Administracinė byla Nr. eAS-425-438/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04257-2020-5
Procesinio sprendimo kategorija 53.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2021 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vipc Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės
„Vipc Vilnius“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vipc Vilnius“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės
(toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), pareiškėjo naudai 4 356 685,36 Eur žalos atlyginimą ir
5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žala susidarė dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto – (duomenys neskelbtini), buvusių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), rinkos vertės sumažėjimo po to, kai buvo nutrauktos Savivaldybės su pareiškėju vykdytos derybos dėl pastato išpirkimo ir atsakovų veiksmais buvo taikyti apribojimai pastato panaudojimui ir dirbtinai mažinama Pastato rinkos vertė. Dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovų veiksmų, vilkinant sprendimų priėmimą dėl Pastato paėmimo, dirbtinai mažinant Pastato vertę viešais pareiškimais dėl jo panaudojimo galimybių tik visuomeniniais tikslais, už visuomenės reikmėms paimtą Pastatą pareiškėjui teismo buvo priteista mažesnė Pastato rinkos vertė, nei ji buvo 2014 m. – šį skirtumą pareiškėjas laikė padaryta žala ir prašė ją solidariai priteisti iš atsakovų.
Pareiškėjas 2014 m. nuosavybės teise valdė Pastatą, kurio rinkos vertė sudarė 41 909 000 Lt (arba 12 137 685,36 Eur). Po nutrauktų derybų tiek Savivaldybė, tiek valstybė atliko veiksmus, kuriais buvo apribotos pareiškėjo galimybės laisvai (savo nuožiūra pagal teisės aktų reikalavimus ir galiojančius reglamentus) valdyti, naudoti ir disponuoti Pastatu. Dėl tokių nuo 2015 m. taikytų apribojimų, kryptingų atsakingų pareigūnų pasisakymų pareiškėjui priklausančio turto vertė ženkliai sumažėjo – iki 7 781 000 Eur.
Prieš sprendimą paimti Pastatą visuomenės poreikiams Savivaldybės meras viešai ir kategoriškai pareiškė, kad Pastato vietoje nebus galima ar leidžiama jokia kita veikla, išskyrus visuomeninę (kurią įgyvendinti gali tik valstybės ar savivaldybės institucijos). Pareiškėjas ilgą laiką derino savo interesus ir bendradarbiavo su Savivaldybe ir valstybės institucijomis visuomeninės paskirties projekto įgyvendinimo Pastate ar jo vietoje klausimais. Tačiau būtent Savivaldybė ir valstybės institucijos nuolat keitė savo poziciją visuomeninės paskirties projekto įgyvendinimo klausimais, vilkino jau apsvarstytų ir su suinteresuotais asmenimis suderintų sprendimų priėmimą. Neigiamą atsakovų viešų pasisakymų ir taikytų ribojimų pareiškėjo Pastatui įtaką jo rinkos vertei patvirtino nekilnojamojo turto rinkos ekspertai. Viešų pareiškimų kontekste buvo atliekami konkretūs veiksmai ir priimami administraciniai sprendimai, kuriais buvo daromas tiesioginis poveikis Pastato teisiniam statusui, siekiant dirbtinai numažinti nekilnojamojo turto vertę prieš pradedant šio turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūras.
Neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė tiek nesąžiningomis derybomis dėl Pastato perėmimo valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn, tiek tuo pačiu metu pareiškėjui ir jo valdomam Pastatui taikomais apribojimais, dėl kurių ilgą laikotarpį (nuo 2006 iki 2018 m.) pareiškėjas neturėjo galimybės sutvarkyti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir pradėti visavertiškai naudoti Pastatą pagal numatytą vertę. Nurodė, kad ginčo byloje esminę reikšmę turi Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai po 2014 metais nutrūkusių derybų.
Nesąžiningus Savivaldybės veiksmus žemės sklypo ir Pastato paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų metu patvirtina ir civilinės bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams aplinkybės, kai Savivaldybė be jokių argumentų prieštaravo teismo paskirto eksperto nustatytai didesnei (nei buvo nurodyta Savivaldybės ieškinyje) Pastato rinkos vertei, teikė apeliacinį skundą, vilkino teismo sprendimo vykdymą.
Nepagrįsti Savivaldybės ir kitų pareigūnų vieši pareiškimai, kad Vilniaus miesto bendrasis planas numatė tik visuomeninę Pastato užimamos teritorijos naudojimo paskirtį. Tokius teiginius paneigia Savivaldybės 2015 m. rugsėjo 29 d. priimtas administracinis aktas, kuriuo buvo nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos. 2016 m. spalio – 2017 m. balandžio mėn. atlikti atsakovų veiksmai iš esmės apribojo pareiškėjo galimybę įgyvendinti du nuosavybės teisės elementus – valdyti ir naudoti Pastatą, sumažino tokio turto patrauklumą rinkoje (viešai deklaravus, kad Savivaldybė nesutiks su bet kokia privataus asmens veikla Pastate ir teritorijoje), bei jo rinkos vertę.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai šioje byloje įvardytus neteisėtus veiksmus atliko bendrai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3 dalimi, atsakovams taikytina solidari atsakomybė už atsiradusius nuostolius.
Atsakovas Savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė bylą nutraukti arba atmesti skundą, kaip nepagrįstą ir (ar) dėl praleisto ieškinio senaties termino.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas iš esmės yra tapatus jau tarp ginčo šalių išnagrinėtai administracinei bylai Nr. eI-3244-331/2017, todėl nagrinėjama byla nutrauktina. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo skundo reikalavimai nagrinėjamoje byloje bei ankstesnėje administracinėje byloje yra tapatūs – atlyginti žalą, siejamą su Pastato verte. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė priteisti mažesnę žalą, nei ankstesnėje byloje (skiriasi jos formalus apskaičiavimo mechanizmas, nors iš esmės remiamasi ta pačia 2014 m. Pastato rinkos verte vienu atveju prašant priteisti visą, kitu atveju – skirtumą tarp 2014 m. ir 2018 m. nustatytų Pastato rinkos verčių), tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. eI-3244-331/2017) nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą.
Pasisakydamas dėl skundo nepagrįstumo atsakovas nurodė, kad teismai įsiteisėjusiais sprendimais įvertino analogiškus nagrinėjamai bylai pareiškėjo argumentus dėl nesąžiningai vestų ikisutartinių derybų, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo, Pastatui taikytų ribojimų
2006 m. – 2018 m. laikotarpiu (iš esmės paskutiniai „neteisėti“ atsakovų veiksmai datuojami
2017 m., sprendžiant klausimus dėl žemės sklypo nuomos santykių tąsos bei žemės sklypo detaliojo plano rengimo) ir visus juos atmetė. Tad šiose bylose buvo nustatyti nagrinėjamai bylai prejudiciniai faktai. Tiek administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017, tiek administracinėje byloje
Nr. eI2-1317-595/2020 buvo konstatuotas abiejų atsakovų sąžiningumas vedant derybas dėl Pastato išpirkimo ir (ar) paėmimo ir nebuvo nustatyti jokie nesąžiningi ir (ar) neteisėti atsakovų veiksmai, įvedant tariamus ribojimus pareiškėjui visavertiškai įgyvendinti nuosavybės teises į Pastatą. Be to, pareiškėjas neįrodė Savivaldybės veiksmų ir (ar) neveikimo neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį, kadangi skunde nepateikiamas nė vienas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis Savivaldybės (bei valstybės), kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą, kurį Savivaldybė pažeidė, taip padarydama turtinę žalą pareiškėjui. Pareiškėjas atsakovų neteisėtais veiksmais nelaikė žemės sklypo ir Pastato paėmimo visuomenės poreikiams procedūros ir neskundė Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta konkreti teisinga atlyginimo už Pastato paėmimą suma. Pabrėžė, kad teismai ankstesnėse ir prejudicinėse bylose priėjo išvadą, kad atsakovams negali būti perkeliama privataus ūkio subjekto verslo rizika.
Pareiškėjas po nutrūkusių derybų jokių veiksmų dėl Pastato nesiėmė ir toliau deklaravo siekį perduoti Pastatą visuomenės poreikiams bei nurodė laukiantis atitinkamų, įsipareigojančių atsakovų sprendimų. Ikisutartiniai santykiai nebūtinai turi baigtis sutarties (ar kitokio sandorio) sudarymu (juolab, kad atsakovai net neturėjo teisinės pareigos Pastatą perimti), o pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad derybos bus nutrauktos dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų – pareiškėjas to nepadarė, o aplinkybė, kad Pastatas atsakovų nebuvo perimtas, nereiškia atsakovų nesąžiningumo derybų metu. Be to, pareiškėjas, reikšdamas skundą nagrinėjamoje byloje ir kildindamas žalos atsiradimo faktą iš iki
2017 m., neva, neteisėtai atliktų atsakovų veiksmų, yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į skundą nurodė, kad visi pareiškėjo įvardijami neteisėti veiksmai buvo vykdomi prieš daugiau nei 3 metus, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo.
Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017, be kita ko, atmetė pareiškėjo 12 137 685,36 Eur dydžio reikalavimą dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas akcentavo, kad neteisėti valstybinės žemės patikėtinio veiksmai (neveikimas) nurodyti skunde, tačiau pareiškėjas neįrodė šių veiksmų neteisėtumo ir net nebandė paaiškinti, kokias teisės normas pažeidė NŽT. Pareiškėjas taip pat nepasinaudojo jam įstatymais suteikiama teise skųsti administracinį aktą (aktus), kurie pažeidė jo teises ar teisėtus interesus.
Nebuvo pateikta argumentų, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo vykdyta nesąžiningai ir dėl to buvo sumokėta per maža kompensacija. Ginčas dėl potencialios kompensacijos dydžio už paimamą valstybės interesams turtą yra pasibaigęs, tačiau norima kvestionuoti tokią situaciją, užsakyti dar vieną turto ekspertizę bei įrodyti, kad buvo kompensuota ne tiek, kiek pareiškėjui priklauso ir tai įvardijama kaip patirta žala. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Nagrinėjamoje byloje nebuvo poreikio dar vienai turto ekspertizei. Priešingai, net pats pareiškėjas nurodė konkrečią gautos kompensacijos dydį, potencialiai negautos kompensacijos dydį ir jų skirtumą. O klausimai apie rinkos pokyčius bei faktorius, kodėl vertinimuose nustatomos skirtingos vertės, negali daryti įtakos nei valstybės kaltės (neteisėtų veiksmų) įrodymui, nei priežastinio ryšio potencialiam nustatymui, todėl jos atlikimas iš esmės būtų betikslis.
Valstybinės žemės patikėtinio įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja bent viena sąlyga solidariajai Lietuvos valstybės ir Savivaldybės civilinei atsakomybei dėl tariamai padarytos žalos atsirasti. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp Lietuvos valstybės veiksmų ir prašomos priteisti žalos atsiradimo bei neįrodė jų neteisėtumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui išnuomotas valstybinis žemės sklypas, kuriame stovėjo Pastatas (nugriautas 2019 m. spalio mėnesį), 2018 m. buvo paimtas visuomenės poreikiams. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė
7 781 000 Eur atlyginimo dydį už Pastato paėmimą ir žemės sklypo nuomos santykių nutraukimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-3244-331/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovams Savivaldybei, atstovaujamai Savivaldybės administracijos ir Savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims NŽT, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, dėl 12 137 685,36 Eur žalos atlyginimo. Pareiškėjas šioje byloje žalą kildino iš Savivaldybės ir valstybės atsakingų pareigūnų (institucijų) neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, kuriais nuolat nuo 2006 m. buvo inicijuojami, vykdomi (galbūt tik imituojami), tačiau niekada neužbaigiami pareiškėjui priklausančio Pastato išpirkimo, teritorijos suplanavimo ir pritaikymo (duomenys neskelbtini) idėjos įgyvendinimui procesai, kartu ribojant bet kokias pareiškėjo galimybes savarankiškai (savo nuožiūra ir jėgomis) sutvarkyti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams fiziškai pažeistą Pastatą, o nuo 2016 m. rugsėjo mėn. Savivaldybės veiksmų, keičiant Pastatui eksploatuoti reikalingo žemės sklypo naudojimo sąlygas, inicijuojant draudimus valstybės institucijoms sudaryti žemės nuomos sutartį su pareiškėju arba nustatant ribojimus, neleidžiančius užtikrinti tinkamo Pastato priežiūros ir eksploatavimo. Teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovų nesąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose įrodytas nebuvo, kaip ir nebuvo įrodyta, kad atsakovai būtų nepagrįstai riboję pareiškėjo galimybes įgyvendinti nuosavybės teises į Pastatą. Be to, teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo už neva neteisėtus veiksmus, atliktus nuo 2006 m. iki skundo padavimo, akivaizdžiai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir jį atnaujinti nėra pagrindo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, nors šį teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka, tačiau 2018 m. lapkričio 12 d. atsisakė apeliacinio skundo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi Nr. eA-2886-624/2018 priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo apeliacinio skundo ir apeliacinį procesą nutraukė. Taigi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio sprendimas Nr. eI-3244-331/2017 yra įsiteisėjęs.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, pareiškęs reikalavimą šioje byloje dėl žalos atlyginimo, jį grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kuriais grindė ir administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017. Tiek išnagrinėtoje administracinėje byloje, tiek ir šioje byloje pareiškėjas reikalavo atlyginti žalą, kurią siejo su Pastato verte. Abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys, reikalavimas grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu, skunduose nurodytos identiškos faktinės aplinkybės, abiejuose skunduose nurodomi identiški argumentai apie atsakovų tariamą nesąžiningumą ikisutartiniuse santykiuose, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimą. Abiejose bylose pateiktų skundų faktinis pagrindas yra tapatus, siekiama tų pačių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 ginčo šalys yra tos pačios. Abiejų bylų dalykas taip pat tapatus – turtinės žalos atlyginimas.
Nors pareiškėjas prašė priteisti skirtumą tarp 2014 m. ir 2018 m. nustatytų Pastato rinkos verčių kaip žalos atlyginimą, o administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 prašė priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudarė pagrindo laikyti abiejose bylose pateiktus nagrinėti skundus netapačiais, kadangi žalą abiem atvejais pareiškėjas sieja su Pastato verte, tik šioje byloje ją apskaičiuojant kitokiu būdu, t. y. kaip skirtumą tarp nustatytų verčių. Tačiau skundus grindė tuo pačiu faktiniu pagrindu.
Teismas administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 yra pasisakęs ir įvertinęs visas pareiškėjo aplinkybes, kurios nurodytos ir šioje byloje, t. y. konstatavo, kad Savivaldybės ir valstybės institucijos elgėsi sąžiningai, nuosekliai vedė derybas su pareiškėju, jų metu jokiais administraciniais aktais neprisiėmė teisinių įsipareigojimų nupirkti Pastatą, derybų procese savo veiksmus aiškiai motyvavo. Nenustatė, kad atsakovams atstovaujančios institucijos vedė su pareiškėju derybas nesąžiningai, nepagrįstai vengė išpirkti Pastatą. Teismas įsiteisėjusiu sprendimu įvertino analogiškus nagrinėjamai bylai pareiškėjo argumentus dėl nesąžiningai vestų ikisutartinių derybų, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo, Pastatui taikytų ribojimų 2006–2017 m. laikotarpiu, dėl vilkinimo priimant sprendimus dėl Pastato paėmimo, dėl viešų Mero pasisakymų, dėl žemės nuomos ir kt. Išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šiai nagrinėjamai bylai. Pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas šioje byloje reikštų įsiteisėjusiame teismo sprendime Nr. eI-3244-331/2017 nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą, kas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, yra draudžiama. Dėl pareiškėjo nurodomo faktinio pagrindo šioje byloje (atsakovų neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis sąžiningai) yra pasisakęs teismas ir administracinėje byloje Nr. eI2-1317-595/2020, kurioje pareiškėjas tuo pačiu faktiniu pagrindu reiškė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą dėl nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio permokų sumokėjimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. eI2-1317-595/2020 pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi Nr. eA-4098-438-2020 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, administracinę bylą nutraukė, remdamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu.
Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad nors ši administracinė byla nutraukiama ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, nustačius, jog tapatus ginčas jau yra išnagrinėtas teismo administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017, tai nelaikytina piktnaudžiavimui administraciniu procesu. Nors administracinėje byloje Nr. eI2-1317-595/2020 buvo nustatyti faktai, kuriuos galima laikyti šioje byloje prejudiciniais, tačiau šioje byloje keltas ginčas nėra tapatus administracinės bylos Nr. eI2-1317-595/2020 ginčui. Kitų aplinkybių dėl piktnaudžiavimo administraciniu procesu, dėl kurių būtų teisinis pagrindas taikyti pareiškėjo atžvilgiu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, nei atsakovas nurodė, nei teismas nustatė. Teismas vertino, kad pareiškėjas siekia ginti, jo manymu, pažeistas teises teisme, tačiau pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas proceso metu elgėsi nesąžiningai ar akivaizdžiai nepagrįstai inicijavo šį teisminį procesą, nesąžiningai veikė siekdamas sudaryti kliūtis ekonomiškam, operatyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui ir taip pažeidė draudimo piktnaudžiauti procesu principą, nėra.
III.
Pareiškėjas UAB „Vipc Vilnius“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas bylą nutraukti, kadangi vertinant, ar skundai gali būti pripažinti kaip tapatūs, skundo pagrindas, kuris, priešingai nei nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, apima ne tik faktines aplinkybes (šalis siejusius santykius, jų priešistorę), bet ir kitus faktinius argumentus ir motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimas, turi nesiskirti (šiuo atveju – civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kurios tiek šioje, tiek ankstesnėje administracinėje byloje (administracinė byla Nr. eI-3244-331/2017, dėl kurios buvo nutraukta nagrinėjama byla), buvo apibrėžiamos skirtingai). Šiuo atveju skiriasi reikalavimo pagrindas.
Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad skundo pagrindas (civilinės atsakomybės sąlygos) skiriasi nuo 2017 m. kitoje administracinėje byloje pateikto skundo pagrindo (jame įrodinėtų civilinės atsakomybės sąlygų). Teismas tik formaliai konstatavo, kad sutampant faktinėms aplinkybėms, abiejų skundų pagrindas sutampa ir yra tapatus, t. y. teismas skundo pagrindą prilygino faktinėms aplinkybėms (įvykių chronologijai).
Administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 atsakovų neteisėti veiksmai ir atsiradusi žala buvo siejami su tuo, kad dėl atsakovų veiksmų daugiau nei dešimt metų buvo ribojamos pareiškėjo galimybės ir ketinimai tinkamai sutvarkyti, prižiūrėti jam priklausantį Pastatą ir jį naudoti savo veikloje, kitaip tariant – laisvai disponuoti savo nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nurodytoje byloje pareiškėjas įrodinėjo, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė nusavinant pareiškėjo turtą, t. y., sukuriant tokias Pastato naudojimo sąlygas (apribojimus) ir priimant tokius administracinius sprendimus, kurie užkirstų kelią pareiškėjui, kaip Pastato savininkui, laisvai disponuoti savo nuosavybe. Byloje daug dėmesio buvo skirta tiek aptariant ikisutartinius santykius (derybų laikotarpį), susiklosčiusius iki pat 2014 m., tiek ir po 2014–2015 m. nutrauktų derybų atsakovų atliktus veiksmus iki 2017 m. balandžio. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovų neteisėti veiksmai buvo įrodinėjami kitais pagrindais – analizuojant jų tiek iki, tiek po 2016–2017 m., kuriais buvo bandoma dirbtinai sumažinti Pastato vertę tam, kad paimant pareiškėjo turtą visuomenės poreikių tenkinimui, pareiškėjui priklausanti kompensacija už paimtą turtą būtų kuo mažesnė. Šioje byloje esminę reikšmę turėjo 2017–2018 m. aplinkybės, kurios dar net neegzistavo reiškiant skundą ankstesnėje administracinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje žalos atsiradimas (kilmė) buvo siejamas su atsakovų sistemingu ir kryptingu elgesiu, nukreiptu į pareiškėjo turto vertės sumažinimą, kuris tęsėsi iki
2018 m. Pastato vertės pokytis byloje ginčijamas nebuvo, šalys šias aplinkybes pripažino. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė naujas, ankstesnio skundo pateikimo metu nežinomas, aplinkybes.
Tai, kad pareiškėjas nurodo naujas esmines aplinkybes ir pateikia su tuo susijusius papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip skundo nauju pagrindu pateikimas. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl skunde naujai pateiktų faktinių aplinkybių ir argumentų, susijusių su atsakovų neteisėtais veiksmais, kurie nebuvo įvardinti administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017. Be to, nagrinėjamoje byloje skundo reikalavimų pagrindas (įrodinėjamos civilinės atsakomybės sąlygos), palyginus su minėta ankstesne byla, apibrėžiamos skirtingai. Nagrinėjamoje byloje žalos dydis ir priežastinis ryšys taip pat buvo grindžiami ir įrodinėjami kitais pagrindais ir kitais aspektais. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad ankstesnės bylos ir šios bylos nagrinėjimo apimtys skiriasi (dėl skirtingų laikotarpių ir naujų aplinkybių).
Net ir apeliaciniam teismui sutikus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės pasisakyti dėl faktinių bylos aplinkybių ir argumentų, kurie buvo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017, tai, pareiškėjo įsitikinimu, teismas neturėjo pagrindu nutraukti bylą dėl naujų, ankstesnėje byloje nenurodytų, aplinkybių (kurios net neegzistavo skundo ankstesnėje byloje teikimo metu), ir privalėjo šią bylos dalį išnagrinėti iš esmės.
Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Savivaldybė sutinka su pirmosios instancijos nutartimi ir mano, kad pareiškėjas siekia nesąžiningai pasipelnyti, kadangi už Pastatą jam jau yra teisingai atlyginta, tačiau jis vis kreipiasi į teismą dėl palūkanų priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas vertino abiejų skundų (tiek pateikto nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek byloje Nr. eI-3244-331/2017 pagrindus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas žalos atsiradimą kildino iš atsakovų neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose dėl Pastato paėmimo visuomenės poreikiams 2006–2018 m. laikotarpiu bei tuo pat metu Pastatui taikytų apribojimų, kurie, neva, trukdė pritaikyti Pastatą šiuolaikiniams poreikiams ir jį visavertiškai naudoti. Tai, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, nėra tik „faktinės bylos aplinkybės“, o konkretizuoti tariamai neteisėti atsakovų veiksmai. Savivaldybė pažymi, kad abiejose bylose pateiktų skundų faktinis pagrindas yra tapatus, juose reiškiami vienodi argumentai apie tariamą nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimą.
Savivaldybė sutinka, kad nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde nurodytos papildomos aplinkybės, kurios įvyko jau po administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017 inicijavimo, tačiau jomis pareiškėjas, identifikuodamas tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus, nesiremia, t. y. pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko nei Pastato paėmimą visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusį žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimą, kurie yra aptariami skunde.
Šiuo atveju sutampa tiek ginčo šalys, tiek abiejų bylų dalykas – žalos atlyginimas. Vienintelis skirtumas tarp skundų – nagrinėjamoje byloje buvo prašoma priteisti mažesnį žalos atlyginimą, nei byloje Nr. eI-3244-331/2017 (pareiškėjas tuo pačiu faktiniu pagrindu siekė ir (ar) siekia iš esmės to paties tikslo, tačiau žalą skaičiuoja kitokiu būdu (nagrinėjamoje byloje tai skirtumas tarp Pastato rinkos verčių 2014 m. ir 2018 m.; administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 tiesiog prašyta priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę; bet kokiu atveju žala abiem atvejais siejama su Pastato vertės vienokiu ar kitokiu traktavimu)). Šis skirtumas, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, neturi teisinės reikšmės vertinant, ar nagrinėjama byla bei administracinė byla
Nr. eI-3244-331/2017 yra tapačios.
Be to, pareiškėjas nesiekia paneigti skundžiamoje nutartyje konstatuotas aplinkybes, kadangi nagrinėjamu atveju skiriasi ne skundų faktinis pagrindas, o dalyko, t. y. žalos, apskaičiavimo būdas, kuris neturi įtakos bylų tapatumui. Be to, nagrinėjamoje byloje pareikštame skunde nurodomos „naujos“ aplinkybės nėra nurodomos kaip skundu prašomos priteisti žalos pagrindas, o pareiškėjo skundo skiltyje „Neteisėti veiksmai“ nenurodomi neteisėti Savivaldybės veiksmai 2018–2019 m. laikotarpiu.
Net ir patenkinus pareiškėjo prašymą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjo nurodomas „naujas“ aplinkybes, skundo nagrinėti nebūtų įmanoma, nes šios aplinkybės datuojamos 2018–2019 m., o skundu prašoma priteisti 2014 ir 2018 m. Pastato rinkos verčių skirtumą. Susidarytų situacija, kai skundo pagrindas neatitiktų skundo dalyko ir tokia situacija kiltų todėl, kad „naujomis“ aplinkybėmis skundo dalykas nėra grindžiamas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
NŽT pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad pareiškėjas, pareiškęs reikalavimą šioje byloje dėl žalos atlyginimo, jį grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo „Vipc Vilnius“ atskirąjį skundą
dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria buvo nutraukta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą Savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, dėl žalos atlyginimo, konstatavus, kad tapatus ginčas jau buvo išnagrinėtas teismo kitoje administracinėje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, nustatęs, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė priteisti skirtumą tarp 2014 m. ir 2018 m. nustatytų Pastato rinkos verčių kaip žalos atlyginimą, o administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 prašė priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę, tačiau žalą abiem atvejais pareiškėjas siejo su Pastato verte, tik nagrinėjamoje administracinėje byloje ją apskaičiuojant kitokiu būdu, t. y. kaip skirtumą tarp nustatytų verčių. Pareiškėjas atskirajame skunde su šia išvada nesutinka, nurodo, kad skyrėsi skundo reikalavimas (pagrindas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo administracinę bylą nutraukti, pirmiausia pažymi, kad procesinių įstatymų (šiuo atveju – ABTĮ) nuostatos skirtos užtikrinti, kad byloje, laikantis proceso principų ir normų, būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo baigiamasis procesinis sprendimas. Teismas imasi šiame įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą (ABTĮ 11 str. 1 d.); savo ruožtu proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (ABTĮ 11 str. 2 d.). Tai, be kita ko, reiškia, kad proceso dalyviai neturėtų kreiptis su tapačiais skundais į teismą, o teismui nustačius, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tokį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.); teismui nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį (ABTĮ 103 str. 2 p.), teismas nutraukia bylą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-278-575/2016). Tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. eI-3244-331/2017 atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundą, kuriame buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Savivaldybės tarybos bei Savivaldybės administracijos, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, pareiškėjo naudai:
1) 12 137 685,36 Eur žalos atlyginimą; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodytoje byloje pareiškėjas skundą iš esmės grindė neteisėtais atsakovų veiksmais, apribojant naudojimąsi nuosavybės į Pastatą suteikiamomis valdymo, naudojimo ir disponavimo teisėmis, t. y. faktiniu Pastato nusavinimu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą taip pat grindė neteisėtais atsakovų veiksmais, dėl kurių sumažėjo Pastato vertė.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atskirajame skunde dėstomu argumentu, kad šiuo atveju skiriasi skundo pagrindas. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 išdėstė aplinkybės nuo 2004 m. (Pastato įgijimo) iki 2017 m. balandžio 5 d. (detaliojo plano rengėjo pranešimo apie parengtą detalųjį planą). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas aptarė aplinkybės nuo 2004 m. iki 2019 m. birželio 10 d. (Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje, kurioje pareiškėjui už visuomenės poreikiams paimtą Pastatą bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą, atlyginta 7 781 000 Eur). Pastebėtina, kad iš nagrinėjamoje byloje pateikto skundo matyti, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės, įvykusios po 2017 m. balandžio 5 d. (t. y. aplinkybės, kurių nebuvo administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017 nagrinėjimo metu), yra susijusios su Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, taip pat su tuo susijusiomis civilinėmis bylomis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis ir 2019 m. birželio 10 d. sprendimas).
Šioje byloje pateiktame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad: „Po nutrauktų derybų tiek Savivaldybė, tiek Valstybė atliko veiksmus, kuriais buvo apribotos Pareiškėjo galimybės laisvai (savo nuožiūra pagal teisės aktų reikalavimus ir galiojančius reglamentus) valdyti, naudoti ir disponuoti Pastatu. Dėl tokių nuo 2015 m. taikytų apribojimų, kryptingų atsakingų pareigūnų pasisakymų Pareiškėjui priklausančio turto vertė ženkliai sumažėjo – iki 7 781 000 Eur“ (pareiškėjo skundo
43 punktas); „<...> sumažėjimas buvo nulemtas Savivaldybės ir Valstybės atsakingų pareigūnų (institucijų) veiksmų, kuriais nuolat buvo taikomi ribojimai Pareiškėjui savarankiškai (savo nuožiūra ir jėgomis) sutvarkyti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir pradėti visavertiškai naudoti Pastatą <...>“ (pareiškėjo skundo 45 punktas). Be to, nurodydamas neteisėtus veiksmus, pareiškėjas teigė, kad: „<...> neteisėti Atsakovų veiksmai pasireiškė tiek nesąžiningomis derybomis dėl Pastato perėmimo Valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn, tiek tuo pačiu metu Pareiškėjui ir jo valdomam Pastatui taikomais apribojimais, dėl kurio ilgą laikotarpį (nuo 2006 iki 2018 m.) Pareiškėjas neturėjo galimybės sutvarkyti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir pradėti visavertiškai naudoti pastatą pagal numatytą vertę <...>“ (skundo 53 punktas); „<...> administraciniais sprendimais ir veiksmais buvo ribojamos Pareiškėjo galimybės įgyvendinti nuosavybės į Pastatą <...>“ (skundo 53 punkto
b papunktis). Be to, pareiškėjo skunde taip pat dėstomos aplinkybės dėl, jo manymu, nesąžiningų derybų ikisutartinių santykiu metu (skundo 55–59 punktai). Skiltyje „Dėl bendro pobūdžio pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo“ pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. spalio – 2017 m. balandžio mėn. atlikti atsakovų veiksmai iš apribojo pareiškėjo galimybę įgyvendinti du nuosavybės teisės elementus – valdyti ir naudoti Pastatą, sumažino tokio turto patrauklumą rinkoje (skundo 65 punktas). Be to, pareiškėjas skundo 82 punkte nurodė, kad: „<...> neteisėtų ir nesąžiningų Atsakovo (viešojo administravimo institucijų) veiksmų ir sprendimų pagrindu sumažintos Pareiškėjui priklausiusio turto (Pastato) rinkos vertės atlyginimas 2019-06-10 Vilniaus apygardos teismo sprendimu nėra tinkamas ir pakankamas Pareiškėjo patirtų netekimų (prarastos Pastato vertės) atlyginimas. Šalia pastato rinkos vertės, buvusios sprendimo paimti turtą visuomenės poreikiams priėmimo momentu, taip pat turi būti atlyginta dėl ankstesnių Atsakovų veiksmų ir sprendimų sumažinta Pastato rinkos vertės dalis –
4 356 685,36 Eur“.
Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 žalą kildino iš, jo įsitikinimu, atsakovų neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose dėl Pastato paėmimo visuomenės poreikiams 2006–2018 m. laikotarpiu bei tuo pat metu Pastatui taikytų apribojimų, kurie, pareiškėjo teigimu, trukdė pritaikyti Pastatą šiuolaikiniams poreikiams ir jį visavertiškai naudoti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje (pateiktame skunde) nepasisakė dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, kurie įvyko po administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017, t. y. aptariamomis aplinkybėmis pareiškėjas nesiremia, nurodydamas neteisėtus veiksmus. Sutiktina su Savivaldybe, kad iš pareiškėjo skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko Pastato paėmimo visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusį žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimą. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu administracinėje byloje
Nr. eI-3244-331/2017 jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kadangi pareiškėjas, inicijuodamas ginčą teisme, iš esmės siekė tapačių teisinių pasekmių – turtinės žalos atlyginimo dėl, jo teigimu, neteisėtų atsakovų veiksmų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bylos proceso šalims įsiteisėjęs teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi tiek prejudicinę
(ABTĮ 57 str. 2 d.), tiek res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas reikšti tapatų ieškinį) galią (ABTĮ 98 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-914-442/2018). Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas. Priešingu atveju būtų paneigiama asmens teisė į teisminę gynybą, kadangi bet kokios teismo sprendime išdėstytos išvados nebeturėtų jokios teisinės reikšmės ar prasmės.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo skundo reikalavimai nagrinėjamoje byloje bei ankstesnėje administracinėje byloje yra tapatūs – atlyginti žalą. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo žalą atlyginti kitokiu būdu (ankstesnėje byloje pareiškėjas prašė priteisti Pastato
2014 m. rinkos vertę, šiuo gi atveju – skirtumą tarp pastato rinkos vertės 2014 m. ir 2018), negu ankstesnėje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą, kas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą yra draudžiama.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartis paliekama nepakeista. Netenkinus atskirojo skundo, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vipc Vilnius“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė