Baudžiamoji byla Nr. 2K-429/2011
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00211-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendis, kuriuo atmestas nuteistojo P. J. apeliacinis skundas. Šiuo nuosprendžiu taip pat pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis, panaikinant jo dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – paskyrimo nuteistajam P. J..
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
P. J. nuteistas už tai, kad, siekdamas neteisėtos paperkamo asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, veikos, tiesiogiai pasiūlė kyšį už pageidaujamą neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus: kad 2009 m. rugpjūčio 5 d., apie 14 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), VĮ (duomenys neskelbtini), generalinio direktoriaus E. G. darbo kabinete, šio užrašų knygutėje savo ranka padarydamas įrašus – „100 000 Lt vakar įvyko likusius po derybų 200 000 „S.“ konkrečiai norėčiau susėdęs aptarti“, taip E. G. tiesiogiai pasiūlė 200 000 Lt kyšį už tai, kad E. G., būdamas VĮ (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, neteisėtai paveiktų tiesioginių derybų rezultatus UAB „K. H.“ naudai, planuojant atlikti papildomus statybos darbus (duomenys neskelbtini) krantinėse Nr. 90–96, esančiose nuomojamoje LKAB „K. S.“ teritorijoje.
Nuteistasis P. J. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, ir priėmė prieštaringą nuosprendį. Priėjęs išvados, kad, ketindamas papirkti E. G., P. J. siekė konkrečių tikslų – jog papirktasis neteisėtai paveiktų tiesioginių derybų dėl papildomų statybos darbų atlikimo rezultatus, bet kartu pripažindamas, kad P. J. galimai E. G. siūlė ne kyšį, o paramą jo partijai, teismas turėjo P. J. veiką kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (nesant neabejotinai nustatytiems kyšio davimo konkretiems tikslams – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtos veikos, t. y. kai kyšis duodamas iš esmės siekiant apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje).
Be to kasatorius, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pažymi, kad byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis bei vien tik liudytojų – valstybės tarnautojų prieštaringais parodymais, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Kasatorius taip pat nurodo, kad priimdamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes neteisingai įvertino byloje esančius duomenis. Teismas, svarbiu įrodymu pripažindamas byloje nesančius liudytojo E. G. parodymus apie tai, kad jam nuteistasis pasiūlė duoti kyšį, šališkai ir neobjektyviai konstatavo P. J. padarius tai, apie ką byloje iš esmės nekalbėta. Teismas dirbtinai, šališkai ir neobjektyviai nuosprendyje pakeitė įrodymų prasmę bei reikšmę – minėto liudytojo subjektyvų aplinkybių (P. J. parašyto raštelio turinio) suvokimą įvertino kaip nuteistojo atliktus veiksmus, o bylai visiškai nereikšmingą dokumentą – UAB „K. H.“ 2009 m. rugpjūčio 14 d. raštą dėl įmonės sutikimo dalyvauti konkurse įvertino kaip P. J. kaltės įrodymą. Taip pat teismas nuteistojo kaltės įrodymu nepagrįstai pripažino nepažeidžiantį įstatymų P. J. elgesį – suvokimą, kad E. G. negali daryti įtakos kitiems viešojo pirkimo komisijos nariams, t. y. negali daryti nusikaltimo ar teisės pažeidimo. Nuosprendyje vadovautasi iš byloje esančių E. G. ir P. J. pokalbių bendro konteksto pasirinktinai išskirtomis frazėmis, neatsižvelgiant į kitus tuose pačiuose pokalbiuose atskleistus faktus – kad P. J. atsisakė bet kokių E. G. siūlomų nuolaidų UAB „K. H.“ naudai bei kategoriškai paneigė, jog užrašų knygutėje įrašyti 200 000 yra kyšis ar papirkimas arba su derybomis dėl papildomų darbų (duomenys neskelbtini) krantinėse susijusi suma.
Atsiliepimu į nuteistojo P. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą bei tinkamai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų, patikrino bei įvertino byloje surinktus įrodymus – E. G. užrašų knygutėje esančius įrašus, optinėje skaitmeninėje laikmenoje užfiksuotus E. G. ir P. J. susitikimo garso įrašus, E. G. parodymus bei kitus duomenis, gautus įstatymų nustatyta tvarka. Nuosprendyje teismas pažymėjo tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, yra reikšmingos priimant sprendimą. Teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, pagrįstai konstatavo, kad P. J. pasiūlyti pinigai, esant kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, yra pasiūlymas duoti kyšį bei pagrįstai nustatė, kad P. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. E. G. ir K. Z. parodymai, optinėje skaitmeninėje laikmenoje užfiksuoti garso įrašai, kiti teismo ištirti bei pripažinti įrodymais duomenys įrodo, kad nuteistasis E. G. pasiūlė kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamo asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, veikos, todėl P. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o ne to paties straipsnio 1 dalį, kuri nustato kyšio pasiūlymą, pažadėjimą ar susitarimą duoti už paperkamojo teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.
Nuteistojo P. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (1 dalis); ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (2 dalis); įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (3 dalis); įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (4 dalis); teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (5 dalis).
Kasatoriaus skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų iš esmės grindžiami ne teisiniais argumentais, o teismų nustatytų faktinių aplinkybių, išvadų dėl įrodymų vertinimo neigimu, savo įvykio versijos pateikimu bei vertinimu.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal savo kompetenciją nustatė faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai šioje byloje gauti teisėtai būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis ir taip pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintą objektyvaus teismo nešališkumo reikalavimą.
Teismo nešališkumo principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog teismas, vertindamas P. J. veiksmus kaip nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje padarymą, vienas aplinkybes pripažino teisiškai reikšmingomis, o kitas tokiomis nepripažino, savaime nereiškia teismo šališkumo. Būtent tik teismas, išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, nusprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai išvadas dėl kasatoriaus padaryto nusikaltimo – papirkimo (BK 227 straipsnio 2 dalis) grindė išsamia byloje surinktų įrodymų analize. Teismų nuosprendžiai grindžiami daiktų apžiūros protokolais, optinėje skaitmeninėje laikmenoje užfiksuotais E. G. ir P. J. susitikimo garso įrašais, liudytojų E. G., K. Z. parodymais, kitais duomenimis.
Taigi kasacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog renkant ir vertinant įrodymus būtų pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.
Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 227 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekdamas tų pačių rezultatų. Šio straipsnio 2 dalyje buvo numatyti papirkimą kvalifikuojantys požymiai: siūlymas, pažadas ar davimas didesnės negu 250 MGL vertės kyšio arba tokių veiksmų padarymas, siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos, vykdant įgaliojimus. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad papirkimas objektyviai gali pasireikšti ir pasiūlymu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui duoti kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą, ar neveikimą, vykdant įgaliojimus. Pasiūlyme gali būti apibūdinamas konkretus kyšis, nurodomas jo dydis, perdavimo būdas, laikas, vieta ir pan. Pasiūlymas duoti kyšį gali būti ir abstraktus, nekonkretizuojant aplinkybių. Pasiūlymas duoti kyšį gali būti padaromas įvairiais būdais – žodžiu, raštu, veiksmu ir pan., ir šiomis veikomis siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus atsilyginti už atitinkamą veikimą ar neveikimą (praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus. Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis.
Byloje nustatyta, kad kasatorius 2009 m. rugpjūčio 5 d. VĮ (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus E. G. darbo kabinete, šio užrašų knygelėje savo ranka padarė įrašą – „100 000 Lt vakar įvyko likusius po derybų 200 000 „S.“ konkrečiai norėčiau susėdęs aptarti“. Šią aplinkybę, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pripažino ir kasatorius, kuris kartu pažymėjo, kad užrašų knygelėje nurodyti 200 000 Lt buvo siūlomi E. G. tik kaip parama jo partijai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, vertindami šiuos kasatoriaus parodymus kartu su E. G., K. Z. parodymais, optinėje skaitmeninėje laikmenoje užfiksuotais E. G. ir P. J. susitikimo garso įrašais, kitais duomenimis padarė teisingą išvadą, kad E. G. užrašų knygelėje kasatoriaus išreikštas pasiūlymas duoti 200 000 Lt negali būti laikomas jo pažadu dėl finansinės paramos politinei partijai suteikimo.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma duoti pinigus (kitas turtines vertybes) – ar pačiam valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui), ar per valstybės tarnautoją kitam fiziniam, juridiniam asmeniui (pvz., politinei partijai), o tai, ko siekiama tokiu pasiūlymu. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad, siūlant turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo nustatyta,
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, išsamiai ištyrę ir įvertinę įrodymus, išanalizavę faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad kasatorius, E. G. užrašų knygelėje padarydamas įrašus, pasiūlė pinigus už tai, kad E. G., būdamas VĮ (duomenys neskelbtini) direktorius, veiktų kasatoriaus naudai, t. y. paveiktų tiesioginių derybų rezultatus UAB „K. H.“ naudai, planuojant atlikti papildomus statybos darbus (duomenys neskelbtini) krantinėse. Tokia teismų išvada buvo grindžiama liudytojų E. G., K. Z. parodymais, optinėje skaitmeninėje laikmenoje užfiksuotais E. G. ir P. J. susitikimo garso įrašais, E. G. užrašų knygelėje esančių įrašų analize. Darydami šią išvadą teismai įvertino ir tai, kad E. G., kaip VĮ (duomenys neskelbtini) direktorius, galėjo daryti įtaką derybų dėl papildomų darbų (duomenys neskelbtini) krantinėse viešųjų pirkimų komisijos nariams, ir kasatorius tai suprato.
Taigi kasatoriaus argumentai, kad jo veika negali būti apskritai kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnį kaip papirkimas neturi teisinio pagrindo.
Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad kasatoriaus padaryta veika neteisingai buvo kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kaip pasiūlymas duoti kyšį, siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojui prilyginto asmens veikos, vykdant įgaliojimus.
Neteisėta gali būti pripažinta tokia valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veikla, kuri vykdoma nepaisant iš teisės aktų kylančių reikalavimų, pažeidžiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, nepagrįstai papirkėjui suteikiant tam tikras lengvatas ir pan.
Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) padėjimas laimėti konkursą ne visada savaime reiškia neteisėtą veiką. Pavyzdžiui, išdėstymas palankios ir tikrovę atitinkančios objektyvios, nešališkos nuomonės apie konkurse dalyvaujančių bendrovių kokybišką darbą, teikiamas paslaugas, apie sąžiningą ankstesnių sutarčių vykdymą savaime nelaikytinas neteisėtais veiksmais. Veika kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai kyšis duodamas iš esmės siekiant apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje (kasacinė byla Nr. 2K-P-181/2008).
Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius, siūlydamas kyšį, siekė paveikti E. G. taip, kad šis kasatoriaus naudai įtakotų konkrečių derybų dėl statybos darbų VĮ (duomenys neskelbtini) krantinėse, į kurias kartu su kasatoriaus vadovaujama UAB „K. H.“ buvo pakviesta ir UAB „J.“, rezultatus. Minėtos byloje nustatytos aplinkybės negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad kyšis E. G. buvo siūlomas tik už palankios ir tikrovę atitinkančios objektyvios, nešališkos nuomonės apie konkurse dalyvaujančią UAB „K. H.“ išdėstymą ar už E. G. palankumą ateityje. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius, siūlydamas kyšį, siekė, kad E. G. bet kuriuo būdu, net ir pažeidžiančiu UAB „J.“ interesus, padėtų kasatoriaus naudai priimti sprendimą dėl statybos darbų.
Taigi teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ištirtus bei įvertintus įrodymus nuteistojo P. J. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo P. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Armanas Abramavičius