Administracinė byla Nr. A-1041-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01809-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad neturtinę žalą kildina dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d., kurias prilygina kankinimui. Nurodė, kad kameros buvo perpildytos, jose šalta, drėgna, prieblanda, trūkdavo oro, nuo sienų luposi tinkas, buvo tarakonų, voratinklių, nebuvo spintelių, praustis reikėjo iš paties sanitarinio mazgo pajungimo, pareigūnai netinkamai elgėsi, nuolat provokavo ir dėl to patyrė emocinius sutrikimus, depresiją, sveikatos sutrikimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–12) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kokiose kamerose, kokio dydžio ir kiek asmenų buvo laikoma nuo 2013 m. liepos 11 d. (pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K) iki 2014 m. rugsėjo 23 d. (kai jis išvyko iš Lukiškių TI-K), išskirti laikini jo išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpiai.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su įmone, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio nuostatas. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 115-117) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui priteisė 18 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. imtinai, išskyrus laikotarpius, kai jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (b. l. 7–12).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pažymėjo, kad iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos higienos norma (HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“), pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose turėjo būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto vienam kalinamajam. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 7–9), teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. imtinai) bei išskaičiavus dienas, kuriomis pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, – iš viso 57 dienas, 54 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 3 dienas, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, įvertinęs esančių byloje įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose nėra visiškai pagrįstos.

Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau vadinosi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 100)), kuri nuolat atliko buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtina 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102 (b. l. 96–99), kuri buvo pratęsta iki 2014 m. sausio 3 d. (b. l. 101). 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2013/255 su UAB „Dezinfa“ (b. l. 102–104), kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus.

Dėl pareiškėjo teiginio apie drėgmę, oro trūkumą Lukiškių TI-K kamerose teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra nurodęs, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, abejoti jų paaiškinimais nėra pagrindo, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus.

Kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jos vertintos kaip nepakankamos pažeidimui konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėjui buvo išsiųstas raštas dėl skundo reikalavimo patikslinimo (b. l. 111), kadangi nesutapo skunde nurodyti ir atsakovo atsiliepime pateikti kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiai, už kuriuos pareiškėjas prašo 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismui iki nurodyto 2015 m. gegužės 18 d. termino patikslinimų pareiškėjas nepateikė, todėl vadovautasi atsakovo pateiktais laikymo laisvės atėmimo vietoje duomenimis.

Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į laikymo Lukiškių TI-K trukmę (57 dienos), į tai, kad pareiškėjas buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais (iš viso 3 dienas) buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 18 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti, kurią, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laikė adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo reikalavimą, teismas pažymėjo, kad nuteistojo M. U. patirti dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli, kad juos būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 4 000 Eur. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1769/2014).

III.

Pareiškėjas M. U. pateikė apeliacinį skundą bei jo patikslinimą (b. l. 128, 135), kuriuose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo išreikalauti duomenis apie tai, kuriose kamerose pareiškėjas ir kokiais laikotarpiais buvo laikomas, baldų išdėstymą kamerose su jų išmatavimais.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis.
2. Sutinka su tuo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. išėmus išvykimus ir atvykimus į Lukiškių TI-K. Tačiau nesutinka su tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas. Kai 2013 m. liepos 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo patalpintas į 121 kamerą ir nors ir vieną parą, tačiau šioje kameroje buvo laikomi iš viso 6 asmenys. Atsakovo atstovo teismui pateikti duomenys yra netikslūs ir tokiu būdu atstovas klaidina teismą.
3. Buvo patalpintas ir į 400 kamerą, kurioje yra du gultai dviejų aukštų ir penki gultai vieno aukšto, todėl būdavo taip, kad vienu metu buvo kalinami 10-12 asmenų. Tokiu būdu kameros būdavo netvarkingos, nuolat judėdavo asmenys (atvykdavo ir išvykdavo iš kameros), tvarkydavosi tik vienas kitas. Nuolat būdavo sambrūzdis kameroje.
4. Nors atsakovo atstovas nurodo, kad tualetas kameroje yra atitvertas, tačiau atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele ir tai nėra atskira patalpa, todėl nuolat būnant kameroje su dar kitais asmenimis, nuolat jaučiamas nemalonus kvapas.
5. Kameroje nėra ventiliacijos, o langas labai mažas ir taip greitai neišsivėdina kamera. Net nesinorėdavo valgyti, kol kamera nebūdavo išsivėdinusi.
6. Tokiu būdu, pareiškėjas patyrė psichologinį ir dvasinį išgyvenimą.
7. Kameroje esantis valgomasis stalas yra akivaizdžiai per mažas 8-12 asmenų. Kuomet būdavo pietų metas, visi vienu metu netilpdavo prie stalo, todėl tekdavo laukti, kol kiti pavalgys. Per tą laiką maistas atšaldavo.
8. Kameroje nuo sienų byrėdavo dažai ir tinkas. Kad kameros būtų remontuojamos, nuolat atnaujinamos, nesimatydavo.
9. Būdavo kamerų, kuriose vienaukštės lovos buvo sustumtos, todėl pareiškėjas patirdavo didelius nepatogumus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, gulėdamas vienoje lovoje su tos pačios lyties asmeniu.
10. Pasivaikščiojimo kiemelis 8-10 žmonių yra taip pat per mažas, jei tiek asmenų vienu metu išeidavo pasivaikščioti. Be to, kiemelio viduryje yra suoliukas, todėl vietos vaikščioti dar sumažėja.
11. Kamerose apšvietimas yra blogas. Dieninis apšvietimas kenkia akims. Tai yra pripažinta oficialiai.
12. Lukiškių TI-K klaidina teismus, manipuliuoja savo veiksmais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 137-139), prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Tačiau šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.
2. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 29. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neturi viršyti – 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiandien jų yra 87) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis). Taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras.
3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžtina, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
4. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
5. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu (iš viso 57 d.) tik 3 dienas kameros plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančios teisės aktų nustatytos reikalaujamos gyvenamojo ploto normos, tačiau kiti pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų laikymo sąlygų nepasitvirtino, atsižvelgęs į laikymo Lukiškių TI-K trukmę, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 18 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti, kurią, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laikė adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90, § 61, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 30544/96), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo atstovo teismui pateikti duomenys apie kamerų dydžius ir jose laikytų asmenų skaičių yra netikslūs ir tokiu būdu atstovas klaidina teismą, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis, bei reikalavimo išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis apie tai, kuriose kamerose pareiškėjas ir kokiais laikotarpiais buvo laikomas, baldų išdėstymą kamerose su jų išmatavimais, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog jie nepagrįsti ir atmestini. Lukiškių TI-K šioje byloje pateikė išsamią ir detalią informaciją apie tai, kokiose kamerose (nurodant jų plotą), kokiais laikotarpiais ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K (b. l. 7-35). Pakartotinai reikalauti atsakovo atstovo pateikti tuos pačius duomenis nėra pagrindo. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad šie pateikti duomenys netikslūs, o pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis, visiškai nepagrindžia šių savo teiginių, nepateikia juos paneigiančių duomenų (įrodymų), todėl nesivadovauti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismas tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08).

Vis dėlto EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra pažymėjęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, o Konvencijos įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia Teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Dėl kamerų neatitikimo drėgmės, apšvietimo, vėdinimo ir temperatūros reikalavimams taip pat parazitų buvimo ir naikinimo argumentų, pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių duomenų (detalizuotų aplinkybių), tačiau atsakovo atstovo pateikti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys patvirtina, jog kamerų būklė atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus ir tai konstatavo Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojai, atlikę įvairius tyrimus bei matavimus įvairiais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais (b. l. 36-95). Be to kenkėjų naikinimo darbus ir patalpų priežiūrą Lukiškių TI-K atliko UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau vadinosi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 96–99, 100, 101)), o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. UAB „Dezinfa“ (b. l. 102–104, 105-108). Abejoti šiais pateiktais duomenimis nėra pagrindo, juo labiau, kad pareiškėjas, tvirtindamas priešingai, niekaip nepagrindžia tokių savo teiginių.

Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė papildomas aplinkybes dėl tualeto (sanitarinio mazgo) zonos atitvėrimo, stalo kameroje dydžio, galimybės kamerose valgyti prie stalo nebuvimo, lovų kameroje padėties, dėl ko pareiškėjas, jo teigimu, buvo priverstas gulėti vienoje lovoje su tos pačios lyties asmeniu, pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Taip pat pareiškėjas pareiškė ir reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nors pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Visi reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 ir 7 p., 82 str. 6 ir 7 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso (ABTĮ 53 str. 3 d.) užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, kad kita šalis nepateiks jai procesinio siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdu iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi argumentai dėl kalinimo sąlygų nenagrinėtini (ABTĮ 130 str. 5 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas