Civilinė
byla Nr. 3K-3-566/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 30.2; 30.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo
Levickio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimo ir
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams
Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai ir Valstybės teritorijų
planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl statybos
leidimo panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinius, tretieji asmenys Kauno
miesto savivaldybė, A. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
teisės normų, reglamentuojančių statybos leidimo išdavimą ir galiojimą,
aiškinimo ir taikymo klausimas.
Ieškovė J. M. ir atsakovė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė
bendrija yra kaimyninių žemės sklypų, esančių Kaune, J. Grušo g.,
savininkės. Atsakovė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija jai
priklausančiame sklype, vadovaudamasi Kauno apskrities viršininko
administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
tarnybos Kauno miesto skyriaus 2001 m. sausio 15 d. išduotu statybos
leidimu, stato pastatą – konferencijų salę. Šis pastatas statomas tik 1 m
atstumu nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos. Ieškovės manymu, tai
nepagrįstai pažeidžia jos teises, nes ji niekada nedavė atsakovei sutikimo
statyti ginčo pastatą arčiau kaip 3 m nuo jai priklausančio žemės sklypo ribos,
nors toks sutikimas, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra būtinas.
Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė prie jos sklypo ribos įrengė artezinį
gręžinį, kurio apsaugos zona pagal galiojančių teisės aktų nuostatas yra 5 m. Manydama,
kad arti jai priklausančio žemės sklypo ribos atsakovo statomas pastatas
nepagrįstai pažeidžia jos teises bei teisėtus interesus, mažina jai
priklausančio nekilnojamojo turto vertę, be to, yra statomas statybos leidimo,
išduoto pažeidžiant teisės aktus, pagrindu, ieškovė prašė panaikinti Kauno
apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir
statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyriaus 2001 m. sausio 15 d.
išduotą statybos leidimą Nr. 16-6-2001/1; įpareigoti atsakovę Lietuvos Jehovos
liudytojų religinę bendriją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo
dienos nugriauti statinio – konferencijų salės – dalį, esančią 3 m atstumu nuo
ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos ir iškelti artezinį gręžinį 5 m
atstumu nuo sklypo ribos; Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai
neatlikus nurodytų veiksmų per dviejų mėnesių terminą, leisti juos atlikti
ieškovei, patirtas sprendimo vykdymo išlaidas išieškant iš atsakovės; priteisti
visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš
dalies: statybos leidimą pripažino neteisėtu ir panaikino, kitą ieškinio dalį
atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui Lietuvos Jehovos liudytojų religinei
bendrijai dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų – 5825 Lt.
Iš ieškovės
pateikto 2008 m. balandžio 10 d. antstolio faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolo teismas nustatė, kad atsakovės Lietuvos Jehovos
liudytojų religinės bendrijos žemės sklype statomas pastatas nuo ieškovei
priklausančio žemės sklypo ribos yra nutolęs apie 1 m, atsakovė nepateikė įrodymų,
liudijančių, kad pastatas statomas didesniu atstumu nuo sklypo ribos. Teismas
pažymėjo, kad sprendžiant 2001 m. sausio 15 d. išduoto statybos
leidimo teisėtumo klausimą būtina vadovautis tuo metu galiojusių teisės aktų
nuostatomis. Išanalizavęs ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusio
Statybos įstatymo (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 straipsnio
19, 23 dalis, 19 straipsnį, 22 straipsnio 4 dalies 3 punktą,
teismas padarė išvadą, kad statybos leidimas gali būti pripažintas neteisėtu
dėl to, jog jis pažeidžia statybos normatyvinius dokumentus, kitus teisės aktų
nustatytus reikalavimus atitinkamo statinio statybai, tuo atveju, jei, visų
pirma, įrodoma, kad teisės aktams bei statinio projektavimo sąlygoms
prieštarauja statinio projektas, pagal kurį konkretus statybos leidimas buvo
išduotas. Teismas nustatė, kad 2000 m. gruodžio 20 d. Kauno miesto
savivaldybės Urbanistikos ir Architektūros skyrius išdavė trečiajam asmeniui A. A. projektavimo sąlygų sąvadą, skirtą 150 vietų
konferencijų salės statybai Kaune, J. Grušo g. 35. Remdamasis šiuo sąvadu,
Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir
statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyrius 2001 m. sausio 15 d.
išdavė trečiajam asmeniui A. A. ginčijamą statybos leidimą,
kuris 2008 m. balandžio 9 d. buvo perregistruotas atsakovės Lietuvos
Jehovos liudytojų religinės bendrijos vardu. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas,
jog atstumas nuo visuomeninės paskirties statinio, kurio aukštis ne didesnis
kaip 8,5 m, iki gretimo sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 m, buvo įtvirtintas
aplinkos apsaugos ministro 2005 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. D1-390
papildžius 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtintą
Statybos techninį reglamentą STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties
statiniai“ 3 priedu; įsakyme nustatyta, kad šio priedo reikalavimai yra
privalomi visuomeninės paskirties statiniams, kurie pradėti projektuoti po jo
įsakymo įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad
ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu teisės aktuose nebuvo nustatyta
reikalavimo išlaikyti 3 m atstumą iki gretimo žemės sklypo ribos, tačiau
atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir
architektūros skyriaus 2000 m. spalio 18 d. patvirtintuose
Projektavimo specialiosiose sąlygose buvo aiškiai nurodyta, kad konferencijų
salės pastatas žemės sklype, esančiame Kaune, J. Grušo g. 35,
turi būti projektuojamas ne arčiau kaip 3 m nuo gatvės, 5 m nuo pietinės sklypo
ribos ir 3,5 m nuo kitų sklypo ribų. Remdamasis Statybos įstatymo (2000 m.
gruodžio 23 d. redakcija) 21 straipsnio 5 dalimi, kurioje buvo
nustatyta, kad statinio projekto derinimo metu draudžiama nustatyti
reikalavimus, kurių nebuvo teritorijų planavimo dokumentuose ir statinio
projektavimo sąlygose, teismas konstatavo, jog išduodant ginčijamą statybos leidimą
buvo pažeisti 2000 m. spalio 18 d. patvirtintuose projektavimo
specialiosiose sąlygose nurodyti atstumai iki žemės sklypo ribų, ir leidimas
statyti pastatą – konferencijų salę – 1 m atstumu nuo ieškovei priklausančio
žemės sklypo ribos, šiurkščiai pažeidžia projektavimo specialiųjų sąlygų
nuostatas bei ieškovės subjektines teises, todėl statybos leidimą pripažino
neteisėtu ir jį panaikino. Pažymėjęs, kad statybos leidimo panaikinimas yra tik
prielaida kompetentingiems subjektams atlikti viešojo administravimo veiksmus,
susijusius su savavališkos statybos padarinių šalinimu, ir neatlikus Statybos
įstatyme numatytų procedūrų nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos
Jehovos liudytojų religinę bendriją nugriauti statinio dalį, esančia 3 m
atstumu nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos, teismas atmetė šį
ieškinio reikalavimą. Teismas taip pat atmetė reikalavimą dėl įpareigojimo
perkelti artezinį gręžinį, nustatęs, kad greta ieškovei priklausančio žemės
sklypo ribos nėra jokių artezinių gręžinių. Atsižvelgdamas į tai, kad buvo
patenkinta apie 50 proc. ieškinio reikalavimų, teismas priteisė iš ieškovės atsakovei
Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai dalį patirtų bylinėjimosi
išlaidų – 5825 Lt.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 1 d. sprendimu
tenkino atsakovių Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos ir Valstybinės
teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
apeliacinius skundus: panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį,
kuria statybos leidimas pripažintas neteisėtu ir panaikintas, dėl šios dalies
priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, kitą pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovės atsakovei Lietuvos Jehovos
liudytojų religinei bendrijai 3250 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovės apeliacinį
skundą atmetė.
Teisėjų kolegija
nustatė, kad J. Juozaitienės IĮ „Vila“ 2000 m. lapkričio 9 d. parengtame
konferencijų salės techniniame projekte nurodytas 1 m atstumas nuo užstatymo
ploto iki ieškovei nuosavybės teise priklausančio sklypo; šie plano
patikslinimai buvo pakartotinai suderinti su statinio projektavimo specialiąsias
sąlygas derinusiomis tarnybomis, įskaitant ir Kauno savivaldybės Urbanistikos
ir architektūros skyrių, kuris išdavė pirmines projektavimo sąlygas; suderinęs
detaliojo plano patikslinimą skyrius patikslino ir projektavimo sąlygas; J. Juozaitienės
IĮ „Vila“ parengtą projektą Kauno miesto savivaldybės Projektų derinimo taryba suderino
2000 m. gruodžio 21 d. protokolu, tai suteikė teisę statytojui gauti statybos
leidimą. Nustačiusi, kad projektas suderintas Kauno miesto savivaldybės
Projektų derinimo tarybos, teisėjų kolegija sprendė, jog Projektų derinimo
taryba, išnagrinėjusi projekto atitiktį išduotoms projektavimo sąlygoms, sutiko
su jame nurodytais mažesniais atstumais iki ieškovės žemės sklypo ribos. Iš šių
duomenų padariusi išvadą, kad projekto derinimo metu naujų reikalavimų nebuvo nustatyta,
teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino
ir taikė Statybos įstatymo (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) 21 straipsnio
1, 5 dalių nuostatas, jog statinio projekto derinimo metu draudžiama nustatyti
reikalavimus, kurių nebuvo teritorijų planavimo dokumentuose ir statinio projektavimo
sąlygose. Teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog
atsakovės pastatytas statinys pažeidžia jos teises valdyti, naudotis ar
disponuoti jai priklausančiu žemės sklypu, pasunkina statybą jame, pažeidžia
teisės normas, reglamentuojančias gaisrinę saugą ir kitus reikalavimus, dėl jo
sumažėjo ieškovės sklypo vertė, neįrodė savo subjektinės teisės ar teisėto
intereso pažeidimo dabartiniu metu, nes nebuvo pateikta nei projekto, nei
leidimo statybai nei kitų objektyvių įrodymų dėl numatomos statybos ieškovės
sklype. Kolegija pažymėjo, kad STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties
statiniai“ 3 priede nustatyta, jog atstumai tarp statinių gali būti sumažinti
nustatyta tvarka. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu reikalavimo dėl 3 m atstumo iki
gretimo žemės sklypo ribos teisės aktai nebuvo nustatyta, ir nustačiusi, jog
ginčijamas leidimas išduotas 2001 m. sausio 15 d. ir galioja iki 2011 m.
sausio 15 d., Nekilnojamojo turto registre nurodyti pastato statybos
pradžios metai – 2001 m., kolegija sprendė, kad leidimas išduotas teisėtai, laikantis
tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų, be to, ieškovė neįrodė savo subjektinių
teisių pažeidimo. Nustačiusi, kad ieškovė apie išduotą statybos leidimą sužinojo
2008 m. balandžio 12 d., ieškinį pateikė 2008 m. gegužės 6 d., teisėjų kolegija
padarė išvadą, jog ji nepraleido ieškinio senaties termino. Nusprendusi, kad
yra pagrindas iš ieškovės priteisti apie 50 proc. atsakovės Lietuvos Jehovos liudytojų
religinės bendrijos patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų
priteisimo. Patenkinusi atsakovės apeliacinį skundą ir atsižvelgusi į tai, kad
suteiktos teisinės paslaugos nebuvo nei didelės apimties, nei sudėtingos (apeliacinio
skundo, dviejų atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymas, atstovavimas
apeliacinės instancijos teisme), priteisė iš ieškovės 50 proc. atsakovės turėtų
atstovavimo išlaidų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė J. M. prašo panaikinti Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimo
dalį, kuria panaikinta 2010 m. kovo 23 d. Kauno miesto apylinkės
teismo sprendimo dalis, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo
23 d. sprendimo dalį dėl 5825,00 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kitą Kauno
miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo dalį palikti galioti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
CK 4.103 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje V. O. v.
V. B., bylos Nr. 3K-7-230/2010, išdėstytų išaiškinimų.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai pripažino, kad nepakanka ieškinyje
nurodyti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių gaisrinę saugą ir
leidimo išdavimo tvarką, būtina įrodyti teisių pažeidimą – jog statinio
statyba prie kasatorei priklausančio žemės sklypo ribos sumažino žemės sklypo
vertę ar pasunkina statybą jame. Kasatorė nurodo, kad byloje nustačius, jog atsakovė
Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija, statydama ginčo statinį arčiau
kaimyninių sklypų ribos, neturėjo būtino tokiu atveju kaimyninių žemės sklypų
savininkų sutikimo ir net nesiekė jį gauti, buvo pažeista teisės aktuose
įtvirtinta kasatorės teisė spręsti dėl jai atsirasiančių nepatogumų bei
neigiamų padarinių, pastačius statinį arčiau sklypų ribos, ir duoti ar ne tokį
sutikimą; šios teisės pažeidimas atitinka įstatymo nuostatą apie pažeistą teisę
ir teisėtus interesus bei priskiria privačius asmenis prie tos kategorijos
asmenų, kuriems įstatymo suteikiama teisė kreiptis į teismą CK 4.103 straipsnio
pagrindu.
2. Dėl
Statybos įstatymo (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) 21 straipsnio
l, 5 dalių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės
instancijos teismas neteisingai aiškino šias nuostatas, kuriose nustatyta, kad
statinio projekto derinimo metu draudžiama nustatyti reikalavimus, kurių nebuvo
teritorijų planavimo dokumentuose ir statinio projektavimo sąlygose. Teismas
visiškai nepaisė oficialiojo rašytinio įrodymo (2000 m. spalio 18 d. projektavimo
specialiųjų sąlygų Nr. 277) ir bandė paneigti akivaizdžiai padarytą Kauno
apskrities viršininko administracijos pareigūnų pažeidimą išduodant statybos leidimą,
nurodydamas, kad projektavimo specialiosios sąlygos buvo patikslintos per detaliojo
plano patikslinimo procedūrą didinant sklypo užstatymo plotą. Detaliojo plano
parengimas, kuriame fiksuojamas užstatymo plotas, negali paneigti gaisrinę
saugą ir atstumus tarp statinių žemės sklypuose reglamentuojančių imperatyviųjų
teisės normų; joks teisės aktas nesuteikia galimybės išduodant statybos leidimą
ir derinant projektą pakeisti projektavimo sąlygas; jos gali būti patikslintos
tik ta pačia tvarka kaip išduotos.
3. Dėl
ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusių Statybos techninių
reglamentų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai aiškino ir taikė statybos ir urbanistikos ministro 1999 m.
spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos
techninio reglamento STR1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius
išdavimo tvarka“, kurio 6 punkte nustatyta, kad leidimas statyti statinį
galioja penkerius metus; jeigu statybos darbai nepradedami per dvejus
metus, leidimas netenka galios; statyba yra pradėta, kai atlikti pirmieji
statinio statybos (žemės kasimo, pamatų montavimo ar pan.) darbai. Reglamento
7 punkte buvo nustatyta, kad, prašydamas pratęsti leidimą, statytojas
privalo pateikti projektuotojo pakoreguotus pagal pasikeitusius normatyvinių statybos
techninių dokumentų reikalavimus nepradėtų statinio elementų projektinius
sprendimus. Kasatorės teigimu, statybos darbai buvo pradėti tik 2008 metais, t. y.
kai leidimas jau buvo pasibaigęs; perregistravimo metu šis leidimas buvo
pasibaigęs, netekęs galios; statybos leidimas yra ydingas ir todėl, kad galėjo
būti išduotas tik penkerių metų laikotarpiui, tačiau išduotas iki 2011 m. Kita
vertus, 2008 m. perregistruodama leidimą, atsakovė privalėjo pateikti
projektuotojo pakoreguotus pagal pasikeitusius normatyvinių statybos techninių
dokumentų reikalavimus nepradėtų statinio elementų projektinius sprendimus. STR 2.02.02:2004
„Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priede nustatyti mažiausi atstumai nuo
statinių iki gretimo sklypo ribos, kurie gali būti sumažinti, jeigu gautas
gretimo sklypo savininko sutikimas raštu. Šio priedo 2 punkte nustatyta, kad bet
kuriuo atveju turi būti 6 m priešgaisriniai atstumai tarp statinių. Tai
reiškia, kad leidimas buvo išduotas pažeidžiant statybos techninių dokumentų
reikalavimus. Reikalavimai išlaikyti 6 m gaisrinius atstumus tarp statinių,
esančių skirtinguose žemės sklypuose, buvo įtvirtinti visuose gaisrinę saugą
reglamentuojančiuose teisės aktuose tiek 2000 m. (Statybos ir urbanistikos
ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 patvirtintų Miestų ir
gyvenviečių sodybų respublikinių statybos normų RSN 151-92 2.9, 2.10 punktuose;
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM direktoriaus 2005 m.
vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintose Bendrosiose priešgaisrinės
saugos taisyklėse), tiek dabar.
4. Dėl
proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą (CPK 178,
189 straipsnių) pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino
daugelio pateiktų dokumentų ir nutylėjo apie juos, taigi nevisapusiškai ir
netinkamai tyrė įrodymus; nepagrįstai darė išvadą, jog kasatorė nepateikė įrodymų,
kad dėl atsakovės pastatyto statinio pažeistos jos teisės. Kasatorė kreipėsi į
architektą L. P., kuris 2009 m. atliko
priešprojektinę jos sklypo analizę ir nustatė jos teisių pažeidimus dėl per
arti pastatyto statinio; teismas nevertino byloje pateiktų kasatorei išduotų 2009 m.
spalio 14 d. projektavimo sąlygų, kuriose nustatytas reikalavimas
išlaikyti norminius ir priešgaisrinius atstumus gretutinių sklypų ir statinių
atžvilgiu, tai reiškia, kad kasatorė privalės statinius savo sklype statyti
toliau nei 3 m nuo sklypo ribos. Akivaizdu, kad atsakovei pastačius pastatą be kasatorės
sutikimo 1 m atstumu nuo sklypo ribos ir esant teisiškai įtvirtintam
imperatyviajam reikalavimui išlaikyti 6 m atstumą tarp kaimyninių sklypų pastatų,
kasatorė galės statyti statinį tik 5 m atstumu nuo sklypo ribos, taigi, jos
sklypo vertė savaime mažėja. Toks atstumas pagal teisės aktus gali būti
sumažinamas tik esant rašytiniam kaimyninio sklypo sutikimui ir projekte
numatant brangiai kainuojančias kompensacines priemones (priešgaisrines sienas,
ekranus ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai dėl nevisapusiško
įrodymų tyrimo nustatė aplinkybę, kad darbai buvo pradėti 2001 m., nes pati
atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog statyba buvo pradėta 2003 m., iš VĮ Registrų
centro pažymos matyti, jog statinio kadastriniai duomenys fiksuoti tik 2008 m.,
2001 m. statybos metai nurodyti pačios atsakovės, kuri nepateikė jokių įrodymų,
patvirtinančių statybos pradžią 2001 m. Kasatorė teigia, kad statybos darbai
buvo pradėti tik 2008 m. kovo mėnesį.
5. Dėl CPK 98
straipsnio pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo
priteisė atsakovei didesnę piniginę kompensaciją už advokato teiktą teisinę
pagalbą, nei tai nustatyta teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr.
1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose
Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiama teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio,
apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia priteista atstovavimo išlaidų
suma, neįvertinęs atliktų mokėjimų paskirties ir atitikties Rekomendacijose
nurodytoms priteistinoms sumoms. Pirmosios instancijos teismas patenkino pagrindinį
kasatorės reikalavimą, todėl nebuvo pagrindo priteisti advokato išlaidų atsakovei;
kasatorė taip pat turėjo išlaidų advokato pagalbai, todėl ieškinį patenkinus iš
dalies šios išlaidos šalims iš viso nepriteistinos. Akivaizdu, kad atsakovės
nurodytas išlaidų dydis (12 286 Lt) yra neprotingas ir perteklinis, nes byla
nebuvo didelės apimties ir itin sudėtinga, joje nebuvo reikalingos specialios
žinios.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija prašo kasacinį
skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti
išlaidas advokato pagalbai. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Dėl CK 4.103 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo, nukrypimo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje V.
O. v. V. B., bylos Nr. 3K-7-230/2010, išdėstytų
išaiškinimų. Kasatorės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta
civilinė byla ir nagrinėjama byla skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis, todėl nutartis,
kuria remiasi kasatorė, netaikytina kaip precedentas nagrinėjamoje byloje.
Nepagrįsti skundo argumentai dėl netinkamo CK 4.103 straipsnio aiškinimo ir
taikymo, nes ši norma reglamentuoja neteisėtos statybos civilinius teisinius padarinius,
taigi kasatorė turėjo įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami. Projekto,
suteikiančio statytojui teisę gauti statybos leidimą, rengimo ir derinimo metu
galiojusių teisės aktų nebuvo reikalaujama pateikti kaimyninių sklypų savininkų
sutikimų, jei statomas statinys yra arčiau kaip 3 m iki sklypo ribos,
todėl Lietuvos Jehovos liudytojų bendrija neprivalėjo kreiptis į kasatorę dėl
jos sutikimo statyti konferencijų salę 1 m atstumu iki jai priklausančio žemės
sklypo, taigi kasatorės samprotavimai apie tariamai pažeistą teisės aktuose
įtvirtintą jos teisę duoti tokį sutikimą yra nepagrįsti. Kadangi kasatorė
savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo neįrodė, tai CK 4.103 straipsnis
netaikytas pagrįstai.
2.
Dėl Statybos įstatymo (2000 m. gruodžio 23 d.
redakcija) 21 straipsnio l, 5 dalių netinkamo aiškinimo ir taikymo.
Kasatorė nenurodė konkrečių teisės normų, draudžiančių išduodant statybos leidimą
ir derinant projektą pakeisti projektavimo sąlygas, nes tuo metu galiojusios
teisės aktų nuostatos neprieštaravo minėtai procedūrai. Teismas padarė pagrįstą
išvadą, kad projekto derinimo metu reikalavimų nebuvo nustatyta, priešingai – jie
buvo sumažinti. Skundo teiginiai, kad projektavimo sąlygos gali būti
patikslintos tik ta pačia tvarka kaip ir išduotos, o ne per detaliojo planavimo
procedūras, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasaciniame skunde
neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti
pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
3.
Dėl ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusių Statybos
techninių reglamentų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjant bylą
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose kasatorė nekvestionavo statybos
leidimo neteisėtumo kasaciniame skunde minimu teisiniu pagrindu, t. y. STR
1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“. Skunde
nepagrįstai teigiama, kad ginčijamas statybos leidimas perregistravimo metu buvo
pasibaigęs, netekęs galios; žemesnės instancijos teismuose apskritai nebuvo
nagrinėjamos aplinkybės dėl statybos leidimo galiojimo laikotarpio,
nenustatyta, jog statybos leidimas būtų buvęs pratęstas. Šie argumentai
teisiškai nereikšmingi visų pirma dėl to, kad jie susiję su faktinėmis
aplinkybes, antra, kasatorė taip pat nepagrįstai remiasi STR 1.07.01:1999 „Leidimų
statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 7 punktu, nes 2008 m.
statybos leidimas buvo perregistruotas, o ne pratęstas. Statybos leidimas
išduotas bei statybos darbai pradėti dar iki įsigaliojant STR 2.02.02:2004
„Visuomeninės paskirties statiniai“, todėl jo 3 priede įtvirtinti imperatyvieji
reikalavimai statinių statybai nagrinėjamoje byloje netaikytini, jokios
teisinės reikšmės neturi ir priedo 2 punkte nustatyti priešgaisriniai atstumai
tarp statinių.
4.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir
įrodinėjimą (CPK 178, 189 straipsnių), pažeidimo. Kasatorės
argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti. Architekto L. P. atlikta kasatorės sklypo priešprojektinė analizė yra nuomonė,
o ne įrodymų šaltinis CPK 177 straipsnio prasme. Be to, apeliacinės instancijos
teismas nagrinėjo statybos leidimo išdavimo teisėtumo klausimą, kuriuo
architektas L. P. visai nepasisakė, todėl jo analizė neturi
byloje įrodomosios reikšmės. Šiomis aplinkybėmis kasatorė negrindė nei savo
pirminio, nei patikslinto ieškinio, dėl to teismai pagrįstai šiais įrodymais
nesivadovavo. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį ir CK
4.262 straipsnį Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo
laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka,
taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto
registro išrašu. Kasatorė skunde nepagrįstai kvestionuoja statybos darbų
pradžios faktų klausimus, nors pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis
teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
5.
Dėl ieškinio senaties. Kasatorė sklypo savininke tapo 1998 m.
vasario 5 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Statybos leidimas yra
viešas dokumentas, su kuriuo galima susipažinti jį išdavusioje institucijoje. Statybos
darbai buvo pradėti 2001 m. pradžioje. Kasatorė, būdama rūpestinga ir atidi
savo naudojamo sklypo bei atsakovės vykdomų statybos darbų atžvilgiu, galėjo
laiku sužinoti apie statybos leidimo išdavimą ir kreiptis į teismą per įstatymo
nustatytus terminus. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ABTĮ 33
straipsnio, kurį privalėjo taikyti ir vien tuo pagrindu ieškinį atmesti.
6.
Dėl CPK 98 straipsnio taikymo. Ilgą bylos nagrinėjimą, lėmusį
dideles bylinėjimosi išlaidas, lėmė pati kasatorė, dėl kurios buvo atidedami
teismo posėdžiai, o atsakovė turėjo apmokėti advokato atvykimo iš Vilniaus į
Kauną išlaidas. Atsakovės patirtos išlaidos negali būti laikomos perteklinėmis
ir neprotingomis, nes jos patirtos teisinės pagalbos sutarties pagrindu. Iš
dalies tenkinant patikslintą ieškinį, 12 286 Lt suma pagrįstai sumažinta 50
proc.; be to, dalį priteistos sumos sudaro PVM mokestis, kuris nėra advokato
honoraras.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė Valstybinė
teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo
kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje V. O. v. V. B., bylos Nr. 3K-7-230/2010,
išdėstytų išaiškinimų. Inspekcijos nuomone, skundžiamas apeliacinės
instancijos teismo sprendimas priimtas nenukrypstant nuo kasacinio teismo
praktikos, nes šioje byloje teisės aktuose nustatytų norminių atstumų pažeidimo
nebuvo, t. y. statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo fakto kasatorė
neįrodė.
2. Dėl
ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusių teisės aktų pažeidimo.
Ginčo pastato statybai netaikytinos kasatorės nurodomos Miestų ir gyvenviečių
sodybų respublikinės statybos normos RSN 151-92, nes jų 1.1 ir 1.2 punktuose
nustatyta, jog jos reglamentuoja Lietuvos Respublikos miestų ir gyvenviečių
sodybų projektavimą, statymą ir įrengimą. Nepagrįsti ir atmestini kasatorės
argumentai dėl priešgaisrinių atstumų pažeidimo, nes minimalūs priešgaisriniai
atstumai yra nustatomi tarp statinių, esančių tame pačiame ar gretimuose žemės
sklypuose, tačiau nei konferencijų salės projekto rengimo, derinimo ar
tvirtinimo metu, nei statybos leidimo išdavimo ir perregistravimo metu, nei
šiuo metu kasatorės žemės sklype jokių statinių nėra, todėl argumentai, kad
ginčijamas statybos leidimas buvo išduotas ir konferencijų salė pastatyta
pažeidžiant gaisrinę saugą reglamentuojančius teisės aktus, yra nepagrįsti. Ginčijamo
statybos leidimo išdavimo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta
reikalavimo laikytis 3 m atstumo nuo visuomeninės paskirties statinių iki
gretimo sklypo ribos, todėl, statant konferencijų salę 1 m atstumu nuo kasatorės
žemės sklypo ribos, atsakovė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija neturėjo
pareigos gauti kasatorės sutikimo. Kauno apskrities viršininko administracijos
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto
skyrius 2001 m. sausio 15 d. pagal suderintą projektą išdavė trečiajam asmeniui
A. A. ginčijamą statybos leidimą, kuris galiojo iki 2006 m.
sausio 15 d.; leidimo galiojimas buvo pratęstas iki 2011 m. sausio 15 d.
2008 m. kovo 21 d. A. A. buvo išduota pažyma apie statinio
statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, kurios pagrindu 8 proc. baigtumo
statyba 2008 m. kovo 27 d. buvo įregistruota viešajame registre. 2008 m. kovo
31 d. nebaigtas statyti statinys buvo perleistas atsakovei Lietuvos Jehovos
liudytojų religinei bendrijai, 2008 m. balandžio 10 d. statybos leidimas
perregistruotas jos vardu. Kasatorė niekada neginčijo 2008 m. balandžio 21 d. A. A. išduotos pažymos apie statinio statybą be esminių
nukrypimų nuo projekto ir jos pagrindu atliktos teisinės statinio
registracijos. Kauno apskrities viršininko administracija, išduodama ginčijamą
statybos leidimą, atliko Statybos ir urbanistikos ministerijos 1997 m.
lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo
statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 „Statinių projektavimo sąlygų
nustatymo, statinių projektų derinimo ir jų tvirtinimo tvarka“ ir STR 1.07.01:1999
„Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ jos kompetencijai priskirtinus
veiksmus ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Leidimo galiojimo laikas nuo
2006 m. sausio 15 d. buvo pratęstas iki 2011 m. sausio 15 d., taigi
statybos leidimo perregistravimo metu galiojo jau pratęstas statybos leidimas. Taip
pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad statytojas, perregistruodamas
statybos leidimą, privalėjo pateikti projektuotojo pakoreguotus pagal
pasikeitusius normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus nepradėtų statinio
elementų projektinius sprendinius. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė,
kad iš VĮ Registrų centro pažymėjimo matyti, jog pastatas-konferencijų salė yra
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir jo statybos pradžios metai
nurodyti 2001 m. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu,
visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi
teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, STR
1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 7 punktas,
kuriame nustatyta, kad prašydamas pratęsti leidimą statytojas privalo pateikti
projektuotojo sukoreguotus pagal pasikeitusius normatyvinių statybos techninių dokumentų
reikalavimus nepradėtų statinio elementų projektinius sprendimus, galiojo iki 2002
m. birželio 30 d., vėliau įsigaliojusiame aplinkos ministro 2002 m.
balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR
1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ tokios nuostatos neliko, taigi nei statybos
leidimo pratęsimo, nei jo perregistravimo metu negaliojo tokių teisės normų,
kurios reikalautų pakoreguoti projektą pagal naujai įsigaliojusių statybos
techninių reglamentų reikalavimus tuo atveju, kai statybos darbai jau pradėti,
o statinio teisės aktų nustatyta tvarka suderinto projekto sprendiniai
nekeičiami.
3. Dėl
įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir
vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad kasatorė
nepateikė įrodymų, jog Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos
pastatytas statinys pažeidžia jos subjektinės teises valdyti naudotis ar
disponuoti jai priklausančiu žemės sklypu.
4. Dėl
bylinėjimosi išlaidų. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
padarė teisingą išvadą, kad buvo patenkinta apie 50 proc. patikslinto ieškinio
reikalavimų, nes tiek pirmasis, tiek antrasis patikslinto ieškinio reikalavimai
yra lygiaverčiai, teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi,
bylinėjimosi išlaidas tarp kasatorės ir atsakovės Lietuvos Jehovos liudytojų
religinės bendrijos paskirstė teisingai. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorė iki
bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių
jos patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, tokios išlaidos ir
negalėjo būti jai priteisiamos, o skundo argumentas, kad ieškinį patenkinus iš
dalies advokato išlaidos šalims iš viso nepriteistinos, yra nepagrįstas ir
prieštarauja CPK 93 straipsnio 2 daliai.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą
atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojusių teisės aktų pažeidimo. Kasatorė
nepateikė jokių argumentų, įrodančių, kad statybos leidimui išduoti nebuvo
pateikti jo išdavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus atitinkantys
dokumentai, taip pat jog statinio projektas parengtas ir suderintas pažeidžiant
šių teisės aktų nuostatas. Kasacinis skundas grindžiamas aplinkybe, kad
suderintame statinio projekte atstumas iki gretimo sklypo ribos nurodytas
mažesnis, nei statytojui išduotose statinio projektavimo sąlygose, tačiau
kasatorė nenurodė jokių imperatyvių normatyvinių statybos dokumentų – Statybos
techninių reglamentų – nuostatų, kurios buvo pažeistos suprojektavus statinį 1
m atstumu iki kasatorės žemės sklypo ribos. Statybos leidimo išdavimo metu
galiojusios statybos ir urbanistikos ministro 1992 m. birželio 18 d. įsakymu
Nr. 118 patvirtintos respublikinės statybos normos RSN 132-92 „Visuomeniniai
pastatai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“ iš viso nereglamentavo
atstumo tarp visuomeninės paskirties pastato ir gretimo žemės sklypo ribos.
Minimalus atstumas tarp gretimuose sklypuose esančių statinių nenustatytas ir aplinkos
ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 422 patvirtiname STR
2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“. Trečiojo
asmens nuomone, pagal analogiją šiuo atveju reikėtų vadovautis statybos leidimo
išdavimo metu galiojusiomis RSN 152-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kurių
2.7 punkte nustatyta, jog minimalus atstumas atskirai stovinčių statinių nuo
kaimyninio sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1 m.
2. Dėl
statybos leidimo perregistravimo. Kasaciniame skunde taip pat klaidingai
teigiama, jog statyba atsakovams priklausančiame sklype pradėta tik 2008
metais, kai statybos leidimo galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Byloje
pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo pastato
statybos pradžia – 2001 m. Statybos leidimas buvo perregistruotas
pasikeitus statytojui, t. y. nebaigtą statinį perleidus naujam savininkui.
Tokia galimybė įtvirtinta Statybos įstatymo 34 straipsnyje bei aplinkos
ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002
„Statybos leidimas“ 28 punkte, kuriuose nustatyta, kad statybos leidimas
perregistruojamas juridinio ar fizinio asmens vardu, kai šis įsigyja nebaigtą
statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį. Tokiu atveju
keičiamas tik statytojas, tačiau nėra reikalavimo keisti ar tikslinti techninio
projekto sprendinius pagal perregistravimo metu galiojančias teisės aktų
nuostatas, taip pat pakartotinai derinti statinio techninį projektą, kurio
pagrindu išduotas statybos leidimas, ar revizuoti statybos leidimo išdavimo
teisėtumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo atveju statinys buvo pradėtas
statyti (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, statinio, perleisto
atsakovui, baigtumas nurodytas 8 proc.), todėl koreguoti statinio
išdėstymą sklype pagal pasikeitusių teisės aktų reikalavimus iš viso nebuvo
galimybės.
3. Dėl
kasatorės teisių pažeidimo. Kasatorė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl
statinio statybos prie jai priklausančio žemės sklypo ribos buvo padarytas
neigiamas neleistinas poveikis ieškovės žemės sklypui, sumažėjo jos žemės
sklypo vertė, ginčo statinys pasunkina statybą jai priklausančiame žemės
sklype,
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo
intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės
klausimai, susiję su statybos leidimo teisėtumu, ribų. Vykdydamas kasacijos
funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –
jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami
tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės
normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame
procese reglamentuojančias proceso teisės normas.
Dėl ginčijamo
leidimo išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo
Statybos
teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo
tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz.,
aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų
interesais. Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės
aktas – Statybos įstatymas ir kiti šiuos santykius reglamentuojantys teisės
aktai pakankamai dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei
į tai, kad statyba yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų,
pradedant teritorijų planavimu ir statinio projektavimu, baigiant statybos
užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant
ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui
taikytinas teisės normas.
Bylą nagrinėję
teismai, teisingai pažymėję, kad sprendžiant ginčijamo statybos leidimo išdavimo
teisėtumo klausimą, taikytinos jo išdavimo metu galiojusios teisės normos,
taikė 2000 m. gruodžio 23 d. (taip nurodyta procesiniuose
sprendimuose) redakcijos Statybos įstatymą, šios redakcijos Statybos įstatymo
nuostatomis remiamasi ir dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose
dokumentuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2000 m. gruodžio 23
d. įstatymu Nr. IX-134 buvo pakeistas 2000 m. rugsėjo 19 d. Statybos įstatymo
pakeitimo įstatymas Nr. VIII-1948, perkeliant jo įsigaliojimo datą iš 2001 m.
liepos 1 d. į 2001 m. rugpjūčio 1 d., tačiau 2001 m. liepos 12
d. įstatymu Nr. IX-470 (įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 1 d.) abu minėti
įstatymai buvo pripažinti netekusiais galios, taigi 2000 m. rugsėjo 19 d.
Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. VIII-1948 (bylą nagrinėjusių teismų
ir dalyvaujančių byloje asmenų įvardytas 2000 m. gruodžio 23 d.
įstatymo redakcija) niekada negaliojo ir negalėjo būti taikomas. Ginčijamo
statybos leidimo išdavimo metu galiojo ir sprendžiant dėl šio leidimo išdavimo
teisėtumo taikytinas Statybos įstatymas, galiojęs nuo 2000 m. rugsėjo
15 d. iki 2002 m. liepos 1 d.
Dėl
projektavimo specialiųjų sąlygų privalomumo
Asmens
konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) jo ūkinės veiklos sąlyga.
Ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė
(Konstitucijos 28 straipsnis). Nuosavybės teisės ribojimai galimi tik dėl
konstituciškai svarbaus tikslo, laikantis proporcingumo principo, siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Savininkas, turėdamas teisę valdyti
nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų
asmenų teisių. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl gretimo sklypo savininko
nuosavybės teisių galimo pažeidimo kaimyninio sklypo savininkui vykdant statybą
savo sklype. Statyba – ūkinė veikla, kuri iš esmės keičia ne tik sklypo,
kuriame statomas statinys, bet ir gretimų sklypų užstatymo bei galimos ūkinės
veiklos sąlygas. Statinys turi būti pastatytas taip, kad nekeltų pavojaus
žmonėms, jo architektūra atitiktų statinio paskirtį ir kraštovaizdį ir kita.
Tai reikšmingi reikalavimai, kuriais pasiekiami viešieji tikslai statybų
procese. Statytojas, įgyvendindamas savo privatų interesą, turi jį suderinti su
viešaisiais tikslais, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Reikalavimas
nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų reiškia, kad statinys turi būti
statomas taip, jog statybos metu ir naudojant statinį, kitų asmenų gyvenimo ir
veiklos sąlygos būtų išsaugotos, o jeigu pakeistos – tai laikantis statybos
techninių ir specialiųjų reikalavimų, normatyvinių dokumentų nuostatų (Statybos
įstatymo, galiojusio nuo 2000 m. rugsėjo 15 d. iki 2002 m.
liepos 1 d., 4 straipsnio 4 dalis).
Laikantis teisės
aktų hierarchijos principo Statybos įstatymo, galiojusio nuo 2000 m.
rugsėjo 15 d. iki 2002 m. liepos 1 d., 6 straipsnyje įtvirtintas
normatyvinių statybos techninių dokumentų pobūdis ir jie skirstomi pagal
privalomumą: į privalomus ir juos papildančius – laisvai pasirenkamus. Privalomieji
statybos techniniai dokumentai yra Vyriausybės įgaliotos valstybės valdžios
institucijos patvirtinti Statybos techniniai reglamentai; visi kiti
normatyviniai statybos techniniai dokumentai (standartai, taisyklės, techninės
sąlygos, rekomendacijos, metodiniai nurodymai) yra laisvai pasirenkami ir tampa
privalomais, jei tai nurodoma atitinkamų valstybės valdžios institucijų
dokumentuose, reglamentuose, sutartyse. Prie privalomųjų statybos techninių
dokumentų priskirtini ir Organizaciniai tvarkomieji statybos techniniai
reglamentai, nustatantys statinių projektavimo sąlygų nustatymo, statinių
projektų derinimo ir jų tvirtinimo, leidimų statyti ir griauti statinius
išdavimo tvarką.
Statybos leidimo
išdavimas yra statybos valstybinės priežiūros forma (Statybos įstatymo,
galiojusio nuo 2000 m. rugsėjo 15 d. iki 2002 m. liepos
1 d., 24 straipsnio 1 dalis). Kai nustatomi statybos leidimo
išdavimo pažeidimai, konstatuojama, kad statybos valstybinė priežiūra buvo
nepakankama.
Nagrinėjamoje
byloje ginčijamo statybos leidimo išdavimo teisėtumas kvestionuojamas tais
pagrindais, kad statinio projektas, pagal kurį išduotas statybos leidimas,
neatitiko projektavimo specialiose sąlygose ir normatyviniuose statybos
techniniuose dokumentuose nustatytų reikalavimų dėl minimalių atstumų iki
sklypo ribos.
Teisėjų kolegija
sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ginčijamo statybos leidimo
išdavimo metu galiojusiuose normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose
nebuvo nustatyta reikalavimų dėl minimalių atstumų nuo visuomeninės paskirties
statinių iki sklypo ribos, ir pažymi, kad, sprendžiant dėl statybos leidimo
išdavimo teisėtumo, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos jo išdavimo
procedūros. Statybos įstatymo (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija)
nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad prieš išduodant statybos leidimą šio
įstatymo ir normatyvinių statybos dokumentų nustatyta tvarka turi būti
nustatytos projektavimo sąlygos, išduotas projektavimo sąlygų sąvadas,
parengtas, suderintas ir patvirtintas statinio projektas.
Statybos
įstatymo, galiojusio nuo 2000 m. rugsėjo 15 d. iki 2002 m.
liepos 1 d., 2 straipsnyje nustatyta, kad projektavimo specialios
sąlygos – valstybės valdžios institucijų ir savivaldos vykdomųjų institucijų
specialius reikalavimus nustatančios sąlygos, kurios parengiamos tik tuo
atveju, kai nėra atitinkamų normatyvinių statybos dokumentų ar kai tie
reikalavimai priklauso nuo statinio ir statybos sklypo konkrečios vietos ir jo
aplinkos. STR 1.05.03:1997 „Statinių projektavimo sąlygų nustatymo, statinių
projektų derinimo ir jų tvirtinimo tvarka“ 3.12 papunktyje papildomai nurodoma,
kad tuo atveju, kai yra parengtas ir patvirtintas detalusis planas, jame
nustatyti teritorijos režimo reikalavimai kartu yra ir specialiosios sąlygos, o
specialiosios sąlygos nustatomos, jei tie reikalavimai nepakankami statinio
projektui rengti. Specialiosiose projektavimo sąlygose statinio architektūrai
formuoti ir statybos sklypui tvarkyti nustatomi reikalavimai dėl kompozicinio
ryšio su gretimu sklypu, statinių aukščio, ribų ir kt., kurie gali būti ir
nenustatyti detaliajame plane. Savivaldybės padalinys projektavimo sąlygas
nagrinėja, derina ir joms pritaria, įvertinęs statytojo, trečiųjų asmenų,
visuomenės, savivaldybės ir valstybės interesus (STR 1.05.03:1997 „Statinių
projektavimo sąlygų nustatymo, statinių projektų derinimo ir jų tvirtinimo
tvarka“ 4.4.4 papunktis). Jeigu nesutinkama su nustatytomis specialiomis
projektavimo sąlygomis, jos gali būti skundžiamos, arba, pasikeitus duomenims,
kurių pagrindu sąlygos išduotos, kreipiamasi dėl jų pakeitimo. Savivaldybės
padalinys gali nustatyti naujas sąlygas, jei tam yra rimtų priežasčių (STR
1.05.03:1997 4.5.4 papunktis). Remiantis STR 1.05.03:1997 4.5 papunkčiu,
projektavimo sąlygos įrašomos į projektavimo sąlygų sąvadą, kuris patvirtinamas
savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka ir išduodamas statytojui
(užsakovui).
Projekto
derinimo procedūra prasideda, projektuotojui pateikus statinio techninį
projektą savivaldybės padaliniui, išdavusiam projektavimo sąlygų sąvadą (STR
1.05.03:1997 4.6 papunktis). Projekto derinimo metu tikrinamas teritorijos
detaliojo plano sprendinių, jame nustatytų teritorijos tvarkymo režimo
reikalavimų ir projektavimo sąlygų sąvade nustatytų sąlygų projekte
įgyvendinimas. STR 1.05.03:1997 4.10.2 papunktyje įtvirtintas draudimas
projekto derinimo metu nustatyti naujus reikalavimus, kurių nebuvo teritorijos
detaliajame plane ir projektavimo sąlygų sąvade. Teisėjų kolegija, vertindama
šį norminį imperatyvą, konstatuoja, kad naujų reikalavimų nustatymo projekto
derinimo metu draudimas negali būti aiškinamas kaip leidžiantis sumažinti
detaliajame plane ir projektavimo sąlygų sąvade esančius reikalavimus arba jų
netaikyti. Kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais tuo aspektu, kad projekto
derinimo metu galiojusiuose teisės aktuose ir normatyviniuose staybos
dokumentuose nebuvo nustatyta galimybės keisti projektavimo sąlygas projekto
derinimo procedūros metu taip, kad keistųsi statinio vieta sklype.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad projektavimo sąlygų sąvado išdavimas ir projekto derinimas yra
atskiros statybos dokumentų rengimo ir tvirtinimo procedūros, nes sąvadą
sudarančios projektavimo sąlygos yra viešųjų tikslų išraiška, šiose sąlygose
nustatomi reikalavimai, kuriems privalo paklusti projektuotojas, išreikšdamas
statytojo privačius tikslus projektiniuose sprendiniuose.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir
architektūros skyrius, 2000 m. lapkričio 9 d. suderinęs detaliojo
plano patikslinimą, kuriame nurodytas 1 m atstumas nuo užstatymo ploto iki
kasatorei nuosavybės teise priklausančio sklypo ribos, patikslino ir pirmines
projektavimo sąlygas, nepažeidė Statybos įstatymu ir Statybos techniniu
reglamentu nustatytos projektavimo sąlygų nustatymo ir projektų derinimo tvarkos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad projekto derinimo metu galiojusiame STR
1.05.03:1997 „Statinių projektavimo sąlygų nustatymo, statinių projektų
derinimo ir jų tvirtinimo tvarka“ nebuvo nustatyta projektavimo sąlygų skirstymo
į „pirmines“ ir „patikslintas“, kaip jas kvalifikavo apeliacinės instancijos
teismas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal byloje esančius
duomenis, patikslintas detalusis planas, kuriame nustatytas 1 m atstumas nuo
užstatymo ploto iki kasatorei nuosavybės teise priklausančio sklypo, buvo derintas
su atitinkamomis institucijomis 2000 m. lapkričio mėnesį, t. y. po
2000 m. spalio 18 d. projektavimo specialiųjų sąlygų nustatymo,
tačiau iki projekto pateikimo derinti (2000 m. gruodžio 15 d.).
Projektavimo sąlygų sąvadas patvirtintas vėliau, nei projektas pateiktas
derinti – 2000 m. gruodžio 20 d., projektas baigtas derinti
gruodžio 21 d. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorė atkreipė
dėmesį į šį procedūrų nenuoseklumą, tačiau teismas jo neįvertino ir sprendime
dėl to nepasisakė. Be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė, ar 2000 m.
lapkričio mėnesį patikslintas detalusis planas buvo viešai apsvarstytas,
patikrintas ir patvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka bei kokią
teisinę reikšmę turėjo patikslinto detaliojo plano suderinimas, esant
nepanaikintoms 2000 m. spalio 18 d. projektavimo specialiosioms
sąlygoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nenustačius ir neįvertinus
minėtų aplinkybių, teismai neturėjo pagrindo spręsti dėl statybos leidimo
išdavimo teisėtumo.
Dėl statybos
leidimo galiojimo termino ir jo pratęsimo
Ginčijamo
statybos leidimo išdavimo metu galiojusio STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir
griauti statinius išdavimo tvarka“ 6 punkte buvo nustatyta, kad leidimas
statyti statinį galioja penkerius metus nuo jo išdavimo dienos; jeigu statybos
darbai nepradedami per dvejus metus, leidimas netenka galios. Šiame punkte įtvirtinta
ir pradėtos statybos apibrėžtis: statyba kvalifikuotina pradėta, kai atlikti
pirmieji statinio statybos (pamatų duobės kasimo, pamatų montavimo ar pan.)
darbai. STR 1.07.01:1999 7 punkte buvo nustatyta galimybė pasibaigus
leidimo galiojimo laikui, esant reikalui, jį pratęsti iki statybos pabaigos,
bet ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Šiuo atžvilgiu pažymėtina,
kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo
ir taikymo praktiką (Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalis, Administracinių
bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) bylose dėl statybos leidimų
pratęsimo teisėtumo, yra konstatavęs, kad iki 2002 m. liepos 1 d.
išduoto statybos leidimo galiojimas gali būti pratęsiamas, jeigu į
kompetentingą instituciją su prašymu pratęsti buvo kreiptasi iki leidimo
galiojimo pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m.
liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Daugiabučio namo Lyros g.
22 savininkų bendrija v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir
Šiaulių miesto savivaldybė, bylos Nr. A-2-1161/2006).
Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė kėlė klausimą dėl ginčijamo leidimo
galiojimo termino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat
atsiliepime į apeliaicinius skundus, šis klausimas keliamas ir kasaciniame
skunde, tačiau bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su
ginčijamo leidimo pratęsimu, nors jos yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl
leidimo galiojimo. Pažymėtina, kad, pripažinus statybos leidimo galiojimo
pratęsimą neteisėtu, leidimas tampa negaliojančiu ir jį naikinti nėra pagrindo.
Dėl statybos
darbų pradžios momento teisinės reikšmės
Minėta, kad byloje
nesurinkta įrodymų, patvirtinančių ginčijamo statybos leidimo pratęsimo faktą
bei pagrįstumą, t. y. pirmųjų statinio statybos darbų atlikimą. Statybos
darbų pradžios momentas ir šių darbų apimtis bei pobūdis reikšmingi, sprendžiant,
ar ginčijamo leidimo galiojimas nebuvo pasibaigęs iki galimo jo pratęsimo, ar
jį buvo galima pratęsti ir kokie reikalavimai buvo privalomi leidimui pratęsti.
Byloje pateikti Nekilnojamojo
turto registro duomenys, kad statyba pradėta 2001 m., tačiau atsiliepime į
ieškinį ir apeliaciniame skunde atsakovė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė
bendrija teigia, kad pirmieji statybos darbai buvo atlikti 2003 m., o
pamatai pastatyti 2008 m. sausio-kovo mėnesiais; nagrinėjant bylą
apeliacinės instancijos teisme atsakovė nurodė, kad statybos pradėtos 2002 m.
gruodžio mėnesį. Kasatorė nurodė, kad apie statinio statybą sužinojo
2008 m. balandžio mėnesį, kai pamatė kasant pamatų duobes. Šių
prieštaravimų bylą nagrinėję teismai nevertino ir nepašalino. Byloje nustatyta,
kad atsakovė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija, įsigijusi žemės
sklypą iš trečiojo asmens A. A., perregistravo ginčijamą
statybos leidimą 2008 m. balandžio mėnesį. Vadovaujantis Nekilnojamojo
turto registro duomenimis, tuo metu statybos baigtumas buvo 8 procentai. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą nepateikta byloje dalyvaujančių
asmenų procesiniuose dokumentuose nurodyta pažyma apie statinio statybą be
esminių nukrypimų nuo statinio projekto, taigi, nenustatyta, kokie darbai
sudaro tokį statybos baigtumą ir ar jie atitinka STR 1.07.01:1999 „Leidimų
statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 6 punkte įtvirtintą pradėtos
statybos apibrėžtį. Kasacinis teismas nenustatinėja faktų (CPK 353 straipsnio
1 dalis), todėl negali nustatyti, ar ginčijamo statybos leidimo galiojimas
nebuvo pasibaigęs, nepradėjus statybos, ar jis buvo, kada ir ar pagrįstai
pratęstas, ar pratęsimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir
normatyvinius statybos dokumentus.
Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus,
teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė
materialiosios ir proceso teisės normas, ir, atsižvelgdama į byloje būtinų
ištirti ir nustatyti faktinių aplinkybių mastą, konstatuoja, jog yra
neatskleista bylos esmė, todėl skundžiamos teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos ir bylos dalis dėl statybos leidimo
panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grąžintina nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui (CPK
360
straipsnis). Dėl tokio kasacinio teismo sprendimo kiti kasacinio skundo
argumentai tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų
nepasisako.
Dėl Statybos
įstatymo normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą ir
nustatančių proceso taisykles, galiojimo laiko atžvilgiu
Be kita ko,
teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojo Statybos
įstatymo straipsnių, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą
(28 straipsnis) ir nustatančių tam tikras proceso taisykles, pvz.,
teismingumo, bylos nagrinėjimo ribas: tuo atveju, jei statyba yra pradėta ir
kreiptasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento
pripažinimo negaliojančiu, teismas išsprendžia ir statybos padarinių šalinimo
klausimą (281 straipsnio 1, 2 dalys), pakeitimai. CPK
3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos
nagrinėjimo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, o savavališkos
statybos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos
statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ
„Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr.
3K-3-492/2008).
Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija palieka galioti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos
2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. pažymą apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame
teisme patirta 98,73 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio
1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme patyrė ir
šalys. Kasaciniam teismui dalį bylos grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios
instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti
nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas,
išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d.
sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl statybos leidimo
panaikinimo bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Kauno miesto apylinkės
teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai dėl
statybos leidimo panaikinimo patenkinti bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Bylos dalį dėl šių reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti
iš naujo.
Kitą Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d.
sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Palikti galioti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos
2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos
priemones – uždrausti Valstybės teritorijų
planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti bet kokius
veiksmus, susijusius su statinių, esančių 0,0935 ha žemės sklype, unikalus Nr.
1901-0017-0013, adresu: Kaunas, J. Grušo g. 35, įteisinimu, uždrausti priimti
statinius eksploatuoti.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Janina
Stripeikienė