Baudžiamoji byla Nr. 1A-643-150/2016
Proceso Nr. 1-03-5-00003-2015-0
Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.4.4.;
1.1.9.8; 1.2.17.3.; 2.1.7.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teisėjų Viktoro Kažio ir Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Baliukonienei,
nuteistajam R. S. ir jo gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,
nuteistojo R. V. gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S., nuteistojo R. V. gynėjo ir M. M., kurio turtas konfiskuotas, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 778,20 Eur (180 MGL) dydžio bauda.
R. S. į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. sausio 29 d.
R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 7 532 Eur (200 MGL) dydžio bauda.
R. V. į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. sausio 29 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, automobilis „Audi A4“, v/n (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas, draudimo polisas, techninės apžiūros kortelė ir raktas, taip pat automobilis „Nissan Terrano“, v/n (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas ir 2 raktai konfiskuoti.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas S. M. (S. M.) pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
R. S. ir R. V. nuteisti už tai, kad jie su S. M., veikdami bendrininkų grupe ir pažeisdami nustatytą tvarką, gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:
Pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, nuo 2015 m. sausio 27 d., apie 17.10 val., iš Švenčionių rajono, (duomenys neskelbtini), keliu Pabradė – Vilnius Nemenčinės miesto link, R. V. automobiliu „Nissan Terrano“, v/n (duomenys neskelbtini), iki 17:36 val., S. M. automobiliu „Ford Maverick“, v/n (duomenys neskelbtini), kuriame buvo 4 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 3 500 pakelių cigarečių „Fest7“ su BR banderolėmis, ir R. S. automobiliu „Audi A4“, v/n (duomenys neskelbtini), kuriame buvo 1 500 pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 pakelių cigarečių „Fest7“ su BR banderolėmis, iki 17:38 val. į Nemenčinės mišką, esantį Vilniaus rajone, Nemenčinės seniūnijoje, kelio Zarasai – Švenčionys – Vilnius 143 kilometre, gabeno jų vairuojamuose automobiliuose sudėtas cigaretes, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL sumą ir sudarė 20 969 Eur.
R. S. ir R. V. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje.
Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pateiktas byloje surinktų įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, taip pat teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų.
Teismas nepagrįstai atmetė R. S. ir kitų nuteistųjų parodymus kaip nepatikimus, o rėmėsi prielaidomis apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, skyrėsi, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių jų nepatikimumą, nėra pakankamas pagrindas atmesti šiuos parodymus kaip nepatikimus. Pasak R. S., jis įsigijo keturias cigarečių dėžes, rastas jo vairuotame automobilyje „Audi A4“, miške iš nepažįstamo asmens, su kuriuo buvo iš anksto susitaręs. Būtent šiuo tikslu apeliantas važiavo į mišką. Jam nebuvo žinoma, kad toje pačioje vietoje bus kiti nuteistieji. Nei pastarųjų, nei liudytojų parodymais ar kitais objektyviais įrodymais nebuvo paneigtos jo nurodytos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, skundžiamame nuosprendyje neteisingai konstatuota, kad R. S., vykdydamas bendrininkų susitarimą, atvežė į mišką cigaretes parduoti. Tai paneigia ir byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad automobilyje „Ford Maverick“ buvo daug laisvos vietos, todėl automobilyje „Audi A4“ rastos keturios cigarečių dėžės būtų tilpusios į pirmą transporto priemonę. Liudytojas V. S. (V. S.) patvirtino apelianto duotus parodymus dėl vykimo į mišką tikslo. Teismas atmetė šio liudytojo parodymus vien remdamasis ta aplinkybe, kad pastarasis ikiteisminiame tyrime buvo įtariamasis, nors dėl jo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Toks V. S. parodymų atmetimo pagrindas negali būti tinkamas, tuo labiau kad jo parodymai baudžiamajame procese buvo nuoseklūs. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad R. S. iki sulaikymo tiesiogiai ar techninėmis priemonėmis bendravo su kitais nuteistaisiais. Visi nuteistieji nuosekliai teigė, kad jie tarpusavyje nėra pažįstami, nepalaiko ryšių, o žino vieni kitus tik iš matymo. Tik R. V. ir S. M. yra geri pažįstami, todėl apeliantą pripažinti jų bendrininkų nėra teisinio pagrindo. Tokiu būdu byloje nėra nė vieno įrodymo, leidžiančio daryti išvadą, kad apeliantas disponavo cigaretėmis turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip realizuoti.
R. S. teigimu, skundžiamo nuosprendžio argumentai, susiję su nuteistųjų finansinėmis galimybėmis įsigyti cigaretes, taip pat yra spėjimai ir prielaidos. Apelianto versija, kad jis skolinosi pinigų iš daugelio asmenų po truputį, nėra paneigta BPK nustatyta tvarka gautais ir ištirtais įrodymais. Teismas nenustatinėjo, iš kokių konkrečiai asmenų R. S. skolinosi pinigų ir ar jis galėjo tai daryti, taip pat kokias apeliantas galėjo turėti santaupas. Remiantis skundžiamo nuosprendžio argumentacija, galima būtų atmesti teismo išvadą, kad nuteistasis galėjo automobilyje gabenti cigaretes, nes joms įsigyti apeliantas neturėjo pinigų.
Vien ta aplinkybė, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo nustatytas asmuo, atgabenęs cigaretes, nesudaro pakankamo pagrindo R. S. pripažinti kaltu dėl nusikaltimo padarymo ir visus nuteistuosius vertinti kaip bendrininkus, nors dėl kitų įvykio vietoje sulaikytų asmenų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl R. S. nepagrįstai inkriminuoto bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais. Teismas neanalizavo, ar šioje byloje yra būtinieji bendrininkavimo požymiai, numatyti baudžiamajame įstatyme, ir kokiais konkrečiais veiksmais jie pasireiškė, o tiesiog preziumavo bendrininkų grupę. Išskyrus faktą, kad visi nuteistieji buvo sulaikyti toje pačioje vietoje ir iš matymo žinojo vienas kitą, nebuvo nustatyta jokių kontaktų tarp apelianto ir kitų nuteistųjų, kurie leistų manyti apie kokius nors jų tarpusavio ryšius. Taigi, byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad R. S. ir kiti nuteistieji veikė kartu, savo bendrais veiksmais siekė nusikalstamų tikslų.
Apeliantas papildomai nurodo, kad atsižvelgiant į neįrodytą jo ir kitų nuteistųjų bendrininkavimą darant nusikaltimą, R. S. turėtų cigarečių vertė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kaltininkas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, kai neteisėtai disponuotų akcizais apmokestinamų prekių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kita vertus, byloje neginčytinai nustatyta, kad jo vairuotame automobilyje rastų cigarečių vertė yra iš viso 4 416 Eur, kas sudaro kiek daugiau nei 116 MGL ir nesiekia BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto privalomo dydžio. Atsižvelgiant į tai, R. S. veiksmai galėjo būti kvalifikuoti tik kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1632 straipsnyje.
Dėl anksčiau aptartų argumentų, apelianto nuomone, skundžiamo nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Nuteistojo R. V. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad R. V. dalyvavo padarant šį nusikaltimą.
Be to, apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas R. V. priklausantis automobilis „Nissan Terrano“, v/n (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas ir 2 raktai.
Nuteistojo R. V. gynėjas nurodo, kad teismo išvados dėl ginamojo kaltės padarytos tinkamai neįvertinus byloje surinktų įrodymų. Byloje esantys faktiniai duomenys nepatvirtina, kad R. V. disponavo įvykio vietoje rastomis cigaretėmis ir tai padarė veikdamas su R. S. bei S. M.. Teismas vertino įrodymus tendencingai, formaliais motyvais atmetė visus kaltinamą paneigiančius įrodymus, o R. V. ir kitų nuteistųjų kaltę grindė prielaidomis.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nepasitvirtino aplinkybė, jog R. V. buvo tas asmuo, kuris apskritai turėjo galimybę disponuoti įvykio metu rastomis 19 cigarečių dėžių, būtų jų savininkas ar jo įgaliotas asmuo. R. V. baudžiamajame procese nuosekliai neigė, kad jam priklausė cigaretės ar jis gabeno, realizavo šiuos daiktus. Nuteistasis norėjo pigiau įsigyti cigarečių, o pažinojo jomis prekiavusį asmenį vardu A. (S.). R. V. pasiūlė nusipirkti cigarečių V. S. ir S. M.. Atvykus automobiliu „Nissan Terano“ į iš anksto sutartą vietą, visi trys asmenys buvo sulaikyti pareigūnų. Šiuos R. V. parodymus patvirtino nuteistasis S. M. ir liudytojas V. S.. Nuteistojo gynėjas apeliacinio skundo trečiame lape taip pat cituoja kito nuteistojo R. S. parodymus, kurie iš esmės atitinka R. V. iškeltą versiją, kuri nėra paneigta jokiais byloje surinktais įrodymais. Pabrėžiama, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens vairuotame automobilyje nebuvo rasta cigarečių, o kitą automobilį „Ford Maverick“ su penkiolika šių daiktų dėžių vairavo ne R. V..
Pasak nuteistojo gynėjo, byloje liudytojais apklaustų pareigūnų K. L., V. B., M. L. ir V. B. parodymai be asmenų sulaikymo fakto ir cigarečių buvimo vietos nustatymo iš esmės nesuteikia jokios informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą apie R. V. ir kitų asmenų kaltę. Priešingai nei konstatavo teismas, skundžiamame nuosprendyje akcentuojamas susirašinėjimo ir telefoninio pokalbio turinys su nenustatytu asmeniu vardu P. ne patvirtina, o paneigia, kad R. V. padarė inkriminuotą nusikaltimą. Apeliacinio skundo ketvirtame lape aptaręs 2015 m. sausio 27 d., 9.14 val., telefoninio pokalbio ir SMS žinučių turinį, R. V. gynėjas teigia, kad elektroniniais tinklais perduodamų duomenų turinys taip pat įrodo, kad ginamasis nedisponavo jokiomis akcizais apmokestinamos prekėmis. Nuteistasis padėjo nenustatytam asmeniui vardu P. įsigyti cigarečių, t. y. informavo, kad jis žino asmenį, kuris turi cigarečių, patarė P., kokiu automobiliu geriau vykti. Tokia pagalba įsigyjant nenustatytą kiekį cigarečių net neįvykus sandoriui neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad visi nuteistieji kartu su liudytojais V. S. ir A. K., sulaikyti įvykio vietoje, tėra tik asmenys, kurie ketino įsigyti cigarečių iš nenustatyto asmens. Vien aplinkybė, kad pareigūnai nesugebėjo nustatyti asmens, atgabenusio į įvykio vietą cigaretes, nesant kitų patikimų duomenų, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti R. V. kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, tuo labiau kad daliai sulaikytų asmenų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kadangi nuteistieji įsigijo ar ketino įsigyti tik dalį miške rastų cigarečių, kurios vertė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, dėl R. V. turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokie ginamojo konkretūs veiksmai su akcizais apmokestinamomis prekėmis laikomi kaip bendravykdytojo, arba, jeigu jis nepadarė tokių veiksmų, kokią nuteistasis suteikė būtiną pagalbą kitiems baudžiamojon atsakomybėn traukiamiems asmenims. Pats teismas pripažino, kad R. V. vyko automobiliu „Nissan Terrano“, šia transporto priemone nevežė cigarečių ir atvyko į mišką dviem minutėmis vėliau nei kiti nuteistieji. Akivaizdu, kad važiavimas automobiliu be akcizais apmokestinamų prekių negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį. R. V. ir kitiems nuteistiesiems nebuvo inkriminuoti kiti aptariamo nusikaltimo sudėties turinį sudarantys alternatyvūs veiksmai, pavyzdžiui, akcizais apmokestinamų prekių įgijimas, laikymas. Skundžiamame nuosprendyje nenustatytas ir nuteistojo, kaip padėjėjo, vaidmuo. Tokiu būdu teismas, aprašydamas nusikaltimo aplinkybes, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pasak R. V. gynėjo, net preziumuojant, kad ginamajam buvo žinoma apie kitų nuteistųjų automobiliais gabenamas cigaretes, ši aplinkybė neturi reikšmės jo veikos teisiniam vertinimui, nes R. V. nerealizavo BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.
Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl neteisėto ir nepagrįsto sprendimo konfiskuoti automobilį „Nissan Terrano“. Nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyti šios transporto priemonės konfiskavimo motyvai. Atsižvelgiant į tai, kad konfiskuotame automobilyje nebuvo rasta jokių cigarečių, jame neįrengta slėptuvė, neaišku, kokiu pagrindu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Teigia, kad byloje neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis pagrindas konfiskuoti automobilį „Nissan Terrano“, nes transporto priemonė neatitinka nė vieno baudžiamajame įstatyme nurodyto konfiskuotino turto požymio (nusikaltimo padarymo priemonė, įrankis ar rezultatas). Be to, tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu nepateikus jokių motyvų automobilis „Ford Maverick“ buvo grąžintas jo savininkui, nors transporto priemonėje buvo rasta penkiolika cigarečių dėžių. Dėl šių priežasčių, apelianto manymu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą spręsdamas turto konfiskavimo klausimą.
M. M., kurio turtas konfiskuotas, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas automobilis „Audi A4“, v/n (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas, draudimo polisas, techninės apžiūros kortelė ir raktas, ir priimti naują sprendimą dėl šio klausimo – grąžinti minėtus daiktus ir dokumentus savininkui M. M..
Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais remiantis automobilis „Audi A4“ konfiskuotas, o byloje neegzistuoja faktinis ar teisinis pagrindas taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Ši transporto priemonė negali būti laikoma nusikaltimo padarymo priemone, įrankiu ar rezultatu. Tokia išvada daroma apeliacinio skundo antrame lape cituojant teismų praktiką dėl turto konfiskavimo taikymo pagrindų (t. 5, b.l. 133). Byloje nėra neabejotinai nustatyta, kad būtent automobiliu „Audi A4“ gabentos cigaretės, rastos šioje transporto priemonėje, nes iš apklaustų asmenų parodymų matyti, kad tokie daiktai buvo tik pakrauti į transporto priemonę ir asmenys įvykio vietoje buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad cigaretės iki R. S. sulaikymo gabentos automobiliu „Audi A4“, yra tik prielaida, nepagrįsta byloje ištirtais įrodymais. Aptariamoje transporto priemonėje nebuvo įrengta jokių slėptuvių cigaretėms gabenti, be to, akivaizdu, kad jos panaudojimas neturėjo esminės reikšmės palengvinant nustatyto nusikaltimo padarymą ir nebuvo būtina tam.
M. M. pažymi, kad automobilis „Audi A4“ priklausė ne R. S., o trečiajam asmeniui, nesusijusiam su nusikaltimu, t. y. apeliantui. M. M. neperdavė transporto priemonės R. S. ar kitiems asmenims daryti kokią nors nusikalstamą veiką. Asmuo, kurio turtas konfiskuotas, dar ikiteisminiame tyrime nurodė, kad jis ketino parduoti automobilį „Audi A4“. Tai sužinojęs R. S. nusprendė išbandyti automobilį ir, jei tiks, įsigyti jį už 5 000 Lt. Todėl nuteistasis 2014 m. pabaigoje sumokėjo 1 000 Lt užstatą ir paėmė transporto priemonę. Tik vėliau R. S. pranešė apeliantui, kad transporto priemonė sulaikyta, dėl ko pirkimo pardavimo sandoris neįvyko. Dėl šių aplinkybių, M. M. manymu, teismas negalėjo taikyti BK 72 straipsnio nuostatų ir konfiskuoti automobilį „Audi A4“.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas padarė išvadą dėl transporto priemonės konfiskavimo net neapklausęs jo teisiamajame posėdyje ir nevertinęs jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime. Be to, tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu nepateikus jokių motyvų automobilis „Ford Maverick“ buvo grąžintas jo savininkui, nors transporto priemonėje buvo rasta penkiolika cigarečių dėžių. Tokiu būdu teismas nemotyvuotai priėmė du skirtingo pobūdžio sprendimus dėl to paties klausimo.
Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis R. S. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.
Nuteistojo R. V. gynėjas prašė patenkinti jo apeliacinį skundą.
Prokurorė prašė atmesti visus tris apeliacinius skundus.
Nuteistojo R. S. ir nuteistojo R. V. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o M. M. – visiškai ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis keičiamas, panaikinant jo dalį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalis).
Dėl R. S. ir R. V. nuteisimo pagal BK 1992straipsnio 1 dalį
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantai - nuteistasis R. S. ir nuteistojo R. V. gynėjas - apygardos teismas įvertino byloje surinktus visus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Apeliaciniuose skunduose tik deklaratyviai teigiama, kad surinktų įrodymų vertinimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau konkrečiai nenurodyta, kuo pasireiškė įstatymo pažeidimai.
BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
R. S. ir R. V. nuteisti pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su S. M. bendrininkų grupe, pažeisdami inkriminuotų teisės aktų reikalavimus, nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, 2015 m. sausio 27 d. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – iš viso 9500 pakeliais cigarečių, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 20 969 Eur.
Nuteistieji R. S. ir R. V. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jie 2015 m. sausio 27 d. padarė nusikalstamus veiksmus. R. S. apeliaciniame skunde iškėlė versiją, jog jis įsigijo keturias dėžes cigarečių, rastas jo vairuotame automobilyje „Audi A4“ miške iš nepažįstamo asmens, su kuriuo iš anksto buvo susitaręs. R. V. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad R. V. norėjo pigiau nusipirkti cigarečių ir pažinojo jomis prekiavusį asmenį, vardu Saša, su kuriuo buvo susitaręs susitikti miške.
Apygardos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai rėmėsi R. S. parodymais, duotais viso ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai nei tvirtina R. S. savo apeliaciniame skunde, jis miške ne nusipirko 4 dėžes cigarečių, o atvežė jas parduoti. Šią aplinkybę jis patvirtino ikiteisminiame tyrime apklaustas net tris kartus: teigė, jog Švenčionyse iš matymo pažįstamas asmuo pasiūlė užsidirbti pinigų – už 100 Eur nuvežti iš Švenčionių į Nemenčinę 4 dėžes cigarečių. Jis sutiko, nes buvo reikalingi pinigai (t. 2, b. l. 31-32, 40-42, 45-46). Teisiamajame posėdyje R. S. pakeitė parodymus ir tvirtino, kad jis Nemenčinės miške nusipirko 4 dėžes cigarečių iš pažįstamo asmens, kurio nežino nei vardo, nei pavardės. Cigaretes nupirko už 800 JAV dolerių, kuriuos pasiskolino „<...> iš visų po truputį“ (t. 5, b. l. 82-83). R. S. nepaaiškino, dėl kokių motyvų pakeitė parodymus. Viso proceso metu V. S. nepripažino, jog jis skolino ar ketino paskolinti nuteistiesiems pinigų, o už kratos metu surastus pinigus, t. y. 1685 Eur pats norėjo nusipirkti 2 ar 3 dėžes cigarečių savo reikmėms. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai atmetė R. S. teisme iškeltą versiją apie tai, jog jis miške nusipirko 4 dėžes cigarečių, nes šios aplinkybės nepatvirtino jokie bylos duomenys. Nei kiti nuteistieji, nei liudytojas V. S. nepatvirtino skolinęs R. S. 800 JAV dolerių ar bent jų dalį. Nustatyta, jog asmens kratos metu pas jį buvo surasti tik 9,42 Eur, o teisiamajame posėdyje pats paaiškino, kad pajamų jokių neturi, niekada nėra dirbęs (t. 5, b. l. 82-83). R. S. deklaratyviai, tik pateikdamas savo subjektyvią nuomonę, apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojas V. S. patvirtino jo duotus parodymus dėl vykimo į mišką tikslo. Šis apeliacinio skundo argumentas nepasitvirtino, nes tokių parodymų liudytojas V. S. nedavė (t. 5, b. l. 58-59). Jis paaiškino, jog R. S. pažįsta, tačiau su juo nebendrauja, jie nevažiavo vienu automobiliu, o miške jį sutiko atsitiktinai (t. 5, b. l. 58-59). Kolegija nesutinka su R. S. skundo teiginiu, jog byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas paneigia, kad jis atvežė į mišką cigaretes parduoti, nes automobilyje „Ford Mavernik“ buvo daug laisvos vietos, todėl automobilyje „Audi A4“ rastos 4 cigarečių dėžės būtų tilpusios į pirmą transporto priemonę.
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kažkuris iš nuteistųjų – viso 19 dėžių su cigaretėmis ketino gabenti vienu automobiliu. Įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 16-21) ir daiktų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 22-37) nustatyta, jog automobiliai „Audi A4“ ir „Ford Maverick“ stovi miške ant keliuko 10 m atstumu vienas nuo kito: pirmame automobilyje rastos 4 dėžės su 1500 pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 pakelių cigarečių „Fest 7“, o antrame automobilyje sukrauta 15 dėžių su 4000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 3500 pakelių cigarečių „Fest 7“. Visos cigaretės su Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais.
Apelianto R. S. iškelta versija apie pinigų skolinimąsi iš daugelio asmenų yra neįtikinama ir išgalvota, kadangi net jis pats negalėjo paaiškinti, kokie konkretūs asmenys ir kokias pinigų sumas jam paskolino. Nuteistieji R. V., S. M. bei liudytojai A. K., V. S. taip pat nepripažino, jog jie paskolino R. S. 800 JAV dolerių. Ši versija atmesta kaip nepasitvirtinusi.
Apeliantai – nuteistasis R. S. ir nuteistojo R. V. gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad nuteistiesiems nepagrįstai inkriminuotas bendrininkavimas.
Kaltinant asmenį bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pažymėtina, jog ši visuma yra sudėtingesnė lyginant ją su veikos požymiais, kai nusikaltimą padaro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnyje.
Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir pasisakė, kuo pasireiškė nuteistųjų R. V., R. S. ir S. M. kaip bendrininkų veiksmai. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nuosprendyje yra išanalizuoti ir aptarti visų trijų bendrininkų, t. y. R. V., R. S., S. M. bendri veiksmai. Pašalinus iš kaltinimo BK 24 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą R. V., konstatuota, kad jis veikė kaip bendravykdytojas – jis, važiuodamas priekyje, rodė kelią R. S. ir S. M., kurie į įvykio vietą atvyko beveik kartu. Pašalinus šio įstatymo taikymą, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama, jog R. V. veikė kaip organizatorius (t. 5, b.l. 117).
R. V. gynėjo nuomone, nuteistasis negali būti pripažįstamas bendrininku ir tuo aspektu, jog R. V. vairuotame automobilyje nebuvo rasta cigarečių. Atsakant į šį skundo argumentą pažymima, kad nėra būtina, jog visi bendrininkų grupės nariai gabentų cigaretes, užtenka, kad jų veiksmus apima vieninga tyčia neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL sumą.
Nuteistojo R. V. versija, jog jis į mišką vyko pirkti cigaretes, atmetama. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole nurodyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu padaryti pokalbio įrašai patvirtina, kad nuteistieji vežė cigaretes parduoti (t. 3, b. l. 128-134). R. V., rašydamas SMS žinutes ir pokalbio telefonu metu, tariasi su asmeniu, vardu „P.“, kelintą valandą susitiks, kiek nežinomam asmeniui reikia pasiimti pinigų, ar R. V. atveš visą kiekį (19) ir ar jis (t. y. „P.“) gali atvykti lengvuoju automobiliu ir per porą kartų pasiimti, kad mikroautobuso nereikėtų imti. Aptarto telefoninio pokalbio ir SMS žinučių turinys paneigia R. V. gynėjo skundo teiginį, jog nuteistasis tik padėjo asmeniui, vardu „P.“ įsigyti cigarečių, be to, kontrabandinių cigarečių ketino įsigyti ir jis su kitais nuteistaisiais bei liudytojais V. S. ir A. K.. Tą aplinkybę, kad R. S., R. V. ir S. M. veikė bendrai, įrodo duomenys, užfiksuoti kitame kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (t. 3, b. l. 135-136), kuriame nurodyta, jog 17.10 val. Pabradėje paskui R. V. vairuojamą automobilį „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo automobiliai „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (R. S. pripažino, jog šiuo automobiliu jis atvyko į mišką) ir „Ford Maverick“, valt. Nr. (duomenys neskelbtini) (nustatyta, jog jį vairavo S. M.). Visi automobiliai važiavo link Nemenčinės: 17.36 val. R. V. vairuojamas automobilis nuvažiavo į mišką, o po dviejų minučių, t. y. 17.38 val. į šią vietą atvyko ir kiti du automobiliai.
Aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai apibūdino nuteistųjų bendrininkavimą bei atskleidė objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą: patvirtino visų trijų nuteistųjų dalyvavimą darant šią nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumą, susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, o taip pat tyčios bendrumą, nes R. S., R. V. ir S. M. suvokė, kad daro nusikalstamą veiką bendrai.
Liudytojų – valstybės sienos apsaugos pareigūnų – K. L., V. B., M. L., V. B., A. K. parodymais nustatyta, kad jie miško aikštelėje sulaikė nuteistuosius ir tris automobilius, dviejuose iš jų buvo sukrautos kontrabandinių cigarečių dėžės, įvyniotos į juodos spalvos plastikinius maišus. Sulaikytieji paaiškino, kad cigaretės jiems nepriklauso, o į mišką atvažiavo tik pažiūrėti. Liudytojai patvirtino, kad įvykio vietoje nebuvo kitų automobilių ar asmenų. Šių liudytojų parodymai paneigia R. S. ir R. V. versiją, kad jie atvažiavo į mišką nusipirkti cigarečių.
Ta aplinkybė, kad miško aikštelėje taip pat buvo sulaikyti V. S. ir A. K., kuriems ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, neturi jokios reikšmės sprendžiant R. S. ir R. V. kaltės klausimą, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (t. 2, b. l. 79, 129).
Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia R. S. apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad jo veiksmai gali būti kvalifikuoti tik kaip administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK 1632 straipsnį, kadangi teismas nustatė, jog jis gabeno akcizais apmokestinamas prekes veikdamas bendrininkų grupe su R. V. ir S. M.. R. S. nusikalstamų veiksmų juridiniam vertinimui neturi reikšmės tai, kad jo vairuotame automobilyje buvo rastos tik 4 dėžės akcizais apmokestinamų cigarečių, kurių vertė yra 4 416 Eur, kas sudaro kiek daugiau nei 116 MGL ir nesiekia BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto dydžio, t. y. 250 MGL.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
M. M., kurio turtas konfiskuotas, apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jam priklausančio automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo dokumentų konfiskavimo bei grąžinti minėtus daiktus jam. Šis M. M. prašymas tenkinamas.
BK 72 straipsnis reglamentuoja turto konfiskavimo klausimus. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011).
Kolegija sutinka su M. M. skundo teiginiu, jog skundžiamame nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai, kuriais remiantis konfiskuotas automobilis „Audi A4“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš šio automobilio registracijos liudijimo, draudimo poliso, techninės apžiūros kortelės matyti, jog automobilis priklauso ne R. S., kuris gabeno cigaretes, o M. M., kuris nežinojo, kad ši transporto priemonė bus panaudota darant nusikaltimą.
Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtino, kad automobiliu „Audi A4“ išties buvo gabentos keturios dėžės cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, todėl M. M. apeliacinio skundo argumentas, jog nurodyta aplinkybė yra tik prielaida, nepagrįsta byloje ištirtais įrodymais, atmetamas kaip nepasitvirtinęs.
Kolegija ėmėsi priemonių iškviesti į teismo posėdį ir apklausti M. M., kuris dirba ir gyvena Belgijoje, tačiau telefoninio pokalbio metu jis paaiškino, kad neturi galimybės dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (telefonograma yra byloje). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis buvo perskaityti M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, jog jis ketino parduoti automobilį „Audi A4“ R. S., tačiau sandoris neįvyko (t. 1, b. l. 139-140, t. 5, b. l. 93). Kadangi ši transporto priemonė priklauso trečiajam asmeniui, nežinojusiam apie R. S. darytą nusikaltimą, todėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikytos netinkamai. Šio straipsnio pritaikymas R. S. būtų teisėtas ir pagrįstas tuo atveju, jeigu iš jo būtų konfiskuota automobilio „Audi A4“ vertę atitinkanti pinigų suma. Kadangi dėl to skundas nepaduotas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti šio klausimo nurodytu būdu. Pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Baudžiamojo proceso įstatymas apibrėžia bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ribas. M. M. ir nuteistojo R. V. gynėjas nesutikimą su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu argumentuoja dar ir tuo, jog automobilis „Ford Maverick“ buvo grąžintas jo savininkui J. P., nors šioje transporto priemonėje buvo rasta penkiolika cigarečių dėžių. Šioje byloje dėl S. M. nėra skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis apeliacine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo S. M. pagrįstumo ir teisėtumo.
Taip pat tenkinama nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinio skundo dalis, kuria prašoma panaikinti BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą dėl R. V. priklausančio automobilio „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio dokumentų konfiskavimo. Kaip buvo minėta, skundžiamame nuosprendyje šis sprendimas visai neargumentuotas, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu buvo paskirta ši baudžiamojo poveikio priemonė. Šiame kontekste pasakytina, kad automobilyje „Nissan Terrano“ išties nebuvo rasta jokių cigarečių, o nuosprendyje neaptartas nė vienas baudžiamajame įstatyme nurodytas konfiskuotino turto požymis – nusikaltimo padarymo priemonė, įrankis ar rezultatas. Kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju BK 72 straipsnio nuostatos taip pat taikytos neteisėtai ir nepagrįstai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį:
panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuota: automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas, draudimo polisas, techninės apžiūros kortelė, raktas ir grąžinti juos savininkui M. M.;
automobilis „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas, 2 raktai ir juos grąžinti savininkui R. V..
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies (t. 5, b. l. 117 arba nuosprendžio 8 lapas) esantį teiginį: „Be to, nustatytas R. V. kaip nusikaltimo organizatoriaus vaidmuo“.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Rūta Mickevičienė
Teisėjai Viktoras Kažys
Elena Vainienė