Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2011

            Procesinio sprendimo kategorijos:

20.3.10; 29.1; 30.1; 30.3; 30.8; 95.7; 124.2.9

 (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje pagal generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, prašymą buvo atnaujintas bylos pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys Šiaulių rajono savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), VĮ Registrų centras ir M. J., procesas.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje keliamas nekilnojamųjų daiktų (sandėlio ir tualeto) įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi teisėtumo klausimas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėja L. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: sandėlį ir tualetą, esančius Šiaulių rajone, Ginkūnų seniūnijoje, Ginkūnų kaime.

2007 m. spalio 9 d. pareiškėja L. K. šiuos daiktus pardavė UAB „Eriadas“, ši 2007 m. spalio 12 d. – suinteresuotam asmeniui M. J..

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl aiškių materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų, nurodęs, kad Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime nepagrįstai konstatuota, jog L. K. nekilnojamąjį turtą valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą ne mažiau kaip dešimt metų (pažeistas CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimas); nekilnojamasis turtas yra sukurtas (pastatytas) valstybės lėšomis, yra valstybės turtas, todėl, vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti pripažintas įgytu įgyjamąja senatimi; teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo remiantis tikimybių pusiausvyra principo, nepasisakė ir nevertino dalies byloje esančių įrodymų, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartimi procesas buvo atnaujintas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu generalinio prokuroro prašymą patenkino: Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos L. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos L. K. paaiškinimai, jog ginčo nekilnojamuosius daiktus ji valdė ne mažiau kaip dešimt metų, neatitinka nustatytų aplinkybių visumos ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams (buto pirkimo-pardavimo sutartis, Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos poskyrio ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Suvieko seniūnijos raštai dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos) bei liudytojų parodymams. Remdamasis Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šiaulių kaimiškos seniūnijos raštu ir prie jo pridėtais dokumentais, liudytojos O. D. parodymais, kad pareiškėja atsikėlė gyventi į Ginkūnų k. besilaukdama, nustatęs, kad trečias pareiškėjos sūnus gimė 1998 metų vasarą, teismas konstatavo, kad pareiškėja faktiškai gyveno Ginkūnuose nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. (kai mainų sutartimi perleido nuosavybės teises į butą UAB „Eriadas“), t. y. trumpiau kaip dešimt metų, taigi ir pagalbiniais pastatais, t. y. sandėliu ir tualetu, taip pat naudojosi mažiau nei reikalaujama teisės aktų. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo lauko tualetas ir sandėlis buvo pastatyti apie 1964 m., sandėlis buvo sudarytas iš 16 sandėliukų, kurių kiekvienas buvo skirtas šalia esančių dviejų gyvenamųjų namų gyventojams, dalis gyventojų šiais sandėliukais nuolat naudojosi; nors pareiškėja yra valiusi tualetą, tačiau juo naudojosi visi namo gyventojai bei stotelėje autobusų laukdavę keleiviai. Pažymėjęs, kad, nusipirkdama butą iš P. F., pareiškėja tualeto ir sandėlio neįsigijo, nes nuosavybės teisės į juos neturėjo ir pats pardavėjas, teismas konstatavo, kad ginčo turtas naudotas ir valdytas bendromis namo gyventojų pastangomis ir lėšomis; išskirtinio pareiškėjos indėlio, jos vienvaldiškumo ir daikto valdymo kaip savo teismas nenustatė. Nustatęs, kad ginčo statiniai buvo pastatyti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio darbininkų iš ūkiui priklausiusių statybinių medžiagų ir naudoti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio darbuotojų poreikiams, teismas konstatavo, jog šis turtas niekuomet nebuvo bešeimininkis ir negali būti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį įgijimo objektu. Pažymėjęs, kad sandėlio ir tualeto statybos metais privačios nuosavybės nebuvo, teismas padarė išvadą, kad šie pastatai buvo sukurti valstybės lėšomis, jie nebuvo privatizuoti, todėl tebėra valstybės nuosavybė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji sąžiningai įgijo ir valdė daiktą kaip nuosavą, nemanydama, kad daikto savininkas yra kažkas kitas, kad valdė daiktą teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų, todėl pripažino, jog nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų požymių viseto.

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prašymo atnaujinti procesą dalyką ir pagrindą, taip pat įvertinusi visą bylos medžiagą, Konstitucijoje ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintą prokuroro pareigą vykdyti teisingumą ir ginti valstybės turtinius interesus, nutarė, kad, nors pirmosios instancijos teismas atskirai nedetalizavo viešojo intereso buvimo, tačiau iš to, jog prokuroras, atnaujindamas procesą byloje, siekia apsaugoti valstybės lėšomis sukurtą ir jai priklausantį turtą nuo neteisėto jo pasisavinimo, akivaizdu, kad byloje yra ginamas viešasis interesas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartyje, kuria buvo atnaujintas procesas, konstatuota, jog procesas atnaujintas dėl galimo neteisingo CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, iš nutarties teksto akivaizdu, kad procesas taip pat atnaujintas dėl galimo CK 4.68 straipsnio 1 dalies ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimų, be to, teismo posėdžiuose nagrinėjant pareiškimą dėl proceso atnaujinimo taip pat buvo analizuotos visos trys prokuroro nurodytos galimos teisės normų taikymo klaidos. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo, neperžengdamas ribų, kurias apibrėžė proceso atnaujinimas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes įrodymai buvo rinkti iš esmės dviem aspektais: ar turtas, kurį pareiškėja pageidavo įgyti pagal įgyjamąją senatį, priklauso valstybei ir ar pageidaujamą įgyti turtą ji valdė taip, kaip tai nustatyta CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, t. y. sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savą ne mažiau kaip dešimt metų.

Teisėjų kolegija sutiko, kad byloje surinktų įrodymų visuma ir išsamūs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog ginčo nekilnojamieji daiktai buvo pastatyti 1964 m. Ginkūnų daržininkystės tarybinio ūkio, t. y. valstybės, lėšomis, vėliau tapo Ginkūnų valstybinės agrofirmos nuosavybe ir iki šiol niekam nėra perduoti ar atiduoti. 1992 m. atkuriant nuosavybės teises P. ir T. F. į gyvenamuosius namus, prie kurių ginčo pastatai buvo pastatyti, pastarieji nebuvo grąžinti kaip jiems nepriklausę iki gyvenamųjų namų nacionalizavimo, taip pat nėra duomenų, kad jie perduoti Ginkūnų valstybinės agrofirmos pagrindu susiformavusioms bendrovėms, tai reiškia, jog pastatų teisinis statusas nėra pasikeitęs ir jie, vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, negalėjo ir negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Būtent ši materialiosios teisės normos taikymo klaida buvo padaryta Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo to, kaip pastatai buvo apskaitomi ar prižiūrimi ir nuo to, ar jie buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nuosavybės forma nesikeičia; CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra draudžiamoji, jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu, ir tai, jog pagal VĮ Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. K. pastatus realiai ir nepertraukiamai galėjo valdyti nuo 1998 m. balandžio, ir pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu, teisingai įvertino įrodymus dėl turto valdymo trukmės. Pareiškėjos pateiktą namo savininko P. F. raštelį, kuriuo jis leido pareiškėjai valdyti jam priklausantį butą ir ūkinius statinius, teismas pripažino nepakankamu įrodymu, jog pareiškėja būtent nuo 1995 m. lapkričio ar nuo 1996 m. sausio pradėjo valdyti ginčo statinius kaip savo, nes šie P. F. nepriklausė. Vadovaudamasi kasacinio teismo praktikoje suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, kad CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus, kolegija pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar ginčo pastatus pareiškėja pradėjo valdyti nuo 1996 m. sausio, ar nuo 1998 m. balandžio, iki 2003 m. liepos 1 d. šių pastatų ji nevaldė ne mažiau kaip 10 metų, Nekilnojamojo turto registre pastatų valdymo neįregistravo, todėl jos valdymas negali būti pripažintas viešu.

Įvertinusi įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja negalėjo viena valdyti ginčo pastatų ir manyti, jog niekas kitas neturi daugiau už ją teisių į užvaldomus daiktus, nes abu pastatai buvo skirti dviejų gyvenamųjų namų gyventojų poreikiams tenkinti, šiais pastatais naudojosi kiti namo gyventojai ir net pašaliniai asmenys, todėl manyti, kad tik viena pareiškėja turi kokių nors konkrečių teisių į sandėlį ir tualetą, ji neturėjo jokio pagrindo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Suinteresuotas asmuo M. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo ir viešojo intereso egzistavimo. Kasatoriaus manymu, proceso atnaujinimas buvo nepagrįstas, neatitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, esminių civilinio proceso tikslų ir proceso atnaujinimo esmės. Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimą inicijavo generalinis prokuroras, turėjo būti nagrinėjami du esminiai aspektai – CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuojamo atnaujinimo pagrindo ir viešojo intereso buvimas. Kasatoriaus nuomone, procesas byloje atnaujintas nepagrįstai, nesant aiškių, abejonių nekeliančių įrodymų dėl aiškios ir esminės teisės taikymo ir aiškinimo klaidos buvimo, bylos aplinkybes vertinant formaliai, neatsižvelgiant į teisinio tikrumo ir stabilumo principus. Nutartyje, kuria atnaujintas procesas, nepasisakyta dėl viešojo intereso buvimo, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino jo buvimo ar nebuvimo kaip vienos iš generalinio prokuroro reikalavimo tenkinimo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas lakoniškai pasisakė, kad akivaizdu, jog yra ginamas viešasis interesas, nes keliamas klausimas dėl valstybės priklausančio turto pasisavinimo, tačiau toks paaiškinimas nepakankamas, yra paviršutiniškas ir formalus, atsižvelgiant į tai, jog įrodymų, kad nuosavybė teisė į statinius priklauso valstybei, nėra, t. y. išsamiai neišanalizuota, ar iš tiesų nuosavybės teisė į statinius perėjo valstybei, kokiais pagrindais įvyko toks perėjimas, kodėl ši teisė nebuvo išviešinta, kodėl suinteresuotos institucijos (VĮ Registrų centras, Šiaulių rajono savivaldybė, Šiaulių apskrities viršininko administracija) nekeitė savo pozicijų ir viso proceso metu teigė, jog statiniai nei valstybei, nei savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, jos neturi jokių pretenzijų į ginčo objektus, nei valstybė, nei savivaldybė nedėjo jokių pastangų įgyvendinti teises į šiuos statinius, juos renovuoti, prižiūrėti arba nugriauti dėl menkos vertės, neinicijavo turto įregistravimo ar kitokio išviešinimo. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė, viešojo intereso pažeidimas objektyviai nebuvo konstatuotas, t. y. nebuvo nustatytos vienos iš esminių sąlygų generalinio prokuroro reikalavimui patenkinti.

2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų taikant ir aiškinant CK 4.68, 4.69 straipsnius, reglamentuojančius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas. Bylą nagrinėję teismai akcentavo pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą ir ignoravo įrodymus, patvirtinančius jos faktinę gyvenamąją vietą Ginkūnuose, neatsižvelgė ir nevertino liudytojos O. D. parodymų neatitikties ir laikė juos viena iš pagrindinių įrodinėjimo priemonių nustatant dešimties metų valdymo termino skaičiavimo pradžią, rašytinį 1995 m. lapkričio 1 d. susitarimą su P. F. pripažino nereikšmingu, nors teisės valdyti tuo metu jam priklausiusį turtą įgijimas neabejotinai yra tiesiogiai susijęs ir su ginčijamų statinių faktinio valdymo pradžia. Apeliacinės instancijos teismas pareigą išsamiai, motyvuotai išdėstyti, kodėl vieni įrodymai vertinti kaip svarūs, nepaisant juose esančių akivaizdžiai pastebimų prieštaravimų, o kiti atmesti kaip nepakankamai tikslūs, atliko formaliai, išsamiai nemotyvavo ir nepasvėrė visų byloje esančių duomenų, t. y. pažeidė CPK 185 straipsnį, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, todėl padarė neteisingą išvadą dėl dešimties metų termino skaičiavimo pradžios momento. Kasatorius  pažymi, kad suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras, Šiaulių rajono savivaldybė bei Šiaulių apskrities viršininko administracija turėjo teisę ir pareigą ginti valstybės ir savivaldybės interesus, įskaitant ir klausimą dėl galimo statinių priklausymo valstybei ar savivaldybei, tačiau nė viena šių institucijų neįžvelgė valstybės turto pasisavinimo, priešingai, teigė, jog nei valstybė, nei savivaldybė neturi suinteresuotumo ar pretenzijų į statinius. Iš CK 4.69 straipsnio 3 dalies formuluotės neaišku, kam tenka pareiga įrodyti, kad siekiamas įgyti turtas yra ar nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, todėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pareiga tenka teismui. Kasatoriaus nuomone, įrodinėjimo našta šiuo klausimu nepagrįstai buvo paskirta pareiškėjai. Vienintelis subjektas, teigiantis pastatus esant valstybės nuosavybe, yra generalinis prokuroras, vadinasi, pareiga įrodyti tokį teiginį yra jos, o ne pareiškėjos pareiga, tačiau nepateikta jokių konkrečių įrodymų, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ginčo pastatai perėjo valstybės nuosavybėn ar kokiu pagrindu tai įvyko. Teismas rėmėsi prielaidomis, kad, nesant duomenų apie ginčo pastatų perdavimą privačių subjektų nuosavybėn, laikytina, jog nuosavybės teisė priklauso valstybei; turto neįregistravimo faktas ignoruotas, teigiant, kad valstybė neturinti pareigos išviešinti savo nuosavybės teisės, nepaisant to, kiek laiko praėjo nuo tariamo nuosavybės teisės perėjimo valstybės nuosavybėn. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad faktas, jog statiniais naudojosi ir kiti asmenys, neeliminuoja nė vienos iš CK 4.68 straipsnyje nustatytų sąlygų, nes naudojimasis daiktu nepašalina kito asmens kaip to paties daikto valdytojo statuso; teismai nepagrįstai sutapatino valdymo ir naudojimo sampratas, sprendė, jog vienų asmenų naudojimasis daiktu atima kito asmens teisę jį valdyti, t. y. be įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo senaties pagrindu sąlygų, kaip privalomą įtraukė dar vieną – vienvaldiškumo sąlygą, taip savavališkai pasunkindami pareiškėjos teisių gynimą. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi valdymo fakto išviešinimo klausimą, nors atnaujinant procesą valdymo viešumo klausimas nebuvo keliamas ir neturėjo būti analizuojamas, nes taip peržengiamos atnaujinant procesą nustatytos ribos.

3. Dėl teisės principų pažeidimo ir sąžiningo įgijėjo teisių gynimo. Skundžiami sprendimai motyvuoti iš esmės atkartojant generalinio prokuroro procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prielaidas, tik formaliai bandant pastarąsias pagrįsti byloje esančiais įrodymais; sprendimų argumentuose akivaizdžiai pasigendama visapusiškumo, įrodymų vertinimas yra formalus, dalis motyvų grindžiami prielaidomis, o ne objektyviu, visapusišku įrodymų vertinimu ir tikimybių pusiausvyros principu, nesilaikyta pareigos tinkamai paskirstyti ir apibrėžti įrodinėjimo naštos paskirstymą pagal formulę „įrodinėja tas, kas tvirtina“; ignoruoti protingumo, teisingumo, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo, proceso ekonomiškumo principai ir sąžiningo įgijėjo teisių ir teisėtų interesai. Įsiteisėjus Šiaulių apygardos teimso Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimui, teisiškai L. K. buvo pripažinta statinių savininke ir turėjo teisę laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu; teisėtos, nenuginčytos sutarties pagrindu nuosavybės teisę į statinius ji perleido kasatoriui; prieš įsigydamas turtą, kasatorius kaip apdairus pirkėjas įsitikino, jog nuosavybės teisė į įsigyjamus statinius priklauso pareiškėjai, teisminių ginčų dėl jų nevyksta, todėl laikytinas sąžiningu įgijėju. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šioje byloje nusikaltimo klausimo nebuvo keliama ir nėra pagrindo to daryti, todėl akivaizdu, jog šiuo metu kasatorius yra sąžiningas ir teisėtas statinių savininkas, iš kurio statiniai negali būti išreikalauti.

 

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir pareiškėja L. K. prisideda prie kasacinio skundo.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo skundą atmesti, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo ir viešojo intereso egzistavimo. Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal prokuratūrai suteiktus įgaliojimus, įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte, neribojant prokuroro kompetencijos šioje srityje konkrečiais atvejais, apibrėžiami prokuroro įgaliojimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme, todėl kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, gindamas viešąjį interesą, generalinis prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą, ir kurio pobūdis, generalinio prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Ginčo nekilnojamieji daiktai pastatyti tuomečio Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio, t. y. sukurti kaip valstybės nuosavybė. Valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, jo perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs, pavyzdžiui, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudžiama įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Nuosavybės teisės įgijimas pažeidžiant teisės aktų nuostatas sudarytų sąlygas švaistyti valstybės ar savivaldybės turtą, tai prieštarautų viešajam interesui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, nagrinėjo ir analizavo visas generalinio prokuroro prašyme nurodytas teisės normų taikymo klaidas, įskaitant procesinio pobūdžio pažeidimą, nė vienos iš jų neatmetė, kasatorius nepagrįstai teigia, kad prašyme atnaujinti procesą ir teismo nutartyje atnaujinti procesą nebuvo akcentuotas procesinio pobūdžio pažeidimas kaip vienas iš pagrindų procesui atnaujinti.

2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų taikant ir aiškinant CK 4.68, 4.69 straipsnius, reglamentuojančius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas. Teismai vertino visų proceso dalyvių pateiktus  įrodymus, o tai, kad nebuvo priimtas pareiškėjai palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pareiškėjos nekilnojamųjų daiktų valdymo trukmė įrodinėta oficialiaisiais rašytiniais įrodymais – Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos poskyrio, Zarasų rajono savivaldybės administracijos Suvieko seniūnijos, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šiaulių kaimiškos seniūnijos raštais ir pan., tokie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai, pažeisdami CPK 178 straipsnio reikalavimus, pareiškėjai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies imperatyvo, nes būtent pareiškėjui tenka įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – pareiškimo faktinį pagrindą, įskaitant ir teisėtą valdymą, kuris apima CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus deklaratyviu teiginiu, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 4.68 straipsnio sąlygas, susijusias su valdymo faktu, nes nepagrįstai sutapatino valdymo ir naudojimo sampratas, sprendė, jog vienų asmenų naudojimasis daiktu atima kito asmens teisę jį valdyti.

3. Dėl teisės principų pažeidimo ir sąžiningo įgijėjo teisių gynimo. Šios bylos nagrinėjimo ribas sudaro teismo nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto – nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto pagrįstumo peržiūrėjimas, o ne kasatoriaus sąžiningumo vertinimas, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai ignoravo sąžiningo įgijėjo teises ir teisėtus interesus, pažeidė teisinio tikrumo ir teisinių santykių stabilumo principus. Teismai konstatavo, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į daiktus įgyjamosios senaties pagrindu buvo nustatytos pažeidžiant imperatyvųjį reikalavimą, įtvirtintą CK 4.69 straipsnio 3 dalyje, taigi ji negalėjo tapti ginčo pastatų savininke, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės klausimai dėl generalinio prokuroro teisės pareikšti prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų, turto buvimo valstybės nuosavybe įrodinėjimo naštos paskirstymo. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

 

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu  pagrindu sąlygų

 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt. v. UAB „Energo Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2007).

Nagrinėjamoje byloje procesas atnaujintas generalinio prokuroro prašymu dėl apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatymas neatskleidžia, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka yra vertinamoji, dėl to, ar teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra aiški ir ar tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą, sprendžia prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Kartu pažymėtina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal Mažeikių rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-198/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje I. Š. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-647/2005; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. L. (teisių perėmėja D. K.) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-392/2007; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-375/2008). Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje pagal M. R. prašymą, bylos Nr. 3K-3-403/2008).

 

Dėl viešojo intereso ir generalinio prokuroro teisės pareikšti prašymą atnaujinti procesą dėl apeliacine tvarka priimto sprendimo, kuriame padaryta aiški teisės normos taikymo klaida

 

Demokratinėje teisinėje valstybėje teisinis visuomeninių santykių reglamentavimas grindžiamas viešojo intereso, kaip pamatinių visuomenės vertybių, prioritetine gynyba. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarime konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti.

Kad būtų užtikrinta viešojo intereso apsauga, CPK 365 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymus atnaujinti procesą, siekiant apginti viešąjį interesą, gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisė inicijuoti proceso atnaujinimo procedūrą grindžiama ne tik CPK 365 straipsnio 1 dalies nuostata, bet ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 19 straipsniu, kuriuose įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įstatymų nustatyta tvarka. Viešąjį interesą prokuroras gali ginti ne tik pagal asmens, asmenų grupės, institucijos ar organizacijos kreipimąsi, bet ir savo iniciatyva, taip pat tada, kai viešąjį interesą privalantys ginti asmenys nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Taigi Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas  pagal prokuratūrai suteiktus įgaliojimus, o Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte, neribojant prokuroro kompetencijos šioje srityje konkrečiais atvejais, apibrėžiami prokuroro įgaliojimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme. Dėl to kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, gindamas viešąjį interesą, generalinis prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą, ir kurio pobūdis, generalinio prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-363/2010).

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte generaliniam prokurorui suteikta išimtinė teisė prašyti atnaujinti procesą šiame punkte įtvirtintu pagrindu byloje, kurioje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą instancine tvarka patikrino apeliacinės instancijos teismas. Šiuo pagrindu generalinis prokuroras gali paduoti prašymą atnaujinti procesą visais atvejais, nepaisant to, ar skirtingų instancijų teismų sprendimai vienodi, ar apeliacinės instancijos teismas yra pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priėmęs naują. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus rajono vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog generaliniam prokurorui suteikta išimtinė teisė prašyti atnaujinti procesą dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos ne tik bylose, kuriose pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (šiuo atveju prašyti atnaujinti procesą gali taip pat ir šalys, tretieji asmenys ir neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžia įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas), bet ir bylose, išnagrinėtose apeliacine tvarka, suponuoja išvadą, jog aiškios teisės normos taikymo klaidos, padarytos pirmosios instancijos teismo sprendime ir neištaisytos nagrinėjant bylą instancine tvarka arba padarytos apeliacinės instancijos teismo sprendime, pašalinimas yra įstatyme įtvirtintas viešasis interesas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad tuo atveju, kai prašymą atnaujinti procesą dėl aiškios teisės taikymo klaidos reiškia ne šalys ar suinteresuoti asmenys, o generalinis prokuroras, jis privalo įrodyti ne tik aiškios teisės normos taikymo klaidos, bet ir viešojo intereso buvimą. Tuo pačiu pagrindu atmetamas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino generalinio prokuroro prašymą, nes nenurodė, koks konkrečiai viešasis interesas ginamas.

Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl valstybės ir savivaldos institucijų, turinčių teisę ir pareigą ginti viešąjį (valstybės ir savivaldybės) interesą, pozicijos nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006), tais atvejais, kai kompetentingos valstybės ir savivaldybės institucijos nesiima priemonių valstybės ar savivaldybės interesams ginti, viešąjį interesą gina prokuroras (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų, CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

 

Nagrinėjamoje byloje aiškia teisės normos taikymo klaida buvo prašoma kvalifikuoti CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamą taikymą ir CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo nepaisymą. Tokiais atvejais, kai aiškia teisės taikymo klaida prašoma pripažinti netinkamą teisės instituto taikymą, atsižvelgtina į visas jo taikymo sąlygas, paskirtį, juo sukuriamas, pakeičiamas ar pabaigiamas teises ir pareigas.

Įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra pirminis privačios nuosavybės teisės (CK 4.69 straipsnio 1 dalis) įgijimo būdas, kurį reikia skirti nuo bešeimininkio daikto pasisavinimo, esančio pagrindu valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisei atsirasti (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą, nelaikomas bešeimininkiu (CK 4.56 straipsnio 2 dalis).

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės ,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama šią normą analizuojant teleologiniu metodu bei atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.

Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliuojamasis  imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007); ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008).  Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB ,,Minaičiai“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji, todėl netgi remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, negalima paneigti joje įtvirtinto draudimo ir konstatuoti, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė  nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, ir juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad valstybės ir savivaldybės institucijoms ginčo statinių neprižiūrint, nerenovuojant ar negriaunant kaip menkaverčio turto, asmeniui, atlikusiam atitinkamus veiksmus nustatytą įgyjamosios senaties terminą, galėtų būti pagrindas teismui konstatuoti privačios nuosavybės teisės atsiradimą į neteisėtai valdomą valstybei priklausantį daiktą.

 

Dėl pareigos įrodyti CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo įgyti daiktą įgyjamąja senatimi sąlygą ( faktą, kad daiktas nuosavybės teise priklauso valstybei)

 

Kadangi, minėta, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir nepaneigtos faktinės aplinkybės, kad ginčo statiniai buvo sukurti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio kaip valstybės nuosavybės teisės objektas; atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, ginčo statiniai nebuvo perduoti namų savininkams kaip priklausiniai; pareiškėjai nusipirkus dalį patalpų gyvenamajame name, teisės į ginčo statinius jai nebuvo perleistos; nėra duomenų, kad jie perduoti Ginkūnų valstybinės agrofirmos pagrindu susiformavusioms bendrovėms. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą bylą nagrinėjusių teismų išvadai, jog ginčo statiniai, sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn ir tebepriklauso valstybei, todėl negalėjo būti įgyti įgyjamąja senatimi, taigi kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Konstatavusi, kad bylą nagrinėję teismai, nepažeidę įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, pagrįstai pripažino, jog ginčo statiniai negalėjo būti pareiškėjos įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo nustatant valdymo termino skaičiavimo pradžią, vienvaldiškumo ir valdymo išviešinimo tampa teisiškai nereikšmingi ir kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundo argumentai dėl kasatoriaus, kaip sąžiningo įgijėjo, teisių apsaugos nėra šios bylos, kurioje atnaujintas procesas ir sprendžiama dėl juridinio fakto, jog pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, nustatymo pagrįstumo, nagrinėjimo dalykas (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 109,08 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. J. (duomenys neskelbtini) 109,08 Lt (vieną šimtą devynis litus 8 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                                                       

Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                                                                                                                                                                   

Janina Stripeikienė