Baudžiamoji byla Nr. 2K-237-303/2016 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03018-2013-6 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2;
2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato L. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams, 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių, 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmė, paskirta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su subendrinta dvejų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir R. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir 4 dalimi, R. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per dvejus metus atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą – ir pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. D. bei Ą. S. solidariai priteista 44 327,91 Eur.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš R. D. konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauta 180 831,79 Eur suma.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir Ą. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestas.
Šia nutartimi ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryti aiškūs rašybos netikslumai nurodant, kad R. D. ir Ą. S. pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo paskirta vadovaujantis ne BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, o 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. R. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad būdamas UAB „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe su Ą. S., UAB „G.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tyčia sukčiavo Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, tęstiniu būdu pagamino netikrus dokumentus ir apgaule UAB „S.“ naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt (t. y. 44 327,90 Eur) PVM sumokėti į valstybės biudžetą, t. y.:
R. D., UAB „S.“ direktorius, tyčia 2009 m. vasarą susitarė su realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „G.“ direktoriumi Ą. S., kad šis pateiks R. D. atstovaujamai bendrovei „S.“ bendrovės „G.“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai bendrovei „S.“ suteiktas reklamos paslaugas. Įgyvendinant šį sumanymą, R. D. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. pateikė Ą. S. UAB „S.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB „G.“ PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai suteiktos bendrovei „S.“. Vykdydamas bendrą sumanymą, Ą. S., žinodamas, kad UAB „G.“ realiai nesuteikė reklamos paslaugų bendrovei „S.“, pagal iš R. D. gautus duomenis pagamino netikrus dokumentus – 23 PVM sąskaitas faktūras, jog UAB „G.“ neva suteikė bendrovei „S.“ reklamos paslaugų už 887 615,40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur), iš jų 153 055,40 Lt (t. y. 44 327,90 Eur) PVM. Taip buvo pagamintos netikros 23 UAB „G.“ pardavimo PVM sąskaitos faktūros (datos, numeriai ir konkrečios sumos nurodytos teismų sprendimuose), kurios buvo pateiktos UAB „S.“ ir apmokėtos. Taip R. D. kartu su Ą. S., pažeisdami 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad „vykdant PVM apmokestinamąją veiklą, PVM objektu yra laikoma prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė, todėl teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčių mokėtojo atlikti paslaugų įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, tai yra prekės ar paslaugos įsigijimas ir jų panaudojimas PVM apmokestinamajai veiklai turi būti realus, tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose“, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. apgaule UAB „S.“ naudai, klastojant netikrus dokumentus – 23 UAB „G.“ pardavimo PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuoti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „G.“ suteikė UAB „S.“ reklamos paslaugas, kai realiai jokios reklamos paslaugos nebuvo suteiktos, panaudojo šiuos žinomai suklastotus netikrus dokumentus, įtraukiant į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, t. y. šiuos dokumentus perdavė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei E. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, kuri ir įtraukė į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą R. D. pateiktus netikrus UAB „G.“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu UAB „S.“ PVM deklaracijose už 2009 m. liepos–gruodžio mėn., 2010 m. vasario, gegužės, liepos–gruodžio mėn., 2011 m. sausio–vasario, balandžio, birželio–lapkričio mėn., padidinus paslaugų pirkimo PVM 153 055,40 Lt (t. y. 44 327,90 Eur), šias deklaracijas teismų sprendimuose nurodytomis datomis pateikė Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip apgaule UAB „S.“ naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt (t. y. 44 327,90 Eur) PVM sumokėti į valstybės biudžetą ir valstybės biudžetui padarė didelę nurodyto dydžio žalą.
2. Be to, R. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „S.“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „S.“ turtą, padedant Ą. S., su kuriuo veikė bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės UAB „S.“ turtą – 887 615, 40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur), būtent:
R. D., būdamas UAB „S.“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „S.“ turtą, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „S.“ turtą, 2009 m. vasarą susitarė su realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „G.“ direktoriumi Ą. S., kad šis pateiks R. D. atstovaujamai bendrovei „S.“ bendrovės „G.“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai bendrovei „S.“ suteiktas reklamos paslaugas, R. D. gautų netikrų dokumentų pagrindu iš UAB „S.“ bankinės sąskaitos mokėjimo nurodymais perves pinigus į UAB „G.“ banko sąskaitą, Ą. S. išgrynins šiuos pinigus ir be 15 procentų nuo pervestos sumos grąžins R. D..
Įgyvendinant šį sumanymą, R. D. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. pateikė Ą. S. UAB „S.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB „G.“ PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai suteikiamos UAB „S.“. Po to Ą. S., žinodamas, kad UAB „G.“ realiai nesuteikė reklamos paslaugų UAB „S.“, pagal iš R. D. gautus duomenis pagamino netikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras (datos, numeriai ir konkrečios sumos nurodytos teismų sprendimuose), jog UAB „G.“ neva suteikė UAB „S.“ reklamos paslaugų už 887 615,40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur).
Ą. S. perdavė minėtus dokumentus R. D., kuris, žinodamas, kad UAB „G.“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „S.“, pateikė šiuos netikrus dokumentus UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei E. B. ir nurodė visus tokius netikrus dokumentus įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir atlikti mokėjimus. Gautų netikrų dokumentų pagrindu laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. R. D. nurodymu UAB „S.“ vyr. finansininkė E. B., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką, pagal minėtas UAB „G.“ netikras PVM sąskaitas faktūras iš UAB „S.“ banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke ir Nr. (duomenys neskelbtini) DNB banke mokėjimo pavedimais teismų sprendimuose nurodytomis datomis ir sumomis pervedė 887 615,40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur) į UAB „G.“ mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB“ banke.
Realizuodamas nusikalstamą sumanymą, Ą. S. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. iš UAB „G.“ mokėjimo kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB“ banke, 603 583,80 Lt (t. y. 174 809,95 Eur) paėmė grynaisiais pinigais iš bankomatų su UAB „G.“ kortelėmis (duomenys neskelbtini), 259 641 Lt (t. y. 75 197,23 Eur) mokėjimo pavedimais pervedė į savo asmenines sąskaitas, t. y. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2010 m. – 96 000 Lt (t. y. 27 803,52 Eur); 2011 m. – 75 700 Lt (t. y. 21 924,24 Eur); į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2011 m. – 72 039 Lt (t. y. 20 863,94 Eur); 2012 m. – 5 902 Lt (t. y. 1709,34 Eur); į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2012 m. – 10 000 Lt (t. y. 2896,20 Eur) Vilniuje, iš kurių paėmė grynaisiais pinigais 248 470 Lt (t. y. 71 961,89 Eur) ir ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku grynaisiais pinigais grąžino R. D. 754 473, 09 Lt (t. y. 218 510,51 Eur), t. y. 85 proc. nuo pervestos 887 615,40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur) sumos, o sau pasiliko 133 142,31 Lt (t. y. 38 560,68 Eur), t. y. 15 procentų nuo pervestos sumos. Taip R. D., padedant Ą. S., pasisavino didelės vertės UAB „S.“ turtą – 887 615,40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur), kuris buvo patikėtas R. D., kaip UAB „S.“ direktoriui.
3. Be to, R. D. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. tyčia apgaulingai tvarkė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, būtent:
R. D., būdamas UAB „S.“ direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, o nuo 2003 m. gruodžio 30 d. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) ir už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą laiku, eidamas vadovaujančias pareigas UAB „S.“, veikdamas bendrovės vardu, taip pat turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. pateikė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai vyr. finansininkei E. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, į pirkimų apskaitos registrą įrašyti UAB „G.“ vardu surašytas žinomai netikras pirmiau minėtas teismų sprendimuose nurodytas 23 PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos faktiškai neįvykusios reklamos paslaugų pardavimo ūkinės operacijos už 887 615, 40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur), iš jų 153 055, 40 Lt (t. y. 44 327,90 Eur) PVM. Minėtus UAB „G.“ išrašytus dokumentus įtraukus į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – reklamos paslaugų pirkimas iš UAB „G.“ už bendrą 887 615,40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur) sumą.
Taip R. D., veikdamas per UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkančią vyr. finansininkę E. B., nežinojusią apie daromą nusikalstamą veiką, iškreipė tikrąją UAB „S.“ ūkinę, komercinę ir finansinę būklę bei duomenis apie turtą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „S.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010, 2011 metus.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. ir jo gynėjas advokatas L. B. prašo nuosprendį bei nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
4.1. Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pagrįstos spėjimais bei prielaidomis, o ne surinktais ir teisme išanalizuotais įrodymais. Teismai tendencingai, neobjektyviai vertino bylos duomenis, ignoruodami baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos bei teisingo teismo principus, ištyrė ne visus įrodymus, dėl to padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai jį aiškino ir paskyrė bausmę, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
4.2. Nuteistojo ir jo gynėjo manymu, teismai neteisingai ir nepagrįstai R. D. veiksmus įvertino kaip sukčiavimą, nenustatė būtinojo šio nusikaltimo požymio – apgaulės sudedamųjų dalių, tik formaliai konstatavo jo tiesioginę tyčią sukčiauti. Teismai nepagrįstai patikėjo melagingais Ą. S. parodymais ir versija, kad jokių reklamos paslaugų jis neteikė – ši versija nebuvo visapusiškai patikrinta, tačiau iš karto jai buvo suteikta didesnė įrodomoji galia. Kasaciniame skunde pažymima, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. D. paaiškino, jog dalyje PVM sąskaitų faktūrų yra nurodyta netiksli informacija apie paslaugas, nes Ą. S. teikė UAB „S.“ ne tik reklamos, bet ir kitas paslaugas. Šioje byloje buvo būtina neginčijamai konstatuoti, kad R. D. turėjo aiškų tikslą sukčiauti, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – FNTT) turėjo pareigą rinkti papildomus ir patikimus įrodymus, o ne apsiriboti vien neatitinkančia tikrovės Ą. S. versija, juolab kad teisme apklausti nauji liudytojai ją paneigė. Kasatorių manymu, byloje nustačius, kad VMI buvo pateiktos ataskaitos su klaidingais duomenimis, tokia veika galėjo būti kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
4.3. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad FNTT specialisto išvada, kuria vadovavosi teismas, konstatuodamas sukčiavimo ir PVM grobstymo faktą, tėra tik sąlyginė, abejotinos įrodomosios reikšmės, nes padaryta tyrimui nepateikus jokių svarbiausių UAB „S.“ dokumentų (buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų) ir dėl to nesant galimybės patikrinti bei nustatyti, ar visas 23 PVM sąskaitas faktūras UAB „S.“ įtraukė į deklaracijas ir padarė PVM atskaitą. Šis akivaizdus trūkumas nebuvo ištaisytas ar pašalintas. Reikšminga yra tai, kad VMI pareikštas civilinis ieškinys yra tiesiogiai susijęs su šia specialisto išvada, nes VMI pareiškė pretenzijas dėl padarytos PVM atskaitos ir šio mokesčio grobstymo. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais vadovaujantis ši specialisto išvada buvo pripažinta tinkamu įrodymu, yra išvestiniai ir padaryti pažeidžiant įrodymų tikrinimo pagal BPK 20 straipsnį tvarką. Nors specialistas išvadoje nekonstatavo PVM grobstymo, tačiau teismams tai nesukliudė padaryti priešingas išvadas, o tai reiškia, kad teismai savarankiškai atliko finansinį tyrimą ir padarė išvadas už specialistą. Nuteistasis ir jo gynėjas atkreipia dėmesį, kad tiek tyrėjų, tiek prokuroro iškelta versija, esą dalis kompiuterių bei reikšmingų šios bylos dokumentų sudegė per gaisrą yra nepagrįsta, išgalvota ir paremta spėjimais, nes byloje yra tai paneigiančių duomenų – anot policijos, buvo paimta 12 kompiuterių ir 2 serveriai, t. y. būtent tiek, kiek ir turėjo UAB „S.“, taigi neaišku, kas sudegė gaisro metu. VMI, susipažinusi su specialisto išvada, suabejojo PVM grobstymo faktu ir nesiryžo teikti civilinio ieškinio. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad specialisto išvada buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu, „neveikiant“ rungimosi principui, todėl teismui buvo pateiktas prašymas iškviesti į teismo posėdį specialistę J. D. ir sudaryti galimybę gynybai užduoti reikšmingus klausimus, tačiau teismas šį prašymą nesvarstydamas atmetė.
4.4. Teismai neturėjo jokio pagrindo tikėti ir vadovautis Ą. S. parodymais, nes jie, kasatorių manymu, yra aiškiai gynybinio pobūdžio, duoti siekiant išvengti didelių ir skausmingų VMI finansinių sankcijų. Be to, liko neįvertintos svarbios aplinkybės: 2013 m. birželio 14 d. Ą. S. namuose buvo atlikta krata, tačiau jis apklaustas ne iš karto po to, o po septynių mėnesių; tik 2014 m. kovo 12 d. jis pateikė „prisipažinimą“, kuris nepagrįstai pripažintas patikimu įrodymu; Ą. S. kategoriškai atsisakė akistatos su R. D., nors jų parodymai iš esmės skiriasi. Be to, Ą. S., pateikdamas melagingus duomenis, sąmoningai klaidino VMI: jis teigė, kad jo įmonės „G.“ buhalterinę apskaitą tvarko UAB „A.“, tačiau paaiškėjo, jog šios įmonės niekada nebuvo susiję. Taip pat Ą. S. esą neišmano finansų, yra tik muzikantas, tačiau, byloje yra priešingų duomenų: iki 2009 m. jis buvo įgijęs net 15 metų darbo su įmonėmis stažą (kaip vadovas), studijavo ekonomiką Vilniaus universitete.
4.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas paviršutiniškai, skubotai ir subjektyviai, Ą. S. parodymai nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka. Bylą nagrinėjant teisme buvo apklausti septyni nauji liudytojai – buvę UAB „S.“ darbuotojai, kurie paneigė Ą. S. versiją ir pateikė svarbių faktų, tačiau teismai nepagrįstai jų parodymus pripažino menkaverčiais vien dėl to, kad šie liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, nors FNTT pareigūnai galėjo ir turėjo pareigą juos surasti bei apklausti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal R. D. apeliacinį skundą, fragmentiškai tyrė ir vertino aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu, nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti. Kasatorių manymu, nors Ą. S. nėra nukentėjusysis ar slaptas liudytojas, tačiau BPK 301 straipsnio reguliavimas yra reikšmingas šioje byloje. Svarbu tai, kad Ą. S. yra įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) ir už melagingų parodymų davimą jam negali kilti pasekmių, todėl jo pateikta versija turėjo būti patikrinta panaudojant tiek netiesioginius, tiek tiesioginius įrodymus. Teismai, pripažindami Ą. S. pateiktą versija itin patikima, atsisakė įvertinti kitus duomenis. Mokesčių inspekcija pranešė, kad Ą. S. bendrovė „G.“ iš PVM mokėtojų sąrašo buvo išregistruota dar 2010 m., tai reiškia, kad Ą. S. šią aplinkybę nuslėpė ir toliau aktyviai naudojosi PVM mokesčiu, t. y. vėlesnės jo išrašomos sąskaitos buvo su PVM mokesčiu, jis siekė ir toliau jį gauti. Vadinasi, Ą. S. nepanoro sumažinti gaunamų sumų, atvirkščiai – siekė kuo didesnių įmokų mokesčių sąskaita, taip tiesiogiai įvykdydamas PVM grobimą ir sukčiavimą maždaug už 90 000 Lt (t. y. 26 065 Eur). Šie pinigai buvo pasisavinti ir byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo perduodami R. D., šių aplinkybių netyrė ir specialistas. Tuo tarpu R. D. bendrovę „S.“ net keletą kartų tikrino mokesčių inspekcija; svarbu tai, kad tikrinamasis laikotarpis – 2010–2011 metai.
4.6. Kasaciniame skunde ginčijamas ir BK 72 straipsnio taikymas nuteistajam. Teismas nuosprendžiu konfiskavo net 180 000 Eur, ši suma buvo apskaičiuota vienintelio įrodymo – nuteistojo Ą. S. pateiktos versijos, t. y. nebūtos pinigų skirstymo schemos ir prasimanytai nurodytų procentų – pagrindu. Bankas pranešė, kad Ą. S. beveik 300 000 Lt (t. y. 86 886 Eur) neišgrynino, o šiuos pinigus pervedė į asmeninę sąskaitą ir juos pasisavino. Į šiuos svarbius duomenis teismas nekreipė dėmesio ir dėl to padarė klaidingas išvadas. Byloje paaiškėjo, kad Ą. S. per visą laikotarpį išgrobstė visą PVM sumą, t.y. 153 000 Lt (t. y. 44 311 Eur), savanaudiškai ir piktybiškai iššvaistė asmeninėms reikmėms, tačiau teismas šią sumą priteisė iš abiejų nuteistųjų solidariai, nors be Ą. S. parodymų (esą didžiąją dalį jis grąžindavo R. D.) byloje nėra jokių duomenų apie išgrynintų pinigų perdavimą, pasidalijimą ar panaudojimą. Byloje yra tik faktai apie pinigų gryninimą iš bankomatų, kuriuos atliko Ą. S., kitų svarbių duomenų apie tolesnę pinigų eigą tyrėjai nerinko.
4.7. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad tarp abiejų nuteistųjų buvo susiklostę komerciniai santykiai. Vertinant šias aplinkybes būtų galima konstatuoti ne sukčiavimą stambiu mastu ar pinigų grobstymą, o klaidingą ir netikslų paslaugų fiksavimą PVM sąskaitose. Dėl to, kasatorių manymu, ši veika negali būti pripažinta nusikalstama, o turi būti nagrinėjama administracine tvarka.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, jog R. D. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir neturėjo jokio pagrindo nesiremti kito nuteistojo šioje byloje Ą. S. nuosekliais parodymais. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, pastarojo nuteistojo parodymai nėra vienintelis byloje esantys įrodymų šaltinis, teismas, grįsdamas kasatoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, rėmėsi ir kitais byloje esančiais nuosprendyje nurodytais įrodymais, tarp jų ir skunde minima specialisto išvada, kuriais paneigė nuteistojo R. D. iškeltas versijas. Taigi teismai BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes visi byloje esantys įrodymai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka ir yra tiesiogiai susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, jų patikimumas buvo tikrinamas ir teisingumas buvo vertinamas teisme. Prokuroro manymu, šioje byloje teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jo kompetencijai priskirtą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir minėtos nuostatos nepažeidė, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą, ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorius R. D. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. BK 72 straipsnio nuostatos nuteistajam taip pat taikytos pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 ir 332 straipsnių reikalavimų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
6. Nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato L. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
7. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais bei nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Įrodymų vertinimo rezultatas, susijęs su nuosprendžio pagrįstumu, ir teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir, kaip minėta, nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Šioje byloje pateikto nuteistojo R. D. ir jo gynėjo pateikto kasacinio skundo didžiąją dalį sudaro argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatorių teiginiai dėl abiejų instancijų teismų padarytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamo įrodymų (kasatoriaus R. D., nuteistojo Ą. S. ir teisme apklaustų liudytojų parodymų, FNTT specialisto išvados) vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių (kokias paslaugas teikė ar neteikė Ą. S. įmonė, dėl gaisro kilimo ir duomenų išlikimo, pinigų pasisavinimo aplinkybių ir pan.) nustatymo paliktini nenagrinėti.
Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde keliamas nuteistojo R. D. veiksmų kvalifikavimo galimybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį klausimas nebuvo nurodytas nuteistojo R. D. paduotame apeliaciniame skunde ir šis klausimas nebuvo spręstas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl to šis kasacinio skundo argumentas taip pat paliekamas nenagrinėtas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų
8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
8.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (abiejų kaltinamųjų – R. D. ir Ą. S. – parodymai, liudytojų E. B., V. D., Š. V., A. V., M. K., M. J., R. D., G. P., E. D. parodymai, 2013 m. lapkričio 2 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 5-4/111, rašytiniai duomenys: UAB „G.“ mokėjimo kortelės sąskaitos išrašai, UAB „Omnitel“ raštas, AB „SEB“ pateikta informacija, kratos protokolas, jos metu paimti dokumentai ir kiti), pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl vadovaujamasi vienais įrodymais ir atmetami kiti, kaltinimui prieštaraujantys, įrodymai. Teismas taip pat paaiškino, kodėl kasatorių minimą specialisto išvadą laiko tinkamu įrodymu, vertina ją ne kaip sąlyginę, o kaip konstatuojamąją. Bylos duomenimis, nuosprendyje išvardytos 23 PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos dėl neįvykusių ūkinių operacijų, neatlikus jose nurodytų paslaugų; kartu neteisėtai buvo pervedami ir pasisavinami pinigai. Tai, kad realiai jokios paslaugos nebuvo suteikiamos, patvirtino ir kratos metu paimtų PVM sąskaitų faktūrų turinio analizė. Rašytiniais duomenimis teismas pagrindė išvadas, kad Ą. S. veikė išvien su R. D., šiam žinant, jog UAB „G.“ jokios realios veiklos nevykdo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paaiškinta, kodėl teismas R. D. pasirinktą gynybos versiją vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir piniginių sankcijų. Teismas taip pat konstatavo, kad kasaciniame skunde minimi R. D. iniciatyva teisme apklausti liudytojai, buvę UAB „S.“ darbuotojai, davė labai nekonkrečius, abstrakčius, prieštaringus, tik savo nuomone pagrįstus parodymus, negalėjo konkretizuoti suteiktų reklamos paslaugų apimties, nurodyti, kas kūrė tam tikrus reklaminius dalykus, dėl to teismas tokių parodymų pagrindu negalėjo daryti išvados, jog Ą. S. atliko kokius nors darbus UAB „S.“ naudai, už kuriuos per dvejus metus buvo galima sumokėti 887 615, 40 Lt (t. y. 257 071,19 Eur). Tuo tarpu Ą. S. parodymus patvirtino kiti byloje surinkti nuosprendyje nurodyti duomenys, todėl teismas jais pagrįstai vadovavosi. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas itin išsamiai išanalizavo surinktus duomenis ir įvertinęs bylos įrodymų visumą padarė motyvuotas išvadas dėl R. D. kaltės padarius nusikaltimas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.
8.2. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis, tarp jų ir kasaciniame skunde analizuojamus nuteistojo Ą. S., liudytojų parodymus bei FNTT specialisto išvadą, tiek patikimumo, tiek įrodomosios reikšmės aspektu ir patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Priešingai nei nurodo kasatoriai, šis teismas itin išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus duomenis, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek kaip visumą, sugretino juos tarpusavyje, nepaliko juose abejonių ar prieštaravimų. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad BPK 324 straipsnio 6 dalis suponuoja apeliacinės instancijos teismo teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą, kuris yra privalomas tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas, nutaręs neatlikti byloje įrodymų tyrimo ir neapklausti nuteistojo gynėjo nurodytų specialisto ir liudytojos, šį savo sprendimą argumentavo. Tai, kad teismas netenkino pateikto prašymo, padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis R. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
8.3. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto R. D. argumentus dėl procesinių pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir nuteistojo kaltės, turto konfiskavimo ir civilinio ieškinio yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Dėl kasaciniame skunde nurodyto netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo
9. Kasaciniame skunde nesutinkama su R. D. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nurodant, kad teismai nenustatė būtinojo sukčiavimo požymio – apgaulės. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų (administracinio teisės pažeidimo ar civilinio delikto) ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013). Sukčiavimu PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje laikoma, kai įgyjamos atitinkamos pinigų sumos, tokios kaip PVM, apgaule (pvz., kai mokesčių mokėtojui, panaudojus apgaulę, iš valstybės biudžeto grąžinama jo tariamai sumokėtos PVM sumos dalis) ir kai panaikinama prievolė mokėti PVM, bei kiti būdai, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tai gali būti daroma ir kaltininkui klastojant PVM sąskaitas-faktūras (pvz., PVM sąskaita-faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).
9.1. Teismai nustatė, kad būtent tokius veiksmus atliko R. D., veikdamas kartu su Ą. S.. Šioje byloje įvertinus surinktus duomenis konstatuota, kad UAB „S.“ įgijo teisę į 153 055, 40 Lt (t. y. 44 327,90 Eur) PVM atskaitą ir tokiu būdu apgaule panaikino šią turtinę prievolę. Teismas teisingai pažymėjo, kad teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčių mokėtojo atlikti paslaugų įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, t. y. prekės ar paslaugos įsigijimas ir jų panaudojimas PVM apmokestinamajai veiklai turi būti realus, tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad jokios reklamos paslaugos UAB „S.“ teikiamos nebuvo ir 23 PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai nebuvo atlikti. Taigi realiai Ą. S. vadovaujama UAB „G.“ R. D. vadovaujamai įmonei jokios paslaugos nesuteikė, o tokios realiai neįvykdytos „paslaugos“ užfiksavimas buhalteriniuose dokumentuose, įtraukimas į teikiamas PVM deklaracijas leido daryti išvadą apie tyčinius veiksmus pateikiant melagingus duomenis ir taip įgyjant teisę į PVM atskaitą. Byloje nustatyta, kad UAB „G.“ PVM mokesčio nemokėjo. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai nurodė, kad R. D. ir Ą. S. siekis buvo pasisavinti UAB „S.“ pinigus. Kaltininkai buvo sutarę dėl pasisavintų pinigų pasidalijimo proporcijos (15 ir 85 proc.), taigi akivaizdu, jog R. D. žinojo, kad Ą. S. UAB „G.“ PVM mokesčio valstybei nesumoka, o jis (R. D.), pateikdamas mokesčių inspekcijai PVM deklaracijas, įgyja teisę į neteisėtą PVM atskaitą. Tai atitinka PVM sukčiavimo schemą, pagal kurią suklastotų dokumentų pagrindu pasisavinus įmonės turtą, šiuos dokumentus įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą ir mokesčių inspekcijai teikiamas PVM deklaracijas, įgyjama teisė į PVM atskaitą. Taigi kvalifikuojant R. D. nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo visiškai atskleistas būtinasis sukčiavimo požymis – apgaulė.
9.2. Kasatoriai taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas. Šis argumentas buvo pateiktas ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyta, kodėl nuteistajam R. D. pritaikytas turto konfiskavimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, dėl šio analogiško argumento taip pat pasisakė. Kolegija neturi pagrindo abejoti priimto sprendimo dėl turto konfiskavimo teisėtumu ir pagrįstumu.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami R. D. baudžiamąją bylą, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, jo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Kasacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nuosprendį ar nutartį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato L. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Artūras Pažarskis Audronė Kartanienė