Administracinė byla Nr. eA-803-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01865-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 17.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir atsakovas, Direkcija) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo atsisakyta pritarti pareiškėjo pateiktam techniniam projektui. 2012 m. pareiškėjas parengė aikštelės projektą Nr. 12A-01, kuriuo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo numatyta įrengti poilsio aikštelę (toliau – ir Projektas). Projekte numatyta, jog minėta aikštelė skirta visuomenės poreikiams – poilsiui. Juo siekiama sutvarkyti ežero prieigas, numatant aiškią, estetišką zoną poilsiui, tikslu apsaugoti aplinkinę gamtą nuo barbariškos poilsiautojų invazijos. Numatomas automobilių parkavimas, neigiamo poveikio aplinkai nebus. 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio – poilsio aikštelės įrengimo Projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas, tai yra statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra būtinas atsakovo pritarimas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Direkciją, tačiau jokio konkretaus atsakymo iki ginčijamo sprendimo gavimo nebuvo gavęs.
3. Pareiškėjo teigimu, atsakovo neveikimą ir nesąžiningumą rodo tai, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi: 2012 m. gruodžio 12 d., atsakymas negautas; 2014 m. spalio 22 d. prašyta pritarti Projektui, atsakymas nebuvo gautas; 2016 m. birželio 22 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei dėl aikštelės įrengimo, kadangi atsakovas neatsakė į daug pareiškėjo prašymų, tačiau Savivaldybės administracija 2016 m. rugsėjo 27 d. persiuntė prašymą svarstyti atsakovui, atsakymas negautas iki šiol; 2016 m. spalio 21 d. Direkcijai išsiųstas prašymas dėl pritarimo Projektui, 2016 m. gruodžio 28 d. gautas atsakymas, kurį pareiškėjas apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017, kuriuo panaikino Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui pakartotinai; atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, priėmė ir pareiškėjui pateikė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas.
4. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui. Iš ginčijamame sprendime išdėstytų aplinkybių nesuprantama, kuo remiantis atsakovas nagrinėjo pareiškėjo prašymą remiantis negaliojančiais teisės aktais, t. y. 2012 metais galiojusiomis teisės normoms. Tai yra akivaizdus teisės normų pažeidimas. Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas galiojančiomis teisės normomis, yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Be to, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjui nėra suprantama, kokioms konkrečioms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nuostatoms prieštarauja Projektas, ar jis prieštarauja visas, ar jo dalis. Iš ginčijamo sprendimo neaišku, kodėl aikštelė neatitinka gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, kokie reikalavimai keliami kraštovaizdžio patrauklumui ir kokiuose teisės aktuose tai yra reglamentuojama. Be to, ginčijamame sprendime nenurodoma, kokius veiksmus pareiškėjas privalėtų atlikti, jog aikštelė atitiktų Direkcijos nurodomus gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo kriterijus, kur šie kriterijai įtvirtinti. Iš atsakovo sprendimo neaišku, ar aikštelė iš vis patenka į vandens apsaugos zoną, kokie kriterijai yra taikomi nustatyto kraštovaizdžio estetinei vertei ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio pobūdžiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad aikštelės statyba buvo numatyta dar 1994 metais. Pareiškėjas gavęs ginčijamą sprendimą, nepagrįstą jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės norminiais aktais, negali suprasti, kaip turėtų koreguoti Projektą, kad jis atitiktų Direkcijos keliamus reikalavimus estetinio kraštovaizdžio patrauklumui.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad aikštelė yra kartu ir kelias, suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe. Iš to darytina išvada, kad esamas kelias atitinka bendruosius planus, o atsakovo argumentai dėl nenumatytų komunikacijų yra visiškai nepagrįsti ir neprotingi. Šiuo metu kelias atsakovo nurodomoje zonoje yra, todėl Direkcijos argumentai atmestini.
6. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentai prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo argumentacijai, kurioje nustatyta, kad aikštelė atitinka visuomenės poreikius, aikštelei jau anksčiau buvo pritaręs atsakovas, todėl aikštelei įrengti nėra jokių kliūčių. Tokio tipo poilsio aikštelės statybai toje pačioje vietoje atsakovas jau buvo išdavęs pritarimą statybai seniau, tačiau baigėsi statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas, todėl statyba nebuvo įteisinta. Statybos teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas teisme, kur pareiškėjui buvo nustatytas terminas sutvarkyti projektinę dokumentaciją. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 nustatyta, jog pareiškėjas ginčo aikštelę siekė įteisinti jau vykstant bylos nagrinėjimui. Teismas nustatė, jog apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Pastatytas statinys nors ir pripažintas savavališka statyba, tačiau ši aplinkybė patvirtina, jog aikštelės statybos įteisinimui įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose imperatyvo nėra. Vilniaus apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas pareiškėjo pastatytu kelio ženklu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes ieškovas neįrodė, kad jo nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintas neproporcingu padarytam konkrečioje byloje pažeidimui ir neatitinkančiu siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų apginti pažeistas asmenų teises, išlaikant teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą.
7. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčijamame sprendime remiasi negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintu Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu. Vilniaus apygardos teismas pagal šiuo metu galiojantį parko planą nustatė, kad teritorijų planavimo dokumentai aikštelės statybai neprieštarauja. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinto Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento 29.1.2 ir 29.1.3 punktus subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Atsižvelgiant į tai, aikštelės statyba net pagal atsakovo minimą negaliojantį parko planą galima. Pagal statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais neprivaloma.
8. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad dėl šios, be galiojančio statybos leidimo, betoninėmis trinkelėmis įrengtos aikštelės prie (duomenys neskelbtini), Vilnius, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1696-872/2013 pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį A. Š. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49FN-1172-(14.49.104) , be kita ko, informavo pareiškėją, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 7 priedo 1 punkte nustatyti atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinto dokumento. Poilsinė aikštelė nepatenka į nurodytą sąrašą, todėl NŽT Vilniaus skyrius informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą laisvoje valstybinėje žemėje įrengti aikštelę. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjas neturi teisinio pagrindo projektuoti bei įrenginėti poilsio aikštelę valstybinėje žemėje.
10. Atsakovas pabrėžė, kad projektuojama aikštelės vieta numatyta laisvoje valstybinėje žemėje, valstybinio Verkių regioninio parko teritorijoje. Verkių regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus. Direkcija atstovauja valstybinę saugomą teritoriją, tačiau tikrinant statybos projektus vadovaujasi ne tik STĮ, bet ir kitais žemės valdymo bei statybą reglamentuojančiais dokumentais. Direkcija neviršijo savo kompetencijos ribų išreikšdama pastabą dėl valstybinės saugomų teritorijų žemės bei statytojo teisių šioje žemėje.
11. Atsakovas nurodė, kad Statybos įstatyme nurodytoje TAR pastaboje įtvirtinta, jog iki įstatymo Nr. XII-2573 įsigaliojimo (2017 m. sausio 1 d.) pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Todėl nagrinėjant 2016 m. pareiškėjo prašymą Direkcija vadovavosi Projekto parengimo metu (2012 m.) galiojančiomis teisės normomis.
12. Atsakovas nurodė, kad 2009 metais buvo patvirtinti du Verkių regioninio parko specialieji teritorijų planavimo dokumentai: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintas Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Vadovaujantis nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, nagrinėjama teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė, patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šie specialieji teritorijų planavimo dokumentai yra galiojantys, todėl nagrinėjant pareiškėjo atstovo prašymą Direkcija vadovavosi galiojančiomis teisės normomis.
13. Atsakovo teigimu, projektuojama betoninėmis trinkelėmis grįsta, poilsio aikštelė prieštarauja Verkių regioninio parko tvarkymo planu nustatytoms Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentų nuostatoms.
14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog nuomoja žemės sklypą prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau neprideda žemės sklypo plano. Vadovaujantis pareiškėjo užsakytais bei Direkcijos suderintais žemės sklypo planais, į pareiškėjui nuomos sutartimi suteiktą naudotis valstybinės žemės plotą (2 500 kv. m) nepatenka teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė. Taip pat šiais dokumentais buvo nustatyta paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, į kurios teritoriją patenka projektuojama poilsio aikštelė, nurodytas skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). STĮ 13 straipsnio 2 punkto nuostatos draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. STĮ 20 straipsniu nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklų jose reglamentavimas.
15. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1696-872/2013 pareiškėjas įpareigotas savo lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m. aikštelę bei sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą įpareigojo pareiškėją per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius (iki 2015 m. gegužės 30 d.) ir Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus. Pareiškėjas šio nurodymo neįvykdė.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 panaikino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.
17. Teismas nustatė, kad: 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti įrengtos aikštelės prie (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektui; 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio projektui; 2016 m. spalio 21 d. pareiškėjo atstovas advokatas K. K. dar kartą kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti poilsinės aikštelės projektui; 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 2-280 Direkcija atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam projektui; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2249-5353/2017 Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 2-280 buvo panaikintas, Direkcija įpareigota išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pritarimo poilsio aikštelės projektui pakartotinai. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Direkcijos atsisakymas pritarti projektui yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamame akte nenurodoma, kokioje faktinėje zonoje yra aikštelė, kodėl ji negali būti projektuojama projekte numatytoje zonoje, nenurodomas ežero apsaugos zonos dydis, ežero apsaugos reikalavimai; 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 2-102 Direkcija nusprendė nepritarti poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos projektui.
18. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2-102 teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčijamo sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad ir pakartotinis Direkcijos sprendimas yra nepagrįstas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo sprendimo turinį iš esmės sudaro išskirtinai teisės aktų nuostatų citatos. Direkcija detaliai išdėsto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7 punkto, Statybos įstatymo 3, 5 straipsnių, 23 straipsnio 28 punkto, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio, 13 straipsnio 2 ir 3 punktų ir 20 straipsnio nuostatas, tačiau ginčijamame sprendime nenurodo jokių faktinių aplinkybių, lėmusių sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Teismo vertinimu, nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Konstatuotas pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas lemia ir ginčijamo individualaus administracinio akto neteisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).
20. Teismas nurodė, kad be ginčijamame sprendime išvardintų teisės aktų nuostatų Direkcija teikia nuorodą į tai, jog pareiškėjo planuojama statyti poilsio aikštelė randasi valstybinėje žemėje ir nėra jokių juridinių faktų apie pareiškėjo žemės valdymą šioje teritorijoje. Teismas pastebėjo, kad pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio nuostatas už valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą yra atsakinga Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Be kita ko, pareiškėjas turi pareigą ginčo projektą suderinti ir su minėta institucija, todėl teismas priėjo prie išvados, kad Direkcijos ginčijamo sprendimo argumentas, kad pareiškėjo planuojamos statybos patenka į valstybinės žemės teritoriją, laikytinas nepagrįstu, kaip neatitinkantis teisės aktais nustatytai Direkcijos kompetencijai, tikslams ir uždaviniams.
21. Teismas nurodė, kad iš esmės vieninteliu ginčijamo sprendimo motyvu atsisakyti pritarti pareiškėjo pateiktam projektui laikytinas Direkcijos argumentas, jog „Architekto K. L. parengto poilsio aikštelės statybos projekto aiškinamajam rašte nurodyta, kad poilsio aikštelė skirta visuomenės poreikiams – poilsiui. Tačiau neaišku, kokiam poilsiui gali būti naudojama betoninėmis trinkelėmis grįsta ežero pakrantė, kuri neužtikrintų numatytos Verkių regioninių parko tvarkymo plane nurodytos maudymosi vietos gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo. Atvirkščiai, toks statinys mažina vandens telkinio gamtinio kraštovaizdžio estetinę vertę bei keičia istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį, kad prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsnio nuostatoms“. Teismas, vertindamas šį Direkcijos motyvą, pažymėjo, kad nuoroda į Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsnius nėra tinkama ir/ar pakankama. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnį sudaro 6 dalys, iš jų antrą dalį sudaro 9 punktai, trečią dalį – 12 punktų, penktą dalį – 4 punktai, o 20 straipsnį sudaro 11 dalių, iš jų trečią dalį sudaro 7 punktai, ketvirtą dalį – 2 punktai, aštuntą dalį – 3 punktai. Taigi bendro pobūdžio abstrakti nuoroda į paminėtus Saugomų teritorijų straipsnius negali būti laikoma tinkama VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Teismas pabrėžė, kad nuoroda į aptariamas Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsnių nuostatas ginčijamo sprendimo kontekste yra siejama su faktine aplinkybe dėl kraštovaizdžio estetinio vertinimo. Nei Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsniuose, nei kituose šio teisės akto nuostatose nėra apibrėžti objektyvūs estetinės vertės kriterijai, todėl šiuo atveju yra neišvengiamas subjektyvaus vertinimo aspektas. Vertinant ginčijamą sprendimą tokio subjektyvaus kriterijaus, kaip estetinė kraštovaizdžio vertė, aspektu, teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2014 m. gegužės 30 d. priimtą nutartį Nr. 2A-375-302/2014. Direkcija ginčijamame sprendime nepagrįstai remiasi išskirtinai tik šios nutarties rezoliucine dalimi. Teismo sprendimas – vientisas dokumentas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama ir taikoma sprendimo motyvų kontekste. Todėl nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu įvertinti ir Vilniaus apygardos teismo motyvus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo suteikta galimybė statybą įteisinti. Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovas (nagrinėjamoje byloje pareiškėjas) pagal galiojančias Statybos įstatymo nuostatas gali įteisinti minėtą statybą, šios aplinkybės neneigia ir ieškovas (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos). Pažymėta ir tai, kad apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir Inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su jo pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovo pastatyta aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirties ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas atsakovo pastatytais kelio ženklais.
22. Teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) motyvus, konstatavo, kad Direkcijos subjektyvaus pobūdžio vienintelis argumentas dėl pareiškėjo teikiamo derinti projekto estetinės vertės kraštovaizdžiui, vertintinas kaip nepakankamas pareiškėjo teisių apribojimui, netinkama priemonė viešiesiems interesams ginti, bei paneigiantis pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalomą protingą santykį.
23. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, Direkcijos Sprendimą panaikino kaip neteisėtą iš esmės, t. y. prieštaraujantį aukštesnės galios įstatymams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Direkciją pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01, atkreipė dėmesį, kad ginčo projektą pareiškėjas siekia suderinti dar nuo 2012 metų (2012 m. gruodžio 12 d., 2014 m. spalio 22 d., 2016 m. spalio 21 d. prašymai). Pareiškėjo prašymas iš esmės nėra išnagrinėtas iki šiol (beveik 5 metus), kas nesuderinama su bendraisiais teisės principais. Be kita ko, viešojo administravimo sistemos subjektui netinkamai vykdant įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, gali ir turi būti sprendžiama dėl tokio teisinio vieneto atsakomybės arba/ir pastarajam ir toliau nevykdant priskirtų funkcijų, tai galėtų būti įpareigojama padaryti jau konkrečiu teismo sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-336/2014 yra nurodęs, kad „<...> Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte numatyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. <...> asmens teisių gynimas turi būti realus, o ne iliuzinis. Teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas“. Teismas remdamasis paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu ir atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog Direkcija iki šiol dėl pareiškėjo prašymo suderinti 2012 metais parengtą nesudėtingo statinio – poilsio aikštelės statybos projektą nepriima teisėto, objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįsto sprendimo, kas neabejotinai trukdo pareiškėjui įgyvendinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi Nr. 2A-375-302/2014 pripažintas teises įteisinti statinius per nustatytą terminą, o įpareigojimas Direkciją priimti dar vieną sprendimą, kuriame galbūt būtų nurodytos naujos siurprizinėmis laikytinos sąlygos netvirtinti projekto, akivaizdžiai pažeistų bendruosius teisės principus: teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, operatyvumo ir gero viešojo administravimo. Panaikinus kaip neteisėtą Direkcijos Sprendimu išreikštą nepritarimą pareiškėjo pateiktam projektui, Direkcijai neįrodžius esant aplinkybėms, kliudančioms tinkamai ir savalaikiai įgyvendinti teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus ir nenustačius jokių objektyvių pagrindų, kurie, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, neleistų pritarti ginčo projektui, Direkcija įpareigota pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.
III.
25. Atsakovas Direkcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Direkcijos sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Direkcijos sprendime, siekiant, kad pareiškėjas aiškiai suprastų teisinį reglamentavimą, detaliai pacituoti konkrečiam atvejui visi aktualūs teisės aktai. Vien perteklinis teisės aktų citavimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Direkcijos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Direkcijos sprendimo turinyje teisinis sprendimo pagrindimas išdėstytas išsamiai ir aiškiai. Pareiškėjas naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, todėl teisės aktų turinys jam galėjo būti išaiškintas papildomai. Direkcijos sprendimo turinyje taip pat konkrečiai ir aiškiai yra išdėstytas ir faktinis sprendimo pagrindimas, t. y. nurodomos faktinės aplinkybės, kurios nulėmė Direkcijos sprendime cituojamų teisės normų taikymą.
25.2. Administracinė paslauga visais atvejais yra teikiama materialiai suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjo prašymas buvo pateiktas Direkcijai, kai galiojo Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 19 punktas konkrečiai numatė, kas turi teisę kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos – statytojas (užsakovas). Taigi specialūs teisės aktai įpareigojo Direkciją tikrinti, ar pareiškėjas yra statytojas, ar pareiškėjas valdo žemės sklypą nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise. Direkcija neperžengė savo kompetencijos ribų, bet atliko teisės aktų jai pavestas funkcijas. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 5 dalies nuostatos, pirma, nurodo, kas gali būti statytoju, reiškia ir kas gali kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos; antra, imperatyviai draudžia statybas, jei statytojo teisės negali būti įgyvendinamos. Esant nustatytam faktui, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisių, Direkcija neturi jokio teisinio pagrindo pritarti statybai, t. y. pritarti statybos projektui. Aplinkybė, kad poilsio aikštelės statybos projekto vieta yra ne pareiškėjo nurodytoje vietoje (duomenys neskelbtini), Vilnius, bet valstybinėje žemėje, yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014. Vilniaus apygardos teismo nustatyta aplinkybė turi prejudicinę galią. Pareiškėjas nepateikė Direkcijai dokumentų, patvirtinančių, kad situacija pasikeitė. Taigi nesant duomenų, kad pareiškėjas valdo žemės sklypą nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise, kad yra žemės sklypo valdytojo raštiškas sutikimas poilsio aikštelės statybai, Direkcija neturėjo teisės pritarti pareiškėjo poilsio aikštelės statybos projektui.
25.3. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra nuspręsta dėl ginčo (valstybinės) žemės sklypo savininko teisių ir pareigų, t. y. nuspręsta dėl statybų žemės sklype nedalyvaujant šio žemės sklypo savininkui. Teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
25.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 „Dėl Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintu Verkių regioninio parko tvarkymo planu, nagrinėjama teritorija, t. y. ginčo žemės sklypas, kuriame projektuojama poilsio aikštelė, patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Be to, pagal 2016 m. gruodžio 1 d. šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo planą, projektuojama poilsio aikštelė patenka į paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zoną bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną. Subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zonos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus nustato Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, V skyriaus 29 punktas. Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 29.1. punktas numato, kad subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: 29.1.1. draudžiama statyti poilsio pastatus; 29.1.2. leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; 29.1.3. leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį; 29.1.4. draudžiama žaloti ir naikinti rekreacinę įrangą, trukdyti ilsėtis. Pareiškėjo projektuojama poilsio aikštelė, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 8.1 punktu yra inžinerinio statinio (kelio) elementas. Susisiekimo komunikacijų (inžinerinių statinių) statyba pagal Verkių regioninio parko tvarkymo planą ir Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus nėra numatyta, todėl negali būti leidžiama.
25.5. STĮ 20 straipsnio 1 dalis įpareigoja saugoti vandens telkinių pakrančių gamtinį kraštovaizdį ir jo estetinės vertybės. Gamtinis kraštovaizdis – tai natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis (STĮ 2 str. 2 punktas). Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 29.1.3 punktas taip pat įpareigoja išsaugoti gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Kelio įrengimas akivaizdžiai išdarko kraštovaizdžio natūralų pobūdį, betoninėmis trinkelėmis grįsta ežero pakrantė neužtikrintų Verkių regioninio parko tvarkymo plane nurodytos maudymosi vietos gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, bet sumažintų vandens telkinio gamtinio kraštovaizdžio estetinę vertę, pakeistų istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį.
25.6. 2016 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo plane nustatyta ne tik, kad projektuojama poilsio aikštelė patenka į paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zoną bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną, bet nurodytas ir skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). Tačiau STĮ 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas draudžia paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus natūraliuose šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Statybą draudžia taip pat ir STĮ 13 straipsnio 3 dalies 7 punktas, pagal kurį draudžiama statyti naujus pastatus statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos. Šiuo atveju, esant nustatytam faktui, kad vandens telkinio pakrantės šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių), t. y. didesnis nei 15 laipsnių, Direkcija neturi teisėtos galimybės pritarti Projektui.
26. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
27. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame Sprendime be jokių motyvų vadovautasi negaliojančiomis teisės normomis, nenurodyta visiškai jokių konkrečių faktinių aplinkybių, nepaaiškintas Projekto ar jo dalies neatitikimas teisės norminiams aktams. Toks Sprendimas akivaizdžiai neatitinka individualaus administracinio akto reikalavimų. Apeliaciniame skunde taip pat nurodomi tik abstraktūs, jokiais faktais nepagrįsti teiginiai, jog Sprendimas yra pagrįstas. Skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui.
28. Pareiškėjas pažymi, kad specialiųjų reikalavimų (specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) aptariamam poilsio aikštelės Projektui niekada nebuvo išduota. 2016 m. birželio 30 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus“. Nei viena iš nurodytų procedūrų nebuvo pradėta. Taigi atsakovas jokiais atvejais neturėjo pagrindo taikyti ne aktualius (skundžiamo Sprendimo pateikimo metu galiojusius) teisės aktus.
29. Pareiškėjas nurodo, kad kelias ir kelio ženklai suderinti su Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar 2009 metais, todėl atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog kelio šioje atkarpoje negali būti, prieštarauja teisės norminiams aktams. Kitaip susidarytų situacija, kad teisėta kelio atkarpa, įvažiavimas ir kelias, pažymėtas bendrajame Vilniaus plane, turi būti nugriautas. Tai neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, toks Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o atsakovo argumentai dėl nenumatytų susisiekimo komunikacijų yra visiškai nepagrįsti ir neprotingi.
30. Pareiškėjas pažymi, kad Tvarkos aprašo nuostatos nereglamentuoja atsakovo pritarimo statybos projektams išdavimo tvarkos.
31. Pareiškėjo teigimu, į bylą pateikti dokumentai, jog pareiškėjui 2017 m. sausio 11 d. buvo suformuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įrodymai yra byloje). Pareiškėjas yra žemės sklypo nuomininkas, žemės sklypas yra šalia projektuojamos aikštelės. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalo projektą suderinti su atsakovu ir tik vėliau gali kreiptis į valstybinę žemę patikėjimo teise valdančią Nacionalinę žemės tarnybą. Pareiškėjas šiuo atveju be žemės patikėtinio pritarimo negali gauti statybą leidžiančio dokumento, tačiau be atsakovo pritarimo net neturi galimybės kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą.
32. Pareiškėjo teigimu, STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 5 priede apibrėžtos statinio projektus tikrinančių subjektų kompetencijos sritys. Šio priedo 2 punkte įtvirtintas baigtinis dokumentų, kuriuose nustatytiems reikalavimams saugomų teritorijų direkcijos tikrina statinio projekto sprendinių atitiktį, sąrašas. Į direkcijų tikrinimo apimtį neįeina tikrinimas, ar statytojas atitinka Statybos įstatyme nustatytus reikalavimus statytojui – tai yra savivaldybės administracijos kompetencija.
33. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas neturėjo jokios įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisėms ir pareigoms, šios institucijos nebuvo būtina įtraukti.
34. Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde duodamos nuorodos į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 13 straipsnio 3 dalies 7 punktą taip pat netinkamos, nes abejose nuostatose irgi kalbama tik apie pastatų statybos ribojimus. Pastatai (apdengti stogu statiniai, kurių didžiausią dalį sudaro patalpos – Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 dalis) yra tik viena iš statinių rūšių. Projekte numatyta poilsio aikštelė yra ne pastatas, o inžinerinis statinys, taigi jos statybai vandens telkinio apsaugos zonoje jokių ribojimų teisės aktuose nėra numatyta. Galiausiai, kaip teigia pats atsakovas, subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles. Vadinasi, suprojektuota aikštelė akivaizdžiai atitinka ir šį reikalavimą.
35. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas ilgus metus nederino pareiškėjo Projekto, neatsakinėjo į jo pateiktus prašymus. Tai tvirtina atsakovo prasto viešojo administravimo įgyvendinimą, pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, teisėtų lūkesčių pažeidimą.
36. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo apeliacinėje instancijoje ir tai patvirtinančius įrodymus.
37. Pareiškėjas nurodo, kad už pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo sumokėjo 1 900 Eur.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamas ginčas dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“ teisėtumo ir įpareigojimo Direkciją pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01.
39. Byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Direkciją su prašymu pritarti įrengtos aikštelės prie (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus 2013 m. sausio 28 d. atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini valstybinės žemės patikėtinio sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas.
40. 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio projektui. 2016 m. spalio 21 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti poilsinės aikštelės projektui. Direkcija 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 2-280 atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam projektui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017, kuriuo panaikino Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui pakartotinai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendime konstatavo, kad Direkcijos atsisakymas pritarti projektui yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamame akte nenurodoma, kokioje faktinėje zonoje yra aikštelė, kodėl ji negali būti projektuojama projekte numatytoje zonoje, nenurodomas ežero apsaugos zonos dydis, ežero apsaugos reikalavimai. Skundžiamame akte nurodomas Verkių regioninio parko planas ir nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygas, bet nenurodoma, kokių konkrečių teisės aktų neatitinka planas, kurios plano dalys minėtiems aktams prieštarauja.
41. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1696-872/2013 ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014, išnagrinėję civilinę bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, 2013 m. birželio 13 d. sprendimu ir 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi įpareigojo A. Š. per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pastatytus nesudėtingus statinius – trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m aikštelę, esančią valstybinėje žemėje, šalia pareiškėjui priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus r. sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jam nuosavybės teise priklausančios agroturistinės bazės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę. Jei šių įsipareigojimų atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos leista nugriauti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas iš pareiškėjo. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjui suteikė galimybę per nustatytą terminą įteisinti savavališką statybą ginčo teisiniams santykiams taikydamas sprendimo priėmimo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 1 punktą.
42. Direkcija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą, priėmė ginčijamą tikrinamoje byloje 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“, kuriuo nusprendė nepritarti poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos projektui.
V.
43. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 panaikino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.
44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčijamo Sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad ir pakartotinis Direkcijos Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo Direkcijos Sprendimo turinį iš esmės sudaro teisės aktų nuostatų citatos. Direkcija detaliai išdėsto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7 punkto, Statybos įstatymo 3, 5 straipsnių, 23 straipsnio 28 punkto, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio, 13 straipsnio 2 ir 3 punktų ir 20 straipsnio nuostatas, tačiau ginčijamame sprendime nenurodo jokių faktinių aplinkybių, lėmusių sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Teismas nustatytus turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumus pripažino esminiais, sukliudžiusiais pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas atsakovo sprendimo argumentą dėl pareiškėjo teikiamo derinti projekto estetinės vertės kraštovaizdžiui vertino kaip subjektyvų ir nepakankamą pareiškėjo teisių apribojimui.
45. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 padarytomis šiai bylai reikšmingomis išvadomis, t. y. kad pareiškėjas pagal galiojančias Statybos įstatymo nuostatas gali įteisinti minėtą statybą; apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir Inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su jo pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Nurodytą aplinkybę patvirtino pats ieškovas, taigi atsakovo pastatytas statinys nors ir pripažintas savavališka statyba, tačiau ši aplinkybė tik patvirtina išvadą, jog aikštelės statybos įteisinimui įstatymuose (Žemės įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme), teritorijų planavimo dokumentuose imperatyvo nėra. Vilniaus apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pastatyta aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirties ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas atsakovo pastatytais kelio ženklais. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes Inspekcija neįrodė, kad nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintinas neproporcingu padarytam konkrečioje byloje pažeidimui ir neatitinkančiu siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų apginti pažeistas asmenų teises, išlaikant teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą.
46. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad ir pakartotinis Direkcijos Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo Direkcijos Sprendimo turinį iš esmės sudaro teisės aktų nuostatų citatos. Iš teismo sprendimo turinio reikėtų spręsti, kad nenurodyti ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindai (ar motyvai). Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.
47. Direkcijos Sprendime buvo nurodyti tokie esminiai šio sprendimo priėmimo motyvai: 1) pareiškėjas turi gauti žemės sklypo valdytojo rašytinį sutikimą statybai; 2) vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje.
VI.
48. Dėl pirmojo Direkcijos Sprendime esminio motyvo nurodyta, kad pareiškėjas turi gauti žemės sklypo valdytojo rašytinį sutikimą statybai. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar pareiškėjas, kreipdamasis į Direkciją, gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, galinčiu teikti statybos projektą tvirtinimui. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo klausimo, ar pareiškėjas gali būti laikomas statytoju, kaip tai yra suprantama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį.
49. Statybos įstatymo (akto redakcija, galiojusi ginčijamo Direkcijos sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnio (Teisė būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimas) 2 dalies 1 punkte numatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama.
50. Pareiškėjo teigimu, į bylą pateikti dokumentai, jog pareiškėjui 2017 m. sausio 11 d. buvo suformuotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas yra žemės sklypo nuomininkas, žemės sklypas yra šalia projektuojamos aikštelės. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjas nepateikė į bylą žemės sklypo plano, kuris patvirtintų minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ginčo teritorijos konkrečios vietos. Be to, iš bylos duomenų (procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje) matyti, kad minėtame žemės sklype yra pareiškėjui priklausantis pastatas (agroturistinė bazė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau byloje nėra tai patvirtinančio dokumento.
51. Taigi byloje yra tik fragmentiniai faktiniai duomenys, iš kurių negalima nuspręsti dėl pareiškėjo kaip statytojo teisių, bei dėl pareiškėjo suinteresuotumo kreiptis į Direkciją. Byloje turėtų būti pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (su istorija) dėl sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio fragmentas, kuriame nurodytas šiuo adresu esantis nekilnojamasis turtas.
52. Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai akcentavo, kad viešojo administravimo įstaiga negali priimti prašymo ar skundo ir nagrinėti klausimo dėl administracinio sprendimo priėmimo, jeigu įstaigai nėra pateikiami jokie įrodymai apie besikreipiančio į šią įstaigą asmens suinteresuotumą. Viešojo administravimo subjektas, priimdamas asmens prašymą ar skundą, kiekvienu atveju sprendžia ar į įstaigą kreipėsi asmuo, kuris turi suinteresuotumą paduoti prašymą ar skundą, administracinis teismas, tikrindamas administracinio sprendimo teisėtumą, privalo patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas konkrečiu atveju teisingai sprendžia dėl asmens teisės paduoti prašymą ar skundą viešojo administravimo įstaigai. Nagrinėjamoje byloje teismas nepatikrino, ar institucija teisingai sprendė klausimą dėl asmens teisės kreiptis su prašymu dėl statybos projekto derinimo, nors šiuo klausimu buvo keliamas ginčas.
53. Dėl antrojo Direkcijos Sprendime esminio motyvo nurodyta, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje.
54. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad šis galiojantis teritorijų planavimo dokumentas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas.
55. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis minėtu galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu šalia projektuojamos aikštelės sutartiniais ženklais yra nurodyta esama maudymosi vieta. Esamo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jo prieigų, atokiau nuo (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, nustatyta rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos urbanizuotos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zona, sutartiniais ženklais siūloma rekreacinė turistinė infrastruktūra – maitinimo įstaiga bei motelis. Kita aplinkinė teritorija nustatyta kaip miškų ūkio paskirties bei vandens ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos.
56. Taigi Direkcijos Sprendime aiškiai nurodytas vienas iš esminių šio sprendimo priėmimo pagrindų – vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė.
VII.
57. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Teismas tinkamai neįvertino administracinio akto teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).
58. Pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos argumentais, kurie negali turėti esminės reikšmės byloje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo išduotas statybos leidimas 1994 metais, kurio galiojimas vėliau pasibaigė. Dėl šios teismo išvados akcentuotina, kad faktas dėl statytojui buvusio išduoto statybos leidimo, kurio galiojimas pasibaigęs, neatleidžia statytojo nuo pareigos gauti naujus statybą leidžiančius dokumentus, o instituciją, sprendžiančią klausimus dėl statybos projekto derinimo ar kitokio sprendimo priėmimo, spręsti šį klausimą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.
59. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 padarytomis išvadomis. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes Inspekcija neįrodė, kad nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintas neproporcingu. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti, kad neįrodinėtinomis aplinkybėmis gali būti faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje ar civilinėje byloje, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, koks yra įrodinėjimo dalykas konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 įrodinėjimo dalyku buvo aplinkybės, ar tikslinga konkrečioje byloje įpareigoti nugriauti statinį, taigi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, minėtas teismo konstatavimas laikytinas teisiniu vertinimu, o remiantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi yra įtvirtinta tik nustatytų faktų prejudicinė galia, bet ne teisinio vertinimo, kurį privalo atlikti teismas kiekvienoje byloje.
60. Bylos dokumentai patvirtina, kad viso proceso metu pareiškėjas kreipėsi ne tik pas atsakovą, bet ir į Nacionalinę žemės tarnybą bei į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kurios teikė rašytinius atsakymus, persiuntinėjo pareiškėjo korespondenciją tarpusavyje, todėl šios institucijos turėtų dalyvauti byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad teismo sprendimo priėmimas gali būti susijęs su Nacionalinės žemės tarnybos teisėmis ir pareigomis, nes statybą planuojama vykdyti valstybinėje žemėje, todėl šios institucijos dalyvavimas procese yra būtinas (ABTĮ 46 str. 2 d.).
61. Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 3 straipsnyje, gali tinkamai išnagrinėti klausimą, jeigu teismui yra pateikti visi dokumentai (viešojo administravimo subjekto išnagrinėta administracinė byla), kurių pagrindu buvo priimtas administracinis sprendimas. Teismo reikalavimas viešojo administravimo subjektui pateikti tik su ginču susijusius dokumentus, nėra tinkamas pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui, kaip tikrinančiai institucijai, buvo teikiamas popierinis projekto variantas (remiantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir kultūros ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu NR. D1-830/ĮV-488), todėl prie teismo nagrinėjamos elektroninės bylos turėtų būti pateiktas popierinis projekto variantas ar jo kopija. Pažymėtina, kad į elektroninę bylą pateikti dokumentai (ypač brėžiniai) yra neįskaitomi. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo teiktą sprendimą bei kartu su juo pateiktus planus ar brėžinius, todėl į bylą turėtų būti pateikta popierinė skundžiamo sprendimo su šios sprendimo priedais (brėžiniais, planais) įskaitoma kopija.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan