Administracinė byla Nr. A-2510-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00360-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymą atsakovams R. M., A. A., J. A. ir V. K. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kupiškio komunalininkas“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą: A. A. – 101,35 Eur; J. A. – 60,76 Eur; R. M. – 43,22 Eur; V. K. M. – 43,22 Eur.

Pareiškėja nurodė, kad Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymo nuostatus (toliau – ir Nuostatai), pagal kuriuos vietinę rinkliavą privalo mokėti visi atliekų turėtojai (11 p.), o vietinės rinkliavos apskaitą vykdo paslaugos teikėjas (8 p.). Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 ir 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 buvo patvirtinti nauji Nuostatai, pagal kuriuos vietinę rinkliavą administruoja paslaugos teikėjas, vykdantis vietinės rinkliavos mokėtojų registro tvarkymą, vietinės rinkliavos apskaičiavimą, vietinės rinkliavos surinkimo organizavimą ir apskaitą, mokėjimo kontrolę (6 p.). Kupiškio rajone pagal pasirašytas 2003 m .gruodžio 31 d. komunalinių atliekų išvežimo sutartį Nr. B3-83, 2014 m. sausio 15 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. B5-01.02 ir pagal 2015 m. balandžio 14 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. B5-04.14.02 šios paslaugos teikėjas yra UAB „Kupiškio komunalininkas“. Pagal Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 22 d. įgaliojimą Nr. SI-1091(4.16) pareiškėja įgaliota atlikti visus procesinius veiksmus išieškant iš nemokių gyventojų vietinės rinkliavos mokesčius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėja paaiškino, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog ginčijamų pastatų savininkai yra J. A. ir A. A., todėl jie, vadovaujantis Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtintų Nuostatų 11 punktu, iki 2013 m. sausio 1 d. turėjo mokėti vietinės rinkliavos mokestį ir už šiuo adresu deklaruotus V. K. M. ir R. M.. Nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. TS-267 bei 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. TS-278 Nuostatų 2.3 ir 2.4 punktus vietinės rinkliavos mokėtojai yra asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą Kupiškio savivaldybėje, todėl vietinės rinkliavos mokestis skaičiuojamas kiekvienam deklaruotam gyventojui atskirai. Kadangi atsakovai A. A. ir J. A. nėra deklaravę gyvenamosios vietos ginčijamu adresu, todėl jiems vietinės rinkliavos mokestis nebeskaičiuojamas, o R. M. ir V. K. M. šis mokestis apskaičiuotas kiekvienam atskirai.

Pareiškėjos teigimu, atsakovai nėra sumokėję mokesčio, kuris A. A. ir J. A. buvo skaičiuojamas nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., o R. M. ir V. K. M. – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. Ketvirčiui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą iki 2015 m. sausio 1 d. apskaičiuojamas dydis sudarė 4,34 Eur, o nuo 2015 m. sausio 1 d. vietinės rinkliavos dydis ketvirčiui apskaičiuojamas po 4,25 Eur.

Atsakovas A. A. atsiliepime į prašymą nurodė, kad jis nesutinka su prašymo reikalavimais.

Atsakovas paaiškino, kad šeima gyvena vienkiemyje, iki rūšiavimo konteinerių yra 2 km, 2009 m. spalio mėnesį buvo pastatytas bendras konteineris, 2009 m. gruodžio mėnesį išsiuntė prašymą, kad būtų suteiktas asmeninis buitinių atliekų šalinimo konteineris, tačiau ši paslauga nebuvo suteikta. Atsakovas pažymėjo, kad 2010 m. balandžio mėnesį į Panevėžio regioninį sąvartyną išvežė 1 250 kg, o 2011–2014 metais – 1 100 kg susikaupusių buitinių atliekų, atsiskaitymo kvitų kopijas išsiuntė Kupiškio savivaldybei, tačiau ji atsisakė atleisti arba sumažinti mokestį. Atsakovo teigimu, jis 2012 m. vasario 8 d. gyvenamąją vietą deklaravo Panevėžyje, o J. A. ginčijamu adresu niekada negyveno ir nebuvo šiuo adresu deklaravusi gyvenamosios vietos. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad teisės aktai suteikia teisę buitines atliekas šalinti patiems, be to, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad asmenys būtų aprūpinti atliekų surinkimo ir išvežimo priemonėmis, o teisės aktai rinkliavą leidžia nustatyti tik tuo atveju, jei nėra galimybės sudaryti su klientu paslaugos teikimo sutarties, t. y. vartotojas moka tik už tas paslaugas, kokios numatytos pagal pasirašytą sutartį.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymą tenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo A. A. pareiškėjai priteisė 21,70 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nesumokėtos nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., iš J. A. – 34,72 Eur vietinės rinkliavos, nesumokėtos nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., iš R. M. – 34,54 Eur vietinės rinkliavos, nesumokėtos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. sausio 1 d. laikotarpio du ketvirčius ir 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 1 d. laikotarpio du ketvirčius, iš V. K. M. – 34,54 Eur vietinės rinkliavos, nesumokėtos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. sausio 1 d. laikotarpio du ketvirčius ir 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 1 d. laikotarpio du ketvirčius, kitą prašymo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog A. A. ir J. A. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis Kupiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), su statiniais. Šiuo adresu gyvenamąją vietą nuo 2006 m. kovo 10 d. yra deklaravę atsakovai R. M. ir V. K. M., o nuo 2006 m. kovo 10 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. taip pat buvo deklaravęs ir A. A.. Teismas pažymėjo, kad atsakovė J. A. šioje vietoje nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos. Teismas konstatavo, kad pareiškėja apie susidariusią vietinės rinkliavos skolą atsakovus informavo pranešimais, tačiau iki šiol atsakovai vietinės rinkliavos nėra sumokėję.

Teismas akcentavo, kad pareiškėja teikiamu prašymu iš atsakovų prašo priteisti vietinę rinkliavą, nesumokėtą nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2005 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-485/2005, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012, 2015 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis.

Atsižvelgęs į MAĮ 68 straipsnį, kuriame reglamentuojamas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminas, teismas nurodė, kad pareiškėjai iš atsakovų priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, susidariusią iki 2010 m. sausio 1 d., yra nepagrįstas (pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, t. y. 2015 m. rugsėjo 25 d.). Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjos prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmetė ir darė išvadą, kad šiuo atveju yra aktualūs du laikotarpiai: nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpiai).

Spręsdamas dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra pagal įstatymą savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1–2 p., 16 str. 2 d.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011); ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

Teismas nustatė, kad Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje ginčo laikotarpiais vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą klausimus reguliavo skirtingų redakcijų Nuostatai. Teismo vertinimu, vadovaujantis Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtintų Nuostatų 3 punktu, A. A. ir J. A. pateko į vietinės rinkliavos mokėtojų kategoriją, o pagal Nuostatų 4 punktą už vietinės rinkliavos mokėjimą laiku, vietinei rinkliavai apskaičiuoti teikiamos informacijos teisingumą atsakė butų, individualių namų savininkas, t. y. atsakovai A. A. ir J. A. (už visus gyvenamojoje vietoje deklaruotus asmenis).

Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 patvirtino naujos redakcijos Nuostatus, įsigaliojusius nuo 2013 m. sausio 1 d., o 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 – Nuostatus su 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. TS-270 pakeitimais, įsigaliojusius nuo 2014 m. sausio 1 d. Įvertinęs šių redakcijų Nuostatuose pateiktas komunalinių atliekų turėtojo ir vietinės rinkliavos mokėtojo sąvokas, teismas darė išvadą, kad pagal šių redakcijų Nuostatus vietinė rinkliava yra skaičiuojama kiekvienam asmeniui, deklaravusiam gyvenamąją vietą Kupiškio rajono savivaldybėje. Nustatęs, kad A. A. ir J. A. nuo 2013 m. sausio 1 d. nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos Kupiškio rajono savivaldybėje, teismas konstatavo, jog tik R. M. ir V. K. M. šiuo laikotarpiu pateko į vietinės rinkliavos mokėtojų kategoriją, kadangi buvo ir yra deklaravę gyvenamąją vietą Kupiškio rajono savivaldybėje. Pagal galiojusių ir galiojančių Nuostatų 2.3 punktą komunalinių atliekų turėtojas iš esmės apibrėžiamas kaip fizinis asmuo ar juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų, todėl teismas sprendė, kad atsakovų nurodomos aplinkybės, jog iš jų komunalinės atliekos nėra surenkamos ir jie jas tvarko savarankiškai, nepaneigia vertinimo, jog jie laikomi „atliekų turėtojais“ Nuostatų 2.3 punkto prasme. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad „atliekų turėtojo“ sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su komunalinių atliekų turėjimu ir (ar) jų susidarymu veiklos metu. Teismas pažymėjo, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ar jo veiklos metu nesusidaro komunalinių atliekų, kaip tai apibrėžiama Nuostatuose.

Iš atsakovų paaiškinimų teismas nustatė, kad jie iš esmės nesutinka su tuo, jog jų mokėtinas vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas pagal galintį susidaryti, o ne faktiškai susidariusį (iš jų surinktų ir perduotų tvarkyti) komunalinių atliekų kiekį. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog: 1) savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011); 2) savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014); 3) ta aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu nebuvo numatyta vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą, kadangi laikantis principo „teršėjas moka“, atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010); 4) nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, tačiau tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 (įsigaliojo nuo 2014 metų) buvo pakeisti 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 patvirtinti Nuostatai. Šių Nuostatų 20 punkte įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama: fiziniams asmenims, kurie įsigiję 12 specialių maišų per metus (20.1 p.); fiziniams asmenims, kurie kas ketvirtį pateikia komunalinių atliekų tvarkytojui išrašytus čekius apie atliekų šalinimą į Panevėžio regiono sąvartyną (20.2 p.); savivaldybės tarybos sprendimu (20.3 p.); juridiniams asmenims, sudariusiems sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju (20.4 p.); asmenims, negyvenantiems pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, pateikus dokumentus, įrodančius, kad komunalinės atliekos iš jų surankamos pagal faktinę gyvenamąją vietą (20.5 p.). Teismas, įvertinęs šį reglamentavimą, sprendė, kad šiais Nuostatų pakeitimais buvo nustatyta galimybė asmenims mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį (20.1, 20.2, 20.4 p.). Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-277 patvirtino naujos redakcijos Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (įsigaliojo nuo 2014 metų), kurių 5 punkte detalizavo, kad komunalinių atliekų turėtojai (gyventojai) turi teisę susidariusias komunalines atliekas šalinti savarankiškai į Panevėžio regioninį sąvartyną, o apie pristatytas atliekas išrašytus čekius kas ketvirtį pateikti atliekų tvarkytojui, arba iš komunalinių atliekų tvarkytojo įsigyti 12 specialių maišų per metus (vienas 100 l maišas vienam gyventojui per mėnesį). Visais atvejais sukauptas ir pristatytas per metus komunalinių atliekų kiekis turi būti ne mažesnis, kaip šių taisyklių 1 priede nustatyta komunalinių atliekų susikaupimo norma, t. y. 1 gyventojui 0,350 t susidarančių komunalinių atliekų kiekis per metus.

Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus, kad jie ginčo laikotarpiais namų ūkyje susidarančias komunalines atliekas tvarkė savarankiškai, pateiktus krovinio važtaraščius ir pinigų priėmimo kvitus, nustatė, jog atsakovas A. A. į Panevėžio regioninį sąvartyną 2010 metais išvežė 1 250 kg mišrių komunalinių atliekų, 2011 metais – 440 kg, 2012 metais – 280 kg, 2013 metais – neišvežė nieko, 2014 metais – 410 kg, 2015 metais – neišvežė nieko. Teismas, vertindamas ginčo laikotarpiais galimai faktiškai susidariusių komunalinių atliekų kiekį už 2010–2013 metus, kai pagal Nuostatus nebuvo galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, atsižvelgė į Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje skelbiamus duomenis apie surinktų komunalinių atliekų kiekius. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui 2009 metais teko apie 361 kg, 2010 metais – apie 381 kg, 2011 metais – apie 434 kg surinktų komunalinių atliekų. Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos tinklapyje pateiktais duomenimis, Kupiškio rajono savivaldybėje 2011 metais gyveno 20 355, 2012 metais – 19 835, 2013 metais – 19 425 gyventojų. Kupiškio rajono savivaldybėje 2011 metais susidarė 5 707 t, 2012 metais – 5 660 t, 2013 metais – 5 630 t komunalinių atliekų. Taigi vienam gyventojui 2011 metais teko apie 280 kg, 2012 metais – apie 285 kg, 2013 metais – apie 290 kg surinktų komunalinių atliekų. Teismas, analizuodamas 2014 metus, vadovavosi Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-277 pavirtinų Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 1 priede nustatyta komunalinių atliekų susikaupimo norma, t. y. 0,350 t susidarančių komunalinių atliekų kiekiu 1 gyventojui per metus. Teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat aktualu, kad 2010, 2011 ir 2012 metais vietinė rinkliava buvo skaičiuojama 3 asmenims, o 2013, 2014 ir 2015 metais – 2 asmenims.

Įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, teismas pažymėjo, kad atsakovas A. A. išvežė didelį kiekį metalo laužo, kurio tik labai maža dalis galėtų būti įvertinta kaip susidariusios namų ūkyje komunalinės atliekos. Todėl teismas neatsižvelgė į atsakovų pateiktus metalo laužo išvežimo duomenis, kadangi šios atliekos šiuo atveju jokios įtakos vertinimui, ar komunalinės atliekos buvo tvarkomos Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, neturėjo. Teismas, įvertinęs atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad atsakovai teismui pateikė pakankamų įrodymų, jog 2010 metais jų namų ūkyje susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos savarankiškai (1 250 kg / 3 asmenų, t. y. į Panevėžio regioninį sąvartyną išvežta po 416,67 kg komunalinių atliekų, kurios viršija statistinius vienam Lietuvos gyventojui tenkančius surinktų komunalinių atliekų kiekius 2010 metais). Teismo vertinimu, 2011 ir 2012 metų duomenys (atsakovai išvežė 440 kg ir 280 kg) suponuoja išvadą, kad susidariusios komunalinės atliekos pagrindė vieno asmens komunalinių atliekų tvarkymą savarankiškai, o dėl dviejų asmenų atsakovai nepateikė abejonių nekeliančių įrodymų, jog 2011 ir 2012 metais jų namų ūkyje visos susidariusios komunalinės atliekos nepatekdavo į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos konteinerius. Kadangi 2013 ir 2015 metais atsakovai neišvežė komunalinių atliekų į Panevėžio regiono sąvartyną, teismas konstatavo, kad jie komunalines atliekas tvarkė ir perdavė į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos konteinerius. Atsakovai 2014 metais į Panevėžio regioninį sąvartyną išvežė 380 kg komunalinių atliekų. Atsižvelgęs į 2014 metais patvirtintą 0,350 t susidarančių komunalinių atliekų kiekį 1 gyventojui per metus, teismas darė išvadą, kad atsakovai pagrindė, jog savarankiškai pagal faktinį kiekį susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos tik vieno asmens.

Teismas, apibendrinęs nustatytus duomenis, sprendė, kad pareiškėjai iš atsakovo A. A. priteistina 21,70 Eur vietinės rinkliavos (nesumokėtos nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.), priskaičiuotos mokėti kaip savininkui, deklaravusiam gyvenamąją vietą Kupiškio rajono savivaldybėje, iš J. A. – 34,72 Eur vietinės rinkliavos (nesumokėtos nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), priskaičiuotos mokėti kaip savininkei už vieną deklaruotą asmenį; iš atsakovų R. M. ir V. K. M. – po 34,54 Eur vietinės rinkliavos (nesumokėtos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., už 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. sausio 1 d. laikotarpio du ketvirčius ir už 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 1 d. laikotarpio du ketvirčius).

III.

Atsakovė R. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo atleisti nuo Kupiškio rinkliavos mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą bei atmesti pareiškėjos UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymą sumokėti susidariusią skolą.

Apeliantė nurodo, kad pareiškėja pripažįsta, jog paslaugos suteikti negali, todėl pati apeliantė tvarko ir išveža buitines atliekas. Apeliantė vadovaujasi Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, atkreipia dėmesį į atliekų tvarkytojų pareigas ir pažymi, kad šiose taisyklėse atliekų surinkimas, tvarkymas, rūšiavimas įvardytas kaip paslauga. Apeliantės teigimu, ji 2009 m. spalio mėnesį gavo pirmą sąskaitą už komunalinių atliekų išvežimą, tačiau kadangi atliekos iš vienkiemio nebuvo vežtos, kreipėsi į pareiškėją, kuri nurodė, kad norint, jog būtų suteikta atliekų išvežimo paslauga, reikia įsigyti reikalingą konteinerių skaičių. 2009 m. gruodžio mėnesį apeliantė kreipėsi į pareiškėją dėl asmeninio buitinių atliekų konteinerio pastatymo, tačiau buvo atsisakyta tai padaryti.

Apeliantė atkreipia dėmesį į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos 2014 m. rugsėjo 12 d. teikime pacituotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 27 punktą ir teigia, kad mišrių atliekų konteineris yra daugiau kaip už 500 m, o rūšiavimo konteineriai – už 1,75 km nuo vienkiemio. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog vienkiemyje gyvena dviejų asmenų (pensininkų) šeima, todėl pirmosios instancijos teismo įvertinti galintys susidaryti atliekų kiekiai metams vienam gyventojui yra per dideli. Apeliantės teigimu, ji biodegraduojančias atliekas sutvarko pati teisės aktuose nurodytais būdais. Metalo laužas, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas, buvo rinktas nuo 2006 metų ir priduotas į antrinių žaliavų punktą 2011, 2013 ir 2014 metais (vienam žmogui per vienus metus tai sudaro apie 30 kg). Surenkamų ir išvežamų į Panevėžio regioninį sąvartyną atliekų kiekis vienam asmeniui yra apie 130 kg.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad 2014 metais Kupiškio rajono savivaldybė nusprendė, jog gyventojai turi teisę susidariusias komunalines atliekas šalinti savarankiškai į Panevėžio regioninį sąvartyną, tačiau nustatytas 350 kg kiekis vienam gyventojui neparemtas prieš tai buvusių trejų metų tenkančio vienam gyventojui kiekiu Kupiškio rajone. Apeliantė nurodo, kad ji Kupiškio rajono komunalinių atliekų konteineriais nesinaudoja, nes visas atliekas veža į Panevėžio regioninį sąvartyną. 2015 metų atliekos išvežtos 2015 m. gruodžio 13 d.

Apeliantė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-145 patvirtintomis Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos 2014 m. rugsėjo 12 d. teikimu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 priedu, pareiškėjos 2009 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. IS-314.

Pareiškėja UAB „Kupiškio komunalininkas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės R. M. apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė teigia, jog visas susidariusias komunalines atliekas pati išsiveža į Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrą, tačiau iš teismui pateiktų kvitų matyti, kad tų atliekų per metus sukaupė tik vienas iš atsakovų, t. y. A. A.. Iki 2015 m. liepos 1 d. nei apeliantė, nei atsakovas V. K. M., nei atsakovė J. A. atliekų į Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrą nepristatė. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui tenka nuo 381 kg atliekų 2009 metais iki 434 kg atliekų 2011 metais, t. y. sukaupiamas atliekų kiekis didėja. Pagal pateiktus atsakovo A. A. kvitus matyti, kad didžioji dalis pristatomų atliekų yra metalo laužas, t. y. antrinės žaliavos, kurios negali būti laikomos buityje susikaupusiomis komunalinėmis atliekomis. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad nėra abejonių nekeliančių įrodymų, jog šiame ūkyje susidarančios atliekos nepatenka į Kupiškio savivaldybėje organizuotą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad vietinės rinkliavos mokėtojas negali pasirinkti mokėti ar nemokėti vietinę rinkliavą, jis gali būti atleistas nuo pareigos mokėti tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Atsakovas A. A. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas K. V. M. visas atliekas po pirminio išrūšiavimo atiduoda jam išvežti į Panevėžio regioninį sąvartyną, nes pareiškėja atsisakė suteikti atliekų išvežimo paslaugą. Pensinio amžiaus žmonėms konteineriai yra per toli (sunkiai pasiekiami), o Kupiškio savivaldybės nustatyta atliekų norma metams 350 kg kaimo žmonėms yra per didelė. 2012–2015 metais ginčo objekte buvo deklaruoti du asmenys ir išvežta 1 060 kg atliekų, t. y. 132 kg metams vienam asmeniui. Atsakovas paaiškina, kad jis (duomenys neskelbtini) kaime niekada negyveno, tik kartais padeda mamai tvarkytis kaime, taip pat ir su buitinėmis atliekomis, kurias veža į Panevėžio regioninį sąvartyną, todėl nesutinka su skola pareiškėjai už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą (rinkliava). Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus rinkliava negali būti už nieką, tai gali būti mokestis už atliktas paslaugas, tačiau pareiškėja 2009 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. IS-314 teigia, kad jokių paslaugų (atliekų išvežimo ir tvarkymo) suteikti negali, nes keliukas iki sodybos yra per prastas jos transportui. Atsakovė J. A. (duomenys neskelbtini) kaime niekada negyveno ir tik kartais nuvažiuoja į svečius, tačiau apie buitinių atliekų mokesčius užsukusi į svečius nėra girdėjusi. Atsakovė J. A. gyvena ir mokesčius už komunalinių atliekų tvarkymą moka pagal pateiktas sąskaitas Panevėžyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d., priteisimo iš atsakovų A. A. (101,35 Eur), J. A. (60,76 Eur), R. M. (43,22 Eur) ir V. K. M. (43,22 Eur) pagal pareiškėjos UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovų pareiškėjai priteisė dalį nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą: iš A. A. – 21,70 Eur, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., iš J. A. – 34,72 Eur, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., iš R. M. – 34,54 Eur, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. sausio 1 d. laikotarpio du ketvirčius ir 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 1 d. laikotarpio du ketvirčius, iš V. K. M. – 34,54 Eur, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. sausio 1 d. laikotarpio du ketvirčius ir 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 1 d. laikotarpio du ketvirčius, kitą pareiškėjos prašymo dalį atmetė.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė R. M.. Apeliantė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ji pagal Nuostatus nuo 2013 m. sausio 1 d. patenka į vietinės rinkliavos mokėtojų kategoriją, nes yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Kupiškio rajone, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą, nurodydama, kad ji pati tvarko ir išveža buitines atliekas, pareiškėja neteikia apeliantei atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino galinčių susidaryti atliekų kiekį metams vienam gyventojui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas ir Rinkliavų įstatymas, taip pat su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 39 d.).

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 dalį komunalinių atliekų tvarkymas turi būti organizuojamas taip, kad skatintų atliekas naudoti ir perdirbti; visiems komunalinių atliekų turėtojams, neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą, turi būti: 1) užtikrintas aprūpinimas mišrių komunalinių atliekų surinkimo priemonėmis; 2) užtikrintas aprūpinimas biologiškai skaidžių atliekų sutvarkymo priemonėmis; 3) užtikrintas aprūpinimas antrinių žaliavų (popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, metalo, įskaitant pakuočių atliekas) rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis; 4) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias statybos ir griovimo atliekas, baldų, elektros ir elektroninės įrangos, naudotų padangų ir kitas komunalines atliekas; 5) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias pavojingas atliekas (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas). Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės pareigos mokėti vietinę rinkliavą aspektą yra detaliai išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kuris skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovų nurodomos aplinkybės, kad iš jų komunalinės atliekos nėra surenkamos ir jie jas tvarko savarankiškai, nepaneigia vertinimo, jog jie laikomi „atliekų turėtojais“ Nuostatų 2.3 punkto prasme. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad „atliekų turėtojo“ sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su komunalinių atliekų turėjimu ir (ar) jų susidarymu veiklos metu. Akcentuotina, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Pasisakant dėl apeliantės teiginių, jog jai nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl jai neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, būtina priminti, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, t. y. ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Akcentuotina, kad šioje byloje, kaip jau buvo minėta, ginčas kilęs dėl atsakovų pareigos mokėti vietinę rinkliavą, o ne dėl komunalinių paslaugų galbūt nepagrįsto neteikimo ar netinkamai teikiamų komunalinių paslaugų, todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai apie nesuteiktą konteinerį, neišvežamas atliekas, per toli nuo gyvenamosios vietos esančius konteinerius, atliekų tvarkytojų pareigas nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, nes asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu / naudojimu ar atliekų tvarkytojų pareigų tinkamu vykdymu. Taigi apeliantės akcentuojamas pareiškėjos 2009 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. IS-314, kuriame nurodyta, kad ji negalės pastatyti asmeninio buitinių atliekų šalinimo konteinerio, ir pasiūlyta naudotis bendrojo naudojimo buitinių atliekų konteineriu keliuko pradžioje, bei cituojami Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių punktai, kurie atliekų surinkimą, rūšiavimą ir tvarkymą priskiria prie paslaugų, nustato šių paslaugų reikalavimus ir atliekų tvarkytojų pareigas, nepaneigia apeliantės pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Šiuo atveju atleidimas nuo vietinės rinkliavos ir vietinės rinkliavos lengvatos yra reglamentuotos Nuostatuose. 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 patvirtintų Nuostatų 16 punkte yra įtvirtinti pagrindai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama (dėl to asmenys paslaugos teikėjui turi pateikti šias sąlygas patvirtinančias pažymas); 17 punkte nustatytas papildomas vietinės rinkliavos neskaičiavimo atvejis; 18 punkte reglamentuojamos situacijos, kai vietinė rinkliava sumažinama 50 procentų, pavyzdžiui, asmenims, gyvenantiems vienkiemiuose toliau nei 1 km nuo atliekų surinkimo aikštelės, kai nėra galimybės paimti individualaus konteinerio (pagal seniūnų pateiktus sąrašus) (18.5 p.); 19 punkte įtvirtinti atvejai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama juridiniams asmenims; pagal 20 punktą išimtiniais atvejais vietinė rinkliava neskaičiuojama savivaldybės tarybos sprendimu. 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtintų Nuostatų 20 punkte yra detalizuoti penki išimtiniai atvejai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama.

Nors apeliantė apeliaciniame skunde suformulavo prašymą atleisti nuo Kupiškio rinkliavos mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis; tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą; teisę mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2663-662/2016).

Teisėjų kolegija primena, kad šioje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, tačiau nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovų atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Byloje yra pareiškėjos ir Kupiškio rajono savivaldybės atsakymai atsakovui A. A. dėl vietinės rinkliavos mokėjimo ir Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Nr. TS-209 neatleisti A. A. nuo vietinės rinkliavos. Duomenų, kad apeliantė būtų kreipusis į pareiškėją ar Kupiškio rajono savivaldybę dėl atleidimo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo, byloje nėra.

Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos 2014 m. rugsėjo 12 d. teikimo ir Metodikos 27 punkto reikšmės išspręsti šioje byloje kilusį ginčą teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo teikimu yra siūloma nedelsiant svarstyti Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtintų Nuostatų 3 punkto pakeitimo klausimą, t. y. užtikrinti, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos nustatytas vietinės rinkliavos dydis atitiktų Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio reikalavimus ir Metodiką. Šiuo atveju komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara, ginčo laikotarpiu apskaičiuotos vietinės rinkliavos dydis nėra ginčijamas, t. y. apeliantė apeliacinio skundo negrindžia aplinkybe, kad pareiškėja neteisingai apskaičiavo vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnybos 2014 m. rugsėjo 12 d. teikimas ir Metodikos 27 punkto nuostatos dėl kintamosios rinkliavos dalies mokėjimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, jog atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Nors apeliantė teigia, kad ji visas atliekas sutvarko savarankiškai ir Kupiškio rajono komunalinių atliekų konteineriais nesinaudoja, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų pateiktus įrodymus apie perduotų atliekų tvarkytojams atliekų kiekius ginčo laikotarpiais, su tuo sutiko tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai teismui pateikė pakankamų įrodymų, jog 2010 metais jų namų ūkyje susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos savarankiškai (1 250 kg / 3 asmenų, t. y. į Panevėžio regioninį sąvartyną išvežta po 416,67 kg komunalinių atliekų, kurios viršija statistinius vienam Lietuvos gyventojui tenkančius surinktų komunalinių atliekų kiekius 2010 metais). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2011 ir 2012 metų duomenys (atsakovai išvežė 440 kg ir 280 kg) suponuoja išvadą, kad susidariusios komunalinės atliekos pagrindė vieno asmens komunalinių atliekų tvarkymą savarankiškai, o dėl dviejų asmenų atsakovai nepateikė abejonių nekeliančių įrodymų, jog 2011 ir 2012 metais jų namų ūkyje visos susidariusios komunalinės atliekos nepatekdavo į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos konteinerius. Kadangi 2013 ir 2015 metais atsakovai neišvežė komunalinių atliekų į Panevėžio regiono sąvartyną, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie komunalines atliekas tvarkė ir perdavė į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos konteinerius. Atsakovai 2014 metais į Panevėžio regioninį sąvartyną išvežė 380 kg komunalinių atliekų. Atsižvelgęs į 2014 metais patvirtintą 0,350 t susidarančių komunalinių atliekų kiekį 1 gyventojui per metus, teismas darė išvadą, kad atsakovai pagrindė, jog savarankiškai pagal faktinį kiekį susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos tik vieno asmens. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas apskaičiavo iš atsakovų pareiškėjai priteistinas rinkliavos įsiskolinimo sumas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, akcentuoja, kad apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovai tik iš dalies pagrindė savo teiginį, kad jie savo atliekas tvarko savarankiškai, nes pateikti objektyvūs duomenys apie perduotų atliekų tvarkytojams atliekų kiekius patvirtina, jog tik tam tikrais laikotarpiais ir tik dalis atsakovų savarankiškai tvarkė atliekas, todėl neturi pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismo įvertinti galintys susidaryti atliekų kiekiai metams vienam gyventojui yra per dideli, t. y. apeliantė faktiškai sukaupia mažesnį komunalinių atliekų kiekį nei nustatytas vidurkis, akcentuoja, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2663-662/2016). Administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį; tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles; pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš atsakovų prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal faktinį atliekų kiekį, nes nagrinėjamu atveju yra žinomi tik į Panevėžio regioninį sąvartyną išvežti atliekų ir priduoto metalo laužo kiekiai, tačiau tai savaime nereiškia, kad atsakovai ginčo laikotarpiais visas komunalines atliekas tvarkėsi patys ir dėl to jų komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateiktas įrodymas, kad 2015 m. gruodžio 13 d. atsakovas A. A. išvežė 400 kg atliekų. Apeliantės teigimu, tai 2015 metų atliekos. Atsižvelgusi į išvežtų atliekų kiekį ir šioje byloje aktualų laikotarpį (iki 2015 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad šis įrodymas yra nepakankamas patvirtinti, jog atsakovai 2015 m. pirmą pusmetį savarankiškai sutvarkė visas sukauptas atliekas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai apie jos amžių, šeimos gyvenimo būdą, pajamas šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, kad ji faktiškai sukaupia mažesnį komunalinių atliekų kiekį nei nustatytas vidurkis. Dėl metalo laužo, kuris, kaip teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas, papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje, suformuotoje byloje dėl vietinės rinkliavos priteisimo, yra pažymėjęs, jog metalo laužas apskritai nelaikytinas komunalinėmis atliekomis, kurias surenka pareiškėja (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-392-602/2016).

Taigi apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog apeliantė įrodymais pagrindė, kad tik tam tikrais laikotarpiais ir tik dalį atliekų sutvarkė savarankiškai, todėl jai nekyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą (jos dalį). Tačiau dėl kitų laikotarpių objektyvūs duomenys, neabejotinai patvirtinantys savarankišką atliekų tvarkymą ir faktiškai susidariusių bei į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, nebuvo pateikti, dėl to kilo pareiga mokėti Nuostatuose nurodytą vietinės rinkliavos dydį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovės R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Artūras Drigotas

                                                                      Dalia Višinskienė