Civilinė byla Nr. e2-1116-241/2018

Proceso Nr. 2-57-3-00610-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija

3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-745-524/2018 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Metalo gamybos inžinerija“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Šilkuva“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Metalo gamybos inžinerija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys R. B., uždaroji akcinė bendrovė „Amekus“, uždaroji akcinė bendrovė „Gitana“, uždaroji akcinė bendrovė „Airgona“, uždaroji akcinė bendrovė „Alimaksa“, uždaroji akcinė bendrovė „Personalo importo sprendimai“, uždaroji akcinė bendrovė „Strogas“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „Metalo gamybos inžinerija“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Šilkuva“; nutartis įsiteisėjo 2017 m. spalio 24 d.
2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotą tyčiniu. Administratorė nurodė, kad nurodytos įmonės nemokumą (bankrotą) lėmė sąmoningas, nesąžiningas ir neteisėtas įmonės valdymo organų elgesys (neveikimas) valdant įmonę. Įmonės vadovas ir akcininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovui nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didinant įmonės įsipareigojimus, tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). 2016 m. įmonė turėjo 178 285 Eur vertės trumpalaikį turtą, ilgalaikis turtas – 17 541 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 138 335 Eur, kurie visi buvo trumpalaikio pobūdžio.
3. Nors teismas įpareigojo įmonės valdymo organus perduoti bankroto administratorei visus įmonės dokumentus ir turtą, tačiau administratorė iki šiol nėra gavusi didžiosios dalies įmonės dokumentų – buhalterinės apskaitos registrų, sintetinių ir analitinių apyvartos žiniaraščių bei turto (gamybos priemonių ir atsargų). Todėl egzistuoja tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Įmonės metinė finansinė ataskaita VĮ Registrų centrui paskutinį kartą buvo pateikta už 2016 m. Nesant duomenų, kad įmonės vadovas siekė pagerinti įmonės padėtį, vystyti veiklą, gauti pajamas, pelną, ieškoti priemonių mokumui atkurti, yra pagrindas teigti, jog R. B., įmonei tapus nemokiai, nesidomėjo jos veikla. Tokie R. B. veiksmai lėmė žalą bendrovei ir jos kreditoriams, buvo neišsaugoti apskaitos dokumentai, buhalterinė apskaita vesta aplaidžiai. Nesant buhalterinės apskaitos duomenų, neįmanomas įmonės turto bei skolininkų identifikavimas, skolų išieškojimas. Dokumentų neperdavimas administratorei leidžia spręsti, kad R. B. galimai pasisavino įmonės pinigines lėšas, kitą balansinį turtą, nesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, apsunkindamas galimybes ginti kreditorių interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi pripažino UAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotą tyčiniu.
5. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo (įmonės akcininkas ir vadovas) R. B. atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė, jam apie posėdį pranešta viešo paskelbimo būdu. Teismas nustatė, kad R. B. nebendradarbiauja su bankroto administratore, neperdavė jai įmonės dokumentų, dalį dokumentų rado R. B. sutuoktinė, dalį – įmonės darbuotojai. Taip pat teismas nustatė, kad R. B., kaip įmonės vadovas, prieš pat bankroto bylos iškėlimą (2017 m. birželio mėn.) sudarė įmonės turto perleidimo sandorį. Tuo tarpu bankroto administratorė perėmė tik du įmonės automobilius: vieną rado R. B. namuose, kitą – paliktą stotyje.
6. Teismas vertino, kad tyčinio bankroto požymių egzistavimą įrodo byloje nustatytos aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo R. B., ėjęs įmonės vadovo pareigas, nevykdė pareigos, įmonei pasiekus nemokumo būseną, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o iškėlus bankroto bylą neperdavė bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų.
7. Teismas, įvertinęs įmonės 2016 m. balansą, konstatavo, kad 2016 m. įmonė jau buvo nemoki, nes jos turtas buvo 178 285 Eur vertės, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 138 335 Eur. Teismas, remdamasis Darbo ginčų komisijos sprendimais, padarė išvadą, kad įmonės vadovas 2017 m. balandžio mėn. sudarė darbo sutartis su darbuotojais, nors atlyginimų jiems nebemokėjo nuo 2017 m. gegužės mėn. Bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2017 m. rugsėjo 13 d., kreditoriams pateikus pareiškimą.
8. Teismas, nustatęs, kad R. B. atsiliepimo į pareiškimą, įmonės finansinės apskaitos dokumentų nepateikė, sprendė, jog R. B. neįrodinėjo įmonės laikinų finansinių sunkumų, jos mokumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors įmonė buvo įregistruota 2016 m. kovo 2 d., tačiau jos 2016 m. balansas, teismo vertinimu, įrodo, jog įmonė jau 2016 m. buvo nemoki, jos per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 138 335 Eur. Teismas padarė išvadą, kad, įmonei esant nemokiai, tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį – į įmonę buvo priimami nauji darbuotojai, buvo mažinama įmonės turto masė, o kreditiniai reikalavimai įmonėje augo, įmonė dirbo nuostolingai. Teismo vertinimu, šioje byloje būtina ikiteisminio tyrimo tvarka ištirti administratorės ir kreditorių nurodomą sandorį, sudarytą 2017 m. birželio mėn. dėl atsakovės turto.
9. Teismas sprendė, kad įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes įmonės 2016 m. balansas, Darbo ginčų komisijos sprendimai, vykdomieji dokumentai, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis dėl baudos skyrimo įmonės vadovui už dokumentų neperdavimą įrodo, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis – įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, taip pat ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtas tyčinio bankroto požymis – teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

10. Suinteresuotas asmuo R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu teismo procese nedalyvaujant buvusiam įmonės vadovui, jam nežinant apie inicijuotą procesą, apsiribojant viešu pranešimu apie nagrinėjamą civilinę bylą, nors bankroto administratorei yra žinomas buvusio įmonės vadovo adresas. Teismas nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl kuratoriaus paskyrimo, taip pat pranešimas buvusiam įmonės vadovui nepagrįstai nebuvo įteiktas kitais CPK numatytais įteikimo būdais.
2. Teismo procese nedalyvaujant R. B., nebuvo nustatytos tikrosios įmonės bankroto priežastys, kurios yra susijusios su verslo nesėkme, nulemta aplinkybės, jog patalpų nuomotojas neleido patekti į nuomojamas patalpas, perėmė verslo partnerius, į savo įmonę persiviliojo didelę dalį buvusių įmonės darbuotojų. Įmonė turėjo sudariusi didelės vertės kontraktą su užsienio partneriu, tačiau dėl nurodytų priežasčių kontrakto vykdymas tapo neįmanomas.
3. Įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, įvardijamų kaip lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, o nepatenkinti kreditorių reikalavimų priežastiniu ryšiu nėra susiję su tyčiniu bankrotu. Šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti nutartyje nurodyti veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tačiau tokios galimybės R. B. neturėjo.
4. Nors teismas paminėjo 2017 m. birželio mėn. sudarytą įmonės turto perleidimo sandorį, tačiau teismas nepagrįstai netyrė sandorio sudarymo aplinkybių, nenurodė, kaip jos sąlygoja įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu.
5. Teismas tik fragmentiškai nurodė, kad bankroto administratorė yra gavusi įmonės dokumentus, tačiau nepagrindė, kokių dokumentų administratorei trūksta, jog toliau būtų atliekamos įmonės administravimo funkcijos, neanalizavo, kodėl trūkstami dokumentai leidžia įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
6. Teismas neištyrė visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių, turinčių reikšmės klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu tinkamam išsprendimui. Tai duoda pagrindą išvadai, kad teismas neatskleidė bylos esmės, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme ir procesą pirmosios instancijos teisme būtina pakartoti.
11. Suinteresuotas asmuo UAB „Amekus“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas skundžia visą teismo sprendimą, tačiau neskundžia motyvuojamosios sprendimo dalies, kurioje teismas išdėstė argumentus dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atskirajame skunde nurodomas aplinkybes, taip pat įrodymų, kad jis perdavė bankroto administratorei įmonės dokumentus.
3. Nevedama arba netinkamai vedama įmonės buhalterinė apskaita kliudo nustatyti įmonės finansinės būklės rezultatus, įvertinti turtą, todėl apelianto argumentai dėl trūkstamų dokumentų yra nepagrįsti.
12. Pareiškėja BUAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankroto administratorė UAB „Šilkuva“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad pritariama suinteresuoto asmens UAB „Amekus“ atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytiems argumentams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl suinteresuoto asmens R. B. informavimo apie procesą

14. Apeliantas R. B. teigia, kad įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu jam nedalyvaujant teismo procese ir apeliantui apie jį nežinant. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai apsiribojo viešu pranešimu apie nagrinėjamą civilinę bylą, nepagrįstai nesvarstydamas klausimo dėl kuratoriaus paskyrimo, taip pat pranešimas apeliantui nepagrįstai nebuvo įteiktas kitais CPK numatytais įteikimo būdais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
15. CPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio kopija atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismas šioje dalyje numatytu atveju priima nutartį, kurioje nurodoma procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu data.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog teismo apeliantui byloje siunčiami procesiniai dokumentai yra grąžinami neįteikti, ir siekdamas tinkamai informuoti apeliantą apie pradėtą įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu procesą, 2018 m. kovo 19 d. nutartimi nutarė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir teismo šaukimą į 2018 m. balandžio 16 d. 10 val. teismo posėdį apeliantui įteikti viešo paskelbimo būdu (5 t., b. l. 12). Taip pat teismo šaukimas į 2018 m. balandžio 16 d. 10 val. teismo posėdį dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo (su pridėtu pačiu pareiškimu) 2018 m. kovo 20 d. buvo išsiųstas apeliantui ir paštu adresu (duomenys neskelbtini) (5 t., b. l. 17, 19). Šis adresas Juridinių asmenų registre nurodytas kaip apelianto (įmonės vadovo ir akcininko) gyvenamosios vietos adresas (1 t., b. l. 54, 65; 5t., b. l. 5); pagal Gyventojų registro duomenis šiuo adresu deklaruota apelianto gyvenamoji vieta. Tačiau nurodyti procesiniai dokumentai buvo grąžinti neįteikti, pažymint, jog apeliantas jų neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą (5 t., b. l. 31).
17. Iš įmonės bankroto bylos duomenų taip pat matyti, kad procesiniai dokumentai apeliantui buvo daug kartų siunčiami paminėtu Juridinių asmenų registre ir Gyventojų registre nurodytu jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (1 t., b. l. 56, 93, 96, 105, 130, 133; 2 t., b. l. 142), tačiau jų apeliantui įteikti nė karto taip ir nepavyko – apeliantas jų neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą (2 t., b. l. 134-135, 143-144). Be to, pirmosios instancijos teismas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis nustatęs apelianto darbovietę (2 t., b. l. 143, 145-146), procesinius dokumentus bandė įteikti ir apelianto darbovietės adresu (2 t., b. l. 147), tačiau ir tokiu būdu procesinių dokumentų apeliantui įteikti nepavyko. Atskirajame skunde nedėstomi argumentai, taip pat nepateikiami juos pagrindžiantys įrodymai, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus apeliantui bandė įteikti netinkamu jo adresu, taip pat nenurodoma, kokiu konkrečiu adresu teismas turėjo siųsti apeliantui adresuotus procesinius dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirajame skunde, pažeidžiant CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintus bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nėra nurodytas apelianto gyvenamosios vietos adresas.
18. Nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neginčijamai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes procesiniams dokumentams apeliantui įteikti ir tik nepavykus jų pristatyti žinomais apelianto gyvenamosios ir darbo vietų adresais, procesiniai dokumentai apeliantui įteikti viešo paskelbimo būdu. Įvertinus tai, kad bankroto administratorė neteikė teismui prašymo skirti kuratorių, o nesant prašymo skirti kuratorių yra laikoma, jog nėra galimybės paskirti kuratorių (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2456/2013), procesinių dokumentų įteikimas apeliantui viešo paskelbimo būdu buvo galimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 130 straipsnyje įtvirtintą procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu normą, o atskirojo skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pagrindų konstatuoti BUAB „Metalo gamybos inžinerija“ tyčinį bankrotą

19. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, iki 2013 m. spalio 1 d. galiojant ĮBĮ 20 straipsnio redakcijai formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino UAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (5 punktas).
21. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).
22. Taigi pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Metalo gamybos inžinerija“ nuo 2016 m. buvo nemoki. Apeliantas šios teismo išvados pagrįstumo neginčija, tačiau teigia, kad teismas nenustatė tikrųjų įmonės bankroto priežasčių, kurios yra susijusios su verslo nesėkme, nulemta aplinkybės, jog patalpų nuomotojas neleido patekti į nuomojamas patalpas, perėmė verslo partnerius, į savo įmonę persiviliojo didelę dalį buvusių įmonės darbuotojų. Taip pat, apelianto teigimu, įmonė turėjo sudariusi didelės vertės kontraktą su užsienio partneriu, tačiau dėl nurodytų priežasčių kontrakto vykdymas tapo neįmanomas.
23. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Apeliantas savo argumentų dėl tikrųjų įmonės bankroto priežasčių nenustatymo ne tik nepagrindė jokiais įrodymais, bet ir tik itin abstrakčiai nurodė pačias faktines aplinkybes, kuriomis, be kita ko, net nesirėmė pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas, ėjęs įmonės vadovo pareigas, nevykdė pareigos, įmonei pasiekus nemokumo būseną, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki. Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.).
25. Byloje nagrinėjamu atveju UAB „Metalo gamybos inžinerija“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netinkamas UAB „Metalo gamybos inžinerija“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tyčinio bankroto požymių egzistavimą įrodo byloje nustatytos aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo R. B., ėjęs įmonės vadovo pareigas, iškėlus bankroto bylą, neperdavė bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrindė, kokių dokumentų trūksta bankroto administratorei, jog toliau būtų atliekamos įmonės administravimo procedūros, be to, apelianto manymu, teismas neanalizavo, kodėl dokumentų trūkumas leidžia įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko deklaratyviais, nepatvirtinančiais teismo išvadų nepagrįstumo.
27. Įmonės vadovo neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtu veikimu, bet ir aplaidžiu neveikimu. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Vedama buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. BAĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, jų teikimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti priežastis, lėmusias apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
28. Iš paskutinių Juridinių asmenų registrui pateiktų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016 m. įmonė turėjo 178 285 Eur vertės turto: ilgalaikio – 17 541 Eur (materialusis turtas), trumpalaikio – 159 888 Eur (atsargos, per vienus metus gautinos sumos, pinigai ir jų ekvivalentai), ateinančių laikotarpių sąnaudų ir sukauptų pajamų – 856 Eur (5 t., b. l. 8). Esant tokiems duomenims apie buvusį įmonės turtą, su juo susijusius dokumentus ir pareiškėjai jais grindžiant reikalavimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, už turto išsaugojimą atsakingas asmuo (apeliantas) ne tik neperduoda turto ir su juo susijusių dokumentų bankroto administratorei, bet ir nenurodo aplinkybių apie jų buvimo vietą, neperdavimo priežastis, o po to savo atsikirtimus grindžia iš esmės vien pareikštų reikalavimų neįrodytumu, t. y. neigia pareikštų reikalavimų pagrįstumą savo neteisėtų veiksmų pasekmėje sukurta sau naudinga situacija, nors niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Vien tai, kad tyčinio bankroto požymių įrodinėjimo našta tenka tokį reikalavimą pareiškusiai bankroto administratorei, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, niekaip nešalina apelianto pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimų pagrįstumą ir paneigiančius bankroto administratorės teikiamus argumentus ir įrodymus visais tyčinio bankroto požymių nustatymo klausimais (CPK 12, 178 straipsniai). Tokia išvada darytina, be kita ko, ir todėl, kad nagrinėjamoje situacijoje būtent apeliantui – įmonės vadovui (taip pat ir vieninteliam akcininkui), geriausiai yra/turi būti žinomos aplinkybės, susijusios tiek su jo vadovavimo pabaigoje įmonėje buvusio turto apimtimi ir struktūra, tiek su jo apskaita, būkle, likimu ir pan.
29. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad apeliantas, kaip UAB „Metalo gamybos inžinerija“ direktorius, Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu (įsiteisėjusiu 2017 m. balandžio 25 d.) administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-84-206/2017 buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 99 straipsnio 3 dalyje („tyčinis darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimas arba darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimas“) ir nubaustas 2 700 Eur bauda; taip pat pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje („nelegalus darbas“) ir nubaustas 1 000 Eur bauda; paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 2 700 Eur bauda (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatė, kad UAB „Metalo gamybos inžinerija“ direktorius R. B. pagal 2017 m. sausio mėnesio žiniaraštį, kuriame įrašytos mokamos sumos, neįtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjo 8 723 Eur (atskaičius mokesčius), iš kurių 2 600 Eur jau buvo išmokėti 12 darbuotojų. R. B., išmokėdamas 2 600 Eur darbo užmokesčio, neįtraukto į buhalterinės apskaitos dokumentus, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 7 punktų reikalavimus. Taip pat R. B. septyniems darbuotojams leido pradėti dirbti nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių ir apie jų darbo pradžią prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnio 2, 3 ir 6 dalių nuostatas.
30. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nelaikytini svarbiomis priežastimis laiku nepateikti bankroto administratorei UAB „Metalo gamybos inžinerija“ dokumentų. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto požymį.
31. Apelianto įsitikinimu, įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, įvardijamų kaip lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, o nepatenkinti kreditorių reikalavimai priežastiniu ryšiu nėra susiję su tyčiniu bankrotu. Apelianto manymu, šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti nutartyje nurodyti veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, apelianto teigimu, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra susiję su bankrutavusios įmonės valdymo organų ir (ar) dalyvių civiline atsakomybe. Pažymėtina, kad byloje dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi nurodyti įmonės vadovo ir (ar) akcininko veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
33. Apeliantas kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog byloje nėra pakankamai įrodymų reikšmingoms aplinkybėms pagrįsti ir kad teismas juos įvertino netinkamai.
34. Kiti atskirojo skundo argumentai išsamiau nenagrinėtini, dėl jų plačiau nepasisakytina, nes jie neturi esminės reikšmės teisingai išspręsti bylą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                               Danutė Gasiūnienė