Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-50-891/2021

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01696-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1; 21.11.10

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. D. įgalioto atstovo advokato Ugniaus Pėdnyčios (toliau ir – atstovas, advokatas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A1.-2134-827/2020, kuriuo V. D. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 4 dalyje, ir nubausta 800 Eur bauda.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       V. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktorė, nubausta už tai, kad, būdama atsakinga už bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą viešojo maitinimo veiklą, nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau ir – Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207) 3.2.6 punkto reikalavimų („Draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti gyventojams), nes 2020 m. balandžio 7 d., laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 17.00 val. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), valgyklos patalpose UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė maitinimo paslaugas ir (duomenys neskelbtini) V. B., P. N., A. S., A. S. N. pateikė vartoti maistą iš paprastai vietoje maistą vartoti skirtų indų, nors ir turėjo galimybę pateikti maistą paprastai išsinešimui skirtuose vienkartiniuose induose. Maistas buvo patiekiamas patalpose, kuriose ir anksčiau (iki karantino) pateikdavo vartoti maistą, nesiėmė priemonių apriboti galimybę vartoti maistą vietoje, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė viešojo maitinimo veiklą ne tik maisto pateikimo išsinešimui būdu. V. D. veiksmai kvalifikuoti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 45 straipsnio 4 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu V. D. įgaliotas atstovas advokatas U. Pėdnyčia prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A1.-2134-827/2020 (toliau ir – skundžiamas nutarimas) ir administracinio nusižengimo teiseną V. D. atžvilgiu nutraukti nesant jos veiksmuose ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėties.

3.       Apeliantas nurodo, kad skundžiamo nutarimo išvados prieštarauja jame nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, V. D. nepagrįstai perkelta atsakomybė dėl kitų subjektų netinkamo elgesio, nenustatyti būtinieji administracinio nusižengimo sudėties požymiai (pavojinga veika ir kaltė). Dėl to, pasak apelianto, skundžiamas nutarimas nėra teisingas ir negali būti teisėtas.

4.       Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinio nusižengimo protokole nurodyti asmenys maistą valgė patalpoje (byloje pateiktame plane pažymėta indeksu 1-39), kurią administruoja, valdo (duomenys neskelbtini), bet maistas buvo patiekiamas, įsigyjamas kitoje patalpoje (plane nurodytas indeksas 1-39A), tai yra patalpoje, kurią (duomenys neskelbtini) išnuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pasak advokato, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo jokių teisių į patalpą (1-39), o tuo pačiu ir pareigos ją administruoti – užtikrinti, kad joje būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Nepaisant to, skundžiamu nutarimu nuspręsta, jog V. D. atsakinga už (duomenys neskelbtini) (ne) tinkamą veiklą, jos valdomos patalpos administravimą, kurioje iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytas maistas, jį ten (duomenys neskelbtini) patiems nusinešus, vartotas, tai yra nusprendė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ maistą tiekė ne tik patalpoje 1-39A, bet ir patalpoje 1-39, nors byloje tokių duomenų nėra. Apelianto teigimu, skundžiamame nutarime nenurodoma, kokios teisės pagrindu V. D. ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo uždrausti (duomenys neskelbtini) administruoti patalpą (indeksas 1-39), duoti valdingus nurodymus pastarosios patalpos lankytojams – nenurodoma, kokios subjektinės pareigos nevykdė, kokia subjektine teise nesinaudojo; nėra suprantamas pažeidimo turinys, konkrečiai sietinas su apeliante ar UAB „(duomenys neskelbtini)“.

5.       Apelianto manymu, V. D. veiksmuose nėra būtinojo sudėties elemento – pavojingos veikos, tai yra skundžiamu nutarimu nenustatytas jokio privalomo elgesio pažeidimo faktas. Skundžiamame nutarime nurodoma, kad V. D. pavojinga veika pasireiškė netinkamu Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkto reikalavimų vykdymu. Pasak apelianto, skundžiamame nutarime nepagrįstai sprendžiama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ maistą privalėjo tiekti tik vienkartiniuose induose. Advokato teigimu, ANK 45 straipsnio 4 dalies norma yra blanketinė – skundžiamame nutarime turėtų būti nurodytas konkretus teisės aktas, norma, straipsnis ar punktas, numatantis, jog 2020 m. balandžio 7 d. viešojo maitinimo paslaugos galėjo būti teikiamos maistą tiekiant tik vienkartiniuose induose. Pažymi, kad skundžiamame nutarime nurodomi teisės aktai, reglamentuojantys viešojo maitinimo įstaigų higienos normas, nesiejami su V. D. ar bylos faktinėmis aplinkybėmis. Skundžiamame nutarime nenurodoma, kad V. D. būtų pažeidusi, kurį nors iš išvardintų aktų, kurią nors konkrečią privalomą teisės normą, reikalavimą, konkrečiai sietiną su ANK 45 straipsnio 4 dalies norma. Nutarimo išvados, pasak apelianto, argumentuojamos tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tiksliai neidentifikuotomis rekomendacijomis, tačiau, akivaizdu, kad ir minėtose rekomendacijose nėra draudžiama maistą tiekti daugkartinio naudojimo induose, jei jie atitinka higienos reikalavimus, o protokole higienos pažeidimų maisto tarai nefiksuota.

6.       Atstovas skunde taip pat teigia, kad iš skundžiamo nutarimo turinio nėra aišku, kokią V. D. kaltės formą nustatė pirmosios instancijos teismas. Pasak apelianto, byloje nėra jokių įrodymų, kad V. D. elgesys būtų buvęs tyčinis ir juo būtų buvę siekiama pavojingų padarinių. Pastebi, kad V. D. turėjo atlikti suvokiamai pavojingą veiką, jog kaltę būtų galima laikyti tyčine, tačiau iš objektyvių požymių analizės matosi, kad veikos net nebuvo, o V. D. nemanė, jog elgiasi priešingai teisei – negalėjo siekti pavojingų padarinių. Vertinant asmens kaltę kaip neatsargią dėl nepagrįsto pasitikėjimo, advokato manymu, pirmiausia V. D. turėjo numatyti, kad daro pavojingą veiką, tačiau to nenumatė ir objektyviai negalėjo numatyti, nes nei jos veiksmuose, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje nenustatytas veikos elementas. Pavojingą veiką, anot apelianto, galėjo atlikti tik (duomenys neskelbtini), su kuria V. D. nesieja fiduciariniai santykiai – V. D. kaltės forma negali būti neatsargia dėl nepagrįsto pasitikėjimo. Advokato įsitikinimu, norint V. D. pritaikyti kaltės formą – neatsargumą dėl nerūpestingumo, reikėtų pripažinti, kad V. D. turėjo pareigą numatyti, kad (duomenys neskelbtini) nesilaikys teisės aktų nuostatų ir už tai bus atsakinga apeliantė, turėjo numatyti neidentifikuotų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos rekomendacijų interpretaciją ir jų pobūdžio pakeitimą į imperatyvų. Pasak apelianto, akivaizdu, kad V. D. negalėjo numatyti, kad dėl (duomenys neskelbtini) veikos, jos atitikties teisės aktams, ji gali būti atsakinga. V. D. negalėjo numatyti ir to, kaip vienas ar kitas subjektas interpretuos tam tikras neidentifikuotas rekomendacijas, ypač, kai iš skundžiamo nutarimo matosi, kad minėtomis rekomendacijomis nėra draudžiama maistą tiekti iš daugkartinio naudojimo indų, jeigu toks maisto tiekimas atitinka higienos normas, o jų pažeidimo net nenustatyta, nenustatyta ir, kaip higienos normos pažeistos ir konkrečiai kokios. Apeliantas pažymi, kad V. D. objektyviai niekaip negalėjo įtakoti nagrinėjamos situacijos, ji neturėjo ir negalėjo nurodyti (duomenys neskelbtini), kaip reikia veikti (duomenys neskelbtini) administruojamų patalpų atžvilgiu, negalėjo priversti (duomenys neskelbtini) svečių, darbuotojų, narių maistą valgyti tam tikroje vietoje, nes jie maistą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamų patalpų, jį įsigiję, išsinešė. Be to, V. D. net nebuvo inkriminuotos veikos atlikimo metu ir vietoje – ji nežinojo, kur maistą valgė (duomenys neskelbtini) nariai, svečiai ir darbuotojai. Taigi, pasak apelianto, V. D. inkriminuojamo nusižengimo sudėtyje nėra kaltės.

7.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato (toliau – Institucija) 2-ojo veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Natalija Gilienė nurodo, kad Institucija nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo palikti galioti skundžiamą nutarimą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

8.       Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad V. D. atstovas advokatas U. Pėdnyčia iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neigia, kad V. D. padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą. Taigi skundžiamas nutarimas patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.

9.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įgalioto atstovo skundu, atsiliepimu į skundą, patikrinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nors V. D. savo kaltę neigia, jos kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. 

10.       ANK 45 straipsnio 4 dalyje (redakcija nuo 2020 m. balandžio 3 d., 2020 m. kovo 31 d. įstatymas Nr. XIII-2830) numatyta administracinė atsakomybė asmenims ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą, kai tokios veikos, sukėlusios pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl, sprendžiant klausimą, ar asmeniui kyla atsakomybė pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, privalu nustatyti, kokio teisės akto ir kokius reikalavimus asmuo pažeidė. 

11.       Apylinkės teismas pripažino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorę V. D., pažeidusia Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkto, numatančio, kad draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti gyventojams reikalavimus, nes 2020 m. balandžio 7 d., laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 17.00 val. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), valgyklos patalpose UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė maitinimo paslaugas ir (duomenys neskelbtini) V. B., P. N., A. S., A. S. N. pateikė vartoti maistą iš paprastai vietoje maistą vartoti skirtų indų, nors ir turėjo galimybę pateikti maistą paprastai išsinešimui skirtuose vienkartiniuose induose. Maistas buvo patiekiamas patalpose, kuriose ir anksčiau (iki karantino) pateikdavo vartoti maistą, nesiėmė priemonių apriboti galimybę vartoti maistą vietoje, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė viešojo maitinimo veiklą ne tik maisto pateikimo išsinešimui būdu. Nustatęs minėtą pažeidimą pirmosios instancijos teismas nubaudė V. D. pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

12.       Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinųjų administracinio nusižengimo sudėties požymių (pavojingos veikos ir kaltės), V. D. nepagrįstai perkėlė atsakomybę dėl kitų subjektų netinkamo elgesio, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą, konstatuoja, kad visi V. D. inkriminuoto administracinio nusižengimo požymiai yra įrodyti, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (liudytojų parodymus, vaizdo įraše užfiksuotą informaciją, rašytinę bylos medžiagą), skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

13.       Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su objektyviaisiais ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo požymiais, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad protokole nurodytu laiku, tai yra 2020 m. balandžio 7 d., kuomet Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas ir nustatyti atitinkami ribojimai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) patalpose teikė maitinimo paslaugas, taip pat, kad patalpa (indeksas 1-39), kurioje buvo valgomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamas maistas, iš tikrųjų nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdoma (duomenys neskelbtini), ir nėra išnuomota UAB „(duomenys neskelbtini)“. Administracinėn atsakomybėn patraukta UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė V. D. ginčija tai, kad maistas klientams buvo teikiamas ne išsinešimui, ir teigia, kad ji nėra atsakinga už patalpų (indeksas 1-39), kuriose klientai valgė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamą maistą, administravimą, kadangi jos bendrovės nuomojamos patalpos (indeksas 1-39A), baigiasi ties baru, kuris skiria kavinės zoną nuo salės, todėl ji niekaip negalėjo įtakoti nagrinėjamos situacijos. Tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jo atstovo argumentai pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai atmesti.

14.       Apelianto keliama versija, kad, neva, apylinkės teismas skundžiamame nutarime turėjo nurodyti konkretų teisės aktą, normą, straipsnį ar punktą, numatantį, jog 2020 m. balandžio 7 d. viešojo maitinimo paslaugos galėjo būti teikiamos maistą tiekiant tik vienkartiniuose induose, laikytina tik apelianto ir jo atstovaujamosios V. D. visiškai nepagrįsta gynybine pozicija, todėl atmestina. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti visuomenės sveikatos srities teisės akto – Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkto reikalavimai, todėl papildomų teisės aktų, normų, straipsnių ar punktų nurodyti neprivalėjo. Be to, pažymėtina, kad vien tik maisto pateikimas vienkartiniuose induose dar neparodo, jog toks maistas yra tiekiamas išsinešimui. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, konstatuodamas faktą, kad protokole nurodytą dieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė viešojo maitinimo veiklą ne tik maisto pateikimo išsinešimui būdu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik tuo, kad maistas buvo pateiktas ne vienkartiniuose induose, bet įvertino byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų duomenų visumą.

15.       Byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuota, kaip prie valgyklos prekystalio (kaip nustatyta, patalpa, kurios indeksas 1-39A, vyriškis moka pinigus, paima paruoštą išsinešimui, supakuotą į polietileninį maišelį, maistą, išeina, taip pat toliau nuo prekystalio (kaip nustatyta patalpoje, kurios indeksas 1-39), prie staliukų sėdi keli vyrai (kaip nustatyta, (duomenys neskelbtini) A. S. N., V. B., P. N., A. S.), kurie naudojasi stalo įrankiais ir maistą valgo iš baltų, ne vienkartinių lėkščių, paprastai naudojamų valgyti vietoje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos L. N. ir V. Š. pažymėjo, kad, kai buvo paskelbtas karantinas, maistą buvo galima tik išsinešti, buvo griežtas nurodymas maistą dėti į vienkartinius indus, taigi jos tą ir darė – maistą dėjo į vienkartinius indus, supakuodavo į maišelį ir klientai išsinešdavo, tačiau, kai kurie (duomenys neskelbtini) prašydavo maistą dėti į normalius indus, paprastus daugkartinius indus, ir maistas į juos buvo dedamas, nes su (duomenys neskelbtini) nepasiginčysi. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas J. S. nurodė, kad kavinėje buvo įspėjimai, jog reikia išsinešti maistą, bet atėjęs į kavinę papietauti, užsimiršęs, galimai pasakė, kad pietaus vietoje, ir maistas buvo įdėtas į normalius indus. Liudytoju apklaustas V. B. nurodė, kad 2020 m. balandžio 7 d. valgė kavinėje, kai atėjo į ją, joje jau buvo valgančių asmenų, neprisimena, kad būtų buvęs įspėtas, jog maistas tik išsinešimui, kavinės darbuotojams jokių pretenzijų į kokį indą dėti maistą nereiškė. Liudytoju apklaustas A. S. nurodė, kad kavinėje maistas buvo tiekiamas tiek išsinešimui, tiek valgyti vietoje įprastiniuose induose, protokole nurodytą dieną pietavo salėje iš įprastinių indų, nepamena, ar buvo įspėtas, kad maistas tik išsinešimui. Apklaustas liudytoju A. S. N. nurodė, kad jo kabinete vyko remonto darbai, todėl atėjęs į kavinę pasakė, kad valgys vietoje, įspėjimo, kad kavinėje draudžiama valgyti nepastebėjo. P. N. nurodė, kad užrašo ant kavinės durų, jog maistas išsinešimui, nematė, nes jos buvo atviros, žmonės stovėjo eilėje, užsisakius maistas jam buvo patiektas įprastiniuose induose. Liudytoju apklaustas A. M. nurodė, kad tą dieną valgė salėje maistą, pateiktą įprastinėse lėkštėse, aplinka buvo paruošta, prie stalų buvo po vieną kėdę. Atėjus į kavinę paklausė, ar galima valgyti, ir jam buvo atsakyta, kad galima arba išsinešimui, arba prie staliukų, laikantis nustatytų atstumų. Taip pat pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) tikrai nedarė ir negalėjo daryti jokio spaudimo kavinės darbuotojoms, kur jie valgys ir iš kokių indų, nes to negalėjo būti be (duomenys neskelbtini) sutikimo, leidimo ar prašymo. Tiek iš vaizdo įrašo, tiek ir iš liudytojais apklaustų (duomenys neskelbtini) bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymų matyti, kad maistas buvo tiekiamas išsinešimui vienkartiniuose induose, ir valgymui vietoje įprastuose induose, perkantys maistą asmenys nurodydavo, ar valgys vietoje, ar nori, kad maistas būtų paruoštas išsinešimui ir pagal tai darbuotojos maistą patiekdavo arba vienkartiniuose induose, arba įprastuose, keramikiniuose induose. Įvertinus vaizdo įraše užfiksuotą informaciją bei liudytojų parodymus, atsižvelgus į tai, kad pati įmonė karantino metu buvo nusistačiusi griežtą reikalavimą maistą tiekti tik vienkartiniuose induose ir tokią galimybę turėjo, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad 2020 m. balandžio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, organizuodama maitinimo paslaugų teikimą (duomenys neskelbtini) valgyklos patalpose, maistą tiekė ne tik išsinešimui, bet ir vartojimui vietoje, o tokia veikla, pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punktą tuo metu buvo imperatyviai draudžiama.

16.       Nagrinėjamu atveju V. D. atsakomybės nešalina ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nusipirktą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ maistą (duomenys neskelbtini) valgė šalia esančioje patalpoje, kuri plane pažymėta indeksu 1-39, ir kuri nėra išnuomota UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat nepagrįsti ir su šia aplinkybe susiję apelianto teiginiai, jog įmonėje maistas visada buvo tiekiamas tik išsinešimui. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) 2020 m. gegužės 6 d. rašte Nr. S-2020 (t. 1, b. l. 27) bei 2020 m. rugpjūčio mėnesio (be datos) rašte Nr. S-2020 (t. 1, b. l. 78–83) pateiktos informacijos, karantino metu, patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-39, kuri nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdoma (duomenys neskelbtini), dezinfekavimą, lankytojų srautų ribojimo įrengimą, valymą, vėdinimą ir pan., iš tiesų organizavo (duomenys neskelbtini) darbuotojai, tačiau tuose pačiuose raštuose nurodoma, kad maitinimo paslaugų tiekimą minėtoje patalpoje organizuoja ir maitinimo paslaugas teikti reikalingus indus, stalo įrankius valdo UAB „(duomenys neskelbtini)“. (duomenys neskelbtini) paskirtis yra padėti (duomenys neskelbtini) įgyvendinti jo funkcijas ir užtikrinti jo veiklą ir (duomenys neskelbtini) tiek iki karantino, tiek jo laikotarpiu ir karantinui pasibaigus nevykdė jokių funkcijų, kurias vykdo viešojo maitinimo įstaigos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsakingas už karantino reikalavimų laikymąsi: atitinkamą maisto pateikimo būdą (išsinešimui), nuomojamų patalpų dezinfekavimą, vėdinimą, informacijos apie karantino reikalavimus skelbimą ir atnaujinimą ir pan. Laikotarpiu, kai teisės aktais buvo nustatyta, kad maistas tiekiamas tik išsinešti, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) pasiūlymų organizuoti maitinimą vietoje iš stalo serviravimui skirtų indų nebuvo pateikta. Taigi, šie byloje esantys duomenys, taip pat jau anksčiau minėti liudytojų parodymai rodo, kad nors (duomenys neskelbtini) patalpa (indeksas 1-39) nebuvo išnuomota maisto tiekimo paslaugas teikiančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šioje patalpoje viešo maitinimo paslaugų tiekimą tiek iki karantino, tiek jo metu, tiek ir po karantino organizavo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai yra parduodavo maistą tiek vartojimui vietoje, tiek išsinešimui, o maistą tiekiant vartojimui vietoje, jis buvo valgomas patalpoje (indeksas 1-39). Nagrinėjamą dieną, tai yra 2020 m. balandžio 7 d., kavinės veikla (duomenys neskelbtini) beveik nepasikeitė – ji tiekė maistą vartojimui vietoje lygiai taip pat, kaip ir iki Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkte nustatyto draudimo įsigaliojimo, nes maistas, kaip ir iki tol, buvo tiekiamas valgymui vietoje įprastuose induose ir buvo valgomas toje pačioje, indeksu 1-39 pažymėtoje patalpoje, priemonių apriboti galimybę vartoti maistą vietoje imtasi nebuvo. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamu nutarimu pagrįstai konstatuota, jog 2020 m. balandžio 7 d. būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, pastarajai tiekiant maitinimo paslaugas (duomenys neskelbtini), nesilaikė Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkto reikalavimų, tai yra viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių <...> veiklos draudimo, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti gyventojams.

17.       ANK 45 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta specialaus subjekto – juridinio asmens vadovo ar kito atsakingo asmens administracinė atsakomybė. Juridinio asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvė, veikianti juridinio asmens vardu, yra direktorė V. D.. Tiek iš byloje esančių duomenų, tiek iš pačios V. D. paaiškinimų matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu, tai yra 2020 m. balandžio 7 d., būtent V. D. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, todėl buvo atsakinga už minėtos įmonės vykdomą viešojo maitinimo veiklą. Taigi V. D. yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, specialusis subjektas – juridinio asmens vadovas.

18.       Tam, kad asmens veika būtų kvalifikuota pagal ANK 45 straipsnį, turi būti nustatytas ne tik visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimo faktas ir specialusis subjektas, bet ir jo kaltė, t. y., kad šią tvarką asmuo pažeidė tyčia arba dėl neatsargumo. Sutiktina su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nutarime konkrečiai dėl V. D. kaltės ir jos formos nepasisakė, tačiau vien ši aplinkybė nedaro skundžiamo nutarimo nepagrįstu ar neteisėtu. Iš pačios V. D. paaiškinimų, kad karantino metu jos vadovaujamoje įmonėje buvo laikomasi visų saugumo reikalavimų, dezinfekuojami paviršiai, kavinės lankytojams buvo pateikta informacija, kad teikiamos paslaugos tik maisto išsinešimui, taip pat tai, kad bendrovė neadministravo tos salės, kur valgė (duomenys neskelbtini), bei rašytinės bylos medžiagos matyti, kad V. D. nenumatė, jog vykdydama viešojo maitinimo įstaigos veiklą karantino metu jos vadovaujama įmonė pažeis Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkto reikalavimus, dėl ko bus sukeltas pavojus išplisti pavojingai užkrečiamai ligai. Kita vertus, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ir savo asmenines savybes V. D. galėjo ir turėjo numatyti, jog gali atsirasti tokie padariniai. V. D., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra būtent viešąjį maitinimą teikianti įmonė, direktore, privalėjo žinoti, kad, byloje nustatytu metu, teikdama viešojo maitinimo paslaugas įmonė turi laikytis visų imperatyvių karantino metu nustatytų reikalavimų, tarp jų ir Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkte įtvirtino draudimo vykdyti viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių veiklą, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti gyventojams, ir užtikrinti, kad nagrinėjamu atveju maistas ne tik formaliai (pateikiant užrašus, skelbimus apie tai, kad maistas tik išsinešimui), bet iš tikrųjų būtų tiekiamas tik išsinešimui. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad V. D. net nebuvo inkriminuotos veikos atlikimo metu ir vietoje – ji net nežinojo, kur maistą valgė (duomenys neskelbtini) nariai, svečiai ir darbuotojai, taip pat, kad tam tikrų pareigų neatliko (duomenys neskelbtini), nešalina V. D. atsakomybės ir nepaneigia jos, kaip viešojo maitinimo įstaigos vadovės, pareigos tinkamai išsiaiškinti, kokių reikalavimų reikia laikytis karantino metu vykdant viešojo maitinimo veiklą, taip pat imtis atitinkamų veiksmų, kad tokių reikalavimų būtų laikomasi. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) būtų siūliusi ar prašiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuoti maitinimą vietoje iš stalo serviravimui skirtų indų. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad V. D. nebuvo pakankamai dėmesinga ir rūpestinga, neskyrė pakankamai dėmesio savo pareigoms, numatytoms Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 3.2.6 punkte, išsiaiškinti, nors tokią galimybę turėjo, taigi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, padarė dėl neatsargumo, o būtent veikdama nerūpestingai.

19.       Nors apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl skirtos nuobaudos dydžio, apygardos teismas pabrėžia, jog apylinkės teismas, skirdamas V. D. nuobaudą, atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, įvertino visas bylai svarbias aplinkybes bei V. D. charakterizuojančius duomenis, taip pat skirtinos baudos dydį ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, tai yra, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti paskyrus V. D. mažesnę baudą nei ANK 45 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta minimali. Apygardos teismo vertinimu, dar labiau švelninti skirtą nuobaudą nėra pagrindo, skundžiamu nutarimu paskirta bauda laikytina proporcinga ir teisinga.

20.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A1.-2134-827/2020 nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. D. įgalioto atstovo advokato Ugniaus Pėdnyčios apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas         Arūnas Budrys