengimams, pastatui arba patalpoms. Pagal Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 6.3 punktą tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino. Šiuo atveju tiesioginės derybos su vieninteliu pirkėju – šių pastatų ar patalpų nuomininku ar asmeniu, turinčiu nuomininko reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą, gali būti vedamos, jeigu nuomininkas ar kitas asmuo turi reikalavimo teisę į būtinųjų nuomotojo leidimu nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti išlaidų atlyginimą ir šių atlygintinų išlaidų suma yra didesnė negu 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės, o pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų; bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrenginiai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos įrangai, įrenginiams, pastatui arba patalpoms.
Teismas, remdamasis UAB „Statybos ekspertų biuras“ 2005 m. kovo 18 d. ekspertizės aktu Nr. 10/05 ir 2007 m. birželio 18 d. ekspertizės aktu Nr. 172/07, nustatė, kad: ieškovas į nuomojamas patalpas nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. investavo 231 670 Lt; patalpų rinkos vertė 2003 m. spalio mėnesį buvo 330 000 Lt; vėdinimo sistema, vandentiekis, kanalizacija, elektros instaliacija, priešgaisrinės-apsauginės signalizacijos tinklai patalpose įrengti iš naujo, taip pat juose pakeista apie pusė šildymo sistemos; patalpose ieškovas sumontavo prekybos įrangą, kuri nėra technologinė įranga, tačiau ją išmontuojant būtų padaryta žala prekybos įrangai, patalpų apdailai ir konstrukcijoms, nes įranga suprojektuota ir sumontuota konkrečioms patalpoms, pritvirtinant ją prie esamų konstrukcijų; į patalpų pagerinimą nuo 1996 m. iki 2000 m. ieškovas investavo: į vėdinimo sistemą – 3961 Lt, į vandentiekio sistemą – 1201 Lt, į kanalizaciją – 1028 Lt, į elektros instaliaciją – 15 124 Lt, į priešgaisrinės-apsauginės signalizacijos tinklus – 13 793 Lt, į šildymo sistemą – 3041 Lt; patalpose apšvietimo ir interjero įrenginiai yra prekybos įranga, kuria išmontavus, kitur jos panaudoti nebūtų galima, o ieškovas patirtų 43 714 Lt nuostolių. Iš UAB „Ober-Haus Nekilnojamasis turtas“ turto vertinimo ataskaitos (ekspertizės) matyti, kad patalpų rinkos vertė 1996 m. rugsėjo 1 d. buvo apie 180 000 Lt – 220 000 Lt. Teismas konstatavo, kad ieškovas į ginčo patalpas investavo 231 670 Lt (patalpų rinkos vertė 1996 m. rugsėjo 1 d. buvo apie 180 000 Lt – 220 000 Lt, 2003 m. spalio mėnesį – 330 000 Lt), t. y. buvo investuota privataus kapitalo, kurio vertė yra didesnė negu 1/2 išsinuomotų patalpų rinkos vertės, taip pat patalpose buvo iš naujo įrengta vėdinimo sistema, vandentiekis, kanalizacija, elektros instaliacija, priešgaisrinės-apsauginės signalizacijos tinklai, pakeista pusė šildymo sistemos, be to, ieškovas sumontavo prekybos įrangą, kuri nėra technologinė įranga, tačiau ją išmontuojant būtų padaryta žalos prekybos įrangai, patalpų apdailai ir konstrukcijoms, t. y. ieškovas pakeitė daugiau kaip 1/2 ginčo patalpų inžinerinių komunikacijų, todėl yra sąlygos, nustatytos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje ir Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarime Nr. 113, kurioms esant, ieškovui atsiranda teisė į tiesiogines derybas su atsakovu dėl privatizuojamų ginčo patalpų. Ieškovo reikalavimo dalis dėl ginčo patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu 2003 m. spalio mėnesio patalpų rinkos kainomis (330 000 Lt) yra nepagrįsta, nes tenkinant tokį konkretų reikalavimą iš esmės būtų pažeistas teisės aktuose įtvirtintas šalių derybų principas ir derybų institutas nebetektų prasmės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 11 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, ir ieškinį dėl šios dalies atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas, investavęs į ginčo patalpas 231 670 Lt, nepriklausomai nuo investicijų paskirties, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo pradėti su juo patalpų privatizavimą tiesioginių derybų būdu. Valstybės ir savivaldybės turtas privatizuojamas pagal griežtai nustatytą tvarką, taip siekiama už privatizuotą turtą gauti teisingą kainą. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme ir Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarime Nr. 113 nustatytos sąlygos teisei į tiesiogines derybas nuomininkui įgyti: 1) pastatų ar patalpų savininko leidimas investuoti privatų kapitalą, kurio vertė viršytų 1/2 išsinuomotų patalpų rinkos vertės; 2) tokio dydžio investicijos turi būti panaudotos ne mažiau kaip 1/2 patalpų pagrindinės konstrukcijos pakeitimui, patalpų ploto ar tūrio padidinimui daugiau kaip 1/3 arba daugiau kaip 1/2 inžinerinių konstrukcijų pakeitimui ar naujų inžinerinių komunikacijų įrengimui. Teismo paskirta ir UAB ,,Statybos ekspertų biuras“ atlikta papildoma kompleksinė statybinė-techninė ir finansinė-ekonominė ekspertizė nustatė, kad pagal ieškovo pateiktus statybos ir finansinius dokumentus per laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. į vėdinimo, kanalizacijos, vandentiekio, elektros instaliacijos, priešgaisrinės-apsauginės signalizacijos tinklus bei į šildymo sistemą investuota 38 148 Lt, į pamatų hidroizoliaciją – 10 798 Lt. Taigi pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad patalpų vertė 2003 m. spalio mėnesį yra 330 000 Lt, akivaizdu, jog ieškovo atliktų patalpų komunikacijų pakeitimo vertė neatitinka investicijų pagal įstatymą dydžio, todėl jis neįgijo teisės reikalauti, jog jo nuomojamų patalpų privatizavimo klausimą atsakovas svarstytų išskirtinai tik su juo. Kita ieškovo investicijų dalis priskirtina patalpų einamajam remontui, kurį jis atliko savo nuožiūra ir siekdamas patenkinti savo kaip nuomininko poreikius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies normą. Šioje normoje nenustatyta privalomos investicijų dalies, kuri turi būti panaudota būtent ne mažiau kaip 1/2 patalpų pagrindinės konstrukcijos pakeitimui, patalpų ploto ar tūrio padidinimui daugiau kaip 1/3 arba daugiau kaip 1/2 inžinerinių konstrukcijų pakeitimui ar naujų inžinerinių komunikacijų įrengimui. Šioje normoje aiškiai išskirti tik du reikalavimai: dėl nuomininko padarytų investicijų patalpų pagerinimui dydžio ir atliktų pakeitimų masto. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išskyrė investicijų dalis įstatyme nurodytiems pakeitimams atlikti ir kitiems pagerinimo darbams atlikti. Taip pat pažymėtina, kad ta investicijų dalis, kurią teismas priskyrė patalpų einamajam remontui ir eliminavo iš investicijų sumos Įstatymo 17 straipsnio 5 dalies prasme, iš esmės yra investicijos būtiniems darbams, įstatymo nurodytiems pagerinimams atlikti. Byloje atliktos teismo ekspertizės nustatyta, kad ieškovas į patalpas nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. investavo 231 670 Lt (patalpų rinkos vertė 1996 m. rugsėjo 1 d. buvo apie 180 000 Lt – 220 000 Lt, 2003 m. spalio mėnesį – 330 000 Lt); be to, patalpose iš naujo buvo įrengta vėdinimo sistema, vandentiekis, kanalizacija, elektros instaliacija, priešgaisrinės-apsauginės signalizacijos tinklai, t. y. ieškovas nuomos laikotarpiu pakeitė daugiau kaip 1/2 patalpų inžinerinių komunikacijų, todėl darytina išvada, kad jis įgijo įstatyme nustatytą teisę į tiesiogines derybas su atsakovu dėl privatizuojamų patalpų.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad:
1. Kasatorius iš esmės nesutinka ne su apeliacinės instancijos teismo pateiktu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 2 punkto aiškinimu ir taikymu, bet su teismo nustatytomis faktinės aplinkybėmis, tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
2 Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino privatizavimo tiesioginių derybų būdu išimtinį pobūdį ir pagrįstai konstatavo, kad ne bet kokios investicijos priskirtinos prie teisės aktų reikalavimus atitinkančių investicijų, kurias atlikęs atitinkamas subjektas turi įstatymo suteiktą teisę privatizuoti savivaldybei priklausantį turtą tiesioginių derybų būdu. Atsakovas kasatoriui nedavė leidimo atlikti ginčo patalpų remonto darbus Įstatymo 17 straipsnio 5 dalies prasme, t. y. būtent tokio pobūdžio investicijoms, kurios nukreiptos šioje normoje nurodytiems pagerinimams atlikti. Kasatorius nederino su atsakovu atliekamų darbų pobūdžio bei apimties, tai rodo, kad jam nebuvo duotas leidimas atlikti tokio pobūdžio ir apimties darbus, kuriuos jis atliko. Taigi kasatorius neįgijo teisės privatizuoti ginčo patalpas tiesioginių derybų būdu, nes šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų Įstatymo 17 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų – nuomotojo sutikimo. Pažymėtina, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies norma yra dispozityvi ir joje neįtvirtinta savivaldybės pareiga privatizuoti patalpas tiesioginių derybų būdu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, todėl nėra pagrindo pripažinti viešo aukciono paskelbimą dėl ginčo patalpų privatizavimo neteisėtu. Kasatoriaus reikalavimas įpareigoti atsakovą pradėti su juo tiesiogines derybas dėl ginčo patalpų privatizavimo yra teisiškai ydingas. Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą leisti ieškovui privatizuoti jo nuomojamas patalpas, nes būtų paneigtos įstatymų nustatytos derybos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šioje byloje spręstina, ar apeliacinės instancijos teismas, nutartimi panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta neteisėta atsakovo privatizavimo komisijos protokolo dalis dėl ginčo patalpų įrašymo į privatizavimo programą bei pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmai skelbiant viešą aukcioną dėl ginčo patalpų, ir šią ieškinio dalį atmetęs, teisingai taikė kasacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, kuria panaikinta apeliacinės instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, suformuluotas nagrinėjamos bylos kontekste aktualias teisės aiškinimo taisykles.
Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, jau yra nurodžiusi, kad valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese viešoji nuosavybė perleidžiama privačion nuosavybėn už rinkoje labiausiai tikėtiną kainą. Viešąjį interesą atitiktų viešosios nuosavybės teise valdomo turto pardavimas kuo didesne kaina, nes didesnė lėšų suma už privatizuotą turtą sudarytų sąlygas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti. Privatizavimo tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikiams patenkinti. Šie tikslai įpareigoja privatizavimo procesą vykdančias institucijas parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą – privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Kai parduodamas ilgalaikis materialusis turtas, viešas aukcionas, kurio metu neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju, atitinka privatizavimo tikslus. Turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pagrindu vykdomą privatizavimo procesą pripažinti neteisėtu galima tada, kai nustatyta tokių aktų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimų.
Pasisakydamas dėl turto privatizavimo tiesioginėmis derybomis būdo taikymo, kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje yra išaiškinęs, kad tai yra specialus būdas, taikomas kaip išimtinis, atsižvelgiant į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti, siekiant išvengti prieštaravimo tarp privatizavimo tikslų: gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo; iš privatizavimo gauti didesnių pajamų. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizavimui, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų ir bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje bei Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 6.3 punkte nustatytos privataus kapitalo investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą sąlygos ir tvarka, kurių būtina laikytis siekiant, kad šios investicijos sudarytų pagrindą nuomininkui teisėtai tiesioginių derybų būdu įgyti jo gerokai pagerintą išnuomotą turtą. Šios sąlygos yra tokios: pastatų ar patalpų savininko leidimas investuoti privatų kapitalą, kurio vertė viršytų 1/2 išsinuomotų patalpų rinkos vertės; tokio dydžio investicijos turi būti panaudotos ne mažiau kaip 1/2 patalpų pagrindinių konstrukcijų pakeitimui, patalpų ploto ar tūrio padidinimui daugiau kaip 1/3 arba daugiau kaip 1/2 inžinerinių komunikacijų pakeitimui ar naujų inžinerinių komunikacijų įrengimui. Kasacinis teismas aptariamoje nutartyje išaiškino šių sąlygų turinį nurodydamas, jog nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti tiesioginių derybų, jei būtų gautas nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, t. y. nukreiptoms atlikti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje išvardytus pagerinimus, o investicijos ir tokių tikslinių investicijų vertė viršytų 1/2 išsinuomotų patalpų rinkos vertės.
Byloje neįrodyta, kad ieškovas turėjo atsakovo leidimus konkrečioms tikslinėms Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytoms investicijoms. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nustatė, o kasacinis teismas yra saistomas nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad ieškovo investicijų į nuomininko teisėmis valdomą turtą vertė neatitinka tikslinių investicijų pagal įstatymą reikalaujamo dydžio turto privatizavimui tiesioginių derybų būdu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytomis sąlygomis, todėl kasacinis teismas konstatuoja, kad nėra teisinių pagrindų ieškinį tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje nurodytas šiam ginčui spręsti aktualias teisės taikymo (aiškinimo) taisykles ir priėmė teisėtą nutartį, todėl kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Gražina Davidonienė
Gintaras Kryževičius