Administracinė byla Nr. eI-881-872/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02076-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvanga“ dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėja savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir VASA) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvanga“ 7 371,88 Eur dydžio nesumokėtą vietinės rinkliavos sumą (toliau – ir rinkliava), susidariusią už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., ir 368,01 Eur delspinigių.
Pareiškėja prašyme nurodo, kad, vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintais Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais (toliau – Rinkliavos nuostatai), atlieka komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje bei vykdo rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nepriemokų išieškojimą. Teigia, jog, atsižvelgus į Rinkliavos nuostatų 8 punktą, rinkliavos mokėtojais laikomi rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą valdantys asmenys, todėl šiuo atveju atsakovas privalo vykdyti teisės aktų reikalavimus ir mokėti Rinkliavos nuostatuose nurodytą rinkliavą, apskaičiuotą atsižvelgiant į valdytus nekilnojamojo turto objektus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Pranešimai su įsiskolinimo suma ir mokėtina rinkliavos suma buvo pateikti atsakovės registracijos adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau įsiskolinimas padengtas nebuvo. Taip pat vadovaujantis Rinkliavos nuostatų 83 punktu atsakovei skaičiuojami delspinigiai už nesumokėtą arba pavėluotai į Savivaldybės biudžeto sąskaitą sumokėtą rinkliavą.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos prašymą su pareiškėjos prašymu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad jos valdomas nekilnojamasis turtas yra administracinės, gamybos ir pramonės ir sandėliavimo paskirties, todėl šiose patalpose mišrių komunalinių atliekų nesusidaro. Atsakovė verčiasi gamybos veikla. Šios patalpos nėra naudojamos asmeninių (buitinių) poreikių tenkinimui, jos yra naudojamos išskirtinai pagal paskirtį – gamybos ir sandėliavimo veiklai, todėl jose susidaro tik gamybos atliekos. Dėl minėtose patalpose susidarančių gamybos atliekų tvarkymo paslaugų atsakovė yra sudariusi sutartį su paslaugų teikėju UAB „Ecoservice“. Atsakovė sutinka su administracinių teismų išaiškinimu, kad mišrios komunalinės atliekos bei gamybinės atliekos yra atskiri atliekų srautai, kurie turi būti tvarkomi pagal atskirus reikalavimus, o vieno atliekų srauto susidarymas savaime nepašalina ir nepanaikina atliekų kitame susidarymo. Vis dėlto, atsakovė laikosi pozicijos, kad jos valdomose patalpose mišrių komunalinių atliekų atsakovei nesusidaro, todėl ji neturi prievolės mokėti vietinės rinkliavos. Aplinkybę, kad atsakovės veikloje nesusidaro mišrių komunalinių atliekų, pagrindžia faktas, jog ji nesinaudoja mišrių atliekų konteineriais nesant tam poreikio. Jeigu atsakovė teoriškai norėtų pasinaudoti mišrių atliekų konteineriais (minėta, praktiškai jie jai nėra reikalingi), ji to padaryti negalėtų, nes pareiškėja nėra paskyrusi konteinerių prie atsakovės valdomų nekilnojamojo turto objektų. Atsakovei jau kelis metus nesinaudojant mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslaugomis, ji negali būti laikoma „komunalinių atliekų turėtoja“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoja.
Teigia, kad atsakovė dar 2018 metais nurodė VASA, mišrių komunalinių atliekų nesusidarymo faktą: „įmonės „ŽVANGA“ veikloje komunalinių atliekų nesusidaro, o tik gamybinės, dėl kurių išvežimo turime sutartį su UAB „Ecoservice“ (2018 m. birželio 21 d. el. laiškas). Tame pačiame el. laiške atsakovė nurodė: „Galite atvykti ir patikrinti“ bei atsisakė mokėti pagal pareiškėjos pranešimą. Nei po šio prašymo gavimo, nei kada nors per pastaruosius ketverius metus pareiškėja nebuvo atvykusi pas atsakovę. Tokiu būdu pareiškėja neįvykdė savo pareigos atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą bei nustatyti, ar yra objektyvių galimybių komunalinėms atliekoms susidaryti.
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 371,88 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri susidarė už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., priteisimo iš atsakovės pagal pareiškėjos savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).
Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose – kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016). Tik tokiu atveju, kai vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad nėra sukūręs atliekų arba turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą (LVAT 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016).
Rinkliavos nuostatai nustato vietinę rinkliavą visiems komunalinių atliekų turėtojams Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Vilniaus miesto savivaldybėje nuo 2018 m. gegužės 1 d. įvesta vietinė dvinarė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, kuri yra privaloma minėtiems rinkliavos mokėtojams. Ji pakeitė iki šiol taikytą tarifinę sistemą, kai visi mokesčiai buvo mokami atliekų vežėjams. Rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų (Rinkliavos nuostatų 39 punktas). Rinkliavą pagal savivaldybės tarybos patvirtintus dydžius, vadovaudamasi Rinkliavų nuostatais, apskaičiuoja VASA.
Atsakovė atsiliepime nurodo, jog jos patalpose mišrių komunalinių atliekų nesusidaro. Atsakovė verčiasi gamybos veikla. Šios patalpos nėra naudojamos asmeninių (buitinių) poreikių tenkinimui, jos yra naudojamos išskirtinai pagal paskirtį – gamybos ir sandėliavimo veiklai, todėl jose susidaro tik gamybos atliekos.
Akcentuotina, kad pagal LVAT vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Be to, LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-717-438/2015).
Antra vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018). LVAT taip pat laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).
Pagal Atliekų įstatymo 2 straipsnio 39 dalį, komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnį, komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekų turėtojas pagal sudarytą rašytinės formos sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti atliekas, išskyrus komunalinių atliekų perdavimą vadovaujantis šio įstatymo 301 straipsniu (t. y. vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą). Taigi Atliekų tvarkymo įstatyme aiškiai pabrėžiamas skirtumas tarp atliekų perdavimo pagal sutartį bei komunalinių atliekų, kurių surinkimas ir tvarkymas apmokestinamas taikant vietinę rinkliavą. Mišrios komunalinės atliekos bei gamybinės ir statybinės atliekos yra atskiri atliekų srautai, kurie turi būti tvarkomi pagal atskirus reikalavimus, o vieno atliekų srauto susidarymas savaime nepašalina ir nepanaikina atliekų kitame susidarymo.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl atsakovės pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalines/mišrias atliekas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovė, nesutikdama mokėti vietinę rinkliavą už komunalines/mišrias atliekas 2019–2022 metais, nepateikė jokių duomenų, kad ji Rinkliavų nuostatų nustatyta tvarka buvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ginčo laikotarpiu. Nors atsakovė skunde nurodo, jog jį vykdo sandėliavimo ir gamybos veiklą, todėl susidaro tik gamybos atliekos, tačiau tuo pačiu neįrodo komunalinių/mišrių atliekų nesusidarymo fakto. Be kita ko, duomenų, kad atsakovė ginčo laikotarpiu teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo (dėl komunalinių/mišrių atliekų) ir pareiškėja tokio prašymo nebūtų tenkinusi ir/ar būtų nenagrinėjusi, taip pat nėra. Šiuo atveju, byloje nėra ginčo, kad atsakovė nuosavybės teise valdo penkis nekilnojamojo turto objektus, t. y. adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis patvirtina byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovė laikytina vietinės rinkliavos už komunalinių/mišrių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja bei turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja atsakovei siuntė mokėjimo pranešimus ir priminimus (adresu: duomenys neskelbtini). Atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šiomis aplinkybėmis.
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėja nėra paskyrusi konteinerių prie jos valdomų nekilnojamojo turto objektų. Atitinkamai, ši aplinkybė anot atsakovės patvirtina, kad mišrių/ komunalinių atliekų jos veikloje nesusidaro.
Nagrinėjamu atveju, teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kuriais teigiama, jog jos valdomuose nekilnojamojo turto objektuose mišrių komunalinių atliekų nesusidaro, nes ji nebuvo aprūpinta konteineriais. Kaip nustatyta, pareiga mokėti vietinę rinkliavą atsakovei kyla ne iš sutartinių teisinių santykių. Asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu/ naudojimu ar atliekų tvarkytojų pareigų tinkamu vykdymu (žr., pvz., LVAT 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1003-575/2021). Atsakovės aptartos aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą.
Atsakovė atsiliepime pažymi, kad dar 2018 m. pareiškėjai nurodė, jog jos veikloje nesusidaro mišrių komunalinių atliekų bei prašė pareiškėjos atvykti ir šį faktą patikrinti, užfiksuoti bei įteisinti. Visgi nei po šio prašymo gavimo, nei kada nors per pastaruosius ketverius metus pareiškėja nebuvo atvykusi pas atsakovę. Tokiu būdu pareiškėja neįvykdė savo pareigos atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą bei nustatyti, ar yra objektyvių galimybių komunalinėms atliekoms susidaryti.
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė 2018 m. birželio 21 d. el. paštu informavo pareiškėją, jog jos veikloje komunalinių atliekų nesusidaro, o tik gamybinės, dėl kurių išvežimo ji yra sudariusi sutartį su UAB „Ecoservice“ ((2017 m. lapkričio 27 d. sutartis „Dėl gamybos atliekų tvarkymo paslaugų Nr. GJ-17-„) (2018 m. birželio 21 d. el. laiškas)). Taip pat informavo, jog pareiškėja gali atvykti ir patikrinti, kad jos veikloje komunalinių atliekų nesusidaro. Kaip matyti, pareiškėja, reaguodama į atsakovės 2018 m. birželio 21 d. el. laišką, 2018 m. birželio 25 d. nurodė, jog pagal Rinkliavų nuostatus rinkliavos mokėtojas yra atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, kuriam Savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti Rinkliavą. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas, pasisakydamas dėl prieš tai nurodytų atsakovės argumentų, visu pirma pažymi, jog nei Rinkliavų nuostatos, nei Rinkliavų įstatymas neįpareigoja pareiškėjos kaip atliekų tvarkytojos kiekvieną kartą atvykti į atitinkamą vietą ir tikrinti ar toje vietoje susidaro/nesusidaro mišrių komunalinių atliekų. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog atsakovė Rinkliavų nuostatų nustatyta tvarka buvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo už komunalines/mišrias atliekas ginčo laikotarpiu. Taigi, nesant duomenų, jog atsakovė buvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, pareiškėja pagrįstai ir teisėtai 2019–2022 m. skaičiavo vietinę rinkliavą už komunalines/mišrias atliekas.
Teismas akcentuoja, jog šiuo atveju byloje nėra ginčo, jog atsakovė ir UAB „Ecoservice“ 2017 m. lapkričio 27 d. yra sudariusi sutartį „Dėl gamybos atliekų tvarkymo paslaugų Nr. GJ-17-“. Minėtos sutarties 1.1 punkte nurodyta, jog šia sutartimi Vykdytojas (UAB „Ecoservice“) įsipareigoja išvežti Užsakovo (atsakovės) konteineriniu būdu arba didmaišiais surinktas gamybines, jas sutvarkyti laikantis teisės aktų reikalavimų (pristatyti į saugaus atliekų šalinimo ir perdirbimo sąvartyną). Sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad atliekas Užsakovas (atsakovė) krauna į atskirus konteinerius ar didmaišius, nemaišydamas jų su kitomis atliekomis. Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta, jog Užsakovas (atsakovė) už atliekų išvežimą Vilniaus mieste, moka Vykdytojui (UAB „Ecoservice“) kainą apskaičiuotą vadovaujantis sutarties priede nurodytais įkainiais (kainomis), išskyrus atvejus, kai Šalys atskiru rašytiniu susitarimu susitaria dėl kitokių atliekų išvežimo paslaugų įkainių (kainų).
Atsakovės pateikta su UAB „Ecoservice“ sudaryta sutartis dėl gamybinių atliekų išvežimo neįrodo, kad jos valdomose patalpose visiškai nesusidaro komunalinės/mišrios atliekos, šis dokumentas įrodo tik tai, kad nurodytose patalpose susidaro gamybinės atliekos, kurios ir yra tvarkomos minėtos bendrovės. Atsakovė nedeklaravo Rinkliavos nuostatų nustatyta tvarka, kad komunalinių atliekų surinkimo paslauga jai bus nereikalinga, nes apmokestinamas nekilnojamasis turtas yra arba bus nenaudojamas tam tikrą laikotarpį. Atsakovės pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės neįrodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. atsakovei priklausančiose patalpose nesusidarė komunalinės/mišrios atliekos. Taigi, byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovė nelaikytina „atliekų turėtoja“ Rinkliavos nuostatų prasme.
Tuo pačiu paminėtina, jog nors atsakovės gamybines atliekas tvarko UAB „Ecoservice“, tačiau LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ji už statybinių ar kitų atliekų išvežimą moka kitam subjektui, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių/mišrių atliekų surinkimą ir tvarkymą būtent pareiškėjai (žr., pvz., LVAT 2023 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-1460-662/2023).
Atitinkamai teismas vertina, jog pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Šiuo atveju, atsakovė tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėja įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą. Taigi teismas vadovaudamasis Rinkliavų nuostatais ir aukščiau išdėstytu, konstatuoja, kad atsakovė privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už visą pareiškėjos nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., todėl pareiškėjai iš atsakovės priteisiama visa prašoma suma – 7 371,88 Eur.
Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti 368,01 Eur delspinigius, susidariusius atsakovui nesilaikant įstatyminės pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku. Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Vadovaujantis Rinkliavos nuostatų 86 punktu, taip pat MAĮ 98 straipsniu bei atsižvelgiant į Finansų ministerijos informaciniame puslapyje skelbiamą delspinigių normą, kuri už kiekvieną pradelstą dieną yra 0,03 proc., atsakovei kyla pareiga mokėti ir delspinigius, kurie prašymo surašymo dieną sudaro 368,01 Eur. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl 368,01 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis atsižvelgiant į sprendimo prigimtį ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).
Atsakovė teismui pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo tenkinti.
Priteisti savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“, juridinio asmens kodas 304195262, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvanga“, juridinio asmens kodas 122779480, 7 371,88 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 88 euro centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. ir 368,01 Eur (tris šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 1 euro centą) delspinigių.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Fausta Vitkienė