Administracinė byla Nr. eA-2124-1062/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03005-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Kauno miesto poliklinika (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (18)SN-115)SP-75 „Dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Tarnyboje buvo gautas asmens skundas, kuriame nurodyta, kad asmuo, kartu su sunkų neįgalumą turinčia dukra, norėjo užsiregistruoti vizitui pas gydytoją VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje (toliau – ir Poliklinika), tačiau to padaryti negalėjo, nes į pastatą nėra galimybės patekti asmeniui, turinčiam judėjimo negalią. Poliklinika Tarnybai pateikė atsakymą, kuriame paaiškino, jog Poliklinikos pastatas nėra pritaikytas neįgaliesiems su judėjimo negalia. Techninių priemonių, pritaikytų neįgaliesiems, įrengimas reikalauja didelių finansinių išteklių, Poliklinika tam ieško finansavimo galimybių. Lygių galimybių kontrolierė, įvertinusi rašto argumentus, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad Poliklinika, sudariusi sąlygas sveikatos paslaugų teikimo srityje diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią, neužtikrino Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas.
2.2. Poliklinikos veiksmai neatitinka diskriminacijos negalios pagrindu turinio, kadangi pastato neįgaliesiems pritaikymo procesas yra finansavimo stadijoje. Poliklinika neturi tikslo diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią, todėl nesant pažeidimo subjektyviosios pusės, nėra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Poliklinika taip pat nepažeidė Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Poliklinikos pastatas yra įsikūręs sename pastate, kuris nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nors pastatas nėra pritaikytas neįgaliesiems, jį reikia rekonstruoti, tačiau Poliklinika ne kartą ieškojo finansavimo galimybių pastato remontui. Poliklinikos investicijų projektas buvo pradėtas rengti 2018 m. gavus paramą iš Europos Sąjungos. Pagal projektą yra numatyta Polikliniką pritaikyti neįgaliesiems ir tai planuojama padaryti 2019 m.
2.3. Kadangi pastato pritaikymo neįgaliesiems darbai jau yra pradėti vykdyti, Poliklinika nesupranta, kaip turėtų įvykdyti Sprendimą. Ginčijamo Sprendimo turinys yra neaiškus, neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų.
3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į turimą informaciją, t. y. kad Poliklinikos pastatas asmenims, turintiems negalią, nepritaikytas. Pažeidimui ištirti buvo atliktas išsamus tyrimas, kurio metu nuspręsta, jog dėl Poliklinikos neveikimo asmenims su judėjimo negalia nebuvo sudarytos sąlygos lygiai su visais Poliklinikos pacientais gauti sveikatos priežiūros paslaugas.
3.2. Įstatyme nustatytam pažeidimui konstatuoti nereikia nustatinėti pažeidimo motyvo ir tikslo. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta paslaugų teikėjų pareiga visiems vartotojams, nepaisant jų negalios, sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas. Pagal Įstatymo 10 straipsnio nuostatas lygių galimybių pažeidimu laikomas šiame įstatyme nustatytas pareigų nevykdymas. Pažeidimo tikslas ir motyvas nėra svarbūs, šiuo atveju tik svarbu nustatyti, kad dėl subjekto (šiuo atveju Poliklinikos) pareigų nevykdymo neįgalūs asmenys atsidūrė mažiau palankioje aplinkoje nei kiti asmenys, esantys tokiose pačiose aplinkybėse. Be to, pagal Įstatymo
4 straipsnį, būtent skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo
pažeistas.
3.3. Nagrinėjamu atveju į Tarnybą kreipęsis asmuo priklauso įstatymo ginamai asmenų grupei ir šis asmuo į Tarnybą kreipėsi dėl to, kad patyrė sau nepalankų poveikį – jam nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Taigi būtent Poliklinika turėjo pareigą įrodyti, kad pažeidimo nebuvo. Pareiškėjas pripažino, kad Poliklinikos pastatas nebuvo pritaikytas asmenims su judėjimo negalia. Dėl nustatytų aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas vienas iš Įstatymo
29 straipsnyje nustatytų sprendimų.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba, ištyrusi 2018 m. birželio 19 d. gautą asmens skundą dėl apribojimo pasinaudoti Poliklinikos teikiama medicinine pagalba, nes patekimas į Polikliniką nepritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims, Sprendimu konstatavo, jog Poliklinika, teikdama sveikatos priežiūros paslaugas, neužtikrino Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas sveikatos paslaugų teikimo srityje diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią. Sprendimo pirmu punktu atsakovas nusprendė pasiūlyti Poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuriame teikiamos VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrio paslaugos, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti teikiamas paslaugas. Sprendimo antru punktu atsakovas įpareigojo Poliklinikos vadovą išnagrinėti sprendimą ir apie išnagrinėjimo rezultatus bei sprendimo įvykdymą informuoti Lygių galimybių kontrolierę.
6. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 2, 4 ir 10 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimus, padarė išvadą, kad tam, jog nagrinėjamu atveju būtų konstatuotas Įstatymo nuostatų pažeidimas, būtina nustatyti, ar skundą Tarnybai pateikęs asmuo iš tiesų buvo diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu būtent dėl jo negalios, dėl ko jis išvis negalėjo pasinaudoti pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, t. y. būtina nustatyti, kad jam buvo taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Teismas akcentavo, kad pareiga paneigti asmens skunde nurodytą diskriminacijos faktą ir įrodyti, jog lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, tenka būtent pareiškėjui (Įstatymo 4 str.).
7. Kadangi byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, jog asmens skundo Tarnyboje gavimo metu ir Sprendimo priėmimo metu patekimas į Poliklinikos pastatą nebuvo pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims, teismas byloje vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas siekė pateisinti savo veiksmus (neveikimą). Pagrindiniai argumentai, kuriais pareiškėjas prieštaravo Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, buvo tai, kad Poliklinika neturėjo jokio tikslo ir motyvo diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią; Poliklinikos pastatas yra senas, todėl norint jį pritaikyti neįgaliesiems reikia nemažai lėšų; pareiškėjas dalyvauja programoje dėl lėšų pastato remontui gavimo. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus ir vadovaudamasis Įstatymo 8 ir 10 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos neįpareigoja, gavus pranešimą apie diskriminavimo faktą, tirti priežastis ir motyvus, turėjusius įtakos pažeidimui kilti. Teismas vertino, kad pasitvirtinus asmens skunde nurodytoms aplinkybėms ir Poliklinikai priešingai neįrodžius, priežastys, dėl kurių patekimas į Polikliniką yra apribotas judėjimo negalią turintiems asmenims, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra teisiškai reikšmingos. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad nei pareiškėjo argumentai dėl tikslo ir motyvo diskriminuoti asmenis neturėjimo, nei tai, kad Poliklinikos pastatas yra senas ir pan., padaryto pažeidimo nepaneigia ir Poliklinikos veiksmų (neveikimo) nepateisina.
8. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai argumentavo pažeidimo faktą ir teisinį kvalifikavimą, Sprendime nurodyto siūlymo formuluotė atitinka Įstatymo 29 straipsnio nuostatas, yra aiškiai suprantama, todėl pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms atmetė kaip nepagrįstus. Konstatavęs atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas atmetė pareiškėjo skundą.
III.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:
9.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nenagrinėjo pagrindinių skunde išdėstytų aplinkybių, netyrė ir nevertino į bylą pateiktų įrodymų,
taip pažeisdamas rungimosi principą. Teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės įrodyti diskriminacijos fakto nebuvimo, o diskriminacijos faktą tiesiog preziumavo, nepaisydamas byloje esančių įrodymų. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimą, iš viso nepasisakė dėl Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies pažeidimo, Sprendime
nurodytų siūlymų formuluotes laikė aiškiomis, nors Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų.
9.2. Neįgaliesiems negalint patekti į Poliklinikos pastatą ir pasinaudoti būtent šios Poliklinikos teikiamomis paslaugomis yra sudaromos alternatyvios sąlygos: šeimos gydytojai vyksta pas neįgaliuosius į namus ir ten jiems teikia sveikatos priežiūros paslaugas arba nukreipia pas gydytojus, pas kuriuos neįgalieji gali patekti. Poliklinikos pastatas nebuvo pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims ne turint tyčią, motyvą ar tikslą diskriminuoti tokius asmenis, neužtikrinant Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas, o vien dėl tos priežasties, kad Poliklinikos pastatas yra senas, pastatytas dar 1951 m., todėl, norint jį pritaikyti neįgaliesiems, reikia atlikti rekonstrukcijos darbus, kuriems atlikti Poliklinika, kaip viešoji ne pelno įstaiga, kurios steigėja yra Kauno miesto savivaldybė, neturi piniginių lėšų. Poliklinika ne kartą ieškojo būdų, kaip gauti finansavimą iš kitų šaltinių, pvz. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų lėšų. Atsiradus progai gauti paramą iš ES struktūrinių fondų lėšų, 2017 m. pabaigoje buvo pradėtas rengti ir
2018 m. liepos mėn. galutinai parengtas Poliklinikos investicijų projektas – „Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo gerinimas Kaune“ (toliau – ir Projektas). Šiame Projekte buvo numatyta, jog yra būtina atlikti Poliklinikos patalpų remonto darbus, t. y. pritaikyti patalpas neįgaliųjų poreikiams. Projekte nurodyta, kad Poliklinikoje susiduriama su neįgaliųjų patekimo į pastatą problema, kadangi yra neužtikrinami neįgaliųjų pirminės asmens sveikatos priežiūros prieinamumo poreikiai, reikalinga įrengti įvažą su stogeliu ir pandusu. Šiame Pastate taip pat nėra neįgaliesiems pritaikyto sanitarinio mazgo. Projekto tikslas atitinka 2014–2020 m. Europos Sąjungos investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.1.3.-CPVA-R-609 „Pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklos efektyvumo didinimas“ tikslą – „pagerinti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę“. Projektas prisideda prie 2014–2020 m. Europos Sąjungos investicijų veiksmų programos
8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ 8.1.3 konkretaus uždavinio „pagerinti sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą tikslinėms grupėms, ir skatinti sveiką senėjimą“ ir 8.4.2 konkretaus uždavinio „Sumažinti sveikatos netolygumus, gerinat sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą tikslinėms gyventojų grupėms, ir skatinti sveiką senėjimą“ įgyvendinimo. Projekto tikslui pasiekti suformuluotas vienas uždavinys – „pagerinti VŠĮ Kauno miesto poliklinikos infrastruktūrą, atnaujinant patalpas, pritaikant jas neįgaliųjų poreikiams, įsigyjant įrangą bei tikslines transporto priemones, reikalingas pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimui“. Projekto finansavimas yra numatytas iš trijų finansavimo šaltinių:
ES struktūrinės paramos lėšos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės biudžeto lėšos ir Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšos. 2018 m. liepos mėn. buvo parengtas galutinis projektinis pasiūlymas dėl regiono projekto įgyvendinimo ir jis buvo įtrauktas į Kauno regiono projektų sąrašą, o 2019 m. Poliklinika gaus finansavimą iš ES struktūrinių fondų lėšų ir kitų šaltinių bei galės įgyvendinti parengtą Projektą.
9.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog nėra subjektyviosios Įstatymo
8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo pusės, nėra teisiškai reikšminga. Lygių galimybių kontrolierė nustatė tik objektyviuosius Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo požymius, t. y. jog judėjimo negalią turintys asmenys, priešingai nei šios negalios neturintys, negali
patekti į Poliklinikos pastatą ir pasinaudoti jos teikiamomis paslaugomis, tačiau nenustatė subjektyviųjų požymių – Poliklinikos kaltės, tikslo ir motyvo. Nors Lygių galimybių kontrolierė formaliai konstatavo buvusį Poliklinikos tyčinį neveikimą – nesiėmimą priemonių, jog
negalią turintys asmenys galėtų patekti į Poliklinikos pastatą – tačiau iš byloje esančių
įrodymų ir paaiškinimų matyti, jog Poliklinika ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. ieškojo finansavimo šaltinių, jog būtų galima pastatą pritaikyti ir negalią turintiems asmenims, o kol Poliklinikos paslaugomis negali naudotis negalią turintys asmenys, šiems asmenims pasiūlyti alternatyvias galimybes.
9.4. Tiek Lygių galimybių kontrolierė priimdama Sprendimą, tiek teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi formaliu diskriminacijos nustatymu, visiškai neatsižvelgdami į faktą, kad pastato pritaikymas asmenims, turintiems judėjimo negalią, jau yra vykdomas. Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintą prieinamumo pareigą Poliklinika įgyvendino, todėl nepagrįsta ir nesuprantama Lygių galimybių kontrolierės Sprendime padaryta išvada, jog Poliklinika pažeidė Konvencijos 9 straipsnio nuostatas, t. y. neįgyvendino prieinamumo pareigos pašalinant kliūtis jau pastatytuose statiniuose. Teismas skundžiamame spendime iš viso nepasisakė dėl Sprendime nurodyto Konvencijos 9 straipsnio pažeidimo.
9.5. Teismas pažeidė rungimosi principą, nes preziumavo negalią turinčių asmenų diskriminavimo faktą, o pareiškėjui nesuteikė galimybės paneigti diskriminavimo fakto nebuvimą, kadangi jo pateikti paaiškinimai ir įrodymai teismo nebuvo išsamiai ištirti ir įvertinti. Teismas visus byloje esančius įrodymus palankiai vertino tik atsakovo naudai, o pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip teisiškai nereikšmingus.
9.6. Lygių galimybių kontrolierės priimtas Sprendimas yra neaiškus ir šiuo konkrečiu atveju neįgyvendinamas, neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatų, kadangi: Poliklinikai yra siūloma nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą), nors ji tokių veiksmų neatlieka, nes vyksta Poliklinikos pastato pritaikymo negalią turintiems asmenims procesas; Poliklinikai yra siūloma sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į Poliklinikos pastatą, nors tokios sąlygos dar iki Sprendimo ir šiuo metu yra įgyvendinamos, tačiau tam reikia laiko, nes finansavimo gavimas ir Poliklinikos pastato pritaikymas neįgaliesiems nėra vienadienis darbas; Poliklinikai siūloma sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti Poliklinikos teikiamas paslaugas, nors negalią turintys asmenys šias paslaugas gali gauti namuose ar kituose Pareiškėjo padaliniuose, kol bus galimybė pasinaudoti jiems pritaikytu Poliklinikos pastatu. Teismas skundžiamame sprendime plačiau nepasisakė dėl tokio Lygių galimybių kontrolierės siūlymo praktinio įgyvendinimo galimybių, todėl Poliklinikai nėra suprantama, kokiu būdu turėtų įvykdyti Lygių galimybių kontrolierės priimtą Sprendimą.
10. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:
10.1. Poliklinika apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas, ginčydamas Lygių galimybių kontrolierės Sprendimą, nepateikė jokių esminių argumentų, pagrindžiančių teismo priimto sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
10.2. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismas skundžiamame sprendime aptarė pareiškėjo argumentus dėl Poliklinikos neveikimo, nenustatytų pažeidimo tikslo, motyvo, kaltės, konstatuodamas, jog minėti pareiškėjo argumentai nepaneigia padaryto pažeidimo ir nepateisina Poliklinikos veiksmų (neveikimo). Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad atsakovas tinkamai argumentavo pažeidimo faktą ir teisinį kvalifikavimą, o pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kuriais jis pateisina savo neveikimą (nesudarytos sąlygas judėjimo negalią turinčiam asmeniui patekti į pastatą), vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.
10.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nebuvo pažeidimo subjektyviosios pusės. Lygių galimybių kontrolierės Sprendime nustatytam pažeidimui konstatuoti nereikia nustatinėti pažeidimo motyvo ir tikslo. Nustatant lygių galimybių pažeidimo faktą, užtenka konstatuoti Įstatyme įtvirtintų pareigų nesilaikymą (Įstatymo 8 str. 1 d.), nagrinėjamu atveju – Poliklinikos neveikimą, dėl kurio atsirado sąlygos diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią.
10.4. Atsakovas sutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais, kad ginčo dėl pastato nepritaikymo asmenims su negalia nebuvo, šį faktą pripažino ir pats pareiškėjas, todėl tikslas ir motyvas, konstatuojant pažeidimo faktą, šiuo atveju nėra svarbūs. Aplinkybės, kad jau pradėtas Poliklinikos pritaikymo neįgaliesiems procesas, nepaneigė paties pažeidimo fakto, t. y. jog pastatas Sprendimo priėmimo metu nebuvo pritaikytas asmenims turintiems judėjimo negalią.
Ketinimas pašalinti pažeidimą ateityje, rengimasis jo pašalinimui savaime šio pažeidimo nepanaikina.
10.5. Pirminių sveikatos priežiūros paslaugų gavimas savo gyvenamojoje vietovėje (miesto mikrorajone) yra svarbus visiems asmenims, ypač asmenims, turintiems judėjimo negalią, todėl Poliklinikos argumentas, jog esant nepritaikytam pastatui yra galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas, nuvykus į kitus Poliklinikos poskyrius, nepaneigia pažeidimo fakto.
10.6. Lygių galimybių institucijų priimami sprendimai neturi būti suformuluoti griežta forma, įsakmiai nurodantys, kokius detalius veiksmus turi atlikti lygias galimybes pažeidęs asmuo. Lygių galimybių kontrolierius, sprendimu pateikdamas rekomendaciją, neturėtų suformuluoti itin konkrečių pasiūlymų asmenims, kuriems jie adresuoti, patiems subjektams paliekant teisę pasirinkti tinkamiausią bei jų veiklos sričiai optimalų veikimo būdą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. (18)SN-115)SP-75 „Dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje“ teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti ginčijamą sprendimą.
13. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo pagrindinių skunde išdėstytų aplinkybių, netyrė ir nevertino į bylą pateiktų įrodymų, diskriminacijos faktą tiesiog preziumavo, nepaisydamas byloje esančių įrodymų. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimą, išvis nepasisakė dėl Konvencijos
9 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintą prieinamumo pareigą Poliklinika įgyvendino: negalią turintys asmenys šias paslaugas gali gauti namuose ar kituose Pareiškėjo padaliniuose; Teismas ginčijamą Sprendimą laikė aiškiu, nors jis neatitinka
VAĮ 8 straipsnio nuostatų.
14. Ginčijamo akto pirmu punktu Lygių galimybių kontrolierė nusprendė pasiūlyti Poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuriame teikiamos VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrio paslaugos, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti teikiamas paslaugas. Sprendimo antru punktu atsakovas įpareigojo Poliklinikos vadovą išnagrinėti sprendimą ir apie išnagrinėjimo rezultatus bei sprendimo įvykdymą informuoti Lygių galimybių kontrolierę.
15. Atsakovo teigimu, buvo konstatuotas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pareigų nesilaikymas – Poliklinikos neveikimas, dėl kurio atsirado sąlygos diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią. Atsakovas savo Sprendimą grindžia tuo, kad Poliklinikos padalinyje nėra sudaryta galimybė asmenims su negalia savarankiškai patekti į jį (I t.; b. l . 19).
16. Iš atsakovo ginčijamo Sprendimo visumos (I t.; b. l. 15–21) matyti, kad Pareiškėjo neveikimą Kontrolierė sieja su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintu „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ , išdėstyto nauja redakcija Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-313, Reglamento 59 ir 64 punktų pažeidimu (I t.; b. l. 19– 20).
17. Minėto Įsakymo patvirtintame STR 59 punkte (galiojusio ginčo metu), be kita ko, nustatyta, kad svarbiuose negyvenamuosiuose pastatuose turi būti užtikrinta galimybė žmonėms su negalia savarankiškai į juos patekti, turi būti pritaikytas pagrindinis įėjimas į pastatą, o 64 punkte (galiojusio ginčo metu) nurodyta, kad pagrindinis įėjimas į pastatą ir prieigos prie jo turi būti įrengtos taip, kad žmonėms su negalia nebūtų kliūčių savarankiškai patekti į pastato vidų. Jei prie pagrindinio įėjimo yra laiptai, greta jų turi būti įrengtas nustatytų dydžių pandusas.
18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas 2018 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. D1-313 buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo
11 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 įgyvendinimo“ 1.30 papunkčiu.
19. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už aplinkos pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą atsako Aplinkos ministerija, o Statybos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „jeigu pastatuose ir inžineriniuose statiniuose statybos darbai vykdomi pagal statybos, rekonstravimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), kapitalinio remonto, supaprastintą statybos, supaprastintą rekonstravimo projektus, kapitalinio remonto aprašą, paprastojo remonto projektą ar paprastojo remonto aprašą statiniuose, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, arba keičiama statinių paskirtis į šiame sąraše nurodytą paskirtį, tokius pastatus ir inžinerinius statinius būtina pritaikyti specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, vadovaujantis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais.“
20. Taigi iš pirmiau nurodyto įstatyminio reguliavimo matyti, kad besąlygiškas reikalavimas pritaikyti specialiesiems neįgaliųjų poreikiams turi būti vykdomas, kai šie pastatai yra statomi, rekonstruojami, remontuojami arba keičiama statinių paskirtis. Tokiais atvejais
privalu vadovautis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais. Vienas iš tokių reikalavimų pagal pirmiau aptartą Įsakymo 64 punktą – pagrindinis įėjimas į pastatą ir prieigos prie jo turi būti įrengtos taip, kad žmonėms su negalia nebūtų kliūčių savarankiškai patekti į
pastato vidų; jei prie pagrindinio įėjimo yra laiptai, greta jų turi būti įrengtas nustatytų dydžių pandusas.
21. Nagrinėjamoje byloje Poliklinikos padalinio poskyrio pastatas, kaip numato Statybos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, ginčo metu 2018 metais nebuvo statomas, rekonstruojamas, remontuojamas, taip pat nebuvo keičiama Poliklinikos padalinio poskyrio pastato paskirtis. Tuo metu pakitimai buvo tik numatyti priemonėje Nr. 08.1.3-CPVA-R-609. Šiame projektiniame pasiūlyme dėl regiono projekto įgyvendinimo, nurodyta, kad įgyvendintos priemonės padidins asmenų su negalia gebėjimą savarankiškai nuvykti į gydymo įstaigą (I t., b. l. 28) ir tik 2019 m. balandžio 8 d. buvo pasirašyta Techninio darbo projekto parengimo paslaugų sutartis ST-19-91), kurioje nurodytas Aleksoto poskyrio pritaikymas neįgaliųjų poreikiams (atitinkantis įėjimas). Todėl Atsakovas, 2018 m. liepos 8 d. priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto Reglamento „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ (išdėstyto nauja redakcija Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-313), 59 ir 64 punktais, kurie taikomi tais atvejais, kai vykdomi pastatų statybos, rekonstravimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), kapitalinio remonto, darbai arba keičiama statinių paskirtis.
22. Kartu pažymėtina, jog tai, kad asmens, turinčio judėjimo negalią ir negalinčio savarankiškai patekti į seniau pastatytą sveikatos priežiūros įstaigos padalinio poskyrio pastatą, kuris nėra remontuojamas, rekonstruojamas, santykių nereglamentuoja minėtas Reglamentas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tokiam asmeniui, kaip ir pagal Konvenciją, turi būti suteiktas alternatyvus tokios paslaugos prieinamumas. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai), taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio
26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą.
23. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nepaisant to, kad minėtas Reglamentas ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (galiojanti nuo 2013 m. kovo 30 d.), nenustato reikalavimo sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui, turinčiam judėjimo negalią, savarankiškai patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, tokiam asmeniui susirgus turi būti užtikrintas medicininių paslaugų prieinamumas.
24. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad paslaugų prieinamumą asmenims, kurie turi judėjimo negalią, kaip ir kitiems asmenims, kurie turi kitokią negalią, galima užtikrinti įvairiomis formomis ir būdais. Todėl Lygių galimybių kontrolierius, konstatuodamas konkrečios valstybinės institucijos ar kito juridinio asmens neveikimą, veiksmus, pažeidžiantį (pažeidžiančius) lygias galimybes, turi ištirti, ar institucija (kitas juridinis asmuo, inter alia (be kita ko, įskaitant) jos steigėjas), ar Poliklinika, veikdama kartu su savivaldybe, sudarė realią kitą (alternatyvią) galimybę asmenims, turintiems judėjimo negalią ir negalintiems savarankiškai patekti į Poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto poskyrį. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą rūpinimasis neįgaliaisiais, sąlygų jų integravimui į bendruomenę sudarymas yra savivaldybių savarankiškoji funkcija (6 str. 14 p., 34 str. 2 d. 2 p.; redakcija, galiojusi ginčo metu). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagalbos priemonės gali būti įvairios, kaip antai – tikslios informacijos suteikimas tokiam asmeniui, kuris turi judėjimo ar kitą negalią ir negali pats savarankiškai patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, apie socialinį taksi (kuris ne tik atveža asmenį, bet turi specialius keltuvus, kitas priemones, palydi asmenį iki gydytojo kabineto), ir / arba sutarties su tokiu paslaugos vežėju sudarymu; sudarymas galimybės, atvykus į Polikliniką, jos darbuotojui pasitikti neįgalų asmenį, jam apie tai iš anksto informavus; prireikus gauti sveikatos priežiūros paslaugas namuose, išsikviečiant gydytoją, sudarymas sutarčių su kitais pagalbininkais ir tarpininkais, kurie padėtų užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą neįgaliam asmeniui.
25. Apeliantas teigia, kad nėra aišku, kodėl jis pripažintas sudaręs sąlygas sveikatos paslaugos teikimo srityje diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią, nes jis nepažeidė Konvencijos, sudarė sąlygas visiems, norintiems patekti į Poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto poskyrį, kurie turi judėjimo negalią, gauti šias paslaugas namuose išsikviečiant gydytoją ir kartu rūpinosi dėl pastato rekonstrukcijos, kad ateityje tokie asmenys patys savarankiškai galėtų patekti į padalinio poskyrį: 2019 m. balandžio 8 d. pasirašė Techninio darbo projekto parengimo paslaugų sutartį ST-19-91, kurioje nurodytas Aleksoto poskyrio pritaikymas neįgaliųjų poreikiams (atitinkantis įėjimas).
26. Vertinant pastarąjį apelianto teiginį pažymėtina, kad nors Lygių galimybių kontrolierius nurodo Konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios įtvirtina, kad Konvencijos šalys įpareigojamos imtis atitinkamų priemonių, siekiant rengti ir skleisti visuomenei prieinamų objektų ar jai teikiamų paslaugų prieinamumo būtiniausius standartus ir gaires bei kontroliuoti, kaip jie įgyvendinami, suteikti pasinaudoti įvairių pagalbininkų ir tarpininkų paslaugomis, kad būtų sudarytos sąlygos patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, pastatus ir kitus visuomenei prieinamus objektus, skatinti kitokias visuomenei prieinamas neįgaliesiems formas, kad jiems būtų užtikrinta galimybė gauti informaciją, tačiau nevertino, ar buvo sudarytos kitos sąlygos pareiškėjui, kai
jis pats savarankiškai negali patekti į Poliklinikos padalinio poskyrį, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, be kita ko, ir pareiškėjo nurodytą kaip alternatyvų vieną iš būdų – paslaugos teikimą namuose.
27. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodęs, jog tam, kad nagrinėjamu atveju būtų konstatuotas Įstatymo nuostatų pažeidimas, būtina nustatyti,
jog skundą Tarnybai pateikęs asmuo iš tiesų buvo diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu
būtent dėl jo negalios, dėl ko jis išvis negalėjo pasinaudoti pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, visiškai nevertino pareiškėjo skundo argumento, kad neįgaliesiems negalint patekti į Poliklinikos Pastatą, šeimos gydytojai vyksta pas neįgaliuosius į namus ir ten jiems teikia paslaugas
(I t., b. l. 5).
28. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo ištirtos svarbios pirmiau nurodytos aplinkybės, ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto Reglamento „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ (išdėstyto nauja redakcija Aplinkos ministro
2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-313), 59 ir 64 punktais, kurie nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta šios Nutarties 21 punkte, netaikomi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino aplinkybes, dėl ko priimtas
sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies
2 punktas).
29. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, Lygių galimybių kontrolierės priimtą sprendimą, kuriuo nuspręsta siūlyti Poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuriame teikiamos VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto
Šeimos sveikatos priežiūros poskyrio paslaugos, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims,
nepaisant jų negalios, gauti teikiamas paslaugas, naikina ir įpareigoja nagrinėti tirtą skundą
iš naujo.
30. Atsižvelgiant į tai, kad teismo galutinis procesinis sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjui, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai įrodo, jog jis realiai patyrė 838,53 Eur (703,01 Eur + 135,52 Eur) išlaidas už apeliacinio skundo parengimą (II t., b. l. 15–21) ir 11,25 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui sumokėti (II t., b. l. 11). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties, dalis apeliacinio skundo argumentų yra pakartoti iš skundo, pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) apskaičiuoto maksimalaus dydžio, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginti yra 420 Eur.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 2019 m. balandžio 15 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, kuriuo prašė priteisti 1 795,65 Eur (I t., b. l. 167–168). Iš kartu su prašymu pareiškėjo pateiktų dokumentų (I t., b. l. 169–177) matyti, kad pareiškėjas už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą (teisinės situacijos analizė dėl Sprendimo, skundo rengimas, koregavimas, derinimas, padavimas teismui) sumokėjo 1 127 Eur (262,50 Eur + 140 Eur + 280 Eur + 280 Eur + 42 Eur + 52,50 Eur + 70 Eur), o už teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties (t. y. nutarties, kuria nutarta priimti pareiškėjo skundą, atmesti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones) teisinį vertinimą, kliento informavimą, apsitarimą su klientu dėl taikos sutarties sudarymo galimybių – 21 Eur. Iš priedų prie PVM sąskaitų faktūrų (teisinių paslaugų aprašymų) matyti, jog pareiškėjui buvo teikiamos ir paslaugos, nesusijusios su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, pavyzdžiui, atsakymų Lygių galimybių kontrolieriui rengimas, o 2018 m. spalio 3 d. buvo atliktas susipažinimas su atsakovo pateiktais dokumentais, pateikimas klientui (neaišku, ko pateikimas ir su kokiais dokumentais buvo susipažįstama), – atlyginimas už tokias išlaidas pareiškėjui nepriteistinas. Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateiktas mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą (I t., b. l. 10). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties, pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio apskaičiuoto maksimalaus dydžio, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti yra 900 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą
Nr. (18)SN-115)SP-75 „Dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas
VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje“ ir įpareigoti Lygių galimybių kontrolierių iš naujo nagrinėti skundą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje.
Pareiškėjui viešajai įstaigai Kauno miesto poliklinikai priteisti iš atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti ir 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Veslava Ruskan
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė