Administracinė byla Nr. I-8892-473/2016

Proceso Nr. 3-61-3-03443-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui E. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, ir teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) periodiškai buvo kalinamas nuo 2011-06-29 iki 2016-08-01, 2012, 2013, 2014 ir 2015 metais Lukiškių TI-K kalinamas nebuvo. Nurodė, kad 2016-04-07 buvo perkeltas į kamerą Nr. 108 su buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Kartu su juo buvęs nuteistasis gamtinius reikalus atlikdavo 80 cm atstumu nuo pareiškėjo gulto, dėl to pareiškėjas buvo sukrėstas. Kameroje Nr. 108 nebuvo spintelės daiktams susidėti, rūbus turėjo laikyti krepšyje. Labai trūko kameros ploto, dėl to kilo nesutarimai, agresija, nepatogumai, neigiamos emocijos, psichologinis spaudimas. Sanitariniame mazge nebuvo tualetinių reikmenų spintelės. Kitą dieną, t. y. 2016-04-08 buvo uždarytas į kamerą Nr. 357, kurios sienos buvo vietomis nutrupėjusios, nelygios, sienelės plytelės apdaužytos. Tualeto pakyla yra 36 cm aukščio, o nuo pakylos sienelė yra tik 86 cm aukštyje. Sienelė neskiria sanitarinio mazgo nuo kameros ploto. Mažame  kameros plote dar yra lova, stalas, spintelės. Dėl šių priežasčių kameroje tvyrojo įtampa, agresija, nebuvo privatumo, negalėjo suprasti už ką taip kankinamas, jautėsi gniuždomas ir žeminamas. Nuo 2016-06-03 iki 2016-06-06 buvo laikomas kamerose Nr. 118 ir 389 su dar dvejais asmenimis, iš kurių vienas asmuo rūkė. Buvo priverstas uostyti tabako dūmus, nors pats metė rūkyti. Tai kėlė nepatogumus, erzino, be to negalėjo pasivaikščiojimo kiemelyje kvėpuoti grynu oru, kadangi ir ten buvo rūkoma. Įeinant ir išeinant į kamerą būdavo atliekama dalinė krata, o pareigūnai atlikdavo kratą stovėdami iš priekio, nors privalo atlikti kratą stovėdami už nugaros. Toks pareigūnų vidaus tvarkos taisyklių ignoravimas  žemino pareiškėją. Po sporto 2016-05-01 pareiškėjui buvo uždrausta pasinaudoti  teise į švarą, kadangi kamerose nėra karšto vandens. Dėl to jautė diskomfortą ir nepatogumus, iš pareiškėjo buvo pasityčiota, dėl ko jautėsi žeminamas ir kankinamas. Pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val. Kaskart vykstant konvojumi buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje ilgiau kaip 4 val. Kameroje nebuvo kur atsigulti, buvo rūkoma, dėl to buvo papildomai baudžiamas ir kankinamas. Dalindami maistą darbuotojai nedėvėdavo pirštinių, nesilaikė higienos dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, negalėjo nieko pakeisti, jautėsi bejėgis.

              Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimų daliai taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, o taip pat priteisti iš pareiškėjo 1,80 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 28–36). Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtinamos prie grindų metalinės lovos kiekvienam asmeniui. Visose kamerose yra įrengtos taburetes (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyriuje nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešais prižiūrėtojo pakylą, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai suimtiesiems pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, esant būtinumui barstomi. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjo skundas tenkinamas dalyje.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis.

Atsakovė atsiliepime pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus matyti, kad pareiškėjas Lukiškių T-K periodiškai buvo laikomas nuo 2011-06-29 iki 2016-07-04, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-08-23 (b. l. 17).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas. Kaip buvo minėta, pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas nuo 2011-06-29 iki 2016-07-04, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-08-23, pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2013-08-23. Nuo šio momento pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2016-04-07 iki 2016-07-04.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

              Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas  E. V. 2016-04-07 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo 2 asmenys; 2016-04-08 perkeltas į kamerą Nr. 357, kurios plotas 6,52 m2, kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2016-04-09 iki 2016-04-11 kameroje Nr. 357 buvo 2 asmenys; 2016-04-29 atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurio plotas 7,38 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2016-04-30 perkeltas į kamerą Nr. 329, kurios plotas 7,61 m2, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2016-05-01 iki 2016-05-02 kameroje Nr. 329 buvo 2 asmenys; 2016-06-03 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr, 118, kurio plotas 7,38 m2, kurioje buvo 2 asmenys; 2016-06-04 perkeltas į kamerą Nr. 389, kurios plotas 26,63 m2 , kurioje buvo 1 asmuo; 2016-06-05 kameroje Nr. 389 buvo 3 asmenys; 2016-06-13 atvyko iš Panevėžio areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo 2 asmenys; 2016-07-04 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo 1 asmuo.

Taigi pareiškėjas nuo 2016-04-07 iki 2016-07-04 Lukiškių TI-K buvo kalinamas 14 dienų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 11 dienų. Pareiškėjas 3 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

              Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 108 labai trūko kameros ploto, dėl to kilo nesutarimai, agresija, nepatogumai, neigiamos emocijos, psichologinis spaudimas. Įvertinus byloje surinkus įrodymus, matyti, kad kameroje Nr. 108, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016-04-07, kameros plotas atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2, tačiau šis plotas neatitiko pareiškėjui nuo 2016-04-09 iki 2016-04-11 kalint kameroje Nr. 357, o tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 3 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 108 ir  tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Kartu su juo buvęs nuteistasis gamtinius reikalus atlikdavo 80 cm atstumu nuo pareiškėjo gulto, dėl to pareiškėjas buvo sukrėstas. Kameroje Nr. 357 tualeto pakyla yra 36 cm aukščio, o nuo pakilos sienelė yra tik 86 cm aukštyje. Sienelė neskiria sanitarinio mazgo nuo kameros ploto. Dėl šių priežasčių kameroje tvyrojo įtampa, agresija, nebuvo privatumo, negalėjo suprasti už ką taip kankinamas, jautėsi gniuždomas ir žeminamas. Atsakovės atstovas nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2012-05-10 sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Taigi, teismas pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 metro aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas aukščiau aptartoje dalyje įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu mažame  kameros Nr. 357 plote dar yra lova, stalas, spintelės. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m2 – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

              Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 108 nebuvo spintelės daiktams susidėti, rūbus turėjo laikyti krepšyje. Atsakovės atstovas nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetes (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti, tačiau neneigia, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2016-04-09 iki 2016-04-11 buvo  laikomas perpildytoje kameroje, darytina išvada, kad jam ne visada užtekdavo kameroje esančio inventoriaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl spintelės trūkumo vertintini jo naudai.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016-06-03 iki 2016-06-06 buvo laikomas kamerose Nr. 118 ir 389 su dar dvejais asmenimis, iš kurių vienas asmuo rūkė. Buvo priverstas uostyti tabako dūmus, nors pats metė rūkyti. Tai kėlė nepatogumus, erzino, be to negalėjo pasivaikščiojimo kiemelyje kvėpuoti grynu oru, kadangi ir ten buvo rūkoma. Pažymėtina, kad vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje yra pateiktas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2016-06-09 atsakymas Nr. 96-2030 „Dėl pareigūnų elgesio“ į pareiškėjo 2016-05-16 skundą Nr. 29-1068 (b. l. 13) bei Kalėjimų departamento 2016-08-02 atsakymas Nr. 2S-4240 „Dėl skundo išnagrinėjimo (b. l. 22, 23) kuriais atsakyta į pareiškėjo skundą, dėl 2016-04-29 kameroje Nr. 106 rūkančių asmenų. Kitų duomenų, kad nuo 2016-06-03 iki 2016-06-06 kamerose Nr. 118 ir 389 buvo rūkoma nėra, kaip ir nėra duomenų apie rūkančiuosius pasivaikščiojimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

              Pareiškėjas nurodo, kad įeinant ir išeinant į kamerą būdavo atliekama dalinė krata, o pareigūnai atlikdavo kratą stovėdami iš priekio, nors privalo atlikti kratą stovėdami už nugaros. Toks pareigūnų vidaus tvarkos taisyklių ignoravimas  žemino pareiškėją. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-326 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija nenustato pareigūnų stovėjimo asmenų, kuriems daroma krata, atžvilgiu.  Apie šią aplinkybė pareiškėjas buvo informuotas Lukiškių TI-K 2016-06-08 raštu Nr. 96-1995 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (b. l. 11), Lukiškių TI-K 2016-06-09 raštu Nr. 96-2030 „Dėl pareigūnų elgesio“ (b. l. 13), Lukiškių TI-K 2016-06-29 raštu Nr. 96-2202 „Dėl dalinės kratos atlikimo“ (b. l. 6), Lukiškių TI-K 2016-07-07 raštu Nr. 96-2394 „Dėl dalinės kratos atlikimo ir pasivaikščiojimo gryname ore“ (b. l. 7), Kalėjimų departamento 2016-08-01 raštu Nr. 2S-4218 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (b. l. 4, 5), Kalėjimų departamento 2016-08-02 raštu Nr. 2S-4240 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (b. l. 22, 23). Atsižvelgiant į tai, kad galiojantys teisės aktai nenustato pareigūnų stovėjimo asmenų, kuriems daroma krata, atžvilgiu, o byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento atsakymus dėl kratos atlikimo būtų skundęs, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

              Pareiškėjas nurodo, kad po sporto 2016-05-01 jam buvo uždrausta pasinaudoti  teise į švarą, kadangi kamerose nėra karšto vandens. Dėl to jautė diskomfortą ir nepatogumus, iš pareiškėjo buvo pasityčiota, dėl ko jautėsi žeminamas ir kankinamas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje (toliau – Dienotvarkė) nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 minučių. Dienotvarkėje taip pat nurodyta, kad galimybė pasinaudoti dušu numatyta tik darbo dienomis, atsižvelgiant į tai, kad 2016-05-01 buvo sekmadienis, Lukiškių TI-K, neturėjo pareigos nuvesti pareiškėją į dušą. 

              Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad dalindami maistą darbuotojai nedėvėdavo pirštinių, nesilaikė higienos, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus, negalėjo nieko pakeisti, jautėsi bejėgis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-177 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-09-01 įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“  nenustato reikalavimo dalinant termiškai apdorotą maistą dėvėti pirštines. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K darbuotojai, dalindami maistą, nesilaikytų higienos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl higienos reikalavimų nesilaikymo dalinant maistą atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kaskart vykstant konvojumi buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje ilgiau kaip 4 val. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo 2016-06-17 skundą, 2016-07-19 rašte Nr. 96-2527 „Dėl laikymo trumpalaikio laikymo kameroje” nurodė, kad dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių buvo apklausti pareigūnai, atlikę tarnybą Priėmimo ir paskirstymo skyriuje. Pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose Nr. 51-4037 ir 51-4037/1 nurodė, kad 2016-06-13 apie 13.00 val. planiniu konvojumi iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K. Tol, kol buvo įforminti visi dokumentai, bei atlikta visuminė asmens krata ir daiktų patikrinimas, pareiškėjas buvo laikomas Priėmimo ir paskirstymo skyriuje, trumpalaikio sulaikymo kameroje. Apie 15.00 val. pareiškėjas buvo palydėtas į pirmame gyvenamajame korpuse esantį priežiūros postą Nr. 8, kur buvo uždarytas į kamerą Nr. 106 (b. l. 9). Taigi, Lukiškių TI-K, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kameroje, pažeidimų nenustatė. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvykęs ne vieną kartą, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo laikomas ilgiau nei dvi valandas laikino sulaikymo kameroje nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi kameros Nr. 357, būkle ir nurodo, kad kameroje sienos buvo vietomis nutrupėjusios, nelygios, sienelės plytelės apdaužytos, o taip pat netvarkingais pasivaikščiojimų kiemeliais. Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimų aktų (b. l. 40–61) matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai būtų netvarkingi. Pareiškėjas dėl kameros Nr. 108 būklės yra pateikęs skundą Lukiškių TI-K (b. l. 15), tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis  į Vilniaus visuomenės sveikatos centą ar į Lukiškių TI-K administraciją dėl kameros  Nr. 357 būklės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kameros Nr. 357 būklės ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių atmestini kaip nepagrįsti.

              Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 3 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 27 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 27 Eur (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 dalis).

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 1,8 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu  pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“,  tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,8 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 1,8 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. V. (a. k. duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 27 Eur (dvidešimt septynis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                                  Violeta Balčytienė