Civilinė byla Nr. e2A-171-638/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00286-2017-6 

Procesinio sprendimo kategorijoj: 2.6.16.4.;

 (S)

 2.6.1.3.6   

Kauno

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 24 d.

Kaunas

Kauno

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ ir atsakovų P. B. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ ieškinį atsakovams P. B. ir A. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, bei pagal atsakovų P. B. ir A. B. priešieškinį ieškovei viešajai įstaigai „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ dėl nesumokėto (sutaupyto) nuomos mokesčio priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (veikiantis atsakovų pusėje), viešoji įstaiga „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė solidariai priteisti iš atsakovų P. B. ir A. B. 19 272,67 Eur skolą, 160,60 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė ir paaiškino, kad ginčas kilo dėl administracinės paskirties patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)(toliau - Vilniaus patalpos) ir prekybinės paskirties patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)(toliau - Kauno patalpos) išlaikymo bei skolos už sumokėtus komunalinius ir kitus mokesčius atlyginimo. Vilniaus patalpos lygiomis dalimis priklauso P. B. (1/4), A. B. (1/4 dalis), J. J. ir Z. J. (1/4 dalis) bei V. K. ir A. K. (1/4 dalis). Nurodytomis patalpomis iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio naudojosi išimtinai ieškovė, savo vardu ji buvo sudariusi visas reikalingas sutartis su komunalinių patarnavimų bei kitų paslaugų tiekėjais. A. P. B. naujai įkurta VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. savavališkai užėmė Vilniaus patalpas ir pradėjo jas naudoti savo veiklai. Tačiau visus komunalinius mokesčius ir kitas rinkliavas, tenkančias Vilniaus patalpoms, toliau mokėjo vienasmeniškai ieškovė. Visos komunalinių paslaugų ir kitos sutartys su tiekėjais dėl Vilniaus patalpų buvo nutrauktos tik 2017 m. gegužės 31 d. Analogiška situacija susiklostė ir su Kauno patalpomis. Nurodytos patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso V. K. bei A. K. (2187/5000 dalys arba 44 proc.) bei atsakovams P. B. ir A. B. (2813/5000 dalys arba 56 proc.). Kauno patalpomis ieškovė naudojosi nuomos pagrindu pagal 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytą sutartį. V. K. patalpas nuo pat 2006 m. ieškovė savo vardu buvo sudariusi komunalinių patarnavimų bei įvairių kitų paslaugų sutartis su tiekėjais, pagal kurias mokėjo visus mokesčius ir kitas rinkliavas. Kadangi dalį Kauno patalpų neteisėtai užėmė atsakovo P. B. įsteigta VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“, todėl ieškovė 2016 m. birželio mėn. 30 d. nutraukė dar 2005 m. sudarytą sutartį nuo 2016 m. liepos 30 d. Tačiau visus komunalinius mokesčius ir kitas rinkliavas toliau mokėjo vienasmeniškai ieškovė. Tai buvo daroma iki Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. e2-882-886/2021) buvo patvirtinta bendraturčių sudaryta taikos sutartis dėl Kauno patalpų atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė už Vilniaus patalpų išlaikymą per laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. patyrė išlaidas, kurių proporcinga dalis - 2 954,26 Eur - tenka išimtinai atsakovams kaip Vilniaus patalpų bendraturčiams. Už Kauno patalpų dalies, kuria išimtinai naudojosi atsakovai, išlaikymą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. ieškovė patyrė išlaidas, kurių proporcinga dalis - 21 108,40 Eur - tenka išimtinai atsakovams kaip Kauno patalpų bendraturčiams. Už laiku nesumokėtas sumas buvo skaičiuojamos palūkanos, kurių suma - 1 112,16 Eur. Atsakovai atliko dalinius mokėjimus (2018 m. sumokėjo 2 420,26 Eur sumą; 2019 m. sumokėjo 3 470,88 Eur sumą, 2021 m. liepos 13/14 d. sumokėjo 1 540,78 Eur sumą), iš kurių pirmiausia buvo dengiamos palūkanos, o vėliau ir skolos likutis. Todėl galutinė atsakovų skola sudaro 19 272,67 Eur, o palūkanos - 160,60 Eur. Šios sumos solidariai iš atsakovų turi būti priteistos remiantis CK 4.76 straipsniu ir 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

3.       Atsakovai atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su jame išdėstytais ieškovės VšĮ „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ reikalavimais nesutinka, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės priteisti 183 479,87 Eur nesumokėto (sutaupyto) nuomos mokesčio skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė ir paaiškino, kad ieškovei pagal 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytą sutartį išnuomojo jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusią 0,3052 dalį Kauno patalpų. Pagal minėtos 2005 m. gruodžio 31 d. sutarties 3.1 punktą, ieškovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį po 60 Lt (17,38 Eur) už 1 kv. m. Tuo metu ieškovė buvo Kauno patalpų bendraturtė. Atsakovai nurodė, kad 2016 m. sausio 14 d. skolos padengimo sutartimi (notarinio reg. Nr. 206) ieškovė padengė susidariusią nuomos mokesčio skolą (už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 31 d.) jai priklausiusiu turtu - 0,2574 dalimi Kauno patalpų, perduodant ją atsakovų nuosavybėn. Tokiu būdu, jiems nuo 2016 m. sausio 14 d., nuosavybės teise priklauso 0,5626 dalis Kauno patalpų. Tačiau po 2016 m. sausio 14 d. skolos padengimo sutarties (notarinio reg. Nr. 206) sudarymo ieškovė negrąžino jiems jokios pastato dalies, dėl ko atsakovai laiko, kad nuo 2016 m. sausio 14 d. VšĮ ,,Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ faktiškai naudojosi visa jiems priklausančia 0,5626 dalimi Kauno patalpų. Ieškovės 2016 m. birželio 30 d. pranešimu 2005 m. gruodžio 31 d. sudaryta sutartis buvo vienašališkai nutraukta nuo 2016 m. liepos 30 d. Tačiau po vienašališko 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytos sutarties nutraukimo ieškovė ir išsinuomotos Kauno patalpų dalies (0,3052 dalies) negrąžino. Tik nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. atsakovams pavyko atgauti 0,2198 dalį Kauno patalpų, kuri buvo išnuomota VšĮ ,,Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“. Likusia jiems priklausiančių Kauno patalpų dalimi (t. y. 0,3428 dalimi), toliau naudojosi ieškovė. Ieškovė tai darė iki Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2021 m. balandžio 26 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. e2-882-886/2021) patvirtino jų bei V. K. ir A. K. taikos sutartį, kuria Kauno patalpos buvo atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės. Už naudojimąsi jiems priklausančia 0,3428 dalimi Kauno patalpų, ieškovė jokio nuomos mokesčio nemokėjo. Atsakovų nuomone, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., kai ieškovė savavališkai naudojosi 0,2574 dalimi (125,81 kv. m.) Kauno patalpų susidarė 16 399,33 Eur nesumokėto (sutaupyto) nuomos mokesčio skola. Po vienašalio 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytos sutarties nutraukimo, ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. neteisėtai naudojosi visa jiems priklausančia Kauno patalpų dalimi (0,5626 dalimi), todėl nurodytu laikotarpiu susidarė 3 027,02 Eur nesumokėto (sutaupyto) nuomos mokesčio skola. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., ieškovė toliau savavališkai naudojosi 0,3428 dalimi Kauno patalpų, dėl ko susidarė 164 053,32 Eur nesumokėto (sutaupyto) nuomos mokesčio skola. Bendrai skola sudaro 183 479,87 Eur (16 399,33 Eur + 3 027,02 Eur + 164 053,32 Eur). 

4.       Ieškovė VšĮ „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriame nurodė, kad su atsakovų P. B. ir A. B. pareikštais reikalavimais nesutinka. Prašė juos atmesti kaip visiškai nepagrįstus. Nurodė, kad ieškovė, nutraukusi nuomos sutartį, pastato dalį atsakovams perdavė faktiškai ją atlaisvinusi. Ieškovės vertinimu, akivaizdus atsakovų (nuomotojų) vengimas priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas negali būti interpretuojamas kaip pagrindas nuomininko atsakomybei dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį kilti. 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno

6.       Teismas nurodė, kad aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.) Vilniaus patalpų bendraturčiai buvo atsakovai - P. B. ir A. B., taip pat kiti asmenys - J. J., Z. J., V. K. ir A. K., o Kauno patalpų bendraturčiais buvo atsakovai - P. B. ir A. B., taip pat kiti asmenys - V. K. ir A. K.. Teismas konstatavo, kad aktualiu laikotarpiu ieškovė nebuvo nei Vilniaus patalpų, nei Kauno patalpų bendrasavininkė. Be to, visos ieškovės patikslintame ieškinyje nurodomos paslaugos (gamtinės dujos; elektra; geriamas vanduo; vanduo ir nuotekos; komunalinių atliekų išvežimas; higienos reikmenys; patalpų apsauga; internetas, telefonija ir kitos telekomunikacijų paslaugos; kilimėliai; valymo paslaugos) negali būti pripažintos būtinomis išlaidomis bendram turtui (administracinėms patalpoms ir prekybinėms patalpoms) išlaikyti ir išsaugoti Lietuvos Respublikos CK 4.82 straipsnio 3 dalies prasme. Visos anksčiau minėtos išlaidos laikytinos išimtinai susijusiomis su asmenų, nepertraukiamai besinaudojančių tokiomis patalpomis (nagrinėjamu atveju - Vilniaus patalpomis ir Kauno patalpomis) kasdieninių poreikių tenkinimu. Teismo vertinimu, ieškovė neturi teisės reikšti jokių reikalavimų Vilniaus patalpų ir Kauno patalpų bendraturčiams (atsakovams - P. B. ir A. B.), remdamasi Lietuvos Respublikos CK 4.76 straipsniu ir 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Ieškovė, apmokėjusi sąskaitas, įvairių tiekėjų išrašytas už Vilniaus patalpoms ir už Kauno patalpoms suteiktus komunalinius patarnavimus, gali reikalauti atlyginti savo išlaidas iš asmenų, kurie faktiškai tokias paslaugas gavo ir jomis pasinaudojo.

7.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus patalpomis ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.) naudojosi tik trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų (veikiantis atsakovų pusėje) VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ (2016 m. liepos 31 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu). Kauno patalpomis ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.) naudojosi (1) trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų (veikiantis atsakovų pusėje) VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ (2016 m. liepos 31 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu), (2) UAB „Gintarinė vaistinė“ (2010 m. gruodžio 1 d. Nuomos sutarties Nr. SV-10 pagrindu, taip pat (3) pati ieškovė VšĮ ,,Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ (žr. 2021 m. gegužės 25 d. patikslinto ieškinio 8 punktas). Be to, tiek 2016 m. liepos 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.2 punktas (dėl Kauno patalpų dalies nuomos VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“), tiek 2010 m. gruodžio 1 d. Nuomos sutarties Nr. SV-10 2 punktas (dėl Kauno patalpų dalies nuomos UAB „Gintarinė vaistinė“), pareigą apmokėti visus einamuosius komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius nustatė išimtinai nuomininkams.

8.       Teismas nurodė, kad 2016 m. sausio 14 d. Skolos padengimo sutarties (notarinio reg. Nr. 206) 3.2 punktas papildomai detalizavo, kad „Kreditoriams nuosavybės teisė į Nekilnojamąjį turtą pereina nuo šios sutarties, kuri kartu yra laikoma ir nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktu, pasirašymo momento“. Teismas sprendė, kad atsakovams dar 2016 m. sausio 14 d. buvo tinkamai perduotas jiems Skolos padengimo sutarties (notarinio reg. Nr. 206) pagrindu perleistas nekilnojamasis turtas - 0,2574 dalys (125,81 kv. m.) Kauno patalpų. Pasirašydami 2016 m. sausio 14 d. Skolos padengimo sutartį (notarinio reg. Nr. 206), kuri kartu buvo ir nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktas, atsakovai tinkamai priėmė jiems perduotą Kauno patalpų dalį. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovams nuo 2016 m. sausio 14 d. buvo tinkamai perduota 0,2574 dalis (125,81 kv. m.) Kauno patalpų, todėl P. B. ir A. B. neturi teisės reikalauti iš ieškovės tariamai nesumokėto nuomos mokesčio už minėtą Kauno patalpų dalį. N. K. patalpų dalis ieškovei po 2016 m. sausio 14 d. niekada nebuvo išnuomota (tokių duomenų nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra), taip pat nėra duomenų, kad VšĮ ,,Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ šią Kauno patalpų dalį buvo neteisėtai užėmęs ir sudarė realias kliūtis atsakovams naudotis 0,2574 dalimi (125,81 kv. m.) Kauno patalpų. Atsakovai 2005 m. gruodžio 31 d. sudaryta sutartimi buvo perdavę ieškovei 0,3052 dalis Kauno patalpų (kas sudaro 149,19 kv. m.) naudotis nuomos pagrindais. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta 2005 m. gruodžio 31 d. sutartis (dalyje dėl atsakovams priklausančių patalpų dalies nuomos) ieškovės buvo vienašališkai nutraukta 2016 m. birželio 30 d. raštu nuo 2016 m. liepos 30 d. (nors šis dokumentas į civilinę bylą ir nėra pateiktas, tačiau šį faktą savo procesiniuose dokumentuose pripažįsta abi ginčo šalys (Lietuvos Respublikos CPK 182 str. 5 p., 187 str. 1 d.), todėl jis laikytinas visiškai nustatytu ir įrodytu). Teismas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytos sutarties 5.4 punktas numatė, jog jeigu nuomininkas patalpas gražina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti patalpas bei atlyginti nuostolius. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos CK 6.499 straipsnio 2 dalyje. Teismas konstatavo, kad nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nelemia nuomos šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį pasibaigimo. Nuomos teisiniai santykiai pasibaigia tik tada, kai nuomininkas tinkamai įvykdo vieną iš daikto (pastato, statinio, įrenginio) nuomotojui grąžinimo sąlygų - perduoda faktiškai daiktą arba šalys pasirašo perdavimo-priėmimo aktą. Atlikus minėtus veiksmus yra laikoma, kad nuomos sutarties šalių prievolės pagal sutartį pasibaigė.

9.       Svarbia faktine aplinkybe teismas laikė tai, kad tarp Kauno patalpų bendraturčių (V. K. ir A. K.; P. B. ir A. B.) nebuvo nustatyta naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka, taip pat jų dalys nebuvo atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės (tai buvo padaryta tik Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nutartimi). Teismas sprendė, kad pagal 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytą sutartį atsakovai galėjo perduoti ieškovei naudotis idealiąja, jiems priklausiusia 0,3052 dalimi Kauno patalpų, kuri niekaip nebuvo individualizuota (išskirta indeksais, pažymėta tiksliai plane, ar pan.). Todėl ir ieškovė po minėtos sutarties nutraukimo galėjo atsakovams grąžinti tik idealiąją 0,3052 dalį Kauno patalpų. Teismo vertinimu, nesant individualizuotų patalpų, perduotų ieškovei, pastaroji galėjo grąžinti atsakovams tik iš karto visą 0,3052 dalį Kauno patalpų (t. y. atsakovams priklausanti Kauno patalpų dalis objektyviai negalėjo būti skaidoma ir grąžinama mažesnėmis dalimis).

10.       Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų, kad ginčo šalys, po 2016 m. birželio 30 d. atlikto 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytos sutarties nutraukimo (nuo 2016 m. liepos 30 d.), būtų pasirašiusios išnuomotų 0,3052 dalies Kauno patalpų perdavimo-priėmimo aktą. Teismas atkreipė dėmesį, kad jau kitą dieną po 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytos sutarties nutraukimo (minėtą sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2016 m. liepos 30 d.), t. y. 2016 m. liepos 31 d., atsakovai - P. B. ir A. B. su trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ sudarė visiškai naują negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl jiems priklausančių Kauno patalpų dalies nuomos. Ši sutartis buvo 2016 m. rugsėjo 20 d. patikslinta pasirašant pataisymą-papildymą prie 2016 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties. Šiuo dokumentu buvo nustatyta, kad atsakovai išnuomojo trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų 136,47 kv. m. jiems priklausančių Kauno patalpų dalį. Tačiau tokiu būdu atsakovai faktiškai išnuomojo didesnę Kauno patalpų dalį (t. y. 136,47 kv.), nei kad jiems buvo perduota pagal 2016 m. sausio 14 d. Skolos padengimo sutartį (notarinio reg. Nr. 206) (atsakovams pagal ją buvo perduota 0,2574 dalis Kauno patalpų, kas sudaro 125,81 kv. m.). Teismas sprendė, kad atsakovai jau 2016 m. liepos 31 d. disponavo didesne dalimi Kauno patalpų, nei kad jiems buvo realiai perduota 2016 m. sausio 14 d. Skolos padengimo sutarties (notarinio reg. Nr. 206) pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė faktiškai grąžino atsakovams ir pagal 2005 m. gruodžio 31 d. sutartį išsinuomotų Kauno patalpų idealiąją dalį (t. y. 0,3052 dalį), nors joks tai įrodantis dokumentas tarp šalių ir nebuvo pasirašytas. Ieškovė negalėjo atsakovams objektyviai gražinti jokių konkrečių (individualizuotų) patalpų, kadangi 2005 m. gruodžio 31 d. sudaryta sutartimi atsakovai ieškovei tokių patalpų (kurios būtų išskirtos indeksais, pažymėtos tiksliai plane, ar pan.) ir neišnuomojo. Teismo vertinimu, ieškovė arba galėjo grąžinti tik visą išsinuomotą Kauno patalpų dalį (0,3052 dalį), arba jos negrąžinti visai, nes atsakovams priklausančios Kauno patalpų dalies skaidymas ir grąžinimas mažesnėmis dalimis, objektyviai buvo negalimas. Teismas konstatavo, kad atsakovams galint 2016 m. rugsėjo 20 d. laisvai disponuoti 136,47 kv. m. Kauno patalpų dalimi (t. y. didesne dalimi nei kad jiems buvo perduota pagal 2016 m. sausio 14 d. Skolos padengimo sutartį (notarinio reg. Nr. 206)), ieškovė buvo grąžinusi atsakovams ir pagal 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytą sutartį išsinuomotų Kauno patalpų dalį (0,3052 dalį). Todėl atsakovai neturi teisės reikalauti iš ieškovės tariamai nesumokėto nuomos mokesčio ir už šią Kauno patalpų dalį.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu ieškovė VšĮ „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas turėjo būti pareikštas asmeniui, kuris tiesiogiai naudojosi patalpomis ir visais jų patogumais, kadangi „išlaidos laikytinos išimtinai susijusiomis su asmenų, nepertraukiamai besinaudojančių tokiomis patalpomis <..> kasdieninių poreikių tenkinimu“ - grįstas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-339-302/2008 suformuota praktika. Tačiau šioje byloje buvo nagrinėjami sutuoktinių santykiai išlaikant bendrosios nuosavybės turtą, taigi, faktinės bylos aplinkybės visiškai skiriasi nuo šios civilinės bylos.

1.2.                      Aplinkybė, kad faktiškai patalpomis naudojosi trečiasis asmuo ir nuomos sutartyje su atsakovais yra įsipareigojęs apmokėti komunalinius ir kitus reikalingus mokesčius, yra reikšminga atsakovams, vertinant jų regreso teises. Atlyginę ieškovei jos patirtas išlaidas, atsakovai turėtų teisę regreso tvarka jas išsireikalauti iš trečiojo asmens. Tačiau vertinant ieškovės reikalavimo teisę ir tarp šalių susiklosčiusius santykius bei tai, kad patys atsakovai, padarę dalinius apmokėjimus, pripažįsta savo pareigą prisidėti prie patalpų išlaikymo - leidžia pagrįstai teigti, jog ieškinio reikalavimai pagrįstai pareikšti atsakovams. Ieškovė yra įsitikinusi, jog būtent atsakovai, būdami patalpų bendrasavininkais, turi pareigą kompensuoti ieškovei jos patirtas išlaidas už visų patalpų išlaikymą.

12.       A. P. B. ir A. B. ir trečiasis asmuo VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Ieškovė nebuvo sudariusi su atsakovais jokių sutarčių dėl atsiskaitymo už komunalines paslaugas, nebuvo nustačiusi atsakovams jokių mokėjimo terminų, neteikė jokių PVM sąskaitų faktūrų arba kitų atsiskaitymo dokumentų, kuriuose būtų nurodyti mokėjimo terminai. Apie ieškovės vienašališkais sprendimais reikalaujamus mokesčius (paslaugų pavadinimus, mokesčių dydžius) atsakovai sužinodavo tik gavę ieškinį ir patikslintus ieškinius, ir gaudavo tik ieškovės vienašališkais skaičiavimais paremtas mokesčių priskaitymo lenteles, o ne sąskaitas apmokėjimui. Tik teisminio proceso metu atsakovai sužinodavo informaciją apie paslaugų teikėjų atitinkamais laikotarpiais priskaičiuotus mokesčius, ir remiantis paslaugų teikėjų duomenimis galėdavo apskaičiuoti atsakovų mokėtiną mokesčių dalį. Todėl ieškovė visiškai nepagrįstai skaičiavo atsakovams procesines palūkanas, nes atsakovams nebuvo nustatyti jokie terminai įvykdyti prievolę.

2.2.                      Atsakovų ir trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-339- 302/2008, suformuotą praktiką šios bylos atitinkamai ginčo daliai.

13.       Apeliaciniu skundu atsakovai P. B. ir A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria atsakovų priešieškinis atmestas ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1.                      Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovams nuo 2016 m. sausio 14 d. buvo tinkamai perduota 0,2574 dalis (125,81 kv. m.) Kauno patalpų, todėl P. B. ir A. B. neturi teisės reikalauti iš ieškovės tariamai nesumokėto nuomos mokesčio už minėtą Kauno patalpų dalį. Teismas nepagrįstai suabsoliutino skolos padengimo turtu sutarties sąlygos dėl nekilnojamojo turto perdavimo atsakovams reikšmę, neatsižvelgdamas į svarbias byloje nustatytas aplinkybes, taip pažeisdamas sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovės atstovo ir vadovo V. K. paaiškinimai visiškai patvirtina atsakovų argumentus, jog pasirašius 2016 m. sausio 14 d. skolos padengimo sutartį, pagal punktą 3.1 atsakovams buvo perduota tik nuosavybės teisė į 0,2574 Kauno patalpų dalį, kurią jie išviešino viešajame registre, tačiau jokios konkrečios patalpos perduotos nebuvo. Tokiu būdu byloje visiškai įrodyta, jog po 2016 m. sausio 14 d. skolos padengimo turtu sutarties pasirašymo ieškovė jokių patalpų atsakovams neperdavė, o ir toliau faktiškai naudojosi visu pastatu, esančiu(duomenys neskelbtini).

3.2.                      Teismas, spręsdamas, kad ieškovė faktiškai grąžino atsakovams pagal 2005 m. gruodžio 31 d. sutartį išsinuomotų Kauno patalpų 0,3052 dalį, pažeidė CPK 182 straipsnio nuostatas. Teismas visiškai nesivadovavo įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-170-920/2018 ir įsiteisėjusia Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-22688-475/2019, kuriuose yra nustatytos teisinę reikšmę šioje byloje turinčios faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai), kad ieškovė po nuomos sutarties nutraukimo atsakovams P. B. ir A. B. 0,3052 išnuomotos Kauno patalpų dalies iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. neperdavė. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1684-601/2018 paliko galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-170-920/2018.

3.3.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, jog, „atsižvelgiant į tai, kad tarp Kauno patalpų bendraturčių (V. K. ir A. K.; P. B. ir A. B.) nebuvo nustatyta naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka, po 2005 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties nutraukimo ieškovė galėjo grąžinti atsakovams tik iš karto visą 0,3052 dalį Kauno patalpų ir ją gražino“. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Ieškovė daug metų vengė susitarti su atsakovais dėl naudojimosi konkrečiomis pastato patalpomis tvarkos nustatymo arba konkrečių pastato patalpų atidalijimo. Ieškovė sąmoningai siekė ir toliau naudotis visa atsakovams priklausančia Kauno patalpų/pastato dalimi ir sąmoningai vengia sąžiningai sumokėti atsakovams už naudojimąsi atsakovams priklausančia Kauno patalpų/pastato dalimi, motyvuodama vien 2016 m. spalio 14 d. skolos padengimo sutarties pasirašymu ir ieškovės 2016 m. birželio 30 d. raštu, kuriame ieškovė pranešė, jog nuo 2016 m. liepos 30 d. vienašališkai nutraukia su atsakovais 2005 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį.

3.4.                      Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovė nesąžiningai, be teisinio pagrindo
sutaupė nuomos mokesčio išlaidas atsakovų sąskaita. Nemokėdama nuomos mokesčio už 0,2574 dalį pastato (125,81 kv. m. ploto), ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. sutaupė/nepagrįstai praturėjo atsakovų sąskaita 16 399,33 Eur (17,38 Eur/kv. m. x 125,81 kv. m. x 7,5 mėn.).

3.5.                      Ieškovei negrąžinus patalpų atsakovams, nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2021m. gegužės 31 d. atsakovams faktiškai galint naudotis tik 0,2198 pastato dalimi, o likusiąja atsakovams priklausančia pastato dalimi (0,3428) tebesinaudojus ieškovei, atsakovai turi teisę reikalauti, kad už laikotarpį nuo 2016m. rugsėjo 20 d. iki 2021m. gegužės 31 d. (faktiško patalpų grąžinimo iš ieškovės atsakovams), ieškovė už naudojimąsi patalpomis atsiskaitytų kainomis, nurodytomis nuomos sutartyje, t. y. po 17,38 Eur už 1 kv. m. ploto per mėnesį. 0,3428 dalis pastato sudaro 167,56 kv. m.

14.       Ieškovė VšĮ „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, solidariai iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1.                      Byloje nėra ginčo, kad 2005 m. gruodžio 31 d. sutartis (dalyje dėl atsakovams priklausančių 0,3052 patalpų dalies nuomos) ieškovės buvo vienašališkai nutraukta 2016 m. birželio 30 d. raštu nuo 2016 m. liepos 30 d. Tai visiškai atitiko 2005 m. gruodžio 31 d. sudarytos sutarties 5.1 punkto reikalavimus. Svarbu įvertinti, jog Kauno patalpų dalys tarp šalių atsidalintos nebuvo. Nutraukus nuomos sutartį nebuvo jokio pagrindo pasirašyti patalpų priėmimo-perdavimo aktą. Atsakovams tenkanti dalis buvo perduota faktiškai.

4.2.                      Atsakovai neįrodė fakto, kad ieškovė kliudė naudotis patalpomis, jų neperdavė, ar jomis realiai naudojosi, dėl ko jai kyla pareiga sumokėti nuomos mokestį. Atsakovai neįrodė ir fakto, jog jei ne ieškovės netesėtas patalpų užėmimas, jie būtų išnuomoję patalpas tretiesiems asmenims, dėl ko patyrė nuostolius. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė ne kartą atsakovams siūlė išnuomoti ketvirtąjį Kauno patalpų aukštą. Tačiau atsakovai vis atsisakydavo. Atsakovų sąmoningas atsisakymas nuomoti faktiškai laisvas patalpas, taip pat tų patalpų nenaudojimas - šiuo atveju nėra ir negali būti pagrindas iš ieškovės reikalauti nuomos mokesčio.

4.3.                      Ypatingai svarbi aplinkybė tai, jog sekančią dieną po to, kai ieškovė vienašališkai nutraukė 2005 m. gruodžio 31 d. sutartį,  atsakovai - P. B. ir A. B. su trečiuoju asmeniu VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ sudarė visiškai naują negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl jiems priklausančių Kauno patalpų dalies nuomos. Sudaryta 2016 m. rugsėjo 20 d. nuomos sutartis papildyta pataisymu-papildymu, kuriuo atsakovai trečiajam asmeniui išnuomoja 136,47 kv. m. jiems priklausančių Kauno patalpų dalį. Faktas, kad atsakovai pradėjo naudotis patalpomis ir jas išnuomojo trečiajam asmeniui - tik patvirtina, kad savo nuosavybės dalimi atsakovai galėjo naudotis laisvai ir ieškovė jokių kliūčių nebuvo sudariusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16.       Apeliacinėje byloje pagal ieškinio reikalavimus kilo ginčas dėl prievolės apmokėti įvairių paslaugų teikėjų tam tikroms patalpoms ir patalpų naudotojams pateiktas sąskaitas. Šalys nesutarė dėl pačių paslaugų rūšies kvalifikavimo ir dėl subjekto, kuriam kyla prievolė tokias sąskaitas apmokėti (CK 4.10 straipsnis, 4.76 straipsnis). Priešieškinio reikalavimų dalyje tarp šalių kilo ginčas, kam atsirado prievolė mokėti už patalpų nuomą po to, kai nuomos sutartis tarp šalių buvo nutraukta ir patalpos perduotos pasirašius turto perdavimo-priėmimo aktą (CK 6. 535 straipsnio 2-4 dalys). 

Dėl išlaidų rūšies ir prievolės subjektų

17.       Byloje ieškovė prašė apmokėti dalį sumos pagal sąskaitas, pateiktas už elektros energiją, vandenį ir nuotekas, gamtines dujas, atliekų išvežimą, patalpų apsaugą, telefoniją, tualetinį popierių, patalpų valymą, etc. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo visas prašomas atlyginti išlaidas kaip skirtas komunalinėms ir kitokio pobūdžio suteiktoms paslaugoms apmokėti tiek Vilniaus patalpose, tiek ir Kauno patalpose, ir pagrįstai padarė išvadą, kad tokios išlaidos negali būti pripažintos būtinomis išlaidomis bendram turtui (administracinėms patalpoms ir prekybinėms patalpoms) išlaikyti ir išsaugoti Lietuvos Respublikos CK 4.82 str. 3 d. prasme.

18.       Pažymėtina, kad daiktinės teisės normos yra išdėstytos CK ketvirtoje knygoje. CK 4.10 straipsnis apibrėžia daikto išlaidų sąvoką ir skirsto daikto išlaidas į  įprastines ir ypatingąsias. Įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo. Ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti, tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti. Tuo tarpu nei viena iš ieškovės pateiktų sąskaitų nebuvo skirta apmokėti būtent daikto išlaidas, t. y. tokias išlaidas, kurių neapmokėjus būtų kilusi grėsmė ginčo patalpų kaip nekilnojamojo turto būklei, išlikimui, saugumui, būtinajam pagerinimui, avarinės situacijos likvidavimui ir pan. Be to, buto (patalpos) savininkas negali atsisakyti apmokėti išlaidų, susijusių su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.83 straipsnio 4 dalis). Ši nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Atitinkamų išlaidų susiejimas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais yra teisiškai reikšmingas todėl, kad pareiga apmokėti šias išlaidas nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-916/2016).

19.       Vadinasi, ieškovės ieškinys buvo pagrįstai atmestas dėl išlaidų, kurių dalį prašė atlyginti, pobūdžio. Ieškovų nurodytos išlaidos buvo savo esme ne daikto išlaidos, o tose patalpose veiklą vykdžiusių ir patalpomis besinaudojusių asmenų papildomos sąnaudos: elektros energija, dujos, vanduo, nuotekos, telefonija, apsaugos paslaugos, atliekų išvežimas ir pan. Kitaip tariant, ieškovė nurodė netinkamą ieškinio pagrindą, teigdama, kad už komunalines paslaugas prievolę mokėti turi bendraturčiai. Bendraturčiai turi prievolę mokėti tik daikto išlaidas, o ne už komunalines paslaugas, kuriomis buvo naudojamasi tame daikte (nekilnojamo turto objekte).

20.       Sutiktina su ieškove, kad prievolę mokėti už komunalines paslaugas turi asmenys, kurie faktiškai naudojo tas paslaugas. Tačiau ieškovė neįrodė, kad būtent atsakovai P. ir A. B. faktiškai gavo paslaugas, už kurias apmokėti buvo pateiktos sąskaitos. Jeigu ieškovė teigia, kad nepaisant sudarytų nuomos sutarčių, nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio faktiškai patalpomis pradėjo naudotis kažkokie kiti asmenys (atsakovai, tretieji asmenys, ar dar kas nors), tai ieškovė turėjo nedelsdama imtis priemonių užfiksuoti neteisėto naudojimosi faktą ir pateikti teismui atitinkamus įrodymus. Aplinkybė, kad atsakovai P. ir A. B. yra apmokėję dalį pateiktų sąskaitų, pati savaime nesukuria atsakovams prievolės apmokėti visas sąskaitas ar dalį jų ir toliau.

Dėl patalpų perdavimo

21.       Byloje nustatyta, kad pastato (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 488,80 kv.m. Atsakovams ( P. ir A. B.) iki 2016 m. sausio 1 d. nuosavybės teise priklausė 0,3052 dalių pastato (arba 149,18 kv.m.). Šios dalys buvo išnuomotos ieškovei, ieškovė už šį laikotarpį atsiskaitė perleisdama atsakovams tų pačių patalpų dar 0,2574 dalis (arba 125,81 kv.m.). Taigi, nuo 2016 m. sausio 1 d. atsakovams nuosavybės teise priklausė 0,5626 dalys (274,99 kv.m.). Pažymėtina, kad 2016 m. sausio 14 d. sutarties 3.1 punktu yra užfiksuota, kad ieškovė perduoda atsakovams 0,2574 dalis patalpų(duomenys neskelbtini), atsakovai perima turtą, sutartis laikoma priėmimo-perdavimo aktu. Atsakovai šio sutarties punkto, t. y. priėmimo-perdavimo akto nenuginčijo, todėl atsakovų teiginiai, kad jiems 0,2574 dalys nebuvo perduotos, prieštarauja pačių atsakovų pasirašytam perdavimo-priėmimo aktui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi rašytine, notariškai patvirtinta ir nenuginčyta šalių sutartimi, kuri buvo sudaryta dar iki ginčo pradžios. Priešingai, negu kad teigia atsakovai, teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nes dokumentai, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose raštiniuose įrodymuose negali būti paneigtos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Todėl aplinkybė apie 0,2574 dalių perdavimą atsakovams, užfiksuota notaro patvirtintoje sutartyje, negali būti paneigta liudytojo K. parodymais.

22.       Aplinkybė, kad atsakovai faktiškai perimta 0,2574 dalimi nesinaudojo, ten nieko nelaikė, neturi teisinės reikšmės, nes tai savininkų valia, naudoti patalpas ar laikyti nenaudojamas. Esminė aplinkybė yra ta, kad ši atsakovų perimta 0,2574 dalis patalpų apskritai nebuvo išnuomota ieškovei, todėl ieškovei ir negalėjo atsirasti prievolė mokėti nuomos mokestį už 0,2574 dalis patalpų. Atsakovai, jeigu norėjo gauti kažkokios komercinės naudos iš 0,2574 dalies patalpų, turėjo imtis atitinkamų teisinių veiksmų: sudaryti sutartis dėl patalpų, nustatyti naudojimosi tvarką, atskirti patalpas ir jas išnuomoti, parduoti ar kitaip disponuoti, etc.

23.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai, tapę 0,2574 dalių patalpų(duomenys neskelbtini), savininkais, nesudarė jokių sandorių dėl šios patalpų dalies nuomos, ir atitinkamai nesukūrė ieškovams prievolės mokėti už šią patalpų dalį nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė pagrįstai ir teisėtai.    

24.       Kaip minėta, ieškovė buvo sudariusi sutartį dėl 0,3052 dalių patalpų(duomenys neskelbtini), nuomos iš atsakovų. Už nuomos periodą iki 2016 m. sausio 1 d. ieškovė atsiskaitė patalpomis. Ieškovė 2016 m. liepos 30 d. nutraukė nuomos sutartį su atsakovais. Atsakovai kreipėsi į teismą dėl nuomos mokesčio už 0,3052 dalis priteisimo iš ieškovės, ieškinys buvo patenkintas kitoje civilinėje byloje Kauno apylinkės teisme Nr. 2-170-920/2018, priteistas nuomos mokestis už 0,3052 dalis už laiką nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.

25.       Pagal atsakovų pateiktą nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą matyti, kad atsakovai nuo 2016 m. liepos 31 d. iš jiems priklausančių 0,5626 dalių patalpų(duomenys neskelbtini), 136,47 kv.m. išnuomojo trečiajam asmeniui, VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrui. Išnuomota dalis perskaičiavus į vieneto dalis sudaro 0,2792 (136,47/488,80), kitaip tariant, atsakovai išnuomojo trečiajam asmeniui daugiau, negu kad jų turėta laisva 0,2574 dalis. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino kaip šalutinį įrodymą, kad ieškovė, nutraukusi nuomos sutartį, 2016 m. liepos 31 d. grąžino atsakovams visas išsinuomotas patalpas (0,3052 dalis). Teismas nurodė, kad  civilinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie liudytų, kad ginčo šalys, po 2016 m. birželio 30 d. atlikto nuomos sutarties nutraukimo (nuo 2016 m. liepos 30 d.), būtų pasirašiusios išnuomotų 0,3052 dalies Kauno patalpų perdavimo-priėmimo aktą. Nesant tiesioginių įrodymų apie patalpų perdavimą, teismas padarė išvadą iš šalutinių įrodymų. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria, nes toks vertinimas yra labiausiai tikėtinas ginčo situacijoje. Teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, sąžiningumo, teisingumo ir logikos principus. Sutiktina, kad atsakovai, jeigu jiems nebūtų buvę perduotos 0,3052 dalys patalpų, nebūtų galėję išnuomoti trečiajam asmeniui 0,2792 dalių patalpų.    

26.       Apibendrindama teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daikto išlaidų kvalifikavimą, priteisimą, paskirstymą (CK 4.10 straipsnis), bendraturčių prievolių nustatymą (CK 4.76 straipsnis), patalpų nuomos santykių pabaigą, turto perdavimą (CK 6.535 straipsnis), tinkamai įvertino įrodymus (CPK 185 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

27.       Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai netenkinami, bylinėjimosi išlaidos vieniems iš kitų nepriteisiamos.

Kauno

n u t a r i a :

         Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                Evaldas Burzdikas                                                

                                      Diana Labokaitė

                                       Lina Žemaitienė