Civilinė byla Nr. e2-110-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02162-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.9

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014 pagal ieškovės K. K. (buvusi Š.) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl sprendimo priskaičiuoti skolą už šilumą panaikinimo ir atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ priešieškinį ieškovei K. K. dėl skolos už šilumą priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo užbaigtoje civilinėje byloje.
2. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014 ieškovė K. Š. (K.) ieškiniu prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. rugpjūčio mėn. 30 d. išvadą ir įpareigoti perskaičiuoti atsakovę AB „Kauno energija“ mokestį ieškovei už šilumos energiją; pripažinti negaliojančia šalių 2001 m. sausio 19 d. sutartį Nr. 5129556. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už tiekiamą šilumą ir delspinigius, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. sprendimu ieškinio netenkino; priešieškinį patenkino – priteisė iš ieškovės atsakovei 8 844,66 Lt įsiskolinimą už tiekiamą šilumą, 592,37 Lt delspinigių, iš viso 9 437,03 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas – 284 Lt žyminį mokestį ir 5,90 Lt už duomenų gavimą; priteisė iš ieškovės 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4. Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Pareiškėja nurodo, kad tik 2017 m. birželio 12 d. sužinojo apie galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo, kai kasacinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškino atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos ir sutarties nutraukimo procedūrą, kurią prašomoje atnaujinti byloje teismas taikė netinkamai, padarydamas aiškią teisės normos taikymo klaidą ir tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Pareiškėja, vadovaudamasi minėta kasacinio teismo nutartyje suformuluota praktika, tvirtina, kad ji teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2011 m. birželį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti, nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto, o deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienašališkai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidavimą nutraukti sutartį. Pareiškėja šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė 2011 m. birželio 27 d. užpildydama deklaraciją apie šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą, kuri yra laikoma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nuo kurio surašymo pakeitus statinio patalpų šildymo būdą sutartis su šilumos tiekėju laikoma nutraukta pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį.  Be to, pareiškėja 2011 m. birželio 11 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ir kitais registruotais laiškais pranešė atsakovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. birželio 27 d. pakeitus buto šildymo būdą ir tuo atsisakant tiekiamos šilumos energijos. Byloje esanti ieškovės 2011 m. birželio 27 d. deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, 2014 m. birželio 11 d. buto kadastriniai matavimai, 2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktas, 2011 m. birželio 27 d. prekių pirkimo kvitas ir 2016 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pareiškėjos buto šildymo būdas yra vietinis centrinis.
5. Bylą nagrinėjantis teismas ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 250, 255, 260, 261 ir 263 punktus, kurie ginčo laikotarpiu negaliojo, tačiau netaikė nuo 2010 m. lapkričio galiojančio Taisyklių 133.8 punkto, kuris nustatė, kad vartotojas privalo atlyginti juridinių ar fizinių asmenų patirtą žalą, o ne mokėti už negautą šilumos energiją. Todėl procesas atnaujintinas ir dėl negaliojančių teisės aktų taikymo, nes akivaizdu, jog teismo sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014.
7. Nurodė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti procesą remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. sausio 16 d. sprendimo priėmimo metu dar nebuvo sukurta teisės aiškinimo taisyklė, jog deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, kai apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą pranešama energijos tiekimo įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties 39 p.). Teisės normos aiškinimo taisyklė neturi atgalinio veikimo, o principas – lex  retro  non  agit (teisės aktas  neturi  atgalinio  veikimo  galios) taikomas tik teisės norminiams aktams. Konstitucinis Teismas išaiškino,  kad taisyklės lex  retro  non  agit išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d.  nutarimas).
8. Teismas sutiko su pareiškėja, kad pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto, o deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas. Tačiau pareiškėjos pateikta deklaracijos apie statybos užbaigimą kopija, datuota 2011 m. birželio 27 d., nebuvo ginčo objektu nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-94-661/2014 ir pareiškėja šiuo dokumentu nesirėmė. Duomenų, kad ji priimta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, nėra. Tai reiškia, kad pareiškėja neįrodė, jog byloje padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nes pareiškėja nepateikė į bylą būtino dokumento, kurio pagrindu būtų buvę galima pripažinti jos atsijungimo teisėtumą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nutartyje nurodyta, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento atsiranda pagrindas kreiptis į energijos tiekimo įmonę dėl sutarties nutraukimo ir tinkamas pranešimas jai yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta (39 punktas). Teismas sprendė, kad pareiškėjos pridėta 2016 m. rugpjūčio 22 d. deklaracija įrodo, kad būtent šis dokumentas buvo rengtas siekiant įgyvendinti pasikeitusią Statybos įstatymo nuostatą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. balandžio 28 d. raštas patvirtina, kad būtent 2016 m. deklaracija buvo priimta. Pati pareiškėja nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2016 m. spalio 6 d. galiojantis įrašas apie ieškovės buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą yra atliktas ieškovės deklaracijų apie statybos užbaigimą pagrindu. Teismas sprendė, kad tinkamai parengtą deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą pareiškėja pateikė 2016 m., todėl 2014 m. sausio 16 d. sprendime aiški teisės normos taikymo klaida nepadaryta.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl negaliojančių Taisyklių punktų taikymo neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėja neįrodė teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos fakto. Tai reiškia, kad įrodinėjamas kaip neteisingas Taisyklių taikymas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl to plačiau nepasisakė. Pareiškėjai išlieka pareiga mokėti už šilumos energiją pagal sudarytą sutartį, kurios nutraukimo teisėtumo pareiškėja nenuginčijo. Todėl Taisyklių taikymas, negalėjo turėti įtakos priimant sprendimą, nes pareiškėjai kilo pareiga atsiskaityti su atsakove sutarties pagrindu (CK 6.390 str. 1 d.).
11. Pareiškėja nepagrįstai kelia proceso atnaujinimo klausimą motyvuodama karšto vandens neteisingu paskirstymu. Civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014 teismas nagrinėjo atsakovės reikalavimą priteisti skolą už tiekiamą šilumą patalpų šildymui nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d., tačiau karšto vandens paskirstymo teisingumas nebuvo ginčo objektu, todėl teismas dėl to nepasisakė (CPK 13 str.).
12. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą padavė pažeidžiant CPK 368 straipsnio 1 dalį, o jos prašymo dėl termino atnaujinimo motyvavimą teismas vertino deklaratyviu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl teismas atsisakė procesą atnaujinti (CPK 370 str. 3 d.).

III. Atskirojo skundo argumentai

13. Pareiškėja (toliau ir - apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti; atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti; atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas privalėjo įvertinti, ar 2014 m. sausio 16 d. sprendime teisingai taikyti ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai, o ne kada buvo sukurta teisės aiškinimo taisyklė, nes teisines pasekmes sukelia galiojantys teisės aktai, o ne kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. pateiktos jų aiškinimo taisyklės, kurios patvirtino, kad prašomoje atnaujinti byloje teismas padarė esminę teisę taikymo klaidą, todėl procesas atnaujintinas.
2. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas dėl netinkamai pritaikytų ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų, o ne dėl vėliau priimtų teisės aktų. Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 25 d. nutarime nurodė, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit (teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios), tačiau minėtame nutarime nepasisakyta, kad teisės normos aiškinimo taisyklė neturi atgalinio veikimo.
3. Kasacinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nurodė, kad pagrindas kreiptis į energijos tiekimo įmonę, pranešant apie vienašališką sutarties nutraukimą yra ne deklaracijos užpildymas ir jos įregistravimas Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje, o šildymo būdo pakeitimas (t. y. atlikti statybos darbai), ir pranešimas energetikos įmonei apie šildymo būdo pakeitimą bei sutarties nutraukimą yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta arba šildymo būdo pakeitimo įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, jei vartotojas pakeitė šildymo būdą, tačiau nepranešė apie tai energetikos įmonei.
4. Apeliantė 2011 m. birželio 11 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ir kitais registruotais laiškais, kuriuos atsakovė gavo, pranešė jai apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. birželio 27 d. pakeitus buto šildymo būdą, taip atsisakant tiekiamos šilumos energijos. Tai, kad apeliantės butui ginčo laikotarpiu buvo įrengtas autonominis šildymas, patvirtina 2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktas ir 2011 m. birželio 27 d. prekių pirkimo kvitas, kurie buvo žinomi bylą nagrinėjant 2014 metais. Šie įrodymai patvirtina šildymo būdo pakeitimą (t. y. atliktus statybos darbus) ir pranešimą energetikos įmonei apie šildymo būdo pakeitimą ir sutarties nutraukimą, kas buvo pakankamu pagrindu pripažinti sutartį nutraukta net tada, kai kartu nėra pateikta neprivaloma deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kuri apskritai nėra ir negali būti užregistruota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, nes įstatymas to nenumato, kaip išaiškino pati inspekcija 2017 m. balandžio 28 d. raštu ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017.
5. Vartotojai privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį (CK 6.317 str. 1 d., 6.388 str. 1 d.). Atsakovė neįrodė, kad faktiškai, o ne juridiškai, perdavė apeliantei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį apeliantė reikalauja perskaičiuoti.
6. Teismas netinkamai įvertino, kurios Taisyklės yra galiojančios, kad galėtų būti taikomos šalių santykiams ginčo laikotarpiu. Prašomoje atnaujinti byloje priimtame sprendime šalių ginčui teismas taikė ginčo metu negaliojusių Taisyklių nuostatas. Todėl procesas atnaujintinas ir dėl negaliojančių teisės aktų taikymo, nes sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
7. Į apeliantės tariamą skolą už tiekiamą šilumos energiją patalpų šildymui buvo įtraukta ir šilumos energija, suvartota ruošti karštą vandenį, kurį vartojo trečiasis asmuo, kuris name yra vienintelis šilumos energijos ir karšto vandens vartotojas nuo 2011 m. birželio 27 d. Atsakovė į apeliantei skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, kurį suvartotojo trečiasis asmuo, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Atsakovė neturėjo teisės į apeliantei skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukti nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio, nes ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų. Todėl priešieškinis turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
8. Teismas skundžiamojoje nutartyje nepasisakė dėl esminės teisės taikymo klaidos parenkant šilumos paskirstymo metodus apeliantės name. Teismas netyrė įrodymų ir nesiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį atsakovė faktiškai gavo ginčo laikotarpiu.
9. Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl esminės teisės taikymo klaidos priskaičiuojant apeliantei delspinigius. Teismas neįvertino, kad atsakovė neteisėtai ir nepagristai priskaičiavo apeliantei delspinigius, nors nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenumato. Todėl atsakovė neturi teisės skaičiuoti ir reikalauti nei palūkanų, nei delspinigių (CK 6.258 str. 1 d.).
10. Teismas neišsprendė apeliantės prašymo dėl termino atnaujinimo, nes nenustatė nei termino pradžios, nei jo pabaigos. Teismas  nesiaiškino, kada apeliantė objektyviai ir subjektyviai sužinojo apie teisės taikymo klaidą, todėl nutartis yra nemotyvuota, o tai yra absoliutus jos negaliojimo pagrindas. Dėl to bylą grąžintina į pirmą instancija spręsti dėl skundo pateikimo termino, o nustačius, kad jis praleistas – spręsti, ar yra pagrindas jį atnaujinti.
11. Jei teismas laikytų, kad terminas praleistas, tai apeliantė prašo jį atnaujinti, nes jis yra praleistas labai nežymiai ir tik dėl apeliantės sąžiningo nesupratimo apie teisės taikymo klaidą ir sąžiningo nežinojimo apie galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu. Tai, kad sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ieškovei paaiškėjo tik 2017 m. birželio 12 d., kai Kauno apylinkės teisme per parengiamąjį posėdį apeliantės atstovas išaiškino apeliantei kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 turinį, reikšmę ir pasekmes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).
15. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
16. Atskirasis skundas netenkintinas.
17. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė teisės į teismą įgyvendinimo priemonė. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Taigi, proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms, be to, prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (CPK 368 str.).

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo

18. Apeliantės teigimu, skundžiamoje nutartyje nepasisakyta dėl prašymo atnaujinti procesą termino pradžios, jo pabaigos, todėl nutartis yra nemotyvuota, kas sudaro pagrindą jos panaikinimui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
19. CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).
20. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė argumentus, kuriais remiantis sprendė, jog apeliantė pažeidė CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą prašymo atnaujinti procesą pateikimui. Pažymėtina, kad motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame sprendime iš esmės visiškai nėra motyvų. Todėl apeliantės atskirajame skunde nurodomi argumentai neleidžia konstatuoti tokio skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindo. Šiame kontekste paminėtina, kad apeliantė savo skunde prašo atnaujinti terminą, taigi, akivaizdu, kad bet kuriuo atveju šis klausimas gali būti išspręstas ir apeliacinės instancijos teisme, o tokiu atveju grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nėra įstatyminio pagrindo (CPK 329 str. 1 d.).
21. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir kitokių CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.).

Dėl CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų

22. Pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas, spręsdamas dėl prašymo pagrįstumo, patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepažeidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir ar pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais.
23. Apeliantės prašomoje atnaujinti procesą byloje teismo sprendimas priimtas 2014 m. sausio 16 d., įsiteisėjo 2014 m. vasario 16 d. Pagal tuomet galiojusias CPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatas prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju negalėjo būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai. Taigi, pagal sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) metu galiojusias procesinės teisės normas toks prašymas galėjo būti pateiktas tik iki 2015 m. vasario 16 d.
24. CPK 368 straipsnio, reglamentuojančio prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus, redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. yra pasikeitusi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2017 m. liepos 14 d., nurodė naująją CPK 368 straipsnio 2 dalies redakciją, kurioje numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, (tik – teismo past.) išskyrus šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus.
25. Tačiau pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam terminui (CPK 75 str. 1 d.). Todėl darytina išvada, kad nuo 2015 m. vasario 17 d. apeliantei galimybė teikti prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014 jos nurodomu atnaujinimo pagrindu – CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas - jau buvo išnykusi. Nuo 2017 m. liepos 1 d. pasikeitę prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminai nepakeičia tų terminų, kurie iki to laiko jau buvo pasibaigę, t. y. išnykus teisei atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, net ir esant pasikeitusiam įstatyminiam reglamentavimui, tokia teisė iš naujo nebegali atsirasti vien dėl naujos CPK  368 straipsnio redakcijos įsigaliojimo (nebent būtų specialiai aptartas klausimas dėl naujojo termino taikymo atgal).
26. Nors CPK 78 straipsnio 1 dalis numato galimybę atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad šis įstatymo nustatytas terminas (vieneri metai) yra naikinamasis ir todėl tik tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė teisinė situacija, teismai turi teisę spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį  civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015 ir joje nurodytą praktiką).
27. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia, kad nagrinėjamu atveju būtų susiklosčiusi išskirtinė situacija. Tai, kad kasacinis teismas, plėtodamas teisminę praktiką, suformuluoja/pakeičia įstatymo aiškinimą ar kitokias teisminės praktikos taikymo taisykles, nėra pagrindas peržiūrėti jau anksčiau išnagrinėtas bylas, kuriose buvo spręsta kitaip, kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia išskirtinės situacijos kaip pagrindo naikinamojo termino atnaujinimui.
28. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad apeliantė, pateikusi 2017 m. liepos 14 d. prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje (sprendimo įsiteisėjimo metu galiojusi redakcija) nustatytą vienerių metų terminą tokiam prašymui pateikti.
29. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė yra praleidusi ir CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą (atnaujinamąjį) terminą tokiam prašymui paduoti.
30. Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Apeliantės teigimu, ji tik 2017 m. birželio 12 d. sužinojo apie galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo, tačiau šių argumentų nepagrindus, jie laikytini nepagrįstais (CPK 12 str., 178 str.).
31. Apeliantė prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, kurioje, apeliantės teigimu, pateikti išaiškinimai patvirtina civilinėje byloje Nr. 2-94-661/2014 priimto sprendimo neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog tik 2017 m. birželio 12 d. galėjo sužinoti ir faktiškai sužinojo apie minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimą, juolab kad ji, kaip apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyta, yra atstovaujama asociacijos „Savininkų ir vartotojų gynimo sąjunga“, kurios vadovu yra P. M., kuriam minėta kasacinio teismo nutartis neabejotinai buvo žinoma ir anksčiau. Apeliantė apie aplinkybę dėl, jos manymu, netinkamo Taisyklių nuostatų taikymo prašomoje atnaujinti procesą byloje taip pat galėjo ir turėjo žinoti jau paskelbus sprendimą toje byloje.
32. Apeliantės pateikti argumentai, kad ji apie aiškią teisės taikymo klaidą sužinojo iš atstovo tik 2017 m. birželio 12 d., nesudaro pagrindo termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Visų pirma, toks faktas byloje ir niekaip neįrodytas, antra, laikant procesinių terminų atnaujinimo priežastis svarbiomis tokiais atvejais – kai asmuo nurodo sužinojęs apie aiškią taikymo klaidą iš kitų asmenų paaiškinimų/konsultacijų ir pan. – būtų sudaromos prielaidos spręsti dėl terminų atnaujinimo iš esmės niekaip objektyviai negalimų patikrinti aplinkybių pagrindu. 

Dėl bylos esmės

33. Nors, kaip minėta, prašymas dėl proceso atnaujinimo negalėjo būti teikiamas ir netenkintinas CPK 368 straipsnio  pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju ir iš esmės nėra pagrindo bylos atnaujinimui dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri apeliantės grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-916/2017.
34. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2005; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007). Klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).
35. Apeliantė proceso atnaujinimą byloje grindžia kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje suformuota praktika – teisės normos aiškinimo taisykle dėl pranešimo energijos tiekimo įmonei apie šildymo būdo pakeitimą tvarkos. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši teisės normos aiškinimo taisyklė 2014 m. sausio 16 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo suformuluota, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sprendime buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Vien ta aplinkybė, kad kasacinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartyje pateikė teisės normos, aktualios ir civilinei bylai Nr. 2-94/2014, išaiškinimą nesuponuoja išvados, kad 2014 m. sausio 16 d. sprendimo priėmimo metu tuo klausimu buvo aiški nuostata, kurios pirmosios instancijos teismas netaikė ar kad pirmosios instancijos teismas netaikė imperatyviosios teisės normos. Priešingai, jau vien pats išaiškinimo teikimo reikalingumo faktas kaip tik reiškia, kad  teisės akto taikymo klausimas nebuvo aiškus.  Aiški teisės normos taikymo klaida yra tuomet, kai netaikoma ar netinkamai taikoma konkrečioje teisės normoje esanti aiški nuostata, kurią reikia byloje taikyti. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad teisės normos aiškinimo taisyklė neturi atgalinio veikimo, o apeliantės nurodomas principas – lex retro non agit (teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios) taikomas tik teisės norminiams aktams, dėl ko negali būti panaikinama apeliantės pareiga sumokėti įsiteisėjusiu sprendimu priteistą skolą atsakovei.
36. Apeliantė prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu grindė ir tuo, kad 2014 m. sausio 16 d. sprendime šalių ginčui teismas taikė ginčo metu negaliojusių Taisyklių nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šis argumentais neturi esminės reikšmės, nes apeliantė toje byloje neįrodė teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos fakto, dėl ko būtų buvęs pagrindas nutraukti energijos tiekimo sutartį. Taigi, apeliantės įrodinėjamas kaip neteisingas Taisyklių taikymas neturi įtakos 2014 m. sausio 16 d. sprendimo teisėtumui.
37. Apeliantės atskirajame skunde nurodyti kiti argumentai faktiškai yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės esant atnaujintai bylai, todėl jie nenagrinėtini.
38. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai netenkino prašymo atnaujinti procesą. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                            Alvydas Poškus