Civilinė byla Nr. e2-72-577/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01533-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.3.2.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės A. Z. ieškinį atsakovui M. B. dėl priverstinio akcijų pardavimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Izovoltas“,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. Z. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priverstinai parduoti atsakovui M. B. (toliau – ir atsakovas) priklausančias uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Izovoltas“ (toliau – ir bendrovė, trečiasis asmuo) 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų ieškovei, akcijų kainą nustatant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.118–2.119 straipsniuose nustatyta tvarka, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: nusprendė priverstinai parduoti atsakovui M. B. priklausančias UAB „Izovoltas“ akcijas – 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų – ieškovei A. Z., akcijų kainą nustatant CK 2.118–2.119 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. už kainą, kurią nustatys teismo paskirtas (-i) ekspertas (- i); iš atsakovo ieškovei priteisė 6 115,98 Eur, UAB „Izovoltas“ – 15 228,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 9,45 Eur pašto išlaidų.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik patikslino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta, paskirta ekspertizė UAB „Izovoltas“ akcijų rinkos kainai nustatyti, o ekspertizę pavesta atlikti ekspertui A. K..

5.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. uždraudimo atsakovui be ieškovės sutikimo naudotis jam priklausančių 50 procentų (100 vnt.) paprastųjų nematerialiųjų vardinių UAB „Izovoltas“ akcijų suteiktomis balsavimo teisėmis, nes bendrovėje iki šios dienos vis dar kyla trikdžių priiminėjant aktualius veiklos sprendimus, taikymo.

6.       Teisme 2025 m. rugpjūčio 25 d. gautas ekspertizės aktas, o 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.

7.       Atsakovas M. B. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašė įpareigoti UAB „Izovoltas“ ir jos vadovę (ieškovę) A. Z. bendrovės vardu sudaryti sandorius bei priimti sprendimus dėl bendrovės ilgalaikio turto investavimo, įsigijimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos tik gavus atsakovo, kaip bendrovės akcininko, pritarimą.

8.       Prašyme nurodė, kad ilgai besitęsiant bylos nagrinėjimui ir atsižvelgiant į ieškovės išreikštą norą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, nes ekspertas nurodė, jog bendrovės vertė labiausiai priklauso nuo jos pagrindinio turto – nekilnojamojo turto vertės, tačiau šį turtą ieškovė vis siekia parduoti. Pardavus bendrovės nekilnojamąjį turtą bendrovės vertė sumažėtų, dėl to nukentėtų ir atsakovas, jeigu iš jo bendrovės akcijos nebūtų išpirktos. Taip pat nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones iki civilinė byla bus išspręsta ir jos sprendimas bus įvykdytas, bus apsaugotas ir išsaugotas bendrovės turtas bei užkirstas kelias žalos bendrovei atsiradimui. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė gali piktnaudžiauti jai priklausančiomis teisėmis, gali laisvai disponuoti bendrovės turtu ir tokiu būdu siekti sumažinti bendrovės akcijų vertę, o tai atsakovui sukeltų tiesioginę žalą jeigu teismo sprendimas nebūtų įvykdytas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ekspertizės metu nustatyta bendrovės akcijų kaina yra didelė, dėl to kyla pagrįstų abejonių ar ieškovė yra finansiškai pajėgi įvykdyti teismo sprendimą ir per CK numatytą terminą išpirkti bendrovės akcijas iš atsakovo. Atsakovo vertinimu, kyla pagrįsta rizika, kad bendrovės akcijos nebus išpirktos ir atsakovas toliau liks bendrovės akcininku. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrins atsakovo ir bendrovės interesų balansą, nes jų pagrindu atsakovas bus apsaugotas nuo galimo bendrovės turtinės padėties bloginimo, turimo turto sumažinimo, apsunkinimo, o bendrovei pagal savo pobūdį nurodyti draudimai pernelyg nesuvaržys jos kasdieninės veiklos, nes jie bus taikytini veiksmams, kurie paprastai nėra atliekami dažnai, tačiau yra svarbūs bendrovės turtui ir vertei išsaugoti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

10.       Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažinta, jog laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis norima įpareigoti atlikti veiksmus, siekiant užkirsti kelią žalai, yra taikomos kaip konservacinė priemonė, kuri veikia tik į ateitį ir negali galioti atgaline data (retrospektyviai). Pagrindinis tokių priemonių tikslas yra išlaikyti esamą padėtį ginčo nagrinėjimo metu, užtikrinant, kad teisinė situacija nepasikeistų ir būtų užkirstas kelias galimai žalai atsirasti ar padidėti, tačiau jos negali būti naudojamos naujai teisinei padėčiai sukurti.

11.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas siekia apriboti bendrovės disponavimą turtu be jo sutikimo, tačiau nėra pareiškęs jokio materialaus reikalavimo, kurį šios priemonės turėtų užtikrinti. Be to, teismo vertinimu, prašymas grindžiamas tik subjektyviomis prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais apie galimą žalą, nepateikiant jokių faktinių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę bendrovės turtui ar akcijų vertei.

12.       Teismas taip pat nurodė, kad akcijų rinkos kaina nustatoma pagal teismo sprendimo priverstinai parduoti akcijas įsiteisėjimo datą, t. y. 2025 m. kovo 25 d. Dėl to bet kokie vėlesni ieškovės veiksmai su nekilnojamuoju turtu nebegali pakeisti atsakovo išperkamų akcijų vertės. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė atlieka sąmoningus veiksmus, siekdama tikslingai sumažinti bendrovės vertę, todėl atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

13.       Atsakovas M. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Ieškovė, kaip bendrovės vadovė, jau ilgą laiką siekė bei toliau siekia ir ateityje sieks parduoti trečiajam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad bendrovės vertė priklauso nuo jos pagrindinio turto – nekilnojamojo turto vertės. Pardavus bendrovės nekilnojamąjį turtą, bendrovės vertė sumažėtų, dėl to nukentėtų ir atsakovas tuo atveju, jeigu iš jo bendrovės akcijos nebūtų išpirktos.

13.2.                      Kadangi nustatyta akcijų išpirkimo kaina yra itin didelė, ieškovė gali būti finansiškai nepajėgi jas išpirkti. Prognozuodama, kad atsakovas liks akcininku, ieškovė gali sąmoningai bloginti bendrovės finansinę būklę. Dėl to ieškovės veiksmai su turtu turi būti ribojami jau dabar.

13.3.                      Teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovo nurodomomis aplinkybėmis ir dėl to netinkamai išsprendė atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas prašo pritaikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kurios nedarytų absoliučiai jokios įtakos kasdienei bendrovės veiklai. Jos yra susijusios išimtinai su ilgalaikio turto disponavimo sąlyginiais apribojimais.

13.4.                      Bylos nagrinėjimas tęsiasi jau ilgą laiką ir nežinia kiek ilgai dar truks, nes ieškovė inicijavo pakartotinės ekspertizės atlikimą. Dėl to yra būtina užtikrinti, kad atsakovui priklausančių akcijų vertę nesumažėtų.

14.       Ieškovė A. Z. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo netenkinti atsakovo atskirojo skundo ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Teismas teisingai nurodė, kad neįrodytos visos sąlygos privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

14.2.                      Teismas pagrįstai įvertino, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes akcijų išpirkimo vertę privalės mokėti pati ieškovė, o ne trečiasis asmuo.

14.3.                      Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės trikdytų bendrovės veiklą ir neleistų ieškovei tinkamai atlikti savo, kaip vadovės pareigų.

15.       Trečiasis asmuo UAB „Izovoltas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo netenkinti atsakovo atskirojo skundo ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovas nėra byloje pareiškęs savarankiško reikalavimo, kurio užtikrinimui teismas turėtų taikyti jo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

15.2.                      Teismas pagrįstai įvertino, kad bendrovės turto pardavimas po 2025 m. kovo 25 d., t. y. sprendimo įsiteisėjimo dienos, nedaro jokios įtakos bendrovės akcijų vertei nustatinėjamai pagal galiojantį teismo sprendimą ir atsakovo turtui.

15.3.                      Atsakovas neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė/bendrovė atliko veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ar kitų aplinkybių, kurios įrodo, jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

17.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. vasario 4 d. gautas apelianto prašymas priimti naujus įrodymus – 2025 m. rugpjūčio 29 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties kopija; komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), skelbimo kopiją; UAB „Izovoltas“ 2023 m. finansinės atskaitomybės kopiją. Apeliantas prašyme nurodo, kad šie įrodymai pagrindžia, jog ieškovė, būdama bendrovės vadove, savo aktyviais veiksmais blogina trečiojo asmens finansinę padėtį, sistemingai parduota bendrovės nekilnojamąjį turtą, kuris sudaro pagrindinę jos vertę. Tokie ieškovės veiksmai, apelianto įsitikinimu, kelia tiesioginę žalą ne tik bendrovei, bet ir jos akcininkams.

18.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi, dalyvaujantiems byloje asmenims iš esmės yra suteikta galimybė pateikti naujus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau siekdami realizuoti šią savo procesinę teisę jie turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.

19.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik dabar ir kodėl jų neteikė pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad visi šie teikiami įrodymai egzistavo jau pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)būtinumo. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina remdamasis tais įrodymais, kurie buvo pateikti ir ištirti pirmosios instancijos teisme. Apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo, o proceso šalys privalo veikti sąžiningai ir procesinėmis teisėmis naudotis laiku, todėl vėlesnis įrodymų teikimas, nepagrindus objektyvių jų pateikimo kliūčių pirmosios instancijos teismui, vertintinas kaip proceso vilkinimas ir neatitinka civilinio proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principų.

20.       Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis įstatymo reglamentuota ir kasacinio teismo suformuota praktika dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, todėl teismas nepriima apelianto teikiamų rašytinių duomenų, kaip naujų įrodymų į bylą.

Dėl atskirojo skundo argumentų

21.       Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.

22.       Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti UAB „Izovoltas“ ir jos vadovę (ieškovę) A. Z. bendrovės vardu sudaryti sandorius bei priimti sprendimus dėl bendrovės ilgalaikio turto investavimo, įsigijimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos tik gavus atsakovo, kaip bendrovės akcininko, pritarimą. Pirmosios instancijos teismas jas taikyti atsisakė, konstatuodamas, kad atsakovas neįrodė jokių ieškovės veiksmų, sąmoningai nukreiptų į bendrovės vertės mažinimą, taip pat nurodydamas, jog ieškovės su bendrovės nekilnojamuoju turtu atliktini veiksmai nedarytų įtakos nustatinėjamai bendrovės akcijų vertei ir tai nekeistų iš atsakovo išperkamų akcijų vertės, nes akcijų rinkos kaina šioje byloje yra nustatinėjama būtent 2025 m. kovo 25 d., t. y. teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną. Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindė tuo, kad ekspertizės akte aiškiai nurodyta, jog bendrovės vertė priklauso nuo jos pagrindinio turto – nekilnojamojo turto vertės. Pardavus bendrovės nekilnojamąjį turtą, bendrovės vertė sumažėtų, dėl to nukentėtų ir atsakovas tuo atveju, jeigu iš jo bendrovės akcijos nebūtų išpirktos, o atsižvelgiant į tai, kad akcijų vertė didelė, ieškovė gali būti finansiškai nepajėgi jas išpirkti.

23.       Minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: nusprendė priverstinai parduoti atsakovui M. B. priklausančias UAB „Izovoltas“ akcijas – 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų – ieškovei A. Z., akcijų kainą nustatant CK 2.118–2.119 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. už kainą, kurią nustatys teismo paskirtas(-i) ekspertas (-ai). Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi, klausimas dėl akcijų išpirkimo iš esmės yra išnagrinėtas ir dabartinėje stadijoje yra sprendžiamas likęs ginčas dėl  UAB „Izovoltas“ akcijų vertės nustatymo ir faktinio akcijų išpirkimo proceso nustatymo pagal CK.

24.       Atsakovas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia, kad ieškovė nepablogintų bendrovės turtinės padėties, dėl kurios sumažėtų ir bendrovės akcijų vertė, nes ieškovei neišpirkus iš atsakovo bendrovės akcijų, jis patirtų žalą. Prašymą grindžia aplinkybe, kad bendrovės vertė itin priklauso nuo nekilnojamojo turto vertės, tačiau šį turtą ieškovė siekia parduoti. Taigi, atsakovas iš esmės prašo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalyje 12 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę. 

25.       CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, kad laikinąja apsaugos priemone gali būti įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Tokiu atveju turi būti reiškiamas ir prevencinis ieškinys. Prevencinis ieškinys yra specifinis asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuriuo siekiama užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausti atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti (CK 1.138 straipsnio 3 punktas). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinį ieškinį reiškianti šalis gali prašyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę, iš esmės sutampančią su ieškinio reikalavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2147/2013).

26.       Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra pareiškęs jokio materialaus teisinio reikalavimo, kurio užtikrinimui teismas turėtų taikyti jo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

27.       Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Nurodyti principai reikalauja, kad būtų užtikrinta šalių teisių pusiausvyra – būtų įvertinti šalių teisėti interesai, nei vienai iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, netaikant didesnių suvaržymų, nei reikalinga užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taip pat pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti tikimybę, jog kita bylos šalis gali atlikti nesąžiningus veiksmus, siekdama išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020, 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021 37 punktas).

28.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytoje teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad atsakovas net ir nepareiškęs prevencinio reikalavimo, turėjo pareigą įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui (šiuo atveju atsakovui). Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų atitinkamų veiksmų ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertina ne galimą ieškovės nesąžiningą elgesį santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o jos atliekamus ar realiai ketinamus atlikti veiksmus, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti tiek bendrovės, tiek galimai ir savo turtinę padėtį tokiu būdu, jog būtų apsunkintas tikėtinai palankaus, šiuo atveju atsakovui, teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas taikyti ieškovei apribojimus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių jos nesąžiningą siekį pabloginti bendrovės turtinę padėtį, nenurodė ir neteikė, nors būtent jam teko tokių aplinkybių įrodinėjimo našta.

29.       Nėra pagrindo sutikti su atsakovo atskirojo skundo argumentais, kad pardavus bendrovės nekilnojamąjį turtą, bendrovės vertė sumažėtų ir dėl to nukentėtų atsakovas tuo atveju, jeigu iš jo bendrovės akcijos nebūtų išpirktos.

30.       Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad bendrovės akcijų rinkos kaina nustatoma pagal 2025 m. kovo 25 d., t. y. sprendimo įsiteisėjimo datą, būklę. Dėl to jokie vėlesni (po šios datos) atliekami veiksmai su bendrovės turtu negali pakeisti teismo nustatomos išpirkimo kainos. Atitinkamai rizika, kad akcijų vertė sumažės bylos nagrinėjimo metu, teisiniu požiūriu neegzistuoja – atsakovas gaus būtent tą sumą, kuri bus nustatyta ekspertizės būdu pagal fiksuotą datą. Kaip jau minėta, atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra paremtas išimtinai samprotavimais ir prielaidomis, t. y. atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ieškovė realiai ėmėsi atitinkamų veiksmų ir mažina bendrovės vertę. Taigi kol nėra įrodyta priešingai, preziumuojama, kad bendrovės vadovė veikia bendrovės interesais. 

31.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškovę ir bendrovę sieja fiduciariniai santykiai (CK 2.87 straipsnis), todėl ji privalo veikti išimtinai bendrovės interesais. Atsakovo nurodomi argumentai dėl galimo turto nuvertinimo yra nepagrįsti bei neįrodyti, nes vadovės elgesio standartus ir bendrovės turto saugumą garantuoja imperatyvios CK 2.87 straipsnio nuostatos bei asmeninė vadovės turtinė atsakomybė. Dėl to papildomas vadovės diskrecijos ribojimas iš esmės galėtų prieštarauti bendrovės valdymo organų kompetencijų pasiskirstymui ir nepagrįstai kvestionuoti įstatymu įtvirtintą vadovo sąžiningumo prezumpciją. Be to, atsakovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra iš esmės bandymas perimti bendrovės valdymą ir įvesti kontrolės mechanizmą, todėl  įpareigojimas gauti akcininko pritarimą sandoriams pažeistų vadovo kompetencijos autonomiją. Toks ribojimas galėtų paralyžiuoti bendrovės ūkinį operatyvumą, pakenktų jos santykiams su verslo partneriais ir, galiausiai, galėtų padaryti žalą pačiai bendrovei, kurios vertę atsakovas siekia išsaugoti.

32.       Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė, pati savaime nėra teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ilga proceso trukmė yra objektyvi teisinio ginčo sudėtingumo pasekmė (ypač kai skiriama ekspertizė), o ne ieškovės piktnaudžiavimas ar nesąžiningumas. Proceso šalys turi teisę į išsamų įrodymų tyrimą, įskaitant pakartotinę ekspertizę, jei tai būtina teisingam sprendimui priimti. CPK nenumato prevencinių priemonių dėl ilgo bylos nagrinėjimo. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tada, kai įrodoma reali grėsmė, o ne tiesiog faktas, kad bylos nagrinėjimas užtrunka.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

33.       Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui atsakovo nurodytų argumentų bei jo pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                      Jadvyga Mardosevič