Civilinė byla Nr. 3K-3-696-916/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37451-2014-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2; 2.5.10.5.2.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo A. K.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 423,41 Eur žalos atlyginimą, 20,85 Eur žyminio mokesčio ir 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ji nurodė, kad 2012 m. vasario 3 d. Vilniuje, Vienuolio g. 1 esančioje uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje įvykio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis, kuris buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (kasko). Dėl šio įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 1461,95 Lt (423,41 Eur) draudimo išmoką. Automobilis buvo apgadintas nusileidžiant užtvarui, kurį atsakovas uždarė paspausdamas mygtuką. Atsakovas, ieškovės vertinimu, nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas, nes neįsitikino, kad nuleisti užtvarą yra saugu, o mechaniškai veikiantis užtvaras CK 6.270 straipsnio prasme yra prilyginamas didesnio pavojaus mechanizmui, nes susijęs su didesniu pavojumi aplinkiniams, todėl jo valdytojas atsako už padarytą žalą be kaltės, jei neįrodo, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas sprendė, kad V. S. yra tinkamas atsakovas, nes jam teisę naudotis stovėjimo aikštele ir galimybę naudotis užtvaru suteikė darbdavys Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras tam, kad jis  galėtų laikyti aikštelėje savo transporto priemonę, o ne kad vykdytų darbo funkcijas. Atsakovas, nuleisdamas užtvarą, darbo funkcijų nevykdė, o darbdavys atsako tik už žalą, padarytą darbuotojams vykdant darbo funkcijas. Teismas mechaniškai veikiantį užtvarą laikė didesnio pavojaus mechanizmu (CK 6.270 straipsnis) ir sprendė, kad jo valdytojui (atsakovui) keliami aukštesni atsargumo ir atidumo standartai. Teismo vertinimu, atsakovas, pravažiavęs pro užtvarą ir jį nuleisdamas, privalėjo įsitikinti, kad užtvaras nesukels žalos kitiems asmenims ar daiktams. Teismas trečiojo asmens tyčios ar itin didelio neatsargumo nenustatė.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo skundą, jį atmetė ir 2015 m. birželio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame išdėstytais motyvais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl netinkamo CK 6.264 ir 6.270 straipsnių taikymo. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę užtvaro valdymu, todėl jo darbdavys (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) negali būti laikomas tinkamu atsakovu. CK 6.264 straipsnyje nustatyta darbdavio atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, tačiau nenurodyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. CK 6.270 straipsnyje įtvirtintas visai kitos rūšies specialusis deliktas. Šiuo teisiniu pagrindu žalą privalo atlyginti asmuo, kurio veikla kelia didesnę grėsmę padaryti žalą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris dėl darbo santykių, dirbamo darbo (plačiąja prasme) teisėtai naudojasi, leidus darbdaviui, jam priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006; 2007-05-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007; 2008-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2000 m. birželio 16 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 4 punkte nurodė, kad darbdavys atlygina didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą pagal CK 493 straipsnį (dabartinio CK 6.270 straipsnis) ir tada, kai darbuotojas jam patikėtą didesnio pavojaus šaltinį panaudojo ne darbo pareigoms atlikti.

CK 6.264 ir 6.270 straipsniuose nustatyti skirtingi civilinės atsakomybės pagrindai. Atsakovu pagal CK 6.264 straipsnį gali būti tik samdantis darbuotojus asmuo, o ne darbuotojas. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami atsakovą didesnio pavojaus šaltinio valdytoju pagal CK 6.270 straipsnį, vadovavosi CK 6.264 straipsniui aktualiu išaiškinimu, t. y. kad darbdaviui kyla atsakomybė tik tada, kai dėl darbuotojo veiksmų kilusi žala yra padaryta einant darbines (tarnybines) pareigas. Tačiau šioje byloje buvo sprendžiamas civilinės atsakomybės atsiradimo klausimas darbuotojui, kuris žalą padarė ne tiesiogiai eidamas darbines (tarnybines) pareigas, bet naudodamasis didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su darbdaviu plačiąja prasme.

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (savininkas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2012 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012). Teismai nepagrįstai konstatavo kasatoriaus nerūpestingumą, nes sekti įvažiavimo užtvarą ir žiūrėti, kada jis nusileidžia, privalo paskui važiuojantis automobilis, ir tai žino visi darbuotojai. Aikštelė, kurioje įvyko įvykis, skirta tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojams (paženklinta „P“ ženklu su papildoma lentele „Operos ir baleto teatro darbuotojams“). Taigi trečiasis asmuo sąmoningai, tyčia ir neteisėtai, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, įvažiavo į aikštelę, ir, bandydamas iš jos pasišalinti, dėl savo akivaizdžiai neatsargaus elgesio apgadino automobilį.

Teismai nepasisakė dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gruodžio 28 d. rašto, kuriame nurodyta, kad nėra duomenų, jog uždarydamas užtvarą kasatorius matė kitą automobilį, kuris bandė važiuoti užtvarui nusileidžiant. Tai patvirtina, kad trečiasis asmuo pats palindo po besileidžiančiu įvažiavimo užtvaru, t. y. buvo neatsargus ir tik dėl savo kaltės patyrė žalą.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylos aplinkybės nepatvirtino, kad trečiasis asmuo greitai privažiavo prie užtvaro ar bandė pasišalinti iš aikštelės: į aikštelę jis įvažiavo norėdamas apsisukti ir negalėjo išvažiuoti, nes kasatorius uždarė užtvarą. Byloje taip pat nenustatyta, kad teisė naudotis aikštele kasatoriui suteikta dėl jo dirbamo darbo. Kasatoriaus teiginiai, susiję su trečiojo asmens veiksmų vertinimu, yra ne fakto, teisės aiškinimo, bet įrodymų vertinimo klausimai, todėl peržengia kasacinio skundo nagrinėjimo ribas. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo neteisėtai įvažiavo į aikštelę, nėra jo atsakomybę šalinanti aplinkybė. Be to, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, nenustatė, kad trečiasis asmuo būtų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

2. Atsakomybė CK 6.264 straipsnio pagrindu kyla, kai darbuotojas padarė žalą atlikdamas veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais tikslais, interesais. Šiuo atveju kasatorius padarė žalą ne vykdydamas darbines pareigas, bet turėdamas galimybę, kaip teatro darbuotojas, laikyti asmeninį automobilį šalia darbovietės esančioje stovėjimo aikštelėje. Išvažiuodamas iš aikštelės, kasatorius neveikė darbdavio vardu ir nebuvo jo kontroliuojamas, todėl darbdaviui negalėjo kilti atsakomybė pagal CK 6.264 straipsnį.

3. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju nėra laikomi tik tie darbuotojai, kurie jį naudoja darbo funkcijoms atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-119/2009). Kadangi į kasatoriaus darbines funkcijas neįėjo pareigos, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su užtvaro naudojimu, priežiūra ir pan., nėra pagrindo teigti, jog užtvaro valdytojas įvykio metu buvo kasatoriaus darbdavys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl CK 6.270 straipsnio (ne)taikymo ginčo teisiniams santykiams

              Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

              CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2011).

Pagal minėtą teisės normą didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti žalą neatsižvelgiant į jo kaltės, kaip būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą. Minimo straipsnio taikymui būtina sąlyga yra ta, kad žala turi būti padaryta didesniu pavojaus šaltiniu, kuris turi sukurti numanomą ir aiškiai išreikštą žalos atsiradimo pavojų, net ir tuo atveju, kai jis naudojamas pagal paskirtį ir valdymo ypatumus. Pabrėžtina, kad bendroji civilinės atsakomybės taisyklė reikalauja už žalą atsakingo asmens kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 straipsnis), o normos, kuriose nustatyta šios taisyklės, kai atsakomybė taikoma be kaltės, išimtis, negali būti aiškinamos plečiamai. Todėl dėl itin griežtų teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotų reikalavimų didesnio pavojaus šaltinio valdytojui būtina nustatyti, ar veikla, dėl kurios galimai atsirado žala, yra susijusi su objektu, kuris turi teisinį pagrindą būti kvalifikuojamas kaip didesnio pavojaus šaltinis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį, nei įprasta, pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-13/2012).

Taigi, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar yra teisinis pagrindas taikyti CK 6.270 straipsnio nuostatas, būtina išsiaiškinti, ar asmens valdomas objektas ar juo vykdoma veikla kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams ir yra laikytini didesnio pavojaus šaltiniu, dėl kurio atsirado žala, t. y. konstatuoti esant abu anksčiau minėtus kasacinio teismo praktikoje išskirtus kriterijus, pirma, jog toks objektas ar veikla kelia itin didelę žalos atsiradimo riziką, ir antra, kad tokios rizikos nebuvo galima pašalinti didžiausiomis įmanomomis atsargumo priemonėmis.

              Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad mechaniškai veikiantis kelio užtvaras, kuriuo, ieškovės teigimu, buvo padaryta žala trečiojo asmens automobiliui, yra susijęs su didesniu pavojumi aplinkiniams, dėl to yra prilygintinas didesnio pavojaus mechanizmui. Teismai šios savo išvados tinkamai nepagrindė, taip pat nepasisakė dėl anksčiau minėtų kriterijų egzistavimo.

Kelio užtvaras yra įrenginys, skirtas įvažiavimui užtverti. Jo svirtis pakeliama, kai reikia atlaisvinti kelią automobiliui, kuris turi teisę pro jį pravažiuoti, ir nuleidžiama užtveriant kelią, kad automobiliai, kurie neturi tokios teisės, negalėtų patekti į užtvertą teritoriją. Tai įprastas, kelių eismo dalyviui gerai žinomas mechanizmas, kurio veikimo principas kiekvienam vairuotojui taip pat turėtų būti aiškus, suvokiamas ir nuspėjamas. Manytina, kad kiekvienas vairuotojas supranta ne tik tai, kad į kelio užtvaru pažymėtą teritoriją jis neturi teisės patekti, jei tokia teisė jam nebuvo suteikta (nagrinėjamu atveju aikštelė buvo taip pat pažymėta ir atitinkamu kelio ženklu), bet ir tai, kad kelio užtvaro svirtis pakeliama leidžiant teisę pro jį pravažiuoti turinčio automobilio vairuotojui ar automobiliui (tais atvejais, kai svirtis pakyla įrenginiui nuskaičius automobilio valstybinį numerį) ir nuleidžiama jam pravažiavus.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad kelio užtvaras veikė pagal savo tikslinę paskirtį, jo kontrolė nebuvo prarasta. Įrenginys buvo nuleistas, kad automobiliai, kurie neturi teisės būti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojams skirtoje automobilių stovėjimo aikštelėje, neįvažiuotų į ją. Atsakovas, išvykdamas iš minėtos aikštelės, valdymo pulteliu pakėlė kelio užtvaro svirtį, pro ją pravažiavo ir vėl ėmėsi priemonių, kad būtų apsaugota įrenginiu užtverta teritorija nuo asmenų, neturinčių joje būti, patekimo, – nuleido užtvaro svirtį.

Įvertinusi kelio užtvaro mechanizmo veikimą ir jo paskirtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo aiškinti, jog kelio užtvaras, kaip elementarus kelio įrenginys, kelia itin didelę žalos atsiradimo riziką, nes vidutinio kelių eismo dalyvio suvokimo pakanka suprasti šio įrenginio veikimo grėsmes, o civilinių teisinių santykių subjektui veikiant pagal protingumo reikalavimą, įtvirtintą CK 1.5 straipsnio 1 dalyje, kaip, pavyzdžiui, važiuoti pro kelio užtvarą neturint jo valdymo pultelio, ši rizika yra maksimaliai sumažinama. Neatsižvelgus į kelio užtvaro įprasto naudojimo ypatumus, juo gali būti padaroma žala ir atsitrenkus į jį esant nuleistai užtvaro svirčiai. Priešingas CK 6.270 straipsnyje įtvirtinto didesnio pavojaus šaltinio aiškinimas neatitiktų ne tik teisės interpretavimo principų, nes, kaip minėta anksčiau, bendrosios deliktinės atsakomybės taikymo taisyklės išimčiai negali būti taikomas plečiamasis teisės aiškinimas, bet ir prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). 

Konstatavus, jog nėra vienos būtinos sąlygos kvalifikuoti kelio užtvarą kaip didesnio pavojaus šaltinį, atitinkamai spręstina, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, konkrečiai nepagrįstai taikė CK 6.270 straipsnio nuostatas nagrinėjamam ginčui. Išaiškinus, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos CK 6.270 straipsnio nuostatos, būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis) ir žalą bei nuostolius (CK 6.249 straipsnis). Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, netinkamai kvalifikavus ginčo teisinį santykį, ne visos šios sąlygos buvo nustatytos, o to neatlikus negali būti teisingai išspręstas ginčas dėl deliktinės atsakomybės taikymo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą būtina grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme ir sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti žalą tenkinimo, taip pat atkreiptinas dėmesys į paties nukentėjusio asmens kaltę ir jos dydį dėl žalos atsiradimo arba jos padidėjimo (CK 6.282 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                             Alė Bukavinienė

              Egidijus Laužikas

              Dalia Vasarienė