Civilinė byla Nr. e2-228-450/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00471-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.12

                                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2025 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Skanumeta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Skanumeta“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, pareiškimą suinteresuotiems asmenims – L. M. ir L. M. dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Skanumeta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Atsakovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Skanumeta“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Valnetas“ (toliau – ir nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą, prašydama LUAB „Skanumeta“ bankrotą pripažinti tyčiniu; nustatyti, kad dėl tyčinio bankroto yra atsakingi suinteresuoti asmenys L. M. ir L. M..

2.       Prašyme nurodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

3.       LUAB „Skanumeta“ ir Luminor Bank AS (toliau – ir bankas) 2022 m. lapkričio 21 d. sudarė kreditavimo sutartį dėl 342 000 Eur paskolos suteikimo kompiuterinei ir programinei įrangai įsigyti, tačiau paskolos lėšos buvo panaudotos ne bendrovės reikmėms, o buvusio jos vadovo L. M. ir kitų su juo susijusių asmenų naudai, dėl to bendrovei atsirado prievolė šiuo metu didžiausiam kreditoriui Luminor Bank AS padengti 356 917,94 Eur finansinį reikalavimą. Pagal banko pateiktus dokumentus LUAB „Skanumeta“ įsigijo šešias prekes iš Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) registruotos bendrovės „DigitalOcean LLC“, tačiau tokie duomenys kelia abejonių, nes: (1) bendrovė tik gavusi lėšas iš banko, jas iš karto pervesdavo „DigitalOcean LLC“; (2) „DigitalOcean LLC“ yra listinguojama bendrovė JAV akcijų biržoje, kurios vertė yra apie 3 milijardai JAV dolerių; (3) „DigitalOcean LLC“ veikla yra „debesys“ bei svetainių talpinimas (angl. cloud services; hosting); (4) oficialios „DigitalOcean LLC“ svetainės duomenimis, bendrovė sąskaitas faktūras išrašo tik JAV doleriais; (5) pagal listinguojamų įmonių taisykles JAV listinguojama įmonė negali naudotis banku neturinčiu licencijos teikti paslaugas JAV, o „BUNQ B.V.“ tokios licencijos neturi; (6) patikrinus sąskaitose pateiktą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) kodą (EU528002224), šį kodą 2015 m. rugsėjo 1 d. „DigitalOcean LLC“ gavo pagal MOSS schemą, kuri neapima technikos pardavimo. L. M., siekdamas pagrįsti, kad kredito gavėjos LUAB „Skanumeta“ nuosavų lėšų dalis, įsigyjant prekes iš „DigitalOcean LLC“, yra ne mažesnė kaip 30 proc. perkamo turto kainos, pateikė bankui dokumentus apie iš akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko sąskaitos pervestas sumas „DigitalOcean LLC“, tačiau nemokumo administratorė, patikrinusi AB SEB banke bendrovės sąskaitos išrašą aktualiu laikotarpiu, nustatė, jog tokie mokėjimai, kurie pateikti bankui, nefiksuoti (neegzistuoja). AB SEB bankas patvirtino, kad tokie mokėjimai iš sąskaitos nebuvo atlikti. Taigi, L. M., veikdamas LUAB „Skanumeta“ vardu, teikė bankui tikrovės neatitinkančius dokumentus paskolai gauti. Analizuojant duomenis apie „DigitalOcean LLC“ naudai pervestas paskolos lėšas, įgytas kredito sutartimi, nustatyta, kad iš LUAB „Skanumeta“ sąskaitos buvo atlikta eilė mokėjimų į sąskaitą, kuri buvo nurodoma kaip priklausanti „DigitalOcean LLC“, tačiau pervedamų sumų gavėjais buvo nurodomi L. M., „Brandshipper Limited“. Nemokumo administratorė nustatė, kad banko sąskaita, kuri buvo nurodoma kaip priklausanti „DigitalOcean LLC“, iš tiesų priklausė UAB „Komunikacijos technologijos“, kurios vardu ir interesais veikė L. M.. Nemokumo administratorė nustatė, kad užsienio bendrovė „Brandshipper Limited“ yra susijusi su L. M., kuris yra šios bendrovės vadovas. Taigi L. M., veikdamas LUAB „Skanumeta“ vardu, panaudodamas tikrovės neatitinkančius dokumentus, siekdamas gauti paskolą, pagal kreditavimo sutartį gautas lėšas ne tik panaudojo ne pagal paskirtį (ne atsiskaitymui su „DigitlaOcean LLC“ už įrangą), bet ir ne kredito gavėjos LUAB „Skanumeta“ interesams. Tokie L. M. ir su juo susijusių kitų asmenų veiksmai vertinami kaip atitinkantys JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma, buvo sudarytas nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas kreditavimo sandoris bei kredito sutartimi atlikti neteisėti kredito lėšų mokėjimo sandoriai. Be to, L. M. veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes jis kreditui gauti panaudojo neegzistuojančias / neatitinkančias tikrovės „DigitalOcean LLC“ sąskaitas, tikrovės neatitinkančius AB SEB banko mokėjimo nurodymus.

4.       Pasak nemokumo administratorės, galiojant bendrovės turto arešto apribojimams nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. gruodžio 19 d., L. M., veikdamas LUAB „Skanumeta“ vardu, neteisėtai 2023 m. gruodžio 12 d. ir 2023 m. gruodžio 15 d. atliko automobilių PORSCHE ir VOLKSWAGEN perleidimo sandorius, už kuriuos LUAB „Skanumeta“ negavo jokio atlygio. 2023 m. gruodžio 15 d. pranešime dėl deklaracijos priėmimo ir patvirtinimo nurodoma, kad už automobilio PORSCHE pardavimą 2023 m. gruodžio 14 d. gauta 14 000 Eur „bankiniu pavedimu“, tačiau toks pavedimas neegzistuoja; 2023 m. gruodžio 12 d. pranešime dėl deklaracijos priėmimo ir patvirtinimo nurodoma, kad už automobilio VOLKSWAGEN pardavimą 2023 m. gruodžio 12 d. gauta 1 000 Eur „bankiniu pavedimu“, tačiau toks pavedimas neegzistuoja. Taigi L. M., veikdamas LUAB „Skanumeta“ vardu, sumažino bendrovės mokumą bei galimybes atsiskaityti su kreditoriais, nes: (1) pažeisdamas Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatą atliko automobilių perleidimo sandorius; (2) atliko automobilio PORSCHE perleidimo sandorį už 14 000 Eur kainą, nors reali šio automobilio vertė yra 89 000 Eur; (3) LUAB „Skanumeta“ automobilius perleido be jokio atlygio. Neteisėtoje turto perėmimo grandinėje dalyvavę asmenys („Brandshipper Limited“, M. S. (M. S.)) buvo įtraukti dėl akių, realiai automobilis PORSCHE nebuvo perduotas tariamam ir su L. M. susijusiam pirkėjui „Brandshipper Limited“.

5.       Automobiliai MERCEDES BENZ GLE COUPE, MERCEDES BENZ S63, AUDI Q7, LAMBORGHINI HURACAN, BMW M550D XDRIVE ir AUDI R8 COUPE buvo parduoti „Brandshipper Limited“ atitinkamai už 23 000 Eur, 35 000 Eur, 17 000 Eur, 40 000 Eur, 2 000 Eur ir 20 000 Eur. Nemokumo administratorė, išanalizavusi LUAB „Skanumeta“ banko sąskaitų išrašus, neaptiko duomenų, kad su LUAB „Skanumeta“ būtų atsiskaityta už nurodyto turto perleidimą. Nors L. M. pateikė sąskaitą, iš kurios matyti, kad bendrovė šiuos automobilius pardavė „Brandshipper Limited“ už 190 500 Eur būtent pagal šią sąskaitą, bei trišalę skolų užskaitymo sutartį, pagal kurią „Brandshipper Limited“ yra skolinga LUAB „Skanumeta“, o LUAB „Skanumeta“ skolinga UAB „Oxon Technologijos“, todėl atliekama trišalė skolų užskaita, tačiau šie dokumentai neatitinka tikrovės. Tokie L. M. veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų požymius, nes LUAB „Skanumeta“ už perleistus automobilius faktiškai negavo jokio atlygio, o L. M. pateikti buhalteriniai dokumentai realiai neatitinka AB „Regitra“ pateiktų dokumentų (sąskaitų) turinio, tai leidžia pagrįstai įtarti apgaulingą apskaitos tvarkymą.

6.       Nemokumo administratorė nurodė, kad UAB ILTE (buvęs pavadinimas – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) pateikė duomenis, kad LUAB „Skanumeta“ buvo suteiktos palūkanų kompensacijos pagal priemonę „Palūkanų kompensavimas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams“. Tačiau buvęs LUAB „Skanumeta“ vadovas L. M. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pateikė klaidingus bendrovės banko sąskaitos duomenis su tikslu savo ar kitų asmenų naudai pasisavinti LUAB „Skanumeta“ priklausančią palūkanų kompensaciją, tai tik patvirtina, jog tokie L. M. veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkto požymius, nes dėl tokių jo neteisėtų veiksmų LUAB „Skanumeta“ prarado galimybę disponuoti suteiktomis kompensacijomis.

7.       Nemokumo administratorė neturi bendrovės apskaitos dokumentų, todėl negali nurodyti tikslaus bendrovės nemokumo momento, tačiau pagal turimus duomenis bei pagal kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo aplinkybes LUAB „Skanumeta“ vėliausiai tapo nemoki 2022 m. lapkričio 21 d., t. y. 2022 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties sudarymo momentu. LUAB „Skanumeta“, sudarydama kreditavimo sutartį, nebegalėjo išvengti bankroto, nes nebuvo vystomas joks projektas, nurodytas kredito paraiškoje. Pagal Luminor Bank AS pareikštą reikalavimą nesumokėto ir negrąžinto kredito likutį sudaro beveik visas paimtas kreditas (nepadengto kredito be palūkanų ir netesybų dydis yra 334 269,77 Eur, tai reiškia, jog buvo padengta tik 7 730,23 Eur kredito). 2023 m. balandžio 13 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai bendrovės atžvilgiu buvo pradėti nuo 2022 m. gruodžio 1 d. priimant nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

8.       Nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugsėjo 21 d. LUAB „Skanumeta“ vienintele akcininke buvo L. M., kuri 2022 m. lapkričio 21 d. kredito grąžinimo užtikrinimui įkeitė butą, dėl to ji buvusio vadovo L. M. (savo sūnaus) buvo informuota apie sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius kredito gavimo ir panaudojimo tikslus, be to, ji dalyvavo šio sandorio sudarymo procese, įkeitė jai asmeniškai priklausantį turtą. Tokie L. M. veiksmai įvertinti kaip atitinkantys JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą. L. M. taip pat dalyvavo sandoryje dėl automobilio PORSCHE 911 CARRERA S pardavimo UAB „LAMIUS“ už 14 000 Eur, nors reali automobilio vertė yra 89 000 Eur. UAB „LAMIUS“ yra su L. M. susijusi bendrovė, jos vienintele akcininke ir vadove yra L. M.. Tokie L. M. veiksmai patvirtina egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų požymius, nes automobilis buvo perleistas kitiems asmenims neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, negaunant už turtą apmokėjimo ir ne už rinkos kainą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. nutartimi LUAB „Skanumeta“ bankrotą pripažino tyčiniu, o kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo asmeniu pripažino L. M.; kitą pareiškimo dalį atmetė; bendrovei iš L. M. priteisė 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidas.

10.       Teismas, nuspręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, nurodė, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tikslaus nemokumo momento, nes duomenys apie turimą turtą nėra pateikti, nemokumo administratorei neperduoti buhalterinės apskaitos dokumentai, nėra sudarytas ir pateiktas balansas bankroto bylos iškėlimo dienai. Paskutinis atsakovės balansas valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registrui (toliau – Juridinių asmenų registras) pateiktas už 2021 metus, pagal kurį bendrovė turto neturėjo. Mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pradėti nuo 2022 m. gruodžio 1 d. priėmus nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Teismo įvertinimu, pateikta 2023 m. spalio 14 d. Fizinių serverių nuomos sutartis, nepateikus kitų duomenų, neįrodo, jog LUAB „Skanumeta“ apskaitoje yra sutartyje nurodyta / išnuomota įranga. Iš Luminor Bank AS 2023 m. birželio 20 d. rašto teismas nustatė, kad bankas siuntė pranešimą dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo, pradelsti įsipareigojimai sudarė 34 431,30 Eur. Teismo vertinimu, bendrovei neįsigijus turto pagal suteiktą kreditą, darytina išvada, jog LUAB „Skanumeta“ buvo nemoki 2022 m. lapkričio 21 d.

11.       Teismas, spręsdamas dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio, nustatė, jog L. M., veikdamas LUAB „Skanumeta“ vardu, naudodamas tikrovės neatitinkančius dokumentus, prisiėmė bendrovės vardu finansines prievoles, kylančias iš kreditavimo sutarties. Taip pat nustatė, kad kreditavimo sutartimi įgytos lėšos buvo pervestos faktiškai į L. M. ir kitų asmenų valdomą banko sąskaitą. Kreditavimo sutartimi įgytos lėšos buvo naudojamos su bendrovės veikla nesusijusiems tikslams. Pasak teismo, tokie L. M. veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymius, nes bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma, buvo sudarytas nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas kreditavimo sandoris bei kredito sutartimi atlikti neteisėti kredito lėšų mokėjimo sandoriai, todėl teismas LUAB „Skanumeta“ bankrotą pripažino tyčiniu.

12.       Teismas, vertindamas kitus buvusio bendrovės vadovo veiksmus, nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog L. M. ir kitų susijusių asmenų (dalyvavusių neteisėtuose sandoriuose) veiksmai patvirtina, jog automobiliai PORSCHE ir VOLKSWAGEN buvo perleisti kitiems asmenims neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, negaunant už turtą apmokėjimo ir ne už rinkos kainą.

13.       Teismas, įvertinęs nemokumo administratorės nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad buvęs LUAB „Skanumeta“ vadovas L. M. pateikė UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ klaidingus banko sąskaitos duomenis tikslu savo ar kitų asmenų naudai pasisavinti LUAB „Skanumeta“ priklausančią palūkanų kompensaciją.

14.       Teismo įvertinimu, L. M. nepateikus duomenų, paneigiančių nemokumo administratorės pateiktus duomenis dėl automobilių MERCEDES BENZ GLE COUPE, MERCEDES BENZ S63, AUDI Q7, LAMBORGHINI HURACAN, BMW M550D XDRIVE ir AUDI R8 COUPE perleidimo aplinkybių, konstatuotina, kad L. M. veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų požymius, nes LUAB „Skanumeta“ perleido automobilius už tai faktiškai negavusi jokio atlygio, o L. M. pateikti buhalteriniai dokumentai realiai neatitinka AB „Regitra“ pateiktų dokumentų (sąskaitų) turinio, tai teismui leido pagrįstai įtarti apgaulingą bendrovės apskaitos tvarkymą.

15.       Teismas, spręsdamas dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio, nustatė, kad nemokumo administratorei neperduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir bendrovės turtas, nėra sudarytas ir pateiktas balansas bankroto bylos iškėlimo dienai. Paskutinis atsakovės balansas Juridinių asmenų registrui teiktas už 2021 metus, tai, pasak teismo, reiškia, kad iki LUAB „Skanumeta“ vadovavimo pabaigos L. M. neįvykdė pareigos pateikti 2022 m. LUAB „Skanumeta“ finansinės atskaitomybės duomenų Juridinių asmenų registrui. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-531-587/2024 LUAB „Skanumeta“ buvusiam vadovui L. M. paskirta 1 000 Eur bauda, L. M. įpareigotas per 10 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos įvykdyti JANĮ bei Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje nustatytą pareigą perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus. Šis įpareigojimas nėra įvykdytas.

16.       Teismas konstatavo, kad LUAB „Skanumeta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai – pasisavinta LUAB „Skanumeta“ priklausanti palūkanų kompensacija, ji negavo atlygio už transporto priemonių pardavimą kitiems asmenims, L. M. pateikti buhalteriniai dokumentai realiai neatitinka AB „Regitra“ pateiktų dokumentų (sąskaitų) turinio.

17.       Teismas nusprendė, kad LUAB „Skanumeta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, taip pat, jog LUAB „Skanumeta“ vadovas L. M. nemokumo administratorei neperdavė nei veiklos dokumentų, nei bendrovės turto pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą dienos duomenis, tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius.

18.       Spręsdamas dėl atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatyto, teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog L. M., kaip LUAB „Skanumeta“ akcininkė, kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, nesudaro pagrindo išvadai, kad L. M. žinojo tikruosius kredito gavimo ir panaudojimo tikslus, jog bendrovės veikloje dalyvavo kartu su sūnumi L. M.. Pasak teismo, tokios aplinkybės byloje nėra nustatytos. L. M. 2024 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu pripažino, kad bendrovėje veikė vienas, mama L. M. jos veikloje nedalyvavo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas L. M. pripažino asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį LUAB „Skanumeta“ bankrotą. 

                                III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Suinteresuotas asmuo L. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Visi buvusio vadovo veiksmai buvo atliekami tikslu atgaivinti bendrovės veiklą ir atkurti jos mokumą. Suinteresuotas asmuo nepasisavino bendrovės lėšų, nes visos lėšos vienokiu ar kitokiu būdu buvo panaudotos jos veikloje, siekiant atkurti mokumą. Vien tai, kad bendrovės buvęs vadovas galėjo netinkamai įforminti tam tikrus sandorius ar galėjo padaryti kitų techninių klaidų juos vykdant, neįrodo jo tyčios sukelti bendrovės bankrotą ar kitaip bloginti bendrovės turtinę padėtį. Pareiškime nurodomi abejotini apelianto veiksmai vadovaujant bendrovei buvo atlikti daugiausia neatsargumu, esant nepakankamam patyrimui ir verslumui, nesėkmingai vykdant verslą, tačiau nesant tyčios pakenkti bendrovei ar jos kontrahentams.

19.2.                      Teismas neatsižvelgė, kad suinteresuotas asmuo yra siekė atkurti bendrovės mokumą ir išspręsti visus su tuo susijusius finansinius klausimus (atsiskaityti su kreditoriais), geranoriškai bendradarbiauja su nemokumo administratore, teikia jai turimus dokumentus, ieško būdų kaip atgręžti aptariamus su bendrovės veikla susijusius sprendimus, kurie galėjo neatnešti tokios naudos bendrovei, kokios buvo tikėtasi, nesant siekio tyčia bloginti jos turtinę padėtį. Teismas neįvertino, kad yra pateiktas skolos išpirkimo pasiūlymas pagrindiniam kreditoriui bankui, į kurį kreditorius neatsakė. 

19.3.                      Kreditavimo sutartis buvo sudaryta siekiant vystyti įrangos nuomos veiklą ir gauti pelną bei atkurti bendrovės mokumą. Minėta įranga iš tiesų buvo įgyta, ji yra bendrovės apskaitoje, taip pat buvo sudaryta 2023 m. lapkričio 14 d. įrangos nuomos sutartis, pagal kurią jos  nuomininkas įsipareigojo mokėti bendrovei 36 000 Eur per mėnesį, tačiau 2023 m. lapkričio 30 d. bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Nurodytos aplinkybės patvirtina buvusio vadovo siekį atkurti bendrovės mokumą. Vien ta aplinkybė, kad įranga buvo įgyta iš dalies per vadovą, nepaneigia, jog gautas kreditas buvo naudojamas pagal paskirtį ir bendrovės reikmėms. Tai, kad suinteresuotas asmuo prisiėmė dalį verslo rizikos, tik patvirtina jo suinteresuotumą veikti bendrovės, o ne savo naudai. Juo labiau kad su įrangos nuomotoju ir naudotoju pagal minėtą sutartį buvo sudarytas susitarimas dėl įrangos įsigijimo, numatant apmokėjimo už įrangą grafiką 352 778,16 Eur, tai sudaro pagrindą bylą nutraukti (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

19.4.                      Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų, kad UAB ILTE lėšas apeliantas panaudojo ne bendrovės veikloje. Vien tai, kad šie mokėjimai buvo atlikti per klaidą ne į tą banko sąskaitą, neįrodo apelianto tyčios bloginti bendrovės turtinę padėtį, nes visomis jos lėšomis buvo disponuojama tik bendrovės reikmėms.

19.5.                      Dėl neteisėto disponavimo areštuotu turtu ir transporto priemonėmis sudarytų sandorių aplinkybės yra klaidinančios, nutylima apie esmines aplinkybes dėl nežinojimo apie priimtą teismo sprendimą areštuoti turtą. Automobilio PORCHE 911 CARRERA perleidimo metu nebuvo žinoma apie teismo priimtą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nutartis nebuvo gauta. Dėl šio automobilio pardavimo bendrovei bus kompensuojama, kai automobilis VOLKSWAGEN bendrovės apskaitoje neegzistavo.

19.6.                      Dėl kitų automobilių sandorių paaiškino, kad šie automobiliai buvo įgyti apgadinti, tikslu juos suremontuoti ir parduoti brangiau, todėl nusprendus parduoti šiuos automobilius Jungtinės Karalystės bendrovei, jų kaina buvo mažesnė. Tai, kad apgadinti automobiliai buvo parduoti už mažesnę nei rinkos kainą, nepatvirtina buvusio vadovo apgaulės, tai yra normali verslo praktika, kai užsienyje perkami automobiliai yra remontuojami ir perparduodami už rinkos kainą; šiuo atveju to padaryti nepavyko ir automobilius teko parduoti už žemesnę nei rinkos kainą, atitinkančią jų realią būklę ir dėl to sumažėjusią vertę. Dėl apmokėjimo už automobilius buvo sudaryta trišalė skolų užskaitymo sutartis. Nurodyti sandoriai įvyko dėl patirties stokos, nepasisekusios veiklos, todėl jie nepatvirtina tyčinio bankroto fakto

20.       Atsakovė LUAB „Skanumeta“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:  

20.1.                      Pats L. M. vilkino procesą, o teismas sudarė visas įmanomas prielaidas, kad jis pasinaudotų efektyvia teisine pagalba bei pateiktų įrodymus. Teismas atsiliepimui parengti suteikė daugiau nei 2 mėn. terminą, sudarė sąlygas naujajam suinteresuoto asmens atstovui išsamiai susipažinti su byla.

20.2.                      L. M. elgesys bandant su kreditoriumi sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį bei pačiam (ar susijusiam asmeniui) tapti bendrovės kreditoriumi, nedaro įtakos klausimams, susijusiems su bendrovės tyčiniu bankrotu. Nors L. M. ne kartą žadėjo atlikti mokėjimus tiek bendrovei žalai kompensuoti, tiek ir kreditorių finansiniams reikalavimams padengti (sumažinti) tačiau tokių mokėjimų niekada neatliko jokia apimtimi.

20.3.                      Visos aplinkybės, susijusios su kreditavimo sutarties sudarymu, neteisėtų dokumentų kreditui gauti panaudojimu, kredito lėšų pasisavinimu, jų nenaudojant kredito sutartyje nurodytai paskirčiai bei bendrovės reikmėms, jau yra konstatuotos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2261-661/2024. Dėl ko apeliantas nebeturi teisės ginčyti jau nustatytų faktų įsiteisėjusiu sprendimu.

20.4.                      Nemokumo administratorė įrodė, kad: (1) L. M., veikdamas bendrovės vardu, pagal kreditavimo sutartį gavo pinigines lėšas naudodamas tikrovės neatitinkančius dokumentus (AB SEB banko mokėjimo nurodymus); (2) L. M., veikdamas bendrovės vardu, pagal kreditavimo sutartį gautas lėšas naudojo ne pagal paskirtį (ne atsiskaitymui su „Digital Ocean LLC“ už įrangą); (3) L. M., veikdamas bendrovės vardu, pagal kreditavimo sutartį gautas lėšas sumokėjo į banko sąskaitą, kurią pats su susijusiais asmenimis ir valdė; (4) pagal kreditavimo sutartį gautos lėšos yra panaudotos ne tik ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį, bet ir panaudotos ne kredito gavėjos – bendrovės naudai bei interesams.

20.5.                      Nors apeliantas teigia, kad lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, buvo įgytas turtas (įranga), tačiau neteikia tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų; neaišku, koks turtas buvo įgytas, kur jis yra; joks turtas nemokumo administratorei nėra perduotas, nenurodyta tiksli jo vieta, jo įgijimas nefiksuotas bendrovės buhalteriniuose dokumentuose.

20.6.                      Apelianto pateiktas vienintelis rašytinis įrodymas – serverių nuomos sutartis su vertimu vertintinas kaip tikrovės neatitinkantis dokumentas, pateiktas siekiant patvirtinti savo gynybinę versiją. Nemokumo administratorė 2024 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į tariamą nuomininką, kad šis pateiktų informaciją apie nuomos sutarties vykdymą bei nurodė, jog bet kokius mokėjimus vykdytų į LUAB „Skanumeta“ atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau atsakymo ir (ar) mokėjimų nebuvo gauta.

20.7.                      Apeliantas nei nemokumo administratorei tiesiogiai, nei į bylą nepateikė duomenų, kas yra de facto (faktiškai) iš UAB ILTE gautų lėšų gavėjas ir kaip jos buvo panaudotos. Šių lėšų pasisavinimas nėra susijęs su neatsargiu elgesiu (ypač vertinant sistemingą elgesį, susijusį su lėšų pagal kredito sutartį įgijimu ir panaudojimu). L. M. pastangos, kad palūkanų kompensacijos iš UAB ILTE nepasiektų bendrovės banko sąskaitos, buvo sistemingos ir ne vienkartinės: (1) apeliantas sukūrė tikrovės neatitinkantį dokumentą – AB SEB banko pažymos kopiją Nr. 07.04.05.03-611; (2) pažymos kopija Nr. 07.04.05.03-611 buvo teikiama UAB ILTE bent kelis kartus; (3) L. M. nė karto nebandė bendrovės vardu spręsti „klaidą“ ir susigrąžinti bendrovei priklausančias palūkanų kompensacijas; (4) nepateikti jokie buhalterinės apskaitos dokumentai, kad iš UAB ILTE gautos lėšos buvo panaudotos bendrovės naudai / interesams.

20.8.                      Informacija apie bendrovės turtui taikomą areštą L. M. buvo žinoma arba privalėjo būti žinoma, nes jis buvo informuotas apie pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Be to, turto areštas 2024 m. lapkričio 30 d. buvo įregistruotas viešajame registre, dėl to laikoma, kad (net neįteikus teismo nutarties), L. M. apie areštą žinojo arba turėjo žinoti.

20.9.                      Transporto priemonių PORSCHE ir VOLKSWAGEN perleidimo sandorius patvirtino apeliantas, todėl jo argumentai apie tariamą automobilio VOLKSWAGEN neturėjimą nesuprantami; L. M. atliko automobilių perleidimo sandorius, pažeisdamas Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatą ir pažeisdamas teismo draudimus / apribojimus, įregistruotus Turto arešto aktų registre; atliko automobilio PORSCHE perleidimo sandorį už 14 000 Eur, nors reali šio automobilio vertė yra 89 000 Eur; bendrovė už perleistus automobilius negavo atlygio.

20.10.                      Nemokumo administratorė neginčija fakto, kad bendrovė galėjo vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, susijusią su apgadintų automobilių įsigijimu, jų remontu, perpardavimu; neginčija fakto, jog tokių automobilių vertę nustato rinkos sąlygos ar kitos aplinkybės. Tačiau šiuo atveju nemokumo administratorė įrodinėja L. M. tyčią blogai valdant bendrovę ne dėl to, kad automobiliai buvo perleisti už mažesnę nei rinkos kainą, o jog už juos visiškai nebuvo atsiskaityta. L. M. pateikti dokumentai – 2023 m. liepos 14 d. sąskaita ir trišalė skolų užskaitymo sutartis yra neatitinkantys tikrovės. Šiais dokumentais neįrodyta, kad už transporto priemones buvo atsiskaityta skolų įskaitymu.

Teismas

k o n s t a t u o j a : 

         IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

22.       Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

23.       Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria LUAB „Skanumeta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o atsakingu už tai asmeniu pripažintas apeliantas. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tyčinio juridinio asmens bankroto ir asmens, kurio veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį juridinio asmens bankrotą, nustatymą.

Dėl tyčinio bankroto požymių

24.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

25.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: (1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; (2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; (3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; (4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; (5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

26.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/20200; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

27.       Tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-643-790/2024). Tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalaus tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).

28.       JANĮ

29.       Nors nagrinėjamu atveju apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti visą Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartį, tačiau iš pateikto apelianto atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo 2022 m. lapkričio 21 d., bei dėl nustatyto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto bendrovės tyčinio bankroto požymio. Atskirajame skunde iš esmės nurodomi argumentai, kuriais remiantis L. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte, ir nepagrįstai buvusį bendrovės vadovą pripažino už tai atsakingu, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamą nutartį, toliau šioje nutartyje pasisakys dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte nustatytų pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu bei apelianto atsakomybės.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkte įtvirtintų tyčinio bankroto pagrindų bei atsakingo už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą asmens

30.       Pirmosios instancijos teismas LUAB „Skanumeta“ bankrotą pripažino tyčiniu remdamasis tuo, kad apeliantas, vadovaudamas LUAB „Skanumeta“ ir veikdamas jos vardu, panaudojęs tikrovės neatitinkančius dokumentus, prisiėmė bendrovės vardu finansines prievoles, kylančias iš kreditavimo sutarties. Taip pat kreditavimo sutartimi įgytas lėšas pervedė faktiškai į savo (L. M.) ir kitų asmenų valdomą banko sąskaitą, taip jas panaudodamas visiškai su bendrovės veikla nesusijusiems tikslams. Teismas nusprendė, kad dėl tokių apelianto veiksmų bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma, buvo sudarytas nuostolingas ar ekonomiškai bendrovei nenaudingas kreditavimo sandoris bei kredito sutartimi atlikti neteisėti kredito lėšų mokėjimo sandoriai.

31.       Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo veiksmų įvertinimu. Apeliantas teigia, kad kreditavimo sutartį sudarė, siekdamas vystyti įrangos nuomos veiklą ir iš jo gauti pelną bei atkurti bendrovės mokumą. Pasak apelianto, įranga iš tiesų buvo įgyta, ji yra bendrovės apskaitoje, taip pat buvo sudaryta 2023 m. lapkričio 14 d. įrangos nuomos sutartis, pagal kurią įrangos nuomininkas įsipareigojo mokėti bendrovei 36 000 Eur nuomos mokestį per mėnesį, tačiau 2023 m. lapkričio 30 d. bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Aplinkybė, kad įranga buvo įgyta iš dalies per vadovą, nepaneigia, jog gautas kreditas buvo naudojamas pagal paskirtį ir bendrovės reikmėms.

32.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų duomenų visumą, tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

33.       Visų pirma, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2261-661/2024, išnagrinėjęs LUAB „Skanumeta“ ieškinį atsakovams L. M. ir UAB „Komunikacijos technologijos“ dėl nuostolių atlyginimo, jį patenkino ir bendrovei iš atsakovų solidariai priteisė 356 917,94 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, nuspręsdamas patenkinti bendrovės ieškinį, įsiteisėjusiame sprendime už akių konstatavo, kad kredito lėšos buvo pervestos į faktiškai L. M. ir L. M. valdomos bendrovės UAB „Komunikacijos technologijos“ banko sąskaitą, o ne į JAV registruotos bendrovės „Digital Ocean LLC“ sąskaitą (žr., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2261-661/2024 9–10 punktus).

34.       Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

35.       Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

36.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, įvertinęs, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2261-661/2024 pagrindinė LUAB „Skanumeta“ įrodinėjama ir teismo įvertinta aplinkybė buvo, ar kredito sutartimi gautos lėšos buvo panaudotos pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį ir bendrovės reikmėms, taip pat tai, jog šioje byloje nemokumo administratorė, grįsdama bendrovės tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte, iš esmės remiasi tapačiomis aplinkybėmis dėl netinkamo kredito lėšų panaudojimo ne bendrovės reikmėms, neturi pagrindo nepritarti nemokumo administratorei, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. e2-2261-661/2024 buvo konstatuotas šiai bylai prejudicinis faktas, jog apeliantas gautas kredito lėšas panaudojo ne pagal paskirtį ir ne bendrovės reikmėms.

38.       Antra, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas iš esmės neginčija, jog gautų kredito lėšų tiesiogiai nepervedė JAV registruotai bendrovei „Digital Ocean LLC“, tačiau teigia, jog tai, kad įranga buvo įgyta iš dalies per jį, niekaip nepaneigia, kad gautas kreditas buvo naudojamas pagal paskirtį ir bendrovės reikmėms. Tokie apelianto teiginiai vertinami kritiškai, nes nei pirmosios instancijos teismo proceso metu, nei kartu su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė į bylą duomenų, kurie galėtų pagrįsti tolesnį kredito lėšų, po jų pervedimo į apelianto ir su juo susijusio juridinio asmens valdomą banko sąskaitą, judėjimą, jų panaudojimą įrangos įsigijimui ir (ar) kitoms bendrovės reikmėms (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, savo atsikirtimus grįsdamas tinkamu kredito lėšų panaudojimu pagal tikslinę jų paskirtį, nesirūpino tokius jo teiginius pagrindžiančių įrodymų gavimu ir jų pateikimu teismui, be to, įgytos įrangos taip ir neperdavė nemokumo administratorei.

39.       Trečia, nors apeliantas skunde akcentuoja 2023 m. lapkričio 14 d. įrangos nuomos sutartį, pagal kurią įrangos nuomininkas buvo įsipareigojęs bendrovei mokėti 36 000 Eur per mėnesį už įrangos, įgytos už kredito lėšas, nuomą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nemokumo administratorė, sužinojusi apie bendrovės sudarytą įrangos nuomos sutartį, 2024 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į bendrovės nuomininką, prašydama, jog šis pateiktų informaciją apie nuomos sutarties vykdymą bei nurodė bet kokius mokėjimus vykdyti į LUAB „Skanumeta“ atsiskaitomąją sąskaitą. Bendrovės nuomininkas nepateikė nemokumo administratorės prašytos informacijos ir neatliko jokių mokėjimų į LUAB „Skanumeta“ sąskaitą. Nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui pagrįstai leidžia pritarti nemokumo administratorės pozicijai, kad 2023 m. lapkričio 14 d. įrangos nuomos sutartis nepatvirtina nei įrangos įsigijimo, nei jos nuomos santykių faktų.

40.       Aptartos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad tokie apelianto, kaip bendrovės vadovo, veiksmai kreditavimo sutartimi įgytas lėšas pervedant į savo ir kitų asmenų valdomą banko sąskaitą, taip jas panaudojant visiškai su bendrovės veikla nesusijusiems tikslams, vertinami kaip priežastiniu ryšiu susiję su bendrovės nemokumo situacija bei atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius.

41.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad buvęs LUAB „Skanumeta“ vadovas L. M. pateikė UAB ILTE klaidingus banko sąskaitos duomenis su tikslu savo ar kitų asmenų naudai pasisavinti LUAB „Skanumeta“ priklausančią palūkanų kompensaciją.

42.       Apeliantas laikosi pozicijos, kad UAB ILTE lėšas panaudojo išimtinai bendrovės reikmėms, o mokėjimai ne į bendrovės sąskaitą buvo atlikti dėl apelianto klaidos, neteisingai UAB ILTE nurodant bendrovės sąskaitos numerį, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo veiksmus kaip tyčinius, sąmoningai siekiant bloginti juridinio asmens turtinę padėtį.

43.       Byloje nustatytų aplinkybių visumos analizė leidžia spręsti, kad apelianto veiksmai, susiję su palūkanų kompensacijos iš UAB ILTE gavimu ir tokios kompensacijos panaudojimu (pasisavinimu), vertinami kaip sistemingi ir sąmoningi, suvokiant (turint suvokti) tokių veiksmų įtaką bendrovės turtinei padėčiai.

44.       Visų pirma, iš bylos duomenų nustatyta, kad LUAB „Skanumeta“ 2023 m. vasario 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į UAB ILTE su prašymu pakeisti banko sąskaitą, į kurią pervedama palūkanų kompensacija; 2023 m. vasario 27 d. bendrovė UAB ILTE pateikė AB SEB banko pažymos, pasirašytos atsakingo banko darbuotojo, kopiją, kurioje nurodoma, kad sąskaita, į kurią prašoma pervesti LUAB „Skanumeta“ priklausančią palūkanų kompensaciją, priklauso bendrovei; LUAB „Skanumeta“ 2023 m. balandžio 11 d. per elektroninę paraiškų teikimo platformą pateikė paraišką ir minėtą AB SEB banko pažymą apie bendrovės sąskaitą. Tačiau AB SEB bankas 2024 m. birželio 15 d. rašte nurodė, kad sąskaita, kurią buvo prašoma pakeisti ir į kurią buvo prašoma pervesti bendrovei priklausančią palūkanų kompensaciją, LUAB „Skanumeta“ nepriklauso, taip pat, jog 2023 m. vasario 27 d. banko rašto kopija neatitinka banko bendrovei siųsto rašto turinio.

45.       Taigi pirmiau nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl jo netyčinių, per klaidą atliktų veiksmų, UAB ILTE nurodant neteisingą bendrovės sąskaitos numerį, ir patvirtina apelianto sistemingus, sąmoningus ir aktyvius veiksmus (sukuriant AB SEB banko rašto kopiją ir ją net kelis kartus pateikiant UAB ILTE), pasisavinant bendrovei priklausančią palūkanų kompensaciją. Be to, kaip pagrįstai pastebi nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad jis būtų bandęs nurodomą klaidą dėl netinkamo bendrovės sąskaitos numerio nurodymo ištaisyti ir (ar) susigrąžinti iš neteisingai nurodytos sąskaitos valdytojo pervestas lėšas.

46.       Antra, apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neteikė į bylą duomenų, kurie pagrįstų iš UAB ILTE gautų lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas, savo atsikirtimus grįsdamas padaryta technine klaida dėl netinkamo sąskaitos numerio nurodymo ir, nepaisant tokios klaidos, tinkamu lėšų panaudojimu bendrovės reikmėms, nesirūpino tokius jo teiginius pagrindžiančių įrodymų gavimu ir jų pateikimu teismui.

47.       Apibendrinant nurodytus motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai buvusio LUAB „Skanumeta“ vadovo L. M. veiksmus, pateikiant UAB ILTE klaidingus bendrovės banko sąskaitos duomenis, įvertino kaip tyčinius, sąmoningus ir atitinkančius JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius.

48.       Kita apelianto skunde nurodytų argumentų grupė yra susijusi su bendrovei priklausiusių transporto priemonių disponavimu. Apeliantas teigia, kad jis nežinojo apie bendrovės turto areštą, todėl sprendimas perleisti automobilį PORCHE 911 CARRERA negali būti vertinamas kaip tyčinis ir sąmoningas veiksmas; kai automobilis VOLKSWAGEN bendrovės apskaitoje net neegzistavo.

49.       Apeliacinės instancijos teismas nurodytus apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta dėl toliau nurodomų priežasčių.

50.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-1329-587/2023 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi, kuria buvo iškelta LUAB ,,Skanumeta“ bankroto byla, taikė LUAB „Skanumeta“ priklausančiam ilgalaikiam turtui ir prie trumpalaikio turto priskiriamam nekilnojamajam turtui ar turtinėms teisėms areštą, kuris galiojo iki nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2023 m. gruodžio 19 d. Tą pačią dieną (2023 m. lapkričio 30 d.) turto areštas buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre. Byloje nėra ginčo, kad automobilių PORCHE ir VOLKSWAGEN perleidimo sandoriai buvo sudaryti, galiojant teismo pritaikytam bendrovei turto areštui.

51.       Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įregistravus turto areštą yra laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Turto areštų akto registro, Lietuvos kelių transporto priemonių registro duomenys yra vieši (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Taigi kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos jo daiktinės teisės.

52.       Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad turto arešto aktas Turto arešto aktų registre įregistruotas 2023 m. lapkričio 30 d.; atitinkamai Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis, remiantis CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, buvo įteikta LUAB „Skanumeta“. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jam apie bendrovės turtui taikomą areštą buvo žinoma arba turėjo būti žinoma.

53.       Antra, iš byloje esančių AB „Regitra“ pateiktų duomenų matyti, kad būtent apeliantas UAB „Regitra“ pateikė deklaracijas apie automobilių PORCHE ir VOLKSWAGEN perleidimą, todėl, kaip teisingai teigia nemokumo administratorė, apelianto argumentai, jog automobilis VOLKSWAGEN bendrovės apskaitoje neegzistavo, yra nepagrįsti.

54.       Trečia, šio klausimo kontekste svarbios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, kad LUAB „Skanumeta“ negavo atlygio už minėtų transporto priemonių pardavimą, bendrovės banko sąskaitų išrašuose nėra duomenų apie gautą atlygį už transporto priemonių pardavimą.

55.       Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apelianto L. M. veiksmai patvirtina, jog automobiliai PORSCHE ir VOLKSWAGEN buvo perleisti kitiems asmenims neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, negaunant už turtą apmokėjimo.

56.       Dėl kitų bendrovei priklausiusių šešių automobilių perleidimo sandorių „Brandshipper Limited“ apeliantas nurodo, kad jie buvo įgyti apgadinti, siekiant juos suremontuoti ir parduoti už didesnę kainą, tačiau to nepavykus padaryti, automobiliai buvo perleisti už mažesnę nei rinkos kainą. Taip pat teigia, kad

57.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nemokumo administratorė apelianto veiksmus tyčia blogai valdant bendrovę ir sudarant jai nenaudingus sandorius dėl automobilių perleidimo kildino iš aplinkybių, jog už perleistus automobilius su bendrove iš viso nebuvo atsiskaityta, o ne dėl to, kad šie automobiliai buvo perleisti už mažesnę nei rinkos kainą.

58.       Nors apeliantas teigia, kad dėl apmokėjimo už automobilius buvo sudaryta trišalė skolų užskaitymo sutartis, pagal kurią „Brandshipper Limited“ yra skolinga LUAB „Skanumeta“, o LUAB „Skanumeta“ skolinga UAB „Oxon Technologijos“, todėl atliekama trišalė skolų užskaita, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutartis nepagrindžia atsiskaitymo už bendrovės perleistą turtą. Visų pirma, tokias išvadas pagrindžia tai, kad apelianto pateiktos sąskaitos į bylą ir sąskaitos, kurias jis pateikė AB „Regitra“, nesutampa, aptariami automobiliai yra perleisti šiuos sandorius įforminant skirtingomis sąskaitomis. Antra, bendrovės automobiliai buvo perleisti su apeliantu susijusiai įmonei „Brandshipper Limited“. Trečia, apeliantui neperdavus nemokumo administratorei bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų, byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų LUAB „Skanumeta“ įsiskolinimą UAB „Oxon Technologijos“. Ketvirta, apeliantas savo atsikirtimus grįsdamas, kad dėl apmokėjimo už automobilius buvo sudaryta trišalė skolų užskaitymo sutartis nepateikė į bylą įrodymų, kurie pagrįstų tokio atsiskaitymo realumą, bendrovės įsiskolinimą UAB „Oxon Technologijos“ (CPK 12, 178 straipsniai).

59.       Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apelianto veiksmai, perleidžiant bendrovės automobilius be atlygio bei teikiant buhalterinius dokumentus, kurie neatitinka AB „Regitra“ pateiktų sąskaitų turinio, atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.

60.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apelianto veiksmai kreditavimo sutartimi įgytas lėšas pervedant į savo ir kitų asmenų valdomą banko sąskaitą, taip jas panaudojant visiškai su bendrovės veikla nesusijusiems tikslams, taip pat pasisavinant bendrovei priklausančios palūkanų kompensacijos lėšas, neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiant bendrovės automobilius, įrodo, jog jis sąmoningai blogai valdė bendrovę, žinodamas (turėdamas žinoti), jog tokie veiksmai pažeidžia bendrovės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Nurodyti apelianto veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su bendrovės nemokumu, vėliau – su faktiškai nemokios bendrovės finansinės situacijos esminiu pabloginimu. Esant šiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad bendrovės bankrotas yra tyčinis (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis 1 dalis, 2 dalies 1 ir 4 punktai), o atsakingu už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą asmeniu pripažino apeliantą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl teismo posėdžio (ne)atidėjimo

61.       Apeliantas prieš paskirtą apeliacinės instancijos teismo posėdį 2025 m. vasario 13 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki 2025 m. kovo 3 d., kuriame nurodė, kad potencialus pirkėjas siekia nupirkti bendrovės turtą, dėl to galėtų būti padengti įsiskolinimai kreditoriams; kartu su prašymu pateikė taikos sutarties projektą, bendrovės turto išpirkimo ketinimo raštą su mokėjimų datomis, sutartį dėl turto nuomos.

62.       Apeliacinės instancijos teismas netenkina apelianto prašymo atidėti teismo posėdį. Nors apeliantas, prašydamas atidėti teismo posėdį, nurodo, kad potencialus pirkėjas siekia nupirkti bendrovės turtą, tai leistų padengti kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas panašaus turinio aplinkybes dėl kreditorių reikalavimų išpirkimo, žalos bendrovei padengimo ne kartą jau buvo nurodęs tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir atskirajame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliantas apie proceso dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu inicijavimą buvo informuotas dar 2024 m. birželio 20 d., tačiau per visą prašymo teisme nagrinėjimo laikotarpį taip ir nesudarė jokio taikaus susitarimo nei su kreditoriais, nei su bendrove. Kita vertus, net jei būtų sudarytas susitarimas dėl bendrovės turto įsigijimo, tai nelemtų pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį ar nevertinti tyčinių bendrovės bankroto požymių (ne)pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

63.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog LUAB „Skanumeta“ prie bankroto buvo privesta tyčia, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas yra apeliantas. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

64.       Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).

65.       LUAB „Skanumeta“, atstovaujama nemokumo administratorės, pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 847 Eur išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2025 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 0955 ir 2025 m. vasario 6 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1). Apelianto atskirąjį skundą atmetus, LUAB „Skanumeta“ atlygintinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurių dydis, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, yra pagrįstas visa apimtimi.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Priteisti iš suinteresuoto asmens L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Skanumeta“, juridinio asmens kodas 305241702, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja                                                                                        Asta Radzevičienė