Civilinė byla Nr. e2A-1094-852/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10662-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. L. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N. L. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis J. B. L. (J. B. L.) (taip pat žinomas kaip J. L. (J, L,)), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėja teigė, kad juridinę reikšmę turintį faktą būtina nustatyti, nes suinteresuotas asmuo netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, nurodęs, jog pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui dėl pareiškėjos pilietybės atkūrimo priimti.
2. Pareiškėja nurodė, kad jos senelis J. B. L. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Pietų Afrikos Respubliką (toliau – ir PAR), kur gimė ir gyvena šio asmens palikuonys, taip pat ir pareiškėja. Šias aplinkybes patvirtina: Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas 1921 m. vasario 21 d. keleivių, vykusių į PAR laivu „Briston“, sąrašas; pareiškėjos seneliui išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13839, patvirtinantis, kad pareiškėjos senelis atvyko į PAR būdamas Lietuvos piliečiu ir gyveno PAR bei tapo PAR piliečiu; pareiškėjos motinos Ch. E. L. gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad pareiškėjos motina gimė PAR (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos motinos tėvas yra gimęs Lietuvoje. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir pareiškėjos prosenelei R. L. (pareiškėjos senelio J. B. L. motinai) išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, kuriame yra nurodyta, kad R. L. gimė Rietave, į pasą įrašyti jos trys vaikai: sūnus M., sūnus N. ir dukra Ch. B.; Jungtinės Karalystės archyve saugomas 1921 m. rugsėjo 8 d. keleivių, vykusių į PAR laivu „Guildford Castle“, sąrašas, kuriame, be kita ko, yra įrašyta R. L. ir jos vaikai, nurodyta, kad šie asmenys turi Lietuvos pilietybę; PAR Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. liepos 31 d. pažyma, kuria patvirtinama, kad J. B. L. gimė (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, o jo tėvai yra R. L. ir C. E. L. (C. E. L.), abu gimę Lietuvoje, ir kad R. L. ir C. E. L. su savo vaikais J. B. L., M. L., N. L. ir C. B. L. atvyko į PAR dvidešimto amžiaus 3-iajame dešimtmetyje.
3. Pareiškėja pažymėjo, kad kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie jos senelį gavimo. Lietuvos valstybės istorijos archyvas informavo pareiškėją, kad nėra gavęs saugoti Raseinių žydų bendruomenės 1900–1915 m. metrikų, todėl negali išduoti pažymos apie pareiškėjos senelį ir jo tėvus. Lietuvos centrinis archyvas informavo pareiškėją, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio gyvenimą Raseiniuose, patvirtinančių jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir šio asmens pilietybės neteikimą, taip pat nurodė, kad į archyvą neperduoti saugoti Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai.
4. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateiktame atsiliepime su pareiškimu nesutiko.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L., gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (taip pat žinomas kaip J. L.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje išaiškino, kad asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, nustatant, jog tai – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi, sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kartu susijusios su šio asmens palikuonio (nagrinėjamoje byloje – pareiškėjos) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu, yra šios: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d.
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad išvykimo iš Lietuvos metu pareiškėjos senelis buvo 13 metų amžiaus, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjos senelio bei jo tėvų gimimo ir gyvenimo Lietuvoje aplinkybes (tėvas buvo laikrodininkas, o motina, užsienio paso Nr. 6981 duomenimis, – iki 1921 m. Raseiniuose gyvenusi darbininkė) bei išvykimo iš jos momentą (patvirtinantį, kad iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų gyventa Lietuvoje (1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1straipsnio 3 punktas ir jo b papunktis)), įvertinant pareiškėjo prosenelei išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 6981 duomenis, kuriuose tiesiogiai nurodyta pareiškėjos senelio motinos turėta Lietuvos pilietybė (1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktas), bei jo išdavimo momentą (1921 m. rugsėjo 28 d.), bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad yra labiau tikėtina, jog J. B. L. išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu (1921 m. vasario 11 d.) turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo. Pareiškėjos prosenelei (pareiškėjos senelio J. B. L. motinai) išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 6981 vertime apačioje yra įrašas „Galioja iki 1921 m. gruodžio 28 d.“ Dėl to šio paso išdavimas neginčijamai neįrodo, kad pareiškėjos senelio motina turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo su šio dokumento galiojimo pasibaigimo padariniais susijusio aktualaus teisinio reglamentavimo.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja nurodė, jog natūralizacijos liudijimas jos seneliui išduotas 1939 m. rugsėjo mėnesį, tačiau liudijimo originale (anglų kalba) ties metų paskutiniu skaičiumi yra antspaudo dalis ir sunku vienareikšmiškai nustatyti, koks tai skaičius (gali būti 9 (t. y. 1939 m.), bet gali būti ir 3 (t. y. 1933 m.) ar bet kuris kitas skaičius), todėl šio dokumento vertime nurodyta – „193/neįskaitoma/ m. rugsėjo“.
11. Pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką reikalaujama, kad pilietybė būtų turėta (iki) 1940 m. birželio 15 d. Natūralizacija reiškia, kad, įgijęs PAR pilietybę, pareiškėjos senelis nustojo būti Lietuvos piliečiu ir tai įvyko (jeigu tai 1939 m. – labai nežymiai, bet, atsižvelgiant į išimtinį dvigubos pilietybės suteikimo pobūdį, vis tiek reikšmingai) iki 1940 m. birželio 15 d.
12. Pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba.
13. Kadangi nėra žinoma, kokia tiksli aptariamo natūralizacijos liudijimo pareiškėjos seneliui išdavimo (taigi – ir svetimos valstybės pilietybės įgijimo) data, nėra galimybės nustatyti, kokiais teisės aktais turi būti vadovaujamasi tam, kad būtų galima išsiaiškinti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus, taigi ir pareiškėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. (ne)išsaugojimo faktui pagrįsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu. Tik nustačius, kad Lietuvos Respublikos pilietybė asmens buvo išsaugota iki 1940 m. birželio 15 d., būtų pagrindas ypatingam šio asmens (Lietuvos Respublikos piliečio) ryšiui su tarpukario Lietuva atkurti, kurio ir siekė įstatymų leidėjas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie dėl besiformuojančių ar jau esančių nepalankių politinių priežasčių buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
14. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėja nurodė, kad informacija iš interaktyviame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinių (angl. Government Gazette) archyve, kuriame registruotiems vartotojams pateikiama prieiga prie Pietų Afrikos Vyriausybės istorinių leidinių nuo 1910 m. iki 1993 m., prieinamo 1934 m. sausio 26 d. Government Gazette leidinio patvirtina, kad pareiškėjos seneliui J. L. natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d. Byloje esanc?iame pareis?ke?jos seneliui is?duotame natu?ralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta turima Lietuvos pilietybe?. Kitame s?altinyje – 1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietu? Afrikos Vyriausybe?s leidinyje Government Gazette i?ras?e taip pat nurodoma, kad pareis?ke?jos senelio L., J. turima pilietybe? iki natu?ralizacijos paz?yme?jimo is?davimo – bu?tent Lietuvos pilietybe?. Lietuvos centrinio valstybe?s archyvo gautose paz?ymose nurodyta, kad dokumentu?, patvirtinanc?iu? pareis?ke?jos senelio J. B. L. ar jo te?vu? R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybe?s netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birz?elio 15 d. fakta?, archyve saugomuose fonduose nerasta. Šie i?rodymai patvirtina, kad 1933 m. rugse?jo 21 d. is?duotame natu?ralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta informacija apie pareis?ke?jos senelio turima? Lietuvos Respublikos pilietybe? yra teisinga. Administracinis sprendimas de?l pilietybe?s netekimo ture?jo bu?ti oficialiai priimtas ir uz?fiksuotas, skelbiamas Vyriausybe?s Z?iniose, taigi negale?jo bu?ti automatinis, t. y. ipso jure (pagal teisę). Tokio pobu?dz?io patvirtinimo pareis?ke?jos senelio atz?vilgiu archyve saugomuose fonduose nerasta. Naujausioje teismu? praktikoje, suformuotoje po Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties prie?mimo, pateiktas is?ais?kinimas, kad i? byla? nepateikus jokiu? i?rodymu? ir nenurodz?ius jokiu? faktiniu? aplinkybiu?, kurios patvirtintu? (tiesiogiai ar netiesiogiai), jog asmuo bu?tent iki 1940 m. birz?elio 15 d. is? tikru?ju? atsisake? ar kitais bu?dais neteko Lietuvos Respublikos pilietybe?s, ne?ra pakankamo pagrindo vertinti, kad asmuo Lietuvos Respublikos pilietybe?s is? tikru?ju? buvo neteke?s ir juolab neteke?s iki 1940 m. birz?elio 15 d. (Vilniaus miesto apylinke?s teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimas civiline?je byloje Nr. e2YT-19053-905/2021). S?ioje byloje ne?ra jokiu? duomenu?, kad pareis?ke?jos senelis tiek 1933 m. rugse?jo 21 d. natu?ralizacijos liudijimo is?davimo metu, tiek ir iki pat 1940 m. birz?elio 15 d. atsisake? ar kitais bu?dais de?l savo valingu? veiksmu? neteko Lietuvos Respublikos pilietybe?s. Pareis?ke?jos senelio (ar jo motinos) atz?vilgiu negale?jo atsirasti Lietuvos tarpukario teisiniame reguliavime numatytos ir Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje pamine?tos pilietybe?s netekimo pasekme?s, susijusios su gyvenimu uz?sienio valstybe?je ir tam tikru? pareigu? neatlikimu (uz?sienio paso galiojimo (ne)prate?simas). Teise?s doktrinoje (Sinkevičius V., Lietuvos Respublikos pilietybe? 1918-2001 metais / VI? Teisine?s informacijos centras, 2002) paz?ymima, kad nors rys?io su Lietuvos gyvenimu nutraukimas gale?jo bu?ti pagrindu pripaz?inti asmeni? netekusiu Lietuvos pilietybe?s, tac?iau vien s?ios aplinkybe?s buvimas nereis?ke?, jog asmuo de?l to turi bu?ti pripaz?intas netekusiu Lietuvos pilietybe?s – pagal i?statymo 22 straipsnio 1 dali? toks asmuo gale?jo bu?ti pripaz?intas netekusiu Lietuvos pilietybe?s. Kaip ir nurodoma Lietuvos Auks?c?iausiojo teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties 58 punkte, 1939 m. rugpju?c?io 8 d. Lietuvos pilietybe?s i?statymo 22 straipsnyje buvo i?tvirtinta nuostata, kad „Lietuvos pilietis gali bu?ti pripaz?intas netekusiu Lietuvos pilietybe?s, jeigu [...]“. Jokie teise?s aktai iki 1937 m. lapkric?io 18 d. Laikinojo i?statymo apie Lietuvos pilietybe? pakeitimo nenumate? jokiu? neigiamu? pasekmiu? uz? pasibaigusio galiojimo Lietuvos uz?sienio paso neprate?sima?, o po s?io i?statymo pakeitimo prie?mimo 1937 metais iki pat 1941 metu? pareis?ke?jos senelis (jo motina) Pietu? Afrikoje objektyviai neture?jo galimybe?s is?siimti ar prate?sti savo Lietuvos uz?sienio pasu? ir ture?ti juos galiojanc?ius 1937 metais ar 1941 metais. Pietu? Afrikoje nuo 1934 metu? iki 1941 metu? veike? tik garbe?s konsulai, kurie pagal Garbe?s konsulu? taisykles neture?jo teise?s nei is?duoti, nei prate?sti Lietuvos pasu?. Lietuvos uz?sienio paso neprate?simo teisine?s pasekme?s pirma? karta? minimos 1937 m. lapkric?io 18 d. Laikinojo i?statymo apie Lietuvos pilietybe? pakeitime, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena uz?sienyje daugiau kaip dvejus metus be uz?sienio paso arba su negaliojanc?iu uz?sienio pasu, netenka Lietuvos pilietybe?s, is?skiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliec?io gyvenima? uz?sienyje be uz?sienio paso ar su negaliojanc?iu uz?sienio pasu Vidaus Reikalu? Ministeris pripaz?i?sta pateisinamu“. Minėtoje teisės doktrinoje paz?ymima, kad asmenys, kurie is?gyvendavo uz?sienyje daugiau kaip dvejus metus be uz?sienio paso ar su negaliojanc?iu uz?sienio pasu, nebuvo savaime (vien de?l to fakto) laikomi netekusiais Lietuvos pilietybės.
15. Pareis?ke?jos senelio (jo motinos) teisiniam statusui reiks?minga ir tai, kad taikant s?ia? teise?s norma?, buvo padaryta kai kuriu? is?imc?iu? Lietuvos piliec?iams, gyvenusiems Amerikos kontinente. Is?imtis de?l tvarkos netaikymo 1938 m. birz?elio 21 d. Vidaus reikalu? ministerijos is?ais?kinimu Uz?sienio reikalu? ministerijai is?ple?sta ir lietuviams, gyvenusiems Britu? imperijoje (t.y. Didz?iojoje Britanijoje, Pietu? Afrikos Unijoje, Australijoje, Indijoje ir kt.). Taigi s?i teise?s norma nebuvo taikoma ir pareis?ke?jos seneliui bei jo te?vams, kurie emigravo ir gyveno Pietu? Afrikos Unijoje.
16. Be to, pagal moksline?s studijos „Lietuvos atstovybe?s ir pasiuntinybe?s uz?sienio s?alyse 1918–1990 metais“ pateikiamus duomenis, nuo 1934 metu? (taigi ir 1937 metais ir ve?liau, iki 1941 metu?) Pietu? Afrikoje veike? tik Lietuvos garbe?s konsulai. Lietuvos teise?s aktai draude? garbe?s konsulams is?duoti Lietuvos piliec?iams uz?sienio pasus arba prate?sti ju? galiojimo terminus (1930 m. geguz?e?s 31 d. Vyriausybe?s z?iniose Nr. 329 paskelbto Garbe?s konsulu? statuto 22 straipsnis). Tode?l Lietuvos uz?sienio pasu? is?davimas ar galiojimo prate?simas Lietuvos Respublikos piliec?iams, gyvenusiems s?ioje s?alyje, po 1933 metu? iki 1941 metu? objektyviai buvo netgi nei?manomas. Vadinasi, tiek 1937 m. lapkric?io 18 d., kai buvo pakeistas Laikinasis i?statymas apie Lietuvos pilietybe?, tiek ir 1939 m. rugpju?c?io 8 d., kai buvo priimtas Lietuvos pilietybe?s i?statymas, pareis?ke?jos senelis / jo motina net objektyviai nebu?tu? gale?je? is?siimti / prate?sti savo Lietuvos Respublikos uz?sienio pasu?, nes nuo 1934 m. Pietu? Afrikoje neveike? joks Lietuvos konsulatas, turintis i?galiojimus is?duoti ar prate?sti Lietuvos pasus. Iki pat 1937 m. lapkric?io 18 d. Laikinojo i?statymo apie Lietuvos pilietybe? pakeitimo nei pilietybe?s i?statymas, nei joks kitas i?statymas, nei Lietuvos uz?sienio pasu? is?davima? reglamentuojantys toliau aptarti teise?s aktai jokiu? neigiamu? teisiniu? pasekmiu?, sietinu? su asmens gyvenimu uz?sienyje su pasibaigusio galiojimo Lietuvos uz?sienio pasu, nenumate?. Nei 1922 m. rugpju?c?io 5 d. paskelbtos Uz?sienio pasams duoti taisykle?s, nei 1932 m. kovo 9 d. paskelbtos naujos redakcijos Uz?sienio pasu? ir vizu? taisykle?s nenumate? jokiu? neigiamu? pasekmiu? Lietuvos piliec?io teisiniam (pilietybe?s) statusui, sietinu? su asmens gyvenimu uz?sienyje su pasibaigusio galiojimo Lietuvos uz?sienio pasu. Vienintele? pasekme?, sietina su gyvenimu uz?sienyje su pasibaigusio galiojimo Lietuvos uz?sienio pasu – padidintas mokestis uz? pasibaigusio paso ve?lesni? prate?sima?. Visuma is?de?stytu? motyvu? ir byloje esanc?iu? i?rodymu?, pareiškėjos nuomone, nuosekliai patvirtina, kad 1933 m. rugse?jo 21 d. natu?ralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta informacija apie pareis?ke?jo senelio turima? (is?laikyta?) Lietuvos Respublikos pilietybe? yra teisinga ir patikima. Is?vyke?s is? Lietuvos pareis?ke?jos senelis (jo mama) is?laike? Lietuvos Respublikos pilietybe? tiek 1933 m. rugse?jo 21 d. natu?ralizacijos liudijimo Nr. 13839 is?davimo metu, tiek ir iki 1940 m. birz?elio 15 d. Fakta?, kad automatinio is?e?jimo is? Lietuvos Respublikos pilietybe?s ar netekimo (nei kaip sankcijos, nei kaip galimybe?s) nebuvo, patvirtina ir sistemine? tarpukario Lietuvos Respublikos teise?s aktu? nuostatu? analize?. Antai, 1936m. Karine?s prievole?s i?statymo (Vyriausybe?s z?inios Nr. 538) 9 straipsnis numato, kad „Pas?auktieji i? kariuomene?, o karo metu visi 18-45 metu? amz?iaus vyrai is? Lietuvos pilietybe?s gali bu?ti atleisti tik Kras?to Apsaugos Ministerijos sutikimu“. Is? s?ios nuostatos yra akivaizdu, kad jeigu asmuo, atitinkantis s?io straipsnio sa?lygas, natu?ralizuotu?si uz?sienio valstybe?je ar nore?tu? atsisakyti Lietuvos pilietybe?s, tac?iau neture?tu? tam Kras?to Apsaugos Ministerijos sutikimo ir jo pagrindu is?duoto Vidaus Reikalu? Ministerijos leidimo is?eiti is? Lietuvos pilietybe?s, – toks faktas (natu?ralizacija uz?sienio valstybe?je ar asmens pareis?kimas apie Lietuvos pilietybe?s atsisakyma?) bu?tu? niekinis ir neture?tu? i?takos jo, kaip Lietuvos piliec?io, teisiniam statusui. 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15 straipsnyje buvo nurodyta, kad pilietybe?s ate?mimo bei netekimo sa?lygos ir tvarka yra nustatomos i?statymu. 1939 m. rugpju?c?io 8 d. Pilietybe?s i?statymo 26 straipsnis ais?kiai nurode?, kad pilietybe?s netekima? ir ate?mima? sprendz?ia Ministru? Taryba vidaus reikalu? ministro siu?lymu, o 27 straipsnis toliau numate?, kad pilietybe?s netekimo ar ate?mimo nutarimas skelbiamas Vyriausybe?s Z?iniose (taip pat z?r. Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties 57-58 punktus). Pareis?ke?ja atitinka trec?ia?ja? sa?lyga? palikuonio teisei i? Lietuvos Respublikos pilietybe?s atku?rima? i?gyvendinti pagal Pilietybe?s i?statymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus ir 9 straipsnio 2 dali?.
17. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos poziciją nurodė, kad su pareiškėjos pozicija nesutinka. Pareiškėja pateikė informaciją iš interaktyviojo archyvo ir 1934 m. sausio 26 d. Government Gazette leidinio, kuri patvirtina, kad pareiškėjos seneliui J. L. natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 buvo išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d., todėl pareiškėjos senelis J. L. savo valingais veiksmais nuo 1933 m. rugsėjo 21 d. tapo Britanijos piliečius. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1933 m. rugsėjo 21 d., kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis (reikalavimas gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės pirmą kartą paminėtas tik 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 51317, Lietuvos teisės aktuose nuostata, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės atsirado tik 1938 m., Lietuvos teisės aktuose nuostata, kad pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba atsirado tik 1939 m. rugpjūčio 8 d.), konstatuotina, kad pareiškėjos senelis J. L., 1933 m. rugsėjo 21 d. įgydamas Britanijos pilietybę automatiškai dėl to neteko Lietuvos pilietybės, todėl iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybės neišsaugojo.
18. Pareiškėja, atsakydama į Migracijos departamento argumentus, papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad teise?s doktrina ais?kiai nurodo, jog suinteresuoto asmens minima tvarka buvo skirta 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties su Rusija nuostatu? i?gyvendinimui ir suregistravimui Lietuvos piliec?ių uz?sienio valstybe?se 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo i?statymo apie Lietuvos pilietybe? prie?mimo ar 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties su Rusija ratifikavimo metu gyvenusiu? asmenu?, kurie pagal Laikinojo i?statymo apie Lietuvos pilietybe? ar taikos sutarties nuostatas yra pripaz?intini Lietuvos piliec?iais ir tokios registracijos tvarka oficialiai i?gydavo Lietuvos pilietybę. Taigi s?i nauju? piliec?iu? registracijos tvarka buvo netaikoma ir neaktuali asmenimis, kurie is? Lietuvos emigravo jau bu?dami Lietuvos piliec?iais, ka? labai ais?kiai patvirtina ir nuosekli teismu? praktika s?iuo konkrec?iu 1922 m. geguz?e?s 26 d. Laikinojo i?statymo apie Lietuvos pilietybe? papildymo klausimu. Tai pažymima ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartis civiline?je byloje Nr. 2A-373-656/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-409-933/2020, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. liepos 9 d. nutartyje konstatavo, kad Migracijos departamento teiktu kasaciniu skundu pastarojoje civiline?je byloje nepagrindz?iama, jog teismai netinkamai taike? ir paz?eide? skunde nurodytas teise?s normas ir kad de?l to gale?jo bu?ti neteisingai is?spre?sta byla.). S?ioje civiline?je byloje jau yra visu? triju? instanciju? teismu? konstatuota, kad Pareis?ke?jos senelis is? Lietuvos is?vyko 1921 m. jau bu?damas Lietuvos piliec?iu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos N. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. (N. L.), gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (J. B. L.) (taip pat žinomas kaip J. L. (J. L.)), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
20. Teismas nurodė, kad nesutinka su suinteresuoto asmens Migracijos departamento teismo posėdžio metu išsakytu argumentu, jog teisės doktrina (nagrinėjamoje byloje Vytauto Sinkevičiaus monografija „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)) nelaikytina teisės šaltiniu, sprendžiant apie tarpukariu Lietuvoje buvusį pilietybės teisinį reglamentavimą. Minėta monografija, kaip teisės šaltiniu, remiamasi ir bylai aktualioje teismų praktikoje, sprendžiant apie tarpukario metais taikytą pilietybės teisinį reglamentavimą. Šiuo šaltiniu rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje, šiuo šaltiniu vadovaujasi ir administraciniai teismai, spęsdami dėl Vidaus reikalų ministro įsakymų (ne)atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).
21. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir įpareigojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją klausimą dėl prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę spręsti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje rėmėsi jau minėta Vytauto Sinkevičiaus knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ išdėstyta teisės doktrina, kad Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba, ir atkreipė dėmesį į panašiose administracinėse bylose (kuriose taip pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje, asmenys, kurių palikuonys kreipėsi dėl pilietybės atkūrimo, iki 1940 metų išvyko iš Lietuvos) nustatytus įrodymus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai, jog asmenys neišsaugojo Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018 iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauta informacija, kad kitos valstybės pilietybę įgijusiems asmenims buvo leista išeiti iš Lietuvos pilietybės. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. eA-2915-602/2019 Lietuvos centrinis valstybės archyvas buvo pateikęs Lietuvos pilietybės nustojimo 1937 metų byloje esančio Pilietybės referento 1937 m. gegužės 29 d. raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjų senelė ir prosenelė ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę, teismas konstatavo, jog byloje esantys įrodymai nelaikytini pakankamais nei konstatuoti, kad pareiškėjų senelė (prosenelė) iki 1940 m. birželio 15 d. išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei kad minėtą dieną buvo Lietuvos Respublikos pilietybę praradusi.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir bendrosios kompetencijos, ir administraciniai teismai, spręsdami, ar pagal tarpukariu galiojusį teisinį reglamentavimą asmuo neteko Lietuvos pilietybės, 1928 m. Konstitucijos nuostatas aiškina identiškai, t. y. šiuo klausimu yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kurios laikosi abiejų kompetencijų teismai, t. y. kad nebuvo automatinio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, jam patvirtinti buvo nustatyta oficiali patvirtinimo procedūra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas 1928 m. Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės piliečiu, pažymėjo, jog institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, ją interpretavo būtent taip, kad turėjo būti gaunamas leidimas išeiti iš pilietybės. Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), valstybės institucijų, turėjusių ją taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą.
23. Teismas sprendė, kad galiojant 1928 m. Konstitucijai, tam, jog Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išeitų (netektų) Lietuvos pilietybės, turėjo būti gautas Vidaus reikalų ministro leidimas. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti šio teisės akto 13 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, tačiau įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės. Pagal šio įstatymo 21 straipsnį Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę. Pagal įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.
24. Teismas nustatė, kad pareiškėjos seneliui išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta jo turima Lietuvos pilietybė, taip pat jo tėvų turima Lietuvos pilietybė. Sprendžiant apie šio įrodymo pakankamumą nustatant, ar pareiškėjos senelis buvo Lietuvos piliečiu iki pat 1940 m. birželio 15 d., jis vertintinas visų byloje pateiktų įrodymų kontekste. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 2586, 2018 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. R4-296 nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Pietų Afrikos Vyriausybės leidiniuose (angl. Government Gazette) būdavo skelbiama ir oficiali informacija apie asmens natūralizaciją. Į bylą pateiktame 1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinyje Government Gazette esančiame įraše taip pat nurodoma, kad pareiškėjos senelio L. J. turima pilietybė iki natūralizacijos pažymėjimo išdavimo – būtent Lietuvos pilietybė. Taigi, darytina išvada, kad iki 1933 m. rugsėjo 21 d. natūralizacijos liudijimo Nr. 13839 išdavimo pareiškėjos senelis PAR gyveno kaip Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos centrinio valstybės archyve nesant daugiau jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, apie juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės, egzistavimą ar nebuvimą sprendžiama iš kitų byloje esančių įrodymų, taip pat ir pareiškėjos pateiktų PAR archyvinių duomenų.
25. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina išvada, jog pareiškėjos senelis, tiek išvykdamas iš Lietuvos 1921 m., turėjo Lietuvos pilietybę (tai 2021 m. spalio 7 d. nutartyje pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), tiek gyvendamas PAR iki 1940 m. birželio 15 d. savo valingais veiksmais nebuvo netekęs Lietuvos pilietybės. Byloje reikšmingų įrodymų visetą sudaro: gimimo liudijimo Nr. G4149477 (jame nustatyta, kad pareiškėjos N. L. motina yra C. E. L., gimusi 1947 m. rugsėjo 11 d., kurios mergautinė pavardė – L., o pareiškėjos motinos tėvu yra J. B. L., 42 metų amžiaus, gimęs Lietuvoje); laivu „Briston“ į PAR 1921 m. vasario 11 d. išvykusių keleivių sąrašo išrašas, iš kurio matyti, kad į PAR išvyko Lietuvos piliečiai E. L., 45 metų amžiaus, ir J. B. L., 14 metų amžiaus; Pietų Afrikos Sąjungos Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių įstatų aktas Nr. 13839, iš kurio duomenų matyti, kad PAR piliečiu tapo J. L., gimęs (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, Raseiniuose ir kurio tėvais yra E. L. ir R. B., R. L. užsienio pasas Nr. 6981, iš kurio duomenų nustatyta, kad R. L. yra gimusi Lietuvoje, T., ir iki 1921 metų gyveno Raseiniuose, J. B.-D. (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. liepos 31 d. raštas, taip pat 1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinyje Government Gazette įrašai, kad pareiškėjos senelis turėjo Lietuvos pilietybę, Lietuvos archyvų duomenys, jog nėra duomenų apie J. B. L., taip pat R. L. Lietuvos pilietybės netekimą, išėjimą iš jos.
26. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos prosenelei (pareiškėjos senelio J. B. L. motinai) išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 6981 vertime apačioje yra įrašas „Galioja iki 1921 m. gruodžio 28 d.“. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu. Pirmiau minėtoje teisės doktrinoje pažymima, kad nors ryšio su Lietuvos gyvenimu nutraukimas galėjo būti pagrindu pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos pilietybės, tačiau vien šios aplinkybės buvimas nereiškė, jog asmuo dėl turi būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės (22 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad asmenys, kurie išgyvendavo užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu, nebuvo savaime (vien dėl to fakto) laikomi netekusiais Lietuvos pilietybės. Esant nustatytam, pareiškėjos senelio mamos užsienio paso galiojimo po 1921 m. gruodžio 28 d. nepratęsimas sudarė prielaidą (galimybę) netekti Lietuvos pilietybės, tačiau, kaip pirmiau nurodytoje pilietybę reglamentavusių teisės aktų, apžvalgoje, pilietybės netekimas turėjo būti įformintas oficialiu kompetentingos institucijos dokumentu – leidimu išeiti iš pilietybės. Tokių duomenų byloje nėra pateikta.
27. Teismas nurodė, kad pareiškėja duomenų apie jos senelio teisinį statusą (pilietybę ar jos netekimą) ieškojo tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių (PAR) archyvuose), o juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką nustatančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, teismas konstatuoja, kad pareiškėja išnaudojo galimybes gauti papildomus bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir sprendžia, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti, o išvada nagrinėjamoje byloje darytina įvertinus šių netiesioginių įrodymų visetą.
28. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjos senelis J. B. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad J. B. L. ir R. L. pilietybės neteko iki 1940 m. birželio 15 d., o teisės aktų apžvalga ir analizė, pateiktoje teisės doktrinoje, kuria remiasi ir teismai savo formuojamoje praktikoje, nepatvirtina, kad nuo 1921 m., kai pareiškėjos senelis išvyko į PAR, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nustatytas automatinis Lietuvos pilietybės netekimas.
29. Teismas atkreipė dėmesį, kad suinteresuotas asmuo, nors ir ginčija teisės doktriną, kaip teisės šaltinį, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pažymi, jog viena iš teisės doktrinos interpretacijų yra tai, kad pilietybės asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netekdavo automatiškai, tačiau tokia interpretacija neatitinka teismų suformuotos praktikos, kad pilietybės nebuvo netenkama automatiškai. Tik prielaidomis grindžiami suinteresuoto asmens atsikirtimai nepakankami tam, kad būtų pagrindas teigti, jog pareiškėjo senelis iš tikrųjų buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
30. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. sprendimo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
30.1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta procedūra gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą dėl išėjimo iš pilietybės, o Lietuvos Valstybės Konstitucija numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Pareiškėjos seneliui J. L. natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 buvo išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d., todėl pareiškėjos senelis J. L. savo valingais veiksmais nuo 1933 m. rugsėjo 21 d. tapo Britanijos piliečiu.
30.2. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 paragrafas numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis; Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas.
30.3. Yra fiksuota tik viena data, kada atsirado nuostata, kad net ir įgijus kitos valstybės pilietybę automatiškai nėra netenkama Lietuvos pilietybės – tai 1935 m. Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte Nr. 51317 buvo konstatuota, kad „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-239-701/2021) akcentavo, kad „Kadangi nėra žinoma, kokia tiksli aptariamo natūralizacijos liudijimo pareiškėjos seneliui išdavimo (taigi – ir svetimos valstybės pilietybės įgijimo) data, nėra galimybės nustatyti, kokiais teisės aktais turi būti vadovaujamasi tam, kad būtų galima išsiaiškinti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus, taigi ir pareiškėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. (ne)išsaugojimo faktui pagrįsti reikšmingas aplinkybes“. Taigi, akivaizdu, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad skirtingais laikotarpiais buvo skirtingai reguliuojamas Lietuvos pilietybės netekimo klausimas įgijus kitos valstybės pilietybę.
30.4. Suinteresuoto asmens vertinimu, aplinkybės, kad iki 1935 m. nebuvo numatyta išimčių ar specialių procedūrų, galiojusios Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatos, taip pat tai, kad J. L. sąmoningais veiksmais įgijo kitos valstybės pilietybę, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad J. L. dėl savo sąmoningų veiksmų 1933 m. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog J. L. būtų kreipęsis dėl Lietuvos paso ar atlikęs kitas pareigas (naudojęsis teisėmis), kurias turi Lietuvos piliečiai.
30.5. Teismas teigia, kad tiek 1933 m., tiek 1935 m. galiojo 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad būtent 1935 m. ir atsirado toks naujas reguliavimas, numatantis, kad Lietuvos pilietybės netekimui patvirtinti turi būti įvykdyta oficiali procedūra.
30.6. Teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad minėtoje byloje asmuo kitos valstybės pilietybę buvo įgijęs 1937 m., t. y. jau po minėto Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašto.
30.7. Teismas sprendime akcentavo V. Sinkevičiaus monografiją kaip teisės šaltinį, tačiau ignoravo toje pačioje monografijoje cituojamą J. Robinzono aiškinimą, kad „minėta konstitucinė nuostata aiškintina ta prasme, jog Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, automatiškai netenka Lietuvos pilietybės“. Taigi Teismo sprendime cituojamas teisės doktrinoje pateiktas aiškinimas jokiu būdu nėra vienintelis ar visuotinas.
30.8. Teismas netinkamai atliko vertinimą, ar asmuo nėra netekęs Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.
31. Pareiškėja N. L. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. sprendimo prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius pagrindinius argumentus:
31.1. Apeliaciniame skunde nurodyto Vidaus reikalu? ministerijos 1935 m. kovo 21 d. ras?to Nr. 51317 turinys tik patvirtina, kaip 1928 m. Lietuvos Valstybe?s Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostata? (kad niekas negali bu?ti Lietuvos ir kitos valstybe?s piliec?iu) interpretavo valstybe?s institucijos, ture?jusios i?galiojimus taikyti s?ia? nuostata?.
31.2. Aktualioje 1928 m. Lietuvos Valstybe?s Konstitucijoje is?liko tos pac?ios 2 ir 3 straipsniu?, i?tvirtinanc?iu? Konstitucijos virs?enybe?s ir valdz?iu? padalijimo principus, formuluote?s. Pagal Konstitucija? i?statymu? leidz?iamoji valdz?ia suteikta Seimui, tuo tarpu Ministeriu? kabinetui, kuris sudare? Vyriausybe?, priskirta i?statymu? vykdymo funkcija (Konstitucijos 42, 62 straipsniai). Konstitucijoje buvo numatyta speciali Konstitucijos keitimo tvarka: kvalifikuotos daugumos reikalavimas (ne maz?iau nei 3/5 Seimo atstovu? balsu? dauguma) bei tautos sankcijos, keic?iant Konstitucija?, panaudojimo galimybe? (Konstitucijos 104 straipsnis). Todėl nepagri?sta teigti, kad Vidaus reikalu? ministerijos, t. y. vykdomosios valdz?ios institucijos, teise?s aktu gale?jo bu?ti nustatytas naujas teisinis reguliavimas, keic?iantis Konstitucijos nuostatas. Tokie teiginiai pries?tarauja mine?tiems konstituciniams valdz?iu? padalijimo ir Konstitucijos virs?enybe?s principams, kurie buvo i?tvirtinti ir bylai aktualioje 1928 m. Lietuvos Valstybe?s Konstitucijoje. Kaip nurodyta teise?s doktrinoje, Vidaus reikalu? ministerijos 1935 m. kovo 21 d. ras?tas Nr. 51317 parengtas taikant 1928 m. Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostata?, taigi atskleidz?ia, kaip s?ia? nuostata? suvoke? vykdomoji valdz?ia, turinti i?galiojimus ja? taikyti, ir negali bu?ti vertinamas kaip sukuriantis nauja? reguliavima? (pakeic?iant, papildant, sukuriant is?imti? ar pan.) teisiniams santykiams, kurie is?skirtinai reguliuojami tik Konstitucijos.
31.3. Ve?lesniu? Vidaus reikalu? ministerijos ras?tu? turinys papildomai patvirtina, kad valstybe?s instituciju? suvokimas, jog pilietybe?s netekimas ne?ra automatinis, is?skirtinai siejamas su 1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucijos 10 straipsnio nuostatu? turiniu (jau esamu teisiniu reguliavimu), o ne su „naujai atsiradusiu“ teisiniu reguliavimu. Kaip paz?ymima teise?s doktrinoje, 1935 m. birz?elio 14 d. ras?te Vidaus reikalu? ministerija nurode?, kad: „[...] nei Konstitucijos 10 straipsnis, nei kiti s?iuo metu veikiantieji pilietybe?s poz?iu?riu i?statymai automatis?ko Lietuvos pilietybe?s nustojimo de?l svetimo kras?to pilietybe?s i?gijimo nenustato. Konstitucijos 10 straipsnis tik nustato de?sni?, kad Lietuvos piliec?iai tegali bu?ti savo Valstybe?s piliec?iais ir jeigu kuris Lietuvos pilietis pasidarytu? ir kitos valstybe?s piliec?iu, pries?ingai ir s?iam Konstitucijos nuostatui, tai tokio fakto Lietuvos valstybine?s i?staigos negali pripaz?inti, is?skyrus patapusius kurio Amerikos kras?to piliec?iais.
31.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ais?kindamas 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostata?, kad niekas negali bu?ti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybe?s pilietis, kaip teise?s s?altiniu re?me?si mine?ta V. Sinkevic?iaus monografija ir paz?yme?jo, kad institucijos, ture?jusios i?galiojimus taikyti s?ia? nuostata?, ja? interpretavo bu?tent taip, kad ture?jo bu?ti gaunamas leidimas is?eiti is? pilietybe?s (2019 m. gruodz?io 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo is?ple?stine?s teise?ju? kolegijos sprendimas administracine?je byloje Nr. eA- 2915-602/2019). Is?ple?stine? teise?ju? kolegija taip pat atkreipe? de?mesi? i? panas?iose administracine?se bylose nustatytus i?rodymus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai, jog asmenys neis?saugojo Lietuvos pilietybe?s iki 1940 m. birz?elio 15d. Tokiais i?rodymais visais teismo pamine?tais atvejais buvo Lietuvos centrinio valstybe?s archyvo paz?ymos, patvirtinanc?ios vidaus reikalu? ministerijos oficialu? sprendima? de?l Lietuvos Respublikos pilietybe?s praradimo, i?traukima? i? asmenu?, netekusiu? Lietuvos pilietybe?s, registrus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracine?je byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2018 m. lapkric?io 29 d. nutartyje administracine?je byloje Nr. eA-5365-502/2018). Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje nagrine?jant s?ia? byla? kasacine tvarka, nurodoma, kad „pagal tarpukario i?statymus pilietybe?s netekimas, i?gijus kitos valstybe?s pilietybe?, nebuvo ex lege (pagal i?statyma?), ji? ture?davo patvirtinti (arba sukurti is?imti? ir pilietybe? leisti is?laikyti) Ministru? Taryba“ (z?r. s?ios nutarties 67 punkta?). Teismai nesuformulavo jokių išlygų, kad tokia taisykle? taikytina tik nuo 1935 m. kovo 21 d., tode?l Migracijos departamento pateikta nuomone? (kad 1933 metais tokia taisykle? netaikytina, o taikytina tik nuo 1935 m. kovo 21 d.) yra nepagri?sta ir pries?taraujanti nurodytiems teismu? is?ais?kinimams. Ve?lesnis teisinis reguliavimas pasiz?ymi nebent detalesniu pilietybe?s netekimo tvarkos sureglamentavimu.
31.5. Lietuvos Respublikos pilietybe?s i?statymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo i?statymu Lietuvos Respublikos pilietybe?s i?statymo 2 straipsnis papildytas 1 dalimi, kuri nustato, kad: „Asmuo, iki 1940 m. birz?elio 15 d. ture?je?s Lietuvos Respublikos pilietybe? – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birz?elio 15 d. ture?je?s Lietuvos Respublikos pilietybe?. S?i sa?voka neapima asmenu?, kurie Lietuvos Respublikos pilietybe?s neteko atlikus Lietuvos Respublikos i?statymuose nustatytas privalomas procedu?ras ir de?l kuriu? yra priimti Lietuvos Respublikos i?statymuose numatyti sprendimai de?l Lietuvos Respublikos pilietybe?s netekimo.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
33. Byloje sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuris reikalingas pareiškėjai siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka.
34. Pareiškėja, kuri yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis J. B. L. (taip pat žinomas kaip J. L.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pretenduoja atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktų, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. ji, kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė (tai patvirtina į bylą pateikti pareiškėjos ir jos motinos gimimo liudijimai ir byloje dėl to nėra ginčo), siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakydama turimos Pietų Afrikos Respublikos pilietybės.
35. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama antrą kartą, po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 grąžino ją nagrinėti iš naujo.
36. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 41 punkte konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję šią bylą, pagrįstai pripažino, jog yra labiau tikėtina, jog pareiškėjos senelis J. B. L. išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu (1921 m. vasario 11 d.) turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo. Tačiau nutarties 69 punkte kasacinis teismas išaiškino, kad tam, jog būtų pagrindas ypatingam šio asmens (Lietuvos Respublikos piliečio) ryšiui su tarpukario Lietuva atkurti, kurio ir siekė įstatymų leidėjas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie dėl besiformuojančių ar jau esančių nepalankių politinių priežasčių buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., būtina nustatyti, ar Lietuvos Respublikos pilietybė asmens buvo išsaugota iki 1940 m. birželio 15 d., todėl perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
37. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad J. B. L. natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d., jame nurodyta jo turima Lietuvos pilietybė, taip pat jo tėvų turima Lietuvos pilietybė, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 2586, 2018 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. R4-296 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta, 1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinyje Government Gazette esančiame įraše taip pat nurodoma, kad pareiškėjos senelio L. J. turima pilietybė iki natūralizacijos pažymėjimo išdavimo – būtent Lietuvos pilietybė, sprendė, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės, todėl nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. (N. L.), gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (J. B. L.) (taip pat žinomas kaip J. L. (J. L.)), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
38. Apeliantas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutikdamas su šia skundžiamo teismo sprendimo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjos seneliui natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 buvo išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d., todėl pareiškėjos senelis J. L. savo valingais veiksmais 1933 m. rugsėjo 21 d. tapo Britanijos piliečiu ir iki 1940 m. birželio 15 d. neišsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybės. Apelianto nuomone, tik 1935 m. atsirado naujas reguliavimas, numatantis, kad Lietuvos pilietybės netekimui patvirtinti turi būti įvykdyta oficiali procedūra. Tuo tarpu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos senelis J. B. L. būtų kreipęsis dėl Lietuvos paso ar atlikęs kitas pareigas (naudojęsis teisėmis), kurias turi Lietuvos piliečiai.
39. Pareiškėja nesutinka su apeliaciniu skundu, laikosi pozicijos, kad 1935 m. atsirado ne naujas reguliavimas, o tik valstybe?s instituciju? suvokimas, jog pilietybe?s netekimas ne?ra automatinis, is?skirtinai siejamas su 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnio nuostatu? turiniu.
40. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų ir teisės taikymo aspektu, pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo metu nepakito įstatyminis reguliavimas, jog Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktų, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi teisę asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.
41. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą (skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2022 m. sausio 21 d.), įstatymo leidėjas 2022 m. sausio 20 d. išleido Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 11 dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
42. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).
43. Taigi, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, ginčo atveju aktualu, ar pareiškėjos senelis bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ir ar jis nėra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
44. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju kasacinis teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 konstatavo, jog pareiškėjos senelis J. B. L. išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu (1921 m. vasario 11 d.) turėjo Lietuvos pilietybę (šios nutarties 44 punktas), t. y. iki (bet kuriuo metu) 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 2586 ir 2018 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. R4-296 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Taigi dėl pareiškėjos senelio nėra atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir nėra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Apeliantas šioje byloje priešingų aplinkybių, kad buvo atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl pareiškėjos senelio pilietybės atėmimo, neįrodinėjo. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į pasikeitusį įstatyminį reglamentavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjos N. L. (N. L.), gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (J. B. L.) (taip pat žinomas kaip J. L. (J. L.)), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra pagrįstas ir teisėtas.
45. Pažymėtina, kad ginčo atveju, tampa nebeaktuali teismų praktika, formuojama ta linkme, jog net ir nesant archyvuose dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, būtina išsiaiškinti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
46. Todėl apelianto argumentas, kad pareiškėjos senelis neišsaugojo Lietuvos pilietybės, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų kreipęsis dėl Lietuvos paso ar atlikęs kitas pareigas (naudojęsis teisėmis), kurias turi Lietuvos piliečiai, pirmiausiai, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas. Kita vertus, Atkreiptinas dėmesys, kad 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos II dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ buvo įtvirtinta tokia pat bendra nuostata, kad pilietybės teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę Ministrų kabineto buvo priimtas 1919 m. sausio 9 d. ir galiojo 20 metų (iki 1939 m. jį pakeitusio nuolatinio įstatymo). Laikinojo įstatymo paragrafe 1 nustatyta, kad Lietuvos piliečiais ex lege (pagal įstatymą) pirmiausiai laikomi: 1) nuolat Lietuvoje gyvenę asmenys – nuolatinių gyventojų palikuonys („kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno“), 2) tokių asmenų vaikai, kurie, nors ir nuolat Lietuvoje negyveno, bet grįžo į ją gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 m. nemažiau, kaip dešimtmetį Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos senelis, išvykęs į Pietų Afrikos Respubliką, buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinąjį įstatymą apie pilietybę.
47. Ir, nors 1919 m. sausio 19 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę bei 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietybės galima netekti įgijus kitos valstybės pilietybę, taip pat gyvenant užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu pasu ir kt. Tačiau įstatymas daug kartų keitėsi, todėl teisiškai būtų sunku nustatyti, kuria teisės akto redakcija vadovautis. Be to, įstatymuose nebuvo nustatyta, jog asmeniui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę, prieš tai negavus atleidimo iš Lietuvos pilietybės, galėtų būti taikomos kokios nors teisinės sankcijos. Ryšio su Lietuvos gyvenimu nutraukimas buvo pagrindas pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos pilietybės. Tačiau vien šios aplinkybės buvimas nereiškė, jog asmuo dėl to turi būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės. Pilietybės netekimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu (Sinkevičius, V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. 2002 m., p. 64).
48. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ir kitą apelianto argumentą, kad iki 1935 m. įgijęs kitos valstybės pilietybę, pareiškėjos senelis automatiškai neteko Lietuvos pilietybės. Pirmiausiai, įstatymo leidėjas nuo 2022 m. sausio 28 d. taikomos sąlygos dėl Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros neatlikimo ir Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo nepriėmimo nesusiejo su jokia data. Antra, aiškinant to meto teisės aktuose, reguliavusiuose pilietybės teisinius santykius, įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą bei jo išimtis, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad dvigubos pilietybės draudimą lėmė atkurtos ir savarankiškai besivystančios Lietuvos valstybės siekis aiškiai apibrėžti savo piliečių korpusą ir neleisti susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kad Lietuvos pilietis būtų susaistytas lojalumu ir kitai valstybei – tai valstybei, kurios pilietybę, be Lietuvos pilietybės, jis turėtų. Tuo tarpu dvigubos pilietybės draudimo išimtį (1928 m.) lėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su tose užsienio valstybėse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, į kurias jie tuo metu emigravo masiškai. Būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausia emigravo (masiškai, dėl įvairių priežasčių) į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo "kurio nors Amerikos krašto" pilietybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. lapkričio 13 d. nutarimą konstitucinės justicijos byloje Nr. 45/03-36/04). Trečia, apeliantas, teigdamas, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atsirado tik po 1935 m., remiasi 1935 m. kovo 21 d. vidaus reikalų ministro raštu, kuriame konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti Lietuvos pilietybės“. Tačiau teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad vidaus reikalų ministras dar 1931 m. rugsėjo 24 d. (iki pareiškėjos senelio natūralizacijos 1933 m.) rašte Nr. 38605, atsakant į Užsienio reikalų ministerijos klausimą, “ar būtinai reikalingas iš Lietuvos pilietybės išėjimo sutikimas”, paaiškina, kad “Lietuvos įstatymuose apie tai nieko nesakoma. Tačiau Vidaus reikalų ministerijos manymu, iš Lietuvos pilietybės atleidimo liudijimai tvarkos dėlei turi būti imami”. 1925 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos notoje Latvijos pasiuntinybei Lietuvoje buvo prašoma, kad „iš pareinančių į Latvijos pilietybę Lietuvos piliečių būtų reikalaujama Lietuvos vyriausybės (Vidaus reikalaų ministerijos) sutikimo, jog nėra kliūčių išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Sinkevičius, V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. 2002 m., p. 59). Iš to seka išvada, kad ir anksčiau nei apelianto nurodoma data – 1935 m., Lietuvos valstybėje buvo taikyta „pilietybės išėjimo“ procedūra. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad tik iš 1935 m. kovo 21 d. vidaus reikalų ministro rašto galima spręsti, jog tai yra vienintelė fiksuota data, kada atsirado nuostata, kad net ir įgijus kitos valstybės pilietybę automatiškai nėra netenkama Lietuvos pilietybės. „Atleidimo iš Lietuvos pilietybės“ institutas nebuvo nustatytas nei 1918 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, nei 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme, nei kuriame nors kitame (Lietuvos teisės universitetas, Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. 2003 m., p. 183). Vien tik „atleidimo iš Lietuvos pilietybės“ dokumento išdavimas dar nereikšdavo, jog asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę (Lietuvos teisės universitetas, Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. 2003 m., p. 184). Pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję ir vėliau įgiję kitos valstybės pilietybę ir toliau buvo laikomi Lietuvos piliečiais tol, kol Ministrų Taryba išspręsdavo klausimą dėl jo turimos Lietuvos pilietybės netekimo.
49. Išdėstytų motyvų pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos senelio natūralizacijos metu (1933 m.), galiojant 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, jo Lietuvos pilietybei netekimui nepakanka vien konstatavimo, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Byloje esantys duomenys – archyvų pažymos patvirtina, kad nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjos senelis J. B. L. nebuvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjas Andrius Verikas