Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-56-511/2020
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-11021-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2.1.; 2.3.2.2.13.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Arvydo Daugėlos, Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,
nuteistajam P. J. ir jo gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be bausmės vykdymo priežiūrą vykdančios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamojo rajono ribų. P. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 MGL (2500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją paskirta įmokėti per dvylika mėnesių lygiomis dalimis po nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš P. J. priteista 652 500,58 Eur AB „Swedbank“ naudai.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo P. J. apeliacinis skundas atmestas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus, prašiusių tenkinti kasacinį skundą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. P. J. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „K.“ valdybos pirmininkas ir faktiškai valdydamas visą šios įmonės veiklą, iššvaistė UAB „K.“, UAB „E.“ bei UAB „Kv.“ patikėtą didelės – 4 504 685,12 Lt vertės svetimą – Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto turtą, teisėtai valdomą UAB „K.“, t. y. jis, žinodamas, kad 2007 m. spalio 22 d. sudarytos jungtinės veiklos sutarties tarp jungtinės veiklos partnerių UAB „K.“, UAB „E.“ ir UAB „Kv.“ bei partnerių įgaliojimo pagrindu UAB „K.“ laimėjo projekto „E.V.“ darbų pirkimo konkursą ir sudarė 2008 m. gegužės 13 d. Rangos sutartį Nr. 03S-167, kuria įsipareigojo atlikti visus projekto Nr. (duomenys neskelbtini) „E.V.“ darbus ir ištaisyti atsiradusius defektus, kad Rangos sutarties Nr. 03S-167 ir jos sudedamųjų dalių – Pasiūlymo rašto su Pasiūlymo priedu, Konkrečių sutarties sąlygų 14.2 punkto bei Bendrųjų sutarties sąlygų 14.2 punkto – pagrindu UAB „K.“ ir jungtinės veiklos partneriai kaip projekto rangovai įgijo teisę reikalauti išankstinio iki 30 proc. dydžio nuo sutarties sumos apmokėjimo, gautas lėšas privalėdami panaudoti išimtinai tik išteklių sutelkimo ir projektavimo išlaidoms padengti, kad pagal UAB „K.“ generalinio direktoriaus V. J. 2008 m. gegužės 28 d. pasirašytą išankstinio mokėjimo sąskaitą Nr. 1 projektui vykdyti į UAB „K.“ a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“ 2008 m. birželio 18 d. buvo pervesta iš viso 5 727 846,77 Lt, iš kurių 4 582 277,42 Lt Europos Sąjungos Sanglaudos fondo dalis ir 1 145 569,35 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto dalis, neteisėtai nurodė nenustatytiems asmenims pervesti dalį svetimo ir jo žinioje esančio turto kitai savo valdomai bendrovei bei panaikinti UAB „K.“ turtines prievoles, o ne projekto darbams atlikti ir įrenginiams apmokėti, ką nenustatyti asmenys – UAB „K.“ darbuotojai ir padarė 2008 m. birželio 26 d. Elektrėnuose, generalinio direktoriaus V. J. darbo kabinete esančiame darbiniame kompiuteryje įdiegta AB „Swedbank“ „Telehansos“ programa prisijungiant prie UAB „K.“ sąskaitos banke „Swedbank“ V. J. vardu ir iš jos pervedant 2,4 mln. Lt kitam asmeniui – UAB P., o 2008 m. birželio 27 d. analogišku būdu pervedant 2,55 mln. Lt į UAB „K.“ a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) banke „DnB NORD“, o iš jos 2,5 mln. Lt pervedant UAB „K.“ gautai banke „DnB NORD“ paskolai grąžinti, dėl ko projektui „E.V.“ vykdyti buvo panaudota tik 1 223 161,65 Lt išankstinio apmokėjimo lėšų. Kaip faktinis UAB „K.“ veiklos vadovas, nurodydamas išankstinio apmokėjimo lėšas – 4 504 685,12 Lt panaudoti ne pagal jų tikslinę paskirtį rangos sutartimi nustatytiems įsipareigojimams vykdyti ir šio turto negrąžindamas, P. J. iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, patikėtą jungtinės veiklos partneriams UAB „K.“, UAB „E.“ ir UAB „Kv.“.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. J. ir jo gynėjas advokatas R. Kivylius prašo panaikinti nuosprendį bei nutartį ir P. J. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Teismai neatskleidė BK 184 straipsnio 2 dalies nusikalstamos veikos sudėties požymių P. J. veiksmuose, be to, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
2.2. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme per baigiamąsias kalbas nurodė aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino, tačiau kurias buvo būtina nustatyti ir patikrinti, dėl jų pasisakyti. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad rangos sutarties Bendrųjų sutarties sąlygų 14.2 punkte nurodyta, kad užsakovas, rangovui pateikus garantiją pagal šio punkto reikalavimus, privalo atlikti išankstinį mokėjimą kaip beprocentę paskolą išteklių sutelkimo ir projektavimo išlaidoms padengti. Pagal rangos sutarties nuostatą UAB „K.“ gautas išankstinis mokėjimas laikomas beprocente paskola, o tai patvirtina, jog avanso lėšomis UAB „K.“ galėjo disponuoti nesiejant jų su konkrečiu projektu, nes pervesta suma buvo laikoma paskola. Nevertinti byloje pateikti įrodymai, kad AB „A. P. S.“ aktualiu bylai laikotarpiu UAB „K.“ buvo skolinga daugiau nei 11 mln. Lt. Dėl to buvo neteisingai konstatuota, kad suma, dėl kurios UAB „K.“ reiškė pretenzijas AB „A. P. S.“, buvo tik 1 110 069,04 Lt. Taip pat teismas neįvertino aplinkybių, kurios rodo, jog nebuvo jokio P. J. nerūpestingumo, neatsargumo ir (ar) neveikimo UAB „K.“ interesais.
2.3. Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „K.“ gautos lėšos negalėjo būti pripažįstamos kaip patikėtos jungtinės veiklos sutarties partneriams UAB „K.“, UAB „E.“ ir UAB „Kv.“, nes šios lėšos UAB „K.“ buvo suteiktos kaip beprocentė paskola, tai reiškia, kad priklausė UAB „K.“ nuosavybės teise.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas netenkino P. J. prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš ICC Prancūzijoje nagrinėjamos bylos medžiagą, kuri patvirtintų UAB „K.“ iš AB „A. P. S.“ reikalaujamą sumą, skolos susidarymo laikotarpį, pagrindą ir kitas reikšmingas aplinkybes.
2.5. Po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme buvo priimtas arbitražo sprendimas, iš AB „A. P. S.“ priteista didesnė suma nei UAB „K.“ gautas avansinis mokėjimas. Šio sprendimo gauti nepavyko, nors jis svarbus bylai, jame konstatuotos aplinkybės patvirtina objektyviai pagrįstą įsitikinimą atgauti iš skolininko uždirbtas lėšas, kurios turėjo būti mokamos UAB „K.“ dar 2007–2008 metais (tuo metu, kai vyko projektas). Nuteistojo gynėjas arbitražo bylos medžiagą prašė gauti ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismas tokį prašymą atmetė.
2.6. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio 2 dalies pažeidimai. Nuosprendžiu P. J. nuteistas už neatsargų nusikaltimą kaip vykdytojas, tačiau šios aplinkybės nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, todėl nebuvo prašoma keisti kaltinimo. Dėl to buvo pateikti argumentai apeliaciniame skunde, teismo nutartyje nurodyti motyvai dėl šių pažeidimų nepagrįsti, nes nevertinta, jog dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėjo pasikeisti gynyba. Nuosprendyje pakeistos faktinės aplinkybės, palyginti su kaltinime nurodytomis, turėjo esminę reikšmę kasatoriaus gynybai, nes lėmė veikos kvalifikavimą. Jeigu P. J. būtų buvęs informuotas apie kaltinimo keitimą, jis būtų galėjęs gindamasis akcentuoti, kad nebuvo jokios neatsargios kaltės, t. y. jis neatliko veiksmų, kurie pasireiškė neatsargiai ar nerūpestingai tikintis atgauti UAB „K.“ lėšas iš skolininkės AB „A. P. S.“, dėl to buvo neatidus bendrovei, taip pat kad jis nebuvo ir negalėjo būti UAB „K.“ faktinis vadovas.
2.7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, kelia abejonių, nes yra vietų, kur teismas nurodo, kad P. J. suprato ir žinojo, kad avansinis mokėjimas yra tikslinis ir skirtas tik šiam projektui vykdyti kartu su partneriais. Gynėjas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jokių nerūpestingų veiksmų P. J. neatliko, kad dividendų bei paskolos dalies bankui mokėjimai negali būti laikomi atidumo ir lojalumo pareigos bendrovei UAB „K.“ pažeidimu, tačiau dėl šių klausimų pasisakyta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė kasatoriaus kaltę.
2.8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl neatsargios kaltės buvimo yra nepagrįstos, nes 2008 m. gegužės 6 d. sprendimas išmokėti dividendus buvo priimtas iki 2008 m. gegužės 13 d. rangos sutarties pasirašymo, be to, ir dividendai buvo pradėti mokėti iki rangos sutarties pasirašymo ir avanso gavimo. Vadinasi, P. J. prieš priimdamas sprendimą mokėti dividendus objektyviai negalėjo žinoti, kad debitorius neatsiskaitys ir dėl to nebus galima įvykdyti projekto, dėl kurio vykdymo dar net nebuvo sudaryta sutartis. Dividendų mokėjimas už 2007 metus buvo teisėtas, priimtas akcininko sprendimu, kuris nebuvo nuginčytas ar pripažintas neteisėtu. 2007 metų ataskaitiniu laikotarpiu UAB „K.“ uždirbo 7 mln. Lt grynojo pelno, metinė finansinė atskaitomybė buvo audituota, pateikta į bylą, todėl pirmosios instancijos teismui negalėjo kilti jokių abejonių dėl pelno paskirstymo ir sprendimo mokėti dividendus teisėtumo.
2.9. Byloje, net ir nesant arbitražo sprendimo dėl priteistos skolos, yra medžiaga, kad 2012 m. balandžio 12 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkei AB „A. P. S.“, patvirtinama, jog areštuotas 14 383 122,75 Lt sumos skolininko turtas. Ši nutartis patvirtina skolos realumą bei jos sumą. Taip pat byloje yra 2009 m. sausio 7 d. P. J. pasirašytas raštas, adresuotas skolininkei AB „A. P. S.“, patvirtinantis, jog buvo dedamos pastangos grąžinti skolą, vedamos derybos, planuojami susitikimai su skolininku.
2.10. Gautos lėšos į UAB „K.“ nebuvo P. J. patikėtos ar jo žinioje, taip pat nebuvo svetimos, o turto perleidimas išmokant dividendus ir bankui grąžinant dalį paskolos buvo teisėtas.
2.11. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad lėšos, gautos kaip išankstinis mokėjimas, (turtas) pervestos ne kaip patikėtos, bet kaip beprocentė paskola. Tai pašalina svetimo turto iššvaistymo požymį. Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 13 d. buvo pasirašyta trišalė Rangos sutartis Nr. 03S-167 tarp Aplinkos projektų valdymo agentūros ir jungtinės veiklos partnerių UAB „K.“, UAB „E.“ ir UAB „Kv.“, kuria įsipareigojo atlikti projekto (duomenys neskelbtini) „E.V.“ darbus. Rangos sutarties ir jos sudedamųjų dalių – Pasiūlymo rašto su Pasiūlymo priedu, Konkrečių sutarties sąlygų 14.2 punkto bei Bendrųjų sąlygų 14.2 punkto – pagrindu UAB „K.“ turėjo gauti išankstinį iki 30 procentų nuo sutarties sumos apmokėjimą. Iš sutarties Bendrųjų sąlygų 14.2 punkto matyti, kad išankstinis mokėjimas laikomas beprocente paskola, kas patvirtina, jog avanso lėšomis UAB „K.“ galėjo disponuoti nesiedama jų su konkrečiu projektu, nes tai yra paskola.
2.12. Tai, kad buvo galima disponuoti lėšomis nesiejant jų su konkrečiu projektu, nes suteiktos lėšos buvo paskola, patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)
6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata. Įstatymų leidėjas apibrėžia, kad paskolos savininkas nuo jos gavimo momento laikomas paskolos gavėju. UAB „K.“, į atsiskaitomąją banko sąskaitą gavusi išankstinį mokėjimą, tapo šių gautų lėšų teisėta savininke. Todėl nuosprendžio išvados dėl šių lėšų priklausymo ES Sanglaudos fondui ir Lietuvos Respublikos biudžetui yra nepagrįstos ir neteisėtos. Apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, pakartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginius. Tai rodo, kad teismai nevertino, jog Rangos sutartyje buvo įtvirtinta, kad išankstinis mokėjimas atliekamas kaip beprocentė paskola.
2.13. Teismai neįvertino, jog UAB „K.“ generalinis direktorius V. J. 2008 m. gegužės 28 d. pasirašė išankstinio apmokėjimo sąskaitą Nr. 1, kurios pagrindu į UAB „K.“ banko sąskaitą, esančią „Swedbank“ banke, buvo pervesta 5 727 846,77 Lt, iš kurių
4 582 277,42 Lt ES Sanglaudos fondo dalis ir 1 145 569,35 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto dalis. Išankstinis mokėjimas buvo atliktas į atsiskaitomąją UAB „K.“ banko sąskaitą, t. y. ne į tikslinę sąskaitą, kuri galėtų būti siejama su konkretaus projekto įgyvendinimu.
2.14. Rangos sutartyje nebuvo nustatytas draudimas disponuoti perduodamomis lėšomis, nebuvo nustatytas įpareigojimas naudoti šias lėšas išimtinai projektui įgyvendinti. Tai rodo, kad lėšos buvo perduotos nuosavybėn, o ne patikėtos. Teismai nevertino gynėjo nurodytų aplinkybių, kad rangos sutarties nuostatose neįtvirtinta išankstinio mokėjimo tikslinė paskirtis, tai lėmė neteisingas teismų išvadas dėl to, kad išankstinis mokėjimas tariamai buvo patikėtas.
2.15. Teismai nevertino liudytojų parodymų apie gautų išankstinių lėšų panaudojimą. Liudytojų parodymai patvirtina, kad nebuvo nustatyta, kokiu pagrindu ir kaip turi būti panaudojamos išankstinio mokėjimo lėšos. Liudytojai patvirtino, kad lėšos nebuvo tikslinės, nebuvo pervestos į tikslinę sąskaitą, jų paskirtis nebuvo apibrėžta. Liudytojas S. P. patvirtino, kad avansinio mokėjimo paskirtis nebuvo apibrėžta, kurioje sąskaitoje sumokėtos lėšos laikomos, jie nekontroliavo, liudytojas K. T. taip pat patvirtino, jog išankstinio mokėjimo lėšos nebuvo pervestos į tikslinę sąskaitą.
2.16. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados, kad išankstinio mokėjimo lėšos yra tikslinės lėšos, skirtos projektui įgyvendinti, nes rangos sutarties Konkrečių sutarties sąlygų 14.2 punkte kalbama apie laidavimo bei garantijos pateikimo reikalavimą, kuris turi būti pateiktas gaunant išankstinį mokėjimą, šiose nuostatose nekalbama apie tikslinį avanso lėšų panaudojimą tik projektui vykdyti. Ši sutarties nuostata reiškia tai, kad banko garantijos bei draudimo bendrovės laidavimo reikalavimas susijęs su išankstinio mokėjimo užtikrinimu, apie šių finansinių užtikrinimo priemonių paskirtį ir tikslą yra kalbama 14.2 punkte. Tai reiškia galimybę gautą avansinį mokėjimą naudoti įmonės veikloje, su sąlyga – papildomai garantuojant, kad rangos sutartis bus įvykdyta. Jei išankstinis mokėjimas galėjo būti naudojamas tik konkrečiam projektui finansuoti, tokiu atveju taptų nelogiškas papildomų užtikrinimo priemonių reikalavimas.
2.17. Išankstinis mokėjimas nebuvo patikėtas bendrai jungtinės veiklos sutarties partneriams. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius. Byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 22 d. buvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis tarp jungtinės veiklos partnerių UAB „K.“, UAB „E.“ ir UAB „Kv.“, kurioje įtvirtinta, kad atlikę bendrai vykdomus darbus partneriai pasidalija jungtinės veiklos metu gautas pajamas pagal šios sutarties sąlygas. Aplinkybė, kad pajamos pasidalijamos po to, kai darbai atlikti, yra itin svarbi vertinant, ar avansu gautos lėšos po jų gavimo (2008 m. birželio 18 d.) galėjo priklausyti jungtinės veiklos partneriams. Jeigu iki avanso gavimo UAB „E.“ ir UAB „Kv.“ nebuvo įnešę jokio turto, logiška, jog jokios pajamos tarp jungtinės veiklos sutarties partnerių negalėjo būti ir dalijamos. Dokumentai patvirtina, kad UAB „E.“ ir UAB „Kv.“ jokių darbų nebuvo atlikusios iki avansinio mokėjimo gavimo dienos, taip pat nebuvo atlikusios darbų ir tada, kai buvo iš dalies dengiama skola bankui ir išmokėti dividendai.
2.18. Be to, jungtinės veiklos sutarties 1.3 punktas nustatė, kad kiekvienu konkrečiu atveju bendrai vykdomų darbų atskiros detalės bus aptartos atskirai partnerių rašytiniais susitarimais. Tokie susitarimai sudaryti nebuvo, todėl jungtinės veiklos partneriams nebuvo teisinio pagrindo pretenduoti į avansu gautas lėšas.
2.19. Nepagrįstai teismai rėmėsi jungtinės veiklos sutarties 3.2 punktu darydami išvadą, kad avansinis mokėjimas buvo patikėtas jungtinės veiklos partneriams. Šis sutarties punktas aiškiai nurodo, kad partnerių dalys nėra lygios, o nustatomos proporcingai atsižvelgiant į partnerio padarytą įnašo dydį. Avansinio mokėjimo dieną partneriai nebuvo įnešę jokio įnašo, todėl jų dalis buvo lygi nuliui, avansinio mokėjimo lėšas laikyti UAB „E.“ ir UAB „Kv.“ turtu nebuvo pagrindo.
2.20. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino CK nuostatas dėl jungtinės veiklos sutarties. Nebuvo vertinta CK 6.970 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad preziumuojama, kad partnerių pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji nuosavybė, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju jungtinės veiklos sutarties partneriai buvo sudarę sutartį, kurioje buvo aptarę partnerių nuosavybės dalis, kurios nėra lygios ir kurios priklauso nuo partnerio įnašo dydžio ateityje. Visa tai reiškia, kad jungtinės veiklos sutarties partneriai UAB „E.“ ir UAB „Kv.“ avansinio mokėjimo dieną nebuvo įdėję jokio įnašo, todėl jų dalies bendrojoje veikloje nei sutarties pagrindu, nei įstatymo pagrindu nebuvo, atitinkamai išankstinio mokėjimo lėšos nebuvo ir negalėjo būti bendros jungtinės veiklos partnerių lėšomis.
2.21. Teismai klaidingai nustatė, jog išankstinio mokėjimo lėšos buvo P. J. žinioje. Jeigu P. J. žinioje buvo išankstinio mokėjimo lėšos, vadinasi, P. J. turėjo duoti atitinkamus nurodymus dėl išankstinio mokėjimo lėšų panaudojimo asmeniui, kuriam turtas buvo patikėtas, t. y. V. J., kuris byloje išteisintas, todėl kyla klausimas, kokiu pagrindu buvo nustatyta, jog išankstinio mokėjimo lėšos buvo P. J. žinioje, jeigu byloje nėra duomenų, jog jis būtų davęs neteisėtus nurodymus asmeniui, kuriam buvo patikėtas turtas. P. J. buvo valdybos pirmininkas, tai nereiškia, kad jam buvo suteikta teisė disponuoti juridinio asmens lėšomis. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme prie valdybos nariui nustatytų kompetencijų disponavimas lėšomis nėra įtvirtintas. P. J. jokiomis sutartimis ar pavedimais nebuvo suteikta teisė disponuoti UAB „K.“. Tai reiškia, kad lėšos P. J. negalėjo būti patikėtos jo einamųjų pareigų, specialiųjų pavedimų bei sutarčių pagrindu. UAB „K.“ lėšų P. J. nevaldė, tam neturėjo nei įgalinimų bei atitinkamų priemonių (banko išduotų priemonių, prisijungimo kodų prie banko sąskaitos). V. J. savo 2007 m. liepos 11 d. valdybos patvirtintų UAB „K.“ generalinio direktoriaus pareiginių nuostatų (1, 5 straipsniai), 2008 m. balandžio 28 d. įregistruotų UAB „K.“ įstatų (4.3, 4.42, 4.48 punktai) bei Akcinių bendrovių įstatymo (37 straipsnio 10 dalies 1 punktas, 19 straipsnio 8 dalis) pagrindu buvo atsakingas už UAB „K.“, kurios žinioje buvo lėšos, turtą. P. J. žinioje turtas negalėjo būti, nes bylos duomenimis nustatyta, kad V. J., būdamas UAB „K.“ generalinis direktorius, jokių veiksmų, susijusių su P. J. nurodymu, neįvykdė.
2.22. P. J. nepagrįstai pritaikytas faktinio vadovo vaidmuo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikta motyvų, kodėl šis skundo teiginys atmetamas. Iš kaltinimo formuluotės matyti, kad P. J. įvardijamas net ne kaip faktinis UAB „K.“ vadovas, o kaip faktiškai vykdantis UAB „K.“ veiklą, todėl nuosprendyje jam nepagrįstai ir neteisėtai priskirtas faktinio vadovo vaidmuo. P. J. taip pat nebuvo inkriminuotas turto turėjimas savo žinioje ar patikėjimo teise. P. J. negalėjo būti nuteistas kaip faktinis UAB „K.“ vadovas, nes tokio kaltinimo nebuvo, negalėjo būti nuteistas dėl to, kad davė nurodymus V. J., nes šis buvo išteisintas, negalėjo būti nuteistas už svetimo turto iššvaistymą, nes turtas nebuvo jo žinioje ir (ar) jam patikėtas.
2.23. Apeliaciniame skunde buvo ginčijamas neteisėto perleidimo sudėties požymis P. J. veiksmuose, tačiau teismas dėl to nepateikė jokių motyvų. Kaltinime neteisėtas perleidimas aprašomas kaip dividendų išmokėjimas ir lėšų perleidimas panaikinant turtinę prievolę
AB „DnB NORD“ bankui grąžinant paskolą. Sprendimas išmokėti dividendus buvo priimtas 2008 m. gegužės 6 d. vienintelės akcininkės UAB „K.“ sprendimu, taigi buvo teisėtas. Akcininko sprendimas priimtas dar iki rangos sutarties pasirašymo (2008 m. gegužės 13 d.) ir iki išankstinio mokėjimo gavimo (2008 m. birželio 18 d.), todėl jau vien ši aplinkybė suponuoja išvadą, jog dividendų mokėjimas niekaip nėra susijęs su inkriminuotu išankstiniu sumanymu – tariamai įvykdyti iššvaistymą. Sprendimas mokėti dividendus buvo pradėtas vykdyti taip pat iki rangos sutarties pasirašymo bei avanso gavimo ir iki išankstinio mokėjimo pervedimo (2008 m. birželio 18 d. akcininkui buvo jau išmokėta 1 020 000 Lt). 2008 m. gegužės 5 d. vienintelio akcininko sprendimas bei Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, nustatančios akcininko teisę į dividendus ir jų mokėjimo sąlygas, patvirtina dividendų mokėjimo teisėtumą. UAB „K.“ bankroto byloje kreditoriai ir administratorius šio akcininko sprendimo neginčijo.
2.24. Nėra pagrindo sutikti, kad lėšų perleidimas panaikinant turtinę prievolę AB „DnB NORD“ bankui grąžinant paskolą buvo neteisėtas. Bylos duomenys (2006 m. birželio 16 d. Kredito linijos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sutarties sąlygų pakeitimo susitarimas Nr. 1, kuriuo pratęstas kredito grąžinimo terminas iki 2008 m. birželio 16 d., 2008 m. sausio 23 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo susitarimas Nr. 3, kuriuo kredito limito suma padidinta iki 5 mln. Lt, grąžinimo terminas iki 2010 m. birželio 16 d.) patvirtina, jog dar 2008 m. sausio mėn. bankas užtikrino UAB „K.“ veiklos finansavimą 5 mln. Lt suma, nustatė terminą iki 2010 m. birželio 16 d. Ši aplinkybė, priešingai negu nurodyta nuosprendyje, patvirtina gerus bendrovės finansinius rodiklius, kurie buvo įvertinti padidinant kredito limito sumą.
2.25. 2008 m. birželio 27 d. paskolos grąžinimo aplinkybė bankui pervedant 2,55 mln. Lt negali būti laikoma iššvaistymu dėl to, kad Kredito linijos sutarties Susitarimo Nr. 3 sąlygos leido įmonei iki 2010 m. birželio 16 d. gauti ir užsitikrinti banko finansavimą iki 5 mln. Lt, t. y. projekto įgyvendinimo laikotarpiu. Vadinasi, 2008 m. birželio 27 d. atliktas dalinis banko paskolos grąžinimas bet kuriuo atveju projekto įgyvendinimo laikotarpiu galėjo būti vėl panaudotas iki nurodyto termino 2010 m. birželio 16 d. pagal bylos duomenis (AB
„DnB NORD“ banko raštas), įmonė, grąžinusi kreditą bankui, jau kitą dieną galėjo lygiai dėl tos pačios sumos gauti finansavimą iš to paties banko pagal Kredito linijos sutarties Susitarimo Nr. 3 sąlygas iki 2010 m. birželio 10 d. Ši aplinkybė, kad iki pat 2010 m. birželio 10 d. įmonė galėjo pasiimti įneštą į banką sumą, buvo nevertinta nei nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Taigi paskolos grąžinimas negali būti laikomas neteisėtu ir neatlygintinu turto perleidimu.
2.26. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumentų dėl sprendimo patenkinti AB „Swedbank“ pareikštą civilinį ieškinį. Kasatoriaus veiksmuose nebuvo nustatyta būtinų sąlygų civilinei atsakomybei. Pagal kasacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo P. J. veiksmuose išplaukia, kad, nesant nusikalstamos veikos, nėra ir neteisėtų veiksmų, kurie yra būtina civilinės atsakomybės kilimo sąlyga. Be to, nėra ir priežastinio ryšio, nes kaltinime nurodyti kasatoriaus veiksmai nėra susiję su tuo, kad AB „Swedbank“ turėjo Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai išmokėti 2 252 954 Lt garantijos sumą. Banko garantija buvo susijusi su rangos sutarties įvykdymu. AB „Swedbank“ banko garantiją sumokėjo ne todėl, kad UAB „K.“ iš gauto avansinio mokėjimo lėšų sumokėjo dividendus ir padengė dalį paskolos ar kad projekto darbams pabaigti laiku pagal pasirašytą rangos sutartį pritrūko pinigų, o dėl to, kad rangos sutartyje nurodyti darbai galėjo būti pradėti atlikti tik 2009 m. liepos 20 d., nes tik tuomet buvo išduotas statybos leidimas atlikti statybos darbus pagal rangos sutartį. Pagal bylos duomenis, 2009 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl rangos sutarties pakeitimo Nr. 1, kuriuo buvo pratęstas darbų atlikimo terminas dėl neatitikčių nuotekų tvarkymo reglamentui. Šiame susitarime konstatuota, kad statybos leidimas išduotas tik 2009 m. liepos 20 d., tai patvirtina, kad nei UAB „K.“, nei P. J. nėra ir negali būti atsakingi už projekto neįvykdymą laiku. Nustatant priežastinį ryšį nebuvo įvertinta tai, jog net jeigu UAB „K.“ nebūtų avansinio mokėjimo lėšų panaudojusi dividendams išmokėti ir (ar) banko paskolos daliai dengti, projektas laiku nebūtų buvęs atliktas, nes jo neatlikimas nėra ir nebuvo siejamas su lėšų trūkumu. Be to, projektas buvo įvykdytas pasikeitus rangovui pasirašant atitinkamą susitarimą.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato R. Kivyliaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, negali būti kasacinio skundo dalykas šioje byloje, nes šie klausimai apeliaciniame skunde nebuvo keliami, jie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
3.2. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio reikalavimų, išdėstė visus byloje surinktus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir motyvus, jais vadovaudamasis priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti P. J. kaltu padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką. Teismų sprendimuose detaliai aprašyti P. J. inkriminuoti veiksmai, kuriuos abiejų instancijų teismai vertino kaip atitinkančius BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką.
3.3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis patvirtina, kad, priešingai kasatorių teiginiams, teismas, išsamiai išanalizavęs tiek jungtinės veiklos sutarties nuostatas, tiek CK normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutarties dalyvių – partnerių tarpusavio santykius, teises ir įsipareigojimus, nustatė, kad jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė. Iš bylos medžiagos matyti, kad už bendro turto apskaitą buvo atsakingas vienas iš partnerių – UAB „K.“, o bendras turtas naudojamas, valdomas ir juo disponuojama visų partnerių bendru sutarimu. Iš Aplinkos projektų valdymo agentūros gautas tikslinis avansinis mokėjimas netapo UAB „K.“ turtu, kuriuo P. J. galėjo disponuoti savo nuožiūra ir naudoti jį savo ar įmonės reikmėms, minėtas avansas buvo skirtas projekto „E.V.“ darbams vykdyti ir disponuoti juo buvo galima tik bendru jungtinės veiklos partnerių sutarimu. Liudytojai K. T., S. P., H. P., M. M., I. L., S. N. proceso metu tvirtino, kad UAB „K.“ sudarytai rangos sutarčiai vykdyti gavo avansinį mokėjimą, kad gavęs avansinį mokėjimą rangovas neturi teisės naudoti šių lėšų kitai paskirčiai, išskyrus konkretaus projekto finansavimą. V. J. tvirtino, kad avansas yra išteklių sukaupimas darbams vykdyti, o įvykdžius tam tikrus darbus, juos patvirtinus aktais, sumos atimamos. V. J. tvirtino ir tai, kad UAB „K.“ gautas avansas buvo tikslinis, skirtas objekto vykdymui. Be to, byloje esančiame civilinės bylos Nr. 2-951-619/2011 sprendime teismas konstatavo ir tai, jog UAB „K.“ buvo pervesta 5 727 846,77 Lt kaip avansinis mokėjimas už atliktus darbus, tačiau rangovas atliko darbų tik už 953 161,65 Lt.
3.4. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nėra teismo pareiga, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuria nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti, motyvavo, kad byloje įrodymų pakanka išvadoms daryti, kasatoriai nepaaiškino, kokią įrodomąją reikšmę turi prašomų dokumentų išreikalavimas. Teismas, atmesdamas kasatorių prašymą atlikti papildomus tyrimo veiksmus, procesinių pažeidimų nepadarė.
3.5. Skundo argumentai dėl BPK 255 ir 256 straipsnių pažeidimo nepagrįsti. Teismai nepažeidė BPK 255 straipsnio 1, 2 dalių, 256 straipsnio reikalavimų. Iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 4 d. posėdžio protokolo matyti, kad posėdžiui pirmininkavęs teisėjas įspėjo kaltinamuosius, kad kaltinimas gali būti keičiamas ir veika vertinama ne kaip pasisavinimas, o kaip patikėtų lėšų iššvaistymas. Taigi P. J. buvo išaiškinta, kad jo veiksmai gali būti perkvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos, padaromos tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo, padarymas. Iš teismo posėdžio 2017 m. sausio 4 d. protokolo matyti, kad prokuroras pateikė prašymus dėl kaltinamųjų veiksmų perkvalifikavimo. Vadinasi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose kaltinamiesiems ir jų gynėjams buvo žinoma apie pakeistus kaltinimus ir faktines aplinkybes. Kaltinamieji ir gynėjai turėjo teisę ginčyti ir ginčijo pirmosios instancijos teismo konstatuotas faktines aplinkybes ir veikos kvalifikavimą, jiems buvo užtikrinta teisė pasiruošti gynybai.
3.6. Teismai, pripažindami P. J. vykdytoju, padarydami išvadą, kad jis faktiškai valdė visą UAB „K.“ veiklą, teisės taikymo klaidų nepadarė. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog formaliai juridinio asmens vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atlieka funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma tais pačiais pagrindais kaip ir de jure (teisiniam) vadovui (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-427/2013, e3K-3-324-915/2017, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017). Nagrinėjamoje byloje teismai akcentavo, kad nors UAB „K.“ generalinis direktorius buvo V. J., tačiau faktiškai visą įmonės veiklą valdė P. J., jis buvo faktinis įmonės vadovas, priiminėjęs sprendimus tiek verslo, tiek finansiniais klausimais, nederindamas šių klausimų su kitais įmonės valdymo organais, to neginčijo ir pats P. J..
3.7. Teismai pagrįstai konstatavo, jog P. J., būdamas faktinis UAB „K.“ vadovas, suprato ir žinojo, kad „E. V.“ projekte dalyvauja jungtinės veiklos sutarties pagrindu kartu su partneriais UAB „E.“ ir UAB „Kv.“, suprato ir žinojo, kad avansinis mokėjimas yra tikslinis ir skirtas tik šiam projektui vykdyti kartu su minėtais partneriais. Nepaisydamas to, P. J. vienasmeniškai priėmė sprendimą dėl išankstinio apmokėjimo lėšų panaudojimo ne „E. V.“ projekto darbams vykdyti, be partnerių žinios davė nurodymą pervesti dalį gautų avansinio mokėjimo lėšų – 2,4 mln. Lt UAB P., 2,55 mln. Lt į UAB „K.“ sąskaitą „DnB NORD“ banke paskolai grąžinti, dėl to „E. V.“ projektui vykdyti liko ir buvo panaudota tik 1 223 161,65 Lt išankstinio mokėjimo lėšų. Teismai teisingai P. J. veiksmuose nustatė ir būtiną jo veiksmų neteisėtumo požymį. Bylos medžiaga patvirtina, kad P. J., nesilaikydamas patikėto turto disponavimo tvarkos ir patikėtas bei buvusias jo žinioje lėšas naudodamas ne pagal jų tikslinę paskirtį, svetimą turtą neatlygintinai perleisdamas tretiesiems asmenims, esmingai pažeidė turto patikėjimo rangovui sąlygas bei aiškiai pažeidė pačios bendrovės UAB „K.“ ir jungtinės veiklos partnerių pareigą gautas lėšas panaudoti išimtinai projekto reikmėms, dėl to nuotekų valymo rekonstrukcijos darbų atlikimas užsitęsė, o UAB „K.“ buvo pašalinta iš tolesnio projekto vykdymo ir galiausiai bankrutavo, o už realiai atliktus UAB „E.“ bei UAB „Kv.“ darbus iki šiol neatgavo pinigų, todėl buvo padaryta reali turtinė žala.
3.8. Teismų įrodytomis pripažintos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės šiai bylai išspręsti teisingai.
3.9. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus esminius P. J. apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, dar kartą išanalizavo byloje ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teismų sprendimų turinys rodo, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nustatytus veiksmus, vieni įrodymai buvo gretinami su kitais.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato R. Kivyliaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį šis teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šiose išvadose teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015 ir kt.).
6. Kasatoriai ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytą aplinkybę, kad nuteistasis P. J. iššvaistė ES Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto turtą – išankstinį mokėjimą pagal rangos sutartį, be kita ko, teigdamas, jog UAB „K.“ buvo šio turto savininkė. Šis klausimas buvo keltas ir nuteistojo P. J. apeliaciniame skunde.
7. Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose išdėstytas pripažintų įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes P. J. iššvaistė UAB „K.“, UAB „E.“ bei UAB „Kv.“ patikėtą, jo žinioje esantį ir UAB „K.“ teisėtai valdomą svetimą didelės – 4 504 685,12 Lt vertės Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto turtą, t. y. išankstinio mokėjimo pagal rangos sutartį dalį.
8. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje aptaręs CK 6.969–6.972 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą ir UAB „K.“, UAB „E.“ bei UAB „Kv.“ jungtinės veiklos sutarties nuostatas, dėl šio išankstinio mokėjimo nutartyje pasisakė, kad „tiek Jungtinės veiklos sutarties nuostatos, tiek minėtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios Jungtinės veiklos sutarties dalyvių – partnerių tarpusavio santykius, teises ir įsipareigojimus, nustatė, kad jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė. Už bendro turto apskaitą buvo atsakingas vienas iš partnerių – UAB „K.“, o bendras turtas naudojamas, valdomas ir juo disponuojama visų partnerių bendru sutarimu“, taigi nurodė jau kitus turto savininkus ir valdytojus.
9. Pažymėtina, kad, pasisakydamas dėl nuteistojo P. J. veika padarytos žalos, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šia veika Lietuvos valstybei ir Europos Sąjungos biudžetui žalos nebuvo padaryta, tačiau žalą patyrė jungtinės veiklos partneriai UAB ,,E.“ ir UAB ,,Kv.“.
10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą (turtinę teisę). Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas įstatymo prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-168/2013, 2K-210/2012, 2K-526/2010, Nr. 2K-369-303/2017 ir kt.). Taigi nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad ši veika gali būti inkriminuota tik tuo atveju, jei nustatyta, kad dėl kaltininko veikos neteisėtai perleidžiant jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą žalos patiria ne bet koks asmuo, o būtent šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas, todėl šios aplinkybės tinkamas nustatymas turi esminę reikšmę. Tuo tarpu kas laikytinas tokio turto savininku ar valdytoju ir ar žala buvo padaryta turto savininkui (ar valdytojui), iš nagrinėjamoje byloje teismų priimtų sprendimų lieka neaišku.
11. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas šiuo klausimu prieštaringas išvadas, nuteistojo
P. J. apeliacinio skundo tinkamai neišnagrinėjo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, be to, tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalyje jai keliamų reikalavimų.
12. Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio reikalavimų pažeidimai.
13. Remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Be kita ko, šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis arba kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, teismas apie tai turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams; pagal 4 dalies nuostatas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas turi pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, o patenkinęs tokį prašymą – nustatyti konkretų pertraukos laiką.
14. Pagal byloje nagrinėtą prokuroro pakeistą kaltinimą, be kita ko, P. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „K.“ valdybos pirmininkas ir faktiškai valdydamas visą UAB „K.“ veiklą, veikdamas kaip organizatorius kartu su UAB „K.“ generaliniu direktoriumi V. J., organizavo V. J. žinioje esančio, UAB „K.“ ir UAB „E.“ bei UAB „Kv.“ patikėto didelės – 4 504 685,12 Lt vertės svetimo – Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto turto, teisėtai valdomo UAB „K.“, iššvaistymą.
15. Pirmosios instancijos teismas V. J. kaip šio nusikaltimo vykdytoją dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisino, o P. J. veiką perkvalifikavo iš organizatoriaus į vykdytojo – t. y. kvalifikavo pagal 184 straipsnio 2 dalį, pašalindamas nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį, be to, pakeitė kaltinimo faktinę aplinkybę, nustatydamas, jog iššvaistytas turtas buvo P. J., o ne V. J. žinioje. Pirmosios instancijos teismas kaltinimą pakeitė kaltinamojo BPK 255 ir 256 straipsnių nustatyta tvarka iš anksto neįspėjęs; prokuroro ar nukentėjusiojo prašymas dėl tokio kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo ir faktinių aplinkybių pakeitimo nebuvo pateiktas, todėl buvo pažeisti pirmiau aptarti šių BPK straipsnių reikalavimai.
16. Apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti šiuos pažeidimus ir imtis priemonių pirmosios instancijos teismo klaidai ištaisyti, t. y. atnaujinti įrodymų tyrimą ir pasiūlyti kaltinamajam duoti parodymus pagal kaltinamojo neįspėjus pirmosios instancijos teismo pakeistą kaltinimą, tačiau to nepadarė, o vertindamas šią situaciją nutartyje nepagrįstai pasisakė, kad kaltinimo apimties sumažinimas (pašalinant nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį ir veiką kvalifikuojant tik pagal BK 184 straipsnio 2 dalį) ar motyvų, atskleidžiančių tyčios turinį ir kryptingumą, išdėstymas nuosprendžio aprašomojoje dalyje negali būti laikomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais BPK 255 ir 256 straipsnių prasme.
17. Pagal kasacinio teismo praktiką, klausimas, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes būtų suvaržyta kaltinamojo teisė į gynybą, sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2012). Nagrinėjamu atveju organizatoriaus ir vykdytojo vaidmuo darant nusikalstamą veiką skirtingas, o P. J. naujai inkriminuota aplinkybė – turto buvimas jo žinioje – yra vienas iš būtinųjų BK 184 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų ir yra pagrindas manyti, kad dėl to gynyba gali būti kitokia.
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti BPK 320 straipsnio 3 dalies, BPK 332 straipsnio 3 dalies, BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio 2 dalies pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų šioje nutartyje nepasisakytina, nes su jais sietinus klausimus apeliacinės instancijos teismas spręs iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Arvydas Daugėla
Olegas Fedosiukas
Tomas Šeškauskas
Eligijus Gladutis