Civilinė byla Nr. 3K-3-482/2014

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03494-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės antstolės A. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AV investicija“ dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo; trečiasis asmuo – valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolės įvykdymą sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, ir proceso teisės normų, nustatančių antstolio pareigas vykdymo procese, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 4775,26 Lt be pagrindo gautų lėšų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovė vykdė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5606-104/2011, pagrindu 2012 m. balandžio 20 d. išduotą vykdomąjį raštą. Ieškovė 2012 m. gegužės 3 d. išsiuntė skolininkui (trečiajam asmeniui) raginimą įvykdyti sprendimą. Skolininkas informavo antstolę, kad sprendimą įvykdys, bet prašė nepaskirstyti lėšų iš depozitinės sąskaitos, nes įsiteisėjusį apeliacinės instancijos teismo sprendimą ketino skųsti kasacine tvarka. Išieškotojas (atsakovas) prašė kuo skubiau įvykdyti sprendimą (pervesti į jo sąskaitą iš skolininko gautas lėšas). Ieškovės 2012 m. gegužės 18 d. patvarkymu nutarta išmokėti išieškotojui iš antstolės depozitinės sąskaitos skolininko (trečiojo asmens) 2012 m. gegužės 17 d. įmokėtas lėšas. Ieškovė 2012 m. birželio 12 d. pervedė išieškotojui 1 124 873,16 Lt skolos ir 1357 Lt vykdymo išlaidų; priėmė patvarkymą dėl metinių palūkanų apskaičiavimo ir raginimą įvykdyti sprendimą – sumokėti 73 315,79 Lt palūkanų ir vykdymo išlaidų. Trečiasis asmuo įvykdė raginimą, tačiau kreipėsi į teismą prašydamas grąžinti jam už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 17 d. (pinigų pervedimo į depozitinę sąskaitą) iki 2012 m. birželio 12 d. (skolos išmokėjimo išieškotojui) už išieškotojui priteistą sumą apskaičiuotas palūkanas, nurodydamas, kad lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą pervedė 2012 m. gegužės 17 d.; antstolė jų paskirstymo nestabdė, todėl jis savo veiksmais nepadarė įtakos tam, jog lėšos išieškotojui pervestos praėjus 26 dienoms. Šis reikalavimas patenkintas Utenos apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartimi (palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi), kuria antstolė įpareigota grąžinti skolininkui (trečiajam asmeniui) 4775,26 Lt nepagrįstai apskaičiuotų palūkanų. Ieškovė nurodo, kad ji teismo nutartį įvykdė – iš savo lėšų grąžino trečiajam asmeniui 4775,26 Lt nepagrįstai apskaičiuotų palūkanų, kurias šioje byloje prašo priteisti iš atsakovo (išieškotojo), argumentuodama tuo, jog šiam buvo išmokėta 4775,26 Lt palūkanų, kurių jis negalėjo gauti, todėl ši suma grąžintina antstolei (CK 6.237 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinis sprendimas, kuriuo atsakovui priteista skola ir kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą – priteisė UAB „AV investicija“ iš VĮ Ignalinos atominės elektrinės 20 584,81 Lt skolos, 33 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ši nutartis įsiteisėjusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 4775,26 Lt nepagrįstai gautų lėšų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurio pagrindu išduotas ieškovės vykdomas vykdomasis raštas, buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi (priteistos skolos dydis sumažintas iki 20 617,81 Lt), tai teismas padarė išvadą, kad 4775,26 Lt palūkanų, priskaičiuotų nuo 1 115 501,36 Lt skolos atsakovui (išieškotojui), išmokėta be teisinio pagrindo. Išnykus palūkanų pervedimo atsakovui pagrindui, jis privalo pinigus grąžinti (CK 6.237 straipsnis). Teismas nekonstatavo CK 6.241 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurioms esant negalima išreikalauti be pagrindo įgyto turto. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 12 d. (t. y. 26 dienas) savo sąskaitoje laikydama atsakovo pervestas lėšas elgėsi sąžiningai, nepažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – Sprendimų vykdymo instrukcija), 86 punkte nurodyto 30 dienų termino; atsakovas savo pateiktais įrodymais nepaneigė ieškovės sąžiningumo prezumpcijos (CPK 178 straipsnis). Kadangi Utenos apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimu konstatuota, kad 4775,26 Lt palūkanų atsakovui pervesta nepagrįstai, ieškovė įvykdė už atsakovą jo pareigą grąžinti lėšas trečiajam asmeniui, tai teismas sprendė, jog ji turi reikalavimo teisę atsakovui. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė ieškinio pagrįstumą, o atsakovas jo nepaneigė. Teismas priteisė 6 proc. dydžio palūkanas ne nuo ieškovės nurodomos (2012 m. gruodžio 3 d.), bet nuo bylos iškėlimo dienos (2013 m. gegužės 13 d.), pažymėjęs, kad 2012 m. gruodžio 3 d. raštu „Dėl permokėtų pinigų grąžinimo“ ieškovė nepagrįstai reikalavo atsakovo grąžinti jai 4775,26 Lt, nes tuo metu dar nebuvo įvykdžiusi atsakovo prievolės trečiajam asmeniui (tai padarė 2012 m. gruodžio 27 d., tačiau atsakovui apie prievolės įvykdymą nepranešė ir reikalavimo jam nepareiškė).

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 4687,14 Lt nepagrįstai gautų lėšų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakovui priteisus iš trečiojo asmens 20 584,81 Lt skolos, 33 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 12 d. atsakovui priklauso 88,12 Lt procesinių palūkanų, o ne 4775,26 Lt. Šių sumų skirtumas (4687,14 Lt) yra atsakovo be teisėto pagrindo gautos lėšos, nes, pakeitus teismo sprendimą, ši suma atsakovui sumokėta be faktinio ir teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad atsakovas prašomą priteisti sumą gavo kaip procesines palūkanas, kurios, kaip nustatyta Utenos apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendime, dėl antstolės neteisėtų veiksmų išieškotos neteisėtai, šiai sumų nepervedus iš karto, bet laikius jas depozitinėje sąskaitoje, nesant tam pakankamo pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi nebūtų pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinis sprendimas, atsakovas neturėtų grąžinti prašomų priteisti lėšų, nes ieškovė išieškomų sumų 26 dienas nepervedė išieškotojui, tik 2012 m. birželio 12 d. priėmė patvarkymą apskaičiuoti metines palūkanas, nors priteista suma sumokėta 2012 m. gegužės 17 d. Teismas konstatavo, kad ginčas turi būti sprendžiamas kompleksiškai, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi nustatytą atsakovui priteistinos skolos dydį (20 617,81 Lt). Dėl to atsakovas privalo grąžinti ieškovei dalį sumos kaip be teisinio ir faktinio pagrindo (pagal panaikintą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą) gautą sumą (4687,14 Lt), jam paliktina išmokėtų procesinių palūkanų dalis, kuri priklauso pagal įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį (88,12 Lt).

III. Kasacinio skundo pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškinys ir iš atsakovo priteista 4687,14 Lt bei bylinėjimosi išlaidos; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorius pažymi, kad ši byla nepriskirtina tai kategorijai, kurioje teismo vaidmuo nagrinėjant bylą yra aktyvus, taigi teismas savo iniciatyva negali peržengti ieškinio ribų, keisti jo pagrindo ar dalyko, rinkti įrodymus ar remtis įrodymais, kurių šalys nepateikė. Kasatorius nurodo, kad teismai, konstatuodami nepagrįsto praturtėjimo faktą, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutiniu sprendimu kasatoriui iš trečiojo asmens priteistos skolos dydį, nors ieškovė tokių faktinių aplinkybių kaip ieškinio pagrindo nenurodė ir jomis nesirėmė. Tokie procesiniai sprendimai neatitinka kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, sprendžiant dispozityvias bylas, ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato šalys, o teismas bylą sprendžia vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „PRO ARS“, bylos Nr. 3K-3-117/2011; kt.).
2. Kasatoriaus teigimu, teismai nenustatinėjo ir nevertino aplinkybių, pagrindžiančių jo poziciją, kad dėl ieškovės veiksmų jis galėjo naudotis lėšomis tik nuo 2012 m. birželio 12 d., todėl palūkanos už visą laikotarpį apskaičiuotos pagrįstai ir teisėtai. Byloje nenustatyta, kas laikytina tinkamu prievolės įvykdymu, – lėšų pervedimas į antstolės depozitinę sąskaitą, pasak kasatoriaus, nelaikytinas tinkamu prievolės įvykdymu, nes neatitinka CK 6.56 straipsnyje nurodytų sąlygų. Pozicijos, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos bei vykdomosios bylos užbaigimo, laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „EURODUNA Food Ingredients GmbH“ v. antstolė V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2010); kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. antstolis R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220/2010). Remdamasis nurodyta praktika, kasatorius daro išvadą, kad iki 2012 m. birželio 12 d. lėšos jam nepriklausė, nes buvo ieškovės depozitinėje sąskaitoje; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinis sprendimas įvykdytas tik tada, kai lėšos pateko į kasatoriaus sąskaitą, todėl palūkanos už ginčo laikotarpį kasatoriui priskaičiuotos pagrįstai ir negali būti laikomos jo nepagrįstu praturtėjimu.
3. Darydami išvadą, kad ieškovė lėšas savo depozitinėje sąskaitoje net 26 dienas laikė teisėtai, teismai rėmėsi Sprendimų vykdymo instrukcijos 86 punktu, tačiau neatsižvelgė į pirmiau nurodytą aplinkybę, jog lėšos negalėjo būti laikomos antstolės depozitinėje sąskaitoje (CK 6.56 straipsnis), o turėjo būti nedelsiant pervedamos išieškotojui. Sprendimų vykdymo instrukcija yra žemesnės galios teisės aktas nei įstatymas, kurio nuostatų privaloma laikytis.
4. Pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jei jis atsirado dėl tokios prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo savo teisių įgyvendinti taip, kad būtų išvengta nuotolių. Kasatoriaus įsitikinimu, ieškovė 2012 m. gegužės 3 d. raginime trečiajam asmeniui nurodė skolą ir vykdymo išlaidas pervesti į jos depozitinę sąskaitą (nurodė netinkamą prievolės įvykdymo būdą), iš trečiojo asmens išieškotų palūkanų teisėtumą sprendę teismai jos veiksmus pripažino neteisėtais, lėmusiais nepagrįstą palūkanų priskaičiavimą, todėl ieškovė, kuriai taikomi aukštesni profesinio rūpestingumo ir pareigingumo reikalavimai, turi prisiimti dėl savo veiksmų (neveikimo) kylančią atsakomybę. Pasak kasatoriaus, ieškovė turėjo galimybę nedelsdama pervesti lėšas išieškotojui ir taip neskaičiuoti palūkanų už laiką, kol pinigai buvo jos depozitinėje sąskaitoje, tačiau to nepadarė, o bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl jos veiksmų teisėtumo ir jų nevertino, nors ši aplinkybė turi esminės reikšmės dėl lėšų pripažinimo įgytomis be teisinio pagrindo. Ieškovė pažeidė ne tik skolininko, bet ir kasatoriaus interesus, nes visą laiką, kol lėšos buvo jos depozitinėje sąskaitoje, šis negalėjo jomis disponuoti, taigi palūkanos už tai buvo išmokėtos pagrįstai ir teisėtai

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl momento, kuris laikomas visišku prievolės įvykdymu, jeigu yra vykdomas teismo sprendimas vykdymo procese

Byloje kilo ginčas dėl antstolio skolininkui pagal teismo sprendimą grąžintų nepagrįstai priskaičiuotų procesinių palūkanų priteisimo iš išieškotojo. Kasatoriaus (išieškotojo) teigimu, procesinės palūkanos turėjo būti skaičiuojamos iki lėšų pervedimo į jo sąskaitą (2012 m. birželio 12 d.), todėl palūkanos už ginčo laikotarpį priskaičiuotos pagrįstai ir negali būti laikomos kasatoriaus nepagrįstu praturtėjimu; lėšų pervedimas į antstolės depozitinę sąskaitą nelaikytinas tinkamu prievolės įvykdymu, nes neatitinka CK 6.56 straipsnyje nustatytų sąlygų, kasacinio teismo praktikos. Tokie kasatoriaus argumentai nepripažintini pagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui tinkamai išspręsti svarbu nustatyti momentą, kuris laikomas visišku prievolės įvykdymu ir iki kurio skaičiuotinos kasatoriui priteistos įstatymo nustatyto dydžio (procesinės) palūkanos (CK 6.37 straipsnis), kai yra vykdomas teismo sprendimas vykdymo procese.

Įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų vykdymas reglamentuojamas CPK VI dalyje, taip pat jos normų taikymo tvarką detalizuojančioje Sprendimų vykdymo instrukcijoje. CPK 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus vykdo antstolis, kuris privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 1, 2 dalys). Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu (CPK 613 straipsnio 1 dalis). Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (CPK 585 straipsnio 1 dalis). Vienas iš procesinių antstolio atliekamų veiksmų – raginimas įvykdyti sprendimą (CPK 655 straipsnis). Tai dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra. Raginime įvykdyti sprendimą, be kitos informacijos, nurodomas terminas, per kurį skolininkas turi įvykdyti sprendimą, taip pat reikiamais atvejais – kredito įstaigos ir antstolio depozitinės sąskaitos numeris ar išieškotojo atsiskaitomosios sąskaitos numeris (CPK 656 straipsnio 4 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė (antstolė) 2012 m. gegužės 3 d. išsiuntė skolininkui (trečiajam asmeniui) raginimą įvykdyti sprendimą ir nurodė, jog skola ir vykdymo išlaidos per dešimt dienų nuo raginimo gavimo dienos turi būti sumokėtos į antstolės depozitinę sąskaitą. Trečiasis asmuo, vykdydamas antstolės reikalavimą jame nurodyta tvarka, 2012 m. gegužės 17 d. pervedė į patvarkyme nurodytą antstolio depozitinę sąskaitą 1 124 873,16 Lt skolos ir 1357 Lt vykdymo išlaidų.

Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 49 punktą, skolininkui sumokėjus vykdomajame dokumente nurodytą pinigų sumą (be palūkanų), antstolis privalo apskaičiuoti palūkanas nuo vykdomajame dokumente nurodytos dienos iki vykdomajame dokumente nurodytos pinigų sumos sumokėjimo dienos. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad prievolės įvykdymu, kai pagal prievolę atsiskaitoma vykdant teismo sprendimą vykdymo procese, laikomas pinigų sumokėjimas, kuris, atsižvelgiant į nurodymą antstolio patvarkyme, gali būti atliekamas tiek lėšas pervedant į antstolio depozitinę sąskaitą, tiek į išieškotojo atsiskaitomąją sąskaitą. Tais atvejais, kai pinigai pervedami į antstolio depozitinę sąskaitą, jeigu iš skolininko išieškota suma vienam išieškotojui, o esant keliems tos pačios eilės išieškotojams – kiekvienam šių išieškotojų tenkanti suma viršija 200 Lt, antstolis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sumos įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą išmoka išieškotas lėšas išieškotojams (Sprendimų vykdymo instrukcijos 86 punktas). Taigi antstoliui, vykdančiam išieškotojo pavedimą įvykdyti jo naudai priimtą teismo procesinį sprendimą, teisės aktuose suteikiama teisė nurodyti skolininko prievolės įvykdymo tvarką (kur ir kada konkrečiai turi būti pervedamos lėšos), taip pat skiriamas 30 dienų terminas visoms reikalingoms procedūroms įvykdyti ir lėšoms išieškotojui pervesti. Pažymėtina, kad šiame kontekste antstolis vertinamas kaip išieškotojo atstovas prievolės įvykdymui gauti. Jis teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka gauna įvykdymą, todėl yra pagrindo vertinti, kad įvykdymą gavo ir jo atstovaujamasis, t. y. išieškotojas pagal teismo sprendimą vykdomojoje byloje.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos – tai atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi jo lėšomis (CK 6.210 straipsnis). Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Skolininkas, įmokėdamas lėšas į depozito sąskaitą, nustoja naudotis svetimomis lėšomis, todėl nėra pagrindo skaičiuoti palūkanas už sumokėtą sumą. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išaiškinimą dėl antstolio ir išieškotojo teisinio santykio, darytina išvada, kad skolininkas, išieškomą sumą pervedęs antstoliui, įvykdo prievolę išieškotojo interesais veikiančiam subjektui, todėl laikytina, jog skolininko prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu. Atitinkamai, nuo šio momento (lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą) išieškotojas netenka teisės CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu reikalauti, kad toliau būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos. Nurodytos išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad lėšų pervedimas į antstolio depozitinę sąskaitą nagrinėjamoje byloje nelaikytinas tinkamu prievolės įvykdymu, nes neatitinka CK 6.56 straipsnyje nurodytų sąlygų. Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnis – materialiosios teisės norma, reglamentuojanti prievolės įvykdymą sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, jeigu egzistuoja šio straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai; toks prievolės įvykdymas – skolininko teisė, o ne pareiga. Dėl to šis teisinis reguliavimas netaikomas tais atvejais, kai skolininkui kyla pareiga įvykdyti prievolę (sumokėti skolą) antstoliui vykdant įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą. Tuomet taikytinos teismo procesinių sprendimų vykdymo tvarką nustatančios civilinio proceso teisės normos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, suformuluotų Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „EURODUNA Food Ingredients GmbH“ v. antstolė V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2010; 2010 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. antstolis R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220/2010. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus cituojamos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių – abiejose bylose spręstas klausimas dėl išieškojimo iš įmonės turto nuo to momento, kai teismas priima pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, iki bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti. Įmonių bankroto proceso ypatumai ir specialusis jo teisinis reguliavimas lemia atitinkamą teisės aiškinimą, kuris, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostatomis, negali būti taikomas byloje, kurios faktinės aplinkybės ir taikytina teisė skiriasi. Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkas 2012 m. gegužės 17 d. skolą ir vykdymo išlaidas pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą (ši aplinkybė konstatuota ir Utenos apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi), todėl nuo šios dienos negalėjo būti tęsiamas procesinių palūkanų skaičiavimas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė apskaičiavo ir išieškotojui pervedė procesines palūkanas ir už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 12 d. (4775,26 Lt). Pagal teisėjų kolegijos pirmiau šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, nuo 2012 m. gegužės 17 d. nebuvo pagrindo kasatoriaus naudai skaičiuoti ir mokėti procesines palūkanas remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad jo sprendimas priimtas remiantis kitas argumentais, pagrįstai ieškovės kasatoriui pervestas lėšas vertino kaip įgytas be teisėto pagrindo. O apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį, iš kasatoriaus priteistina suma mažintina iki 4687,14 Lt, t. y. pakeitus teismo sprendimą, kuriuo sumažintas pagrindinės skolininko skolos išieškotojui dydis, šiam už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 12 d. priklauso 88,12 Lt procesinių palūkanų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti abu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, kaip to prašo kasatorius. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino visiško prievolės įvykdymo momentą, todėl priėmė nepagrįstą nutartį, kuri naikintina. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, tai, pašalinus teisinės argumentacijos netikslumus, jis paliktinas galioti dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais nesuformuluotas kasacijos dalykas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 22,69 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus UAB „AV investicija“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš UAB „AV investicija“ (j. a. k. 300114003) 22,69 Lt (dvidešimt du Lt 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė