Civilinė byla Nr. e3K-7-37-421/2026
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00590-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.18
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės, Donato Šerno (pranešėjas), Algirdo Taminsko, Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Bendida“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro).
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę jos kreditoriui (mokesčių administratoriui), šiam pareiškus tiesioginį ieškinį dėl žalos, atsiradusios bendrovei nesumokėjus mokesčių valstybei, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 289 180,38 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas 2002 m. vasario 21 d. – 2013 m. sausio 31 d. ėjo UAB „Bendida“ (toliau – ir Bendrovė) vadovo pareigas ir buvo atsakingas už šios bendrovės veiklos organizavimą. Ieškovė atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu. Mokestinio patikrinimo metu ieškovė nustatė, kad Bendrovė iš sau priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio PVM sąskaitomis faktūromis įformino dyzelino tiekimą Kipro įmonės „Geli Petroleum Ltd“ vardu iš viso už 3 179 451,75 Eur ir šiuos pardavimus deklaravo 2012 m. liepos – 2013 m. kovo mėn. Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose bei atitinkamų mokestinių laikotarpių PVM deklaracijose minėtus tiekimus Bendrovė nurodė kaip tiekimus į kitas ES valstybes ir apmokestino juos 0 procentų PVM tarifu.
4. Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam dyzelino pardavimui Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ už 3 179 451,75 Eur, kadangi ji nepateikė pakankamų įrodymų, jog prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams, kurie neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Be to, Bendrovė nepateikė įrodymų, jog sudarydama ar vykdydama verslo sandorius elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių įsitikinti, kad ji nedalyvauja sukčiaujant dėl PVM. Ieškovės teigimu, Bendrovės PVM sąskaitomis faktūromis įformintiems prekių tiekimams Kipro Respublikos įmonei „Geli Petroleum Ltd“ negali būti taikomas 0 proc. PVM, šie tiekimai apmokestintini taikant standartinį 21 proc. PVM tarifą.
5. Ieškovės teigimu, Bendrovė turėjo finansines galimybes sumokėti mokesčius. Būtent atsakovas, kaip Bendrovės vadovas, buvo atsakingas už tai ir turėjo užtikrinti, kad jo vadovaujama Bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Būtent atsakovas atsakingas už tai, kad Bendrovė teikė neteisingas mokesčio deklaracijas. Tokio pobūdžio neteisėti veiksmai negali būti nukreipiami į nieką kita kaip tik į mokesčių administratorių, kadangi mokesčio deklaracijos teikiamos ir PVM sumokamas mokesčių administratoriui. Bankroto administratoriaus galutinė ataskaita patvirtina, kad likusi nesumokėta Bendrovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) nebus padengta. Todėl ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam UAB „Bendida“ vadovui (atsakovui) dėl padarytos žalos atlyginimo.
6. Tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi, atsakovui, kaip Bendrovės vadovui, tinkamai vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnyje nustatytas pareigas, Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir būtų turėjusi finansines galimybes jį sumokėti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 289 180,38 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė apie teisių pažeidimą ir teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo sužinojo susipažinusi su UAB „Bendida“ bankroto ataskaita 2021 m. gegužės 18 d., t. y. tuomet jai tapo žinoma, jog mokestinė nepriemoka nebus sumokėta, ir tapo aiškus padarytos žalos dydis. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2021 m. gruodžio 6 d. Teismo vertinimu, bankrutuojančios bendrovės negalėjimas atsiskaityti su VMI yra viena iš sąlygų, kuri būtina siekiant pareikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės vadovui. Taigi, esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino tiesioginiam ieškiniui pateikti.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip Bendrovės vadovas, buvo atsakingas ne tik už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, bet ir už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir jų deklaravimą, o šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad nepagrįstai buvo skaičiuojamas 0 PVM mokesčio tarifas, todėl ieškovė reikalavo priteisti žalos atlyginimą (atsakovo vadovavimo laikotarpiu nesumokėtas PVM dėl netinkamai taikyto 0 proc. PVM laikytinas žala, padaryta tiesiogiai bendrovės kreditorei – ieškovei, todėl ji gali reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui).
10. Teismas nustatė, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu, taikant 0 PVM tarifą, Bendrovė nesumokėjo į valstybės biudžetą 289 180,38 Eur mokesčių. Ši ieškovės reikalaujama atlyginti žala ir jos dydis yra konkreti mokesčių administratorės apskaičiuota ir sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinta PVM nepriemoka. Šią PVM nepriemoką teismas vertino kaip kreditorės patirtą žalą, kuri yra dėl vadovo neteisėtų veiksmų negalimos įvykdyti juridinio asmens prievolės šiai kreditorei vertė. Teismas pažymėjo, kad PVM apskaičiavimo metu Bendrovė buvo pajėgi sumokėti priskaičiuotą mokestinę nepriemoką.
11. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas Bendrovės vadovas, atstovaudamas Bendrovės interesams ir veikdamas jos vardu, neužtikrino, kad jo vadovaujama Bendrovė pateiktų teisingus duomenis deklaruodama PVM taikymą, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus Bendrovei vykdant sandorius. Tai suponuoja išvadą, jog dėl tokio atsakovo veikimo buvo padaryta žala mokesčių administratorei, o atsakovo vadovaujamai Bendrovei apskaičiuota PVM nepriemoka. Jei atsakovas būtų užtikrinęs tinkamą Bendrovės veiklos organizavimą, tinkamą apskaitos tvarkymą, t. y. mokesčių deklaravimą ir mokėjimą tinkamai ir laiku, UAB „Bendida“ mokestinės nepriemokos neturėtų, o į valstybės biudžetą būtų gautos lėšos. Šios aplinkybės vertinamos kaip didelis neatsargumas, pasireiškęs aiškiu ir nepateisinamu atsakovo aplaidumu vykdant savo pareigas.
12. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmų neteisėtumas pasireiškė netinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas – laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, atsakovas pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikydamas 0 proc. PVM tarifą, pagal PVM sąskaitas faktūras įformindamas dyzelino tiekimą Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“, neįsitikinęs, kad ji įgijo teisę disponuoti dyzelinu kaip savo. Tarp atsakovo veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi, atsakovui tinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas, Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti, nes tuo metu Bendrovės veikla buvo pelninga ir ji buvo pajėgi sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM. Atsakovo kaltė nagrinėjamu atveju yra preziumuojama ir atsakovas jos nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis).
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2025 m. balandžio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
14. Kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2017 m. vasario 9 d. sprendimu padarė išvadą, jog Bendrovė atsakovo vadovavimo laikotarpiu, kai susidarė PVM nepriemoka, neveikė protingai ir rūpestingai, t. y. nesiėmė atsargumo priemonių tikrindama kontrahentės Kipro įmonės „Geli Petroleum Ltd“ statusą, jos veiksmus, kad įsitikintų vykdomų sandorių su šia įmone teisėtumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi konstatavo, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog, sudarydama sandorius su Kipro įmone „Geli Petroleum Ltd“, ji dalyvavo sukčiaujant dėl PVM, jos vykdyti tiekimai šiai įmonei negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu; Bendrovė, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Taigi, nurodytais įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais konstatuotas Bendrovės nesąžiningumas, pareigų veikti protingai ir rūpestingai nevykdymas, PVM deklaravimo tvarkos nesilaikymas atsakovo vadovavimo Bendrovei laikotarpiu.
15. Kolegija nurodė, kad atsakovas neginčijo aplinkybių, jog tuo laikotarpiu, kai susidarė nagrinėjamu atveju aktuali mokestinė PVM nepriemoka, jis vadovavo Bendrovei. Taigi atsakovas nepaneigė aplinkybių, kad būtent jis, kaip asmuo, atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą, jos tinkamą ir teisėtą funkcionavimą, sandorių sudarymą, mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, atstovaudamas Bendrovei, faktiškai atliko veiksmus, kurie įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais pripažinti nesąžiningais ir pažeidžiančiais mokestinio pobūdžio teisės aktų reikalavimus.
16. Kolegija pažymėjo, kad bendrovės atliktų mokestinių pažeidimų fakto konstatavimo momentas niekaip nepaneigia ir negali paneigti aplinkybių, jog ginčui aktualūs mokestiniai pažeidimai buvo atlikti būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir tuo metu, kai atsakovas ėjo Bendrovės vadovo pareigas. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad ginčui aktualūs mokestiniai pažeidimai buvo padaryti jau po to, kai atsakovas nustojo eiti Bendrovės vadovo pareigas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, kai jis buvo Bendrovės vadovas ir atstovavo jos interesams, veikdamas Bendrovės vardu, neužtikrino, jog jo vadovaujama Bendrovė pateiktų teisingus duomenis deklaruodama PVM taikymą, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus Bendrovei vykdant sandorius.
17. Kolegija konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog jis ginčui aktualiu laikotarpiu atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, neapskaičiuodamas, nedeklaruodamas ir nesumokėdamas 289 180,38 Eur PVM. Kadangi byloje pagrįstai konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, atsakovo kaltė, kaip neteisėtų veiksmų subjektyvioji pusė, preziumuojama. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad ginčui aktualaus sandorio sudarymo metu atsakovas, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą ir tinkamą sandorių vykdymą, turėjo pareigą žinoti visas būtinas sąlygas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažino, kad atsakovas nepaneigė savo būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – kaltės.
18. Kolegija pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-1192-924/2022, atsižvelgiant į jos įrodinėjimo dalyką (aplinkybes, ar bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia), buvo nagrinėjamos aplinkybės, ar suinteresuotų asmenų veiksmai nulėmė bendrovės tyčinį bankrotą. Būtent tokia įrodinėjimo dalyko apimtimi Kauno apygardos teismas ir išnagrinėjo bylą. Byloje įrodinėjimo dalyku nebuvo aplinkybės, susijusios su atsakovo deliktine civiline atsakomybe ieškovei, esančios bylos nagrinėjimo dalyku šioje byloje. Kadangi bylose skiriasi įrodinėjimo dalykai, Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai.
19. Kolegija, pasisakydama dėl būtinųjų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos – (ne)egzistavimo, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tarp aptartų atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, kuri pasireiškė 289 180,38 Eur PVM nepriemokos nesumokėjimu ir tokios nepriemokos nėra galimybių atgauti Bendrovės bankroto procese (atsižvelgiant į bendrą bendrovės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų dydį), egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi, atsakovui tinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas, Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti.
20. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Nustatęs minėtas sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojant atsakovą ir ieškovę siejančią deliktinės civilinės atsakomybės prievolę, pagal kurią ieškovė turi reikalavimo teisę, o atsakovas – pareigą atlyginti ieškovei 289 180,38 Eur dydžio žalą, dėl to ieškinį pagrįstai patenkino visiškai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos tiesioginio ieškinio instituto aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams taikoma itin siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017). Apeliacinės instancijos teismas, neatmesdamas tiesioginio ieškinio, nepagrįstai praplėtė šio instituto taikymą byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, be kitų privalomų tiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, kaip būtina sąlyga yra įvardijamas ir bendrovės negalimumas atsiskaityti su kreditoriumi, nulemtas būtent tų neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie buvo nukreipti į kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021). Dėl to byloje tiek ieškovė, tiek ir bylą nagrinėję teismai turėjo pagrįsti, kad būtent dėl atsakovo vadovavimo Bendrovei metu (iki 2013 m. sausio mėn.) nesumokėto PVM bendrovė nebegalėjo atsiskaityti su ieškove, tačiau tai padaryta nebuvo.
21.2. Bendrovės tyčinio bankroto byloje teismai vertino, ar konkretūs atsakovo veiksmai lėmė Bendrovės nemokumą. Tai yra lygiai ta pati aplinkybė, kurią privalo vertinti teismai šioje byloje, spręsdami, ar ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį savo skolininko (Bendrovės) buvusiam vadovui (atsakovui), todėl Bendrovės tyčinio bankroto byla yra precedentinė šios bylos atžvilgiu. Įsiteisėjusia teismo nutartimi byloje, kuri nagrinėjamos bylos atžvilgiu yra prejudicinė, yra konstatuota, kad PVM nepriemoka (t. y. būtent tie atsakovo veiksmai, kurie yra įvardijami kaip neteisėti) neturėjo įtakos Bendrovės mokumui. Bendrovė po nustatytų mokestinių pažeidimų dirbo pelningai, buvo moki mažiausiai iki 2018 metų, veiklą vykdė iki pat 2020 metų. Taigi, Bendrovė turėjo visas galimybes patikslinti PVM deklaraciją ir sumokėti PVM tada, kai atsakovas jau nebebuvo Bendrovės vadovas, bet dar iki mokestinio patikrinimo pabaigos (tada, kai sužinojo apie Kipro įmonės „Geli Petroleum Ltd“ sukčiavimą dėl PVM). Tačiau Bendrovė pasirinko to nedaryti, o atsakovas, kurio vadovavimas Bendrovei baigėsi 2013 m. sausio 31 d., neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos tokiam jos sprendimui. Taigi Bendrovės negalėjimą atsiskaityti su ieškove lėmė Bendrovės nemokumas, o atsakovo veiksmai neturėjo jokios įtakos tam, kad Bendrovė tapo nemoki. Todėl neegzistuoja privaloma tiesioginio ieškinio pareiškimo sąlyga – nėra pagrįsta, kad Bendrovė dėl tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų nebegalėjo atsiskaityti su ieškove. Jeigu Bendrovė turėjo pareigą sumokėti patikslintą PVM ir taip atlikti savo mokestines prievoles valstybei, tai, sužinoję apie Bendrovės kontrahentės „Geli Petroleum Ltd“ sukčiavimą, tą turėjo padaryti po šio sužinojimo momento vadovaujantys Bendrovei asmenys (organai).
21.3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos priežastinio ryšio tarp buvusio bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės nemokumo aiškinimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tam, kad būtų nustatytas pagrindas tenkinti pareikštą ieškinį dėl vadovo civilinės atsakomybės, be kita ko, turi būti nustatytas pakankamas priežastinis ryšys tarp neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų ir kreditorių patirtų turtinių praradimų – sumažėjusios (išnykusios) galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus iš įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-469/2022). Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi yra konstatuota, kad mokestinis pažeidimas, Bendrovės padarytas taikant 0 proc. PVM tarifą, nėra kvalifikuotinas kaip tyčinis PVM vengimas, o atsakovo veiksmais, nepagrįstai taikant 0 proc. PVM tarifą jo buvimo Bendrovės vadovu laikotarpiu, nebuvo siekiama to, kad Bendrovė negalėtų vykdyti savo įsipareigojimų ieškovei. Nutartimi taip pat konstatuota, kad PVM nepriemoka neturėjo jokios įtakos Bendrovės mokumui, nes Bendrovė toliau vykdė veiklą ir iš esmės dar ne vienerius metus veikė pelningai. Tai reiškia, kad atsakovo veiksmai tuo metu, kai jis buvo Bendrovės vadovas, neturėjo priežastinio ryšio su ieškovės patirtais turtiniais praradimais. Ieškovė turėjo įrodyti ir teismai patvirtinti, kad būtent dėl konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų (netinkamų PVM deklaracijų 2012 ir 2013 metais) išnyko galimybė patenkinti ieškovės reikalavimus iš Bendrovės turto. Tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad ieškovės galimybė patenkinti savo reikalavimus iš Bendrovės turto išnyko tik 2018 m., t. y. praėjus penkeriems metams po to, kai atsakovas nebebuvo Bendrovės vadovu, o jo veiksmai būnant vadovu neturėjo įtakos ieškovės galimybėms patenkinti savo reikalavimus iš Bendrovės turto. Šios aplinkybės patvirtina, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovė vertina kaip neteisėtus, ir Bendrovės patirtos žalos. Atsižvelgiant į tai, kad priežastinis ryšys yra viena iš privalomųjų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė atsakovui kilti negali.
21.4. Teismai, spręsdami dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, padarė CK 2.87 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Nei MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nei PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje ar 56 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta specialių pareigų (taisyklių) bendrovės vadovui, todėl atsakovo galima civilinė atsakomybė patenka į bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų, o konkrečiau – į fiduciarinės sąžiningumo ir protingumo pareigos, apimtį. Bendrovės vadovo kaltės aspektas, sprendžiant jo galimos civilinės atsakomybės klausimą, susijęs su fiduciarinės sąžiningumo ir protingumo (rūpestingumo) pareigos turiniu, t. y. pareiga elgtis pagal bonus pater familias testą (standartą), kuris reiškia, kad rūpestingas asmuo yra tas, kuris, siekdamas nesielgti aplaidžiai, prieš priimdamas sprendimą surenka susijusią su priimamu sprendimu informaciją. Bendrovės valdymo organams priimant sprendimus dėl 0 proc. PVM taikymo, viskas nebuvo taip aišku (t. y. kad vykdant sandorius su kontrahente „Geli Petroleum Ltd“ nebuvo galima taikyti 0 proc. PVM tarifo), kaip tai bando pateikti ieškovė. Mokestinio patikrinimo rezultatai buvo svarstyti abiejų instancijų teismuose, du kartus svarstyti komisijoje ir galutiniu neskundžiamu sprendimu buvo nustatyta daugiau nei 70 proc. mažesnė PVM nepriemoka, nei iš pradžių buvo nustačiusi ieškovė. Tai įrodo, kad PVM tarifų taikymas Bendrovės veikloje nebuvo paprastas klausimas, kuris būtų akivaizdus ir aiškus visiems proceso dalyviams, o suklydimas taikant mokesčių teisės aktus buvo įmanomas net ir rūpestingai atliekant visas teisės aktuose įtvirtintas pareigas. Būdamas Bendrovės vadovas, atsakovas elgėsi pagal bonus pater familias testą (standartą), t. y. rūpestingai. Taigi, atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų (neegzistuoja viena iš privalomųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti), dėl kurių Bendrovei būtų kilusi žala.
22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė buvo Bendrovės kreditorė. Atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę netinkamu MAĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų vykdymu neteisingai deklaruojant mokesčius ir jų nesumokant, net negali būti nukreipti į nieką kita kaip tik į ieškovę, todėl ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021 taip pat buvo išaiškinta, kad esant tokiai situacijai, kai mokesčių mokėtojas nedeklaruoja ir nesumoka mokesčio dėl neteisėtų savo veiksmų, ieškovė turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį mokesčių mokėtojo vadovui. Teismas neišplėtė tiesioginio ieškinio instituto taikymo, o vadovavosi būtent šiai bylai aktualiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis ir laikėsi jose suformuotos praktikos. Bylai aktualiu laikotarpiu atsakovas ėjo Bendrovės vadovo pareigas ir tuo laikotarpiu Bendrovė buvo pajėgi sumokėti PVM, jei šis būtų teisingai ir laiku deklaruotas. Aplinkybė, kad Bendrovė buvo moki ir po atsakovo vadovavimo pabaigos, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi yra sprendžiama dėl atsakovo veiklos jo vadovavimo laikotarpiu.
22.2. Teismas teisingai nurodė, kad teismo nutartis, kurioje buvo sprendžiama dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir galimos žalos Bendrovei, bet ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nukreiptų į ieškovę, neturi prejudicinės galios, kadangi minėtoje byloje nebuvo nustatomos aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje.
22.3. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnis). Taigi atsakovas, būdamas Bendrovės vadovas, turėjo užtikrinti, kad jo vadovaujama Bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Patikrinimo metu nustatyta ir patikrinimo akte konstatuota, jog Bendrovė, pažeisdama PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam dyzelio tiekimui Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ už 3 179 451,75 Eur, kadangi Bendrovė nepateikė pakankamų įrodymų, jog prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams, kurie neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Be to, Bendrovė nepateikė įrodymų, jog sudarydama ar vykdydama verslo sandorius elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų dėl nedalyvavimo sukčiaujant dėl PVM. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 padarė išvadą, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog, sudarydama sandorius su Kipro įmone „Geli Petroleum Ltd“, ji dalyvavo sukčiaujant dėl PVM, jos vykdyti tiekimai šiai įmonei negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, negalima abejoti, kad ir atsakovui turėjo būti žinoma, jog jo vadovaujama Bendrovė dalyvauja sukčiaujant dėl PVM ir kad jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Atsakovas pažeidė imperatyviąsias mokesčių įstatymų nuostatas, todėl jo veiksmai pagrįstai buvo pripažinti neteisėtais ir sudarančiais pagrindą kilti civilinei atsakomybei. Tokie bendrovių vadovų veiksmai pripažįstami neteisėtais ir sukeliančiais civilinę atsakomybę ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023). Net jei byloje ir būtų buvę įrodyta, kad Bendrovė turėjo galimybę deklaruoti PVM, kurio nedeklaravo vadovaujant atsakovui, ši aplinkybė negalėtų būti laikoma šalinančia atsakovo atsakomybę, kadangi vėlesni Bendrovės vadovai negali būti laikomi atsakingais už ankstesnių Bendrovės vadovų atliktų neteisėtų veiksmų padarinių šalinimą, kai nėra įrodymų, kad jiems buvo žinoma apie atliktus neteisėtus veiksmus.
22.4. Aplinkybė, kad Bendrovė kurį laiką ir po atsakovo vadovavimo laikotarpio turėjo finansines galimybes sumokėti PVM, neturi esminės reikšmės, kadangi būtent atsakovo vadovavimo laikotarpiu Bendrovė nedeklaravo mokėtino PVM, dėl to ši prievolė ir nebuvo įvykdyta. Tai, kad vėliau Bendrovei vadovavę vadovai galbūt galėjo pastebėti atsakovo neteisėtus veiksmus ir siekti pašalinti šių veiksmų pasekmes, negali sudaryti pagrindo atsakovui išvengti civilinės atsakomybės, paneigiant jo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos priežastinį ryšį. Kasaciniame skunde, ginčijant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl priežastinio ryšio egzistavimo, remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022, tačiau minimoje byloje buvo nagrinėjamas nemokumo administratoriaus, atstovaujančio bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, ieškinys dėl žalos, padarytos bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, atlyginimo, o ne atskiram kreditoriui dėl padarytos žalos atlyginimo. Todėl minėtoje byloje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjant atsakovo kasacinį skundą. Remiantis tuo, kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio negali būti laikomi pagrįstais ir sudarančiais pagrindą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės tapatus ginčas, padaryta išvada, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja, kadangi, vertinant būtent ginčui aktualų laikotarpį (kai mokestis pagal mokesčių įstatymus turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas), egzistavo esminiai faktai, t. y. kad mokestis nebuvo deklaruotas mokesčių įstatymų nustatytais terminais ir būtent tuo metu, kai turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas, Bendrovė buvo pajėgi mokestį sumokėti. Nagrinėjamu atveju PVM nebuvo deklaruotas ir sumokėtas, nors atsakovo vadovavimo metu Bendrovės pareiga tiek mokestį deklaruoti, tiek ir sumokėti bei galimybė tą padaryti egzistavo ir išimtinai dėl atsakovo veiksmų, jam vadovaujant Bendrovei, tai nebuvo padaryta. Taigi skundžiami bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai atitinka aktualią šiai bylai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
22.5. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl atsakovo atsakomybės Bendrovei, todėl negali būti laikoma aktualia visa kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimą, o teismai negalėjo nuo jos nukrypti.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kreditoriaus (mokesčių administratoriaus) tiesioginio ieškinio bendrovės vadovui civilinės atsakomybės sąlygų
23. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams CK 6.263 straipsnio pagrindu, kai vadovų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, o veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 12 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą, be kitų bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų, įrodyti aplinkybę, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala.
24. Nagrinėjamoje byloje teismai nusprendė, jog atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad įmonėje apskaičiuojant mokesčius buvo neteisėtai pritaikytas 0 proc. PVM tarifas ir taip buvo pažeista MAĮ 40 straipsnyje nustatyta pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Kaltės aspektu šias aplinkybes bylą nagrinėję teismai įvertino kaip didelį neatsargumą. Konstatavę, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu dėl neteisėto 0 proc. PVM tarifo pritaikymo Bendrovė nesumokėjo į valstybės biudžetą 289 180,38 Eur mokesčių, šią mokesčių administratorės apskaičiuotą PVM nepriemoką teismai pripažino mokesčių administratorei padaryta žala.
25. Teismai, spręsdami dėl priežastinio ryšio buvimo sąlygos, vertino, ar Bendrovė būtų galėjusi sumokėti mokesčius tuo metu, kai jie turėjo būti apskaičiuoti ir sumokėti, ir priėjo prie išvados, kad jei atsakovas būtų užtikrinęs tinkamą Bendrovės veiklos organizavimą, tinkamą apskaitos tvarkymą, t. y. mokesčių deklaravimą ir mokėjimą tinkamai ir laiku, UAB „Bendida“ mokestinės nepriemokos nebūtų turėjusi ir lėšos į valstybės biudžetą būtų sumokėtos. Tačiau teismai laikė teisiškai nereikšminga aplinkybę, ar atsakovo veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su Bendrovės lėšų mokesčiams neturėjimu, todėl jos nevertino ir dėl jos iš esmės nepasisakė.
26. Kasaciniu skundu atsakovas iš esmės teigia, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti nustatyta ne tik tai, kad dėl jo veiksmų netinkamai buvo apskaičiuotas PVM, bet ir tai, jog dėl jo neteisėto veikimo mokestinė nepriemoka negalėjo būti išieškota. Nurodo, kad, pasibaigus jo darbo sutarčiai, Bendrovė buvo moki ir tokia išliko dar ilgai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad žala ieškovei kilo būtent dėl atsakovo veiksmų.
27. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo keliamas priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir žalos klausimas gali būti tinkamai išspręstas tik nustačius, kada kilo individuali žala ieškovei, todėl pirmiausiai pasisako dėl individualios žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, atsiradimo momento.
Dėl individualios žalos kreditoriui (mokesčių administratoriui), kaip vadovo civilinės atsakomybės sąlygos, atsiradimo momento
28. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, kuria, be kita ko, savo poziciją grindžia ieškovė, konstatuota, kad mokesčių administratorius gali reikšti individualų ieškinį juridinio asmens vadovui MAĮ 40 straipsnio 1 dalies, nustatančios mokesčių mokėtojo pareigas, pažeidimo pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021). Vis dėlto toje byloje, kasaciniam teismui konstatavus mokesčių administratoriaus tiesioginio ieškinio galimybę, nebuvo išsamiai pasisakyta dėl tokiam ieškiniui patenkinti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų viseto. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, atsiliepime į kasacinį skundą teigdama, jog vien MAĮ 40 straipsnyje nustatytų mokesčio mokėtojo pareigų pažeidimas pakankamas išvadai dėl individualios žalos kreditorei padarymo, neteisingai interpretuoja individualios žalos sąlygą.
29. Teismų praktikoje išaiškinta, kad mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, be to, bendrovės mokestinės prievolės atsiranda ne kaip neteisėtų veiksmų rezultatas, o jos kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, 18 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje mokestinės prievolės subjektas, kuriam kilo prievolė mokėti PVM, buvo ne bendrovės vadovas, kaip fizinis asmuo, o pati bendrovė. Dėl šios priežasties bendrovei priskaičiuotų mokesčių suma nėra žala VMI, kol ji gali būti sumokėta. Individuali žala VMI gali kilti tik tada, kai įmonėje nelieka lėšų mokesčiams sumokėti. Priešingas aiškinimas suponuotų įstatymu nepagrįstą išvadą, kad, vadovui netinkamai deklaravus mokesčius, VMI kiekvienu atveju gali pareikšti vadovui tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo, net jei pats juridinis asmuo gali įvykdyti mokestinę prievolę.
30. Individuali žala mokesčių administratoriui, kaip būtinoji tiesioginio ieškinio įmonės vadovui sąlyga, yra ieškovės teisės gauti tinkamai apskaičiuotus mokesčius pažeidimas, kuris kyla, kai juridinis asmuo negali įvykdyti jam kilusių mokestinių prievolių, o piniginė šios žalos išraiška yra nuostoliai. Išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama savo formuojamą praktiką dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio juridinio asmens vadovui sąlygų, nurodo, kad individuali žala mokesčių administratoriui MAĮ 40 straipsnio 1 dalies pagrindu kyla tik esant dviejų juridinių faktų sutapčiai: pirma, vadovas pažeidė pareigą teisingai apskaičiuoti mokesčius ir tinkamai įvykdyti bendrovės mokestinę prievolę; antra, bendrovė pati negali įvykdyti mokestinės prievolės.
31. Kitokio žalos ieškovei kilimo momento nesuponuoja ir pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose pareikšta pozicija dėl žalos atsiradimo momento. Viena vertus, ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad žala jai atsirado būtent atsakovo vadovavimo laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 31 d.), tačiau nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik susipažinusi su UAB „Bendida“ bankroto ataskaita 2021 m. gegužės 18 d., t. y. kai jai tapo žinoma, jog mokestinė nepriemoka nebus sumokėta. Iš šių ieškovės argumentų galima spręsti, kad ji iš esmės pripažįsta, jog žala jai atsirado ne tada, kai atsakovas netinkamai deklaravo PVM, o tada, kai PVM nepriemoka nebegalėjo būti gauta iš UAB „Bendida“.
32. Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje, kurioje buvo spręstas klausimas dėl Bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu, konstatuota, kad UAB „Bendida“ nemoki tapo 2018 metais, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažintas pagrįstu bei teisėtu 667 684,87 Eur sumos PVM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 1 dalis).
33. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad individuali žala ieškovei atsirado ne atsakovo vadovavimo laikotarpiu, o 2018 metais, Bendrovei nebegalint įvykdyti savo mokestinių prievolių. Išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisako dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir individualios žalos VMI atsiradimo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos.
Dėl priežastinio ryšio
34. Žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų ir žalos nukentėjusiajam fakto ir dydžio nustatymas nėra pakankamos sąlygos atsakovo civilinės atsakomybės prievolei kilti, tam visais atvejais turi būti įrodyta ir aplinkybė, jog atsakovo veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovui kilusia žala. Mokesčių nesumokėjimas, kaip neigiama pasekmė mokesčių administratoriaus interesams, gali atsirasti ir dėl objektyvių priežasčių, nesusijusių su vadovo, tinkamai neįvykdžiusio mokestinės prievolės, neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, įmonė jau gali būti nemoki, iki vadovas pradėjo jai vadovauti, įmonė gali tapti nemoki dėl staigių rinkos pokyčių, nesusijusių su aplaidžiu valdymu, ir pan. Todėl vien faktas, kad bendrovė pati negali įvykdyti mokestinės prievolės, savaime nereiškia, kad vadovas, kuris tinkamai nedeklaravo mokesčių, padarė žalą mokesčių administratoriui. Todėl ir tiesioginio ieškinio pagrindu civilinė atsakomybė vadovui už MAĮ 40 straipsnio 1 dalies pažeidimą nekyla, jei juridinis asmuo nebegali vykdyti savo mokestinių prievolių dėl su vadovo veiksmais nesusijusių aplinkybių. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021 27 punktą).
35. Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.247 straipsnį civilinė atsakomybė kyla, jei nustatomas tiesioginis arba netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius ir nėra kitų veiksnių, kurie patys savaime galėtų sukelti tuos padarinius. Netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad tam tikras veiksnys sukelia padarinį per tarpinius veiksnius. Netiesioginiam priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
37. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys civilinėje byloje nustatomas dviem etapais. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys – nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Faktinis priežastinis ryšys gali būti įvairaus pobūdžio – gali būti akivaizdu, kad žalingi padariniai kilo tik dėl skolininko veiksmų, bet galimi ir atvejai, kai skolininko veiksmai esmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tačiau nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Jei žalą nulėmė kelios priežastys, teismas turi nustatyti, ar nesant skolininko veiksmų žala vis tiek būtų atsiradusi, ir tik tuo atveju, jei nustato, kad be skolininko veiksmų, nors ir ne vienintelės žalos atsiradimo priežasties, žala nebūtų kilusi, teismas gali daryti pagrįstą išvadą, kad faktinis priežastinis ryšys byloje įrodytas. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo).
38. Reikalavimas nustatyti ne tik faktinį, bet ir teisinį priežastinį ryšį leidžia užtikrinti kompensacinę civilinės atsakomybės funkciją ir nepagrįstai neišplėsti atsakomybės ribų (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-943/2023, 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
39. Atsakovas kasaciniu skundu iš esmės teigia, kad ieškovė turėjo įrodyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir jai kilusios žalos (kad žala kilo tik dėl atsakovo veiksmų ir nebuvo kitų priežasčių žalai kilti), tačiau to nepadarė.
40. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje tam, kad būtų pripažinta, jog žala VMI susijusi su Bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais tiesioginiu priežastiniu ryšiu, be MAĮ pažeidimo, ieškovė turi įrodyti ir tai, kad Bendrovės negalėjimas įvykdyti mokestinės prievolės kilo dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (tokių kaip turto perkėlimo į kitą įmonę, akivaizdžiai nenaudingų sandorių sudarymo ar atsiskaitymo su likusiais kreditoriais, nevykdant tik mokestinės prievolės, ir pan.). Tik nustačius abi šias sąlygas būtų pagrindas išvadai, kad Bendrovės vadovo neteisėti veiksmai (MAĮ pažeidimas) susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su žala (mokesčių nesumokėjimu) mokesčių administratorei.
41. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su žala VMI. Byloje nenustatyta aplinkybė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų Bendrovė nebeturėjo galimybės patenkinti ieškovės reikalavimų. Byloje nėra ginčo, kad, pasibaigus atsakovo vadovavimo laikotarpiui, UAB „Bendida“ buvo moki ir tokia išliko iki 2018 metų. Kadangi UAB „Bendida“ išliko moki ir po atsakovo įgaliojimų pabaigos, spręstina, kad atsakovo veiksmai nesusiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su ieškovei kilusia žala.
42. Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti atsakovo argumentui, kad prievolė atlyginti individualią žalą kyla tik, jei nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad žala gali būti susijusi su žalą padariusio asmens neteisėtais veiksmais ir netiesioginiu priežastiniu ryšiu (tais atvejais, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti), todėl toliau spręstina, ar atsakovo veiksmai su ieškovei kilusia žala susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu.
Dėl netiesioginio priežastinio ryšio
43. Nustatant priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi būti įrodytos dvi kumuliatyvios sąlygos – faktinis ir teisinis priežastinis ryšys.
44. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė faktinį priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei kilusios žalos, nes jei atsakovas savo vadovavimo laikotarpiu būtų tinkamai deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius, žala ieškovei nebūtų kilusi.
45. Minėta, kad, nustatant teisinį priežastinį ryšį, turi būti vertinama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo numatomumo ir laiko prasme. Taigi, nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar atsakovas, kaip protingas ir apdairus bendrovės vadovas, veiksmų atlikimo metu galėjo numatyti, kad, jam netinkamai deklaruojant PVM (mokestiniai laikotarpiai: 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d.; 2012 m. rugsėjo 1 d. – 2012 m. rugsėjo 30 d.; 2012 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 31 d.; 2012 m. lapkričio 1 d. – 2012 m. lapkričio 30 d.; 2012 m. gruodžio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.), ieškovei 2018 metais kils žala, lygi UAB „Bendida“ nesumokėtų mokesčių jo vadovavimo laikotarpiu sumai.
46. Nustatyta, kad ieškovė inicijavo mokestinį patikrinimą po atsakovo vadovavimo UAB „Bendida“ termino pabaigos (atsakovo vadovavimo laikotarpis baigėsi 2013 m. sausio 31 d., o mokestinis patikrinimas pradėtas 2013 m. gruodžio 10 d. (žr. Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties, kurioje buvo spręstas klausimas dėl Bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu 29 punktą).
47. Byloje nustatytos ir ieškovės atsiliepimu į kasacinį skundą neginčijamos aplinkybės, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu ir dar ilgą laiką po to UAB „Bendida“ dirbo pelningai, turėjo ilgalaikio turto ir lėšų visoms mokestinėms prievolėms vykdyti. Byloje nenustatyta jokių atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu egzistavusių faktinių duomenų, kad gali kilti potenciali žala ieškovei nesumokėtų mokesčių forma, jei vėliau paaiškėtų, jog PVM įtrauktas į apskaitą netinkamai. Šias išvadas, be kita ko, patvirtina Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje, kurioje buvo spręstas klausimas dėl Bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu, nustatyti duomenys: 2013 m. buvo išmokėta 4 489 110 Eur dividendų (2013 m. spalio 22 d. neeilinis akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą pasidalinti 2013 m. pelną), 2014 m. – 796 455,05 Eur dividendų (2014 m. balandžio 18 d. akcininkų sprendimas pasidalinti likusį 2013 m. pelną). Visas ilgalaikis UAB „Bendida“ turtas (naftos bazė, žemės sklypai) 2014 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 3 d. laikotarpiu perleistas buvusiam bendrovės akcininkui – UAB „Baltic Petroleum“, o gautos lėšos panaudotos 2015 m. išmokėti UAB „Bendida“ akcininkams dividendus (796 455 Eur).
48. Sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo šioje byloje reikšmingos yra aplinkybės, ar atsakovas neteisėtų veiksmų atlikimo metu turėjo pareigą numatyti tokio pobūdžio žalą ieškovei, ir aplinkybė, kaip labai ieškovės žala yra nutolusi nuo atsakovo neteisėtų veiksmų laiko atžvilgiu. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovas neturėjo pareigos numatyti, jog, praėjus šešeriems metams po jo vadovavimo pabaigos, UAB „Bendida“ negalės įvykdyti savo mokestinių prievolių dėl su jo veiksmais nesusijusių aplinkybių (atsakovas atliko neteisėtus veiksmus 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 31 d., o žala ieškovei kilo 2018 m.). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė buvus teisinį priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir VMI kilusios žalos; pagal byloje nustatytas aplinkybes tokio pobūdžio žala negalėjo būti protingai numatyta neteisėtų veiksmų atlikimo metu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
49. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias individualią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir individualios žalos, kai pareiškiamas tiesioginis kreditoriaus (VMI) ieškinys įmonės vadovui, ir nepagrįstai nusprendė, kad egzistuoja atsakovo civilinės atsakomybės pagal tiesioginį ieškinį sąlygų visetas. Dėl to yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
50. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
51. Kasacinį skundą patenkinus, laikytina, kad ieškovės ieškinys galutiniu teismo sprendimu atmestas 100 proc., todėl atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek ir kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnis).
52. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 yra patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidų už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą atlyginimą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas).
54. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo, turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora, nes nuo to priklauso Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose nustatytų dydžių taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą).
55. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 17 423,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
56. Atsakovas, 2024 m. rugsėjo 2 d. teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu pateikė, be kita ko, 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV-2024-09-01-01, tačiau nepateikė įrodymų, jog ši sąskaita yra apmokėta. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodoma, kad šiuo prašymu atsakovas patvirtina savo įsipareigojimą advokatams apmokėti bylinėjimosi išlaidas pagal 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV-2024-09-01-01, o advokatai patvirtina sutikimą atidėti suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimą pagal 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV-2024-09-01-01.
57. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).
58. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, nurodo, kad nors pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. INV-2024-09-01-01 apmokėjimą, tačiau 2024 m. rugsėjo 2 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patvirtina, kad atsakovas su atstovais susitarė dėl atstovavimo išlaidų pagal šią PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimo ateityje. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas toliau spręsti dėl šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų suteiktų teisinių paslaugų atlyginimo dydžio pagrįstumo ir jam apskaičiuoti pagal Rekomendacijų 7 punktą taikytinas koeficientas nustatomas pagal šios nutarties priėmimo dieną.
59. Atsakovas, įrodinėdamas patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat pateikė 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV-2023-04-21-02 ir jos apmokėjimą pagrindžiantį 2023 m. balandžio 21 d. AB „Swedbank“ banko mokėjimo nurodymą (apmokėta byloje nedalyvaujančio asmens); 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV-2024-03-19-01 ir jos apmokėjimą pagrindžiantį 2024 m. kovo 19 d. AB SEB banko mokėjimo nurodymą (apmokėta byloje nedalyvaujančio asmens). Pateiktų mokėjimo nurodymų paskirtyje nurodyta, jog apmokamos minėtos PVM sąskaitos faktūros.
60. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015; 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 34 punktą). Remdamasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo to, jog išlaidas advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme už atsakovą sumokėjo kitas asmuo, dėl šių išlaidų atlyginimo atsakovui turi būti sprendžiama.
61. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas). Ne visos advokatui ar advokato padėjėjui už teisinę pagalbą civilinėje byloje faktiškai sumokėtos sumos gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir turi būti atlyginamos. Kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023, 75 punktas).
62. Pirmosios instancijos teismui pateiktame 2024 m. rugsėjo 2 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodomos šios suteiktos teisinės paslaugos, už kurių suteikimą prašomas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: 4 prašymų teismui parengimas, atsiliepimo (patikslinto) parengimas, 14 val. teisinės konsultacijos, 20 val. pasirengimas teismo posėdžiams ir atstovavimas teismo posėdžiuose.
63. Spręsdama dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už 4 prašymų teismui pateikimą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nei minėtame prašyme, nei PVM sąskaitose faktūrose nėra detalizuojama, už kurių konkrečių prašymų parengimą prašomas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovo atstovai advokatai į bylos nagrinėjimą įstojo 2023 m. sausio 18 d. pateikdami prašymą dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės. Laikotarpiu nuo įstojimo (2023 m. sausio 18 d.) iki bylos išnagrinėjimo iš esmės (2024 m. rugsėjo 2 d.) teismui buvo teikiami šie atsakovo atstovų prašymai: 2023 m. sausio 18 d. prašymas dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo (DOK-1691); 2023 m. sausio 24 d. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (DOK-2229); 2023 m. balandžio 24 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (DOK-10823); 2023 m. gruodžio 22 d. prašymas dėl teismo posėdžio datos (DOK-31381); 2024 m. kovo 13 d. papildomi paaiškinimai, kuriuose išdėstytas prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo (DOK-6379); 2024 m. balandžio 16 d. prašymas atidėti teismo posėdį (DOK-9263); 2024 m. gegužės 16 d. prašymas atidėti teismo posėdį (DOK-11984); 2024 m. rugsėjo 2 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (DOK-19654); 2024 m. rugsėjo 2 d. prašymas dėl teisminės mediacijos taikymo ir liudytojų šaukimo (DOK-19652).
64. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės ir prašymas atidėti bylos nagrinėjimą yra nulemti atsakovo (jo atstovo) veiksmų, todėl ieškovei neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas našta, o prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vertintini kaip techninio pobūdžio dokumentai ir jų parengimas iš atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 64 punktą; 2025 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-701/2025 96 punktą). Be kita ko, 2024 m. rugsėjo 2 d. prašymas dėl teisminės mediacijos taikymo ir liudytojų šaukimo (DOK-19652) pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo atlyginti atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų už šio prašymo parengimą.
65. Taigi atsakovas iš ieškovės gali reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už vieno teismui pateikto prašymo (DOK-6379) parengimą. Dokumentas DOK-6379 teismui pateiktas 2024 m. kovo 13 d., todėl vertintina, kad šio prašymo parengimas įtrauktas į 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje 1054 Eur suma apmokestinti du teismui pateikti prašymai. PVM sąskaitoje faktūroje ar prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nedetalizavus, kiek kiekvienas prašymas apmokestinamas atskirai, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, jog atsakovas už dokumento DOK-6379 parengimą ir pateikimą teismui patyrė 527 Eur (1054 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų. Prašomas priteisti 527 Eur išlaidų už minėto prašymo teismui pateikimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas atsakovui iš ieškovės.
66. Atsakovas, be kita ko, prašo 909,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovės už atsiliepimo (patikslinto) parengimą. Atsakovas 2023 m. balandžio 24 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo (DOK-10825). 2024 m. rugsėjo 2 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovas nurodė, kad dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (atsakovo buvusio advokato mirties) jis proceso metu buvo priverstas keisti teisinius atstovus. Nors byloje atsiliepimą pateikė buvęs atsakovo atstovas, tačiau naujieji atsakovo atstovai parengė ir pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kurie pagal savo apimtį buvo žymiai išsamesni už atsiliepimą ir tripliką, todėl galėtų būti laikomi patikslintu atsiliepimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad už buvusio atsakovo advokato parengtus procesinius dokumentus atsakovas atlyginti patirtų išlaidų neprašo. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad 2023 m. balandžio 24 d. pateiktais papildomais paaiškinimais faktiškai papildyti anksčiau atsakovo pateikti atsiliepimas ir triplikas, todėl procesiniam dokumentui DOK-10825 taikytinas Rekomendacijų 8.16 punktas ir taikytinas 0,4 koeficientas. Pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 909,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už papildomus paaiškinimus viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už šio procesinio dokumento parengimą, todėl mažintinas iki 760 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
67. Atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už suteiktas 14 val. teisines konsultacijas. Šiam prašymui pagrįsti pateikė 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje teisinės konsultacijos apmokestintos 1343 Eur suma, 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje teisinės konsultacijos apmokestintos 843,20 Eur suma, ir 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje teisinės konsultacijos apmokestintos 1428 Eur suma. Šiose PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyta, kiek teisinių konsultacijų valandų kiekvienu atveju buvo suteikta. Atsakovas pirmosios instancijos teismui 2023 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal minėtą 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodoma, kad pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą suteiktos 12 val. teisinės konsultacijos. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad pagal kitas PVM sąskaitas faktūras (2024 m. kovo 19 d. ir 2024 m. rugsėjo 1 d) teisinių konsultacijų suteikta po 1 val. ((14 val. – 12 val.) / 2).
68. Pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 1343 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už 12 val. teisines konsultacijas neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už teisines konsultacijas, todėl priteistinas atsakovui iš ieškovės. Pagal 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 843,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už 1 val. (žr. šios nutarties 67 punktą) teisinių konsultacijų viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už vienos valandos teisinių konsultacijų suteikimą, todėl mažintinas iki 201 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Pagal 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 1428 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už 1 val. (žr. šios nutarties 67 punktą) teisinių konsultacijų viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už vienos valandos teisinių konsultacijų suteikimą, todėl mažintinas iki 253 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
69. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už 20 val. pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose. Šiam prašymui pagrįsti pateikė 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiams apmokestinami po 1520,24 Eur, 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose apmokestinamas 1343 Eur suma, ir 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose apmokestinamas 2014,50 Eur suma. Šiose PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyta, kiek valandų kiekvienu atveju truko pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose. Atsakovas pirmosios instancijos teismui 2023 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal minėtą 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodoma, kad pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose truko 16 val. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad pagal kitas PVM sąskaitas faktūras (2024 m. kovo 19 d. ir 2024 m. rugsėjo 1 d.) pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose truko po 2 val. ((20 val. – 16 val.) /2).
70. Pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą prašoma priteisti po 1520,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už 16 val. pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu nuo atsakovo atstovų įstojimo į bylos nagrinėjimą iki šios PVM sąskaitos išrašymo dienos nevyko nė vienas teismo posėdis. Artimiausias šiai datai teismo posėdis vyko 2023 m. balandžio 24 d., jo metu buvo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovai į minėtą PVM sąskaitą faktūrą galėjo įtraukti atstovavimą šiame iš anksto numatytame teismo posėdyje, todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia toliau vertinti, ar prašomos atlyginti 1520,24 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl atstovavimo 2023 m. balandžio 24 d. vykusiame teismo posėdyje, neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio. Minėtas posėdis vyko nuo 9.33 val. iki 10.02 val. (truko 29 min). Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2023 m. balandžio 24 d. posėdis truko trumpiau nei 30 min., nusprendžia, kad 1520,24 Eur bylinėjimosi išlaidos už atstovavimą 2023 m. balandžio 24 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovui nėra atlyginamos. Atitinkamai laikytina, kad pagal 2023 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą pasirengimas bylos nagrinėjimui truko 16 val. (16 val. – 29 min. = 15 val. 31 min.; Rekomendacijų 9 punktas). Prašomas priteisti 1520,24 Eur išlaidų už 16 val. pasirengimą teismo posėdžiams atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už pasirengimą teismo posėdžiui, todėl priteistinas atsakovui iš ieškovės.
71. Pagal 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą prašoma priteisti 1343 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už 2 val. (žr. šios nutarties 69 punktą) pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose. Pagal 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 1343 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už 2 val. pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už 2 val. pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, todėl mažintinas iki 404 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
72. Pagal 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą prašoma priteisti 2014,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už 2 val. (žr. šios nutarties 69 punktą) pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose. Pagal 2024 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 2014,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už 2 val. pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už 2 val. pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, todėl mažintinas iki 505 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
73. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistinas 5513,24 Eur (527 Eur + 760 Eur + 1343 Eur +201 Eur + 253 Eur +1520,24 Eur + 404 Eur + 505 Eur) bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teisme, atlyginimas.
74. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 3144 Eur žyminį mokestį. Taip pat atsakovas apeliacinės instancijos teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė 2024 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV-2024-12-19-03, kurioje nurodyta, kad už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą mokėtina 3491,76 Eur suma. Atsakovas pateikė teismui AB SEB banko 2024 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 524, patvirtinantį, kad minėta PVM sąskaita faktūra apmokėta 3395 Eur sumai (apmokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo). Atsižvelgiant į tai, kad už apeliacinį skundą sumokėta 3395 Eur, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas su advokatais būtų susitaręs dėl likusios neapmokėtos sumos apmokėjimo ateityje, spręstina būtent dėl 3395 Eur atsakovui atlyginimo. Atsakovo prašomas priteisti išlaidų už apeliacinį skundą parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyto rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl atsakovui priteistinas iš ieškovės. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistinas 6539 Eur (3144 Eur + 3395 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
75. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 3144 Eur žyminį mokestį. Atsakovas pateikė prašymą dėl 4998,51 Eur bylinėjimosi išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimo. Kartu su prašymu atsakovas pateikė 2025 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. NV-2025-07-21-01 ir AB SEB banko 2025 m. liepos 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 527 (apmokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo). Atsakovo prašomas išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.13 punkte nurodyto rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl atsakovui priteistinas iš ieškovės. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistinas 8142,51 Eur (3144 Eur + 4998,51 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.
76. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistinas 20 194,75 Eur (5513,24 Eur + 6539 Eur + 8142,51 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos nagrinėjimo procese, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
77. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 3 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) 20 194,75 Eur (dvidešimt tūkstančių vieną šimtą devyniasdešimt keturis Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos procese, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas
Agnė Tikniūtė
Dalia Vasarienė