Civilinė byla Nr. 2-706-553/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02395-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų G. M., S. M., M. M., E. T. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys G. M., S. M., M. M., E. T., D. P., J. K., M. L. (M. L.),

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Girista“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Indepozit“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi UAB „Girista“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 11 d. Nuo 2015 m. birželio 12 d. bendrovės nemokumo (bankroto) administratore yra UAB „Bankroto vizija“ (toliau – ir bankroto administratorė).

2.       Bankroto administratorė su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama BUAB „Girista“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose ir 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintus požymius. Bankroto administratorės teigimu, bendrovės valdymo organai nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose, steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, sudarinėjo nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius, neperdavė bankroto administratorei visų įmonės veiklos dokumentų, todėl negalima nustatyti bendrovės veikos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų struktūros. Bankroto administratorė nurodė, kad bendrovė 2011–2012 m. sudarė ne vieną nenaudingą sandorį su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“. Byloje atlikta ekspertizė patvirtina, kad šie sandoriai bendrovei atnešė mažiausiai 118 406,08 Eur nuostolių.

3.       Bankroto administratorė taip pat pažymėjo, kad bendrovės nemokumo atsiradimo momento nustatyti galimybės nėra dėl neperduotų apskaitos dokumentų. Byloje yra pateikti dokumentų perdavimo aktai, kuriais G. M. perduoda įmonės dokumentus naujajam vadovui E. T., tačiau šie perdavimo aktai yra neinformatyvūs, todėl vertintini kritiškai. Be to, E. T. ir vėliau bankroto administratorei nebuvo perduota reikšminga dalis bendrovės turto.

4.       Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad bendrovė paskutiniąją metinę finansinę atskaitomybę pateikė už 2012 m., o akcininkai nesiėmė jokių priemonių, kad būtų šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas ir tuo atveju, jei vadovas nevykdo įstatyme nustatytos pareigos parengti ir teikti tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, būtų sprendžiama dėl vadovo atšaukimo iš pareigų ir naujo vadovo skyrimo. Bendrovės akcininkai pardavė savo turimas akcijas kitiems asmenims, kurie nesidomėjo bendrovės veikla, finansiniais rodikliais.

5.       Bankroto administratorės įsitikinimu, toks akcijas įsigijusių asmenų elgesys nėra logiškas ir pateisinamas verslo prasme bei parodo siekį finansinių sunkumų turinčią įmonę perleisti asmenims, kurie tam yra pasiruošę, savo vardu neturi jokio turto, gyvena užsienyje.

6.       Bankroto administratorės nuomone, dirbtinai organizuodami tiek įmonės vadovų, tiek ir įmonės dalyvių kaitą, įmonės dalyviai, veikdami kartu su įmonės valdovu, elgėsi nesąžiningai ir siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Be to, pasak administratorės, atsiskaitymai bendrovėje vyko pažeidžiant mokėjimų eiliškumą, nes 2012 m. buvo sugrąžinta 187 644,81 Eur paskolų didžiausiai įmonės akcininkei S. M., nors bendrovė turėjo mokestinę nepriemoką ir kitų pradelstų įsipareigojimų. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, bendrovė perleido 127 747,15 Eur reikalavimo teises į UAB „Mayer & John Gmbh & Co. KG“ naujam kreditoriui SIA „Maval“. Perleidžiant reikalavimo teisę į mokų skolininką ir negaunant už tai jokių lėšų, o tik turint neapibrėžtą galimybę gauti dalį įsiskolinimo, jei skola bus atgauta, buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais. Bankroto administratorės teigimu, bendrovės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai, ką patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), kuri, atlikusi bendrovės patikrinimą, nustatė, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. apskaitė
303 754,58 Eur vertės turto įsigijimą pagal galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Šis turtas buvo įgytas iš įmonių UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“. G. M., pasinaudodamas minėtų bendrovių vardu, žinodamas, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos operacijos neatitinka tikrovės, sąmoningai siekė sumažinti mokėtiną PVM ir pelno mokestį.

7.       Suinteresuotas asmuo S. M. atsiliepime su pareiškimu dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko. S. M. nurodė, kad pareiškime nėra nurodyta jokių pagrįstų duomenų, kokie neteisėti tyčiniai S. M. veiksmai ar sprendimai lėmė bendrovės nemokumą. Pareiškimas yra grindžiamas ne visų, o tik dalies įmonės dokumentų turinio analize, todėl pareiškėjo išvados nėra pagrįstos dokumentų visuma. VMI patikrinimo laikotarpiu vykę sandoriai negali būti laikomi nuostolingais, kadangi po jų sudarymo bendrovė dar vykdė veiklą, gavo pajamų, turėjo skolininkų, taigi priežastinis ryšys tarp pareiškime minimų sandorių ir bankroto neįrodytas. S. M. atkreipė dėmesį, kad, atsižvelgiant į VMI mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu surinkti duomenys paneigė VMI išvadas dėl sandorių nerealumo. Be to, VMI išvada buvo surašyta tuo metu, kai įmonės vadovas nebegalėjo atlikti jokių veiksmų įmonės interesais ir apskųsti VMI nepagrįsto sprendimo. Tokią pareigą turėjo pati bankroto administratorė, tačiau šios pareigos nevykdė ir nesiėmė veiksmų, kad be pagrindo priimtas VMI sprendimas būtų panaikintas ir VMI kreditoriniam reikalavimui neliktų pagrindo. S. M. pažymėjo, kad akcininkai, įskaitant ir ją, jokių sprendimų dėl ginčo sandorių nepriėmė, todėl jie nelaikytini atsakingais dėl įmonės veiklos. S. M. kaip akcininkė taip pat neatsakinga dėl bendrovės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, kadangi ji tokios pareigos neturėjo. S. M. atkreipė dėmesį, kad už 2013 m. metinės finansinės atskaitomybės dokumentai yra rengiami 2014 m., o šiuo atveju bankroto byla bendrovei iškelta 2013 m. gruodžio 11 d., taigi S. M., tuo metu nebūdama akcininke, neturėjo net teorinės galimybės, o juo labiau pareigos domėtis finansine bendrovės būkle, todėl ir dėl šios aplinkybės ji nelaikytina atlikusia neteisėtus veiksmus ar vengusia vykdyti savo kaip akcininkės pareigas. S. M. taip pat paaiškino, kad E. T. buvo pažįstamas su naujuoju akcininku D. P., todėl, akcijas nusprendus parduoti D. P., direktoriumi buvo paskirtas naujam akcininkui priimtinas asmuo. S. M. teigimu, 2012 m. jokia mokestinė nepriemoka neegzistavo, apie ją nebuvo žinoma nei įmonei, nei jos akcininkams, nes VMI sprendimas priimtas tik 2014 m., be to, atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kurio pažeidimu kaltinama S. M., yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje, kuris paskolų grąžinimo laikotarpiu dar negaliojo. S. M. pabrėžė, kad nedalyvavo sudarant sandorį dėl reikalavimo teisės perleidimo į skolininkę UAB „Mayer & John Gmbh & Co. KG“, nepriėmė jokių su tuo susijusių sprendimų.

8.       Suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepime su pareiškimu dėl BUAB „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat nesutiko. M. M. nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. jam priklausė tik 29 proc. bendrovės akcijų, taigi jo balsas nebuvo lemiamas. Be to, tam, kad bendrovė galėtų sudaryti sandorius, nebuvo reikalingas akcininkų pritarimas. Kadangi bendrovei jis niekada nevadovavo, joje nedirbo, negali pasisakyti ir dėl mokesčio mokėtojo pareigų nevykdymo, tuo labiau laikotarpiu, kai jis net nebuvo bendrovės akcininkas. Sandorių su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“ sudarymo metu jis taip pat nebuvo akcininku. M. M. nuomone, jis negali būti atsakingas ir dėl netinkamo įmonės finansinių ataskaitų pateikimo, buhalterinių dokumentų praradimo, netinkamo jų tvarkymo ir kitų aplinkybių, dėl kurių bankroto administratorei nebuvo perduoti visi Bendrovės dokumentai, nes už tai atsakingas įmonės vadovas.

9.       Suinteresuotas asmuo G. M. atsiliepime prašė atmesti pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. G. M. nurodė, kad tiek VMI patikrinimas ir jo eigoje surašyti dokumentai bei sprendimai, tiek byloje atlikta ekspertizė buvo atlikti remiantis tik dalimi BUAB „Girista“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš dalies bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų objektyviai nėra galimybių nustatyti tikrosios bendrovės padėties, bendrovės valdyme priimtų sprendimų naudingumo, todėl administratorės argumentai dėl sandorių su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“ nenaudingumo yra nepagrįsti. Visi sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“ vyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip ir nurodyta ūkines operacijas patvirtinančiuose dokumentuose, atmestini ir pareiškimo argumentai apie apgaulingą ar aplaidų apskaitos tvarkymą. G. M. pažymėjo, kad ekspertė patvirtino, jog atlikdama ekspertizę, kiekvieną operaciją naudingumo bendrovei požiūriu vertino atskirai ir suminės naudos neskaičiavo bei nevertino. G. M. nuomone, toks vertinimas yra ydingas, nes iškreipia sudaromų komercinių sprendimų priėmimo esmę. G. M. taip pat pabrėžė, kad bendrovės dokumentai buvo perduoti E. T. ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai. Suinteresuotas asmuo taip pat atkreipė dėmesį, kad ekspertizės išvadose nurodoma, jog bendrovės turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 521 151 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sudarė tik 12 283,05 Eur, taigi teiginiai apie sunkią Bendrovės padėtį neatitinka tikrovės. Be to, G. M. vadovavimo laikotarpiu bendrovė turėjo net 441 085,36 Lt dydžio reikalavimą į UAB „Meyer & John GmbH & Co. KG“. Pareiga sumokėti mokestines nepriemokas atsirado tik 2014 m. vasario 17 d. VMI priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, be to, paskolų grąžinimo laikotarpiu CK nuostata dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo negaliojo, taigi bendrovė nepažeidė mokėjimų eiliškumo.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą tenkino – pripažino BUAB „Girista“ bankrotą tyčiniu.

11.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

12.       Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, konstatuota:

12.1.                      nagrinėjant bylą pirmą kartą nebuvo nustatytas BUAB „Girista“ konkretus nemokumo momentas (tik nustačius konkretų BUAB „Girista“ nemokumo momentą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų, akcininkų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar UAB „Girista“ bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu);

12.2.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) nemokumo momentą, turėjo išanalizuoti įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi – įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: a) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; b) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; c) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti;

12.3.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) nemokumo momentą, turėjo įvertinti byloje atliktos ekspertizės išvadas;

12.4.                      nagrinėjant bylą pirmą kartą nebuvo nenurodyti konkretūs veiksmai ar neveikimas, kurie lėmė bendrovės bankrotą. Nustatytos byloje aplinkybės, sudarančios tyčinio bankroto požymius, nebuvo susietos su tyčinio bankroto sąvoka, nenustatinėjant priežastinio ryšio tarp tokių aplinkybių ir įmonės nemokumo, t. y. kiek šios aplinkybės turėjo įtakos bendrovės nemokumui ar faktiškai nemokumo būsenoje esančios būklės pabloginimui;

12.5.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) aplinkybes dėl tyčinio bankroto, nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp ekonomiškai nenaudingų sandorių ir bendrovės nemokumo apskritai, ar nenaudingais pripažintais sandoriais buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo;

12.6.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) aplinkybes dėl tyčinio bankroto, netinkamai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su S. M. paskolų suteikimu ir grąžinimu, nesiaiškino, ar paskolų grąžinimo S. M. metu bendrovė turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kokių kitų kreditorių interesai tokiu paskolų grąžinimu buvo pažeisti, ar dėl tokio paskolų grąžinimo UAB „Girista“ tapo nemokia, ar dėl paskolų S. M. grąžinimo žymiai pasikeitė daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą;

12.7.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) aplinkybes dėl tyčinio bankroto, neatliko išsamaus vertinimo, ar dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bei dalies bendrovės dokumentų neperdavimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros; teismas neįvertino teismų praktikoje nurodytais aspektais bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo;

12.8.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) aplinkybes dėl tyčinio bankroto, konstatavęs, kad nėra aišku, ar E. T. buvo perduotos bendrovės rangos, paskolų, darbo sutartys, inventorizacijos aktai, nevertino šių dokumentų neperdavimo įtakos galimybei nustatyti UAB „Girista“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą;

12.9.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) aplinkybes dėl tyčinio bankroto, turi nustatyti ir nurodyti konkrečius atsakingus asmenis už tyčinį bankrotą; šias aplinkybes tinkamai motyvuoti byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis;

12.10.                      pirmosios instancijos teismas, vertindamas (tirdamas) aplinkybes dėl konkrečių atsakingų asmenų už tyčinį bankrotą, išsamiai neišnagrinėjo ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su dokumentų ir turto perdavimu bankroto administratorei, nesiaiškino, kada ir kokius bendrovės dokumentus bei turtą perdavinėjo po G. M. bendrovei vadovavę asmenys;

12.11.                      byloje esant įrodymams, kad G. M. perdavė tam tikrus bendrovės dokumentus ir turtą E. T., būtent E. T. turėtų įrodinėti tolesnį šių dokumentų ir turto perdavimą J. K.

13.       Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 4 d. nutartimi pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartyje nurodytų bylos aspektų, taip pat pateikti visą turimą papildomą informaciją, galinčią turėti reikšmės bankroto pripažinimui tyčiniu (ar jo pareiškimo atmetimui), taip pat pateikti kitus turimus įrodymus dėl konkrečių įrodinėjamų aplinkybių, kurios bus tiriamos bylą nagrinėjant iš naujo pagal Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus.

14.       Pareiškėja nurodė, kad tikslaus bendrovės nemokumo momento nėra galimybės nustatyti, nes bankroto administratoriui nėra perduoti visi įmonės apskaitos dokumentai (dalį jų bankroto administratorė atsiėmė iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT)) ir nėra perduotas įmonės turtas. Jei įmonės valdymo organai nebūtų sudarinėję nenaudingų ir neteisėtų sandorių, apgaulingai tvarkę buhalteriją, siekdami nuslėpti mokėtinus mokesčius, o VMI atlikto patikrinimo metu nebūtų nustačiusi įstatymų pažeidimų ir nuslėptų į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių, įmonei nebūtų kilusi pareiga sumokėti papildomai apskaičiuotus mokesčius.

15.       Pareiškėja pažymėjo, kad daugelį žalingų sandorių su susijusiomis įmonėmis sudaręs ir dalies įmonės turto neperdavęs sekančiam vadovui suinteresuotas asmuo G. M., supratęs, kad nepavyks išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo, atsistatydino iš užimamų direktoriaus pareigų. Bendrovė po G. M. atleidimo jokios veiklos nebevykdė, nebuvo sudaryti sandoriai, priimti nauji darbuotojai, teikiamos privalomosios deklaracijos. Tai, kad per 2,5 mėnesio tris kartus pasikeitė įmonės vadovai (dalyviai), bylos aplinkybių kontekste, patvirtina siekį paslėpti įmonės dokumentus ir turtą. Suinteresuotas asmuo E. T., kuris po G. M. tapo bendrovės vadovu, taip ir nepasirodė bylos nagrinėjime, procesinių dokumentų jam įteikti nepavyksta. Kiti registruoti bendrovės vadovai J. K. ir M. L. buvo įregistruoti, nurodant išgalvotus adresus, įmonės veiklos taip pat nevykdė ir nėra duomenų, kad jie apskritai domėjosi bendrovės veikla.

16.       Byloje buvo atlikta ekspertizė, tačiau net ekspertė nesugebėjo tiksliai atsakyti į visus ekspertizės klausimus, kadangi nėra perduoti visi įmonės dokumentai. Ekspertė negalėjo nustatyti, kokia buvo UAB „Girista“ turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau įmonės balanso duomenys rodė, kad šiai datai įmonės finansinė padėtis jau buvo labai blogoje būklėje. Pagal 2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto 1 614 740 Lt turto (iš jo 372 264 Lt ilgalaikis) ir 1 616 072 Lt per vienerius metus mokėtinų sumų. Per 2012 metus bendrovė patyrė 460 224 Lt nuostolio ir 2012 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki. Atkreipė dėmesį, kad daugiau nei pusę bendrovės 2012 m. gruodžio 31 d. turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos (801 959 Lt), t. y. debitorinės skolos. Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę.

17.       Tai, kad per 2012 metus įmonės finansinė būklė stipriai pablogėjo, turėjo neigiamos įtakos ir 2012 metais sugrąžinta 187 644,81 Eur suma paskolų susijusiam asmeniui – didžiausiai įmonės akcininkei S. M. VMI atlikto bendrovės patikrinimo metu nustatyta, kad 2011 m. sausio 1 d.–2012 m. birželio 30 d. laikotarpiu bendrovei dėl netinkamai vykdomų mokestinių prievolių priskaičiuota 74 242,64 Eur mokestinės nepriemokos. Ekspertizės akte konstatuota, kad bendrovė turėjo ir daugiau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kai buvo grąžinama ši paskola. Tokiu būdu, paskolos grąžinimas S. M. (bendrovės akcininkei) pažeidė mokėjimų eiliškumą. Įtakos bendrovės nemokumui taip pat turėjo bendrovės vadovo G. M. 2011–2012 metais sudaryti žalingi sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“, kadangi šie sandoriai sudaryti tarp juridinių asmenų, kurių vadovai buvo glaudžiai susiję, t. y. UAB „MBH“ dalies sandorių sudarymo metu vadovavo pats bendrovės vadovas G. M. Šie sandoriai buvo nuostolingi bendrovei, be to, VMI per patikrinimą nustatė, kad šie sandoriai vyko kitomis aplinkybėmis, nei atvaizduota apskaitos dokumentuose, arba nevyko apskritai. Bendrovės akcininkai (M. M. ir D. P.), veikdami kaip rūpestingi ir atidūs bendrovės dalyviai, svarstydami bendrovės 2012 m. finansinę atskaitomybę 2013 m. balandžio 29 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, turėjo matyti, kad įmonės finansinė padėtis smarkiai pablogėjo, įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, o įmonės mokėtinos sumos tapo artimos jos turtui, tačiau nei bendrovės akcininkai, nei vadovas nesiėmė jokių būtinų priemonių, o vietoje to ėmėsi forminti perleidimo sandorius asmenims, kurie nei domėjosi bendrovės veikla, nei ją vykdė. Bylos nagrinėjimu metu akcininkai negalėjo paaiškinti, kodėl įmonės vadovu buvo pasirinktas E. T., kas ir kodėl šį asmenį rekomendavo, dėl to darytina išvada, kad įmonės dalyviai, veikdami kartu su įmonės vadovu, elgėsi nesąžiningai ir siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, dirbtinai organizuojant tiek įmonės vadovų, tiek ir įmonės dalyvių kaitą.

18.       Suinteresuotas asmuo S. M. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad paskolų grąžinimo S. M. sieti su tyčinio bankroto požymiais nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo. Grąžinant paskolas įmonės buvo moki ir vykdė veiklą dar mažiausiai metus. Nėra jokio priežastinio ryšio tarp paskolų grąžinimo ir įmonės nemokumo – paskutinis mokėjimas įvyko 2012 m. rugsėjo mėn., o eksperto vertinimu įmonė 2012 m. gruodžio 31 d. buvo moki. Paskolų grąžinimas nepažeidė teisės aktų – paskolų grąžinimo metu jokios teisės normos dėl prievolių įvykdymo eiliškumo neegzistavo. Paskolų grąžinimas nepažeidė jokių kreditorių interesų, nes paskolų grąžinimo S. M. metu nebuvo pradelstų finansinių reikalavimų. Tuo metu vyko du teisminiai ginčai bylose, kuriose teismo sprendimais priteistos sumos jau po paskolų grąžinimo. S. M. nepriėmė jokių sprendimų, kuriais būtų galėjusi daryti įtaką paskolų grąžinimo ar kitų sandorių sudarymo klausimais. Visi veiksmai įrodo, kad akcininkai savo veiksmais siekė užtikrinti nepertraukiamą, netrikdomą įmonės veiklą, apyvartinių lėšų pakankamumą ir stabilų įmonės vystymąsi, kad nebūtų pradelstų atsiskaitytų su kreditoriais. Tuo metu, kai buvo skolinami pinigai įmonei ir kai vyko grąžinimai, negaliojo jokia teisės norma, nustatant atsiskaitymų eiliškumą.

19.       Suinteresuotas asmuo S. M. pabrėžė, kad kasdieninės bendrovės veiklos organizavimas, sprendimų dėl sandorių sudarymo ir mokėjimų priėmimas, yra bendrovės valdymo organo, o ne dalyvių (akcininkų) kompetencija. S. M. niekada nebuvo bendrovės vadove ir nepriiminėjo su įmonės veiklos organizavimu susijusių sprendimų, taip pat neatliko jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių ar galėjusių lemti įmonės nemokumą, akcininkė taip pat neatsakinga dėl bendrovės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, kadangi ji tokios pareigos neturėjo.

20.       Suinteresuotas asmuo G. M. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad visos apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės ne tik, kad nebuvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą, tačiau pareiškėja iki šio momento šių aplinkybių iš viso neįrodinėjo ir neįrodė, apsiribodama tik abstrakčiais teiginiais, o dėl šios priežasties suinteresuotas asmuo neturi objektyvios galimybės atsikirsti į teiginius ir (ar) įrodymus, kurių byloje nėra. Tiek pareiškėja, tiek suinteresuoti asmenys savo pozicijas yra išdėstę procesiniuose dokumentuose, bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmąjį kartą.

21.       Suinteresuotas asmuo G. M. pažymėjo, kad pareiškėja, pateikdama rašytinius paaiškinimus byloje, nenurodė jokių naujų aplinkybių (arba nurodė iš esmės tikrovės neatitinkančias aplinkybes), kurios, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo pateiktus išaiškinimus, leistų padaryti išvadas, kad BUAB „Girista“ bankrotą nulėmė kokie nors suinteresuoto asmens G. M. veiksmai. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad, tik nustačius konkretų BUAB „Girista“ nemokumo momentą, būtų galima analizuoti buvusių vadovų, akcininkų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp jos nemokumo ir jos būklės pabloginimo egzistavimą (neegzistavimą), taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar UAB „Girista“ bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Nepaisant to, pareiškėja nurodė, kad tikslaus bendrovės nemokumo momento nėra galimybės nustatyti, nes bankroto administratorei nėra perduoti visi įmonės apskaitos dokumentai ir nėra perduotas įmonės turtas, dėl to pagal tokią poziciją iš viso nėra galimybės vertinti ir analizuoti buvusių bendrovės vadovų, įskaitant suinteresuotą asmenį G. M., veiksmus ir jų įtaką BUAB „Girista“ nemokumui ir (ar) jos būklės pabloginimui. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, išskyrus niekuo nepagrįstus bankroto administratorės samprotavimus ir deklaratyvius teiginius. Tiek byloje atliktoje ekspertizėje nustatyta ir Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad šioje byloje UAB „Girista“ 2012 m. gruodžio 31 d. dar buvo moki.

22.       Suinteresuotas asmuo G. M. nurodė, kad bendrovė jo vadovavimo laikotarpiu buvo dar moki. Be to, byloje yra duomenų apie 2013 m. liepos 20 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2013/07/20/01, kuria UAB „Girista“ E. T. vadovavimo laikotarpiu perleido 441 085,36 Lt reikalavimą į skolininkę UAB „Meyer & John GmbH & Co.KG“, dėl to šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad G. M. vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo moki. Pareiškėjos teiginius dėl bendrovės 2012 m. gruodžio 31 d. finansinės ataskaitos, kaip įrodymo, patvirtinančio bendrovės smarkų finansinės padėties pablogėjimą, jau paneigė Lietuvos apeliacinis teismas. UAB „Girista“ G. M. vadovavimo laikotarpiu veiklą vykdė sėkmingai, bendrovė buvo moki, dėl to nei faktinio, nei teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo. Suinteresuotas asmuo negali būti atsakingu už po jo bendrovei vadovavusių asmenų veiksmus.

23.       VMI patikrinimo aktas ir VMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir juose nurodytos aplinkybės, kuriomis remiasi bankroto administratorė, neturi prejudicinės galios, taip pat neatitinka tikrovės. Pabrėžė, kad dėl šio mokestinio patikrinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, konstatavus, kad šiuo atveju nėra gauta objektyvių duomenų, patvirtinančių šių sandorių fiktyvumą, todėl nėra galimybės nustatyti visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamų veikų požymių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nurodyti sandoriai buvo fiktyvūs ar suklastoti. Nei vienas iš šių sandorių nebuvo ir nėra pripažintas negaliojančiu (apsimestiniu). Be to, po sudarytų sandorių bendrovė 2012 m. gruodžio 31 d. dar buvo moki ir tai patvirtina tiek ekspertizės aktas, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės. Suinteresuoto asmens vertinimu, nustatant, ar bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, būtina vertinti jau po suinteresuoto asmens G. M. vadovavusių asmenų, t. y. E. T., J. K. ir M. L. veiksmus (neveikimą).

24.       Suinteresuotas asmuo M. M. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad teismas turėtų išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su dokumentų perdavimu tarp įmonei vadovavusių asmenų, aplinkybes, susijusias su įmonei nenaudingais sandoriais, aplinkybes dėl S. M. grąžintos paskolos ir kt. Suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad jis neturi jokių galimybių tokias aplinkybes paaiškinti ir jam jos nėra žinomos. Pažymi ir tai, kad jis buvo mažesnysis bendrovės akcininkas. Esant dviem akcininkams, o vienam jų turint mažiau nei trečdalį akcijų (29 proc. akcijų), akivaizdu, kad jis jokios įtakos akcininkų susirinkimuose priimamiems sprendimams įtakos padaryti negali ir neturėjo lemiamo balso. M. M. įmonės sandorių sudaryme nedalyvavo ir ekspertizės akte konstatuota, kad tam, jog įmonė galėtų sudaryti sandorius, nebuvo reikalingas akcininkų pritarimas. Be to, šioje civilinėje byloje analizuojamų sandorių laikotarpis apima 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. birželio 30 d., tuomet M. M. neturėjo įmonės akcijų ir negalėjo šių sandorių paaiškinti. M. M. šiai įmonei nevadovavo, o būdamas tik dalyviu, neturėjo įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, įskaitant pareigos organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą ar dokumentų perdavimą bankroto administratorei, įmonės turto ir dokumentų perdavimo procesuose nedalyvavo. Suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad jis nėra atlikęs jokių veiksmų, kurių pasėkoje UAB „Girista“ būtų tapusi nemokia, o atsakomybė už tyčinį bankrotą gali kilti tik tiems asmenims, kurie atliko veiksmus, kurie privedė įmonę prie bankroto. Pabrėžė ir tai, kad bankroto administratorės pareiškime taip pat nebuvo nurodyta jokių M. M. atliktų veiksmų, kurie sudarytų pagrindą laikyti jį kaltu dėl įmonės bankroto.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

25.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi BUAB „Girista“ bankrotą pripažino tyčiniu; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

26.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 13 d. iki 2011 m. sausio 19 d. UAB „Girista“ vadovu buvo L. M., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 1 d. – suinteresuotas asmuo G. M., nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. – suinteresuotas asmuo E. T., nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. – suinteresuotas asmuo J. K., nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. – suinteresuotas asmuo M. L. UAB „Girista“ vieninteliu akcininku nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2011 m. birželio 19 d. buvo L. M. Nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 3 d. bendrovės akcininke buvo suinteresuotas asmuo S. M. (nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. jai priklausė 100 proc. UAB „Girista“ akcijų, o nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. liepos 2 d. – 71 proc.), suinteresuotas asmuo M. M. UAB „Girista“ akcininku buvo nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir jam priklausė 29 proc. bendrovės akcijų. Nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. 71 proc. bendrovės akcijų turėjo suinteresuotas asmuo D. P. Nuo
2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. vieninteliu bendrovės akcininku buvo J. K., o nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. – M. L. UAB „Girista“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi. Minėtoje nutartyje tikslus bendrovės tapimo nemokia momentas nenustatytas.

27.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad bankroto administratorei perduota tik dalis BUAB „Girista“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš į bylą pateikto 2013 m. liepos 1 d. UAB „Girista“ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų perdavimo–priėmimo akto matyti, kad suinteresuotas asmuo G. M. perdavė suinteresuotam asmeniui E. T. kasos dokumentus nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., banko sąskaitų išrašus nuo
2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., gaunamas ir išrašomas sąskaitas faktūras, pranešimus apie darbo pabaigią ir priėmimą į darbą socialinio draudimo ataskaitas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., visų sąskaitų apyvartas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., balansus nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ir pelno mokesčių deklaracijas. Į bylą taip pat pateiktas 2013 m. liepos 4 d. UAB „Girista“ įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kokį turtą suinteresuotas G. M. perdavė suinteresuotam asmeniui E. T. Suinteresuotas asmuo E. T. atsiliepime į byloje pateiktus atskiruosius skundus patvirtino, kad bendrovės turtas ir dokumentai jam buvo perduoti, vėliau jis dokumentus ir turtą perdavė suinteresuotam asmeniui J. K.

28.       Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05.77-43 atliko mokesčių mokėtojos UAB „Girista“ patikrinimą, jo pagrindu priėmė 2014 m. liepos 2 d. sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. 0-1296. Patikrinimo akte apskaičiuota bendrovei papildomai 256 417 Lt mokestinė prievolė, iš jos: 193 007 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki
2012 m. birželio 30 d. ir 63 338 Lt pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki
2011 m. gruodžio 31 d. VMI patikrinimo akte nustatytos įvairios aplinkybės:

28.1.                      bendrovė 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. birželio 30 d. laikotarpiu buhalterinę apskaitą tvarkė, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4, 6 ir 12 straipsnių nuostatas t. y. įrašus buhalterinės apskaitos registruose padarė pagal UAB „Litrecas“, UAB „SABVIT“ UAB „MBH“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos ūkinės operacijos realiai įvyko ne tomis aplinkybėmis kaip atvaizduota PVM sąskaitose faktūrose. Dėl to iš dalies patikrinimo metu nebuvo galima nustatyti bendrovės 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. birželio 30 d. laikotarpio ūkinės, finansinės veiklos būklės, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; bendrovės finansinė atskaitomybė už 2011 m. apie ūkinės veiklos pelną, turtą nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį nėra objektyvi ir išsami;

28.2.                      nustatyta, kad bendrovės sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „SABVIT“ ir UAB „MBH“ nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, bet buvo pastovūs ir ilgalaikiai, vykdomi tęstinį laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., bendrovės ir UAB „Litrecas“, UAB „SABVIT“, UAB „MBH“ vadovų santykiai buvo glaudžiai susiję ir paremti tarpusaviu pasitikėjimu. D. P. buvo vadovas UAB „Litrecas“, UAB „SABVIT“ ir UAB „MBH“, kurių vardu išrašytos juridinės galios neturinčios PVM sąskaitos faktūros, apskaitytos bendrovės apskaitoje. Bendrovės vadovas G. M. pateiktame paaiškinime nurodė, kad iš UAB „Litrecas“ nupirko traktorių T-l30, kuris buvo atgabentas D. P. ir stovėjo G. M. nuosavybės teise priklausančioje aikštelėje. Bendrovei 2012 m. gegužės 2 d. – 2012 m. gegužės 31 d. laikotarpiu paskolas teikęs M. M. yra tas pats asmuo, kuriuo pasirašytos paskolos su D. P. sutartimi buvo siekiama pagrįsti D. P. paskolą uždarajai akcinei bendrovei „Litrecas“ prekių įsigijimui iš UAB „GF&C“. D. P. vadovaujamai UAB „SABVIT“ buhalterinės apskaitos paslaugas teikė UAB „TAVO GARANTAS“, kuri šias paslaugas teikė bendrovei. D. P. vadovaujama UAB „Litrecas“ neatlygintinai naudojosi bendrovės sandėliavimo patalpomis adresu Vilnius, Linkmenų g. 17, ir laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. birželio 30 d. buvo bendrovės statybos – darbų subrangovas; bendrovei ir UAB „MBH“ apskaitos paslaugas teikiantys juridiniai vienetai (UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „TAVO GARANTAS“) yra tarpusavyje susiję. D. P. nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. sausio 23 d. dirbo bendrovėje;

28.3.                      konstatuota, kad bendrovės vadovas G. M., veikdamas kartu su D. P., pasinaudodamas D. P. vadovaujamų UAB „Litrecas“, UAB „SABVIT“ ir „MBH“ vardu, turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM ir pelno mokestį, iš anksto žinojo, kad UAB „Litrecas“, UAB „SABVIT“ ir UAB „MBH“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos neatitinka tikrovės ir pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas, bet nepaisant to, jas įtraukė į apskaitos registrus, todėl laikyta, kad bendrovės vadovas G. M. elgėsi nesąžiningai.

29.       Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino Vilniaus apygardos prokuratūros
2015 m. lapkričio 20 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, iš nustatė, kad FNTT 2013 m. vasario 7 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00015-1J pagal nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje,
220 straipsnio 1 dalyje dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo. Tyrimas pradėtas pagal 2013 m. sausio 29 d. VMI pranešimą dėl UAB „Girista“ atsakingų asmenų galimai nusikalstamų veikų. Tyrimas buvo nutrauktas, nesant galimybės nustatyti visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK
220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, kurie būtini, siekiant laikyti asmens padarytą veiką nusikalstama. Pažymėta, kad pritaikius administracinę atsakomybę ir paskyrus atitinkamą sankciją – baudą, baudžiamoji atsakomybė nebegalėjo būti taikoma dėl dvigubo nubaudimo už tuos pačius pažeidimus negalimumo.

30.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 16 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę. Atliktame ekspertizės akte pateiktos šios išvados tiriamaisiais klausimais:

30.1.                      laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. UAB „Girista“ vykdyti ir civilinėje byloje nurodyti sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“ ne visada atitiko pagrindinį įmonės tikslą – pelno siekimą, tai yra dalis sandorių įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi. Dėl informacijos trūkumo negalima nustatyti visos šiais sandoriais įmonei padarytos žalos, tačiau nustatyta, kad pagal 7 sandorius įmonei padaryta 152 487,46 Lt (44 163,42 Eur) žala, neatsižvelgiant į VMI patikrinimo rezultatus ir 256 345,06 Lt (74 242,66 Eur) žala dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių VMI patikrinimo metu, sandorių 919 080,00 Lt (266 183,97 Eur) sumai nepripažinus mokestiniu požiūriu. Bendra ekspertizės metu identifikuota žalos suma sudaro 408 832,52 Lt (118 406,08 Eur);

30.2.                      dėl informacijos trūkumo negalima nustatyti, kokia buvo UAB „Girista“ turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d., vertinant 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės finansinių ataskaitų rinkinio, kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centrui, bei turto įsigijimo sandorių, kurie nėra pagrįsti turinčiais juridinę galią apskaitos dokumentais, duomenis. Įvertinus ekspertizei pateiktą informaciją, kurios pagrindu buvo identifikuota dalis ūkinių operacijų, susijusių su turto įsigijimo iš UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, ir UAB „MBH“ sandoriais bei identifikuotą šio turto padarytą poveikį 2012 m. balanso ataskaitoje
2012 m. gruodžio 12 d. būklei atvaizduotam turtui, tai yra iš UAB „Girista“ balanso ataskaitos eliminavus šių sandorių pagrindu atliktas ir sumine verte identifikuotas ūkines operacijas, įmonės turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d. būklei būtų 187 400 Lt (54 275 Eur) didesnė ir lygi 1 802 140 Lt (521 151 Eur);

30.3.                      UAB „Girista“ pradelsti įsipareigojimai 2012 m. gruodžio 31 d., vertinant kreditorių pateiktus dokumentus buvo lygūs 12 283,05 Eur (42 410,91 Lt);

30.4.                      laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. UAB „Girista“ sudarant sandorius nebuvo reikalingas įmonės akcininkų pritarimas;

30.5.                      M. M. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nedalyvavo UAB „Girista“ sudaromų sandorių svarstyme, priėmime, pasiūlymų dėl sandorių teikime, sandorių pasirašyme ir niekaip kitaip aktyviai, kaip akcininkas, neprisidėjo UAB „Girista“ sudarant sandorius;

30.6.                      M. M. būnant UAB „Girista“ akcininku, jo suteiktos paskolos dalis, lygi 84 100 Lt, buvo kapitalizuota, įsigyjant 841 vnt. 2012 m. rugpjūčio 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu išleidžiamų UAB „Girista“ paprastųjų vardinių akcijų, tai reiškia, kad realiai M. M. piniginės lėšos iš UAB „Girista“ nebuvo išmokėtos.

31.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims nepateikus teismui papildomų įrodymų, kurie galėtų turėti reikšmės vertinant bendrovės nemokumo momentą, bankroto byloje esant konstatuotam bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumui (neperdavimui, dingimui), negalima nustatyti, kada tiksliai bendrovė tapo nemoki. Teismo ekspertizės akte konstatuota, kad 2012 m. gruodžio 31 d. bendrovė dar buvo moki, pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybių nustatyti, nuo kada bendrovė nebevykdė įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kūrė tik nuostolius ir nebuvo perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį. Iš byloje pateiktų atskirų duomenų matyti, kad pirmieji bendrovės įsipareigojimų nevykdymo atvejai pradėjo susidaryti jau nuo 2012 m. rugsėjo mėn. Teismo ekspertizės akte konstatuotos aplinkybės, kad pagal turimus dalinius dokumentus bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2012 m. gruodžio 31 d., buvo lygūs 12 283,05 Eur (42 410,91 Lt). Dauguma bendrovės skolinių įsipareigojimų galutinai susidarė 2013 m. skirtingais laikotarpiais. Byloje taip pat nėra tikslių duomenų, kiek konkrečiai turto bendrovė tuo metu turėjo (t. y. kokia buvo konkreti bendrovės turto sudėtis), kai bendrovėje pradėjo susidaryti šie sisteminiai skoliniai įsipareigojimų nevykdymo atvejai, ar galėjo bendrovė tuo metu atsiskaityti su kreditoriais, nežinomas tikslus likęs bendrovės turtas. Teismo ekspertizės akte pasisakyta tik apie galimą turto vertę 2012 m. gruodžio 31 d. pagal turimus atskirus dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, jog daugiau nei pusę bendrovės turto
2012 m. gruodžio 31 d. sudarė per vienerius metus gautinos sumos (801 959 Lt), t. y. debitorinės skolos. Vadovaujantis teismų praktika, nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę. 2013 m. gruodžio 2 d. mokesčių administratoriaus VMI patikrinimo akte konstatuota, kad bendrovė netinkamai vykdė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. birželio 30 d. laikotarpiu bendrovės ūkinės, finansinės veiklos būklės, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvo apskaičiuota 256 417 Lt mokestinė prievolė, t. y. minėtu laikotarpiu nesumokėtų mokesčių. Taigi, bendrovės vadovui neperdavus bankroto administratoriui bendrovės apskaitos dokumentų, šių dokumentų nepateikus ir teismui, neįmanoma objektyviai nustatyti viso bendrovės turto sudėties (turto likučio) konkrečiais skolų susidarymo laikotarpiais ir konkretaus (tikslaus) nemokumo momento, o galima daryti tik tikėtinas išvadas iš atskirų byloje turimų duomenų dėl aiškiai neapibrėžto bendrovės nemokumo laikotarpio, t. y. kad bendrovės nemokumas susidarė 2013 m. laikotarpiu, tikėtina vėliausiai apie liepos mėn. (kadangi dauguma bendrovės kreditorinių reikalavimų atsirado būtent minėtu laikotarpiu (t. y. atsirado sisteminis prievolių nevykdymas kreditoriams, taip pat oficialiai (mokesčių administratoriaus) nustatytos aplinkybės dėl ženklios bendrovės mokestinės prievolės), taip pat minėtu laikotarpiu buvo atleidžiami visi bendrovės darbuotojai, su kuriais nebuvo atsiskaitoma).

32.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatytas bendrovės nemokumo laikotarpis sutampa su suinteresuoto asmens G. M. valdymo laikotarpio pabaiga (suinteresuotas asmuo bendrovės vadovu buvo nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 2 d.). Nuo
2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. vadovu buvo suinteresuotas asmuo E. T., nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. – suinteresuotas asmuo J. K., nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. – suinteresuotas asmuo M. L. Po suinteresuoto asmens G. M. valdymo laikotarpio (nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 1 d.), vėliau bendrovės vadovais buvo dar 3 asmenys, kurie bendrai bendrovės vadovais iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo buvo vos kelis mėnesius. Byloje nėra duomenų, kad po suinteresuoto asmens G. M. valdymo laikotarpio, bendrovė būtų toliau vykdžiusi kokią nors bendrovės įprastą veiklą, priešingai – 2013 m. liepos mėn. pradžioje prasidėjo iš esmės visų bendrovės darbuotojų atleidimai ir neatsiskaitymai net su atleistais bendrovės darbuotojais, prasidėjo nuolatinė vadovų ir akcininkų kaita, t. y. faktiškai bendrovė nustojo vykdyti veikla kartu su suinteresuoto asmens G. M. išėjimu iš bendrovės, o šio suinteresuoto asmens valdymo baigimo laikotarpis susijęs su bendrovės nustatytu nemokumo momentu.

33.       Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nors suinteresuotas asmuo E. T. raštu teismui pripažino, jog buvo gavęs iš G. M. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir turtą, tačiau tolimesnis visų bendrovės apskaitos dokumentų ir turto likimas nėra aiškus. Bankroto administratorei nebuvo perduoti visi įmonės apskaitos dokumentai (dalį jų bankroto administratorius gavo tik iš FNTT), taip pat nėra perduotas likęs įmonės turtas, kuris nėra aiškus. Suinteresuoti asmenys E. T., J. K. ir M. L. iš esmės nesidomėjo šiuo teisminiu procesu, neatsiminėjo jiems siunčiamų procesinių dokumentų, paskutinių dviejų vadovų gyvenamosios vietos nurodytos užsienyje.

34.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos duomenų visumą, darė išvadą, kad suinteresuotas asmuo G. M., žinodamas tokią bendrovės finansinę padėtį, kuri nesusidarė staiga, žinodamas aplinkybes apie atliekamą detalų bendrovės atliekamą mokestinį patikrinimą, žinodamas visus bendrovės kreditorius ir įsipareigojimus, žinodamas aplinkybes, jog bendrovės finansinė padėtis tapo tokia, kad bendrovė negali atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet ir su darbuotojais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o nustojo vadovauti bendrovei ir faktiškai nemokios be darbuotojų bendrovės valdymas buvo perduotas suinteresuotam asmeniui E. T., kuris, kaip vėliau paaiškėjo, netęsė (negaivino) bendrovės veiklos (nesidomėjo bendrovės veikla ir šios bylos procesu) ir netrukus bendrovės valdymas buvo perduotas dar kitiems asmenims, gyvenantiems užsienyje, kurių surasti iki šiol nepavyko. Teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma, tokie suinteresuoto asmens G. M. veiksmai (neveikimas) ir kitų suinteresuotų asmenų E. T., J. K., M. L. veiksmai (neveikimai) tikėtinai sudarė sąlygas pradingti didžiajai daliai bendrovės apskaitos dokumentų (kartu objektyviai neleido išsiaiškinti visą faktinę bendrovės finansinę padėtį konkrečiais laikotarpiais), nes jeigu suinteresuotas asmuo G. M. (dar jo valdymo laikotarpiu bendrovei tapus nemokiai) būtų kreipęsis savalaikiai į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tuomet visi bendrovės apskaitos dokumentai ir paaiškėjęs likęs bendrovės turtas būtų perduoti bankroto administratoriui, o ne asmenims, kurie tikėtinai (pagal bylos įrodymų ir duomenų visumą, šių asmenų aktyvumą procese) turėjo kitų tikslų, nei bendrovės valdymas.

35.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl suinteresuotų asmenų G. M., E. T., J. K., M. L. veiksmų ir neveikimo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto sudėties, įsipareigojimų dydžio ar kitų reikšmingų šiai bylai duomenų aktualiais ginčo laikotarpiais. Šie asmenys sudarė esmines kliūtis identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, tikslų nemokumo terminą ir kitas svarbias bankroto procese, tiek bankroto administratorės įrodinėjamas, tiek teismo nustatinėjamas aplinkybes, pvz., sutrukdė nustatyti aplinkybes, ar nustatyti nenaudingi vadovo G. M. valdymo laikotarpiu atlikti bendrovės sandoriai buvo teisėti (būtent ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl duomenų trūkumo), ar jie buvo pagrindinė priežastis dėl tolimesnio atsiradusio bendrovės nemokumo, ar nebuvo kitų veiksmų, kurie galėjo įtakoti bendrovės privedimą prie nemokumo. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų ir turto neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Suinteresuoti asmenys J. K. ir M. L. šių priežasčių visai nenurodė ir neįrodinėjo (kaip minėta, visai nesidomėjo šiuo teisminiu procesu), E. T. taip pat nebuvo aktyvus šiame procese ir tik abstrakčiai raštu nurodė, kad visą bendrovės turtą ir apskaitos dokumentus iš G. M. gavo bei perdavė J. K. (nors tokių įrodymų nėra, tik pačio suinteresuoto asmens rašytinis patvirtinimas), o G. M., nors byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie bendrovės apskaitos dokumentų ir turto perdavimą E. T., tačiau byloje nustatyta, kad E. T. perėmė iš G. M. nemokios bendrovės valdymą ir faktiškai jokios bendrovės veiklos ir vadovo pareigų nevykdė (byloje nėra priešingų įrodymų) bei šį valdymą netrukus perdavė užsienyje gyvenantiems asmenims. Šie bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir likęs įmonės turtas turėjo būti perduoti bankroto administratoriui ir tai turėjo padaryti bendrovės vadovas G. M., kuris turėjo savalaikiai, savo valdymo laikotarpiu (kai bendrovė jau tapo nemoki jo valdymo laikotarpiu) kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Dėl šio G. M. neveikimo, didžioji dalis bendrovės apskaitos dokumentų faktiškai dingo (buvo neperduota bankroto administratoriui), paskutinis nurodytas bendrovės vadovas jokių dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavė (iš esmės šių bendrovės apskaitos dokumentų likimas liko nežinomas), dėl to tokie visų šių keturių asmenų, buvusių bendrovės vadovų, veiksmai (neveikimas) dėl byloje nustatytų aplinkybių visumos laikytini sąmoningais ir tyčiniais, ruošiantis bendrovės tyčiniam bankrotui.

36.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad bendrovės akcininkai taip pat prisidėjo prie byloje nustatyto tyčinio bankroto ir yra atsakingi. Iš esmės visi akcininkai (S. M., M. M., D. P., J. K. ir M. L.) turėjo žinoti apie bendrovės finansinę padėtį. S. M. nuolat teikė bendrovei tam tikrais laikotarpiais paskolas, taip pat susigrąžindavo dalį paskolų, buvo susijusi su bendrovės vadovu, t. y. aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje, dėl to apie tolydžiai (sistemingai) blogėjančią bendrovės finansinę padėtį ir bendrovės nemokumą jai neabejotinai turėjo būti žinoma. Taip pat šios aplinkybės turėjo būti žinomos akcininkui M. M., kuris buvo akcininku bendrovei esant nemokiai (iki 2013 m. rugpjūčio 29 d.), ar kitiems nurodytiems akcininkams, kurie tapo bendrovės akcininkais (dalis jų tapo ir vadovais) bendrovei jau tapus nemokiai. Vertinant protingo žmogaus požiūriu, būsimi akcininkai, pirkdami bendrovės akcijas, turėjo susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Priešingu atveju, sandorio negalima būtų pagrįsti verslo logika, nes tapimas bendrovės akcininku laikytinas nekasdieniu sprendimu, daromas apgalvotai ir siekiant finansinės naudos. Teismui nenurodytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių D. P., J. K. ir M. L. tapo nemokios bendrovės akcininkais. Atkreiptinas dėmesys į svarbią detalę, kad D. P. buvo minimas tiek mokesčio administratoriaus patikrinimo akte, tiek prokuratūros nutarime nutraukiant ikiteisminį tyrimą. Šis asmuo buvo UAB „Litrecas“ akcininku (direktoriumi), UAB „Sabvit“ akcininku (direktoriumi) ir vykdė byloje minimus sandorius su UAB „Girista“, kurių dalis pripažinta kaip nenaudingų bendrovei ir padariusių nuostolių. Taigi, tokia akcininkų kaita nepateisinama jokia verslo logika, priešingai, matomi įtartini ryšiai ir tikėtinas suinteresuotumas tapti akcininkais ne dėl verslo vystymo, o siekiant kitų tikslų. Taip pat suinteresuotas asmuo M. M., nurodydamas, kad buvo mažesnysis bendrovės akcininkas, neturėjęs jokios įtakos bendrovėje, nepagrindė aplinkybių, kad jis būtų stengęsis atlikti bent kokius veiksmus, žinant, kai bendrovė yra nemoki.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

37.       Suinteresuotas asmuo M. M. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – BUAB „Girista“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu M. M. atžvilgiu atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1.                      Pareiškėja jokių netinkamų akcininko M. M. veiksmų bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, o savo poziciją iš esmės grindė prielaidomis ir svarstymais.

37.2.                      Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, atkreipė dėmesį, kad M. M. turėjo tik 29 proc. įmonės akcijų, o tam, kad bendrovė galėtų sudaryti sandorius, akcininkų pritarimas nebuvo būtinas, M. M. nebuvo akcininku, kai buvo sudarinėjami kaip nenaudingi bendrovei pripažinti sandoriai. Apeliacinio teismo nuomone, tokiame kontekste, esant pagrindui UAB „Girista“ bankrotą pripažinti tyčiniu, M. M. nebūtų jokio teisinio pagrindo pripažinti už tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu.

37.3.                      Skundžiamoje nutartyje buvo tik lakoniškai pažymėta dėl M. M. galbūt turimos informacijos apie įmonės blogą finansinę būklę, veiksmų nesiėmimą, taip pat įmonės vadovų ir akcininkų kaitą.

37.4.                      M. M. būnant akcininku pasikeitė tik vienas įmonės vadovas. Taip pat M. M. savo turimas akcijas pardavė vieną kartą, vienam asmeniui. Duomenys apie pasikeitusius akcininkus registruoti įstatyme nustatyta tvarka. Iš skundžiamos nutarties turinio netiesiogiai reikėtų suprasti, kad M. M. turėjo pasirūpinti, kaip jo akcijų pirkėjas įgyvendins savo teises. Tačiau tokios pareigos akcijų pardavėjui įstatymas nenumato. Ne įmonės akcijų pardavimas lemia blogą įmonės valdymą, neatsiskaitymą su kreditoriais, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, įmonės padėties pabloginimą, mokestinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą, netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą ar pan., o konkretūs veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvardijo. Šių veiksmų teismas nesiejo su M. M., nenurodė, kad jis būtų atsakingas už blogą įmonės valdymą, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, mokestinių prievolių nevykdymą ar pan., todėl suinteresuotas asmuo negali būti atsakingas tik dėl to, kad priėmė sprendimą parduoti turimas įmonės akcijas.

38.       Suinteresuotas asmuo G. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria G. M. nurodytas kaip atsakingas už BUAB „Girista“ tyčinį bankrotą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1.                      Vilniaus apygardos teismas, remdamasis vien tik, kaip nurodo pats teismas, tikėtina prielaida, pagal kurią bendrovės nemokumas susidarė 2013 m. laikotarpiu, tikėtina vėliausiai liepos mėn., toliau nutartyje spręsdamas dėl BUAB „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir spręsdamas dėl atsakingų už bankrotą asmenų, spręsdamas dėl priežastinio ryšio ir kitų klausimų, visas kitas išvadas grindė būtent šia prielaida, o ne konkrečiu nemokumo momentu, kurį būtina nustatyti tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas įmonės tikėtiną nemokumą siejo su aplinkybėmis, kurios net nebuvo vertinamos pripažįstant bendrovės bankrotą tyčiniu ir pats teismas šių aplinkybių nevertino, kaip tyčinio bankroto požymių.

38.2.                      Skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės, kuriomis vadovaujantis buvo sprendžiama dėl įmonės nemokumo momento, atsirado jau po G. M. atleidimo iš direktoriaus pareigų: pvz., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimas dėl nesumokėtų įmokų; nurodomi Valstybinės darbo inspekcijos sprendimai ar 2013 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-21939-235/2013 pagal UAB „Kurt Koenig statybinės mašinos“, kuriuo buvo priteista 10 000 Lt bauda.

38.3.                      Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktos 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2013/07/20/01, BUAB „Girista“ E. T. vadovavimo laikotarpiu, t.y.
2013 m. liepos 20 d. perleido 441 085,36 Lt dydžio reikalavimą į skolininką
UAB „Meyer & John GmbH & Co. KG“. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad G. M. vadovavimo laikotarpiu neturėjo jokių finansinių sunkumų ir buvo moki, todėl suinteresuotas asmuo G. M. net neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ir, atitinkamai, nėra jokio pagrindo svarstyti, kad kokie nors suinteresuoto asmens G. M. veiksmai galėjo lemti bendrovės bankrotą. E. T. vadovavimo laikotarpiu perleistos reikalavimo teisės į skolininką UAB „Meyer & John GmbH & Co. KG“ net keliolika kartų viršija Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodytus kreditorių reikalavimus.

38.4.                      E. T. vadovavimo laikotarpiu BUAB „Girista“ ne tik perleido reikalavimą, bet ir išrašė sąskaitas, kas savo ruožtu paneigia teismo teiginius, kad nėra duomenų, jog po suinteresuoto asmens G. M. valdymo laikotarpio, bendrovė būtų toliau vykdžiusi kokių nors bendrovės įprastų veiklų.

38.5.                      Būtent E. T., kuris byloje neįrodė ir neįrodinėjo tolesnio bendrovės dokumentų ir turto perdavimo, bei po jo bendrovės vadovo pareigas ėję J. K. ir M. L. laikytini atsakingais už bendrovės bankrotą, o ne suinteresuotas asmuo G. M., kuris absoliučiai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

38.6.                      G. M. 2013 m. liepos 1 d. buvo atstatydintas iš direktoriaus pareigų ne dėl pirmosios instancijos teismo vien tik prielaidomis grįstų argumentų, t. y. dėl to, kad bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, bet dėl savo sveikatos būklės.

38.7.                      VMI Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo priimtas 2014 m. vasario 17 d., t. y. praėjus daugiau negu trims mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo
(2013 m. gruodžio 11 d.). Šios aplinkybės savo ruožtu neabejotinai patvirtina, kad ne VMI atliktas mokestinis patikrinimas ir jo rezultatai nulėmė UAB „Girista“ bankrotą.
2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Girista“ turto vertė buvo 1 802 140 Lt , o įsipareigojimai tik 42 410,91 Lt. Net ir tuo atveju, jeigu vadovautis VMI patikrinimo aktu, paskaičiuota bendra mokestinė prievolė 256 417 Lt sumai neturi jokios reikšmės UAB „Girista“ mokumo rodikliui vertinant tai, kad bendrovės turtas 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 1 802 140 Lt, t. y. bendrovės turtas papildomai paskaičiuotą mokestinę prievolę viršijo daugiau nei septynis kartus.

38.8.                      Nutraukiant ikiteisminį tyrimą 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimu buvo konstatuota, kad, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu atliktus procesinius veiksmus bei jų rezultatus, nėra gauta objektyvių duomenų, patvirtinančių sandorių fiktyvumą.

38.9.                      Visos UAB „Girista“ vykdytos ūkinės operacijos buvo realios ir vyko būtent taip, kaip ir buvo nurodyta PVM sąskaitose faktūrose (sandoriai nėra pripažinti negaliojančiais civilinės teisės numatytais pagrindais ar pripažinti suklastotais baudžiamosios teisės prasme).

38.10.                      Teismas ignoravo suinteresuoto asmens argumentus, kad teismo posėdyje apklausta ekspertė A. L. patvirtino, jog, atlikdama ekspertize, kiekviena operaciją (PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ir kt.) naudingumo bendrovei požiūriu vertino atskirai ir suminės naudos neskaičiavo bei nevertino. Akivaizdu, kad toks skaičiavimas ir vertinimas laikytinas ydingu, kadangi iškreipia pačią sudaromų komercinių sprendimų priėmimo esmę (pvz., tik visumos pagal statybos rangos sutartį atliktų darbų ir už juos gautų sumų, o ne kiekvienos sąskaitos atskirai, vertinimas atspindi sandorio naudingumą/nenaudingumą bendrovės atžvilgiu).

39.       Suinteresuotas asmuo S. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria S. M. nurodyta kaip atsakinga už BUAB „Girista“ tyčinį bankrotą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

39.1.                      Siekiant paneigti ribotos akcininko atsakomybės prezumpciją, pirmiausiai teismas turi nustatyti juridinio asmens dalyvių nesąžiningus veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės, t. y. turi būti nustatyti ir konkretūs akcininkų nesąžiningi veiksmai, ir jų priežastinis ryšys su juridinio asmens negalėjimu atsiskaityti. S. M. 2013 metais turėjo pareigą tvirtinti 2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, o iš jų pagrįstai sprendė, kad įmonė yra moki. S. M. buvo juridinio asmens dalyvė, o ne vadovė, todėl nei tiesiogiai, nei netiesiogiai įmonės veiklos neorganizavo. Tiek už įmonės veiklos organizavimą, tiek už buhalterinės apskaitos vedimą atsako vadovas.

39.2.                      S. M. iki pat savo akcijų pardavimo buvo įsitikinusi, kad įmonė veikia stabiliai, kadangi įmonė veiklą vykdė realiai: turėjo galiojančių ir vykdomų rangos sutarčių, darbuotojų ir turto.

39.3.                      Būsimas akcininkas D. P., pirkdamas akcijas, turėjo susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, vadinasi aplinkybė, kad po to jis nutarė jas pirkti, kaip tik ir patvirtina, jog įmonės būklė atitiko už akcijas mokamą kainą ir įmonės būklė buvo tokia, kuri, naujo pirkėjo akimis, galėjo atnešti naujam akcininkui naudą, o tai tuo pačiu reiškia, kad S. M. tuo metu pardavė mokios įmonės akcijas.

39.4.                      Net jeigu būtų pagrindas konstatuoti, kad įmonė buvo nemoki 2013 m. liepos mėn. ir tuo laikotarpiu nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti, ar tai lėmė jau nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą, nes vien vėlesnis kreipimasis savaime nereiškia nei tyčinio bankroto požymio buvimo, nei asmens, nesikreipusio, atsakomybės. Jeigu nuo teismo nustatyto tikėtino nemokumo momento 2013 m. liepos mėn. neatsirado naujų kreditorių, tai kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. gruodžio mėn. nelaikytinas esmingai prisidėjusiu prie įmonės mokumo pabloginimo, todėl S. M. kaip akcininke savo veiksmais nesukėlė jokių pasekmių ir nelėmė įmonės padėties bloginimo – nuo 2013 m. liepos 4 d. ji jau nebebuvo akcininke ir nurodytos pareigos nebeturėjo. Iš įmonės S. M. pasitraukė dėl G. M. sveikatos būklės.

40.       Suinteresuotas asmuo E. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

40.1.                      Suinteresuotas asmuo E. T. UAB „Girista“ vadovu buvo labai trumpai – pasikeitus akcininkui buvo atleistas. Kai pradėjo darbą, bendrovė veikė normaliai, jokių didelių problemų nebuvo nei su piniginėmis lėšomis, nei su darbais.

40.2.                      Suinteresuotas asmuo nurodo nieko tyčia nedaręs, kad bendrovė bankrutuotų. Visi dokumentai buvo tvarkingi, viską, ką gavo iš G. M., paliko naujam savininkui. Ir dokumentai, ir turtas buvo perduoti. Suinteresuotas asmuo buvo samdomas direktorius ir tuo laikotarpiu vykdė senas sutartis, derėjosi, ieškojo naujų objektų. Netikėtai pasikeitus akcininkams, buvo nuspręsta suinteresuotą asmenį atleisti, bet jokių pretenzijų niekas neturėjo. Visą bendrovę, dokumentus ir turtą perdavė naujam savininkui J. K.

41.       Atsiliepime į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus pareiškėja BUAB „Girista“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto vizija“, prašo atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

41.1.                      Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė ne pavienius suinteresuotų asmenų veiksmus, kurie buvo nenaudingi įmonei, ne suinteresuotų asmenų verslo nesėkmę, o suinteresuotų asmenų kryptingą ir sistemingą veikimą, siekiant privesti įmonę prie bankroto ir išvengti atsiskaitymų su kreditoriais. Skundžiama nutartis yra išsami, motyvuota, joje įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo konstatuotos aplinkybės.

41.2.                      Bendrovės valdymo organams ir dalyviams (pvz. dokumentus mokestiniam tyrimui siųsdavo įmonės vienintelė akcininkė – bedrovės vadybininkė S. M.) žinant apie atliekamą VMI patikrinimą, žinant, kad įmonėje patikrinimo laikotarpiu buvo sudarinėjami žalingi, nepagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais sandoriai, turėjo ir galėjo suprasti, jog įmonei bus priskaičiuoti papildomi mokesčiai už 2011–2012 metus bei taikomos mokestinės sankcijos, t. y. bendrovės reali finansinė padėtis yra dar blogesnė, nei atsispindi 2012 m. gruodžio 31 d. balanse. 2012 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto iš viso už 1 614 740 Lt (801 959 Lt sumą sudarė debitinės skolos). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 616 072 Lt, bendrovė per 2012 metus veikė nuostolingai ir patyrė 460 224 Lt nuostolį.

41.3.                      Bendrovės akcininkai, veikdami, kaip rūpestingi ir atidūs bendrovės dalyviai, jau svarstant 2012 metų bendrovės finansinę atskaitomybę akcininkų susirinkime turėjo matyti, jog įmonės finansinė padėtis smarkiai pablogėjo, įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, o 2012 m. gruodžio 31 d. datai (vėliausiai 2013 m. liepos mėn., kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas) bendrovė buvo nemoki. Bendrovės akcininkams bendrovės nemokumas buvo (turėjo būti žinomas), kaip ir aplinkybė, kad bendrovės kapitalas tapo neigiamu. Tačiau akcininkai vietoje priemonių įmonės mokumo atstatymui, ėmėsi nemokios įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sandorių, kuomet po jų sekantys
vadovai / akcininkai netgi nesiekė vykdyti įmonės veiklos, jos nevykdė, įmonės veikla apskritai nesidomėjo. Tokius bendrovės akcininkų veiksmus teismas pagrįstai konstatavo kaip prieštaraujančius verslo logikai ir protingo žmogaus elgesio modeliui, o akcininkų ir vadovų kaitą įvertino kaip siekį išvengti atsakomybės dėl bendrovės privedimo prie tyčinio bankroto ir atsakomybės prieš kreditorius.

41.4.                      Nors M. M. atskirajame skunde nurodo, kad jis buvo mažesnis akcininkas, todėl negalėjo turėti realios įtakos akcininkų susirinkime, tačiau Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta akcininko pareiga nenurodo, kokį minimalų akcijų skaičių turi turėti įmonės dalyvis, kad jam kiltų pareiga teikti pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo esant nemokumo būsenai. Taip pat M. M. nepateikė duomenų, kad jis bandė naudotis kitomis akcininko teisėmis, kurioms realizuoti jam nepakako turimų akcijų skaičiaus.

41.5.                      E. T. vardu surašyti dokumentai yra visiškai neinformatyvūs, surašyti neaiškiomis aplinkybėmis ir nesant galimybės tinkamai identifikuoti pasirašiusio asmens. Tai, ar iš tiesų E. T. pasirašė šiuos dokumentus, kelia pagrįstų abejonių, kadangi procesinių dokumentų jam nepavykdavo įteikti, be to žyminis mokestis sumokėtas per Perlo terminalą, kuriame bet kas gali atlikti mokėjimą, neidentifikuojant mokėtojo.

41.6.                      Kiti registruoti bendrovės vadovai ir akcininkai – J. K. ir M. L. buvo įregistruoti nurodant išgalvotus adresus, taip pat nevykdė jokios įmonės veiklos nevykdė ir nėra duomenų, kad jie būtų domėjęsi įmonės veikla ir / ar kad jiems būtų perduota nors dalis įmonės dokumentų ar turto.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

43.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Ginčo atveju sprendžiant dėl UAB „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu taikytina iki
2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ redakcija. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ nuostatos dėl tyčinio bankroto tiesiogiai netaikytinos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai buvo iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje iš dalies aktuali ir taikant ĮBĮ 20 straipsnį suformuluota teismų praktika, nustatant tyčinio bankroto požymius.

44.       Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusios ĮBĮ redakcijos 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta kreditorių, kurių reikalavimus patvirtino teismas, teisė kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Pagal ĮBĮ 20 straipsnį, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tyčinio bankroto sąvoka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje buvo apibrėžta kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Šioje teisės normoje nebuvo nurodyta aplinkybių, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Kriterijai, kuriais remiantis galėjo būti konstatuojamas įmonės tyčinis bankrotas, buvo formuojami kasacinio teismo praktikos.

45.       Kasacinio teismo praktikoje esminis tyčinio bankroto elementas yra įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

46.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje
Nr. 2-136-381/2021 ir Nr. 2-137-381/2021, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kad būtų galima įvertinti tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką įmonės bankrotui. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad tik nustačius konkretų BUAB „Girista“ nemokumo momentą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų, akcininkų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar UAB „Girista“ bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

47.       Nagrinėjamu atveju matyti, kad nors byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudarytos sąlygos pateikti turimus duomenis ir paaiškinimus dėl įmonės nemokumo momento bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, tačiau teismui jokių papildomų įrodymų, kurie galėtų turėti reikšmės vertinant bendrovės nemokumo momentą, pateikta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pastebėjo pirmosios instancijos teismas, bankroto byloje nesant esminių bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų (jų neperdavus bankroto administratorei), negalima objektyviai nustatyti, kada UAB „Girista“ faktiškai tapo nemoki.

48.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš esmės be pagrindo iš fragmentiškų byloje esančių įmonės veiklos dokumentų siekė padaryti išvadą apie įmonės turtą ir kitus nemokumo momentui nustatyti aktualius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net byloje atliktoje teismo ekspertizėje pažymima, kad ekspertizei pateiktų bylos duomenų nepakanka suformuluoti vienareikšmiškus atsakymus į ekspertei užduotus klausimus dėl UAB „Girista“ finansinės padėties ginčo laikotarpiu. Ekspertizės akte nurodyta, kad dėl informacijos trūkumo negalima nustatyti, kokia buvo UAB „Girista“ turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d., vertinant 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės finansinių ataskaitų rinkinio, kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centrui, bei turto įsigijimo sandorių, kurie nėra pagrįsti turinčiais juridinę galią apskaitos dokumentais, duomenis.

49.       Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į aktualią teismų praktiką, kurią akcentavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo – nustačius netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ar buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimą bankroto administratoriui, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-102-219/2019). Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis minėtu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

50.       Šiuo atveju bylos duomenų visuma ir teismo ekspertizės išvados patvirtina, kad objektyviai įvertinti įmonės turto struktūros, turto kaitos ir kitų aktualių duomenų, būtinų įmonės nemokumo momentui ir galimam tyčiniam privedimui prie bankroto konkrečiais žalingais įmonei veiksmais nagrinėjamu atveju yra neįmanoma. Fragmentiškų įmonės finansinės atskaitomybės duomenų nepakanka padaryti įrodymais pagrįstoms išvadoms dėl UAB „Girista“ tyčinio bankroto kitais pagrindais negu buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimu bankroto administratoriui (CPK 185 straipsnis).

51.       Antai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad daugiau nei pusę bendrovės turto 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė per vienerius metus gautinos sumos (801 959 Lt), t. y. debitinės skolos. Šio turto pirmosios instancijos teismas neįskaitė į įmonės turto realią vertę, nes nebuvo įrodytos realios galimybės atgauti debitorių skolas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kuri suformuota bylose dėl bankroto bylų iškėlimo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo
2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Nurodytą teismų praktiką derėtų atriboti nuo šios bylos, nes bylų faktinės aplinkybės esmingai skiriasi – keliant bankroto bylą, egzistuoja subjektas (įmonė, kuriai keliama bankroto byla, bei jos valdymo organai), kuriam tenka pareiga įrodyti įmonės debitinių skolų realumą. Be to, bankroto bylos iškėlimo metu duomenys apie debitines skolas paprastai būna aktualūs. Šiuo atveju ne tik neegzistuoja realus subjektas, į kurį turėtų (galėtų) būti nukreipta pareiga įrodyti debitinių skolų realumą arba apskritai pateikti įmonės aktualius finansinius dokumentus (paskutinis įmonės vadovas yra nepasiekiamas), bet ir debitinės skolos, kurias pirmosios instancijos teismas retrospektyviai vertino, būtų susidariusios mažiausiai prieš 8 metus. Tuo labiau kad šiuo atveju yra tiesioginių indikacijų, jog UAB „Girista“ debitinės skolos buvo realios. Antai, nei pirmosios instancijos teismas, nei ieškovė nepaneigė ir apskritai neatsižvelgė į 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria tuometinis įmonės vadovas E. T. perleido 441 085,36 Lt finansinį reikalavimą. Taigi didesne dalimi debitinių skolų buvo realiai disponuojama.

52.       Pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonė tikėtinai faktiškai nemoki tapo vėliausiai
2013 m. liepos mėn. yra per daug abstrakti ir neatitinka nemokumo momentui keliamo tikslumo reikalavimo. Kaip jau minėta, o tai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, byloje apskritai nėra galimybės objektyviais duomenimis nustatyti, kada įmonė tapo nemoki dėl to, kad paskutinis įmonės vadovas nėra perdavęs pagrindinių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. 2021 m. sausio 21 d. nutartimi, priimta civilinėse bylose Nr. 2-136-381/2021 ir
Nr. 2-137-381/2021, buvo nurodyta ištirti bylos duomenis ir įvertinti galimybę iš jų nustatyti nemokumo momentą. Pirmosios instancijos teismas šią dalį iš esmės tinkamai įvykdė – įvertino visus bylos duomenis, suteikė šalims galimybę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl įmonės nemokumo momento, kuria šalys pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo akivaizdu, kad iš bylos duomenų objektyvios išvados apie tikslų UAB „Girista“ nemokumo momentą, o tuo labiau – nemokumo priežastis, padaryti nebuvo galimybės.

53.       Nors išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese galima daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą), tačiau šiuo atveju bylos duomenų nepakanka padaryti išvadai apie konkretų ir ankstesnį įmonės nemokumo momentą, negu buvo iškelta bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius, kad įmonės buhalterinės apskaitos duomenys yra paslėpti arba sunaikinti, restrospektyvi analizė pagal turimus fragmentiškus duomenis nėra nei perspektyvi, kaip rodo bylos duomenys, nei sąžininga suinteresuotų asmenų teisminės gynybos atžvilgiu. Šiuo atveju vienintelis iš visų buvusių įmonės vadovų byloje dalyvauja tik G. M., nors po jo buvo dar trys įmonės vadovai, iš kurių tik vienas (E. T.) patvirtino, kad visi įmonės dokumentai jam buvo perduoti. Tokiu atveju, neišsaugojus įmonės buhalterinės apskaitos ir teismui darant apibendrintas išvadas pagal fragmentiškus ir nenuoseklius bylos duomenis, vadovas, kuris tinkamai įgyvendino pareigą perduoti įmonės buhalterinę apskaitą, iš esmės netenka realios galimybės atsikirsti, nes jis nebedisponuoja įmonės buhalterine apskaita. Tai savo ruožtu prilygsta contra spoliatorem prezumpcijos taikymui asmeniui, kuris net negali būti įpareigotas pateikti atitinkamus duomenis, sudarančius galimybę spręsti dėl tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.

54.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tikėtino įmonės nemokumo momento 2013 m. liepos mėnesį, neįvertino visų bylos duomenų. Teismas nurodė, kad bendrovės nemokumas susidarė 2013 m. laikotarpiu, tikėtina vėliausiai apie liepos mėn. (kadangi dauguma bendrovės kreditorinių reikalavimų atsirado būtent minėtu laikotarpiu (t. y. atsirado sisteminis prievolių nevykdymas kreditoriams, taip pat oficialiai (mokesčių administratoriaus) nustatytos aplinkybės dėl ženklios bendrovės mokestinės prievolės), taip pat minėtu laikotarpiu buvo atleidžiami visi bendrovės darbuotojai, su kuriais nebuvo atsiskaitoma). Šie pirmosios instancijos teismo motyvai iš dalies yra teisingi, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, o tai pagrįstai akcentuoja ir suinteresuotas asmuo G. M., 2013 m. liepos mėnesį dar buvo sudaromi sandoriai (pvz. 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis), o E. T. atskirajame skunde nurodo toliau vykdęs senas įmonės sutartis. Tolesnį veiklos vykdymą iš dalies indikuoja ir 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitų faktūrų išrašymas. Kita vertus, net šių duomenų kontekste akivaizdu, kad įmonės veikla ir jos mąstai neabejotinai pakito. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad J. K. ir M. L. valdymo laikotarpiu jau nebėra nė vieno įrodymo, jog įmonė šiuo laiku realiai vykdė veiklą.

55.       Vis tik, nurodytų bylos duomenų visetas rodo tai, kad G. M. valdymo laikotarpiu įmonė veiklą vykdė įprastai ir nė vieno iš teismo nurodytų požymių apie veiklos sutrikimus šio suinteresuoto asmens valdymo laikotarpiu nebuvo. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad įmonės veikla pradėjo trikti po esminių jos valdymo pokyčių: nuo 2013 m. liepos 2 d. įmonei ėmėsi vadovauti E. T., o nuo 2013 m. liepos 4 d. (iki 2013 m. rugpjūčio 29 d.) pasikeitė kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas – 71 proc. bendrovės akcijų turėjo suinteresuotas asmuo D. P.

56.       Tokiame kontekste neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvados, kad E. T. perėmė iš G. M. nemokios bendrovės valdymą ir faktiškai jokios bendrovės veiklos ir vadovo pareigų nevykdė bei šį valdymą netrukus perdavė užsienyje gyvenantiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra nustatyta įmonės turto struktūra 2013 m. liepos 2 d., nėra nustatyta, kaip ji kito, todėl faktas, kad G. M. perdavė E. T. valdyti jau nemokią įmonę, yra neįrodytas, o tikrosios bankroto priežastys nagrinėjamu atveju ir apskritai patikimai negali būti nustatytos. Nėra pagrįsti ir pirmosios instancijos teismo motyvai, kad suinteresuotam asmeniui G. M. buvo naudingos aplinkybės, kad faktiškai nemokios bendrovės apskaitos dokumentai (tarp kurių yra dokumentai apie nenaudingus jo sudarytus sandorius, padarytą bendrovei žalą ir netinkamai vedamą buhalterinę apskaitą) būtų perduoti ne bankroto administratoriui, kuris galėtų objektyviai spręsti dėl vadovo ar kitų susijusių asmenų galimos atsakomybės, o asmenims, kurie perėmė bendrovės valdymą ne dėl jos faktinio valdymo, ir kuriems bendrovės valdymas buvo nesvarbus, kurių surasti faktiškai negalima. Šiuo atveju duomenų apie galbūt nenaudingus suinteresuoto asmens sudarytus sandorius byloje pakanka šiam faktui įvertinti (žr. ekspertizės aktą), o netinkamai vedamą buhalterinę apskaitą nustatė VMI ir ši aplinkybė taip pat nėra nuslėpta. Taigi tie suinteresuotam asmeniui nenaudingi duomenys, kuriuos nurodo teismas, iš esmės ir nėra paslėpti.

57.       Nagrinėjamu atveju buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas (duomenų paslėpimas arba sunaikinimas) yra toks fundamentalus, kad kliudo nustatyti konkrečias ir tikrąsias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis. Tai patvirtina ne tik byloje surinktų duomenų visuma, bet ir eksperto išvada. Nors ieškovė grindė tyčinį bankrotą įvairiomis aplinkybėmis, t. y. dokumentų ir turto neperdavimu bankroto administratoriui, nenaudingų sandorių sudarymu (sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“), paskolos grąžinimu bendrovės akcininkei S. M. nesilaikant eiliškumo, apgaulingu (netvarkingu) bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau nustačius buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui, nebėra tikslinga ar apskritai įmanoma atskirai nustatyti ryšio tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Tokiu atveju būtent ieškovei teko pareiga šiuos savarankiškus pagrindus tyčiniam bankrotui įrodyti, tačiau akivaizdu, kad ji, kaip ir teismas, nedisponuoja tokiais duomenimis. Taigi, šiuo atveju esminis bylos klausimas yra tai, kuris iš įmonės vadovų turėjo būti atsakingas už dokumentų perdavimą bankroto administratorei ir kurio iš įmonės vadovų tyčiniais veiksmais buvo neišsaugota įmonės buhalterinė apskaitą ir dėl to negalima nustatyti įmonės turto bei tikrųjų bankroto priežasčių.

58.       Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2011 m. sausio 19 d. UAB „Girista“ vadovu buvo L. M., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 1 d. – G. M., nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. – E. T., nuo
2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. – J. K., nuo
2013 m. rugsėjo 10 d. – M. L.

59.       Kaip jau buvo pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-60-687/2016). Tačiau perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui gali būti įpareigoti ir kiti asmenys (ankstesnis įmonės vadovas, faktinis vadovas, savininkas ir kt.), jeigu bylos duomenys patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra pas šiuos asmenis ir nebuvo perduoti paskutiniam de jure (pagal teisę) įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo
2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-890-381/2017).

60.       Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, paskutiniu įmonės vadovu buvo M. L., todėl būtent jis turėjo pareigą perduoti bankroto administratorei buhalterinės apskaitos dokumentus ir turtą. Buvę UAB „Girista“ vadovai už dokumentų ir turto neperdavimą galėtų būti atsakingi tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad būtent jie neperdavė dokumentų ar turto po jų vadovo pareigas užėmusiems asmenims. Byloje esant įrodymams, kad G. M. perdavė tam tikrus įmonės dokumentus ir turtą E. T., būtent E. T. turėtų įrodinėti tolesnį šių dokumentų ir turto perdavimą J. K. Iš į bylą pateikto 2013 m. liepos 1 d. UAB „Girista“ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų perdavimo–priėmimo akto matyti, kad G. M. perdavė E. T. kasos dokumentus nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., banko išrašus nuo  2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., gaunamas ir išrašomas sąskaitas faktūras, pranešimus apie darbo pabaigą ir priėmimą į darbą, socialinio draudimo ataskaitas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., visų sąskaitų apyvartas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., balansus nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ir pelno mokesčių deklaracijas. Į bylą taip pat yra pateiktas 2013 m. liepos 4 d. UAB „Girista“ įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kokį turtą G. M. perduoda E. T.

61.       Kaip jau buvo konstatuota šioje byloje 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, minėti dokumentai yra pakankamai išsamūs, pasirašyti tiek G. M., tiek E. T., todėl teigti, kad juose užfiksuota informacija yra neteisinga ar netiksli, nėra pagrindo. E. T. ne kartą patvirtino, kad turtas ir dokumentai jam buvo perduoti, vėliau jis dokumentus ir turtą perdavė J. K. Tai, kad E. T. iš tiesų turėjo tam tikrus įmonės dokumentus patvirtina ir ta aplinkybė, kad būtent E. T. sudarė 2013 m. liepos 20 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2013/07/20/01, perduodamas naujajam kreditoriui ir reikalavimą patvirtinančius dokumentus – 2011 m. gruodžio 16 d. darbų vykdymo sutartį Nr. 11/12/16, 2012 m. sausio 2 d. statybos rangos sutartį Nr. MJ-12/01/02 bei 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. kovo 30 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 31 d., 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitas faktūras.

62.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. T. neįrodė, kad jis perdavė J. K. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Vien abstraktus teiginys nagrinėjamu atveju nėra pakankamas įrodymas, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo apskritai byloje dalyvavo tik epizodiškai – E. T. vengia tiesiogiai dalyvauti šiame teisminiame procese, nes atskirus procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismuose tekia, tačiau juose duomenis pateikia fragmentiškai arba abstrakčiai. Apeliacinės instancijos teismas neatmeta ir ieškovės pastebėjimų, kad byloje apskritai net nėra patikimai nustatyta šio asmens tapatybė ir realus dalyvavimas procese. Tai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad visi įmonės vadovai po G. M. (E. T., J. K. ir M. L.) laikytini atsakingais už tyčinį bankrotą, kadangi nė vienas iš šių asmenų nebendradarbiavo su bankroto administratore ir arba yra nepasiekiami, arba neįrodė, kad įmonės buhalterinės apskaitos duomenis įstatyme nustatyta tvarka perdavė kitiems vadovams arba bankroto administratorei.

63.       Priešingai nei įrodinėja ieškovė ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, G. M. atveju analogiškų išvadų padaryti nėra pagrindo, nes tai paneigia ne tik byloje esantys rašytiniai įrodymai (2013 m. liepos 1 d. UAB „Girista“ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų perdavimo–priėmimo aktas), bet ir paties E. T. paaiškinimai. Pastarieji, nors nelaikytini patikimu įrodymu byloje, byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste gali būti laikomi netiesioginiu įrodymu, atsižvelgiant į tai, kad šio suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra.

64.       Nors apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pastebėjimams, kad dar G. M. vadovavimo laikotarpiu pagal VMI duomenis įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, o kai kurie sandoriai galėjo būti žalingi įmonei, tačiau bylos duomenų visuma neteikia pagrindo išvadai, kad nors vienas iš šių elementų galėjo būti įmonės tyčinio bankroto priežastimi. Jau esant konstatuotam tyčinį bankrotą kvalifikuojančiam kriterijui – sąmoningam bendrovės dokumentų neperdavimui (slėpimui, praradimui) – kitų tyčinio bankroto požymių tyrimas dėl neišsaugotų duomenų nėra įmanomas dėl priežastinio ryšio kriterijaus. Tuo labiau, šie atskiri aspektai yra nagrinėtini kitoje byloje Nr. e2-23-603/2021 pagal BUAB ,,Girista“ ieškinį atsakovams G. M., S. M. ir M. M. dėl žalos atlyginimo.

65.       Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad E. T., J. K. ir M. L. laikytini atsakingais už tyčinį UAB ,,Girista“ bankrotą. Kadangi byloje nepaneigta, kad G. M. tinkamai perdavė UAB ,,Girista“ buhalterinės apskaitos dokumentus naujajam vadovui E. T., taip pat neįrodyta, jog šio asmens 2012 metais sudaryti sandoriai ar atlikti veiksmai buvo įmonės bankroto priežastis, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais šis asmuo pripažintas atsakingu už tyčinį UAB ,,Girista“ bankrotą naikintini ir šioje dalyje skundžiama nutartis keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

66.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su suinteresuotų asmenų S. M. ir M. M. atskiraisiais skundais, kad pirmosios instancijos teismas šiuos buvusius UAB ,,Girista“ dalyvius nepagrįstai pripažino atsakingais už tyčinį UAB ,,Girista“ bankrotą.

67.       Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 3 d. UAB ,,Girista“ akcininkė buvo suinteresuotas asmuo S. M., kuriai nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. jai priklausė 100 proc. UAB „Girista“ akcijų, o nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. liepos 2 d. – 71 proc. Suinteresuotas asmuo M. M. UAB „Girista“ akcininku buvo nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir jam priklausė 29 proc. bendrovės akcijų. Nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. 71 proc. bendrovės akcijų turėjo suinteresuotas asmuo D. P. Nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. vieninteliu bendrovės akcininku buvo J. K., o nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. – M. L.

68.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalyvis per se (pats savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; kt.). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

69.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Girista“ dalyvių atsakomybės už tyčinį bankrotą, nenustatė jokių konkrečių veiksmų, kuriais apeliantai S. M. ir / ar M. M. prisidėjo prie UAB „Girista“ tyčinio bankroto arba jį nulėmė.

70.       Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad visi akcininkai (S. M., M. M., D. P., J. K. ir M. L.) turėjo žinoti apie bendrovės finansinę padėtį. S. M. nuolat teikė bendrovei tam tikrais laikotarpiais paskolas, taip pat susigrąžindavo dalį paskolų, buvo susijusi su bendrovės vadovu, t. y. aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje, dėl to apie tolydžiai (sistemingai) blogėjančią bendrovės finansinę padėtį ir bendrovės nemokumą jai neabejotinai turėjo būti žinoma. Taip pat šios aplinkybės turėjo būti žinomos akcininkui M. M., kuris buvo akcininku bendrovei esant nemokiai (iki 2013 m. rugpjūčio 29 d.), ar kitiems nurodytiems akcininkams, kurie tapo bendrovės akcininkais (dalis jų tapo ir vadovais) bendrovei jau tapus nemokiai. Vertinant protingo žmogaus požiūriu, būsimi akcininkai, pirkdami bendrovės akcijas, turėjo susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Priešingu atveju, sandorio negalima būtų pagrįsti verslo logika.

71.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodyti teismo motyvai nepagrindžia akcininkų S. M. ir / ar M. M. atsakomybės už tyčinį bankrotą. Visų pirma, nei teismas, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys neturėjo galimybių nustatyti, kokia buvo faktinė įmonės finansinė padėtis S. M. perleidžiant akcijas. Net jeigu įmonė ir turėjo finansinių sunkumų, tokios įmonės akcijų pardavimas savaime nėra neteisėtas ar tuo labiau tyčinio bankroto požymis. Be to, teismas, atsakingais pripažindamas ir įmonės dalyvius, turėjo aiškiai identifikuoti tyčinio bankroto pagrindą. Konstatavus, kad pagrindas UAB „Girista“ bankrotą pripažinti tyčiniu yra buhalterinės apskaitos duomenų neperdavimas (paslėpimas arba sunaikinimas), tokiu atveju dalyvių atsakomybė, kuri būtų paraleli vadovų atsakomybei, turi būti atskirai įrodyta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas įmonės vadovas. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

72.       Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo akcentuojama aplinkybe, kad juridinio asmens dalyviai taip pat turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net ir šios pareigos neįvykdymas laiku savaime nėra tyčinio bankroto požymis, nes turi būti nustatyta, kad tokiais veiksmais įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Tuo labiau kad juridinio asmens dalyvis šiuo aspektu veikia tiek, kiek neteisėtai neveikia įmonės vadovas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).

73.       Pirmiau nurodytu atveju vienas iš tyčinio bankroto požymių galėtų būti, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3297-915/2018, 27 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta anksčiau, tokių faktinių duomenų byloje nėra, nes buhalterinės apskaitos duomenys nėra perduoti bankroto administratorei, todėl nėra galimybės objektyviai įvertinti, kada įmonės vadovas ir dalyviai turėjo sužinoti apie įmonės nemokumą ir apskritai, ar nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų turėjęs reikšmės kreditorių reikalavimų dydžiui.

74.       Atsižvelgiant į tai, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad S. M. veiksmai ar neveikimas yra UAB „Girista“ tyčinio bankroto priežastis. Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo motyvai dėl suinteresuoto asmens S. M. atsakomybės už tyčinį UAB „Girista“ bankrotą naikintini ir šioje dalyje skundžiama nutartis keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

75.       Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, M. M. turėjo tik 29 proc. UAB „Girista“ akcijų, be to, tam, kad bendrovė galėtų sudaryti sandorius, akcininkų pritarimas nebuvo būtinas; net jei būtų galima pagrįstai teigti, kad UAB „Girista“ bankrotas iš tiesų yra tyčinis, M. M. nebūtų jokio teisinio pagrindo pripažinti už tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu.

76.       Nepaisant pirmiau nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, pirmosios instancijos teismas pripažino M. M. atsakingu už tyčinį UAB „Girista“ bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka. Pirmiausia, skirtingai nuo S. M., pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kad M. M. apskritai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje ir realiai buvo susipažinęs su įmonės finansine padėtimi (pvz. tvirtinant finansinės atskaitomybės dokumentus). Kaip nurodyta anksčiau, byloje nėra patikimai įrodyta, kad suinteresuotas asmuo galėjo žinoti apie įmonės finansinius sunkumus ir vadovo neveikimą nekeliant bankroto bylos. Atsižvelgiant į tai, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad M. M. veiksmai ar neveikimas yra UAB „Girista“ tyčinio bankroto priežastis. Taigi šioje dalyje pirmosios instancijos teismo motyvai dėl suinteresuoto asmens M. M. atsakomybės už tyčinį UAB „Girista“ bankrotą naikintini ir šioje dalyje skundžiama nutartis keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

77.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina egzistuojant tyčinio UAB „Girista“ bankroto požymius. Vis tik, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė buvusį UAB „Girista“ vadovą G. M. ir buvusius akcininkus S. M. bei M. M. atsakingais už UAB „Girista“ tyčinį bankrotą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis keistina – bankroto administratorės prašymas dėl UAB „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinamas, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies šalinami motyvai bei išvada dėl UAB „Girista“ vadovo G. M. ir akcininkų S. M. bei M. M. atsakomybės už sukeltą tyčinį bankrotą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

78.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79.       Suinteresuotų asmenų G. M., S. M. ir M. M. atskiruosius skundus patenkinus, jiems grąžinami žyminiai mokesčiai, sumokėti pateikiant atskiruosius skundus (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

80.       Pakeitus skundžiamą teismo nutartį, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

81.       Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad bendrai patyrė 3 727,94 Eur bylinėjimosi išlaidų: 227,94 Eur už procesinių dokumentų įteikimą suinteresuotam asmeniui J. K. ir 3 500 Eur už ekspertizę. Kadangi UAB „Girista“ bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu ir pakeista tik skundžiamos nutarties motyvuojamoji dalis dėl atskirų už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, yra tikslinga ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti visa apimtimi iš už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų – D. P., E. T., J. K. ir M. L. (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

82.       Suinteresuotas asmuo M. M. pirmosios instancijos teisme patyrė 290,40 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, o apeliacinės instancijos teisme 580,80 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas. Nurodytos išlaidos yra pagrįstos įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus dydžio už atitinkamas teisines paslaugas, todėl jos priteisiamos iš pareiškėjos BUAB „Girista“ bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį pakeisti.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties motyvuojamosios dalies teismo argumentus, kuriais buvęs uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ vadovas G. M. ir buvę uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ akcininkai S. M. ir M. M. pripažinti atsakingais dėl uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ tyčinio bankroto.

Likusią Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuotų asmenų D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), E. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), J. K. ir M. L. ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Girista“ (juridinio asmens kodas 300595362) lygiomis dalimis 3 727,94 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus dvidešimt septynis eurus ir 94 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ (juridinio asmens kodas 300595362) administravimui skirtų lėšų suinteresuotam asmeniui M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 290,40 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti ir 580,80 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, 2021 m. balandžio 20 d. sumokėtą už atskirąjį skundą.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 37,5 Eur (trisdešimt septynių eurų ir 50 ct) žyminį mokestį, 2021 m. balandžio 20 d. sumokėtą už atskirąjį skundą.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 37,5 Eur (trisdešimt septynių eurų ir 50 ct) žyminį mokestį, 2021 m. balandžio 20 d. sumokėtą už atskirąjį skundą.

Teisėja                Aldona Tilindienė